Seimas baigė pirmą pilną sesiją, kurios uvertiūra tapo neįvykusi Re­­­migijaus Žemaitaičio kelionė į JAV pas Eloną Muską, o finaliniu akor­­du – įtūžęs Premjeras Gin­tau­tas Paluckas, vis „prarandan­tis“ at­min­tį, kalbai pakrypus apie įta­ri­mų keliančius jo verslo kūri­mosi ir kles­tėjimo faktus. 

Nepaisant visų skandalų ir tarpusavio barnių, šios kadencijos valdančioji koalicija atsilaikė ir net sugebėjo patvirtinti mokesčių reformą. Tiesa, yra keli niuansai. Pirma, kaip jau esame rašę, valdančiuosius draugėje išlaiko ne bendra pasaulėžiūra ar tarpusavio pagarba, bet supratimas, jog vieni kitiems gali padėti tenkinti interesus. Antra, mokesčių reforma iš žadėtos gražuolės gulbės virto bjauriuoju ančiuku – net finansų ministras pripažįsta, kad po įstatymų pataisų ir naujų sprendimų vargu ar galime tikėtis solidaus biudžeto papildymo, tad lieka visiškai neaišku, kaip bus įgyvendinami Vyriausybės programoje įrašyti pažadai.

Tiesa, Prezidentas Gitanas Nausėda negaili gerų žodžių valdantiesiems. Pa­našu, jog jis yra patenkintas tuo, kad Premjeras, nors ir turi valdančiosios dau­gumos palaikymą, vis tik jaučiasi tiesiogiai priklausomas nuo Prezidento paramos. Be to, politinė tikrovė leidžia nujausti, jog, tarkime, krašto apsaugos ministrę galima iš Daukanto aikštės paskatinti pakeisti kariuomenės žvalgybos vadą, nelaukiant jo kadencijos pabaigos ir nepaisant teisinių formalumų. Kaip kitaip paaiškinti nerišlią minist­rės argumentaciją ir pareiškimą, kad ji neva paprasčiausiai privalėjusi tai padaryti. Ir daugiau – jokių komentarų. Premjeras G. Paluckas, beje, po apsi­lankymo pas Prezidentą, taip pat atsisakė atsakyti į nepatogius žurnalistų klausimus. 

Akivaizdu, kad politikai vadovaujasi prielaida, jog laikas „numarina“ visus skandalus, žurnalistai po kurio laiko susižavi nauja tema, be to, vasarą žmonėms labiau rūpi orų prognozės nei politinės naujienos...

Tačiau, nepaisant to, jog mūsų atmintis apie politinius procesus dažniausiai iš tiesų yra trumpalaikė, tai nereiškia, kad politikų veiksmai neturi jokių padarinių jų karjerai. Geriausias pavyzdys – vis atrandami nauji G. Palucko „skeletai spintoje“ tikrai neaugina jo reputacijos. 

Beje, kandidatuodamas į Ministro Pirmininko pareigas jis pabrėžė, jog sugeba į visus įvykius reaguoti ramiai ir niekada nepraranda savitvardos. Tikrai –

jo posakis „nesureikšminkime“ jau ta­po versme humoro laidoms, o pats Prem­jeras kone iki paskutinės pavasario sesijos dienos išliko demonstratyviai ramus. Tiesa, po pastarųjų tyrimų Seimo tribūnoje pirmą kartą jį pamatėme susierzinusį ir chamišką, nors tereikėjo ramiai atsakyti į klausimą, iš kur gavo pinigų prabangiam butui... 

Būna, kad žmonės staiga praturtėja, tačiau kai kalbame apie „pilkas zonas“ aukščiausias pareigas užimančių politikų biografijose, svarbiausia yra tai, kad jie nebūtų priklausomi ar įsipareigoję niekam, išskyrus bendrąjį valstybės gėrį. Būtent todėl buvo teisinga atsistatydinti praėjusios kadencijos ministrei Monikai Navickienei, tvirtinusiai, esą prabangus skrydis į Dubajų buvęs ne­įpareigojanti dovana. Bet kaip paneigti abejones, ar tai „neįpareigoja“? Taigi ir G. Paluckui sudėtinga atsikratyti įvairiausių svarstymų, kad jo sprendimai nėra veikiami prieš kažkiek metų jam finansiškai padėjusių „geradarių“...

Reputacija, ypač politiko, yra daugia­sluoksnis reiškinys. Todėl ir klausimai Premjerui dėl jo praturtėjimo aplinkybių, artimi ryšiai su nevienareikšmės reputacijos milijonieriais ar įtarimų kelianti valstybinio banko parama jo verslui, atrodo visai kitaip nei „žiurkių nuodijimo“ byla. O kur dar aplinkybė, jog G. Paluckas buvo „pamiršęs“ prieš kiek daugiau nei pusmetį vykusį susitikimą su ILTE vadovu. 

Kita vertus, greičiausiai, nepaisant visų šių reputacijos „rūdžių“, Premjeras išliks savo poste. Nes nei valdančioji koalicija, nei Prezidentas nėra suinteresuoti pokyčiais. Vienintelė politinė jėga, kuri galėtų kažką pakeisti, yra Socialdemokratų partija. Bet nesitiki, kad joje atsiras žmonių, kurie išdrįs pasakyti, kad operacija „išsaugokime Palucką“ gali virsti politiniais Pilėnais. Todėl ir opozicijai šioje situacijoje būtų išmintingiausia nesisvaidyti perspektyvos neturinčiomis interpeliacijomis, bet leisti Premjerui toliau naikinti pasitikėjimą valdančiąja koalicija.

