Praėjusiais metais „cvmarket.lt“ vykdytas tyrimas parodė, kad jauni darbuotojai vienoje darbovietėje vidutiniškai išdirba tik iki pusantrų metų. Tačiau kitaip yra po visą Lietuvą išsibarsčiusiuose „Tele2“ salonuose – čia darbuotojų kaita maža, o juos nuvilioja ne konkurentai, bet kolegos iš sostinės.

„Šiaulių regione turime saloną, kurį vadiname talentų kalve Vilniui – jau kelerius metus iš eilės jam naujų darbuotojų prireikia ieškoti tik tada, kai mūsų komandos narys gauna pasiūlymą dirbti „Tele2” salone sostinėje”, – sakė Jurgita Savickienė, „Tele2“ Šiaulių regiono vadovė.

Algos dydį valdo darbuotojas

Kaip bendrovei „Tele2“ pavyksta išlaikyti komandas regionuose ir kas labiausiai jas motyvuoja, klausėme Vaidos Burnickienės, „Tele2“ prekybos vadovės.

„Tikime, kad darbuotojus likti įmonėje skatina ne tik atlyginimas, tačiau jo svarba – didelė. Nuo kitų darbdavių „Tele2“ skiriasi tuo, jog algą pardavimų vadybininkams ne duoda, bet leidžia ją užsidirbti patiems. Todėl kiekvieno mėnesio atlyginimas yra tiesiogiai susijęs su darbuotojo pastangomis, o užmokesčio lubų nėra“, – sakė V. Burnickienė.

Tokia atlyginimo sistema kartais suglumina naujus darbuotojus, tačiau jie labai greitai supranta, kad jaudintis, jog uždirbs per mažai, tikrai nėra reikalo. Operatoriaus algos pardavimų vadybininkams yra vienos geriausių rinkoje.

Tai rodo ir statistika – portalas „vz.lt" skelbia, kad „Tele2“ yra pelningiausia telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje, o įmonės mokami atlyginimai – didžiausi, lyginant su konkurentais.

Kolegos – antroji šeima

V. Burnickienė pabrėžia, jog gerą darbuotojo savijautą lemia ne tik atlyginimas, bet ir santykiai su kolektyvu bei bendra atmosfera darbe.

„Labai svarbu, ar darbuotojas sutaria su kolegomis, ar jam artimos įmonės vertybės – nuo to priklauso ir jo motyvacija. Mūsų salonų komandos yra tokios stiprios, kad save neretai vadina šeima“, – pasakojo „Tele2“ prekybos vadovė.

Bendravimas ne darbo aplinkoje „Tele2“ yra skatinamas – darbdavys nuolat organizuoja įvairius mokymus ir rengia bendras šventes.

„Turime labai gražią tradiciją – kiekvienais metais rengiamą vasaros šventę, kurios metu vyksta įvairūs žaidimai, dirbtuvės, koncertai. Joje susitinka „Tele2“ darbuotojai iš visos Lietuvos, tiek dirbantys salonuose, tiek biuruose. Šventės būna teminės, todėl joms ruošiamės iš anksto – komandos varžosi, kurios kostiumai bus originaliausi“, – pasakojo V. Burnickienė.

Aukštą „Tele2“ darbuotojų pasitenkinimą darbu rodo ir apklausos. Pavyzdžiui, pagal tarptautinę metodiką „Aon Hewitt“ atliktame tyrime operatorius buvo pripažintas geriausiu metų darbdaviu Baltijos šalyse. Beje, tokį apdovanojimą „Tele2“ pelnė jau antrą kartą.

Kaip prisijungti prie „Tele2“ komandos?

Jei domitės technologijomis ir drąsiai priimate naujus iššūkius, „Tele2“ kviečia išbandyti savo jėgas ir dalyvauti atrankose laisvoms darbo vietoms užimti. Daugiau apie karjeros galimybes sužinoti galite internetiniame tinklapyje https://karjera.tele2.lt/.

Jovita JARUTIENĖ

Ties Šarkų autobusų stotele, kelyje Šilalė–Kvėdarna, yra šiokia tokia sankryža. O ties ja – įspūdinga krū­va įvairiausių atliekų. Traksėdžio seniūnė Regina Au­di­nytė sako, jog anks­čiau šiukšlių šarkiškiams buvo „pa­dovanoję“ Kvė­dar­nos gyventojai, o kas dabar atlie­komis „puošia“ šį gražų gamtos kampelį, tiriama.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.52

Legendinė Šiaulių „Tauro“ žolės riedulininkių komanda. Stasė žengia antroje eilėje kairėje, už jos šiek tiek užlindusi Genovaitė

