Balandžio pabaigoje žmones sukrėtė žinia apie Pa­jū­ryje, prie pat namų esančiame karjere rastą nužudytą moterį. Įtarimai iškart krito ant jos gyvenimo draugo. Akivaizdu, kad jie nebuvo iš piršto laužti – bylą iš­nag­rinėjęs Klaipėdos apygardos teismas Šilalės miesto gy­ventoją R. A. pripažino kaltu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.71

Tuo įsitikinusi Gintarė Karaliūnaitė, kurios pavardė vieniems asocijuojasi su skambiomis dainomis, kitiems – su įvairiais žolynais. Mat Gintarė yra kuo pui­kiausia savo mamos garsios žolininkės Adelės produkcijos žinovė, ją dažnai galima išvysti per Lie­tuvą keliaujančiose mugėse. Praėjusią savaitę gy­dan­čių žolelių produkciją Gintarė pristatė Šilalėje.

Didžiulis įdirbis ir atsakomybė

Rudens mugė Dariaus ir Gi­rėno skverelyje vyko rugsėjo 12–13 dienomis. Tokios mugės į Šilalę atkeliauja maždaug sykį ar du per kiekvieną metų sezoną. Tradiciškai prekiauta pačiais įvairiausiais gaminiais, augalais, produktais, o tarp prekeivių palapinių buvo ir žinomos Lietuvos žolininkės A. Karaliūnaitės pro­dukcijos, kurią šilališkiams pristatinėjo jos dukra Gin­tarė.

Ant Adelės palapinės prekystalio galėjai išvysti ne tik vaistažolių arbatų, bet ir sirupų, tepalų, užpiltinių, nuovirų, miego pagalvėlių ir net saunos kepurių su viduje pas­lėptomis žolelėmis.

„Tokių kepurių niekur kitur nerasite. Ypač populiarios jos tapo po to, kai paaiškėjo, kad, mūvint jas, galima apmalšinti galvos žvynelinę. Tačiau pabrėžiu, jog žolė žolei nelygu – jų prisišienauti gali kiekvienas, bet reikia tiksliai žinoti, kaip vaistažoles paruošti, ką su kuo derinti. Tarkime, paprastoji dilgėlė viena be varnalėšos tirština kraują. Tačiau žmonės žino, kad ji naudinga, o į šį faktą nesigilina. Todėl privalome elgtis atsakingai, jog sau nepakenktume“, – pataria žolininkės dukra.

Paklausta, kas be jos gali pasekti mamos Adelės pėdomis, Gintarė prisipažįsta, kad nėra kam. 

„Man patinka tai, ką mama daro, bet pati poreikio rinkti žoles ir domėtis, ką iš jų galima pagaminti, neturiu. O tokių žinių perduoti kažkam, kas nenori jų priimti, neįmanoma, per prievartą neįgrū­si“, – tiesiai šviesiai kalba G. Ka­raliūnaitė.

Anot jos, kažkada močiutė svajojo, kad galbūt jos pėdomis paseks anūkas.

„Tačiau vaikai nėra mūsų nuosavybė, mes negalime jų priversti užsiimti tuo, kas ne jiems skirta. Tad kaip tik šiomis dienomis mano sūnus Nojus išvyksta studijuoti į Di­džiąją Britaniją ir tikrai nebebus žolininku“, – įsitikinusi Gin­tarė.

Ir priduria: „Kita vertus, per tiek metų žinių ir aš prikaupiau labai daug – jos nori nenori „įlipa“ į galvą. Bet vis tiek labiau kliaujuosi tradicine medicina, bandau ją derinti su netradicine ir tikiu, jog būtent toks derinys duoda geriausių rezultatų. Kai į mane kreipiasi žmogus su neaiškia diagnoze, vartau medicinos vadovėlius, ieškau pa­pildomų žinių internete. No­rėčiau išgydyti absoliučiai visus ir nuo visko, ypač vaikų gaila. Ne visada pavyksta, bet ir sėkmingų pavyzdžių turime labai daug. Būtent tokie atvejai duoda stimulą dirbti, nenuleisti rankų“. 

