Jau net vienuolika metų vyksta Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos pastatų rekonstrukcijos darbai. Per šį laiką ugdymo įstaigą baigė ne vienas šimtas abiturientų, tad ir šiemet, pirmąją mokslo metų dieną išgirdę gimnazijoje veikiant statybininkų techniką ir užuodę dažų kvapus, nenustebo nei gimnazistai, nei pedagogai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.66

Pakruojo dvaro baronas mokėjo nustebinti Bumbulinių šventės svečius. Stebinti moka ir šio gastronomų bei aludarių festivalio organizatoriai. Šįmet per Bumbulines vyks pirmosios mėgėjiškos žmonų nešimo varžybos Lietuvoje. Joms teisėjaus Vytautas ir Neringa Kirkliauskai, liepą tapę šios sporto šakos pasaulio čempionais.

Festivalyje dietų nereikia

Apie antrus metus iš eilės organizuojamas Bumbulines Vytautas ir Neringa sako girdėję ne kartą. Tiesa, pernai festivalyje apsilankyti nepavyko. Koją sportininkams pakišo atstumas, mat gimtąją Marijampolę ir Pakruojį skiria daugiau nei 200 kilometrų. Užtat šiais metais, gavę organizatorių pasiūlymą, Vytautas ir Neringa nedvejojo.

„Nesudalyvauti būtų „griekas“, – šypteli jie. 

Nors namuose pora propaguoja sveiką gyvenimo būdą – nevalgo mėsos, nevartoja alkoholio ir riboja saldumynus – svečiuose leidžia sau atsipalaiduoti. Tad Bumbulinėse jie ketina paragauti neįprastų valgių, išbandyti įvairių gėrimų – į festivalį atvyks šeštadienį, aludarių dieną.

Nešti galima ir žmoną, ir kaimynę

Žmonų nešimo varžybos vyks sekmadienį, 15 val. Būsimiesiems jų dalyviams Vytautas žada maždaug 150 metrų trasą.

„Kai ant pečių neši svorį, kad ir mylimą, greitai pajunti nuovargį“, – sako jis.

Dalyvaujant pasaulio čempionatuose, marijampoliečių porai tenka įveikti 253,5 metrų atstumą. Trasą paįvairina kliūtys ir apgaulingas baseinas. Beje, kliūčių gali atsirasti ir Pakruojo dvare ruošiamame mėgėjiškame ruože.

Ką daryti tiems, kurie nori dalyvauti varžybose, bet neturi žmonos? Vytautas aiškina, kad svarbiausia, jog ant pečių būtų moteris. Žmona, sužadėtinė, draugė ar kaimynė – neturi reikšmės. Amžiaus ir svorio apribojimų Bumbulinėse vyksiančiose varžybose taip pat nebus. O štai pasaulio čempionatuose taisyklės griežtesnės: nešamoji turi būti ne jaunesnė nei 17 metų ir privalo sverti ne mažiau kaip 49 kilogramus.

Nors Vytautas ir Neringa vertins dalyvių laiką ir greitį, sako, kad ne mažiau svarbi gera nuotaika ir noras dalyvauti.

„Kai kvieti prie varžybų prisijungti vieną dalyvį, viskas paprasta. O čia reikia dviejų. Dažnai būna, kad vyras įkalbinėja žmona arba atvirkščiai – žmona vyrą. Pastebiu, jog Lietuvoje moterys drąsesnės“, – sako sportininkas ir priduria, kad geriausiai varžybose sekasi toms poroms, kurios nestokoja pasitikėjimo vienas kitu. 

Sporto šaka, apipinta legendomis

Netradicinės sporto šakos gimtinė – Suomija. Kaip ir Pakruojo dvarą, taip ir žmonų nešimą supa įvairios legendos. Pasakojama, kad XIX a. Suomijoje gyveno plėšikas, kuris su gauja apvogdavęs ištisus kaimus. Išnešdavęs ne tik žmonių turtus, bet ir žmonas. Dar pasakojama, jog plėšikas treniruodavo savo gaują: jos nariams ant pečių uždėdavo maišus ir liepdavo įveikti atitinkamą trasą.

Įkvėpti šių legendų, suomiai nutarė surengti žmonų nešimo čempionatą. Pirmasis vyko prieš 23 metus ir nuo tada čempionatai yra organizuojami toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku: mažame Sonkajervio mieste, pirmąjį liepos savaitgalį.

