Kai ima gaubti lapkričio sutemos, užsidegame žvakes ir skaitome – su tokia mintimi praėjo daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti Šiau­rės ša­lių literatūros savaitė ir Šiau­lių kny­gų mugė. Artimiausiuose kny­gų my­lė­tojų planuose – lapkričio 29-ąją–gruodžio 1 d. vyksiantis „Paviljono“ kny­gų savaitgalis sostinėje, na o ty­kius vakarus paįvairinti kviečia Šila­lės kultūros centras. 

Šilalėje ateinantį penktadienį (lapkričio 22 d.) vyks XII Žemaitijos regio­no tradicinė etnokultūros vakaronė, skirta žemaitiško rašto ir Dainų šventės metams paminėti. Net kelias valandas Kultūros centre koncertuos muzikantai iš Šilalės, Telšių, Šiaulių, Skaudvilės, Mažeikių, Kauno. 

Bilioniškiai tą pačią dieną kviečia visus į vakaronę „Po rudens darbų pabūkime kartu“, o štai kvėdarniškiai kitos savaitės pradžioje (lapkričio 25 d.) organizuoja „Muzikos ir meditacijos vakarą su atlikėja Aušra Masteikaite-Mičule. 

Galima užsukti ir pas kaimynus – šeštadienį (lapkričio 23 d., nuo 13 val.) praleisti Tauragės kultūros rūmuose, kur vyks romansų popietė „Ar prisimeni“...

Praėjusi Šiaurės ir Baltijos šalių literatūros savaitė kalbėjo apie „Laisvę Šiaurės šalyse“, o didžiausias dėmesys buvo skirtas 80-ąsias nepriklausomybės metines mininčiai Islandijai. Aktyviausiai renginiuose jau ne vienerius metus dalyvauja Lietuva – į praėjusį savaitgalį vykusius skaitymus kvietė daugiau nei 640 šalies švietimo ir kultūros įstaigų: bibliotekos, mokyklos, vaikų darželiai.

Tradiciniame ir jau devintajame „Paviljono“ knygų savaitgalyje (lapkričio 29–gruodžio 1 d.) bus dar viena graži ir smagi proga susitikti skaitytojams, knygų leidėjams bei rašytojams. Tad jei pasitaikys proga jį praleisti Vilniuje, pasiruoškite knygiškai paūžti, kaip kviečia jo organizatoriai, nes lauks knygų naujienos, pokalbiai apie jas ir leidyklos „Kitos knygos“ dvidešimtmečio vakarėlis. Programoje galima matyti lietuviškos prozos proveržį – naujus romanus pristatys Ieva Dumbrytė, Vladas Rožėnas, Ieva Marija Sokolovaitė, Mykolas Sauka. „Pirmosios knygos“ laimėtoja Greta Gudelytė surengs nestandartinius savo prozos skaitymus. Visi renginiai – nemokami, o daugiau informacijos internete.

Vilniuje duris atvėrė prestižinė „World Press Photo“ paroda. Pasak Meno kūrėjų sąjungos pirmininko, fotografo Jono Staselio, ši paroda, atvežama į Lietuvą, įrašo mus į pasaulio kontekstą: „Šis konkursas turi daugelio dešimtmečių tradiciją ir yra vertinamas absoliučiai visame pasaulyje. Jame dalyvauja patys rimčiausi fotografai profesionalai“. 

„World Press Photo“ konkurso nugalėtojus šiemet jau 67-ąjį kartą rinko nepriklausoma komisija, sudaryta iš 31 profesionalo iš viso pasaulio. Jiems reikėjo peržiūrėti ir įvertinti daugiau nei 61 tūkst. nuotraukų, kurias pateikė 3581 fotografas iš 130 šalių. Šįmet Metų nuotraukos apdovanojimas skirtas per Izraelio smūgį Gazos Ruože žuvusią mažą dukterėčią apkabinusios gedinčios palestinietės fotografijai. Pa­roda Vilniuje veiks iki gruodžio 6 d. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šių metų pradžioje Švietimo, mo­ks­lo ir sporto ministerija rekomendavo bendrojo lavinimo mokyklose atsisakyti rusų kalbos. Būtent šią kalbą antrąją užsienio kalba vis dar renkasi daugiausiai mokinių. Mo­­­kyklų vadovai tikina, kad mielai siū­lytų mokiniams ir kitas kal­bas, tačiau kol kas nėra nei mo­ky­tojų, nei galimybių tą daryti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Praėjęs savaitgalis tapo švente Šilalės krepšinio sirgaliams – dvejas rungtynes namuose sužaidė „Lūšis”, o vienos iš jų mūsiškei komandai baigėsi pergalingai. Sporto klubo vadovas Ernestas Aušra tikina, jog pergalę prieš sostinės krepšininkus iškovoti padėjo ne tik namų sienos, bet ir nuoširdus sirgalių palaikymas. 

