Mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ klientai jau gali naudotis eSIM paslauga išmaniuosiuose naujos kartos „Apple“ laikrodžiuose. Ši paslauga leidžia laikrodyje gauti skambučius ir pranešimus net tada, kai telefono neturite kartu su savimi. Dabar –  pats geriausias metas užsisakyti šią paslaugą, nes klientų laukia labai patrauklūs pasiūlymai.

Skambučiai – tiesiai į laikrodį

„Tele2“ pradėjo naujausios kartos „Apple“ laikrodžių su eSIM paslauga prekybą. eSIM, kuri yra integruota į „Apple“ laikrodį, leidžia įrenginiui jungtis prie mobiliojo ryšio operatoriaus tinklo. Todėl, naudojant šią paslaugą, galima skambinti bei gauti skambučius ne tada, kai telefono nėra šalia.

eSIM suteikia galimybę ne tik būti visuomet pasiekiamiems, bet ir naršyti, klausytis muzikos, gauti programėlių pranešimus tiesiai į laikrodį. Tai ypač naudinga sportuojant, būnant gamtoje, vasarą darbuojantis lauke ar kitose situacijose, kai nesinori neštis telefono.

Pažangūs sprendimai

„Tele2“ klientai jau gali rinktis įvairių spalvų ir dydžių „Apple Watch SE“, „Apple Watch Series 9” ir „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modelius.

Naujosios kartos „Apple“ laikrodžiai yra labai kokybiški, atsparūs vandeniui net iki 100 metrų gylio, itin tiksliai matuoja fizinio aktyvumo rodiklius, o jų pilnai įkrauta baterija veikia iki 18 val. Visi laikrodžiai palaiko ir eSIM paslaugą, suteikiančią dar geresnę naudojimo patirtį – jus galima pasiekti keliuose įrenginiuose vienu metu.

Įsigydami „Apple“ išmanųjį laikrodį, „Tele2” klientai ribotą laikotarpį galės pasinaudoti ypač palankiais pasiūlymais. Dabar įsigyjant „Apple“ išmanųjį laikrodį su 24 mėn. „Tele2“ paslaugų teikimo sutartimi, eSIM paslauga 6 mėn. nieko nekainuos. Taip pat dabar įsigydami laikrodžius klientai gali gauti 3 mėn. nemokamą įrenginio draudimą.

Operatoriaus klientų laukia ir kitas neįtikėtinas pasiūlymas – perkant išmanųjį telefoną „iPhone 15 128GB“ su neribotų GB planu (sutartį sudarant 24 mėn.), laikrodis „Apple Watch SE“ kainuos tik 1 Eur. Sumažintos kainos ribotą laikotarpį bus taikomos ir „Apple Watch Series 9” bei „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modeliams.

Kaip aktyvuoti eSIM?

Tam, kad naujajame laikrodyje būtų galima naudotis eSIM paslauga, pirmiausia reikia susieti laikrodį su savo „iPhone“ telefonu ir paslaugą aktyvuoti. Aktyvuoti eSIM paslaugą savo išmaniajame laikrodyje labai paprasta – tai patiems namuose galima padaryti vos kelių mygtukų paspaudimais.

Savo „iPhone“ telefone, susietame su laikrodžiu, atverkite „Apple Watch“ programėlę, joje spauskite „Mobile Service“ arba „Finish Setting Up Your Apple Watch“. Čia pasirinkite „Setup Mobile Service“ ir atlikite kitus ekrane prašomus veiksmus.

Užs. Nr. 120

„Žemaičių kalba dabar išgyvena didelį pakilimą ir tai be galo džiugina, nes būtent žemaičių kalba ir žemaitiškas raštas yra lietuviškos raštijos pradžia – pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo, kuris buvo žemaitis nuo Švėkšnos, „Katekizmas“ dar 1547 m. buvo parašytas būtent žemaičių kalbos pagrindu“, – žemaitiškai į Šilalės viešąją biblioteką susirinkusius mokinius bei šilališkius kreipėsi kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pabrėža, kviesdamas visus drąsiai kalbėti prigimtine savo kalba. 

Šie metai 13-oje Žemaitijos savivaldybių, tarp kurių yra ir Šilalė, paskelbti Žemaitiško rašto­ metais. Tad neatsitiktinai surengtas ir­ šis že­maitiškumu alsavęs susitikimas –­ apie prigimtinę iš tėvų išmoktą kalbą, jos išsaugojimą bei pripažinimą su šilališkiais diskutavo ir kraštietis Benjaminas Bendikas, Šiaulių Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos narys.

Kalbininkas J. Pabrėža įsitikinęs, jog žemaičių kalba ne tik privalo išlikti, bet ir turi būti įtvirtinta kaip re­gioninė Žemaitijos krašto kalba.­ Ir­ nors, pasak­ profesoriaus, tai nė­ra paprasta, mat vis dar atsiranda be­sigąsdinančių, kad dėl to kils pavojus lietuvių kalbai, jis teigė neprarandantis vilties, kad jo akys dar išvys „žemaitiu kalbuos tvėrtėnema“. 

„Kalbame ne apie antrosios valstybinės kalbos įtvirtinimą. Ji yra viena – lietuvių, ir kitaip nebebus, jokių diskusijų čia nekyla. Bet sena, daininga žemaičių kalba turi būti įteisinta kaip Žemaitijos regiono kalba“, – sakė J. Pabrėža, vaizdingais ir gyvais pavyzdžiais primindamas susirinkusiems žemaitiškus žodžius, apibūdinimus, posakius.

Tuo labiau, jog pagrindas tam yra – pasak kalbininko, XIX a. buvo žemaitiškos kalbos atgimimo laikas, pamatus tam padėjo Dionizas Poška, Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Juozas Čiulda, 1855 m. parašęs žemaičių kalbos gra­matiką.

„Deja, vyskupas Motiejus Valančius, nors ir buvo pažadėjęs išleisti tą gramatikėlę, pažado neištesėjo. Knygelė iš­ėjo tik 1993 m., po Lietuvos atgimimo“, – apgailestavo J. Pabrėža.

