Birželio 21–24 d. Lietuvą nu­švies laužai ir ypatinga Rasų (Jo­ni­nių) nuotaika. Šios dienos bus šven­čia­mos visoje Lietuvoje – nuo Ker­navės piliakalnių iki Vilkpėdės, nuo Pajūrio ir Kaltinėnų iki didžiųjų miestų parkų. Tiesa, birželio pa­baigoje sužydi ne tik gamta, bet ir kul­tūra – žiūrovai ir klausytojai kvie­čiami į koncertus, menines prog­ramas ir teatrų festivalius po at­vi­ru dangumi.

Šilalės rajone Joninių šventė birželio 20 d. vyks Pajūrio miestelyje, birželio 21-ąją ji šurmuliuos Šilalės miesto pušyne, kur vyks liaudiškos muzikos kolektyvų koncertai ir liaudiškų šokių pasirodymai, tą pačią dieną Joninių renginiai numatomi Jucaičiuose, o Kaltinėnuose šventė su sportiniais „elementais” truks net dvi dienas – birželio 21 ir 22 d., Pajūralio bendruomenė Jonines minės birželio 23-iąją.

Kaip ir kasmet, viena įspūdingiausių Rasos švenčių rengiama Kernavėje, kur šurmuliuos ir amatininkų, tautodailininkų bei kulinarinio paveldo mugė, vyks kupoliavimas su žolininke, žaidimai ir folkloro ansamblių pasirodymai.

Tuo tarpu į ramybės oazę pakvies Pa­langa, kur prasideda jau 26-asis Palangos orkestro vasaros sezonas, kuriame šiemet ypatingas dėmesys skiriamas Mikalojaus Konstantino Čiurlio-

nio atminimui. Nuo birželio 12 d. iki rugpjūčio 30 d., ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, 18.30 val. Birutės parke vyks net 36 pučiamųjų muzikos koncertai. Iš jų 12 šeštadieninių koncertų sudarys speciali prog­rama „Čiurlenimai“, pasakojanti apie Čiurlionio laiką Palangoje, jo orkestrinį muzikavimą bei ryšį su kurortu ir mylimąja Sofija Kymantaite. Koncertuose ne tik skambės pučiamųjų orkestrui aranžuota M. K. Čiurlionio muzika, bet ir bus pasitelkiami aktoriai, režisūriniai sprendimai, siekiant perteikti jo asmenybės daugialypiškumą – nuo genialaus kūrėjo iki jausmingo žmogaus. 

Ramybės kampelį pasiūlys ir Vilnius – čia startavo jau aštuntą sezoną veikianti vasaros skaitykla #VilniusSkaito, įsikūrusi Lukiškių aikštėje. Skaityk­la dirbs visą vasarą, šiemet joje žadama daugiau tylos, žalumos ir prasmingų knygų, mažiau renginių bei triukšmo. 

Iškart po Joninių į prasmingą renginį pakvies Bijotai – birželio 28 d. visi laukiami „Teatrų sueigoje”: nuo 13 val. prie Baublių muziejaus kluono vaidins Bijotų mėgėjų teatras „Savi“, Alksnupių mėgėjų teatras „Pilnatis“, Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus suaugusiųjų dramos kolektyvas ir Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“. Sueigos metu vyks Skaud­vilės krašto kulinarinio paveldo degustacinė kleckų „Im i met” programa, per pertraukas bus galima pabendrauti su literatu Eugenijum Šalčiu, kuris išleido naują knygą „Trioletai”. Laukiami Bijotuose visi, jokių bilietų nereikia.

