Prieš aštuonerius metus uždarytos Bijotų mokyklos pastato įveiklinimo vajus per tą laiką ne­pasistūmėjo nė per žingsnį, nors planus tam kūrė praėjusios kadencijos valdžia, projektus iš naujo koreguoja ir dabartinė. Praėjusią savaitę savivaldybė vėl paskelbė šio pastato rekonstravimo projektą – jį už beveik 45 tūkst. eurų iš naujo pa­koregavo UAB „Synergy Soliution“, o viešas projekto pristatymas elektroninėje erdvėje vyks ateinantį penktadienį, spalio 11 d.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas dirba šiame teatre daugiau nei tris dešimtmečius. Maestro puikiai pažįsta Muzikinio teatro kolektyvą, o šis jį ne tik gerbia, bet ir myli.

Vladimiras Konstantinovas nuo 1976 m. dirbo Klaipėdos liaudies operoje koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu, 1987 m. tapo naujai įsteigto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu, 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu. Šiame teatre parengė daugelio čia statytų operų, operečių ir miuziklų chorines scenas, paruošė ir dirigavo nemažai koncertinių programų ir repertuarinių spektaklių. Taip pat dirigavo savo kompozicijų pasaulines premjeras – Klaipėdos įkūrimo 750-mečiui sukurtą uvertiūrą-kantatą Klaipėdietiškas fejerverkas simfoniniam orkestrui, solistams, chorui ir roko grupei (2002), oratoriją Requiem Reborn solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei (2005), kantatą Tilto giesmės (2007) ir multimedijos projektą CzechoBalt klarnetų ansambliui ir orkestrui (2009), kurį su KVMT orkestru, o metais vėliau – su Brno simfoniniu orkestru, atliko čekų ansamblis Clarinet Factory, DJ Genys ir VJ Eglė Eigirdaitė.

Konstantinovas taip pat yra sukūręs kūrinių chorui, religinių giesmių, kurios buvo įtrauktos į kunigo Kazimiero Senkaus parengtą Liturginį giesmyną (1993), muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui Hands, už kurią 2018 m. pelnė Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo Feedback Film festivalyje. Taip pat – operą vaikams Ką senelis padarys, viskas bus gerai (1981, orkestruota 1993), miuziklą Coliukė (2002), muziką spektakliams Stiklinė pasakaitė (2001), Šimtas princesės pabučiavimų (2002), Neliūdnos varlės neprincas (2013).

Daugelį metų Konstantinovas talkina Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui kaip aranžuotojas, LVSO koncertinėms programoms orkestravo roko klasikos hitus projektams Roko klasikos metamorfozės ir Roko baladės, Lietuvos klasikų chorines kompozicijas, taip pat George’o Enescu Konzertstück altui ir fortepijonui. Dainų ir šokių ansambliui Lietuva orkestravo Jono Jurkūno koliažinę opera Mažvydas (2020) ir Giovanni Battista Pergolesi Stabat Mater su naujai sukurtais „atmosferiniais“ intarpais (2021).

KVMT užsakymu sukūrė istorijų operos Klaipėda prologą, epilogą ir antrąjį veiksmą, operos premjera įvyko 2023 m. rugpjūčio 4 d. III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje.

Menininkas pasakoja apie Muzikinį teatrą, kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą bei pristato artimiausias veiklas, kuriose sužibės jo išpuoselėtas KVMT choras.

Gerbiamas maestro, esate Muzikinio teatro narys nuo pat jo įkūrimo. Kaip jaučiatės teatro istorijos tėkmėje, išlikdamas ištikimas šiai svarbiai Vakarų Lietuvos profesionalaus scenos meno įstaigai?

Likimui esu dėkingas, kad mano gyvenimas yra susietas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Teatrą suvokiu kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą.

Žinoma, teatro istorijoje būta visko, kūrybinėje organizacijoje dešimtmečiais gyventi vienodu, stabiliu ritmu vargu ar įmanoma. Ypač tada, kai istorijos kontekstai keičia gyvenimą iš pagrindų.

Teatras atsirado geru laiku, kai pradėjo griūti sovietinė sistema. Dar tada – 1988 m. – buvo planuota naujo pastato statyba, mačiau projektą. Šis planas buvo veikiau didžiulės valstybinės mašinos inercijos išdava, kaip minėjau, ta valstybė jau ėjo link savo egzistavimo pabaigos, todėl įgyvendinti šio plano nepavyko. Dabar, po trisdešimt šešerių metų, pastačius naujus, modernius rūmus, atrodo, kad palaukti visgi vertėjo: net jeigu ir būtų anas projektas tapęs kūnų, nebūtume dabar turėję nieko panašaus į ką tik pastatytą  teatrą, tiek (manau) akustikos, tiek (be abejo) ir technologijų požiūriu.