Kaip laiku nepasirodė ir J. A. Pabrėžos­ sukurta žemaičių kalbos gramatika – jei šie leidiniai būtų pasirodę, bendrinė lietuvių kalba, pasak kalbininko, galėjo susiformuoti žemaičių kalbos pagrindu. Tačiau nors viršų paėmė vakarų aukš­taičiai, žemaičių kalba niekur nedingo, todėl pats laikas ją grąžinti į jai derančią vietą.

Visą savo gyvenimą pašventęs žemaičių kalbos ir rašto gaivinimui, su šviesaus atminimo  kalbininku, Vilniaus uni­versiteto profesoriumi ir savo mokytoju Aleksu Girdeniu ne vienerius metus tobulinęs žemaičių kalbos rašybos sistemą, išleidęs ne vieną knygą („Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, „Žemaičių kalba ir rašyba“), šių metų pradžioje profesorius į žemaičių kalbą išvertė vieną populiariausių ir labiausiai skaitomų pasaulio knygų Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Pasak J. Pabrėžos, šiaurės vakarų regiono žemaičiams (dounininkams) būdingu tarminiu pagrindu išverstas kūrinys tapo unikalia Žemaitiško rašto metams skirta dovana. Nors, kaip juokavo, tris mėnesius ir teko „dėdlē sukti krame“, kad tekstai neprarastų savo autentiškumo, bet ir būtų jaučiama žemaičių kalbos dvasia. 

Lietuviškai „Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas dar 1959 m., o šiemet jis prašneko žemaitiškai – tai buvo 572-oji kalba, į kurią yra išverstas šis leidinys (šiuo metu „Mažasis princas“ jau išleistas 578 kalbomis).

Susitikimą su šilališkiais kalbininkas, žemaitiško žodžio ir rašto puoselėtojas J. Pabrėža užbaigė palinkėjimu „keravuoti brongiojė žemaitiu kalba“ ir citata iš „Mažojo princo“ primindamas susirinkusiems, kad „matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nustatė palankesnes paramos skyrimo sąlygas ūkininkams, kurie dalį savo ariamos žemės skyrė negamybiniams plotams. Tai gera žinia žemdirbiams, dėl neatitikimų galėjusiems prarasti ekologinių sistemų išmokas.

Peržiūrėjo reikalavimus

2023 m. buvo pirmieji Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgyvendinimo metai, kai ūkininkai dalyvavo kompleksinės klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingos sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir dalį savo ariamosios žemės skyrė negamybiniams plotams. Tačiau praktika parodė, kad dalis ūkininkų dėl minimalių neatitikimų tokiuose plotuose praranda visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas.

Tai įvertinus, birželio 17 d. žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasirašė įsakymą „Dėl veiksmingumo ir efektyvumo metodikos taikymo pareiškėjams, pateikusiems paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškas 2023 m.“.

Naujajame įsakyme nustatomos palankesnės paramos skyrimo sąlygos ir numatoma mokėti visą arba dalį kompensacinių išmokų už gamybines veiklas tiems, kurie paraiškos pateikimo metu negamybinėms veikloms skyrė ne mažiau kaip 5 proc. savo deklaruotos ariamosios žemės, tačiau po paraiškos administravimo arba patikros vietoje buvo nustatyta, kad negamybinių veiklų plotas sumažėjo ir šie ūkininkai pagal paramos skyrimo reikalavimus nebegalėjo pretenduoti į paramą už gamybines veiklas.

„Tai, kad jie dėl minimalių neatitikimų deklaruojant šiuos plotus prarado visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas, buvo neproporcinga“, – sakė ministras K. Navickas.

Dabar ekologinės sistemos išmoka už gamybines veiklas (kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veikloms „Augalų kaita“ ir (ar) „Tarpiniai pasėliai“, ir (ar) „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, ir (ar) „Neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos“) yra skiriama diferencijuojant taip:

● kai negamybinei veiklai ar veikloms yra skirta mažiau kaip 5 proc., bet daugiau kaip 4,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 90 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 4,5 proc., bet daugiau kaip 2,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 70 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 2,5 proc., bet daugiau kaip 1 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 50 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas.

Ekologinės sistemos išmokos už gamybines veiklas nebus skiriamos, kai tokiai veiklai ūkininkas numatė mažiau kaip 1 proc. deklaruotos ariamosios žemės. 

Tie plotai, kurie pagal paraiškos administravimo metu arba patikros vietoje metu nustatytus faktinius duomenis yra skirti negamybinei veiklai, tačiau už kuriuos neskirta ekologinės sistemos išmoka ar jos dalis dėl priežiūros reikalavimų nesilaikymo, bus įtraukti skaičiuojant negamybinei veiklai skirtą deklaruotos ariamosios žemės dalį.

Kaip pakeitimai atsilieps praktikoje?

Naujajame įsakyme išdėstyti diferencijavimo pakeitimai suteikia lankstumo pareiškėjams, kurie dalyvauja ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir kuriems taikoma Veiksmingumo ir efektyvumo metodika.

Pakruojo rajone įsikūrusios UAB „Alfa Agro“ vadovas Virginijus Beinoras į pakeitimus žiūri pozityviai: „Tai – teisingas Žemės ūkio ministerijos sprendimas. Situacija situacijai nelygu, bet už ginčytinus atvejus ūkininkui visai neišmokėti pinigų, kuriuos jis užsitarnavo sąžiningai įvykdydamas ekoschemas, nebuvo tinkamas kelias. Mūsų atveju buvome „uždaryti“ nuo visų keturių ekoschemų ir negavome apie 150 tūkst. eurų išmokų vien todėl, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra nepripažino vieno iš negamybinių laukų mulčiavimo fakto. Žemės ūkio ministro išleistame naujame įsakyme proporcingai išdėliota išmokų mažinimo sistema. Tai geriau nei ankstesnis variantas, nes šis sprendimas išlygino padarytos „žalos“ ir skirtos baudos proporcingumą. Trūkumas tik tas, kad išmokas gausime vėliau, nei planavome. Be to, toks sprendimas turėtų būti ilgalaikis, o ne trumpalaikis, skirtas tik 2023 metams.“

„Svarbu galutinis rezultatas, kad Žemės ūkio ministerija rado kompromisą. Naujasis įsakymas išpildė daugelio ūkininkų lūkesčius“, – džiaugiasi Šakių rajone augalininkystės ūkį turintis Kęstutis Bacevičius. Jo dirbamuose keleto šimtų hektarų laukuose rastas tik apie 90 arų negamybinių plotų trūkumas. Dėl to ūkininkas būtų netekęs išmokos.