Kotryna PETRAITYTĖ

Būna situacijų, kai žmonės nusprendžia nebeskaičiuoti asmeninių išlaidų ten, kur keliai neremontuojami arba jų tvarkymas neduoda apčiuopiamos naudos, ir imtis jų prie­žiūros patys. Deja, toks ryžtas nieko gero neduos – vals­tybinės reikšmės kelius remontuoti leidžiama ne bet kam, o sa­va­vališka veikla gali netgi užtraukti baudą. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Ne vienas šilališkis, vakarop eidamas po darbų į namus, jau atkreipė dėmesį į prie gėlių salono „Palmeta“ prekiaujantį vyriškį, ant prekystalio išrikiavusį smidrų ryšulėlius. O pastaruoju metu šalia jų išdėsto ir kvepiančias braškių dėžutes. Tai – Marius Baltikauskas,  vienas iš  D. U. Baltikauskų ūkio Payžnio kaime savininkų.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Netrukus prasidės mokinių vasaros atostogos, kurių metu dalis jaunuolių nori už­si­dirbti savo reik­mėms. Užimtumo tarnybos duomenimis, darbdaviai priima bet ko­kio amžiaus žmones, ieško ir sezoninių dar­bininkų, tačiau susiduria su problema: pi­nigų reikia visiems, o štai dirbti nori ne kiekvienas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Niekas – nei kvailai tapatinamas penktadienis su 13-ąja mėne­sio diena, nei Izraelio ir Irano ap­si­šaudymas, net ir Rusijos pik­ta­­darybės Ukrainoje – neužgožė birže­lio 14-osios – Gedulo ir vil­ties die­nos. Tai simbolinė data, nes trė­mi­mai, žudymai, tautinio aukso fondo naikinimas vyko daugiau kaip de­šimtmetį, neišskiriant ir na­cistinių nusikaltimų. 

Kodėl vėl apie tai prakalbome? Dėl to, kad tautai tebeskauda. Tos žaizdos, atrodo, niekada neužgis. Sakoma, jog kas antra lietuvių šeima patyrė šias netektis... Jau esu rašęs, kad tremtis neaplenkė ir mano šeimos. Tėvas už dalyvavimą aršaus miestelio stribo egzekucijoje buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, bet, mirus galvažudžiui Stalinui, paleistas po trijų. Tie treji metai su trim vaikais mamai virto tikru košmaru, o ir grįžęs tėvas jau buvo kitoks...

Tad kodėl šiandien vėl užsimenu apie birželio 14-osios tragediją? Štai skaitau aukšto Rusijos pareigūno – užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sergejaus Riabkovo interviu agentūrai TASS, kuriame jis pareiškė, kad Rusija nebaigs karo Ukrainoje tol, kol NATO nepasitrauks iš Baltijos šalių ir nepateiks garantijų, jog nesiplės į Rytus. Akivaizdu, jog tai ne jo paties išsigalvojimas, kaip tai daro liguistas D. Medvedevas, bet pareiškimas suderintas su šefu S. Lavrovu ir net pačiu Putinu. Ką tai reiškia?

Tai, kad, keldama vis naujus reikalavimus, agresorė nori išvalyti sau lauką tolesnei invazijai, ir jos skelbta Ukrainos okupacija – tik pradžia. Derybos Stambule tėra tik priedanga ekspansinei Kremliaus politikai. Putinas tempia laiką, siekdamas įgyvendinti prieš karą suformuluotus tikslus, nes kitaip režimas žlugs, o pats diktatorius nueis į užmarštį arba ant kartuvių. 

Tokia šių laikų logika. Niūri. Dar balandį S. Riabkovo retoriką buvo perėmęs užsienio žvalgybos vadovas S. Naryškinas, pareiškęs, jog neva krizę regione kelia ne kariaujantis Kremlius, o Lietuva ir kaimyninės šalys. Jis net pagrasino, kad, jeigu jaus agresiją iš NATO, pirmiausia smogs Baltijos šalims ir Lenkijai. Tai nėra vien grasinimas: juk Maskva jau „juto“, kad Aljansas Ukrainos rankomis ketina užimti visą Rusiją...

O neseniai ir pats S. Lavrovas tikino, jog Lietuva, Latvija ir Estija siekia susilpninti Rusiją bei jos sąjungininkus, ir vadino jas Vakarų marionetėmis. Todėl NATO generalinis sek­retorius Markas Rutte savo kalboje Londone, Karališkajame tarptautinių santykių institute, perspėjo, kad Rusija tik didina savo karinį poten­cialą.

