Statistikos departamento duomenimis, daugiau kaip trečdalis kaimo gyventojų skursta. Šiuos skai­čia­vi­mus akivaizdžiai patvirtina ir dalis Seimo nario Re­mi­gi­jaus Žemaitaičio teisinėmis konsultacijomis besi­nau­dojančių žmonių – prieš savaitę kone kas ant­ras į priėmimą užsiregistravęs šilališkis skundėsi nebetu­rintis lėšų pragyventi. Blogiausia, jog mažas pajamas gau­nantys žmonės dažniausiai turi ir skolų, kurios dar giliau klampina juos į skurdą.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Ir labai senas, ir visai neseniai išaugęs kaimas. Ir nepaprastai išgražėjęs, ir jau tuštėjantis. Vieni apie Girdiškę sako, kad ji – be perspektyvos, kiti tiki jos ateitimi.

Petras DARGIS

Autoriaus ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

Žinia, grožį kiekvienas suvokia savaip ir, matyt, ne be reikalo sakoma, jog kas vienam yra gražu, kitam at­ro­do nelabai suprantama. Todėl ir palei miesto tven­kinį juosiančius takus išdygę su­­rūdiję vamzdžiai kelia įvairiausių minčių. Ta­čiau vie­tos svarstymams lie­ka daug ma­žiau, kalbant apie vi­suo­me­nės sau­gu­­mą. Ir nors čia jau lyg ir nebūtų apie ką diskutuoti, valdininkija, kaip visada, ran­da pasiteisinimų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

Naujoji vaiko teisių apsaugos sistema, įsigaliojusi nuo liepos pradžios, vis dar kelia aistras. Seimo narė Do­vi­lė Šakalienė prieš savaitę paskelbė, kad per mėnesį iš­gelbėta 600 vaikų – tiek jų buvo pa­­imta iš nesaugios aplinkos, nes dėl nepriežiūros, smur­to, tėvų girtavimo buvo kilęs pavojus jų sveika­tai ar normaliai raidai. Pasidomėjus, kokia situacija yra Šilalės rajone, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvai­kinimo tarnyba pranešė, jog per liepą iš mūsų rajone gyvenančių šeimų nebuvo paimtas nė vienas vaikas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

Atkurtai Lietuvai tebešvenčiant 100-metį, rugpjūčio pradžioje Paršežerio stovyklavietėje jau IV-ąjį kartą  šven­tiškai dūzgė etnokultūrinė stovykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės – mitologija, atgimstanti teatre”. Joje dalyvavo per 200 etninės kultūros puoselėtojų ne tik iš Šilalės rajono, Žemaitijos regiono vaikų ir jau­­nimo folkloro ansamblių, bet ir grupė jaunuolių iš Uk­rainos, Borščiovo miesto. Jie pristatė stovyklautojams ir svečiams savo kultūrinę programą bei kulinarinį pa­veldą. 

Jau tradicinėje stovykloje vaikai ir jaunimas intensyviai mokėsi etnomuzikavimo, tradicinių amatų, liaudies žaidimų, šėlo vakaronėse po atviru dangumi, dalyvavo edukacinėse programose, bendravo ir kūrė. Šiemet pasirinkta „Rato“ tema: ratas – saulės, amžinybės, judėjimo į priekį simbolis. Tad didžiulis tautodailininko Alfonso Mauliaus ir stovyklautojų sukurtas medinis ratas stovyklavietės viduryje kvietė visus kas dieną susiburti gražiai ir prasmingai veiklai. O jos nestigo: stovyklautojai įveikė 15 kilometrų aplink Paršežerį, išmoko 100 folklorinių šokių, surengė darbų parodą. Ir išdidžiai, su didžiule pagarba ir meile apjuosė stovyklavietę 100 metrų Lietuvos trispalve. Apėmė ne­įtikėtinas jausmas, užpildęs visų širdis nuoširdaus pat­riotiškumo ir meilės savo Tė­vynei. O kiek širdies, didžiulio entuziazmo ir darbo įdėta, kai per keletą dienų stovyklautojai kartu su vadovais išpjovė 100 medinių ratų, apipynė juos šiaudais ir papuošė stovyklavietę. Kiek­vienas ratas buvo papuoštas vaikų iškarpytomis popierinėmis verpstėmis, ant kurių išrašyti stovyklos vadovų, partnerių ir rėmėjų vardai. Taip simboliškai, tačiau labai nuoširdžiai padėkota visiems, kurie prisidėjo prie  IV-osios etnokultūrinės stovyklos. 