Į Sonkajervį Vytautas ir Neringa šįmet vyko ketvirtąjį kartą. Prie dešimtmetį trukusių treniruočių prisidėjo sėkmė: lietuvių pora tapo pasaulio čempionais.

„Iki tol 12 kartų varžybas laimėjo estai, 9 kartus – suomiai, vieną kartą – rusai, o dabar – Lietuva. Mums buvo svarbu įrašyti mūsų šalies vardą į čempionatų istoriją“, – sako Vytautas. 

Istorija byloja, kad Bumbulines praėjusiame šimtmetyje rengdavo Pakruojo dvaro Baronas. Paprastai jos vykdavo rugsėjį, mat Baronas norėdavo vienu šūviu nušauti du zuikius: atsidėkoti pavaldiniams už vasaros triūsą ir motyvuoti juos rudens darbymečiui. Taigi šventėje netrūkdavo pramogų, o svečių gomurius glostydavo naminio alaus ir ant laužo keptų valgių derinys.

Pakruojo dvaras – ne tik didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba, tačiau ir viena iš patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Europoje. Čia atkuriamas XIX a. pab.-XX a. pr. dvaro gyvenimas. Lankytojai tampa praeities dvaro gyventojais, iškalbingoje ir kūrybingoje atmosferoje išgyvenantys dvariškus užsiėmimus ir akimirkas.

Bumbulinės Pakruojo dvare – rugsėjo 14–16 d.

www.pakruojo-dvaras.lt

Kristina KAVALIAUSKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Nerasime lietuvaičio, kuris nežinotų Karaliūnaitės pavardės. Tiesa, vieniems ji asocijuojasi su Gintarės, kitiems – su Adelės vardu. Tačiau vis dažniau lietuvaičiai vienodai vertina abi moteris. Juolab, kad Gintarė jau yra mamos Adelės produkcijos žinovė ir ją gan dažnai galima išvysti per Lietuvą keliaujančiose mugėse. Šį trečiadienį ir ketvirtadienį gydančių žolelių produkciją Gintarė ir vėl pristato Šilalėje.

Rudens mugė Dariaus ir Girėno skvere vyksta rugsėjo 12-13 dienomis. Tradiciškai čia prekiaujama pačiais įvairiausiais gaminiais, augalais.

Pirmieji prie prekystalių ar palapinių atskubėję šilališkiai jau džiaugiasi išskirtiniais gaminiais, o prie A.Karaliūnaitės palapinės ir joje triūsiančios Gintarės klientai eina ir po vieną, ir būreliais. Ką jie perka, kuo domisi, ar dažnai sugrįžta, laukia atvykstančios mugės, kokiomis ligomis skundžiasi, kuo gali padėti ir kiek padeda A.Karaliūnaitės preparatai (kremai, arbatžolės, užpiltinės, sirupai, aromatinės pagalvėlės ir net kepurės), G.Karaliūnaitė papasakojo „Šilalės artojui“ gana išsamiai. Šį interviu mūsų skaitytojai ras viename artimiausių laikraščio numerių.

O šįkart tie, kurie dar neapsilankė Rudens mugėje, kviečiami paskubėti – rudenėjantis oras gali išsklaidyti ne tik pirkėjus, o ir išskirtinės produkcijos gamintojus, prekeivius.

„Šilalės artojo“ inform.

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Buvusi Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos auk­lė­tinė Aistė Pociūtė, penk­tus metus studijuojanti mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šią va­­sarą kartu su dar 23 jaunais žmonėmis dalyvavo jau 17-oje „Misija Sibiras” eks­pe­di­cijoje, kuri šiemet vy­ko Kazachstane. Prieš 12 metų gimęs projektas dabar skai­­čiuoja apie 200 sutvarkytų lietuvių ka­pinių, dešimtis Sibire sutiktų lie­tuvių ir tūkstančius žmonių, prisidėjusių prie tremties istorijos išsaugojimo Lietuvoje. Per vienuolika šiųmetės kelionės dienų eks­pe­dicijos dalyviai Karagandos, Džes­kaz­gano, Bal­cha­­šo apylinkėse aplankė ir sutvarkė 16 lietuvių ka­pi­nių, pastatė keletą lietuviškų medinių kryžių, įren­gė atminimo plokštes, susitiko su vietos lietuviais.