Naujasis įsakymas taikomas tik 2023 m. pateiktoms suadministruotoms ir nesuadministruotoms paraiškoms.

ŽŪM ir asmeninio archyvo nuotr.

Iki šių metų pabaigos priimamos paraiškos lengvatinėms paskoloms gauti pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) intervencinę priemonę „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“. Iš vi­so lengvatinėms paskoloms pagal šią intervencinę priemonę skirta 5 mln. eurų.

Tvarioms investicijoms – nauja priemonė

Siekiant paskatinti ūkininkus aktyviau diegti tvaraus ūkininkavimo technologijas, šiuo finansinės paramos teikimo laikotarpiu numatyta nauja priemonė „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“.

„Nuo SP intervencinės priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ naujoji skiriasi savo tikslais. Intervencinė priemonė „Investicijos į žemės ūkio valdas“ skirta remti žemės ūkio valdų modernizavimą, didinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, o priemone „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“ siekiama skatinti tvarią žemės ūkio produktų gamybą, remiant investicijas, kuriomis prisidedama prie klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, taip pat prie atsinaujinančios energijos gamybos bei­ aukštesnių gyvūnų gerovės standartų“, – priemonę pristato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Loreta Golubevaitė.

Pagal šią priemonę ūkininkai gali gauti dotaciją, lengvatinę paskolą arba dotaciją kartu su lengvatine paskola.

„Jau įvyko 2 kvietimai. Per juo­s buvo surinkta paraiškų, kuriomis prašoma 39,8 mln. eurų paramos dotacijos forma. Šiuo metu per abu kvietimus jau yra pasirašytos sutartys 39 projektams įgyvendinti, iš viso jiems skirta 14,6 mln. Eur. Šiuo metu­ priimamos paraiškos tik leng­vatinei paskolai gauti. Kitais metais vėl bus skelbiamas kvietimas ir dotacijoms“, – sako L. Golubevaitė.

Galimi pareiškėjai ir paskolos suteikimo tvarka

Dėl lengvatinių paskolų gali kreiptis tiek fiziniai asmenys, turintys Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymu nustatyta tvarka savo vardu įregist­ruotą ūkį, tiek juridiniai asmenys, savo vardu įregistravę­ žemės ūkio valdą. Reikalavimas dėl žemės ūkio valdos registravimo netaikomas pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurie superka bei realizuoja tik iš savo narių valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus arba supirktus iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus, perdirba ir realizuoja iš jų pagamintus maisto ir ne maisto produktus.

„Pageidaujantieji gauti leng­va­tinę, t. y su mažesnėmis nei rin­koje esančiomis palūkanomis, paskolą paraišką teikia Nacionalinei mokėjimo agentūrai­ (NMA), kuri, ją įvertinusi, išduoda tinkamumo gauti lengvatinę paskolą pažymą. Su ja pareiškėjas kreipiasi į finansų tarpininką dėl paskolos suteikimo.­ Finansinis tarpininkas paskolos grąžinimui užtikrinti­ gali pa­reikalauti įkeisti turtą ar­ taikyti kitas prievolių įvykdymo užtikrinimo sąlygas“, – akcentuoja L. Golubevaitė.

„Esant dabartinei geopoliti­nei situacijai, dažnėjant įvairiems gamtos kataklizmams, at­sirandančiam nerimą keliančiam bankų nestabilumui, ši prie­monė labai naudinga. Ypač ji svarbi jauniesiems ūkininkams, kurie tik pradeda ūkininkauti“, – priemonę vertina Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, ūkininkas Vytautas Buivydas ir pažymi, kad vis daugiau ūkininkų susidomi šia ūkio ekonominę padėtį stabilizuojančia priemone.

Paskolos dydis ir jos panaudojimas

Didžiausia lengvatinės paskolos suma vienam jos gavėjui negali būti didesnė kaip 200 tūkst. Eur. Lengvatinės paskolos lėšomis gali būti apmokama iki 100 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

„Lengvatinės paskolos gali bū­ti teikiamos investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui. In­tervencine priemone „Tvarios investicijos į žemės ūkio val­das“ remiamos trys veik­los: šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir (arba) amoniako išmetimus mažinančių bei oro kokybę gerinančių technologijų diegimas, biodujų iš gyvulininkystėje susidarančio mėšlo ir kitų biologiškai skaidžių žemės ūkio atliekų gamyba, perėjimas prie aukštesnių, nei pareiškėjui privalomi, ūkinių gyvūnų gerovės standartų. Taigi lengvatinės paskolos lėšomis gali būti finansuojamos investicijos į materia­lųjį ir nematerialųjį turtą, būtiną bent vienai iš minėtų trijų veiklų vykdyti. Tai gali būti naujų statinių statyba, rekonstra­vimas, kapitalinis remontas, nau­ji technologiniai įrenginiai,­ skaitmeninės ūkininkavimo tech­no­logijos. Lengvatinės paskolos, skirtos ap­yvartiniam kapitalui papildyti, lėšomis gali būti finansuojamas ūkinių gyvūnų, trumpalaikio turto (medžiagos, pašarai, augalų ir gyvūnų apsaugos priemonės, įrenginių atsarginės dalys ir pan.) įsigijimas, darbo užmokestis bei su juo ir ūkio veik­la susiję mokesčiai, debitoriniai įsipareigojimai bei kitos apyvartinės išlaidos, būtinos ūkinei veiklai vykdyti. Leng­vatinė paskola gali būti suteikta 5 metams nuo paskolos sutarties su finansų tarpininku pa­sirašymo, bet tuo atveju, jei paskolos kreipiamasi vien tik apyvartiniam kapitalui papildyti, ilgiausias paskolos laikotarpis – 3 metai“, – sako L. Golubevaitė.

NMA paraiškos lengvatinei paskolai gauti priimamos iki­ 2024 m. gruodžio 31 d., 17 val., tačiau ne ilgiau, nei pasiekiama paraiškų priėmimo etapui­ skirta lėšų suma. Paraiškos pri­imamos tik darbo dienomis, nuo 8 val. iki 17 val. 