Šiemet stovyklautojai paren­gė spektaklį–koncertą „Lau­mių dovanos“, skirtą tautosakininko ir mitologo Norberto Vėliaus 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Puikų reginį kartu su visais stovyklautojais bei vadovais  kūrė  jaunos režisierės Vilma Granickienė ir Karolina Etnerytė. Rezultatu visi liko patenkinti, nes kiekvienas galėjo pademonstruoti ir vaidybinius gebėjimus, ir pagroti, padainuoti iš­moktus kūrinius, pašokti, pasukti ratelius. Taip pat koncertavo grupės „Kitava“, „Sadūnai“, „Padkava“, vai­kų ir jaunimo folkloro an­sambliai, stovyklautojai iki paryčių šoko su DJ „Audio broliai”, buvo vaišinami žemaitišku šiupiniu, pagamintu Rimo Šedbaro, ukrainiečių kulinariniu paveldu–tikrais ukrainietiškais barščiais, kurių svečiai išvirė net 80 litrų, bei žemaitišku kastiniu su karštomis bulvėmis.  

Stovyklos kulminacija – eže­re naktį besisupantys lieps­nojantys ratai bei  grupės „Sadūnai“ atliekamos dai­nos. Nė vienam, stebėjusiam arba dalyvavusiam šiame renginyje neliko abejonių, jog tokia veik­la – ne tik geriausia prevencija, kovojant su žalingais įpročiais, bet ir pati tikriausia pat­riotiškumo, savimonės, tolerancijos ugdymo bei kūrybiškumo skatinimo mokykla.

Ne veltui visada geri žmonės buvo lyginami su Saule. Būtent Žmones-Saules ir padeda užauginti etninė kultūra. 

Nuoširdžiai dėkojame visiems rėmėjams, be kurių pagalbos, paramos ir palaikymo ši stovykla negalėtų gyvuoti.

Irmina KĖBLIENĖ, 

Ilona RAUDONIENĖ, 

Guoda JUŠKAITĖ,

etnokultūrinės stovyklos organizatorės

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš porą metų bendrovės „Kantar TNS“ atliktas darbuotojų įsitraukimo tyrimas parodė, kad tik 13 proc. lietuvių save apibūdina kaip lojalius įmonei, kurioje dirba. Tačiau, panašu, kad kitaip jaučiasi „Tele2“ darbuotojai. Kai kurie jų čia dirba nuo pat įmonės veiklos pradžios, o savo miestuose jau yra tapę „Tele2” ambasadoriais.

„Ilgamečių darbuotojų turime beveik kiekviename regione – jie savo miestuose tampa „Tele2“ ambasadoriais. Didžiuojamės tuo ir esame dėkingi už tokį darbuotojų lojalumą – mums tai geriausias įrodymas, kad einame teisinga kryptimi. Tai reiškia, kad mūsų pastangos rūpintis savo darbuotojais nenueina veltui“, – sakė Vaida Burnickienė, „Tele2“ prekybos vadovė.

Patenkintas darbuotojas = patenkintas klientas

„Tele2“ prekybos vadovės nuomone, savo darbą mėgstantys darbuotojai ne tik jaučiasi laimingesni, bet gali padėti įmonei pasiekti geresnių rezultatų.