Ais­tė mie­lai sutiko pasidalinti su „Šilalės artojo“ skai­tyto­jais savo įspūdžiais, pa­tirtais šioje prasmingoje misijoje, ir papasakoti, ką jai davė ši kelionė. O galbūt, anot merginos, ir paskatinti jaunimą labiau domėtis savo šalies istorija, prisidėti prie jos išsaugojimo.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nuotr. iš A. Pociūtės albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.65

Vos po kelių dienų vaikams prasidės nauji rūpesčiai ir džiaugsmai – mokiniai būriais trauks į ugdymo įs­taigas, kurios paskutinėmis vasaros dienos blizginamos ir iš vidaus, ir iš išorės. Tačiau, ko gero, kur kas svarbiau, kad vaikai saugiai pasiektų mokyklą ir taip pat saugiai iš jos grįžtų namo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.65

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), siekdama, kad ūkinin­kai, nu­kentėję nuo sausros, patirtų kuo mažiau nuos­tolių, priėmė Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 m. tie­sio­ginių išmokų ir administravimo bei kontrolės tai­syklių pakeitimus. 

Žemės ūkio ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.65

Artėjant rugsėjo 1-ajai mokyklose tvenkiasi sunkūs debesys. Jau dabar aišku, kad šiemet mūsų rajone į jas ateis 166 mokiniais mažiau nei pernai. Mažėjant mokinių, mažėja klasių komplektų, o tuo pačiu – ir mo­kytojų darbo krūviai. Pedagogų padėtį dar labiau sun­kina įvestas etatinis darbo apmokėjimas. Dabar jau ir mokyklų vadovai akivaizdžiai įsitikino, jog mo­kytojų darbo užmokestis mažės, o visu etatu dirbs menka dalis pedagogų. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.65 

World Cleanup Day – didžiausia tvarkymosi akcija pasaulyje, kurios metu šimtai milijonų savanorių  visame pasaulyje susivienys ir bus surinkta milijonai tonų šiukšlių. Lietuva minėdama savo 100-tąsias valstybės atkūrimo metines taip pat prisijungė prie šios pilietinės iniciatyvos. Mūsų tikslas - per vieną dieną, t. y. Rugsėjo 15 d. - sutvarkyti visus Lietuvos regioninius ir nacionalinius parkus.

World Cleanup Day akciją inicijuoja estų įkurta „Let’s do It!“ organizacija, kuri 2008 metais sudrebino pasaulį su tikslu - per vieną dieną sutvarkyti visa Estiją. Kaimynės pavyzdžiu pasiekė ir kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, įkurdama „Mes Darom“ organizaciją, kurios kasmetinės švaros akcijos jau tapo neatskiriama pavasarinių veiklų dalis didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Šiemet Estija su „Let’s do it!“ ir JCI organizacijomis iškėlė dar didesnį tikslą - savo šimtmečio proga padovanoti pasauliui didžiausią pilietinę iniciatyvą: per vieną dieną sutvarkyti visą pasaulį. Į šią akciją jau įsitraukė 150 pasaulio valstybių, visos jos rugsėjo 15 dieną tvarkys savo teritorijas. Planuojama, jog akcijoje dalyvaus apie 5 procentai pasaulio gyventojų. Užsienio šalyse plačiai paplitęs posakis ‘trash blindness’ atkreipia dėmesį į tai, jog mes esame taip įpratę prie besimėtančių šiukšlių, jog tai tapo savaime suprantamu reiškiniu. Bet mes galime tai pakeisti! Pasaulinę akciją remia tokios didelės įmonės kaip: Microsoft, Radisson Blu, Skype, Hyundai ir daugelis kitų.

O kas vyks Lietuvoje? Esame pakankamai tvarkinga šalis ir kiekvienais metais bešeimininkių atliekų šalies teritorijoje randame vis mažiau. Kaip pavyzdys, Darom akcijos metu 2016 metais buvo surinkta apie 2 tūkstančiai tonų atliekų, o štai 2018 šis skaičius ženkliai mažesnis - 1,5 tūkstančiai t. Lietuvoje World Cleanup Day, kaip ir visame pasaulyje, organizuoja „Darom“ ir JCI organizacijos. Pagrindinis akcijos objektas Lietuvoje - 35  nacionaliniai ir regioniniai parkai. Tvarkyti nacionalinius ir regioninius parkus panoro daugiau nei 100 įmonių iš visos Lietuvos: didieji prekybos centrai, telekomunikacijos milžinės, bankinis sektorius, pramonės, paslaugų ir kt. įmonės. Ir toliau kviečiame registruotis www.mesdarom.lt puslapyje įmones, kaimynus, draugus ar pavienius asmenis. Maži ir dideli, bet visi kartu galime sutvarkyti Lietuvą.