„Per tris mėnesius ji pagamina tiek karinės amunicijos, kiek visas NATO per metus. Turime pradėti veikti jau dabar, nes kitaip po 4 – 5 metų būsime ties grėsmės riba“, – sakė jis.

Pridursime: ir vėl viena pirmųjų aukų gali tapti kažkuri Baltijos šalis. 

Galų gale savo trigrašį įkiša ir pats Putinas. Pernai jis vidinei auditorijai paskelbė žinią, jog „Baltijos valstybės ruošiasi masinei rusakalbių gyventojų deportacijai, taip tikėdamosis išspręsti „rusų klausimą“. Melas? Taip. Jokios „masinės deportacijos“ nebuvo ir nebus. Savo kaimynėms Putinas pritaiko pokario trėmimų politiką, kai po „juodojo“ birželio, padedant marionetinei Lietuvos vyriausybei su Justu Paleckiu priešaky, prasidėjo tautos genocidas ir vien per pirmą „Vesna“ pavadintą deportacijos bangą iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Po karo vykusią antrąją trėmimų bangą (pavadintą vėlgi nekaltu gamtiniu kodu „Osen“) į šaltąją Sovietų sąjungą išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės. Ir beveik kas šeštas buvo lietuvis... 

Kodėl tai prisimename, apeidami kitas šiandienos aktualijas? Baigsiu dar 2016 m. paskelbto straipsnio „Ar tremtys įmanomos ir šiandien?“ ištrauka. Tuomet rašiau: „Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal kai kam atrodantis beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandinamos Rytuose. Tai ne fantastika, o realybė, pagrįsta realiais pavyzdžiais: ką rodo vien Krymo totorių vijimas iš aneksuoto pusiasalio?“ Tuomet dar nebuvo karo Ukrainoje, nors Maskva akivaizdžiai rėmė separatistinius kelių jos sričių režimus ir aneksuotą Krymą. Tuometinė Amerika dar laikėsi visuotiniai pripažintų demokratijos normų ir gynė puolamas tautas. Tuomet virto diktatoriški režimai, siautė „spalvotieji pavasariai“, o ir pati Rusija kunkuliavo nuo protestų.

Šiandien ir Lietuvoje jau jaučiame karo degėsių tvaiką. JAV daugiau dėmesio skiria savo interesams kitose pasaulio dalyse, NATO Europą maitina vien pažadais, kurie verčia suabejoti 5-ojo jo įstatų straipsnio efektyvumu, ES taip pat nėra sutarimo. Štai todėl nuolat turime paklausti: ar vėl nepasikartos tremtys? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras iškilmingai užbaigė 38-ąjį kūrybinį sezoną, pažymėtą ambicingomis premjeromis, naujojo pastato įveiklinimu ir intensyviu kūrybiniu pulsu. Sezono pabaigos šventėje įvyko jau tradicinė apdovanojimų ceremonija „Pagauk bangą 2025“, kurios metu buvo pagerbti ryškiausi metų herojai – artistai, kūrėjai ir ypatingai svarbūs teatro žmonės.

Šiemet „Metų operos solisto“ apdovanojimas atiteko Juditai Butkytei už plačią ir įvairiapusę kūrybinę veiklą: panelės Dženiferės Hani vaidmenį Timo Minchino ir Denniso Kelly miuzikle „Matilda“, Malvinos - Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Džanetos - Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“, Bevardžio - spektaklyje vaikams „Pasaka be pavadinimo“ bei Senelės Ceitelės - Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Apdovanojimą jai įteikė praėjusių metų nominacijos laureatė, solistė Rita Petrauskaitė.

„Metų baleto artiste“ pripažinta Aurora Ruvoletto – už vaidmenis Antano Jasenkos ir Gajaus Žmavco balete „Legenda“ ir šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai“ bei baleto miniatiūrą „Pasaka II” sukurtą šiuolaikinės choreografijos vakarui „Hommage à Čiurlionis”.  Apdovanojimą įteikė Baleto tarnybos vadovas ir vyriausiasis teatro choreografas Aurelijus Liškauskas.