„Motyvuotas ir savo vertę darbovietėje suprantantis darbuotojas yra labiau įsitraukęs į įmonės veiklą, nuoširdžiai gilinasi į klientų poreikius. Klientai tai jaučia ir vertina“, – sakė V. Burnickienė.

Todėl, anot V. Burnickienės, svarbu rūpintis kiekvienu savo darbuotoju be išimties.

„Siekiame, kad kiekvienas komandos narys turėtų tas pačias galimybes augti. Todėl nuolat rengiame mokymus bei seminarus – nuo profesinių iki skirtų asmeniniam tobulėjimui, kuriuose įgaunamos žinios praverčia ir už darbo ribų“, – sakė V. Burnickienė.

Alga – viena didžiausių

Pasak „Tele2“ prekybos vadovės, svarbu ne tik leisti darbuotojams nuolat mokytis, tobulėti, bet ir užtikrinti galimybes užsidirbti.

„Mūsų bendrovė išsiskiria užmokesčio sistema – salono darbuotojų alga neturi lubų. Tik nuo asmeninių darbuotojo pastangų ir pasirinkimo priklauso, kokią sumą savo sąskaitoje kiekvieną mėnesį jis pamatys“, – sakė V. Burnickienė.

Portalas „vz.lt“ skelbia, kad „Tele2“ yra pelningiausia telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje, o įmonės mokami atlyginimai yra didžiausi, lyginant su konkurentais.

Anot V. Burnickienės, nors „Tele2“ salonuose dirbančių žmonių atlyginimai yra susiję su pardavimais, jie yra ne tik pardavėjai, bet ir technologijų specialistai.

„Mūsų komandose iškart pritampa smalsūs, linkę tobulėti ir naujovėmis besidomintys darbuotojai. Dirbantys salonuose pirmieji sužino apie naujausias inovacijas ir išbando įrenginius anksčiau nei jie patenka į rinką“, – sakė „Tele2“ prekybos vadovė.

„Tele2“ darbuotojų nuomonių apklausa parodė, kad net trys ketvirtadaliai jų rekomenduotų savo darbovietę draugams.

Aukštą pasitenkimą darbu rodo ir tarptautiniai tyrimai. Pagal „Aon Hewitt“ metodiką atliktame tyrime operatorius buvo pripažintas geriausiu metų darbdaviu Baltijos šalyse. Tokį apdovanojimą „Tele2“ pelnė jau antrą kartą.

Kaip prisijungti prie „Tele2“ komandos?

Jei domitės technologijomis ir drąsiai priimate naujus iššūkius, „Tele2“ kviečia išbandyti savo jėgas ir sudalyvauti atrankose laisvoms darbo vietoms užimti. Daugiau apie karjeros galimybes sužinoti galite internetiniame tinklapyje https://karjera.tele2.lt/.

Jovita JARUTIENĖ

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimename tas iškilias asmenybes, kurios prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo bei išlaikymo. Vienas tokių žmo­nių yra ir iš Vytogalos kilęs kunigas Benediktas Sugin­tas (1895–1972). Baigęs Žemaičių kunigų seminariją, jis dirbo Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės, Raseinių, Tau­­ra­gės parapijose, mokė tikybos mokyklose. Vėliau iš­vyko į Braziliją, San Paulo mieste pastatė bažnyčią lie­tuviams, subūrė lietuvių bendruomenę, kuri buvo ir te­bėra viena iš gausiausių bendruomenių. Neaplei­do lietuvybės ir vėliau, kai 1944 m. pasitraukė į Vo­kie­tiją, 1949-aisiais – į JAV, ten irgi užsiėmė labdaros tau­tiečiams rinkimu. 

Buvusi upyniškė, dabar Tauragėje gyvenanti mokyto­ja Birutė Kelpšaitė-Mozurkevičienė surinko daug iš­samios informacijos apie šią asmenybę ir dalijasi ja su „Šilalės artojo“ skaitytojais. 