Rugsėjo 15 dieną vyks ir įvairios edukacinės programos bei pramogos, kurių metu gyventojai bus supažindinami su didžiausiomis aplinkosaugos problemomis, dalyvaus įvairiose dirbtuvėse, ieškos sprendimų kaip prisidėti prie aplinkos tausojimo.

Paminėkime savo šimtmetį parodydami pasauliui kokį gamtinį turtą turime, bei išmokime jį puoselėti. Prisijunkime prie World Cleanup Day  dabar ir tvarkydami savo šalį išsaugokime planetą.

Savanoriauk: https://goo.gl/forms/nTu7BPrBx6574Sdo2

Tapk organizaciniu partneriu: https://goo.gl/forms/zvpF6Tpln61NcDfD2

Registruok savo komandą tvarkymuisi: https://goo.gl/forms/53as4T6ARPuTayKf1

(Pabaiga. Pradžia Nr. 60, 62)

Benediktas Sugintas daugelio buvo vadinamas keistuoliu. Nė prie vieno nesitaikė, jo galvoje nuolat dūzgė daugybė minčių, kurias reikėjo tuoj pat įgyvendinti. Gyveno čia ir dabar, o visas jo turtas – jame pačiame. Kaip jau rašiau, nuolat rinkdavo aukas, tačiau pats iš to nesusikrovė jokių turtų. Didžiausia vertybė buvo knygų kolekcija, kurią, beje, pokario metais pildė ir giminaičiai iš Lietuvos. Viena iš jų – sesers Joanos dukra Aldona Novikienė, su kuria, ruošiant šią pub­lika­ciją, teko bendrauti. 

Iš kurios nuotraukos kun. B. Sugintas bežvelgtų, žvilgsnis atviras, tiesus, atrodo, aprėpiantis visus. Svarbiausi jo gyvenimo idealai buvo tarnavimas Dievui, lietuvybės išlaikymas ir šalpos rinkimas jaunimui. Niekada nesiskundė blo­gomis gyvenimo sąlygomis, lankė žmones, dažniausiai pėsčias. 

Galima tik stebėtis tokia vyriausio iš 18 Barboros ir Juozo Sugintų vaikų energija. Kaip ir daugelis kaimo žmonių, jo tėvai buvo ne itin turtingi, visomis jėgomis bandė padidinti ūkį. Kai susituokė, turėjo tik 12 hektarų žemės, gyvenimo pabaigoje – 50. Kartą Benediktas, žinodamas apie žemės nacionalizaciją Rusijoje, pasakė tėvui, kad gal jis be reikalo taip stengiasi įsigyti kuo daugiau žemės, nes vis tiek ji bus nacionalizuota. Tėvas teatsakęs: „Sūnau, tu toks mokytas, bet taip kvailai kalbi“. Vaikų mokslai tėvui beveik ir nerūpėjo, tik motina buvo tvirtai nusistačiusi, jog visi tikrai išmoks skaityti ir rašyti. Ir Benediktui vaikystėje labiau patiko ne mokytis, o ganyti gyvulius, padėti mamai, lakstyti po gražias Vytogalos bei Pabremenio apylinkes. Tik vienuoliktus metus eidamas pradėjo lankyti Girdiškės pradinę. Čia ir pasireiškė jo fenomenali atmintis bei ypatingas gebėjimas sugerti į save visa, kas parašyta knygose. Per pusmetį išmoko rusų kalbą, tapo pirmuoju mokiniu. Vėliau B. Sugintas išmoko net aštuonias svetimas kalbas (be rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, portugalų, galėjo skaityti ir suprato lotynų, heb­rajų). Jei nebūtų tapęs kunigu, tikriausiai būtų krimtęs filologo duoną.

Tiesa, kai Benediktas rinkosi kunigystę, niekas iš tėvų jo nespaudė, kaip daugelio to meto šviesuolių. Galvojo, gal bus inžinierius, gydytojas. Ta­čiau pats Benediktas dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjo.