Tuo tarpu ir vis dėlto, teatras – tai pirmiausia žmonės, kūrėjai. Nebuvome nustoję veikti nei sename, teatro reikmėms nepritaikytame pastate, nei gyvendami ir dirbdami visai be savo patalpų. Net pandemijos metu tęsėme darbą, ruošdamiesi naujiems renginiams. Be abejo, gera turėti patogias darbo sąlygas, tačiau, mano galva, tai nebūtinai garantuoja kūrybinę sėkmę. Kūrybos impulsai ateina iš kūrėjo vidaus. Arba neateina. Kūrybinė atmosfera gali gyvuoti ir kuklioje aplinkoje, kaip ir gali sustoti, sustabarėti net ir didžiausios prabangos sąlygomis. Na, tikėkime, kad paskutinė mintis – ne apie mus.

Vadovaujate vienam iš svarbių teatro kolektyvų. Ką jums ir choro artistams reiškia grįžimas į naują teatrą?

Be puikios žiūrovų salės, pagaliau turime fantastišką choro repeticijų klasę. Joje tikrai patogu ir malonu dirbti. Galima net akustiką reguliuoti pagal reikmes. Galbūt kol kas ne visiems įprasta dirbti giliame požemyje (minus antrame aukšte), bet man atrodo, kad tai tik padeda vidinei kūrybinei koncentracijai.

Įdomu išgirsti, kuo publiką džiuginsite naujo sezono metu ir kaip tam ruošiatės?

Pirmoji operinė premjera naujajame pastate jau spalio 4, 5, d. – Philipo Glasso The Voyage (Kelionė). Labai džiaugiuosi šio kūrinio pasirinkimu. Nors ir kelianti gana didelių iššūkių, reikalaujanti didžiulio dėmesio ir pastangų, „Kelionė“ apdovanoja atlikėjus, suteikia jiems energijos, manau, su kaupu padengdama sąnaudas. Tikiuosi tokio pat poveikio ir žiūrovams bei klausytojams, juo labiau, kad šios operos muzikos vadovas – dirigentas Dante Anzoloni – yra Philipo Glasso bičiulis. Jis Glasso operas yra dirigavęs Niujorko Metropolitan Opera ir Vašingtono nacionalinėje operoje. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad jau trys dešimtmečiai nenutrūksta mūsų asmeninė draugystė. Klaipėdą, ypač mūsų teatro žmones, Dante įsimylėjo dar 1994-aisiais, kai – nė kiek neperdedu – sudrebino miestą tuometiniu Traviatos pastatymu. Manau, mačiusieji puikiai prisimena tą įvykį.

Netrūksta ir repertuarinių vaidinimų bei naujų koncertinių programų. Žiūrovą, galiu tvirtai patikinti, taip pat nudžiugins ir nepaprasto jaukumo ir grožio teatro interjeras. Laukiame visų! 

Žaneta Skersytė

Dainiaus Kažukausko nuotr.

Rugsėjo 21 d. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijo­je vyko XII-asis greitųjų šachmatų turnyras, skirtas Šila­lės politiniam ir visuomenės veikėjui, šachmatų entuzias­tui Stanislovui Biržiškiui atminti. Kasmet šiame turnyre dalyvauja vis gausesnis dalyvių skaičius. Šiemet A (su­au­gusiųjų ir pažengusiųjų) turnyras sulaukė net 111 dalyvių, turinčių didesnį nei 1600 FIDE (Tarp­tau­tinės šachmatų federacijos) reitingą. 

A grupės dalyvių amžius – nuo 10 iki 88 metų. Tuo tarpu B kategorijos turnyre prie šachmatų lentų sėdo 71  žaidėjas nuo 7 iki 12 metų. Sulaukta jų ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš Latvijos, Lenkijos bei Ukrainos. Generalinio rėmėjo Manto Makulavičiaus ir Šilalės garbės piliečio, pirmųjų septynių Vyriausybių minist­ro Jono Biržiškio dėka, greitųjų šachmatų turnyras išsiskiria savo organizuotumu, daly­viams nėra jokio mokesčio, o žaidėjai kasmet laimi daug vertingų prizų. 2024-ųjų XII-ojo greitųjų šachmatų turnyro prizininkai buvo apdovanoti ne tik unikaliais rankų darbo trofėjais, taurėmis, medaliais, bet ir piniginiais prizais. Turnyro idėjos autoriaus ir generalinio rėmėjo Danieliaus Makulavičiaus šeimos įsteigtas pri­zas nugalėtojui – 300 eurų, aso­ciacijos „Lietuvos keliai“ tary­bos nario M. Makulavičiaus pri­zas antros vietos laimėtojui – 250 Eur, J. Biržiškio šeimos pri­zas trečios vietos laimėtojui – 200 Eur. Lietuvos šachmatų paramos fondas prizams skyrė 250 Eur, taip pat prizus įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Šilalės rajono savivaldybė, Pajūrio seniūnija, Šilalės rajono sporto klubas „Dvaras“. 