Penktadienio vakarą naujojoje sporto salėje šilališkiai kovojo su stipriausia Regionų krepšinio lygos A diviziono komanda – Kėdainių sporto cent­ro krepšininkais, kol kas nepralaimėjusiais nė vienų rungtynių. „Lūšies“ vyrai net du kėlinius su svečiais kovojo kaip lygūs su lygiais, po antro kėlinio pirmavo 4 taškais 41:37. Tačiau antroje rungtynių pusėje Kėdainių krepšininkai taip užspaudė „Lūšį“, kad ši nebepajėgė apsiginti. Perėmę žaidimo kontrolę, Kėdainių krepšininkai laimėjo varžybas rezultatu 78:65. Geriausiai šiose rungtynėse kovojo „Lūšies“ krepšininkai Nedas Vydmantas ir Justas Košys, pelnę po 13 taškų, Valdas Vasylius savo komandai uždirbo 11 taškų.

„Kėdainių komanda tikrai stipri ir nors sugebėjome jai pasipriešinti, trečiajame kėlinyje įkritome į duobę ir nebegalėjome sutelkti jėgų. Žinoma, trūko ir trenerio – Linas Leka­vičius dėl asmeninių priežasčių į šias rungtynes negalėjo at­vykti“, – neslėpė krepšinio klu­bo vadovas E. Aušra.  

Daug sėkmingesnis Šilalės krepšininkams buvo šeštadienis, kai „Lūšis“ rungtyniavo su Vilniaus „Rytas – MRU“ komanda. Prie šilališkių prisijungęs L. Lekavičius padėjo suderinti pajėgas ir padovanojo šilališkiams sirgaliams pergalę 69:66. Komandos vadovas tikina, jog prie jos labai daug prisidėjo ir pačių sirgalių palaikymas. 

„Sirgaliai yra didelė jėga, tai kaip šeštas žaidėjas aikštelėje. Labai jais džiaugiamės ir tikimės, jog kaskart sulauksime ateinant vis daugiau“, – tikino E. Aušra.

„Lūšis“ namų salėje – Šilalės sporto centre – iki atkrintamųjų varžybų žais dar 11 rungtynių. Po šio savaitgalio Šilalės krepšinio komanda yra šeštoje turnyrinės lentelės vietoje: turi 4 pergales ir 5 pralaimėjimus. Iš viso šiame turnyre šilališkiai sužais 30 rungtynių, o paskutinės prieš atkrintamąsias numatytos kovo 25 d. 

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu“, – sako Antano Jasenkos baletui „Legenda“ scenografiją kurianti teatro ir kino dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Baleto premjerą publika išvys lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 dienomis.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre menininkė debiutavo sukūrusi scenografiją šokio spektakliu „Karmen“ (režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, 2017). Vėliau sekė kiti darbai Giedriaus Kuprevičiaus operai „Prūsai“ (rež. Gediminas Šeduikis, 2018), Mikio Theodorakio baletui „Graikas Zorba“ (chor. Lorca Massine, 2018), Richardo Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, 2020), už kurią drauge su D. Abariu buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ scenografijos kategorijoje, Gaetano Donizetti komiškai opera „Pulko duktė“ (rež. Jūratė Sodytė, 2021). 2022 m. sukūrė scenografiją šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“, už kurią taip pat buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, tačiau jį pelnė už scenografiją spektakliams „Edžio pabaiga“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (Šeiko šokio teatras) kartu su kostiumų dailininke Sandra Straukaite (kategorija Scenografija ir kostiumų dizainas). 2023 m. sukūrė scenografiją atviroje Klaipėdos elingo scenoje pastatytam videografiniam spektakliui pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rež. Dalius Abaris), įspūdingai užbaigusiam III Klaipėdos festivalį.

– Tai nebe pirmas Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Koks buvo šis sugrįžimas?