Manau, kad garsiojo žemiečio kun. B. Suginto darbas Brazilijoje buvo toks ryškus ir reikšmingas, jog ir pra­ėjus beveik šimtui metų nuo jo veiklos, to krašto emigrantų palikuonys jį prisimena kaip „mūsų geradarį“. Interneto paieškų portaluose įrašius jo vardą bei pavardę, išmetama daug informacijos portugalų kalba, o internetiniame puslapyje „Lietuvos bendrijos ir paveldas pasaulyje“ aprašytas San Paulo Vila Zelina rajonas, kuriame kun. B. Sugintas subūrė daugiau kaip 1000 lietuvių bendruomenę ir pastatė Šv. Juozapo bažnyčią lietuviams. Ji veikia ir dabar, tiesa, šv. Mišios laikomos portugališkai (nėra lietuvio kunigo), prie jos yra suburta Brazilijos lietuvių katalikų bend­ruomenė, jaunimo sąjunga, ugdomos lietuvybės tradicijos: aktyvios tautinių šokių folk­loro grupės, o šių metų Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos...“ sukosi San Paulo lietuvių šokių ansamb­lio „Rambynas“ šokėjai, Vasario 16-ąją skambėjo Šv. Juozapo bažnyčios varpai. 

Kaip kun. B. Sugintas pateko į San Paulą Brazilijoje? Manoma, jog pirmosios organizuotos emigrantų šeimos į Braziliją atvyko 1890-aisiais. Tarpukariu, 1926–1930 m., emigracija pasiekė „bumą“ – šalį pasiekė apie 24 tūkst. lietuvių. Iš viso tarpukariu į Braziliją emigravo maždaug 50 tūkst. žmonių. Bent tiek buvo užregistruota oficialiai. Sakoma, jog kas trečias emig­rantas vyko į San Paulo regio­ną. Dauguma jų dirbo kavos, kiti – cukranendrių ir arbatos plantacijose, augino gyvulius.

San Paulas buvo antra po Čikagos pagal dydį lietuvių emigrantų kolonija. O kur tos pačios tautybės žmonės burdavosi? Aišku, prie bažnyčios. Tačiau lietuviškos bažnyčios nebuvo, nors tautiečiai ne kartą rašė prašymus Kauno arkivyskupijos kurijai, kad atsiųstų kunigą. 1928 m. į San Paulą atvyko kun. Jeronimas Valaitis, bet jam sunkiai sekėsi burti tautiečius. Tiesa, jis įkūrė formalią lietuvių katalikų Romos bendruomenę, tačiau nepatvirtino nuostatų, neįteisino jos veiklos. Buvo pradėtas leisti laikraštis „Lietuvis Brazilijoj“, bet 1930 m. 

spalio 25 d. redakcija buvo užpulta, baldai sudaužyti, o kun. J. Valaičiui pagrasinta, kad su juo bus susidorota. Ne paslaptis, jog emigracijoje atsidūrė įvairiausių įsitikinimų žmonės, todėl tarp skirtingų pažiūrų tautiečių vyko susipriešinimas. Kun. J. Valaitis, išbuvęs San Paule vienerius metus, paprašė Kauno arkivyskupijos į jo vietą atsiųsti energingesnį ir jaunesnį kunigą. Į jo vietą pasiūlyta vykti kun. B. Sugintui.