Stiprios moterys

Gintarė sutinka, jog šis jų šeimos verslas yra gana sunkus. Anot jos, ne kartą Adelė yra svarsčiusi į viską numoti ranka, ypač – po kritiškai pasisakančiųjų nuomonės, po nesuskaičiuojamos gausybės įvairiausių institucijų patikrinimų.

„Tada jau aš jai sakau, kad reikia pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie tuos žmones, kurie daug iš mūsų tikisi, mumis pasitiki. Ką jie darys, jeigu nebeliks Adelės produkcijos?

Aš šiek tiek kitokia, man nepagrįsti kritiški pasisakymai nelimpa. Visada laikausi nuomonės, kad su kitu žmogumi reikia elgtis taip, kaip jis su tavimi: jeigu jis nori bendrauti nuoširdžiai, reikia tuo pačiu ir atsakyti, bet jeigu ateina kaip žvėris, tai reikia ir atitinkamai į tai reaguoti. Paprastai su tokiais asmenimis aš nesiceremoniju: nori konflikto – vadinasi, jį ir gausi.

Beje, visos mūsų giminės moterys yra tokios: ant galvos niekas nelips, mes pačios gebame ir savimi, ir savo vaikais pasirūpinti“, – atvirai kalba žinoma moteris. 

Diagnostiką tvirtina medikai

Paklausta, kodėl su A. Ka­raliūnaitės produkcija važinėja ne pati jos gamintoja, Gintarė paaiškino, jog kadangi ką tik baigėsi vasaros sezonas, pririnkta labai daug įvairiausių vaistažolių, Adelė jas turi sutvarkyti ir paruošti.

Gintarė neslepia, kad mugių metu jos nedidelėje palapinėje vyksta didžiulis diag­nostinis darbas. Įvairiausių preparatų įsigyti siūlanti žolininkės dukra pirmiausia visada siekia kuo tiksliau išsiaiškinti, kuo žmogus skundžiasi.

„Man visada kur kas labiau rūpi, kad klientas liktų patenkintas, jog apsilankė mūsų palapinėje, o jeigu kažką įsigijo, visada siekiu, kad būtų grįžtamasis ryšys – noriu žinoti, ar galėjome padėti. Labai džiaugiuosi, jog žmonių, kurie ateina padėkoti, yra tikrai daug. Šilalėje – taip pat. O neseniai vieni šilališkiai mane susira­do Šiluvoje vykusioje mugė­je. Vyrui pavyko pasveikti (buvo didelių akmenų tulžy­je), jis su sutuoktine ieškojo mūsų po visą Lietuvą, kad galėtų padėkoti,“ – sa­ko iš televizijos ek­ranų daugeliui pažįstama mo­teris. 

Vaistažolės nėra „nekaltos“

A. Karaliūnaitės produkciją pardavinėjanti Gintarė neslepia, jog į vaistažoles reikia žiūrėti rimtai. Žinoma, anot pašnekovės, su viena arbatėle nieko neišspręsi, bet parinkus, suderinus visą kompleksinį gydymą, rezultatą įmanoma pasiekti. O jis labai dažnai nustebina išbandžiusiuosius kone visas tradicinės medicinos priemones.

„Rezultatas kartais būna ne­įtikėtinas. Neretai mes gebame įveikti ir tokius negalavimus, kurie tradicinei medicinai pasiduoda sunkiai. Todėl pagrindo abejoti ar sakyti, jog vaistažolės bei jų preparatai yra neveiksmingi, nėra“, – džiaugiasi veiklos rezultatais žolininkės dukra.

Anot jos, preparatų poveikis priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma, reikia, kad žmogus sąžiningai vartotų, kas jam paskirta, antra – labai svarbu kasos veikla. Būna atvejų, kai žmonės išties negali naudoti žolinių prepara­tų, pasitaiko vaistažolėms aler­giškų asmenų.