– Visada džiaugiuosi, kai galiu grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Su choreografu Gajumi Žmavcu bendradarbiausiu antrą kartą (po šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ 2022 m. – red. past.). Pasiūlymą prisijungti prie komandos gavau iš buvusios teatro vadovės Laimos Vilimienės.

– Kas tapo įkvėpimu kuriant scenografiją „Legendai“?

– Kurdama baleto „Legenda” scenovaizdį pati sau kėliau klausimus apie Herkaus Manto legendą: kokia mūsų praeitis, ką esame pamiršę, kas nutinka su žmogaus ir tautos atmintimi, kai susiduria du tikėjimai, kaip tai mus keičia? Kaip agresyvi civilizacija ar religija gali ištrinti atmintį? Kodėl amžina ugnis yra ar buvo gesinama karo ugnimi, prisidengiant šventu krikštu? Koks vienišas ir pasimetęs gali būti žmogus, kai praranda gyvybės tikėjimą. Kova dėl žemės, tautos išlikimas, tautos atmintis ir žmogus man buvo pagrindinės temos, apie kurias mąsčiau kurdama baleto „Legenda“ scenografiją.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą, kuris galbūt atsispindi ir šiame šokio spektaklyje?

– Stengiuosi kaskart keistis, sugalvoti kažką naujo, ko anksčiau nesu dariusi. Siekiu, kad kiekvienas mano darbas išsiskirtų iš anksčiau sukurtųjų.

– Gal bus panaudota kokių nors elementų, kurie jau tapę Jūsų scenografijos vizitine kortele?

– Pati nežinau, kokia ta mano vizitinė kortelė: bandau eksperimentuoti, jei ne su forma, tai bent jau su technologija, kurios pati iki galo nepažįstu.

– Kaip scenografija padės atskleisti spektaklio pasakojamą istoriją?

– Scenovaizdis, kaip šokio minties plėtinys, labiau perteiks nuotaiką, nei pasakos konkrečią istoriją. Tikiu, kad žiūrovai susikurs savo pasakojimą, nes baletas „Legenda“ nesiremia jokiu konkrečiu naratyvu.

– Kokie vyraujantys scenografijos elementai spektaklyje „Legenda“?

– Pagrindinis spektaklio simbolis universalus ir labai aiškus – medis, medžio šakos, šaknys. Dabarties ryšys su praeitimi, kurią prisimename arba esame primiršę, mirties ir gyvenimo nepertraukiamo ciklo grandys, gyvybės pradžia, gyvybės ateitis. O jei kosminė ašis dingsta, kas atsitinka pasauliui? Ar jis vėl grįžta į pirmapradį chaosą?

– Ar spalvos ir šviesa vaidina svarbų vaidmenį Jūsų scenografijoje?

– Šviesa yra lemiamas ir pagrindinis elementas scenovaizdyje. Objektams šviesa būtina, jei juos norime pamatyti. Tačiau vyraujantis spektaklio koloritas – monochrominis.

– Kiek scenografija bus interaktyvi ir kaip ji susijungia su šokėjų judėjimu scenoje?

– Pagrindinis scenovaizdžio elementas, nuolatos judantis aplink savo ašį, sykiu veiks ir kaip fizinis atskaitos kūnas, kurio atžvilgiu judės baleto artistų kūnai.

– Kiek Jums svarbus bendradarbiavimas su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, choreografu ar kompozitoriumi?

– Kūrėjai natūraliai tampa įkvėpimo šaltiniu vienas kitam. Juk teatras – ne solo žanras. Man visada svarbus kontekstas: tema, muzika, o nuomonės dažnai gali išsiskirti, bet tam yra spektaklio ašis – choreografas ir režisierius.

– Ar teko įveikti kokius nors techninius iššūkius?

– Kol kas techninius iššūkius teoriškai esame išsprendę, laukiu gyvo scenografijos sumontavimo ir pirmojo visaverčio bandymo dirbtuvėse. „Legendai“ buvo spausdinamas 7 metrų skersmens medis – pirmą kartą tokio dydžio objektą nusprendžiau spausdinti 3D spausdintuvu. Bus labai įdomu pamatyti galutinį rezultatą.

– Dekoracijų spausdinimas naudojant 3D technologijas kol kas nėra labai kasdieniškas dalykas.