Nuotr. iš mediakatalogas.lt

„Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau negu gali jinai pasakyti“, – ­tai poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos fragmentas. Su šia mintimi turbūt linkusi sutikti ir šilališkė pedagogė, literatė Sigita Patackienė: „Į li­teratų klubo ren­ginius ateina atitinkamo suvokimo žmonės – tie, kuriems svarbi kūryba, mielas poezijos žodis. Manau, kad šiandien poezija turi neeilinę galimybę tapti nepaprastai galinga ir amžina“.

Rašyti apie eiles kuriantį žmo­gų – nemenkas iššūkis, nes tai jis yra žodžio meistras. Geban­tis ne tik rimuoti, bet sudėti į žodį gilią prasmę jausmų,­ kurie, nors tame žodyje paskandinti,­ vis tiek išplaukia ir atsišaukia­ skaitytojo sieloje. Ne veltui ska­i­tydamas poeziją gali atrasti­ sa­ve – tarsi apie tave mintys, jausmai, išgyvenimai...

Nemažai daliai šilališkių Sigita yra gerai žinoma – per devyniolika darbo su pradinukais metų pažįstamų ratas susidaro gana platus. Į jį patenka ir kolegos, ir vaikų tėveliai, ir auklėtiniai, kurių pedagogė turi jau ir suaugu­sių – ir gana garsių, ir paprastų gerų žmonių, prisimenančių, gerbiančių bei vertinančių savo pirmąją mokytoją.

Sigita pasakoja gimusi ir augusi Jurbarko rajone, Apolonovkos kaime.

„Baigusi vidurinę, stovėdama ant studijų slenksčio, svarsčiau, ką geriau rinktis: žurnalistiką ar pedagogiką. Pastaroji nusvėrė – lėmė meilė vaikams. Man patinka mano darbas: kažko vaikus išmokau, kažką gaunu ir pati. Kartais ir kūrybai užveda tos jų spindinčios akys, gudrūs klausimai, žingeidumas, šypsenos. Labai linksmi vaikai. Laisvi, atviri, optimistai. Su jais pasiekiame įvairiausių laimėjimų, man su jais smagu, tad esu tikra, jog sėdžiu savo rogėse, ir manau, kad kitokio darbo dirbti net negalėčiau“, – pasakoja Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja.

Sigitos vyras Irmantas, kilimo iš Dzūkijos, taip pat mokytojas. Susipažino jiedu studijų metais, o susituokus į Šilalę atvedė pasiūlymas Sigitai dirbti mokytoja Pajūralyje. Ten prabėgo dvylika metų. Vyras, tikybos mokytojas, važinėja į Kulius, Žygaičius, dar dirba apsaugoje – taigi, pasak Sigitos, sukasi per kelis darbus.

„Gyvenime nieko nebūna be meilės. Ji – viskam: šeimai, tėvams, Lietuvai, kūrybai, darbui. Man didžiausias įvertinimas bei paskata dirbti, kai mokinukas prieina, apsikabina ir pasako: „Mokytoja, kaip stipriai aš tave myliu“, o buvę mokiniai prisimena, aplanko, pasveikina. Smagu, kai pakviečia dvyliktokai, kuriuos kažkada mažučius mokiau, į Paskutinio skambučio šventę ir matau jau suaugusius svajonių kupinus jaunus žmones. Stengiuosi kiekvieną savo­ mokinuką pagirti, išklausyti, iš­girsti ir dirbti taip, jog kiek­vienas jų pajustų sėkmę“, – pasakoja mokytoja.

O rašyti Sigita sako pradėjusi dar vaikystėje.

„Pradžia – visai netikėta. Pamenu, buvo žiema, sirgau ir man buvo labai nuobodu. Tuosyk ir­ parašiau pirmą eilėraštuką. Bu­vau dvylikos. Taip po truputį­ ir įsibėgėjo. Paauglystėje­ rašiau­ daugiau, studijų metais pri­si­dėdavau prie literatūrinių renginių, dabar dalyvauju Šilalės literatų klubo „Versmė“ veik­loje, stengiuosi nepraleisti nė vieno „Poezijos pavasario“. Klube susibūrę skaitome savo eiles, klausomės kitų, kažkas pagroja, gaunasi šiltas, jaukus renginys. Įsimintinos tų susitikimų akimirkos, labai jautrūs žmonės susirenka: išsikalbam, atviraujam...

Apskritai kuriantis žmogus yra jautresnis, tai žinau pagal save, tad kartais tenka labai susikaupti ir to neparodyti – tiesiog stengiuosi vertinti natūraliai visas aplinkybes, neimti giliai į širdį ir taip neįsileisti nuoskaudos. Nes gyvenimas yra toks, koks yra“, – atvirauja Sigita, pridurdama, kad ir jos sutuoktinis bei vaikai pasižymi šita jautrumo styga.

Paklausta, kodėl jai svarbu poezija ir kam to reikia, Sigita atsako paprastai: kiekvienas turi savo nusiraminimo būdą.

„Tai kaip meditacija. Kažkas lanko jogos užsiėmimus, kažkas skaito knygas, šoka, dainuoja. Man ir knygas skaityti patinka, ir kurti. Ir grybauti, kai grybų būna daug. Miške ramybę atrandu. Maldoje – taip pat. Pomėgiu žmogus save realizuoja. Svajoju išleisti savo poezijos knygą ir labai to norėčiau, kol dar gyvi tėveliai. Galbūt taip ir nutiks. Manęs nebeliks, bet liks kūryba, kuri yra tikriausias atminimas. Aišku, mano poezijos­ skaitytojų daug gal neatsirastų, bet­ šeima, draugai, pažįsta­mi – taip. Juk kažką žmogus pri­valai palikti“, – svarsto litera­tė.

Sigita mano, kad potraukis į literatūrą, kūrybą jai parėjo nuo­ tėčio.