1931-ųjų balandžio 25 d. kun. B. Sugintas iš kun. J. Valaičio perėmė bendruomenės fondą su 54 milreisų (tuo metu brazilų pinigai, 20,26 milreiso – 1 doleris) skola bei lietuvių kolonijos kapeliono pareigas. Lietuviai sunkiai būrėsi, nenoriai mokėjo nario mokestį (iš 330 – tik 96). Galima juos suprasti: daugelis atvykę neseniai, gyveno labai skurdžiai, kiti išvis neturėjo jokių pajamų. Brendo pasaulinė ekonominė krizė: jei 1926 m. reikėjo daug darbininkų, tai 1930 m. – gerokai mažiau. Kun. B. Sugintas suprato, kad, norint suburti lietuvių bend­ruomenę, reikia pasiūlyti veik­los pagal poreikius ir pomėgius. Tuo metu jau veikė kelios pradinės mokyklos lietuvių vaikams, tad jis pradėjo dėstyti tikybą ir ruošti vaikus pirmajai komunijai lietuvių kalba. Tų pačių metų birželio 28-ąją net 240 vaikų dalyvavo Pirmosios komunijos šventėje. Ir taip – kas vasarą, iki pat 1936 m. Jam išvykus, ši tradicija nutrūko, atgaivinta tik 1955-aisiais.

Skleisti lietuvišką žodį reikėjo lietuviškos spaudos. Todėl kunigas 1935 m. įsteigė laikraštį „Garsas“, kuris nuo trečiojo numerio pavadintas „Šviesa“ (ėjo iki 1941 m.). Jame buvo spausdinama ne tik informacija apie lietuvių gyvenimą, bet ir kruopščiai teikiami duomenys apie bažnyčiai surinktas lėšas, skelbiami aukojusiųjų sąrašai.

Sugrįžtame į 1931-uosius. Lie­tuviai neturi savo bažnyčios, todėl kun. B. Sugintas Vila Bela lietuvių mokykloje įsteigia laikiną koplyčią, kurioje laikomos pamaldos lietuviams. Savo įkurtą lietu­vių jaunimo sąjungą 1932 m. per­organizuoja į Vila Belos bažnytinį chorą. Palaikymo su­laukia ir kitose lietuvių kolonijose įsikūrę chorai: vieniems kunigas nuperka fisharmoniją, kitiems padeda įsi­gyti pianiną. Ir ryžtasi drąsiam žingsniui – pastatyti pirmąją lietuvių bažnyčią Pietų Amerikoje. Tačiau tam reikia lėšų. Suprantama, rinkti jas tik iš San Paulo bei aplinkinių regionų lietuvių – bergždžias darbas, nes dauguma jų neturtingi. Todėl nutaria vykti į Lietuvą, po to – į JAV, o vietoj savęs suranda Argentinoje dirbusį kun. Bronių Bušmą, gerą pamokslininką ir puikų organizatorių.

1933 m. birželio 13 d. kun. B. Sugintas išplaukia į Lietuvą. Apsistoja Kaune, pas seserį, ir pradeda lėšų rinkimo kampaniją: sako pamokslus bažnyčiose, kalba per radiją, rašo laikraščiuose apie tautiečių gyvenimą Brazilijoje. Per du su pusę mėnesio surenka tuo laiku labai didelę sumą – 7512 litų. Daugiausiai pinigų paaukota Kauno Šančių, Karmelitų, Įgulos, Katedros, Prisikėlimo bažnyčiose, negailėta Šilalėje, Tauragėje, Panevėžyje, Vilkaviškyje, Marijampolėje, noriai aukojo ir Girkalnio, Lygumų, Gruzdžių, Varsėdžių, Kražių gyventojai. Pagelbėjo ir privatus asmenys – kunigai, vyskupai, net kairuoliškų pažiūrų advokatas Andrius Bulota paaukojo nemažą sumą. Tų pačių metų spalio mėnesį išplaukė į Šiaurės Ameriką. Bet pasiekęs Niujorką sulaukė prastos žinios – Amerikos lietuvių kunigų vienybė visuotiniame suvažiavime buvo priėmusi nutarimą, jog draudžiama rinkti lėšas užsieniečiams dėl tuo metu vyravusios didžiosios ekonominės krizės. Atrodo, turėjo nusvirti rankos, tačiau kun. B. Suginto užsispy­rimas duoda vaisių. Niujorke gavęs pirmuosius keturiolika dolerių, jis išvyko į gausiai lietuvių gyvenamą Čikagą. Jam padėjo tėvo brolis Jonas Sugintas, dėdienė Paulina Gudinskienė, Simas Pat­laba, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad kuo platesnis ratas žmonių sužinotų apie jo misiją. Praleidęs JAV daugiau nei septynis mėnesius, kunigas surinko tais laikais didžiulę sumą – 4130 dolerių.