– Tai paprasčiausia daiktų spausdinimo technologija. Tik teatre dar mažai naudojama arba bent jau nesu mačiusi, kad tokio dydžio objektus kas spausdintų...

– Ar Jūsų sukurta spektaklio scenografija derės su kostiumų dizainu ir bendru spektaklio vizualiniu stiliumi?

– Sandra Straukaitė – mano nuolatinė kūrybos bendražygė, todėl derinamės viena prie kitos: negali scenovaizdis pasakoti vienos istorijos, o kostiumai kitos. Bandom vaizdu pasakoti vientisą istoriją.

– Ką Jums asmeniškai reiškia šis projektas?

– Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu.

– Kokią žinutę spektaklio scenografija siųs žiūrovui?

– Norėčiau, kad žiūrovas pajustų laiko tėkmę: praeitį, dabartį, ateitį.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Psichiką veikiančių medžiagų vartojimas Lietuvoje jau pasiekė epidemiologinį lygį: Europoje atlikti tyrimai rodo, kad būtent mūsų šalyje yra daugiausiai vaikų, kurie rūko elektronines cigaretes. Svaiginimąsi alkoholiu jaunimas pakeitė nepalyginamai stipriau veikiančiais nuodais. Nar­kotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas yra užregistravęs beveik 1000 psichiką veikiančių medžiagų, ir kiekvieną mėnesį jų atsiranda vis naujų. Tokia nerimą kelianti padėtis paaiškėjo Šilalės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro surengtoje mokslinėje-praktinėje konfe­rencijoje „Psichoaktyvių medžiagų prevencija ir pagalbos organizavimas Šilalės rajone“.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Lietuviams krepšinis tarsi įaugęs į kraują – jį žaidžia, ko gero, visi, neišskiriant senjorų. O geriausias šito pavyzdys – šilališkių veteranų sporto klubas „Prolain“, savaitgalį startuosiantis Lietuvos legendų čempionate. Beje, neseniai vyrai sugrįžo su apdovanojimais iš Turkijoje vykusio tarptautinio čempionato.

„Spalio mėnesį dalyvavome „Master Cup Kemer“ turny­re, kuriame varžėsi net 76 sporto klubai, tarp kurių buvo ne tik mėgėjų, bet ir profesionalų. Pirmąsias varžybas prieš Tur­kijos ekipą „Bostanci Fiere Cats“ laimėjome, patekome į po­grupį, kuriame žaidė labai stip­rūs varžovai iš Angolos“, – paskutiniojo turnyro įspūdžiais dalijasi „Prolain50+“ komandos narys Modestas Kolyčius.

Trečias šilališkių susitikimas su Turkijos vietos ekipa „Ta­kozlar“ vėl buvo sėkmingas, pus­­­finalyje „Prolain“ stojo į akista­tą su dar viena Tur­kijos komanda „Izmir Bulls“ ir vėl laimėjo. O jau finalinėje kovoje šilališkių dar kartą laukė susitikimas su Angolos komanda. 

„Parsivežėme sidabrą. Tai yra gerai, bet šiek tiek apmaudu, kad pralaimėjome vos dviejų taškų skirtumu“, – apgailestauja krepšinio veteranas.

Tačiau, nepaisant nesėkmės, ateinančių metų pavasarį šilališkiai vėl dalyvaus turnyre Turkijoje (Marmaryje), kur susirinks pajėgiausios pasaulio veteranų krepšinio komandos.

Pasak Modesto, nors „Prolain“ klubui vos ketveri, absoliuti klubo narių dauguma yra pažįstami ir žaidžia krepšinį jau ne vieną dešimtmetį. Dėl to ir klubas susideda tarsi iš kelių dalių – yra suformuotos krepšinio veteranų komandos 40+ ir 50+, taip pat jaunimo komanda, tad veiklos netrūksta niekam, o turnyras keičia turnyrą. Štai ir šiuo metu tęsiasi Žemaitijos veteranų 40+ krepšinio čempionatas, šiandien (lapkričio 15 d.) startuoja Lietuvos legendų čempionatas 50+. Tiesa, pastarojo tikslus varžybų grafikas dar nėra žinomas. 

M. Kolyčius skaičiuoja, jog abi veteranų „Prolain“ komandos per metus į užsienį pažaisti išvyksta 4–5 kartus, o Lietuvoje sezono metu sužaidžiama maždaug dešimtyje turnyrų. 