„Metų debiuto“ apdovanojimą pelnė dirigentė Adrija Čepaitė – už įsimintinus metus dirigento pulte, meistrystę, jautrų ir elegantišką vadovavimą spektakliams: Philipo Glasso operai „Kelionė“, J. Strausso II operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, A. Jasenkos ir G. Žmavco baletui „Legenda“, G. Donizetti operai „Meilės eliksyras“, o taip pat už dalyvavimą „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijoje. Apdovanojimą įteikė teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė.

„Metų švyturio“ titulas atiteko šviesos dailininkui Edvardui Osinskiui – už įspūdingus šviesos sprendimus, subtiliai atskleidusius M. K. Čiurlionio kūrinius choreografijos vakare „Hommage à Čiurlionis“ ir ryškiai suspindusią Johanno Strausso II operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ scenografiją. Apdovanojimą įteikė Pastatymų tarnybos vedėjas Aivaras Tarvydas.

„Teatro lobio“ nominacija šiemet atiteko Raimondui Varneliui – už svarbią veiklą, be kurios neįvyktų nė viena premjera, ir ilgametę ištikimybę teatrui. R. Varnelį sveikino teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Žiūrovų sprendimu „Publikos simpatija“ už išskirtinį sceninį žavesį, nuoširdų ryšį su publika ir įtaigų meninį paveikumą atiteko operos solistui Viliui Trakiui. Apdovanojimą įteikė praėjusiais metais publikos įvertinimą pelniusi solistė Beata Ignatavičiūtė.

„Metų misijos“ apdovanojimas šiemet skirtas visai Pastatymų tarnybos komandai – vedėjui Aivarui Tarvydui, scenos įrenginių operatoriams Tomui Grigat ir Sauliui Karelinui, montuotojams Audriui Liuminarskij, Daugirdui Jakavičiui, Ernestui Liatukui, Lukui Murmokui, Dmitry Artemovui, Laurynui Jurevičiui, Jonui Šuišeliui-Baziui, Karoliui Ūseliui ir Klaidui Šimuliui – už sėkmingą spektaklių perkėlimą į naujojo teatro sceną, už drąsą, kruopštumą ir strateginį mąstymą, leidusį ne tik išsaugoti repertuarą, bet ir atverti duris naujoms galimybėms. Apdovanojimą įteikė teatro vadovo pavaduotoja veiklai Daiva Daugė.

„Metų nematomo“ apdovanojimas skirtas sukirpėjai-dailininkei Vilijai Šuklytei, sukirpėjai-siuvėjai Rasai Makevičienei, siuvėjoms Linai Dėkontienei, Ligitai Mauliūtei, Svetlanai Blinovai, Dinarai Urbašienei ir Marinai Dzikienei – už darbštumą, atsidavimą, kūrybiškumą ir gebėjimą įgyvendinti net pačias netikėčiausias kūrėjų vizijas. Nugalėtojas paskelbė režisierė Karina Novikova.

„Metų darbštuolės“ titulą pelnė valytoja Natalia Barauskenė – už kruopštų ir nepriekaištingą darbą, kurį visada lydi malonus bendravimas, nuoširdi šypsena bei išskirtinis profesionalumas. Apdovanojimą jai įteikė Personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Regina Petravičienė.

„Metų choro“ artistu tapo Modestas Narmontas – už sceninę charizmą, laikyseną ir natūralų vaidybos talentą, praturtinusį kiekvieną spektaklį gyvybingumu ir emociniu užtaisu. M. Narmontą sveikino KVMT vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

„Metų aktoriaus“ apdovanojimas atiteko Gyčiui Šimelioniui – už vaidmenis, kuriuose jo talentas žibėjo kaip neatsiejama spektaklių dalis: panelė Agatos Trančbul - miuzikle „Matilda“, Ormuzis -  J. Strausso II operetėje „Tūkstantis ir viena naktis“, Kareivis - G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ ir Merkurijus - J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“. Apdovanojimą įteikė teatro solistė, vokalo pedagogė ir spektaklių vadovė Dalia Kužmarskytė.