Vos grįžęs į San Paulą, sudarė bažnyčios statymo komitetą – taip pradėjo pildytis didžiausia kun. B. Suginto svajonė. Tiesa, suaukotus pinigus pakeitus į milreisus, susidarė apie 84 tūkst., o bažnyčios sąmata – 128 tūkst. Trūko 45 tūkst. Iš pradžių manyta bažnyčią statyti Vila Bela rajone, kur veikė lietuviška mokykla ir koplyčia. Tačiau turtuolis Claudio Monteiro Soares Filho padovanojo devynis sklypus (2920 kvadratinių metrų ploto) žemės ir 70 tūkst. plytų būsimai bažnyčiai Vila Zelinos rajone. Geradaris suvokė, jog ten, kur stovės bažnyčia, žmonės pradės statytis namus, kursis įvairios dirbtuvėlės, paslaugų įmonės. Taip ir atsitiko – bažnyčios statyba vyko plyname lauke, o dabar San Paule gyvena apie 12 milijonų žmonių, tai yra miestas su ypatingai išvystyta infrastruktūra.

Bažnyčia išdygo labai greitai: pradėta 1934-ųjų pabaigoje,1936 m. pradžioje jau buvo baigta. Kun. B. Sugintas ėmėsi milžiniško darbo – surinkti trūkstamą pinigų sumą. Jis jau buvo sudaręs apie 7000 lietuvių kartoteką (tuo laiku didžiausią, net Lietuvių konsulatas tokios neturėjo), todėl pradėjo lankyti visus joje įrašytus. Atsirado savanorių, kurie taip pat padėjo Tėvui Benediktui. Bendras darbas davė rezultatų – 1936 m. vasario 16-ąją bažnyčia atidaryta ir pavadinta Šv. Juozapo vardu. Iki šiol ji yra lietuvių bendruomenės centras, o Vila Zelina tapo lietuvių bei jų palikuonių rajonu: galima pamatyti lietuviškų gatvių, įstaigų, privačių kontorų pavadinimų, veikia kapinės, kur kas penktas kapas – su lietuvio pavarde.

Atlikęs savo misiją, kun. B. Sugintas paliko San Paulą ir grįžo į Lietuvą. Tokį sprendimą lėmė ir nesutarimai su tuo­metiniu Lietuvos konsulu Bra­zilijoje.

Tačiau po ku­rio laiko vėl ap­lankė šią šalį. 

1955-ai­siais, jau gyvenda­mas JAV, Rio de Žanei­re da­ly­vavo Eucharistijos kongrese, susitiko ne tik su San Paulo lietuviais, bet ir su gyvenančiaisiais kituose rajonuose. Padėtis jau buvo pasikeitusi: sukūrę šeimas su kitataučiais, tautiečiai primiršo lietuviškas tradicijas, kai kurių palikuonys nebekalbėjo lietuviškai. Tačiau šviesus at­minimas apie kun. B. Su­gin­­tą buvo gyvas daugelio lietuvių atmintyje: tarp sutiktųjų – jo krikštyti, priėmę pirmąją komuniją, sutuokti.

Dar ir dabar San Paule, Vila Zelinos rajone, išlikę nemažai lietuviškų užrašų: Laisvos Lietuvos skersgatvis, Lietuvos gatvė, daugiabutis „Kaunas“, o štai vienoje parduotuvėje produktai vadinami „Zuikys“, „Košaliena“, „Balandėliai“, galima nusipirkti margintų kiaušinių.