„Pavyko pasiekti, kad Že­mai­­tijos čempionato finalai vyk­tų Šilalėje. Į mūsų miestą turėtų atvykti aštuonios koman­dos, kurios atsiveš ir gausų būrį sirgalių. Mažam miesteliui tai yra tikra krepšinio šventė“, – neabejoja krepšininkas.

Jis džiaugiasi, jog „Prolain“, o tuo pačiu ir Šilalės vardas – puikiai žinomas krepšinio veteranų lygose. Mat Legendų 50+ čempionatas šilališkiams nebe naujiena – jame jie rungtyniauja nebe pirmą sezoną. Beje, jame, ypač Vilniaus ir Kauno komandose, žaidžia ir labai daug buvusių profe­sionalių krepšininkų, kažkada rungtyniavusių Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Statybos“ klubuose. 

„Mes varžomės kaip lygūs su lygiais, koja kojon, ranka rankon, ir tikrai neketiname nusileisti. Pavyzdžiui, pernai šiame turnyre mūsų komanda liko trečia. Sakyčiau – tai didžiulis pasiekimas“, – kviečia sirgalius palaikyti „Prolain“ komandas ir šiemet M. Kolyčius.

„Prolain“ vyrai treniruojasi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos sporto salėje, o pasižiūrėti jų treniruočių šilališkiai užsuka tikrai dažnai. 

„Mums jau įprasta, kad treniruotėse dalyvauja žiūro­vai, o kai kurie ir patys nusprendžia prisijungti. Džiaugiamės –

juk vyresnio amžiaus žmonėms nelabai yra galimybių pasportuoti su panašaus amžiaus žaidėjais. Tokios treniruotės jiems nieko nekainuoja, o mes jaučiamės prisidedantys prie krepšinio populiarinimo ir bendruomenės užimtumo“, – sako ilgametis krepšinio žaidėjas. 

M. Kolyčius primena, kad būtent šia intencija kasmet per miesto šventę organizuoja ir 3x3 krepšinio turnyrą „Prolain“ taurei laimėti. Dalyvių sulaukiama iš visos Lietuvos, tačiau gaila, jog neretai jie rungtyniauja tik patys sau – šventinėmis dienomis žiūrovų sportas nevilioja. Bet Modestas tikisi, kad kitais metais 3x3 turnyrui galėtų būti surasta kita erd­vė, arčiau šventinio šurmulio, gal tada ir dėmesio daugiau sulauktų.

„O kol kas mes, visi krepšininkai, esame dėkingi rėmėjams ir Šilalės sporto mokyklai, suteikiančiai galimybę žaisti šiuolaikiškoje salėje“, – teigia M. Kolyčius. 

Artimiausios Prolain 40+ komandos varžybos vyks Tauragėje lapkričio 21 d., o gruodžio 6 d. į Šilalę atvyks Klaipėdos „Gintaro baldų“ komanda.

Žydrūnė MILAŠĖ

M. KOLYČIAUS nuotr.

Šilalės muzikinis teatras vėl ruošia žiūrovams staigme­ną – vyksta muzikinio spektaklio pagal Franco Leharo ope­retę „Linksmoji našlė“ intensyvios repeticijos, o spektaklio premjera numatoma metų pabaigoje. 

Kaip ir ankstesni muzikinio teatro premjerų pristatymai, pas­tarojo parody­mai planuojami gruodžio 19–20 d. bei paskutinėmis me­tų dienomis. 

Muzikinio teatro vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas juokauja, kad šįkart publikos laukia išbandymas klasikiniu operetės žanru.

„Norime parodyti, kad operetės žanras amžinas – jis aktualus ir dabar, ir prieš šimtą metų. Mūsų kolektyvo sekėjams noriu pasakyti, kad į sceną sugrįžta moterų vokalinis ansamb­lis „Aušrinė“, solistai Paulius Skurdelis, Mantas Toleikis, vienas pagrindinių vaidmenų atitenka Virginijui Noreikai, vaid­menį įkūnys ir Raimundas Ged­vilas, vienas iš „Mainytinio“ šokėjų. Ir, žinoma, mūsų mėgėjišką lygmenį pakylės kviestinė žvaigždė – Kauno muzikinio teatro solistas Andrius Apšega“, – sakė A. Kazlauskas.