„Metų orkestro muzikantės“ vardą pelnė Anita Barlote – už išskirtinį profesinį indėlį į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro meninį augimą ir meistriškumo stiprinimą, nuolatinį tobulėjimą bei aktyvų dalyvavimą reikšminguose kūrybiniuose projektuose, ypač solistų koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“. A. Barlote sveikino KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Orkestro muzikantui Rimantui Giedraičiui padėkota už ilgametį nuoširdų atsidavimą Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

Galiausiai „Metų iššūkio“ apdovanojimas buvo skirtas visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei – už drąsų žingsnį į naują etapą, naujojo pastato atidarymo renginius, sezono pradžią su opera „Kelionė“ ir intensyvų kūrybinį pulsą naujoje erdvėje.

Anot teatro vadovės Godos Giedraitytės, „teatras – tai ne tik švytinti ir ovacijų kupina scena, bet ir kasdieninis, dažnai nematomas, tačiau neįkainojamas komandinis darbas. Todėl norisi padėkoti kiekvienam – nuo atlikėjo iki dirbančio užkulisiuose, nes visi yra svarbi kūrybinės bangos dalis didžioje meninėje kelionėje“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nuo 2019 m. puoselėja tradiciją pagerbti ir apdovanoti teatre dirbančius profesionalaus meno kūrėjus bei teatro darbuotojus kasmet rengiamoje apdovanojimų ceremonijoje „Pagauk bangą“. Ryškiausiems praėjusių metų operos, operetės, miuziklo solistams, baleto artistams, debiutantams, svariai bendram labui nusipelniusiems teatro darbuotojams ceremonijos metu įteikiami teatro ženkliukai, diplomai ir premijos.

Apdovanojimo laureatus renka ir nominacijas skiria iš teatro darbuotojų sudaryta komisija. Kasmet užgimsta vis naujų nominacijų, aktyviai reaguojant į praėjusių metų aktualijas ir teatro įvykius. Tačiau vienos iš nominacijų skyrimas visada būna patikėtas publikai: žiūrovai balsuodami išrenka verčiausią „Publikos simpatijos“ įvertinimo.

KVMT inform.

Birželio 28 d., nuo 13 val., prie Baublių muziejaus kluono, Bijotuose.

* Bijotų mėgėjų teatras „Savi".

* Alksnupių mėgėjų teatro „Pilnatis".

* Kretingos rajono kultūros centro Kurmaičių skyriaus suaugusiųjų dramos kolektyvas.

* Jurbarko kultūros centro, Skirsnemunės teatras „Pakeleivis".

Sueigos metu vyks Skaudvilės krašto kulinarinio paveldo degustacinė kleckų „Im i met" programa.

Pertraukų metu vyks literato Eugenijaus Šalčio knygos „Trioletai" pristatymas ir trioletų skaitymai.

Įėjimas laisvas.

Daugiau informacijos paspaudus nuorodą: https://www.youtube.com/watch?v=VheX4p41MQk 

Finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Partneriai – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus ir Bijotų seniūnija

Kai gimnazijoje įprastą tvarkaraštį papildo repeticijų grafikai, o klasės virsta kūrybinėmis dirbtuvėmis, gimsta ne tik spektaklis, bet ir stipri bendrystės dvasia. Šiemet Pajūrio Stanislovo Biržiškio I–II g klasių mokiniai į projektinį darbą pažvelgė kitaip – pasirinko ne rašto darbą ar teorinę analizę, o gyvą, kvėpuojantį kūrinį scenoje. Spektaklio statymas tapo išbandymu, nuotykiu ir kūrybine kelione, kurios metu mokiniai susipažino su teatro užkulisiais, išmoko dirbti komandoje ir drąsiai žengė į sceną.