Neįvykusi kelionė į JAV, mokesčių reformos spazmai gerokai smogė ir kitam iš valdančiosios koalicijos lyderių „aušriečiui“ R. Žemaitaičiui bei visai jo partijai. Todėl ši vasara gali tapti pražūtingu praregėjimu jos reitingams – rinkėjai ima atsitokėti, kad reali situacija ir priešrinkiminės politikų kalbos yra visiškai skirtingi dalykai. Nors „Nemuno aušros“ lyderis tikrai sugeba, anot Seimo Pirmininko, išsivartyti iš bet kokio paukščio...

Tiesa, Saulius Skvernelis gal ir yra įsitikinęs, kad jis vienintelis iš valdžios valties turi patikimą gelbėjimosi ratą, tačiau ir jo veiksmai gali turėti ne itin džiuginančių padarinių.

Vargu, ar kas nors liūdės, kad Seimas visą vasarą atostogaus. Greičiausiai jo niekas nepasiges dar ir dėl to, jog pavasario sesijos laikotarpis įsiminė skandalais ir keistais politiniais kūlversčiais, o ne sprendimais, dėl kurių prieš parlamentarus norėtųsi pagarbiai nukelti kepurę...

Andrius NAVICKAS

Rugpjūčio pirmąjį savaitgalį vyks „Rally Šilalė 2025“ varžybos – Lietuvos mini ralio čempionatas (LMRČ), pirmoji pakopa, nuo kurios prasideda ralio lenktynininkų karjera.

Dėl to, pasak ralio direktoriaus Edvino Vašterio, visai nenuostabu, kad vienas iš šio čempionato tikslų – aplankyti kuo daugiau skirtingų regionų, tam, kad į automobilių sportą būtų pritraukta kuo daugiau naujų veidų. Būtent siekiant šio tikslo, Šilalė ir atsirado Lietuvos ralio žemėlapyje, todėl rugpjūčio 1–2 d. pirmą kartą mūsų rajone bus organizuojamos varžybos.

 LMRČ dalyviams „Rally Šilalė 2025“ tapo ketvirtuoju iš šešių čempionato etapų.

„Lenktynininkams tai bus nemenkas iššūkis, kadangi apie du dešimtmečius šio regiono keliais nėra vykusių ralių. Bet „Motorsport Promo on Team“ pasistengs sukurti šventę tiek miesto gyventojams, tiek renginio dalyviams bei svečiams. 

„Rally Šilalė 2025“ varžybose krašto garbę žada ginti du šeimyniniai ekipažai, tad šilališkiai ralio fanai tikrai turės ką palaikyti: šešis sezonus Lietuvos automobilių ralio sprinto pirmenybėse dalyvauja tėvo ir sūnaus duetas – Lukas bei Vitas Vajinskiai. Jiedu visą karjerą vairuoja „Honda Civic Type-R EP3“, o šiemet ralio trasose lenktyniavo to pačio modelio, tačiau gerokai patobulintu automobiliu. Taip pat Lietu­vos mini ralio čempio­nate Šilalei atsto­vaus Aurimas bei Žilvinas Šliažai – broliai viename eki­paže lenkty­niau­­ja jau trečią se­­zoną su policijos automobilių dizainu papuoštu „Opel Astra GSi 16V“ automobiliu.

„Rally Šilalė 2025“ dalyviams prasidės rugpjūčio 1-osios popietę, kai Šilalės miesto stadio­ne startuos administracinė komisija. Po jos ekipažai pajudės į automobilių techninį patikrinimą bei išžvalgys greičio ruožus Traksėdžio, Upynos ir Laukuvos apylinkėse. Maksimaliai įmanomu greičiu bus lenktyniaujama šeštadienį, rugpjūčio 2 d. – startas varžyboms bus duotas 10.15 val. Kovo 11-osios ir Dionizo Poškos g. sankryžoje. Ekipažams sportiniais automobiliais teks įveikti 8 greičio ruožus, kurių bend­ras ilgis beveik 30 kilometrų, o bendras atstumas – maždaug 150 km. Planuojama, jog varžybos baigsis 18.30 val., kai pagrindinėje miesto gatvėje įrengtoje scenoje įvyks iškilminga „Rally Šilalė 2025“ apdovanojimų ceremonija“, – „Šilalės artojui“ sakė ralio direktorius E. Vašteris.

Išsamus trasos žemėlapis, ar­tėjant varžyboms, bus paskelbtas „Šilalės artojo“ laik­raštyje.

„Šilalės artojo“ inform.

Prieš savaitę Ukraina vėl prakalbo apie prieš dešimtmetį per demonstraciją nuo minos žuvusį devintoką Danilą Didiką. Dabar okupantų raketos sunaikino berniuko tėvo Andrijaus įmonę, kurioje buvo įdarbinta 40 neįgaliųjų. Įmonė ne­turėjo nieko bendro su karine pramone, užsiėmė riešutų bei džiovintų vaisių fasavimu. 

Per teroro aktą žuvęs verslininko sūnus tapo patriotizmo simboliu Ukrainoje – Danilo portretai kabo daugybėje mokyklų, o kompozitoriai jo atminimui sukūrė virš pusšimčio dainų, daž­nai skambančių per radiją.

„Kai akušerė pasakė, jog mėnesiu anksčiau gimęs sūnus greičiausiai tos nakties neišgyvens, visą naktį klūpojau bažnyčios kieme ir meldžiau kūdikį išgelbėti. Įvyko stebuklas, paryčiui krizė praėjo, Danila tapo mūsų šeimos saulute, nes buvo nuolat besišypsantis žmogutis. Kai minos skeveldros jį sunkiai sužeidė, meldžiausi prie reanimacijos durų, tačiau tai nebepadėjo“, – pasakojo 51-erių verslininkas A. Didikas.