„Linksmoji našlė“ („Die lusti­ge Witwe”) yra trijų veiksmų, dviejų dalių operetė pagal Vik­tor Leon ir Leo Stein libretą (lietuviškas tekstas – Ramutės Skučaitės). Spektaklis užtruks dvi  valandas su 15 minučių pert­rauka. 

Nuo premjeros Vienoje 1905 m., F. Leharo operetė „Linksmo­ji našlė“ tapo viena sėk­min­giau­sių ir dažniausiai statomų visų laikų operečių. Tam ryžosi ir Šilalės muzikinio teatro (vienintelio tokio mėgėjiško teatro Lietuvoje) įkūrėjas bei režisierius A. Kazlauskas. 

Režisierius šiek tiek praskleidžia spektaklio uždangą: bankrutuojančios Ponteved­ro kunigaikštystės pasiuntinybėje Paryžiuje rengiama puota, skirta paminėti valstybės diktatoriaus – kunigaikščio gimtadienį. Jos metu pagrindinis dėmesys atitenka našlei Hanai Glavari, paveldėjusiai iš vy­ro bankininko 20 milijardų. Ha­na – ugningo temperamento mo­teris, ketinanti ištekėti dar kartą. Pontevedro pasiuntinybės valdininkai sunerimę, nes nutekėjus našlės milijardams į ki­tą šalį, jų kunigaikštystei gresia bankrotas. Politikai sutaria, kad negalima to leisti ir suranda Hanai būsimą vyrą – pasiuntinybės Paryžiuje sekretorių grafą Danilą. Bet paaiškėja, kad grafas ir našlė kažkada jau buvo pažįstami. Dar daugiau – jie buvo įsimylėjėliai, kol vedyboms nepasipriešino Danilos dėdė, mat Hana buvo tik paprasta mergina, be pinigų, kilmės ir perspektyvos. Išsiskyrę ne pačiu gražiausiu būdu, dabar Hana ir Danila siekia pademonstruoti savo ambicijas, o ne atgaivinti kažkada liepsnojusius jausmus. Tad užverda tik­ra intrigų, nesusipratimų, nesėkmių ir komizmo fiesta. Galų gale, po daugybės kivirčų, vienų planų žlugimo ir naujų kūrimo, viskas stoja į savo vietas, meilė triumfuoja, o Pontevedro kunigaikštystė apsaugoma nuo gėdingo išnykimo iš žemėlapio.

Pagrindinius vaidmenis naujoje Šilalės muzikinio teatro operetėje atliks Soneta Būdvytienė ir A. Apšega, scenoje išvysime Edi­tą Merkelienę, Žilviną Jankų, Alvydą Rudį, Algirdą Šau­lį, Iloną Raudonienę, Jolantą Kažu­kaus­kienę, Mantą Savicką, Astą No­rei­kienę. Paryžiečių, pontevidiečių ir gizelių vaidmenis įkūnys Šilalės krašto mišrus choras „Medvėgalis“ bei ansamblis „Aušrinė“.

Pasak A. Kazlausko, šiame Šilalės muzikinio teatro pastatyme scenoje suksis itin gausus dalyvių būrys – jų turėtų būti daugiau nei šešios dešimtys, vien tik solistų – keturiolika. 

Tad gruodį palikite rūpesčius ir ateikite į spektaklį. Tik nežiūrėkite į operetės pasaulį per daug rimtai.

Žydrūnė MILAŠĖ

A. KAZLAUSKO nuotr.

Terakotinė Kinijos valdovų kariuomenė – vienas iš lan­ko­miausių objektų šalyje. Ji išties yra įspūdinga: tūks­tan­čiai molinių karių ir jų amunicijos amžiams sustingo lyg nebylūs anų laikų liudytojai...

Lotoso kalnai

Sakoma, kad Lotoso kalnai yra patys gražiausi Kinijoje. Jie tikrai labai gražūs, bet ar patys gražiausi, galima suabejoti. Lotoso kalnai reiškia „gėlės kalnus“. Žvelgiant į juos iš viršaus, penkios viršūnės atrodo it milžiniški lotoso žiedlapiai. Beje, lotosas Kinijoje yra laikomas šventa gėle. Kalnus sudaro net 48 raudonos spalvos kalvos, o nuo neatmenamų laikų sunkiai pasiekiamose atokiose olose įsikurdavo atsiskyrėliai, nušvitimo ieškotojai.