Sužaidus varžybų reglamentu nustatytus 9 ratus, A turnyrą jau trečius metus iš eilės laimėjo FIDE meistras Andrey Levitskiy (Uk­raina), surinkęs 7,5 taško iš 9 galimų, antras liko tarptautinis meistras Pijus Stremavičius iš Kauno (7,5 taško), trečias – vilnietis FIDE meistras Dmitrijus Chocenka (7 taškai). 

B turnyre nugalėjo Dainius Kubilius iš Klaipėdos su 8 taškais, antras buvo Vėjas Čepauskas iš Gargždų (8 taškai), trečias – Maksim Potapkin iš Klaipėdos (7 taškai).

Turnyras pritraukia nemažai ir Šilalės rajono šachmatininkų. Prie stalų šiemet sėdo net devyni Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai: Augustas Tomkus, Šarūnas Tverijonas, Paulius Bud­vytis, Živilė Tomkutė, Edas Martinkus, Adomas Domb­rauskas, Vestina Budavaitė, Rugilė Tomkutė, Stasys Aidanas Šerpetaus­kis ir dar aštuoni įvairaus amžiaus rajono gyventojai. Tarp Šilalės rajono dalyvių A turnyre šiemet stip­riausias buvo bijotiškis Antanas Dabulskis, surinkęs 4 taškus, antras – Alis Mačernis iš Šilalės (taip pat 4 taškai), trečias – pajūriškis moksleivis A. Tomkus (4 taškai). B turnyre geriausio žaidėjo titulą pelnė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinys A. Domb­rauskas (mokyt. Tomas Veščiūnas), surinkęs net 6 taškus. 

Beje, labai reikšmingas vaid­muo tokiuose turnyruose tenka teisėjams. Pajūryje vykstančio turnyro nuolatinis vyriausias teisėjas – nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rauduvė iš Kauno. A turnyre jam talkino nacionalinės kategorijos teisėjas iš Kauno Jonas Ridz­vanavičius, B (vaikų) turnyrui teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas, šachmatų klubo „Dvaras“ vadovas, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos šachmatų būrelio vadovas T. Veščiūnas, o jam talkino teisėjas Audrius Bitinas iš Tauragės.

Tiek turnyro atidaryme, tiek teikiant prizus, kaip ir kasmet, dalyvavo gausus būrys svečių: Šilalės garbės pilietis, šachmatų turnyro siela J. Biržiškis, Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės patarėjas Vytautas Vaitiekūnas, asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos narys M. Makulavičius, Seimo nariai Jonas Gudauskas, Jonas Varkalys, Romualdas Vaitkus, Julius Sabatauskas ir Gied­rius Surplys. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žymančiaus organizuotumo, rėmėjų ir gimnazijos bendruomenės sutelktumo dėka visi dalyviai bei jų artimieji tradiciškai buvo pavaišinti žemaitišku kugeliu.  

Gimnazijoje esantis atminimo prizas – trofėjus pasipildys dar viena pavarde ir einantiems  pro šalį primins, kad ten gali būti ir jų pavardė. Sėkmingų ėjimų žaidime ir gyvenime! 

Irena TVERIJONIENĖ,

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Rolando URBONO nuotr.

Laukuvoje sekmadienį laukia išskirtinis renginys – atveriamas tremtinės, disidentės, rašytojos,  gydytojos D. Grinkevičiūtės muziejus, kuriame bus įamžintas sudėtingas jos likimas. Taip pat šis muziejus – simbolis ir paminklas visiems mūsų šalies piliečiams, kentėjusiems tolimose Sibiro platybėse.

Muziejinės susitikimų erdvės ati­darymo renginyje Laukuvoje rugsėjo 29 d., 12 val., dalyvaus Premjerė Ingrida Šimonytė bei Vyriausybės atstovai, garbūs svečiai, muziejaus ekspozicijos kūrėjas S. Valius ves ekskursijas ir suteiks lankytojams galimybę giliau pažinti skaudžią mūsų tautos istorijos dalį.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Vakar posėdžiavusi Šilalės rajono savivaldybės taryba svarstė klausimus, susijusius su artėjančiu šildymo sezonu: spren­dė dėl socialinės pinigi­nės paramos nepasitu­rintiesiems bei dėl vi­du­ti­­nių kuro kainų ir kompen­suo­jamų kuro rūšių. Kaip ir pernai, šiemet nutar­ta kompensuoti tik ekologiš­ką kurą, iškastinio kuro rūšis (akmens anglį, su­skys­­tintas dujas, dyzeli­ną ir kt.) išbraukiant iš kom­pensuotinų išlaidų są­rašo. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Spalio 4, 5, 6 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, garsėjančiame unikaliais muzikiniais spektakliais, pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyta Philipo Glasso opera „Kelionė“. Klaipėdoje šią operą stato pirmąkart teatro surengtą tarptautinį konkursą laimėjusi italų režisierė Chiara Osella ir jos suburta jaunų italų menininkų grupė: Carlo Massari (režisūra, choreografija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumų dizainas). Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perims naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė (spalio 5 d.) ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis (spalio 6 d.). Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungs nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Prireiks daugiau nei šimto kostiumų