Paprašyta išvardinti, dėl kokių negalavimų gyventojai dažniausiai skundžiasi, G. Ka­raliūnaitė sako, jog tai yra ir sąnarių ligos, ir kraujospūdis bei cholesterolis, venos, skyd­liaukė, klimakterinis periodas, virškinimas, dažnas nori išsivalyti organizmą, mote­rys – sulieknėti ir, aišku, nemiga, nervų ligos.

Visi gyvename „vaistinėje“

Žolininkės dukra akcentuoja, jog Adelės palapinėje prekiaujama tik iš mūsų šalies pievų, pamiškių ir laukų surinktomis vaistažolėmis.

„Tarkime, garšva auga kiek­viename kieme, laikoma piktžole, nors iš tiesų tai yra auksas, ypač sergant podagra arba jei organizmas nekaupia geležies. Beje, egzistuoja ir mitų, klaidinančios informacijos internete. Ne taip seniai visi puolė pirkti ciberžolės, gėrė pelyno arbatą, gamino vaistažolių mišinius, kurie pridarė daugiau žalos nei naudos. Žinau ne vieną atvejį, kai taip mėgino išvalyti organizmą, naikino parazitus, tačiau jį tik išsausino. Arba štai dabar populiari ugniažolė. Kartais žmonės skundžiasi, kad ji nepadeda. Nieko keisto: pasirodo, sugalvoja už­pilti ją karštu vandeniu ir gerti kaip arbatą. Mums su mama aišku, jog iš nežinojimo jie pasigamino baisų nuodą, jo vartoti apskritai negalima. Tad dar kartą įspėju, kad vaistažolė vaistažolei nelygu, reikia išsamių žinių apie kiek­vieną augalą. Ir tikrai negalima manyti, jog vaistažolės yra nekaltos žolelės“, – pataria su žolynais elgtis atsargiai Gintarė.

Ji neslepia, kad, nuolat bend­raujant su žmonėmis, visko būna, visokių nuomonių tenka išklausyti. Tačiau apie Žemaitiją G. Karaliūnaitė atsiliepia vien gerai.

„Būna, ateina žmonės ir sako, jog pardavinėjame šieną, o būna, kad klientai, patyrę žolelių naudą, jaučiasi dėkingi. Žemaitija turi savo išskirtinį veidą, mums šis regionas geriausias, čia žmonės yra tikri – pasako viską, ką galvoja, kaip yra iš tikrųjų, gal kiek grubiau, paprasčiau, bet iš širdies. Netiesa, kad žemaičiai užsidarę ar tyleniai. Apvažiuojame visą Lietuvą ir atvirai sakau: žemaičiai – tik­ri žmonės“, – užtikrintai kalba Gin­tarė. 

Svarbiausia – tikėti 

Adelės produkcijos žinovė džiaugiasi, kai kažkam pasiseka pasveikti, kai sužino apie teigiamus gydymo rezultatus. Tokie atvejai, anot pašnekovės, suteikia sparnus, įkvepia naujiems darbams.

„Kai išgydai didžiulę karpą ant dvylikametės gražuolės kaktos, dėl kurios mergaitė ne vienerius metus kentė bendraamžių patyčias, apima fantastiškas jausmas. Beje, vaikai buvo pirmas mano gydymo rezultatas. Todėl „gand­rus organizuoju“ nuolat, jau reikėtų pradėti skaičiuoti vaikelius, tikrai bus koks dešimt. Labai dažnai poros negali susilaukti mažylio, o gydytojai nenustato priežasčių, tiesiog rekomenduoja bandyti... Kiti taip bando ir dešimt metų. O aš jungiu abi medicinas, ir sulaukiame puikaus rezultato. Tad drąsinu tokias poras – preparatų yra, tereikia išdrįs­ti juos išbandyti. Štai todėl sakau, kad reikia vyti šalin skepticizmą, o geriausių rezultatų galima tikėtis tada, kai tradicinė ir netradicinė medicina draugauja“, – ne­abejoja G. Ka­raliūnaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atsitiko baisus dalykas. Praėjusį pirmadienį, paties vyriausio architekto Stasio Krušos gimimo die­ną, į aukštuomenės rūmus prisistatė policija ir iš ad­­mi­­­nist­racijos direktoriaus pavaduotojos kabi­ne­to sole­ni­zantą išvežė į Šilalės ligoninę – patikrinti jo blai­vu­mo. Negana to, policija dar pradėjo administracinę tei­seną pagal Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 98 straipsnį, kuris numato atsakomybę už buvimą įkaušus ar dėl ko kito įsisiūbavus darbe.