„Tėtis gražiai dainuoja bei groja akordeonu. Šiek tiek ir kuria, bet savo eilių neviešina: jos visos skirtos šeimos švenčių, sukakčių progoms. Mama­ labai darbšti, kantri, bet tokių polinkių neturi. Beje, gabumų­ menui mūsų šeimoje nestinga­ nė vienam. Vyras groja gitara ir­ yra sukūręs ne vieną dainą pagal mano eiles, bet dainuoja kol kas tik šeimos rate, tarp savų. Dainuoja jiedu ir su septintoke mūsų dukra Ūla, kuri mokosi vokalo, laimėjo ne vieną konkursą, tad svajoja ir apie solistės karjerą. Parašo ir eilėraščių. Sūnus Nojus, dviem metais jaunesnis, dalyvauja raiškiojo skaitymo konkursuose,­ yra tapęs laureatu, jo labai raiškus tarimas. Bet kad kurtų eiles – ne. Kol kas labiau domisi sportu, juk berniukas, dar labai mėgsta statyti iš lego detalių. O mano mokinukai turbūt nežino apie mano kūrybą, gal jiems tai dar neįdomu. Tačiau kartą ketvirtokai paklausė, ar poetas Gintaras Patackas yra mano giminaitis. Taip, vyro giminaitis. Tad šita meno, kūrybos linija sieja mus abu.

Kolegos žino apie mano pomėgį, įvertina, domisi, prašo pa­skaityti, pasidalinti, pasako gerą žodį. O man kūryba – tarsi kvėpavimas. Kaip ir skaitymas. Manau, jog vaiko potraukis skaity­ti labai priklauso nuo šeimos. Jeigu mato skaitančius tėtę, mamą, močiutę, senelį, jis irgi skaitys. Kai tokios tradicijos šeimoje nėra,­ mums, mokytojams, sudėtingiau, nors ir reikalaujame. Visiems skirtingai sekasi: vienas per mokslo metus perskaito dvidešimt knygelių, o kitas vos vieną. Bet ir tai jau yra labai gerai – vadi­nasi, mokytojai pavyko vaiką­ kažkaip įkalbėti, susitarti. O gal­ tai ir bus postūmis skaityti atei­tyje. Pradėti skaity­ti knygeles reikia dar mažam vai­keliui – maniškiai nė metukų neturėjo. Užtat vėliau buvo renkami mokyklos metų skaitytojais. Rezultatas ateina, kai įdedi darbo“, – įsitikinusi mokytoja.

Sigita svarsto, jog sąveika tarp pedagogo darbo ir kūrybos yra labai glaudi.

„Mokytojas taip pat yra kūrėjas – reikia sudėlioti visą pamokos scenarijų. Suplanuoti ir numatyti galimas situacijas. Turi taip pat būti ir psichologas, ir vadybininkas. Menininkas ir aktorius, kas vaikams labai patinka. Oratorius: kad vaikai išgirstų, reikia kalbėti rišliai, aiškiai ir raiškiai. Va kiek daug sąsajų mokytojo profesija turi su daugybe kitų.

Per savo keturias išleistų pra­dinukų laidas turėjau ketvirtoką, kuris per išleistuves suri­ma­vo man ketureilį. Dabar jis ir kuria, ir groja, ir dainuoja – Mokytojų dieną ateina į mano klasę, groja ir dainuoja. Labai­ smagu“, – džiugiomis akimirkomis darbe dalijasi mokytoja.

Moteris džiaugiasi gyvenimu ra­miame miestelyje.

„Šilalę aš tiesiog įsimylėjau, čia man labai patinka, niekur daugiau nenoriu. Čia auga mano vaikai, jiems čia saugu, arti mokykla. Šilalėje gausu renginių, netrūksta ir kultūrinių, tik dalyvauk. Man čia gyvenimas­ mie­las. Taip, aš optimistė – mane optimizmas veža ir veda, todėl ir pamokas praskaidrinu jumoru, nes mokytojas negali būti paniurėlis“, – sako pedagogė.

Sigitos eilėraščių ne kartą spausdino „Šilalės artojas“ – literatė jų redakcijai atsiunčia nuolat ir už tai jai dėkojame. Nemažai jų išspausdinta Marijampolės literatų klubo almanache, Sigitai besimokant kolegijoje, kuriuos pasirašydavo dar mergautine Leminauskaitės pavarde, Tauragės apskrities literatų almanache bei kt.

Ir visgi didžiausia Sigitos svajonė – išleisti savo poezijos knygą.

„Tai mano tėveliams būtų didelis džiaugsmas. O man didžiausia laimė – juos turėti“, – sako Sigita.

Pabaigai – posmai apie laimės sparnus, kurių „smilgai pa­kelės“ likimas nebuvo šykštus.­

Aš esu

Aš esu lyg smilga pakelės,

Aš stebiuosi bundančia vėsa,

Aš girdžiu kuždėjimą širdies,

Aš regiu, kaip keliasi diena.

Aš noriu nors lašo rimties,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Aš įsivaizduoju ateities 

ryškias dėmes,

Aš dar jaučiu smėlyje tavas 

pėdas,

Aš liečiu gitaros stygą skambią,

Aš rūpinuosi tais, kurie 

dar kenčia.

Aš verkiu, o ašaros kalbės,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Aš suprantu žiemkenčio grūdą,

Aš sakau – gyvenimas rūstus, 

bet šaunus,

Aš svajoju apie negęstančią 

mūzą,

Aš stengiuosi užsiauginti

laimės sparnus.

Aš viliuosi – jų nepavydės,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Eugenija BUDRIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ką tik nuvilnijo Tauragės regiono dainų ir šokių šven­tė­ „Upėmis tekančios dai­nos“, į Jurbarką sukvietusi daugiau nei 2000 dalyvių iš Jurbarko, Pagėgių, Šilalės ir­ Tauragės mė­gėjų meno kolektyvų – po­­ beveik tris valandas pintos dainų, šo­kių bei muzikos pynės Jur­­barko rajono meras­ Skir­­­mantas Mockevičius Tau­ragės aps­­krities dainų šven-tės vė­­lia­­vą ir teisę rengti kitą re­­gioninę dainų šventę per­­davė Šilalės savivaldybei. O štai ši savaitė skirta Joninėms – trumpiausią metų naktį pasitinkant, mies­tai ir miesteliai kviečia į ­sma­­­gias, stebuklingas ir ku­­pinas aktyvių pramogų Jo­ninių šventes.