Kostiumų dailininkė Emilia Zagnoli pasakoja, kad Klaipėda ir Lietuva, kur ji lankosi ir dirba pirmą kartą, ją tiesiog sužavėjo. „Nesu anksčiau buvusi šioje Europos dalyje, tad, jei atvirai, nežinojau nė ko tikėtis. Miestas ir jo žmonės mane labai maloniai nustebino. Man labai gražus naujasis Muzikinio teatro pastatas, pajūrio krašto įkvėptos spalvos, interjere panaudotos medžiagos. Manau, toks derinys tikrai efektingas. Esu labai patenkinta bendradarbiavimu ir su puikiais teatro siuvyklos darbuotojais“, – sako viešnia iš Italijos.

Pasak jos, ši Ph. Glasso opera – tai istorija apie amžiną kelionę ir žmoniją, kuri, nepaisant amžių tėkmės, keičiasi labai nežymiai. „Operos librete pasakojamos istorijos chronologija labai specifinė. Mes mėginome ja sekti, dėl to kostiumai įkvėpti tų skirtingų laikotarpių – priešledynmečio eros, XV a. pabaigos, šiuolaikinės mados elementų, ir galiausiai idėjos, kaip galėtų atrodyti ateities mada. Dėl šios priežasties visi kostiumai gana skirtingi – pasiūti iš skirtingų audinių, skirtingo fasono, charakterio ar paskirties. Mėginome kostiumus priderinti ir prie scenografijos.. Pavyzdžiui, erdvėlaivio įgulos kostiumus dėvi žmonės ar kažkokios būtybės – tiksliai nežinome, kas jie ir iš kur keliauja. Dėl to ieškojome „futuristinio“ audinio, kuris atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie ateivius – truputį drėgną ar gleivėtą, bet sterilų, baltą, skirtingą nuo žmogaus odos. Kai kurios jų kostiumų dalys atrodo tarsi ištinusios galūnės. Kitas pavyzdys – Izabelė – istorinis personažas, vaizduojantis Kastilijos ir Aragono karalienę Izabelę I, kuri dėl savo ypatingo pamaldumo buvo praminta Izabele Katalike. Norint pabrėžti jos statusą ir glaudų ryšį su bažnyčia, su liturgija, jos kostiumas pasiūtas iš tamsiai violetinio šilko. Ispanų dvariškiai, palydintys Kolumbą į kelionę, scenoje pasirodys vilkėdami auksinio brokato rūbais. Kaip kad operos veiksmas šokinėja iš vienos epochos į kitą, taip ir kostiumuose spalvų paletė gana mišri, bet vyraujančios spalvos yra balta, auksinė ir violetinė. Iš viso aprengsime apie dešimt solistų, bus pasiūta apie šimtą kostiumų choro bei baleto artistams ir šis skaičius vis dar auga, nes spektaklis turės dvi solistų sudėtis!“ – pasakojo kostiumų dailininkė.

Paklausta, kokios operoje gvildenamos temos jai pasirodė svarbiausios kuriant kostiumus „Kelionės“ veikėjams, E. Zagnoli pripažino, kad jai nebuvo lengva perprasti šiuolaikinę operos kalbą ir pačią istoriją, nes iki šiol yra daugiausia kūrusi kostiumus klasikinio repertuaro operoms. „Pirmiausia buvo svarbu suprasti, kur yra šios istorijos esmė. Man atrodo, svarbiausia kūrinio idėja yra ta, kad iš esmės visi mes esame keliautojai šioje žemėje nuo pat gimimo iki mirties: gyvendami mes atrandame naujus dalykus, susipažįstame su skirtingomis kultūromis, nuolat plečiame savo pažinimo erdvę.“