Alius ŠAKINIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.21

Neseniai rašėme apie Drobūkščiuose aptiktą retą Lietuvoje drugį – kaukolėtąjį sfinksą. Sužinojęs apie tai, tą pačią dieną iš Vilniaus atskubėjo šalyje žinomas mokslininkas dr.Povilas Ivinskis. Jis paprašė, kad šilališkiai praneštų apie visus neįprastos išvaizdos vabzdžius. Šįkart jis kreipiasi, gal kas pastebės dar vieną mūsų kraštui nebūdingą vabzdį – maldininką.

Biomedicinos mokslų daktaras Povilas Ivinskis Drobūkščiuose ūkininko aptikto drugio vikšrą išsivežė ir apgyvendino namuose. „Lėliukė truputį pažeista, bet tikiuosi viskas bus gerai. Tai – pirmasis mano kaukolėtasis sfinksas, – sakė mokslininkas, kurio vardu yra pavadinta ne viena drugių rūšis. – Šie drugiai, mano žiniomis, Afrikoje vystosi ištisus metus, o šiaurinėse platumose, kur ir mes esame, lėliukė turėtų žiemoti. Tad drugio reikėtų tikėtis tik pavasarį“.

Dr.P.Ivinskis jau anksčiau buvo sakęs, kad drobūkštiškio Raimondo Feitausko rastas ir išsaugotas vikšras sparčiai ėmė trauktis ir virsti lėliuke. Mokslininkas tikisi, kad Lietuvoje išgyventi negalintys kaukolėtieji sfinksai galėjo padėti kiaušinėlių ir kituose bulvių laukuose. Tad viliamasi, kad dar atsilieps mūsų rajono žmonės, kurie bulvių lapuose matė gigantiškus vikšrus, o gal tarp bulvių gumbų aptiks didelių lėliukių. „Iš jų vėliau galėtų išsiristi įspūdingas drugys. Kaukolėtasis sfinksas yra pats didžiausias Lietuvoje rastas drugys, o jo nugaroje žmonės įžiūri kaukolę. Iš čia kilęs ir jo pavadinimas“, – pasakoja ir prašo nenaikinti radinių, o juos išsaugoti, apie juos pranešti, dr.P.Ivinskis.

Mokslininkas pastebėjo, kad kaukolėtųjų sfinksų, jų vikšrų Lietuvoje jau yra radę, bet jų radimvietės buvo kituose šalies regionuose: Zarasuose, Vilniuje, patys drugiai įpuldavo į paukščių gaudykles Ventės rage. „Tai gal Šilalėje žmonės rastų ir kitą mūsų klimatui nebūdingą vabzdį – maldininką? Reikia gyventojus informuoti apie tokią galimybę ir galbūt sulauksime puikių žinių. Mat jų radimvietės nuo čia irgi iki šiol buvo laikomos gerokai nutolusios“, – dalijasi nauja žinia dr.P.Ivinskis.

Europinis maldininkas (Mantis religiosa) yra plačiai paplitusi visame pasaulyje maldininkų būrio (Mandotea) vabzdžių rūšis. Daugelyje šalių tai saugoma rūšis, įrašyta į Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos saugomų gyvūnų sąrašus. Kaimyninėje Lenkijoje pirmieji duomenys apie maldininkus žinomi nuo XVIII amžiaus, kai vabzdžiai buvo stebimi Varšuvoje ir jos apylinkėse. XX–XXI amžių sandūroje Centrinėje Europoje (Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje) pastebėtas rūšies plitimas ir gausėjimas. Lenkijoje, šių metų duomenimis, buvo registruotos 159 maldininko radavietės, kurios išplito į Rytų ir Šiaurės Rytų Lenkiją.