Pasak jo, per Maskvos agentų surengtą sprogimą žuvo keturi mitingo dalyviai, dar devyni buvo sužeisti. Tačiau labiausiai šalį sukrėtė smulkaus ir linksmo 15-mečio Danilo žūtis, kuris toje patriotų eisenoje žygiavo visų priešakyje ir nešė aukštai iškėlęs Ukrainos vėliavą.

„Danila buvo labai jautrus neteisybei, visada užsistodavo silpnesniuosius. Jį labai sukrėtė 2014 m. Maidano revoliucijos kulminacija Kyjive, kai Maskvos statytinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus nurodymu policija atidengė ugnį į demonstrantus ir 100 jų žuvo. Nuo tada Danila ėmė vaikščioti į visas Kyjivą palaikančias demonstracijas Charkive. Į pirmas ėjome kartu, tačiau dėl verslų aš dažnai tam laiko neturėjau, tad jis prikalbino futbolo komandos draugus“, – liūdnai pasakojo tėvas. 

Tragedija nutiko 2015-ųjų vasario 22 d. per Maidano revoliucijos metinėms skirtą eiseną. Vos 30 kilometrų nuo Rusijos nutolusiame Charkive tuo metu vis dar buvo pavojinga vaikščioti su Ukrainos vėliavėle ir šnekėti nacionaline kalba, nes Mask­va darė viską, kad vietos separatistai Donecko ir Lugansko pavyzdžiu sukiltų prieš Kyjivą. Rusijos apmokami kaukėti smogikai, vadinti tituškomis, sutemus puldinėjo ir net peiliais badė Kyjivo šalininkus, padeginėjo protesto lyderių mašinas bei patriotinių organizacijų biurus. Dvikalbiai Charkivo vadovai bei teisėsaugininkai į tituškų užpuolimus žiūrėjo pro pirštus.

Tądien vidurdienį prasidėjęs maršas nutrūko vos už 100 metrų, nes priekyje ėjusius išguldė sniego pusnyje ant šaligatvio paslėpta mina. Ji buvo susprogdinta nuotoliniu būdu. Medikai dėl Danilo gyvybės kovojo visą naktį, o rytą žinių laukusiems vaiko tėvams bei draugams apie mirtį pranešęs chirurgas pats ėmė raudoti. Paauglio žūtis sukrėtė visą šalį, o tragedija privertė miesto vadovus pagaliau paskelbti kovą tituškoms. Paauglio mirtis tapo riboženk­liu, nuo kurio Ukrainos vėliava mojuoti Charkive pasidarė nebepavojinga.

„Nei aš, nei žmona nelaimės nenujautėme. Danila pasakė, kad eina pas draugus, apie demonstraciją nutylėjo. Jis buvo labai aktyvus, lankė futbolo, dziudo, imtynių ir plaukimo treniruotes, o kadangi gyvenome netoli stadiono, į jas eidavo savarankiškai, tik iš baseino parsiveždavau. Pasitikėjome ir nevaržėme jo. Tik visada prašydavau, kad pavojinguose mikrorajonuose nusiimtų nacionalinės vėliavos spalvų juostelę nuo kuprinės ir vėlai nevaikščiotų. Bet matydavau, kaip jis, paėjęs kiek toliau nuo namų, juostelę vėl užsideda, nes buvo drąsus ir principingas. Sakė, jog turime savo pavyzdžiu raginti kitus remti Kyjivą, o ne Maskvą. Į demonstracijas eidavo su „Metalisto” futbolo klubo fanais, nes žaidė jos jaunimo komandoje. 

Kad tą vidurdienį kažkas sūnui nutiko, pajutau tą akimirką, kai buvo nutraukta televizijos laida ir diktorė pranešė apie per demonstraciją Charkive įvykusį sprogimą. Ši diena gyvenimą padalijo į dvi dalis: iki sūnaus žūties ir po”, – sakė Andrijus.

Su Danilo tėčiu susitikome praėjus savaitei po to, kai jo įmonę priešo raketos pavertė griuvėsiais. 

„Kai kas nors pamokslauja, jog reikėjo, kilus karui, įmonę iškelti į tolesnį nuo fronto regioną, atsakau, kad negalėjau išduoti darbuotojų, be to, jei sūnus nepabūgo tituškų grasinimų, negaliu okupantų teroro išsigąsti ir aš“, – aiškino verslininkas.

Andrijus prisipažino, jog neramu Charkive jam tampa tik tada, kai iš Vokietijos atvyksta aplankyti žmona Andžela su trylikamete dukra Nika. Ta­da nuolat stebi pranešimus, ar neskrenda raketos ir skubina jas eiti į slėptuvę. Labiau nei dėl savo gyvybės jis pergyvena ir dėl neįgalių įmonės darbuotojų, todėl vienam pavaldiniui nurodė nuolat stebėti oro pavojaus pranešimus, kad darbuotojai suspėtų laiku nusileisti į slėptuvę.

Pasak Andrijaus, sūnus pomėgį sportui greičiausiai paveldėjo iš jo, mat jis jaunystėje irgi lankė įvairias treniruotes, tik vėliau darbe pažeidė stuburą, todėl teko jų atsisakyti. 

Augo vyras be tėvo, todėl dar mokydamasis mokykloje nusprendė padėti mamai ir ėmė prekiauti turguje bei gatvėse. Dirbo daug kur, paskui įkūrė savo verslą.

„Asmenis su negalia kviesti sugalvojau po to, kai mama, inžinierė, susirgo sunkia liga ir ją be gailesčio atleido. Mačiau, jog mama norėjo dirbti, kad jai labai skaudu, todėl nuvykau į neįgaliųjų draugiją pasiūlyti veiklos“, – pasakojo vyriškis.