Dirba Italijos ir Europos teatruose

Emilia Zagnoli – Milane gimusi jaunosios kartos italų kostiumų dailininkė. Paauglystėje žavėjosi vietine pankroko scena, persiėmė joje gyvavusia „pasidaryk pats“ kultūra ir estetika. 2012 m. baigė mados dizaino kursą Naujojoje dailės akademijoje (NABA) Milane, 2013–2016 m. tęsė kostiumo dizaino ir interpretacijos bakalauro studijas Vimbldono meno koledže (Wimbledon College of Arts), Londone. Po studijų kurį laiką Londone siuvo skrybėlaites su teatro dailininkėmis Edwina Ibbotson ir Claire Strickland, vėliau ėmė domėtis Londono teatrų pasiūla. Čia ji bendradarbiavo su kostiumų dizaineriu Luisu Carvalho kuriant kostiumus spektakliui „Out of Blixen“ (2017) „Coronet Theatre“, ir Tony apdovanojimo laureate Catherine Zuber, kuriant kostiumus spektakliams Nacionaliniame teatre (J. T. Rogerso pjesė „Oslas“, 2017) ir Anglijos nacionalinėje operoje (G. Gershwino opera „Porgis ir Besė“, 2018). Vėliau su ja tęsė bendradarbiavimą kuriant kostiumus pastatymams Niujorko Lincolno centre (F. Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“, 2018) ir Berlyno valstybinėje operoje (G. Verdi opera „Rigoletas“, 2019).

Pastaraisiais metais ji dirbo Italijos ir Europos teatruose, bendradarbiaudama su įvairias kostiumų dailininkais, tarp jų su Elena Beccaro operų pastatymuose Florencijos „Teatro del Maggio Fiorentino“ (G. Donizetti „Don Paskualė“, 2020), Zoloturno „Theater Orchester Biel“ (G. Rossini „Italė Alžyre“, 2021; A. Adamo „Šveicariška trobelė“, 2023), Frankfurto Bockenheimerio tramvajų depe (G. F. Händelio „Amadis Galietis“, 2021), Venecijos „Teatro La Fenice“, Valensijos menų rūmuose (G. Verdi „Ernanis“, 2023) ir Pavijos Fraschini teatre (G. Verdi „Don Karlas“, 2023).

Pirmas savarankiškas darbas E. Zagnoli teatre – kostiumai W. A. Mozarto komiškos operos „Tariamas naivumas“ pastatymui Florencijos „Teatro Goldoni“, bendradarbiaujant su Milano NABA studentais (rež. Claudia Blersch, 2023). Ji taip pat neseniai surengė parodą „Zalizaza: inventario di famiglia“ Antonio Colombo galerijoje Milane (2023), dėsto kostiumo dizainą ir istoriją Milano NABA.

KVMT inform.

Pogimdyminė depresija yra dažniausiai pasitaikantis psichikos sveikatos sutrikimas po gimdymo. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad depresija suserga maždaug 19 procentų pagimdžiusių moterų, tačiau panašus skaičius jų pagalbos nesikreipia.

Žmogaus emocinė sveikata kinta priklausomai nuo to, kaip ja rūpinamės – kada ir kaip ieškome būdų jaustis geriau. Su viešosios įstaigos „Krizinio nėštumo centras“ psichologe Rūta Mickevičiene kalbamės apie pogimdyminės depresijos priežastis, simptomus ir pagalbos būdus.

Susirgti gali ir vyrai

Pogimdyminis laikotarpis dar kitaip­ yra vadinamas ketvirtuoju trimestru. Jis prasideda su naujagimio gimimu ir trunka maždaug apie 8 savaites ar ilgiau. 

Anot Krizinio nėštumo centro psichologės, besilaukianti ir pagimdžiusi mama išgyvena fizinius, biocheminius, neurofiziologinius, socialinius ir psichologinius pokyčius, lydimus įvairaus intensyvumo jausmų ir emocijų.

Todėl psichologė R. Mickevičienė akcentuoja: depresija po gimdymo gali susirgti bet kuri moteris, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga mama – šiuo metu jai yra sunku ir reikalinga pagalba.

„Pogimdyminę depresiją diagnozuoja psichiatras pagal moters jaučiamus fizinius ir emocinius požymius, jų intensyvumą, trukmę ir dinamiką.

Šio psichikos sutrikimo nustatymas yra keblus. Somatiniai pogimdyminės depresijos simptomai yra panašūs į tuos, kuriuos išsako visos naujagimių mamos. Jos susiduria su miego ir apetito sutrikimais, nuovargiu ir pervargimu, sunkumais susitvarkyti su kasdieniais ruošos darbais. 

Dėl to pogimdyminė depresija turėtų būti vertinama kompleksiškai“, – kalbėjo psichologė. Pasak jos, ne tik moterys, bet ir 4-7 proc. vyrų po vaiko gimimo suserga depresija.

Sunku įvardinti vieną priežastį

Siekiant nustatyti, kas sukelia pogimdyminę depresiją, tiriami įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, amžius, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, užimtumas, socialinis palaikymas, saugumas, žinia apie nėštumą, motinystės patirtis, pajamos ir kt. Kelių moteriai nepalankių veiksnių kombinacija gali turėti įtakos ženk­liam pogimdyminės depresijos rizikos išaugimui.