„Maldininkai yra šilumamėgė rūšis, natūralios jos buveinės – sausos ir gerai įšylančios pievos pamiškėse, kirtavietės, dykvietės, ten kur susidaro palankus mikroklimatas, – dalijasi žiniomis, kur galima aptikti šios retos rūšies vabzdžių dr.P.Ivinskis. – Pastebėta, kad vasaros audrų metu, kai vyrauja aukšta aplinkos temperatūra, maldininkai tampa ypač aktyvūs ir nuskrenda ilgesnius atstumus. Maldininkų kiaušinių dėtis – ootekos dažniausiai būna pritvirtintos prie augalų stiebelių ar šakelių keliais centimetrais aukščiau paklotės. Ootekų geriausia ieškoti rudenį”.

Mokslininko žiniomis, Lenkijoje ir Prancūzijoje maldininkų suaugėliai stebimi nuo liepos iki lapkričio, nimfos (nesubrendę individai) – nuo gegužės iki spalio (kartais iš ootekų nimfos išsirita dar rudenį). Lietuvoje suaugę maldininkai pastebimi nuo rugpjūčio pirmų savaičių. Pernai stebėti ir nesubrendę individai.

Lietuvoje pirmi pavieniai pranešimai apie maldininką pasirodė 2008 metais. 2015 metais buvo apie 70 pranešimų. 2016 metais gauta 161 patvirtintas pranešimas apie vabzdžio maldininko aptikimą Lietuvoje. Daugiausiai pranešimų žinoma iš Pietų, Rytų ir Centrinės Lietuvos. Šiais metais pasirodė pirmieji pranešimai ir iš Vakarų Lietuvos.

„Klimato pokyčiai įvardijami kaip viena pagrindinių  maldininko plitimo pavyzdžių. Ypač šiltėjančios žiemos teigiamai įtakoja maldininką. Todėl būsime labai dėkingi, jei pastebėję šį vabzdį Lietuvoje pranešite mokslininkams, – kreipiasi į šilališkius dr.P.Ivinskis. – Taip pat prašytume, kad iškart siųstumėte ir vabzdžio nuotrauką (bet kokios kokybės ir raiškos) bei trumpai nurodyti, kur (miestas ir miesto dalis, kaimo vietovės pavadinimas), kada vabzdys rastas, kokioje aplinkoje (prie namų, sode, laukuose, daržuose, šalia yra miškas ir pan.)”.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Sandros VAIDOTIENĖS nuotr.

Maži miesteliai gyvena savo įdomų ir turiningą gyvenimą, ir vietos žmonės čia tikrai nenuobodžiauja – tuo įsitikino konkurso „Valstybę kuriame mes“ vertinimo komisija, praėjusią savaitę apsilankiusi Kulių (Plungės r.), Rusnės (Šilutės r.) ir Tenenių (Šilalės r.) seniūnijose.  Visos jos – tarp trisdešimties Lietuvos seniūnijų, patekusių į trečiąjį konkurso etapą.

Mažiausia konkurse dalyvaujanti – Tenenių seniūnija

Oficialiai šioje seniūnijoje gyvena 500 gyventojų, bet, pasak seniūnės Loretos Petravičienės, realiai tik 370 teneniškių ryte pabunda seniūnijoje ir vakarais, po darbų, grįžta namo.

Tačiau nors į nominaciją „Už pilietinę iniciatyvą“ valstybės stiprinimo labui pretenduojanti seniūnija ir yra mažiausia tarp visų konkurso dalyvių, darbais ji neatsilieka nuo didesnių kolegų: sutvarkytas bažnyčios ansamblis, įkurtas „Išnykusių kaimų parkas“, kuriame kiekvienam kaimui, kurio išliko tik pavadinimas, pastatyta po koplytstulpį, įamžintas knygnešio Vincento Birbilo ir iš Tenenių kilusio kompozitoriaus Juozapo Kairio atminimas bei atlikta dar daug kitų darbų.