Kadangi pasižymėjo išskirtine atmintimi, galėjo bet kuria kalba mintinai pasakyti ištisus puslapius. Vladas Ramojus, aplankęs kun. B. Sugintą 68-ojo gimtadienio proga, stebėjosi, kai šis Šilerį deklamavo lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis taip, kaip vakar išmokęs. 

Nuo pat vaikystės Benedik­tas turėjo įvairių pomėgių. Gy­vendamas tėvų namuose, mėgo jodinėti, ne kartą yra nuo arklio ir nukritęs, taip vos ne­atsisveikinęs su šiuo pasauliu. Sesers Jo­a­­nos namuose ilgai kabėjo didelis portretas, kur Benediktas ant ark­lio Brazilijoje – ir ten dažnai naudodavosi tokia susisiekimo priemone. Mėgo plaukioti Ančios upėje, o mokydamasis Tauragės progimnazijoje plaukiodavo Jūros upė­je. O kiek nuva­žiuo­ta dviračiu, sie­k­­da-

mas pažinti gimtąjį kraštą. Net pasitraukęs iš Lie­tuvos, per Vo­kie­ti­ją 300 kilometrų kapstėsi dviračiu.

Ypač mėgo keliones: Italija, Is­panija, Vokietija, Prancūzija, Ang­li­ja – visur jau­tėsi kaip namuose. Netgi plauk­damas į Braziliją ir iš jos, kol persėsdavo į kitą laivą, aplankydavo kokį nors objektą. O jei išgirsdavo apie lietuvius, būtinai juos susirasdavo. Mato Groso provincijoje, kuri yra šalies viduryje, ieškojo lietuvio kunigo Jono Kiviliaus, kuris taip pat Anhumo miestelyje pastatė bažnyčią, tik ne lietuviams (nes lietuvių ten nesutikta), o vietiniams gyventojams. Nuvykęs jau jo neberado gyvo, bet plačiai aprašė jo gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje. 

1929 m., sulaukusi vos 54-erių, mirė kun. B. Suginto motina. Moteris pagimdė 18 vai­kų, 9 išėjo į gyvenimą, kiti – mirė maži, paaugę dėl ligų, paskendo. Motinai juos reikėjo krikštyti, laidoti, aprengti, pasirūpinti valgiu, vadovauti samdytiems darbininkams. Ir dar motina sugeba išsikovoti, kad visi vaikai baigtų bent pradinį mokslą. Ir ne tik. Štai Benedikto brolis Juozas buvo baigęs karininkų mokyklą, Antanas – milicijos mokyklą. Jam atiteko tėvo ūkis, tačiau pokaryje pasitraukė į mišką ir, aišku, žuvo.

Tėvas Juozas Sugintas mirė karo metais. Seserys, kurios toliau nesimokė, buvo ištekintos už pasiturinčių ūkininkų.

Sesers Joanos dukros A. No­vikienės klausiau, kaip reikėjo atiduoti kraitį, kai jos tekėjo už turtingų. Pasirodo, tekėjo už tokių, kuriems nereikėjo kraičio – vienų gyvenimai susiklostė laimingai, kitų – ne itin.

Visa didelė šeima – 33 vardai – ilsisi viename kape Upy­nos kapinėse: tėvai, 10 brolių ir seserų, seneliai, dėdės šeima ir jo vaikai. Turbūt visais laikais žmonės pasiekia tiek, kiek siekia. Nesvarbu, kokios gyvenimo sąlygos.

Gyvenimo pabaigoje kun. B. Sugintas pasiligojo. Ne­svei­kata paaštrėjo po pasikėsinimo, kai buvo sužalota galva. Manoma, kad taip galėjo pasielgti kitas lietuvis skolininkas, kuris niekaip negrąžino iš kunigo pasiskolintų pinigų. Mirė B. Sugintas 1972 m. balandžio 20 d., palaidotas lietuvių šv. Kazimiero kapinėse Či­kagoje. 

Birutė KELPŠAITĖ- MOZURKEVIČIENĖ

Nuotr. iš archyvų

Barbora ir Juozapas Sugintai – Benedikto tėvai, 1925 m.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3, 10, 14, 17, 20, 22, 30, 36, 48, 54)

Aleksandras MILAŠEVIČIUS-RUONIS (1906–1949)

Gimė 1906 m. Seinuose. Ma­joras. 1948 m. – Jūros (Vakarų) srities, tuo pačiu ir Kęstučio apygardos vadas. Žuvo 1949-ųjų rugsėjo 9 d. Karob­lių k., Kaltinėnų vlsč. („Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“, 1996 m.)