„Nėra vienos konkrečios priežasties šiam sutrikimui rastis. Tai gali būti hormonų svyravimas (po gimdymo, žindymo laikotarpiu ir nutraukus žindymą), depresija iki nėštumo arba nėštumo laikotarpiu, neplanuotas arba krizinis nėštumas, nesutarimai su vy­ru, socialinio palaikymo stoka ir kt.

Kiekvienas asmuo yra individualus­ ir visos ankstesnės patirtys, susirgi­mai, psichologinis atsparumas bei emo­cijų valdymas daro įtaką psichologinei sveikatai po gimdymo“, – sakė psichologė.

Tai gali palikti ilgalaikių pasekmių pačiai mamai, jos naujagimiui ir visai šeimai. Dėl pakitusios emocinės būk­lės mamai tampa sunku kurti saugų ir prieraišų ryšį su savo vaiku, juo rūpinamasi šaltai, vangiai, dėl to didėja tikimybė, kad vaikas ateityje susidurs su emociniais ir kognityviniais raidos sutrikimais ar elgesio problemomis.

„Negydoma pogimdyminė depresi­ja gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo. Liga apsunkina mamos santykius ne tik su naujagimiu, bet ir su likusia šeimos dalimi“, – teigė psichologė.

Laiku pastebėkite šauktukus

Pastebima, jog depresinio sutrikimo­ epizodas gali prasidėti ir nėštumo me­tu, ir po gimdymo. Depresijos epizodai po gimdymo nustatomi pusketvirto karto dažniau nei nėštumo metu. Dažniausiai pogimdyminė depresija išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, tačiau, R. Mickevičienės teigimu, ji gali pasireikšti ir praėjus pusmečiui ar net metams po gimdymo.

Paprastai išskiriami požymiai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi dvi savaites ar daugiau, yra intensyvus liūdesys, verkimas, baimingumas, tuštumos jausmas, greitas susierzinimas, pyktis, energijos ir motyvacijos stoka.

„Prie pagrindinių simptomų priskiriamas sutrikęs miegas ir apetitas, neviltis, malonumo jausmo praradimas, apatija, užsisklendimas nuo artimųjų ir savęs nuvertimo jausmas, nes susiduriama su sunkumais rasti ir pajausti ryšį su kūdikiu. Pasitaiko atvejų, kai moteris kankina baimė sužeisti ar kitaip pakenkti kūdikiui, kyla minčių apie savęs žalojimą ar net mirtį“, – sakė specialistė.

R. Mickevičienė pasakojo, kad pagalbos besikreipiančios moterys neretai pačios pastebi dažniau pasitaikančius psichologinės būklės pokyčius, todėl užduoda sau klausimus: „Ar normalu susilaukti labai laukto kūdikio ir juo nesidžiaugti?“, „Kodėl džiugias akimirkas užgožia liūdesys, tuštuma, ašaros?“, „Ar normalu yra laukti, kol kas nors ateis ir išgelbės mane nuo mano pačios kūdikio?“ Anot psichologės, tai yra pirmieji raudonieji šauktukai – ankstyvasis pagalbos šauksmas, į kurį svarbu laiku atkreipti dėmesį.

Iš Telšių rajono kilusi Monika sakė pati supratusi esant problemą, kai laikydama rankose naujagimį negalėdavo sulaikyti ašarų.

„Iš pradžių nesupratau, kaip ir kada pradėdavau verkti. To buvo neįmanoma suvaldyti. Abu su vyru labai laukė­me dukrytės, todėl nė nebandžiau visko palikti išsispręsti savaime, kreipiausi pagalbos ir viskas susitvarkė“, – dalijosi patirtimi Monika.

Užduokite sau klausimus

Pasak R. Mickevičienės, visų pirma pa­galbos ranką svarbu ištiesti pačiam sau. Besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi moteris gali savarankiškai užkirsti kelią depresijos formavimuisi ar ženkliai palengvinti sutrikimo požymius, įsipareigodama rūpintis savimi.

Krizinio nėštumo centre dirbanti specialistė besilaukiančias ir pagimdžiusias klientes drąsina koncentruotis į penkias sritis: mintis, miegą, mankštą, mitybą ir malonumus.

„Paklauskite savęs: ar ma­no lūkesčiai sau realistiški, kaip kasdien save padrąsinu ir rūpinuosi minčių švara? Kaip suprantu miego svarbą savo organizmui ir ieškau būdų pailsėti? Ar mano mityba pilnavertė, o valgymo įpročiai tinkami? Kaip fiziniu aktyvumu padedu savo kūnui stiprėti ir atsigauti? Kaip malonumais paįvairinta rutina veikia mano emocinę sveikatą?“ – darbo praktikomis dalijosi specialistė.