Andrijus džiaugėsi matydamas, kaip nedrąsūs ir nepasitikintys savimi žmonės pasikeičia. Ypač nedrąsūs yra kurč­nebyliai, tačiau, būdami tarp savų, jie tampa pasitikinčiais, bičiuliškais. 

„Į darbą žmonės specialiai ateidavo anksčiau, kad galėtų pabendrauti, išgerti kartu arbatos, o tai ir mane skatino jais dar labiau rūpintis. Todėl į savo įmonę žiūrėjau labiau kaip į socialinės paramos projektą ir priimdavau mažai pelningus užsakymus vien tam, jog žmonės su negalia turėtų darbą. Pelnas man nereikšmingas dalykas, aukojau vaikų namams, kariuomenei“, – tikino Andrijus.

Paklaustas, kodėl labdaringos veiklos nereklamuoja socialiniuose tinkluose, jis sakė, kad jam tai nėra svarbu, mat laikosi Evangelijos mokymo gerus darbus daryti tyliai, nesigiriant. 

Karo pradžioje iš 40-ies pavaldinių Charkive liko 12, kiti išvyko. Tų, kurie liko, verslininkas paklausė, ar norėtų, kad įmonė vėl atsidarytų, o išgirdęs pritarimą, surizikavo. Penktą karo mėnesį atnaujinus veik­lą, į darbą sugrįžo 37 darbuotojai, kurie dabar meldžiasi, kad pavyktų įmonę prikelti iš griuvėsių.

Tam reikia didžiulių lėšų, nes sunaikinta 2 tūkst. kvadratinių metrų patalpų su įranga ir produkcija. Verslininkas viliasi, kad padės tarptautiniai fondai, nes savo jėgomis atstatyti neįstengs. 

Andrijus svajoja ir apie tai, jog tardytojai pagaliau nustatys, kodėl tada, kai žuvo sūnus, Charkivo valdžia sugalvojo rengti alternatyvią eiseną ir ten sutelkė apsaugą, o patriotų maršo saugumu nepasirūpino. Vyriškis neslepia, jog labai nemalonias akimirkas teko išgyventi per miną padėjusių teroristų teismą. Maskvos statytiniai pasamdė gerus advokatus, šie elgėsi labai įžūliai, o aukų artimieji valdžios palaikymo nesulaukė, juos rėmė tik į posėdžius ateidavę futbolo fanai. Apmaudu buvo ir dėl vyriausybės sprendimo iškeisti žudikus į Donecke kalintus ukrainiečius, nors aukų artimieji protestavo prieš tai.

Andrijui atmintin įstrigo tai, jog, likus savaitei iki tragedijos, Danila ėmė skaityti Bibliją, nors šiaip mokslai ir knygos jį nelabai domino. Sūnus tada pažiūrėjo į tėvą ir rimtu balsu pasakė, kad šie tekstai jį sudomino.

„Ir nors po jos žūties dar neatsigavome, guodžia tik tai, jog Danilo vardu buvo pavadinta jo lankyta mokykla, sūnus tapo įkvėpimu ne tik menininkams, bet ir fronto kariams. Šie dažnai atsiunčia padėkų už patrio­tiškai išauklėtą sūnų, prideda okupantams skirtų bombų su užrašu „Už Danilą“ nuotraukų“, – sakė gedintis tėvas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Prie Bilionių piliakalnio, etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“, vėl susirinko tautodailininkai iš visos Lietuvos – kurti, bendrauti, dalintis idėjomis, tampančiomis medžio dirbiniais, skulptūromis, paveikslais, puošiančiais jau ne vien Bilionių seniūniją, bet visą Šilalės kraštą. Tradicinio tautodailės plenero „Šimtmečio veidai ir vaizdai 2025“ įkvėpėjai ir pagrindiniai organizatoriai – Bilionių seniūnija bei Bilionių kaimo bendruomenė negaili laiko, lėšų, pastangų ir priima visus dalyvius bei žiūrovus kaip pasiilgtus artimuosius.

Bilionių piliakalnis – vienas vaizdingiausių visoje Žemaitijoje, todėl važiuojant Žemaičių plentu jis patraukia dėmesį, o susigundę nuo jo pasižvalgyti į apylinkes, dar gauna ir širdį džiuginančią dovaną – galimybę prisiliesti prie senelių ir prosenelių gyvenimo, prisiminti jų puoselėtas tradicijas bei amatus.

„Retai važiuoju į plenerus, bet Bilioniuose tokia ypatinga aura, kad negaliu praleisti progos. Kitur dirbame angaruose, daržinėse, o čia mus priima autentiškoje 19 a. sodyboje. Nuostabi vieta ir žmonės nuostabūs“, – tikino akmentašys Valdas Bandza iš Kelmės, ant akmens išnykusiems seniūnijos kaimams šiemet patupdęs akmeninius balandžius.

Kiek kaimų liks be gyventojų, tiek ir balandžių sutūps ant akmens Bilionių parkelyje.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų prie Bilionių piliakalnio kūrė tautodailininkai Nerijus Alšauskas, Alvydas Pocius, Raimundas Pūškorius, Adolfas Teresius, Mindaugas Turolevičius. Kartu su jais šiemet sodyboje dirbtuves įsirengė ir Paulius Ratkevičius, Jonas Virbauskas, Irena bei Vilius Šliuželiai, pirmą kartą į plenerą atvyko kubilininkystės meistras Vitalius Striuogaitis. Dovaną ne tik Šilalei, bet ir visai Lietuvai ruošia tautodailininkas Mindaugas Jankauskas, kuriantis paminklą Baltijos keliui įamžinti – jis bus nuvežtas ten, kur prieš 36-erius metus rankomis susikibę stovėjo šilališkiai. Greta jau pripažintų ir išgarsėjusių tautodailininkų pačius gražiausius Bilionių apylinkių vaizdus fiksavo savamoksliai tapytojai iš pakaunės – Garliavos O. K. dailės klubo nariai.