Lyno keliu pakilus į šiaurinę kalnų viršūnę atsiveria nuostabūs vaizdai. Bet paskui tenka pėdinti pėsčiomis siaurais bei vingiuotais kalnų takeliais, stabtelint pa­noraminėse aikštelėse pasi­grožėti kvapą gniaužiančiais vaiz­dais ir kalnų didybe. Nors mū­sų prog­ramoje buvo parašyta, kad mėgstantys aktyvų sportą čia tik­rai turės ką veikti, to veikimo nebuvo daug, nes ir čia, kaip ir visoje Kinijoje, viskas jau sugadinta infrastruktūros: iščiustyti takeliai, keliukai visai nedera prie pačių kalnų ir netgi atima dalį jų žavesio...

Lotoso kalnų papėdėje įsikūrusi Xiy­ue šventykla, savo architektūra ir išplanavimu primenanti Už­draus­to­jo miesto rūmus Pekine. Šven­tykla bu­vo skirta aukoms Lo­toso kalnų dievui, jog šis užtik­rintų šalies gerovę – juk nuo gamtos kaprizų net labai gerovė pri­klauso.

Aštuntasis stebuklas

Ankstyvą rytą atriedame į Lin­tongą. Čia laukia pažintis su garsiąja imperatoriškąja moline terakotos armija, ku­rią Prancūzijos prezidentas Ža­kas Ši­ra­kas pavadino aštuntuoju pasaulio ste­buklu. Ap­si­lan­kius viename garsiau­sių pasaulio muziejų ir pamačius natūralaus dydžio molinę imperatoriaus armiją, užima kvapą...

Senovės Kinijoje gyvavo paprotys kar­tu su mirusiu valdovu laidoti gyvus berniukus ir mergaites, kurie turėjo tarnauti valdovui jo pomirtiniame gyvenime. Tačiau karingumu garsėjęs im­peratorius Čin Ši Huangdi nusprendė šį paprotį sušvelninti – jis pasistatė didingą kapavietę, kuri galėtų priglausti ne tik jo paties palaikus, bet ir apie 8000 natūralaus dydžio molinių kareivių bei arklių figūrų, bronzinius kovos ve­žimus, ginklus...

Įdomu tai, kad šis aštuntajam pasaulio stebuklui prilygstantis objektas buvo atrastas tik XX a. antroje pusė­je, 1974-ųjų pavasarį. Ir visiškai atsitiktinai, kasant šulinį. Kaip pasakojo vienas iš jį kasusių kaimiečių, maždaug 15 met­rų gylyje kirtiklis į kažką atsimušė. Atidžiau įsižiūrėję, jie pamatė žmogaus viršugalvį, netrukus atsidengė ir visa galva. Iš pradžių šoką sukėlęs radinys vyrus nuramino – galva juk molinė. Vienas kasėjų pagalvojo, jog galėtų ją parduoti už poros cigarečių pakelių kainą. Tad plaktuku atskyrė galvą nuo likusio kūno. Tačiau kai jis ją atnešė į kaimą, visi bijojo ją paliesti, mat galvojo, kad tai gali būti statula iš kokios nors šventyklos, o galva priklauso Budai. Kaimiečius apėmė panika – už tokį „nuskalpavimą“ Buda tikrai nedovanos...

Kalbos apie keistąjį radinį netruko pasiekti archeologus ir istorikus, kurie, vos pradėję kasinėjimus, suprato, jog tokių kareivėlių čia yra gausybė. Todėl vietos gyventojai, taip ir nebaigę kasti šulinio, buvo išprašyti iš teritorijos, o po penkerių metų buvo atidarytas muziejus. 1987-aisiais UNESCO kapavietę įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Pasistatė pats sau

Čin Ši Huangdi, kuriam šis pomirtinis gyvenimas ir priklausė, buvo ypatinga asmenybė Kinijos istorijoje. Jis bu­vo pirmasis Čin dinastijos imperatorius, per 10 metų suvie­nijęs Kiniją, įvedęs daugybę re­formų: administracinio valdymo, rašto, matavimo viene­tų ir valiutų sistemų suvienodinimo, ideologinių, žemės ūkio ir kt., tuo padarydamas didelę įtaką tolimesnei Kinijos istorijai ir kultūrai. Tačiau jo reformos buvo vykdomos pernelyg staigiai, neretai bruta­lio­mis priemonėmis, šalyje kilo net pilietinių karų, suki­limų. Praėjus vos keturiems metams po jo mirties, dinastija žlu­go, o tai nutiko 210 metais prieš Kristų.