Aleksas MILIULIS (MIELIULIS, MILIŪNAS)-ALGIMANTAS, NEPTŪNAS, UOSIS (1923–1949)

Gimė 1923 m. Batakiuose. Mokytojas. Nuo 1946 m. – partizanas. Suorganizavo partizanų būrį, kuris veikė ir Šilalės valsčiuje. Vėliau – 3-iosios kuopos vadas, Lydžio štabo vadas. Nuo 1949-ųjų balandžio – Kęstučio apygardos vadas. Žuvo 1949 m. gegužės 8 d. Tauragės vlsč. Kaziškės miške, verždamasis iš sovietų kareivių apsupties. (Pasakojo Leonas Laurinskas-Liūtas, užr. 2000 m.)

Gimė 1923 m. Tauragėje. Mokytojas. Buvo ramaus būdo, nuoširdus ir mandagus žmogus. Laisvai kalbėjo ang­liškai. Nuo 1947-ųjų – partizanas Vytenis. Jo būrys veikė Šilalės, Žygaičių, Tauragės ir Batakių valsčiuose. Vėliau buvo Lydžio kuopos štabo 4-ojo būrio vadas slapyvardžiu Al­gimantas (kai kur minimas slapyvardžiu Neptūnas). 1949 m. vadovavo Kęstučio apygardai. Žuvo 1949-ųjų birželio 8 d. Tauragės vlsč. Kaziškės miške, verždamasis iš KGB kariuomenės apsupties. 

Aleksandras Mieliulis-Neptūnas – LLA karys, kapitonas, anglų kalbos mokytojas. Kartu su Mieliuliene, Didavičiumi (Dichavičiumi?) ir Kučinsku suorganizavo pirmąjį partizanų būrį Žygaičių miške. Tauragės r. 3-iosios kuopos vadas. Vadovavo Dariaus rinktinei. Kurį laiką pavadavo Kęstučio apygardos vadą. Su didele štabo dalimi žuvo 1949 m. birželio 8 d. Kaziškės miške, Tauragės r. Kartu žuvo A. Norkus, S.Venskaitis. Jų palaikai gulėjo išniekinti Tauragės Šubartinės kieme. Manoma, kad ten ir palaidoti. (Pasakojo Kazimieras Šetkus)

Vladas MONTVYDAS-ŽE­MAI­TIS, ŽEMAIČIŲ DĖDĖ (1910–1953)

Gimė 1910 m. Palūkščiuose-Gatautiškėse, Varnių vlsč., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Garsėjo kaip geras kalvis. Buvo Lietuvos armijos viršila.  Šaulių būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais – pasipriešinimo būrio vadas, vėliau vadovavo LLA „Vanagų“ organizacijai. Partizanas nuo 1944 m. Gavo leitenanto laipsnį, vadovavo Šatrijos kuopos partizanų būriui, kuris veikė Kaltinėnų, Skaudvilės ir Kražių valsčiuose. Nuo 1949 m. sausio paskirtas Žemaičių apygardos vadu. Kartą apsuptas savo namuose, pro langą išmetė granatų ryšulį. Sprogimo metu sugebėjo prasiveržti ir pabėgti. Žuvo 1953 m. rugpjūčio 23 d. Požerėje, perėjoje tarp Paršežerio ir Lūksto ežerų. („Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“, 1996 m.)

Antanas NARKEVIČIUS (1919–1946)

Gimė 1919 m. Kaušų k., Kaltinėnų vlsč. 1942-aisiais dirbo Kaltinėnų policijoje. 1945 m. 

įstojo į partizanų būrį, 1946 m. buvo 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vadas. KGB, gavusi iš agento Požiloj informacijos, 1946 m. balandžio 14 d. apsupo namą Pykaičių k., kuriame buvo partizanai. Pasipriešinimo metu A. Narkevi­čius buvo sužeistas ir suimtas. 1946 m. vasario 13 d. Laukuvoje karinio tribunolo nuteistas sušaudyti. (Pasakojo K. Šet­kus)

Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS

(1975–2013 m.)

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)