Bilionių seniūnijos viešosios erdvės jau seniai papuoštos ir akmens kūriniais, ir medžio skulptūromis, seniūnijos patalpos tapo kone parodų sale, bet ne veltui sakoma, jog grožio nebūna per daug. Bilionių bendruomenės pirmininkė Virginija Geštautienė džiaugiasi, kad šiemetiniame plenere sukurti tautodailininkų darbai papuoš Laukuvos bei Upynos seniūnijas. Medžio drožėjas N. Alšauskas kuria įspūdingą žalčio skulptūrą, primenančią seną Laukuvos krašto istoriją – ji papuoš Treigių piliakalnį. Į Upynos amatų parkelį išvažiuos ir akmeninė būžė. Senovėje tokie įrenginiai buvo naudojami net vaikams sverti, bet šitas, šimtus kartų padidintas, bus pastatytas Upynos centre.

Mūsų krašto tautodailininkas A. Pocius medyje išraižė ąžuolais apsuptą Dionizo Poškos Baublį. V. Geštautienė prasitarė, jog tai bus dovana Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui. Kur apsigyvens A. Teresiaus įamžinta „Lituanica“, visiems aišku – lakūno Stasio Girėno gimtinėje Vytogaloje.

„Plenero atidaryme dalyvavęs etninės kultūros puoselėtojas Virginijus Jocys sakė, jog žodis „Lituanica“ yra vienas stipriausių lietuvių kalbos žodžių, turintis tokią pat jėgą, kaip „Žalgiris ir Vytautas Didysis“. Į šį mano medžio raižinį, kuris gali būti naudojamas ir kaip paveikslas, ir kaip kilnojamas stendas, sudėta viskas, kas lietuviui yra svarbiausia. Amerikai skirta nedaug vietos – įraižiau tik Čikagą ir Niujorką, užtat Europa – didelė, kaip mūsų širdys. O visas dėmesys krypsta į mums brangų lėktuvą, parodžiusį pasauliui, kokių drąsių žmonių tauta mes esame“, – sakė A. Teresius. 

Tautodailininkai neslėpė, jog atvyko į Bilionius ne savo vizijų įgyvendinti, o kurti tai, ko šiam kraštui reikia. Tuos poreikius geriausiai žino seniūnė Loreta Daukantienė.

„Menininkas nėra laisvas ir negali gyventi vien tik savo vizijomis. Esu įsitikinęs, jog meną reikia suprasti kaip tarnystę, tada lengva nusileisti ant žemės“, – tvirtino daugkartinis liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatas A. Teresius.

Plenerui tapus tradiciniu renginiu, susiformavo ir nuolatinių žiūrovų būrys, kasmet atvykstantis pasidairyti į šį šurmulį, pasigrožėti išsaugota ir kruopščiai Editos bei Dariaus Navardauskų prižiūrima bei puoselėjama įspūdinga 19 a. ūkininko sodybos aplinka, pasiklausyti amatų pristatymo. Šiemet Bilionių piliakalnio pašonėje keramikai žiedė puodus, kubilius rideno bačkas ir bačkutes, aiškindamas, kuri kam skirta – kopūstams ar agurkams raugti, vynui brandinti ar pirtyje vantas mirkyti.

Tiesa, nors plenero dalyviai kuria išliekamąją vertę visam Šilalės kraštui, savivaldybės vadovai nėra dosnūs renginio organizatoriams, dėl to nukenčia ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Bet Bilionių „generolės“, kaip suvažiavę menininkai vadina seniūnę ir bendruomenės pirmininkę, sako, kad jokie pinigai neatstoja kaimo žmonių pagalbos ir paramos. O patiems gražiausiems dalykams pinigų net nereikia. Kai vakarais iki pat Aukštagirės nuskamba  „devyni metai ne viena diena“, už širdies iš malonumo griebiasi jaunystę prisiminę tolimiausių šio krašto sodybų šeimininkai.

Bilionių pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ neabejotinai yra vienas gražiausių tradicinių renginių, tapusių neatsiejamu nuo Šilalės krašto.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir V. JOCIO nuotr.

Daiva BARTKIENĖ

Nuo 2004 metų Lietuva gauna nuolatines išmokas socialiniams bei ekonominiams skirtumams tarp regionų ir jų viduje mažinti bei tvariai ir tolygiai plėtrai visoje šalyje skatinti. Praėjus dviem dešimtmečiams nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, investicijos viršijo 16 mlrd. eurų, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) skaičiuojant vienam gyventojui išaugo beveik 200 kartų, tačiau skirtumai tarp Lietuvos regionų siekia 2–3 kartus. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis įsitikinęs, kad regioninė politika yra neefektyvi, nes savivaldybės yra įspraustos į nustatytus rėmus ir investuoja ne ten, kur labiausiai reikia, o kam gauna finansavimą.

Ekonominių skirtumų neįveikė

2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvai skirta daugiau kaip 6,8 mlrd. eurų (23 mlrd. litų) ES struktūrinių fondų investicijų. Didelė dalis struktūrinių fondų lėšų buvo skiriama infrastruktūrai atnaujinti – renovuotos viešosios erdvės, keliai, kiti susisiekimo tinklai ir pasenę bei energetiškai neefektyvūs pastatai.