Šilalėje birželio 21 d. koncertuos Šilalės rajono liaudiškos muzikos kapelos „Tekinis“, „Šilojus”, Tarvydų parko kapela, „Kaimynai“, linksmos muzikos ansamblis „Padkava“, šoks Šilalės kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai, pasirodys „Šokio teatras“ ir kt. Joninių šventė rengiama miesto pušyne. 

Taip pat paparčio žiedo­ ieškoti bus galima ir Kaltinėnuose, ir Jucaičiuose, ir dar daugelyje rajono miestelių bei kaimelių.

Bet savaitgalį – ne tik Jo­ni­nių šėlsmas. Štai penktadienį Bitėnuose (Šilutės r.) prasidedančiame festivalyje „Ke­liaujanti vėtrungė: tikėjimas, legendos ir knygų milžinai“ kviečiama išvysti profesionalaus meno pasirodymus, kurie papasakos apie magišką Lietuvos kraštą – Mažąją Lietuvą. Tai kraštas, kuris unikalus savo tar­me, gamta, marinistiniais gar­sais, didžiais veikėjais ir lė­tu gyvenimo tempu. Pirmasis festivalio renginys numatomas birželio 21 d. šalia Mažosios Lietuvos panteono – Martyno Jankaus muziejuje. Skambant Klaipėdos kamerinio orkestro muzikai,­ bus skaitomi dramaturgo Min­daugo Valiuko tekstai, dalyviai pajaus iškiliausių, čia amžinojo poilsio atgulu­sių Ma­žosios Lietuvos knygų mil­žinų Vydūno, M. Jankaus bei Kristijono Donelaičio dvasią ir svarbą.  

Įsibėgėja projektas „Vasara su knyga“, kviečiantis įvairaus amžiaus žmones iki rugpjūčio 31 d. įveikti tradiciniu tapusiu skaitymo iššūkį ir perskaityti 5 pasirinktas knygas pagal tam tikras temas-užduotis bei registruoti jas savarankiškai arba artimiausioje bibliotekoje. Pasiryžę dalyvauti iššūkyje ir jį įveikę varžytuvių pabaigoje bus apdovanoti vertingais prizais. Laimėtojai bus renkami burtų keliu. Skaitytojai, norintys dalyvauti varžytuvėse, ga­li registruotis artimiausio­je­ bibliotekoje arba savarankiš­kai interneto tinklalapyje www.vasarasuknyga.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nebijau raganų, vaiduoklių, kau­kų, jokių kitų mistinių būtybių. Ne­­labai bijau burundukų, pelių, žiur­­kių, šermuonėlių ar kitų gyvių, galinčių užklysti į stovyklavietę. Bet labai bijau tamsos...

Mus visus ištinka vaizdiniai – kar­tais nebūtų įvykių, kartais – iš pra­eities. Šio pasakojimo vaizdi­nyje matau beveik dešimtmetę sa­ve tam­­siame, tylutėliame kamba­ry­je gu­linčią lovoje ir įsmeigusią žvilgs­nį į lubas. Arba ant žemės sėdinčią, į mano lovos kraštą nugarą atrė­musią paauglę seserį. Ji kantriai laukia, kol užmigsiu.

Kartais mano vaikiškas, bet kai ką nutuokti pradedantis žvilgsnis nukrypsta į šiek tiek praviras duris, vedančias į kitą kambarį. Pro jas skverbiasi jame šviečiančios lempos šviesa, palikta tik dėl manęs. Stebiu plyšį ir mintyse varinėju tą patį maršrutą: praėjusi šį apšviestą kambarį, tada – ilgą koridorių, pasiekčiau naktimis visada dėl šilumos ir tylos uždaromas valgomojo bei virtuvės duris. Mano mažam ūgiui šios durys atrodo ypač didelės, sunkios ir aukštos. Gal dėl žinojimo, kad už jų – kitas pasaulis, mano įsivaizdavimu, vartai į mano vaikišką rojų. Vietoj tamsos ir spengiančios tylos kitoje šių durų pusėje šviečia jauki šviesa, girdisi prislopintas televizoriaus garsas, o virtuvėje patyliukais sukasi kažkokią dainą niūniuojanti mama. 

Tame vaizdinyje daugybę kartų bėgu per tą tamsų koridorių virtuvės link, kai sesuo patyliukais švelniai sukužda sugalvotą naują užmigimo būdą: „Gal pamėgink skaičiuoti pro tvorą šokinėjančias aveles?” Užsimerkiu ir įnirtingai imu skaičiuoti, kad sesuo galėtų greičiau mane užmigusią palikti. Bet skaičiai greitai pradeda pintis, kitos avelės užsispyria ir per tvorelę šokti nenori, dar kitos užkliūdamos ją nuverčia, tad ar jas įskaičiuoti? Vaikiška vaizduotė įsisiautėja, o akyse susikaupia ašaros – atrodo, jau suvoki, kad galėtum būti vienas, tačiau niekaip negali. Juk man beveik dešimt, o aš vis dar bijau. Gėdydamasi savo baikštumo sušnirpščiu, o sesuo nesako nieko – ji tik kantriai laukia.

„Juk man beveik trisdešimt”, – kalnų apsuptyje, prie garsiai šniokščiančio ežero galvoju dabar, ant kelioninės viryklėlės šildydama ryžius su tunu. Neskaitant nakvynės Taupo, kai palapinę pasistačiau valdžios prižiūrimoje, nemokamoje „Freedom Camping” stovyk­lavietėje, kurių čia, Naujojoje Zelandijoje, yra keli šimtai ir kuriose dažniausiai sezono metu bus ne vienas ir ne du stovyklautojai, pirmąkart išsiruošiau stovyklauti iš tikrųjų viena. Aišku, palapinę pasistačius atostogų parkuose, būtų paruoštas dušas, tualetas, gal ir galimybė nusipirkti šiltą vaka­rie­nę ar pusryčius, bet tos stovyklavietės vien už palapinės pastatymą paprašys ne mažiau nei 30 Naujosios Zelandijos dolerių. Tuo tarpu kempingai nekainuoja nieko – stovyklauji gamtos apsuptyje, dažnai – nuošalesnėse vietose. Čia nėra stovyklautojams pastatytų tualetų ar dušų, čia niekada nesigirdi kitų žmonių balsų, nesimato jų tamsoje šviečiančių lempelių, nėra jokių parko prižiūrėtojų. Čia – tik tu, kalnai, ežerai ir beprotiškai stiprus Naujosios Zelandijos vėjas, dėl kurio, kita vertus, nesigirdi sutemus krebždėti pradedančių gyvūniūkščių. 