Viskas prasidėjo nuo idėjos: kas rūpi šiuolaikiniam paaugliui, kokios temos jam artimos? Mokinių grupė kartu su istorijos vyr. mokytoja Veronika Gudaite, lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčiene bei anglų kalbos mokytoja metodininke Irena Linkyte sprendė, koks pasakojimas galėtų būti įdomus ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams. Taip gimė spektaklio koncepcija, iš kurios po trupu­tį ėmė ryškėti veikėjai, scenos ir visa dramaturgija – užgimė klasikinės Euripido tragedijos „Elektra“ šiuolaikinė interpretacija. Nors viskas prasidėjo en­tuziastingai, greitai paaiškėjo, jog teatro pasaulis reikalauja daug daugiau nei tik noro. Mokiniai patyrė, ką reiškia įveikti scenos baimę, įsijausti į vaidmenį, sinchronizuoti judesius ir balsą. Repeticijų metu buvo visko: ir juoko, ir iššūkių, tačiau kiekvienas iššūkis – žingsnis į priekį. Spektaklis ta­po vieta, kur kiekvienas rado savo vaidmenį – vieni atsidūrė scenoje, kiti kūrė dekoracijas, kostiumus, rūpinosi muzika ar šviesomis. Tai buvo ne tik teat­ro pamoka, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, kūrybiškumo ugdymas. Kiekvieno indėlis buvo būtinas – tik taip spektaklis virsta gyvu kūriniu.

Spektaklio pristatymas pub­likai tapo ne tik atsiskaitymu už projektinį darbą – tai buvo šventė. Pilnutėlė salė žiūrovų, plojimai, šypsenos ir jaudulys, kurio nesuvaidinsi. Mokinių pastangos virto emocinga isto­rija, kuri palietė ir jų pačių, ir žiūrovų širdis.

 Istorija buvo perkelta į šiuolaikinius šeimos namus, kuriuose ne mažiau nei senovės Graikijoje verda pyktis, skaudūs neišsakyti jausmai, neištikimybė ir keršto troškimas. Ši klasikinės dramos interpretacija perkėlė žiūrovus į įtampos kupiną aplinką, kurioje kasdienybės rutina slepia gilius jausmus, neišsakytas nuoskaudas bei skausmingas tiesas. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai nutylimos nuoskaudos ir nesusikalbėjimas ima griauti santykius. Aktoriai labai tik­roviškai išjautė visas emocijas: kiekvienas judesys, žvilgsnis, pauzė scenoje kalbėjo apie tai, kas išgyvenama viduje. Spektaklis analizuoja, kas atsitinka, kuomet žmonės bėga nuo savęs ir savo tiesų, bandydami laimę atrasti kitur, verčia permąstyti, kaip greitai gyvenimas gali išslysti iš rankų. Ką tik buvusi bendros vakarie­nės akimirka netikėtai virsta santykių katastrofa, per kurią keičiasi visų gyvenimai. Furijų įvaizdis spektaklyje tarsi vidinė sąžinė, primenanti apie padarytas klaidas ir sprendimus, kurių nebegalima ištaisyti. Ypač jautriai perteiktas vaikų, Elektros ir Oresto, pasaulis, jų tylus skausmas ir bandymai suprasti suaugusiųjų veiksmus palietė daugelį salėje. Spektak­lio pabaiga – tyla. Ir tik tada plojimai, plojimai, plojimai...

Šis projektinis darbas parodė, kad mokymasis gali vykti per patyrimą, kūrybą bei išgyvenimą. Mokiniai ne tik įgijo žinių apie teatrą, bet ir atrado save kaip kūrėjus, bendruomenės dalyvius, scenos žmones. O svarbiausia – jie sukūrė prisiminimus sau visam gyvenimui.

Eglė GRABAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė 

Jurgita GIRČIENĖ

lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja 

E. GRABAUSKAITĖS nuotr.

Dvi Šilalės krašto moterys Renata Gužauskienė ir Dalia Petkevičienė nudžiugino savo kraštiečius naujomis poezijos knygelėmis. Ir abi jos glaudžiai susijusios su Upyna – tai ne tik jų gimtinė, bet ir įkvėpimo šaltinis, tad savo kū­ryboje bei veikloje jos išreiškia meilę gimtajam kraštui, žemei, žmonėms, kalbai, tradicijoms. 