Čin Ši Hu­angdi pradė­jo statytis sa­vo kapavietę dar valdymo pradžioje. Iš visų provin­cijų prie šio statinio triūsė apie 700 tūkst. darbininkų. Mil­ži­niškame piliakalnyje jie kūrė požeminį miestą, skirtą imperatoriaus pomirtiniam poilsiui. Teigiama, jog dirbama buvo be atokvėpio, o paliegusieji ar susižaloję buvo žudomi vietoje. Šią liūd­ną prielaidą patvirtino netoliese atrastos masinės to laikotarpio žmonių ka­pavietės. Yra manoma, kad imperatorius į savo amžinojo poilsio vietą kartu pasiėmė ne tik visas jam kūdikių nepagimdžiusias suguloves ar žmonas, bet ir kapavietės architektus, menininkus, inžinierius, darbininkus – visus, kurie buvo prisidėję prie statybų ir žinojo kelią į kapo vidų. 

Milžiniški mastai

Kiek iš viso buvo imperatoriaus kariuomenės, archeologai pasakyti nesi­ryžta, nes vis dar atveriamos naujos ka­pavietės. Jau atrasta apie 8 tūkst. karių skulptūrų,

130 karo vežimų, 520 arklių, 150 žirgų su raiteliais, taip pat ir tikrų, III a. prieš Kristų naudotų ginklų bei šilkinių drabužių liekanų. Manoma, kad iki imperatoriaus mirties jo kapo statybos darbai dar nebuvo baigti. Teigiama, jog jis su šiuo pasaulius atsisveikino staiga, veikiausiai buvo nužudytas. Tuo metu kaip tik buvo darbuojamasi prie terakotinės kariaunos. Čia, pagal pradinį sumanymą, turėjo būti keturios didelės šachtos su 10 tūkst. kareivių. Tačiau trečioji neužbaigta, o ketvirtoji rasta tik pradėta. Pirmojoje šachtoje, 5 metrų gylyje, aptikta beveik 6 tūkst. pėstininkų, sustatytų vienuolikoje paraleliai išdėstytų koridorių. Priešakyje stovėjo žirgais kinkyti karo vežimai, kurie, skirtingai nuo terakotinių karių bei žirgų skulptūrų, buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų išliko tik jų nuolaužos. Aplink juos stovintys pėstininkai gink­luoti 6 metrų ilgio ietimis, specialiai skirtomis neprileisti priešų prie žirgų. Ant dviejų vežimų buvo įtvirtinti signaliniai varpai ir būgnai, kuriais buvo duodamos komandos bei nurodomos puolimo kryptys. Dviejuose šių koridorių – šiauriniame ir rytiniame − išrikiuoti kariai flanguose saugo priėjimą prie pagrindinių kariuomenės dalinių.

Antrojoje požeminėje šachtoje, esančioje už dviejų dešimčių metrų nuo pirmosios, kol kas atrasta apie 1400 terakotinių karių ir žirgų, kurie skiriasi nuo atrastųjų pirmojoje šachtoje. Trečiojoje aptiktos tik 68 figūros – manoma, jog tai štabo karininkai bei jų patikėtiniai...

Vos už 900 metrų nuo mauzoliejaus buvo aptiktos natūralaus dydžio terakotinės orkestro figūros. Manoma, jog prie jų buvo tikri muzikos instrumentai, kurie, deja, neišliko. Šalia muzikantų yra terako­ti­niai mokslininkai bei valdinin­kai, akrobatai, tarnai bei arkli­džių prižiūrėtojai... Įdomu tai, kad nors karių skulptūros bu­vo gamintos masiškai, kiekvienas veidas yra skirtingas.

Neginčytina, jog Čin Ši Hu­ang­di pomirtinis kompleksas − didžiausia ir didingiausia imperatoriška kapavietė visame pasaulyje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Naujosiose Šilalės miesto kapinėse burzgia technika, klojami elekt­ros kabeliai – vyksta parengiamieji darbai kolumbariumo statyboms. Juos vienu metu atlieka dviejų įmonių darbuotojai – vietiniai atsakingi už elekt­ros išvedžiojimą ir teritorijos apšvietimą, klaipėdiškiai statys ko­lum­bariumą ir įrengs jam pagrindą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85