2014-2020 finansavimo laikotarpiu ES struktūrinių ir investicinių fondų veiksmų programa, skirta įgyvendinti ES sanglaudos politiką, Lietuvai skyrė apie 6,7 mlrd. eurų investicijų, iš kurių regionų plėtrai atiteko  maždaug 16,8 proc. lėšų - 972 mln. eurų. Europos Komisijos duomenimis, Lietuva buvo  viena šalių, efektyviausiai panaudojusių jai skirtas lėšas, kurios vienam gyventojui sudarė net 2849 eurus ir buvo bene didžiausia visoje Europos Sąjungoje.

Tokios milžiniškos investicijos turėjo gerokai įtakoti ekonomikos augimą ir žmonių gyvenimo kokybę, tačiau 2014-2016 metais, kai BVP Kauno regione augo 3,3 proc., o Vilniaus regione – dar visu procentu daugiau, likusioje šalies dalyje  BVP ne tik neaugo, o dar netgi krito. Lyginant Lietuvos regionų ekonominį vystymąsi, Europos Komisija pastebėjo, kad turtingiausiame Vilniaus regione BVP buvo 2,6 karto didesnis nei skurdžiausiame Tauragės regione.

Situacija nepasikeitė ir 2021 metais: sostinės regione sukurtas BVP vienam gyventojui 1,9 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį. Kauno (20,4 tūkst. eurų) ir Klaipėdos (18,4 tūkst. eurų)  apskritys viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono vidurkį (16 tūkst. eurų). Likusios septynios apskritys nesiekė šio vidurkio, o mažiausias BVP vienam gyventojui buvo Tauragės apskrityje – 10,9 tūkst. eurų. Vilniaus apskrities BVP rodiklis daugiau nei 2 kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius.

Didžioji dalis ES fondų, skirtų integruotai teritorinei plėtrai, 2014-2020 m. finansavo tris pagrindines sritis: kompleksinį miestų viešųjų erdvių atnaujinimą, viešųjų paslaugų ir jų teikimui aktualios infrastruktūros plėtrą,  darnaus judumo planų rengimą ir įgyvendinimą, miestų gatvių atnaujinimą ir plėtrą.  Vidaus reikalų ministerija pripažino, kad nors skiriamos lėšos pagerino regionų infrastruktūrą, prisidėjo prie aplinkos apsaugos projektų ir žmogiškųjų resursų vystymo, tačiau ekonominio išsivystymo, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai bei socioekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir jų viduje kaip buvo, taip ir liko viena opiausių šalies problemų.

Vien investicijų nepakanka

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus patarėja Rugilė Augustaitytė informavo, kad 2007–2013 m. ES investicijas skyrė moksliniams tyrimams, verslo plėtrai, energetikai ir turizmui. Iš viso Lietuvos regionuose įgyvendinta projektų už daugiau nei 1 mlrd. eurų. Skurdžiausiose Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskrityse įgyvendinti 311 projektų, kurių vertė viršijo 160 mln. eurų. Tuo tarpu 2014–2020 m. laikotarpiu investicijoms Tauragės, Marijampolės ir Alytaus regionų projektams  skirta tik 50 mln. eurų. Dar 22,3 mln. eurų Ekonomikos ir inovacijų ministerija iki 2020 metų skyrė tikslinėms regionų verslų konkurencingumą, inovacijas ir socialinį verslą skatinančioms priemonėms. 

„Žvelgiant į bendrus rodiklius, Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskritys sukuria apie 9 proc. visos Lietuvos ekonomikos. Palyginimui, didžiausias ekonomikos variklis – Vilniaus apskritis – sukuria 44 proc. Ilgalaikės tendencijos rodo, kad bendrai visa Lietuvos ekonomika, o ypač Vilniaus apskritis, auga sparčiau nei Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskritys, dėl to atotrūkis tarp šių regionų ir Vilniaus toliau didės. Regionų ekonomikose didesnę dalį pridėtinės vertės sukuria pramonė, tuo tarpu didmiesčiuose – prekyba ir paslaugos“,- teigiama R. Augustaitytės parengtame Ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsakyme.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos specialistai  stebi, kaip regionų (be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) BVP vienam gyventojui skiriasi nuo šalies vidurkio. Šis rodiklis parodo, koks yra atotrūkis tarp didmiesčių ir kitų regionų ekonomikos. Pastaraisiais metais šis skirtumas tik didėja – daugiausia dėl to, kad regionuose mažėja gyventojų ir lėčiau auga ekonomika.

„Lietuvoje reguliariai vertinama, kaip ES investicijos veikia įvairias sritis. Tyrimai rodo, kad jos padeda gerinti gyvenimo kokybę ir skatina ekonomikos augimą, bet vien investicijų nepakanka, kad pakeistų ilgalaikes tendencijas. Labai svarbu, kad pačios savivaldybės aktyviai dirbtų ir kurtų palankias sąlygas verslui – be to pokyčių regionuose nebus“,- teigia Ryšių su visuomene skyriaus patarėja R. Augustaitytė.

Tebevyksta planavimas „iš viršaus“

2007-2013 laikotarpiu Regionų plėtros programai įgyvendinti skirta 10,5 proc., 2014-2020 m. – apie 16 proc. proc. Europos Sąjungos paramos lėšų. 2022 – 2030 metais šalies regionams turėjo būti skirta trečdalis (1,810 mlrd. eurų) Lietuvai numatytų ES investicijų, tačiau Regionų plėtros programoje patvirtinta 3 procentais mažiau – 1,623 mlrd. eurų.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Audrius Klišonis tvirtina, kad lėšų didėjimas  nėra esminis dalykas. Savivaldybėms svarbiausia pagal kokias taisyklės jos gali naudoti lėšas.