Tuo atveju, kai mamai darosi per sunku pasirūpinti­ naujagimiu, o emocinė ir psichikos sveikata prastėja, į pagalbą turėtų atskubėti artimieji. Ypač svarbu, kad aplinkiniai pasiūlytų konkrečią pagalbą: pasirūpintų vaiku ir leistų mamai pailsėti, pasidalintų konkrečia informacija su pagalbos kontaktais, palydėtų pas specialistus ar padėtų užsiregistruoti vizitui.

„Kai moteriai sunku suprasti, ar jai reikia pagalbos, o šeima nežino, kaip padėti, svarbu kreiptis į specialistus. Visais atvejais yra būtina prisiminti,­ kad kreiptis pagalbos yra normalu,­ ypač kai vyksta reikšmingi išgyvenimai, siejantys visą šeimą, kuriuos mamai pakelti darosi per sunku“, – kalbėjo Krizinio nėštumo centro specialistė R. Mic­kevičienė.

Jaučiant emocinius sunkumus galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas, pagalba teikiama telefonu 1809 arba internetiniu susirašinėjimu. Taip pat ir Krizinio nėštumo centras konsultuoja nemokamai gyvai arba nuotoliniu būdu, kreiptis galima el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai arba gyvybei, skambinkite bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Visoje Lietuvoje šiomis dienomis skambėjo ir skambės, manau, dar ilgai  mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi visiems tokia brangi ir sava. Aš drįstu ją lyginti su J. Naujalio Ir Maironio „Lietuva brangi“ ar J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.  O dažnas tauragiškis net nežino, kad šios dainos, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis, galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje

Ką turėtų žinoti tikri tauragiškiai

Žinoti, gerbti ir didžiuotis tauragiškiai turėtų dėl savo kraštiečio Juozapo Gudavičiaus ir jo veiklos Tauragėje, Lietuvoje, dėl jo padarytų nemirtingų darbų. Prieš keletą metų teko būti Panevėžio rajone, Paįstryje, kur kompozitorius baigė savo žemišką kelionę ir kur jis labai gerai žinomas, vertinamas gerbiamas. Paįstrio seniūnas dar pajuokavo: kaip Tauragė ir Paįstrys  pasidalins  šį nusipelniusį meno, kultūros žmogų. Tauragėje tokio vertinimo ir noro „pasidalinti“ pasigendu. Pernai minėjome Juozapo Gudavičiaus 150-ąsias metines, tačiau Tauragėje nepajutau jokio didesnio susidomėjimo  jei ne pačiu J. Gudavičiumi, tai bent jau jo legendine daina „Kur giria žaliuoja“.  Gal aš ką nors praleidau, gal buvo paminėta kaip nors? Nemanau.

1873 metais būsimasis kompozitorius, vargonininkas, kapelmeisteris, pedagogas Juozapas Gudavičius, gimė Tauragės apskrityje, Skliausčių kaime, kuris yra tik vienas kilometras nuo žinomesnės gyvenvietės – Varlaukio. Taigi jis mūsų kraštietis, Tauragės apskrities vaikas.  Baigęs Eržvilko pradžios mokyklą, kurį laiką muzikos mokėsi pas Varlaukio vargonininką V. Zigmantavičių. 1894–1898 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, kur įgijo muzikos mokytojo ir karo kapelmeisterio kvalifikacijas, vienerius metus vargonuoti mokėsi pas prof. Aloyzą Butkevičių. Šis muzikos srityje itin išsilavinęs menininkas vasaros atostogas praleisdavo Skliausčiuose, organizuodavo ten chorus.

1898 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas carinės kariuomenės Kauno įgulos kapelmeisteriu. Orkestras bazavosi Kaune, Kretingoje, Gargžduose. 1904 m. vasarą Kretingos dragūnų pulko orkestras rengė koncertus Palangoje. Ar tik ne nuo tų laikų išliko tradicija rengti Palangos estradoje atvirus koncertus?

1905 m. apsigyveno Kaune ir buvo Kauno tvirtovės I pėstininkų pulko kapelmeisteris, Juozo Naujalio paragintas suorganizavo „Dainos“ draugijos vaikų chorą ir 1906–1909 m. jam vadovavo (chore dainavo keturi Juozo Naujalio vaikai), surengė lietuviškų dainų koncertų, parašė straipsnių žurnalui „Vargonininkas“. 1905–1907 m. revoliucinio judėjimo metu jaunimą mokė revoliucinių dainų. 1908 m. Skliausčiuose suorganizavo pirmąjį lietuvišką chorą, kuris nuo 11 dalyvių vėliau išaugo iki 62, o Eržvilke – pirmąjį pučiamųjų orkestrą. 1910 m. subūrė 85 žmonių chorą Nemakščiuose, dėjo pastangas, kad choras bažnyčioje giedotų lietuviškai, rengė gegužines.