Brazilijoje nemėgstama keis­ti gyvenamosios vietos, todėl manoma, kad šiame rajone yra daug žmonių, kurių tėvai ir protėviai buvo lietuviai. Nuo 2013 m. San Paule veikia Lietuvos generalinis konsulatas, generalinė konsulė – Laura Tupe.

Rengiant straipsnį, naudotasi Klemenso Jūros knyga „Tėvynės vaidila“, San Paulo imig­racijos muziejaus ir San Paulo spaudos medžiaga, Vilniaus pedagoginio universiteto studento Valentino Pilkausko ma­gistro darbu „Brazilijos lietu­vių ekonominė padėtis San Paulo bendruomenės pavyzdžiu (XX a. pr. –1940 m.)“.

Birutė KELPŠAITĖ-MOZURKEVIČIENĖ

Nuotr. iš archyvų

(Bus daugiau)

Policijos įvykių suvestinėse dažnai mir­guliuoja vadinami šeimyniniai konflik­tai: tai vyras kelia ranką prieš žmoną ar su­gyventinę, tai skriaudžia sūnų ar duk­rą, o kai kada suaugę vaikai švaistosi kumš­čiais prieš savo tėvus. Tokiais atvejais paprastai pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. Tai yra smurtautojas teismo gali būti nubaustas įvairiai: už išpuolį prieš artimą giminaitį ar šeimos narį baudžiama vie­šai­siais darbais, laisvės apribojimu, areš­tu arba laisvės atėmimu iki dvejų me­tų. Šilalės teisme to­kių bau­džiamųjų bylų irgi netrūksta.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Šiemet projektas „Misija Sibiras“ surengė jau 17-ąją eks­­pediciją – Rusijai neįsileidus jos dalyvių, dvi 12 žmo­­nių grupės vyko į Kazachstaną. Tačiau pirmosios ini­cia­tyvos, siekiant įamžinti trėmimo laikotarpį, buvo su­rengtos dar 1989 m. Į eks­pedicijas vykę jauni žmonės nusprendė vėl susitikti ir prašo atsiliepti tuos, kurie yra susiję su šiuo istoriniu įvykiu.

Projektas „Misija Sibiras“ rengiamas nuo 2006 m. Tačiau pirmosios iniciatyvos, susijusios su trėmimo laikotarpio įamžinimu, tremtinių palaikų pargabenimu, gimė 1989 m. Tada buvo surengta ekspedicija į Irkutsko sritį „Tremtinių keliais“. Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi vienas iš jos dalyvių – Mažeikiuose gyvenantis Gintaras Gricius. Jis sako, jog šioje ekspedicijoje dalyvavo ir vienas mūsų rajono gyventojas, kurio pavardės jis neprisimena, tik spėja, kad jis buvo iš Laukuvos, o jo vardas lyg Arūnas. Nuotraukoje, kurią mažeikiškis atsiuntė į redakciją, Arūnas stovi trečias iš dešinės. Gintaras viliasi, jog buvęs bendražygis galbūt atsilieps pats, gal jį atpažins kas nors iš pažįstamų. Informacijos laukiama tel. (8-676) 0-26-82, taip pat galima paskambinti į „Šilalės artojo“ redakciją.

„Šilalės artojo“ inform.

Mūsų bičiulis ir bendravardis Alius mieste suti­ko anti­korupcijos vadą Meiženį, kuris atrodė labai susirūpinęs.

„Ko taip rimtai atrodai? Bene skauda širdį, kad rajone nėra jokios korupcijos, kad niekas nieko ir nė už ką“? – paklausė jo Alius.

„Ne, Aliau, man rūpi, kas tai galėtų būti pasyvus bu­dė­jimas namuose“, – atsakė šis.

Alius ŠAKINIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60