Pagrindinės šių visų darbų iniciatorės – dvi aktyvios moterys: seniūnė ir socialinė darbuotoja Danguolė Kazlauskienė. 

Atmintį apie garsias asmenybes puoselėjantys Kuliai

Kaip komisijai pasakojo Kulių seniūnė Daivutė Petrauskienė, pirmas bendruomenės įgyvendintas projektas buvo įrengta vaikų žaidimo aikštelė. O dabar Kulių seniūnijos gyventojai, pretenduojantys į nominaciją „Už tautinės savimonės puoselėjimą“, gali didžiuotis daugeliu nuveiktų darbų: ir restauruotu Laisvės paminklu, ir bendruomenės narių Z. Jankevičienės ir A. Petraičio dėka pernai atkurtu Kulių krašto muziejumi, ir suremontuota Kulių kapinių koplyčia, ir rengiama knyga apie Kulius.

Garsiausių su Kulių miesteliu susijusių žmonių – Juozo-Tumo Vaižganto ir Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės – atmintis saugoma ne tik muziejuje, bet ir vykstančiais renginiais. Pavyzdžiui, pernai surengtas „Sofijos festivalis“, kurį organizavo gyventi į Kulius persikėlęs aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis bei jo žmona Raimonda Masalskienė. Festivalyje dalyvavo Čiurlionių anūkė Dalia Ona Palukaitienė, muzikinius kūrinius grojo proanūkis Rokas Zubovas.

„Kuliuose visi kartu sprendžiame problemas, dėl kurių skauda. Ir švenčiame visi kartu. Mylime savo žmones, savo vaikus. Pas mus gera gyventi, todėl per paskutinius keletą metų į Kulių seniūniją atvyko daug jaunų šeimų, pas mus padaugėjo mažylių. Labai tuo džiaugiamės ir didžiuojamės Kuliais“, – sakė seniūnė D. Petrauskienė.

Rusnės seniūnijos sąraše – 49 nuveikti darbai

Tiek jų paraiškoje, pretenduojančioje į konkurso „Valstybę kuriame mes“ nominaciją „Už kūrybiškumo ugdymą“, nurodė Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, prisipažindama, jog šios paraiškos rengimas padėjo peržiūrėti ir įvertinti per pastaruosius penkerius metus nuveiktus darbus, kuriuos, tiesą sakant, daug geriau pamatyti tiesiog vaikštant po Rusnę. Nes tarp jų ir Rusnės seniūnijos viešų erdvių bei pakrančių sutvarkymas, ir vaikų žaidimo aikštelių bei lauko treniruoklių įrengimas – tai yra darbai, gerokai pagražinę miestelio veidą. Kai kurie iš šių darbų tikrai originalūs, pavyzdžiui, bendruomenės akcija „Padovanok suoliuką  Rusnei“, kurios rezultatas – 47 suoliukai, kviečiantys prisėsti ir pailsėti.

Rusniškiai ne tik aplinka, bet ir savo laisvalaikiu pasirūpina. Prieš kelerius metus pradėtos organizuoti šventės „Stintų naktis“, „Šaktarpis“ ir kitos jau pagarsėjo toli už Rusnės ribų ir sulaukia svečių iš visos Lietuvos. Bet turbūt didžiausias pasiekimas – kad šioje seniūnijoje žmonėms gera ir jauku gyventi. Ir labai tikimasi, jog gyvenimas dar palengvės, kai bus baigta statyti estakada, padėsianti žmonėms nesibaiminti pavasarinių potvynių. Dėl jos rusniškiams teko ir piketuoti, ir rengti akcijas, kol šiais metais prasidėjo jos statybos darbai.

Projektas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui

Konkurso „Valstybę kuriame mes“ nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti iškilmingame baigiamajame renginyje 2019 m. vasario mėnesį. Konkursas yra Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos dalis. Jo iniciatorius – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Konkurso partneriai: LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, LR žemės ūkio ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, savivaldybės.