„Iš pradžių buvo rengiama Baltoji knyga, vėliau deklaruota, kad visas lėšų poreikis bus planuojamas iš apačios į viršų, bet tai ir liko žodžiais, kurie skyrėsi nuo darbų. Iniciatyvos ėjo ne iš savivaldybių, kaip buvo žadama, todėl norint įtilpti į ministerijų nustatytus rėmus, kartais reikia daryti tuos darbus, kurių ne visuomet reikia. Tokiais atvejais gaila, kad  dalį lėšų tenka panaudoti ne visai protingai. Čia kaip derybos su ES: arba tu susitari  dėl  visko, arba nesusitari dėl nieko. Savivaldybėms tai reiškia, kad arba imi, ką gauni, arba negauni nieko. Kompromisu to nenorėčiau vadinti, labiau tiktų sakyti, kad tai primestos taisyklės“,- tikina A. Klišonis.

Lėšų paskirstymas tarp ministerijų, pasak LSA prezidento, nėra tolygus. Savivaldybėms sakoma, kad  dabar skirstomos paskutinė parama vandentvarkos infrastruktūrai kurti, bet finansavimo intensyvumas nuo 85 proc., kaip iki šiol būdavo, sumažintas iki 50 proc. Nors lėšų poreikis didelis, tokią paramą sunku įsisavinti, nes vandentvarkos įmonės neturi tiek apyvartinių lėšų, kad galėtų įgyvendinti brangiai kainuojančius projektus.

„Jei bent kiek intensyvumas būtų didesnis,  būtų galima padaryti daugiau darbų, nes dabar projektų yra pateikta netgi mažiau, nei yra skirta lėšų paramai. Norėtųsi, kad projektų planavimas vyktų regione, o ne ministerijose. Dabar savivaldybės jungiasi į funkcines zonas, kuriose sprendžiamos bendros  turizmo, transporto, pramonės vystymo problemos. Labai gerai būtų, kad įsikūrus Regionų ministerijai, ji galėtų valdyti lėšas – tai suteiktų galimybę susėdus prie stalo planuoti jų paskirstymą  ir analizuoti, kaip kurį regioną galima būtų vystyti, kad  jis atsigautų“,- mano A. Klišonis.

2024 metais atlikusi auditą, Valstybės kontrolė konstatavo, kad 2022–2030 m. Regionų plėtros programa į regionų poreikius atliepia tik iš dalies, nes galėjo būti platesnės apimties, esamos priemonės galėjo būti patrauklesnės regionams ir savivaldybėms bei daugiau prisidėti sprendžiant jų problemas. Ministerijų nustatomos išankstinės sąlygos, finansuojamų veiklų apribojimai ir palyginti siauras siūlomų regioninių priemonių sąrašas suteikia regionams tik dalį savarankiškumo. Regionų plėtros programoje daugiau nei pusė savivaldybių pasigedo kultūros, žemės ūkio, ekonomikos ir inovacijų bei energetikos sričių priemonių, o dalis Regionų plėtros planuose nustatytų rodiklių reikšmių nerodo pokyčio poreikio ir neskatina siekti pažangos.

Autorės ir Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Liepos 10 d., 18 val., Tauragės geležinkelio stotis

Fiesta Monmartre? Tikrai taip! Jūsų laukia emocingas vakaras, prisodrintas bohemiškos dvasios, lengvo muzikinio flirto bei netikėtų programos posūkių. Nuo svajingos Prancūzijos iki spalvingosios Meksikos – leiskitės į kontrastų kupiną kelionę kartu su Perfect Nemesis!

Perfect Nemesis – tai Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas. Ji – akordeonistė, dievinanti Bachą, jis – gitaristas, pasišventęs rokui. Šis ekstravagantiškas derinys suteikia tik šiam duetui būdingą skambesį bei energetiką.

Įėjimas laisvas.

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Daugiau informacijos https://www.youtube.com/watch?v=Jj8c13_N4rQ 

Šilalės rajono agronomų sąjunga jungia 65 narius, kurių dauguma – agronomai ir keletas kitų žem­dir­biškų profesijų atstovai. Visus juos vienija bendras noras – po darbų nors retkarčiais susieiti draugėn, pasidžiaugti pasiekimais, pasi­da­lin­ti patirtimi, pasilinksminti. To­dėl kasmet vieną vasaros dieną šios gildijos nariai skiria kelionei į kurį nors Lietuvos rajoną. Stengia­ma­si nuvažiuoti į netradicinius, mū­sų rajonui nebūdingus ūkius, pa­si­domėti įvairių Lietuvos regionų is­torija, aplankyti žymiausiais to kraš­to vietas. Šį kartą šilališkiai pasirinko gretimą Kelmės rajoną.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Atbukome ne tik nuo karo Uk­rainoje, nuo ukrainiečių kančių ir rusių (baškirių, tuvių, čečėnių...) motinų sielvarto, bet ir nuo Do­naldo Trumpo gražbylystės bei Pu­tino pataikavimo. O kai ta retori­ka nuolat kartojasi, pasitikėjimas smarkiai krinta...

Manau, kad šie XXI a. veikėjai vienas kito verti. Bet ne pačia blogiausia pras­me, net kalbant ir apie Putiną. Antai, D. Trumpas bent laikinai (būtent – laikinai) apramino Irano branduolines aistras, gi pradėjęs karą prieš Ukrainą Kremliaus šeimininkas privertė NATO, ES, o ir likusį pasaulį stiprinti savo gynybines pajėgas, daugiau dėmesio bei lėšų skirti gynybai. Nes nuo Šaltojo karo laikų užmigome ant „taikaus kuriamojo darbo“ pūkinių pagalvėlių...