Veikla Tauragėje

1912 m. atvyko į Tauragę, bandė įkurti muzikos mokyklą, organizavo chorus, dalyvavo teatro mėgėjų veikloje, rengė vakarus – koncertus. 1915 m. trumpam pasitraukė į Skliausčius, kur atgaivino chorą ir 1916 m. surengė didelį koncertą. 1918 m. Panevėžyje įsteigė muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo.

1912–1918 m. gyvendamas Tauragėje, vargonavo Šv. Trejybės bažnyčioje, dirbo su chorais, mokytojavo, nemažai laiko skyrė kūrybai. Čia praleido ir nerimastingą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį. 1919 m. stojo savanoriu ir gavęs ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus leidimą, ėmėsi organizuoti Lietuvos kariuomenės orkestrą. Savo jėgomis ieškojo ir kvietė muzikos mokančius karius savanorius, rašė repertuarą, orkestrantus mokė groti himną, maršus, religinius kūrinius, dainas. Jis sukūrė visoje Lietuvos kariuomenėje pripažintus trimitu atliekamus karinius signalus: „Keltis“, „Rikiuotis“, „Pavojus“ ir kt.

Labai svarbus ir įdomus faktas, kurį patvirtina tauragiškio bandonininko ir publicisto Albino Batavičiaus tyrinėjimai, kad pirmasis jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenės orkestro viešas koncertas visuomenei įvyko būtent Tauragėje 1919 metais per Kalėdas. Faktas tikras, tik nežinoma tiksli koncerto vieta. Tikėkimės, kad kada nors išaiškės ir ši vieta. 2019 metais Tauragės kultūros rūmuose šio įvykio 100-metis buvo paminėtas įspūdingu Lietuvos kariuomenės reprezentacinio orkestro (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas) koncertu. Šių eilučių autoriui teko vesti jubiliejinį kariuomenės orkestro koncertą, kaip ir nemažai visų Lietuvos kariuomenės orkestrų (o jų yra keletas – savanorių pajėgų, oro pajėgų, jūrų ir kt) festivalių. Tokie Lietuvos kariuomenės orkestrų festivaliai Tauragėje yra unikalus reiškinys Lietuvoje, nes kitur niekur nevyksta. Šią tradiciją, pagerbiant kraštietį Juozapą Gudavičių, privalu išsaugoti ir prarasti nevalia. Juolab, kad Tauragėje dar išlaikomos gražios pučiamųjų orkestrų tradicijos. Gaila, kad jos  gyvos tik mokyklose. Suaugusių žmonių orkestro Tauragėje nebėra nė vieno. O būta...

Skambėjo visa Lietuva

Visa Lietuva, švęsdama Lietuvos dainų švenčių 100-metį, šiomis dienomis skambėjo ir, manau, dar ilgai skambės mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusia visiems tokia brangia, artima, sava iki ašarų. Ir visa jubiliejinė  dainų šventė pavadinta „Kad giria žaliuotų“, perfrazuojant šiek tiek dainos tekstą ir tai darant labai simboliškai – žaliuoti mes suprantam perkeltine prasme: dainuoti, klestėti, gyvuoti ir t.t. O ar daug tauragiškių žino, kad šios nemirtingos dainos autorius savo jaunystės gražiausius metus praleido Tauragėje?

J. Gudavičiaus kūrybos sąrašą sudaro beveik 180 darbų: jis sukūrė ar harmonizavo 72 dainas, 51 giesmę, 3 mišias, 46 kūrinius pučiamųjų orkestrui ir 6 kūrinius fortepijonui. Šiandien labiausiai žinomas J. Gudavičiaus kūrinys – patriotiška daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi 100-mečio Dainų šventės simboliu.

Niekur neradau datos, kada sukurta ši dainą. O juk J. Gudavičius nemažai savo gyvenimo metų praleido Tauragėje.  Čia dirbo, kūrė, mokė muzikos Tauragės mokytojų seminarijoje (toje vietoje dabar meno mokyklos muzikos skyrius), Tauragės komercijos mokykloje (pilyje) . O gal Tauragėje parašytas kūrinys, skambantis ypatingai šiemet, visoje Lietuvoje? Ar nereiktų plačiau ir giliau paanalizuoti muzikologams ar istorikams sukūrimo aplinkybes, nes kada gyveno kompozitorius Tauragėje, yra žinoma. Beje, ir dėl teksto autoriaus būta neaiškumų, kurie dabar jau nebeklaidina

Teksto autorius Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras. Dar pridurčiau – ir garsiosios dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius! Taigi, šią giesmę parašė ne Vanagėlis, o Vanagaitis. Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo?

www.taurageszinios.lt

Eugenijus ŠALTIS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.