Bevalgydama ryžius stebiu, kaip temsta, ir visaip save bandau apgaudinėti, jog man nėra neramu, nors iš tiesų tebesu ta pati dešimtmetė mergaitė, dėl nepaaiškinamų prie­žasčių ramiai mieganti tik tada, kai kambaryje, name ar bent jau kaimynystėje yra kas nors kitas. Ir visuomet su susižavėjimu bei pavydu stebėjau keliautojus, palapi­nę galinčius nusimesti ap­leistuose soduose, ša­­li­kelėse, parkuose, miškų terpėse. Tad privalėjau taip pat išmokti nebijoti.

To mokytis tąnakt padėjo beprotiškai stiprus vėjas, mat tamsos keliamam nerimui laiko nebeturėjau, nes ėmiau kurti planą, ką darysiu, jei palapinė neatlaikys ir teks bėgti jos išpustytas dalis gaudyti. Riaumojantys keturiasdešimtieji – tai stiprūs vakarų vėjai, pučiantys pietų pusrutulyje tarp 40º ir 50º pietų platumos. Skirtingai nuo šiaurinio Žemės pusrutu­lio, kur yra daug žemės ploto, pietinis pusrutulis, ypač pačiuose pietuose, tėra vandenynas su palyginti mažais, kur ne kur pasirodančiais sausumos kyšuliais – pavyzdžiui, pietine Pietų Amerika, Tasmanija, Naujosios Zelandijos pietų sala, kur aš ir atvykau gydyti savo baimės. 

Šie vėjai tokie stiprūs, kad, laivybai įsibėgėjus, XIX amžiuje Riaumojantys keturiasdešimtieji buvo pagrindinė varomoji jėga Brauerio maršrutu iš Europos į Nyderlandų Indiją (dabartinę Indoneziją) ir Australaziją plaukiantiems laivams. Dėl nuolat kintančių Riaumojančių keturiasdešimtųjų ribų ir, žinoma, mirtino pavojaus, daugybė laivų savo tikslo ir nepasiekdavo...

Naktį praleidusi tokio vėjo riaumojime, kitą rytą kavą gėriau į nurimusį ežerą žiūrėdama jau su palengvėjimu. Šviesu. Be to, galvoju, žmonės, plaukdami per šią vėjuotą atkarpą, žūdavo, o man Riaumojantys keturiasdešimtieji tik sulenkė metalinį palapinės sujungimą – pernakt talžomas, jis perlinko beveik 90º kampu.

„Tai negi tamsos čia man reikia bijoti”, – pamaniau jausdama, kad mano dešimtmetė „aš” tapo mažumėlę drąsesnė...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės muzikinis teatras pastaruosius kelis metus tapo didžiausiu traukos objektu į Šilalę – būtent dėl muzikinių spektaklių sulaukiame gausybės žiūrovų kone iš visos Lietuvos, o su šilališkiais atlikėjais mielai bendradarbiauja ir garsiausi profesionalių teatrų artistai. 

Kauno valstybinio muzikinio teat­ro aktorius bei solistas Andrius Apšega, jau atlikęs pagrindinį vaidmenį šilališkių pastatytame „Šikšno­sparnyje“, kartu su Kauno nacionalinio dramos teatro aktoriumi And­riumi Gauču, buvusia tarptautinių ir Lietuvos mėgėjų teatro organizacijų vadove, viešojo ir sceninio kalbėjimo eksperte, menotyros mokslų daktare Danute Vaigauskaite bei Šilalės muzikinio teatro, mišraus choro pagalbininke, Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijos fortepijono katedros docente pianiste Beata Vingraite-Andriuškevičiene, šiomis dienomis dalijasi scenos pas­laptimis su Šilalės muzikinio teatro atlikėjais kūrybinėje stovykloje. Ant­rus metus organizuojama stovyk­la-praktikumas „Teatrinių elementų muzikalizavimas muzikiniame teatre“ šiemet vyksta Jomantuose, Tarvydų kaimo turizmo sodyboje. Teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Kazlauskas sako, jog nors ji ir trumpa, mėgėjams duoda labai daug naudos.

„Profesionalių aktorių, dėstytojų patarimai, pamokymai yra ypač vertingi, suteikia ne teorinių, bet praktinių žinių. Tie, kurie dalyvavo stovyk­loje praėjusiais metais, naudą jau pajuto, tad šiemet dalyvių skaičius gerokai didesnis“, – prieš prasidedant mokymams sakė režisierius.

Stovykloje praktinių teatro žinių semiasi daugiau nei 30 šilališkių, o išklausę mokymus, jie gaus kvalifikacijos pažymėjimus. Tiesa, Šilalės muzikinio teatro gerbėjai naujos premjeros dar turės palaukti. Tačiau A. Kazlauskas prasitarė, kad šių metų pabaigoje planuojama parodyti Franzo Leháro operetės „Linksmoji našlė“ pastatymą. Ir tai bus jau penktas muzikinis spektaklis, kurį kuria šilališkiai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Birželio viduryje, tarsi primenant pasauliui plėšikišką Hitlerio karo žygį į Rytus, įvairiose Europos vietose vyko forumai, skirti pasi­prie­šinti agresoriui, apginti skriau­džia­mus ir ieškoti kelių į taiką. 

Italijos pietuose rinkosi galingųjų klubo G7 lyderiai, numatę 50 mlrd. dolerių pagalbos Ukrainai paketą ir pareikalavę iš Rusijos sumokėti 486 mlrd. dolerių už Ukrainai padarytą žalą, Briuselyje posėdžiavo Europos Sąjungos vadovai, jau birželio 25 d. numatę pradėti derybas dėl Ukrainos ir Moldovos stojimo, NATO gynybos ministrai svarsto dėl privalomo 40 mlrd. dolerių skyrimo Ukrainos gynybai, aktyviai ruošiamasi Aljanso viršūnių susitikimui Vašingtone liepos 9–11 d.