Sutikę jas kur nors Kaltinėnų turguje ar Šilalės prekybos centre, daugelis nė neįtariame, kad prasilenkėme su daugkartinėmis Lietuvos čempionėmis, kurios dau­­­gelį metų kartu su Šiaulių „Tauro“ žolės rie­du­lio ko­manda garsino Lietuvą toli už jos ribų. Taip, vy­res­nioji karta dar prisimena ne tik Kauno „Žalgirį“, bet ir Šiaulių „Taurą“. O Genovaitę Mankutę ir Sta­sę Man­ke­vičiutę? Nėra abejonės, tas pavardes gir­dė­jo­me dau­gybę kartų, bet tada nė neįtarėme, kad tos dvi šiau­liškės – tai dar ir kaltinėniškės, rūteliškės, žodžiu, mūsų visų kaimynės!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir pašnekovių albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.52

Sukaktys ateina ir praeina, o gyvenimas ir toliau te­ka sava tėkme. Tačiau pripažinkime: ta tėkmė išties retai kam atplukdo išskirtinį 60 metų vedybų – Deimantinių ves­­tu­vių – jubiliejų. Jį švenčia šilališkiai Kristina ir Bro­­nis­lovas Žygaičiai.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS ir jubiliatų albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.51

Lietuvos paštas kreipiasi į gyventojus ir primena, kad LR Pašto įstatyme numatyta, jog už pašto dė­žu­čių įsirengimą yra atsakingi pašto siuntos gavėjai – gyventojai, įmonės, įstaigos, organizacijos. Todėl labai svarbu, kad pašto dėžutė būtų tvarkinga, sandari, rakinama, į ją tilptų gaunama korespondencija, už­prenumeruoti leidiniai.

Lietuvos pašto Kor­pora­ty­vi­nių reikalų departa­mento vadovės Vaidos Bud­rienės teigimu, pašto dėžutės turi būti aiškiai ir suprantamai numeruotos, ant jos įskaitomai užrašytas įmonės, įstaigos, organizacijos pavadinimas. Paš­to dėžutės privalo būti įrengtos laiškininkams leng­vai pri­einamose vietose:

daugiabučiuose namuose – kiekvienoje laiptinėje ne aukš­čiau kaip antrame aukšte;

individualiuose namuo­se – prie įėjimo į gyvenamąją teritoriją arba ant greta gatvės esančių namų sienų, tvorų, stovelių;

sodininkų bendrijose – prie pagrindinių įvažiavimų į bendriją;

įmonėse, įstaigose ar organizacijose – prie pagrindinio įėjimo į pastatą.

Pabrėžiama, kad laiškininkams nėra privaloma pristatyti siuntą, jeigu pašto dėžutė įrengta jam neprieinamoje vietoje arba jos iš viso nėra. Tokiu atveju gavėjas turi pats atvykti į savo teritorijos paštą ir atsiimti jam adresuotą siuntą. 

Tvarkingi adresai: 

Klientas turi pateikti tokį adresą:

Vardas Pavardė

Gatvė, namo Nr.

Kaimas, Rajonas (jei tai kai­mo teritorija)

Miestas (jei tai miesto teritorija)

Pašto kodas

Valstybė 

Tel. Nr. 86xx xx xxx

Teisingo adreso pavyzdys:

Vardenis Pavardenis

Erdvės g. 68 

Ramučių kaimas 

Kauno r. sav. 

LT-54090

Lithuania 

Tel. Nr. 86xx xx xxx

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Daugelyje šalies vietovių pakelėse jau seniai nebepamatysi jokio akiai įprasto naminio gyvulio – didžioji dalis kaime gyvenančių žmonių tikina, kad karvės laikyti neapsimoka, o avys vis dar retenybė. Tačiau Šilalės rajonas šioje srityje yra graži išimtis: daugumos kaimo sodybų kiemuose dar girgsi būriai žąsų, krypuoja antys, burbuliuoja kalakutai, o ganyklose snaudžia ne tik skandinaviški holšteinai, bet ir senosioms lietuviškoms veislėms priskiriamos žalosios, baltnugarės, šėmosios karvės. Nauda iš jų – dviguba, nes už nykstančių galvijų veislių saugojimą Europos Sąjunga moka solidžias išmokas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.51

Šiuo metu abiturientai, jų mokytojai ir tėvai jau skaičiuo­ja brandos egzaminų sesijos rezultatus, o švie­timo įs­taigose prasidėjo atestatų teikimo šventės. Pa­si­do­mėjome, kaip sekėsi šilališkiams.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.52

Šiemet jaunimo vasaros poilsio stovykloje „Pajūralio tarzaniukai 2018“ turiningai ilsėjosi 14 pradinukų ir 24 5–10 klasių mokiniai. Veiklos vyko dviem pamainomis.

Pirmąją dieną mažieji stovyklautojai, išsirikiavę prie sto­vyklos vėliavos, prisiekė būti dorais, mandagiais, kul­tū­ringais, aktyviais keliautojais, tiks­lingai panaudoti turi­mas žinias ir jėgas bei sąžiningai vykdyti patikėtas pa­reigas, o pakiliai užtraukę stovyklos dai­ną, pasipuošė „švelnukais“. Mokyklos kieme išdygo palapinės, kuriose vaikai kūrė šūkius, piešė plakatus. Užklupus lietučiui, visi sugužėjo į sporto salę, kur žaidė komandinius, sportinius žaidimus. 