Be D. Trumpo brutalių pastangų vargu ar būtų įvykęs toks „istorinis“ NATO viršūnių susitikimas Hagoje ir priimtas sprendimas 32 Aljanso narėms per 10 metų gynybai skirti iki 5 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai, kad iš jos Amerikos vadovas išvyko puikios nuotaikos, rodo, jog kalbėti vienas kitam komplimentus kur kas išmintingiau negu kibti į atlapus. Ir čia Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo pernelyg smerkti negalime. ES lyderiams tai suteikė optimizmo, kad liepos 9-ąją numatytos užbaigti derybos su JAV dėl didesnių muitų gali būti atidėtos. Tai reiškia, jog Briuseliui atsiranda viltis, kad ji „sutaupytus“ pinigus galės skirti gynybai... 

Bet vis tiek Lietuvoje ruošiamasi, kad JAV ir ES prekybos karas nuo šalies ekonomikos augimo gali nurėžti iki 1,3 proc. Jeigu prognozuojama, jog šiemet BVP gali augti 2,9 proc., kitąmet – 3 proc., beliktų kokie pusantro procento. Tuomet pakimba pavojus iki 2030 m. gynybai skirti bent 5 proc. O čia dar optimizmo nekelianti mokesčių pertvarka.

Sujudo NATO, 18-ąjį sankcijų Rusijai paketą svarsto priimti ES. Pajutęs, kad akla konfrontacija su Vakarais nieko neduoda, Putinas ėmė lankstytis

D. Trumpui. Štai Putinas Minske, vos už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus, kramtydamas Lukašenkos išgirtą baltarusišką duoną ir lašinukus, prabilo gerbiąs D. Trumpą ir esąs pasirengęs su juo susitikti. Ir tai būtų „visiškai įmanoma“. Jis netgi pripažino, kad „Trumpo dėka Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiai tam tikra prasme pradeda stabilizuotis“

Amerikos prezidentas nepriėmė ne tik Putino pagyrų, bet ir pagalbos Irano atveju. Jis paprašė geriau „padėti su Rusija“ ir pareiškė manąs, „jog ten kažkas nutiks“. 

Jau ne pirmą kartą tokie nutylėjimai apžvalgininkus verčia spėlioti, ką gi D. Trumpas turėjo galvoje: ar prievartinį valdžios pasikeitimą Kremliuje, ar naujas sankcijas Rusijai, kurios galutinai išklibintų Putino kėdę. O gal tokias akcijas, kokių imtasi prieš Iraną?

Pataikavimo diplomatijos išmoko ir Volodymyras Zelenskis. Štai į NATO „samito“ Hagoje tribūną jis stojo ne su karine uniforma, bet vilkėdamas kažkuo panašiu į švarką, iš kurio D. Trumpui viešai šaipytis jau nekilo noras. 

Jo susitikimas su D. Trumpu irgi įvertintas teigiamai, nes esą į V. Zelenskio prašymus suteikti Ukrainai daugiau oro gynybos sistemų „Patriot“ užjūrio svečias linkčiojo galva, o po to įvertino, jog Ukrainos prezidentas buvo malonus... 

Sakoma, kad verslo rykliui patiko V. Zelenskio garantijos, jog ginkluotę Kyjivas ketina pirkti, o ne siekia gauti dovanų.

Prieš 38 metus Paryžiuje miręs kart­velų kilmės bardas Bulatas Okudžava dainavo: „Imkime sakyti vienas kitam komplimentus“... Gal jis buvo teisus, nes dar tuomet, prieš savo mirtį, spaudoje tvirtino, jog Rusijos nesuprantąs, ji pasmerkta ilgam laikui... 

Dar gerokai prieš pradėtą karą, 2019 m. pabaigoje, Putinas taip pat ir V. Ze­lenskį vadino „maloniu bei nuoširdžiu“. Nepaisant, kas nuo 2014 m. dėjosi Donbase ir aneksuoto Krymo, Ezopo kalbos specialistas iš Kremliaus Normandijos formato aukščiausiojo lygio susitikime pataikavo: „Manau, jis tikrai nori pakeisti padėtį į gera, įskaitant Donbase“. 

Neatmetama, jog jau tada Putinas kurpė karo prieš Ukrainą planus, tačiau užsidėjęs patyrusio žvalgybininko ir veidmainio kaukę. 

V. Zelenskis niekada tuo pačiu neatsakė, nes milžiniškos ukrainiečių netektys ir kančios išryškino padorumo savybes, kokių trūksta karštančiam Maskvos agresoriui.  

Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad diplomatas – tai mokantis prisitaikyti, gudrus, išsisukinėjantis žmogus. Vargu, ar malonių žodžių ir pagyrų sakymas gali tilpti į šią sąvoką. Pasikliauti D. Trumpu taip pat per anksti. 

Tiesa, ilgą laiką Amerikoje gyvenantys lietuviai sako, jog, nepaisant jo fariziejiškų kalbų, D. Trumpas kartu su Putinu neįvykdys Lietuvai nenaudingų susitarimų. Ypač jeigu lietuviai 5 proc. savo BVP skirs gynybai ir nepuls smarkiai jo kritikuoti. Kitaip sakant, jeigu lietuviai taip pat įvaldys pataikavimo meną...

Česlovas IŠKAUSKAS

Vietos savivaldos įstatymas numato, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų skirstomi tarybos sprendimais, dėl to kone kiekvieną mėnesį tarybos nariai taiso metų pradžioje patvirtintą rajono biudžetą ir suteikia leidimą administracijai vykdyti projektus ar įsigyti brangesnius pirkinius. Tačiau šios kadencijos rajono vadovams, atrodo, sprendimus atstoja valdančiosios daugumos politikų galvų palinksėjimas.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49