Praėjusį šeštadienį kurortiniame Švei­carijos Alpių mieste Burgenštoke (žemėlapyje ši Liucernos ežero iškyšulyje esanti prabangi vietovė apibraukta atskiru brūkšniu) įvyko Kyjivo organizuotas dviejų dienų Globalios taikos viršūnių susitikimas. Maskva nėrėsi iš kailio, siekdama sumenkinti šį 92 šalių ir 8 organizacijų „samitą“, o penktadienį Putinas iššovė lemiamą šūvį: jis pareikalavo, jog Kyjivas visiškai pasitrauktų iš keturių savo sričių (Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios), duotų garantijas nestoti į NATO, kitaip sakant, visiškai pasiduotų. Tik tada Putinas sutiktų nutraukti karo veiksmus ir pradėti taikos dialogą... 

Volodymyras Zelenskis šiuos pasiūlymus įvertino kaip eilinius Maskvos ultimatumus ir prilygino „naujai rusiškojo nacizmo bangai“, pavadinęs juos ultimatumais. Pasak Ukrainos prezidento, „nacizmas jau buvo atėjęs, o dabar turi šį Putino veidą“. Juk būtent taip prieškariu elgėsi Stalinas ir Hitleris, priėmę nusikalstamą paktą ir jėga okupavę didžiules Europos teritorijas. Mes puikiai žinome, kaip baigėsi abiem ūsuotiesiems bičiuliams... 

Putino „specialioji karinė operacija“ braška per visas siūles. Portalas Meduza.io suskaičiavo, kad jei Rusija veržtųsi į minėtas keturias Ukrainos sritis tokiais pat tempais kaip šiemet (vidutiniai tempai 4,8 kv. km per dieną), jai prireiktų... 14,3 metų. Ši skaičiuotė grynai teorinė, nes, pavyzdžiui, visiškai užimti Chersono sritį rusams reiktų forsuoti Dniep­rą, o tai įmanoma tik su sąlyga, jei ukrainiečių pajėgos visiškai pasitrauktų iš dešiniojo kranto, kaip atsitiko 2022 m. pavasarį. Tiesa, Ukrainos gynyba šiuo metu nėra stipri, bet Rusijos kariauna ir tokios neįveikia. Ką bekalbėti apie prieš karą Putino paskelbtus tikslus – denacifikuoti ir demilitarizuoti Ukrainą, sunaikinti visą neva Lenino sukurtą valstybę...

Kodėl Putinas staiga „nuleidžia garą“? Aišku, kad jis norėjo padaryti įspūdį prieš viršūnių susitikimą Šveicarijoje – esą kokia Mask­va taikinga ir sukalbama. Gali būti, jog kai ką tokia retorika įtikino (patiklių politikų bei įvairių veikėjų pakanka ir Lietuvoje). Konferencijos programoje taip pat buvo įrašyta, kad bus ieškoma kelių taikai pasiekti. Kyjivas teigia, jog kelias į taiką yra vienas.

Pusšimtis joje dalyvavusių valstybių vadovų puikiai suprato, kad Putino korta mušta: jis negali įveikti Ukrainos pasipriešinimo, ypač dabar, kai ją aktyviau suskato remti JAV, kitos Vakarų valstybės. Penktadalis užgrobtos teritorijos, esančios arčiau Rusijos sienų, tai toli gražu ne visa Ukraina, ir tai Putinas supranta. Dar skausmingiau jis suvokia, kokią žalą jo pradėtas karas daro patiems rusams. Ne veltui jis prašo panaikinti Vakarų įvedamas sankcijas, o nepaprastai išaugusios dotacijos karinei pramonei skurdina Rusijos gyventojus. 

Putinas susirūpinęs ir savo likimu: ar jis tęs karą, ar trauksis iš užgrobtų žemių, jo likimas bus toks pat. Ne veltui apžvalgininkai spėja, kad ultimatyvius pasiūlymus paskelbęs Putinas atrodo lyg apimtas panikos: jo aplinkos generolai ir oligarchai reikalauja greitų sprendimų...

Niekas nepuoselėjo vilčių, kad pirmasis Globalios taikos viršūnių susitikimas duos apčiuopiamų rezultatų. Maskva bandė vaizduoti, jog Kyjivui tai vos ne išgyvenimo konferencija. Bet iš 10 numatytų jos temų išsamiau buvo paliestos trys. Jos atsispindėjo ir baigiamojoje deklaracijoje, paskelbtoje sekmadienį po pietų. Vadinamus sunkius klausimus nutarta atidėti, kad jie nesukeltų susitikimo dalyvių nesutarimų. Deklaracijoje į „taikos formulę“ įrašyti trys punktai: Ukrainos atominės stotys, būtent Zaporižios AE, turi dirbti kontroliuojamos Kyjivo ir stebimos TATENA; 

Ukrainos žemės ūkio produkcija, pavyzdžiui, grūdai, turi būti laisvai gabenami trečiosioms šalims, taip pat ir per Juodosios bei Azovo jūrų uostus; visi karo belaisviai, deportuotieji civiliai, taip pat neteisėtai išvežti vaikai turi grįžti į Ukrainą. Rusija paminėta tik kartą – pirmame punkte. Dokumentui pritarė 80 iš 92 susitikime dalyvavusių valstybių, bet deklaracija atvira ją pasirašyti ir po susitikimo.

Kas dabar? Bus rengiamas Taikos planas (vadinamas Kelio žemėlapis), jis bus pateiktas ir Rusijai. Tuomet ji bus pakviesta į antrąjį susitikimą, kuris greičiausiai įvyks Saudo Arabijoje vėlų rudenį, jau po rinkimų JAV. Štai tada bus galima kalbėti ir apie karo nutraukimą Ukrainoje. 

Šveicarijos „samitas“ įkvėpė optimizmo. Ne­priklausomai nuo to, kaip į Taikos planą reaguos Rusija ir kokią savo konferenciją ji surengs rudenį. 

Česlovas IŠKAUSKAS