Antrąją dieną stovyklautojai pradėjo Kvėdarnos miškelyje, ieškodami taktinių orientacinių užduočių, įvairių nuorodų, pagal kurias turėjo atrasti vietovę ir atlikti tam tikras užduotis bei įveikti galvosūkius. Paskutiniame punkte rei­kėjo surasti pagrindinį žaidimo prizą. 

Pradinukai aplankė Platelių Šaltojo karo muziejų Žemaitijos nacionaliniame parke, įrengtą buvusiame sovietų sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komp­lekse, Plokštinės raketų bazę. Muziejuje eksponuojama raketinės technikos evoliucija bei demonstruojamas vienintelis tikslus raketos SS-4 maketas. Vaikai smalsiai apžiūrinėjo knygas, laikraščius, plakatus, jiems buvo paaiškinta, kokia laida buvo „Vremia“, kurios 80 proc. pranešimų sudarė sovietinė propaganda ir tik 20 proc. naujienos. Stovyklautojai pamatė ir pagrindinį eksponatą: sudėtingą inžinerinį statinį, prikimštą įvairiausių įrenginių bei komunikacijų – kovinę raketą. 

Apžiūrėję bazę, išskubėjome į Platelių jacht­klubą. Čia buvo smagiau.

Aplankyta ir Ventės rago ornitologinė stotis – tik­ras rojaus kampelis gamtos mylėtojams. Paukščių žiedavimo stotyje mokiniai turėjo unikalią galimybę iš arti išvysti, kaip  žieduojamas varnėnas, apžiūrėjo ornitologijos muziejų, geležiniais laiptais kopė į jau 100 metų veikiantį švyturį, iš kurio atsivėrė Kuršių marių grožis.

Paskutinę stovyklos dieną vaikai susitiko su kariais – vyko praktiniai užsiėmimai Saus­­laukio miške su Lietuvos kariuomenės 308 lengvosios pės­tininkų kuopos kariais. Be­ne daugiausiai emocijų sukėlė maskuotė – nugrimuoti veidai leido susilieti su gamta. Susipažinę su kario amunicija, profesijos ypatumais, mokiniai atliko atminties, dėmesio testus, mokėsi pastatyti palapinę, tamsiu paros metu eiti koja kojon miško paklote, surasti paslėptus gamtoje pavojingus daiktus. Daugybė  žaidimų, kareiviškos košės valgymas ir puiki nuotaika leido mokiniams trumpam pasijusti „tik­rais“ kareiviais. 

Vyresnieji stovyk­lautojai pirmąją die­ną po priesaikos priėmimo susi­tiko su „Asmenybės ugdymo kultūros cent­ro“ treneriu Dainiumi Šilingu ir jo auk­lėtiniais, kurie supažindino su tradiciniu japonų kovos menu Aikido, jo atsiradimo istorija, mokė bendrauti draugiškai, o nesutarimus spręsti taikiai. Vėliau stebėjo Aikido trenerio bei jo auklėtinių pasirodymą.

Antrąją stovyklos dieną mo­kiniai išvyko į ekskursiją, kurios metu aplankė Panemunės ir Raudonės pilis, užlipo į pastarosios bokštą. Veliuonoje muziejaus vedėja su­pažindino su šio miestelio istorija, kultūrinėmis tradicijomis. Neaplenkėme ir Ramybės piliakalnio, aplankėme Gedimino kapą, o Seredžiuje įkopėme į 30 metrų aukščio Palemono kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Nemuno slėnį. Kelionės pabaigoje išbandėme jėgas dažasvydžio rungtyse.

Kokia stovykla be žygio? Į Drungeliškės mišką vyko­me ir kariška mašina, ir pėsčiomis. Miške įsirengus sto­vyk­lavietę, veiklą mokiniams 

organizavo Lietuvos ka­riuo­menės 308 lengvosios pėstininkų kuopos kariai. Jie supažindino su kario amunicija, pristatė mūšio lauko taktiką, išmokė teikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Po vakarienės laukė naktinis žygis. Jo metu svarbu pastabumas, darbas komandoje, mokėjimas draugiškai sutarti, pasirūpinti savo komandos nariu. Žvaigždėtas nakties dangus neleido užmigti, vaikai, žinoma, krėtė išdaigas. Bet rytą miegoti ilgai niekas neleido – pažadino stiprus vado balsas: „Kuopa, kelk!“ Per keletą minučių teko sustoti rikiuotėje.

Stovyklavimas baigėsi plaukimu baidarėmis. Tą dieną ir oras išbandė mokinių ištvermę: nors lijo ir pūtė stiprokas vėjas, jie įveikė 8 kilometrų atkarpą Jūros upe. 

Ona DVILIENĖ

Stovyklos „Pajūralio tarzaniukai“ vadovė

AUTORĖS nuotr.