Konkurso globėja – LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Daugiau informacijos apie konkursą galima rasti Kultūros ministerijos svetainėje (http://lrkm.lrv.lt/valstybekuriamemes).

Vaida SAMUOLYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 11 d. popietę Šilalės Vlado Statke­vi­čiaus muzie­juje atidaryta tradicinio konkurso „Aukso vainikas“ pa­roda. Susipažinti su jai pristatomais rajono tau­to­dailininkų darbais galima iki spalio 8 dienos. Vėliau jie įsijungs į regioninę „Aukso vainiko“ parodą Tauragėje, kur vyks meno dirbinių atranka į respublikinį turą.

Etninės kultūros specialistė, Kultūros centro scenos režisierė Jolanta Kažukauskienė parodos atidarymo metu sakė, jog šiemet vertinimui savo kūrybą pristato šeši liaudies meistrai iš Šilalės miesto bei rajono. Tai – Alfonsas Maulius, Regina ir Antanas Petraičiai, Danutė Songailienė, Rita Urbonaitė ir Alvydas Pocius.

„Konkursas, kuriame leidžia­ma dalyvauti tik neprofesionaliems kūrėjams, organizuojamas jau 14 metų. Įdomu tai, kad vietiniai žmonės apie kaimynystėje gyvenančius kū­­rėjus neretai sužino tik iš „Auk­so vainiko“ parodų. Turime tokių tautodailininkų, kurie geba paruošti kūrinių kiekvienais metais. O juk reikia vertinimo komisijai pateikti penkis savo darbus“, – pristatydama parodą, kalbėjo J. Kažukauskienė.

Organizatorė priminė, jog rajono tautodailininkas Klemensas Lovčikas yra pelnęs ir patį aukščiausią įvertinimą – „Aukso vainiką“. Nuolat jį vejasi A. Maulius ir A. Pocius, kiek­vienais metais dalyvaujantys ir patenkantys į respublikinį turą.

Tauragėje vyksiančios „Aukso vaniko“ regioninės parodos atranka numatyta spalio 23 d. Nacionalinę konkursinę parodą planuojama atidaryti gruodį, o nugalėtojai paaiškės kitų metų sausio 6-ąją.

Geriausių liaudies meist­rų išrinkimą bei apdovanojimą nuo 2005-ųjų organizuoja Lietuvos liaudies kultūros cent­ras. „Aukso vainiko“ nominacija atsirado iš to, kad liaudies menas mūsų krašte pagrįstai vadinamas Lietuvos aukso fondu. Tad šio konkurso tikslas – užtikrinti tolimesnį liaudies meno gyvybingumą ir tąsą. Dėl geriausio metų meistro vardo varžomasi trijose kategorijose: vaizduojamosios liaudies dailės (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomosios liaudies dailės (tekstilė, tautiniai kostiumai, keramika, taikomieji medžio dirbiniai, kalvystės dirbiniai, juvelyrikos dirbiniai, paprotinės dailės dirbiniai – margučiai, verbos, sodai, kaukės) ir kryždirbystės kūriniai (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, kop­lytėlės bei kiti tradicinės formos paminklai). 

Šiųmečiai pretendentai į „Aukso vaniką“ iš Šilalės atstovauja visoms trims kategorijoms. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Taip, matyt, galvojo užsiimantieji atliekų tvarkymu. Mat įprastai mieste šiukliavežės pasirodydavo iki pietų, tačiau pirmadienį ir gerokai po pietų konteineriai tebebuvo pilnutėliai. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.70

Norite didesnių algų ir mažesnių kainų, norite, kad kles­tėtų smulkusis verslas, o Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) sparčiai augtų? Sveikinu, arti­miausiu metu jūsų klausos organas – ausis – bus stip­riai pamalonintas. Gali būti, kad ausys net links nuo nutekinamų planų, kaip išgelbėti Lietuvą nuo iš­nau­do­tojų prekybininkų bei sukurti tobulą rytojų.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomistė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.70