Poezijos rinktines išspausdino „Ridsales“ spaustuvė Kaune 2025 m. knygų serijoje bend­ru pavadinimu „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“. Šilalės krašto kūrėjas vienija bendras knygų viršelio dizainas – stilizuotas medis su daug lapelių. Tie lapeliai – tai ,,eiliukai“, kuriuose skaitytojas matys save, atras savo išgyvenimus.

Pastaroji D. Petkevičienės knyga – jau trečia išleista poezijos rinktinė. Ją poetė pavadino „Juodai lakuotos plunksnos“. Dalios poezijoje juntamas glaudus ryšys su žeme, kalba ir žmogaus dvasiniu pasauliu. Jos eilėraščiai dažnai pasižymi melancholija, ramybe bei apmąstymais apie gyvenimo prasmę, laikinumą, tikėjimą, šeimą. Kūrėjos eilės kalba apie mažus, bet reikšmingus kasdienybės dalykus: tylą, lietų, amžinybėn iškeliavusius tėvus, vaikystės takus, motinystę, tikėjimą. Kūryboje juntami tarmiški elementai ir pagarba lietuviškam žodžiui, ypač artima žemaitiška tapatybė. Tai kuria išskirtinį stilių – jautrų, bet tvirtą, moteriškai išmintingą. 

Leidėjų paprašyta papasakoti apie save, poetė sako: „Man sunku rašyti apie save. Geriau rašyčiau apie pakelėje linguojančią smilgą, apie kieme pragydusį paukštį, medžio šakoje įstrigusį vėją, ledo šukėje nušvitusį vitražą... Likimas (kuris reiškia mano Dalios vardą) dovanojo kaimą Žakaimę, vyrą Arūną, dukras Aistę ir Justiną, anūkėlę Aivą. Esu laiminga, kad savo būtį galiu įprasminti eilėmis, o man artimi žmonės kantriai ir atlaidžiai leidžia įgyvendinti svajones.“

R. Gužauskienės skaitytojams taip pat jau nereikia pristatinėti – kūrėja ir atlikėja iš Šilalės krašto šiemet išleido ant­rąją poezijos knygelę „Išeinu svečią žemę mylėti“, kurią skiria savo simboliniam gyvenimo kelio slenksčiui, prie kurio atsisveikina su įvykiais, žmonėmis, prigimtine tarme ir vietovėmis, teikusiomis įkvėpimą.

Poetės kūryboje gausu gamtos reiškinių vaizdinių: lietaus, vėjo, miško, metų laikų, metaforiškai išrėkiančių emocines būsenas ar vidinius išgyvenimus. O ilgesys jos poezijoje išplaukia iš stipraus ryšio su gimtine, kaimo peizažais, vaikystės prisiminimais, eilėraščio žmogus kalba apie savo būsenas, ieško prasmės, susikaupimo, ramy­bės. Laikas R. Gu­žauskie­nės poezijoje ne tik fizinis, bet ir egzistencinis – nuolat juntamas laikinumo bei ilgesio šešėlis.

Išryškindama savo vardą, poetė dažnai save įvardija  simboliškai – Re nata. Į antrąją savo poezijos knygelę kūrėja sudėjo ir ankstyvosios, ir šių dienų kūrybos eilėraščius bei pietų žemaičių tarme parašytų eilių ir tekstų dainoms. O pasirinkdama baltos spalvos knygelės viršelį simboliškai pažymi naują savo kelio atkarpą.

Tiek Dalia, tiek Renata yra ypatingai artimos ir atsidavusios savo krašto žmonėms – jos nemėgina išaukštinti savęs, jų žodis gimsta iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties. Tokios moterys tampa savo krašto šviesuolėmis – ne deklaratyviai, o tyliai, per kasdienį darbą, nuoširdų bendravimą ir kūrybą. Abi jos neapsiriboja tik asmenine kūryba – dalyvauja savo krašto kultūriniuose renginiuose, puoselėja tautinį bei regioninį tapatumą. Jų veikla – tai ne tik saviraiška, bet ir indėlis į vietos žmonių dvasinį gyvenimą, jų tobulėjimą.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.