Kupiansko miesto prieigose šiuo metu vykstantys mūšiai priskiriami prie vienų svarbiausių bei aršiausių. Miestas nėra didelis, jame iki karo gyveno 26 tūkst. gyventojų, tačiau vietovė yra strategiškai labai svarbi.

Miesto pavadinimas kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), nes čia dar viduramžiais susikirsdavo prekybiniai  keliai. Pastaraisiais metais jis garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, jungiantis ne tik Luhansko ir Char­kivo regionus, bet per jį vyko Uk­rai­nos bei Rusijos prekyba.

Geležinkelio mazgas įrengtas 8 kilometrai nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj. Ties ja šiuo metu ir vyksta mūšiai, nes rusai siekia atgauti Kupianską, iš kur buvo priversti bėgti praėjusių metų rugsėjį per ukrainiečių kontrpuolimą. Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, o šiam bėgant, kartu su daugybe pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.

Įvažiuojant į Kupianską, kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, bet klausė, ar turiu apsaugos liemenę ir šalmą. Iš anksto buvau pasiskolinęs šias būtinas priemones, šalmą turėjo ir kartu važiavęs bičiulis kariškis Sergejus, po sužeidimo fronte mėnesiui išleistas į namus. Būtent jis ir pasisiūlė aprodyti miestą, kuriame praleido devynerius metus. 

Mikrorajonas oficialiai vadinasi „Jubiliejinis“, bet vietiniai jį pervadino „Internatu“ dėl jame buvusio neįgalių vaikų globos įstaigos. Sergejus panoro pažiūrėti, kaip atrodo penkiaaukštis namas prie pat įvažiavimo į miestą, kuriame jis gyveno. 

„O bliamba“, – aiktelėjo, pamatęs, kad buvusio jo buto penktame aukšte langai užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs. 

Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, bet juos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai – du vyrai ir moteris. Jie iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos, kur šiuo metu turbūt yra įsikūrę. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, jog aplinkinių namų langai išdužo, į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“, kuri paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę. 

„Duobę fotografuokit, bet namo ne. Kas žino, gal jūsų tinklalapį stebi rusai, kurie vėliau gali paleisti bombą“, – paaiškino karys.

Panašios istorijos, bandant fotografuoti kokius nors pastatus, kartojosi ne sykį. Be kariškių, mano veikla domėjosi ir žmonės civiliais drabužiais, kurie, kaip teigė Sergejus, buvo persirengę kariškiai. 

Miesto cent­re žmonių beveik nesimatė, išskyrus vieną kitą kareivį, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato. Pabandęs prakalbinti vieną moterį, išgirdau griežtą prašymą nefotografuoti, o paklausus, koks yra gyvenimas Kupianske, ji burbtelėjo, jog toks pat, kaip ir prieš metus – sumautas. 

Vieną civilį visgi pavyko pašnekinti ilgėliau. Prie apgriauto namo iš maši­nos vamzdžius iškrovęs vyriškis sakė esantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas. Ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvės, kur prieš dvi valandas numesta bomba pramušė požeminį vamzdį ir ėmė veržtis vanduo. 

„Privalėjome skubiai remontuoti, nes nors mieste žmonių likę nedaug, bet ir jiems, ir čia užsukantiems kariškiams vanduo yra būtinas“, – aiškino 40-mečiu Andrejumi prisistatęs santechnikas.

Vyriškis papasakojo, jog žmona su dviem dukromis karo pradžioje per Rusiją, Latviją ir Lietuvą išvyko į Lenkiją, o jis jaučiasi patekęs į savotišką kalėjimą.

„Neturiu teisės išvykti už rajono ribų, nes patikrinimo postuose vyrai privalo rodyti karinio komisariato pažymą. Manojoje parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje įmonėje. Tad jei bandyčiau išvykti toliau, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iškart pasiųstas į frontą“, – sa­kė Andrejus.

Vyras tikino neturintis kito pasirinkimo: „Arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kur nuo bombų gaudesio dažną naktį neužmiegi, o mano penkiaaukščiame iš 60 butų žmonės gyvena tik penkiuose“.

Mums būnant mieste, per pusant­ros valandos du kartus garsiai driokstelėjo kažkur Kupianske, bet gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš tos pusės, kur frontas. Miesto centre daugiau nepavykus nieko prakalbinti, o mano palydovui kategoriškai atsisakius vykti fronto link, teko grįžti į „Jubiliejinį“ mik­rorajoną. 

Ir pirmyn, ir atgal dardėjome baisiai duobėtu apvažiavimu, mat, susprogdinus tiltą, kito susisiekimo neliko. Pasiekus „Jubiliejinį“, atrodė, kad vėl grįžai į normalesnį gyvenimą: prie įvažiavimo į miestą veikė keli maisto prekių kioskai ir net dvi kavinukės, prie kurių būriavosi grupelės kariškių. Veikė net mažas turgelis – dvi moterys ant sudedamų stovų buvo išdėsčiusios savo prekes. Vieną iš jų pakalbinau.

„Mane jau filmavo ir fotografavo žurnalistai turbūt iš viso pasaulio – visi stebisi, kad nenustoju prekiauti nė per karą“, – sakė 65-erių Olena. 

Moteris teigė 30 metų prieš tai dirbusi Kupiansko centre esančiame turguje, kur turėjo batų parduotuvę bei du dengtus prekystalius su įvairenybėmis. 

„Raketos turgų sunaikino ir visos ma­no prekės sudegė, bet nusprendžiau nebėgti iš miesto. Čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientų, kurių dalis liko ir jiems reikia mano prekių“, – aiškino drąsioji pensininkė ir prisipažino, jog rūsyje slėpėsi tik dvi savaites.

„O aš nė karto nėjau į slėptuvę“, – pareiškė į mūsų pokalbį įsijungusi 76-erių Valentina. 

Pensininkė sakė, kad jos penkiaaukščiame nėra rūsio, o į tolimesnę slėptuvę eiti ji esą neturi jėgų. Be to, moteris priminė, jog į tryliktą jų gatvės namą pataikė raketa, ir visus, kas buvo rūsyje, pražudė griuvėsiai.

„Mums evakuotis siūlo kasdien, bet aš giminių kitur neturiu, o numirti noriu savo bute, tad nieko nebijau. Dauguma pabėgo, ir net humanitarinės pagalbos retai kas beatveža. Kai labai garsiai ima sproginėti, nueinu į vonią, o šiaip pasimeldžiu ir toliau guliu lovoje“, – kal­bėjo Valentina.

„Aš irgi nė karto nėjau į slėptuvę, o Airijoje gyvenančiam sūnui uždraudžiau raginti mane išvykti. Pasakiau, kad čia gimiau ir jei bus lemta, čia numirsiu. O pasilikti privalau, kad padėčiau mūsų kariams – namie verdu didelius katilus barščių ir koldūnų, o jie du kartus per savaitę atvyksta ir išveža į frontą draugams“, – sakė 63-ejų Jelena. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Lapkričio 19 d. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ bus transliuojama tarptautinėje Operavision.eu platformoje. Pasaulio operos bendruomenė turės progą pažinti Lietuvos operą, vieno žymiausių šalies kompozitorių kūrybą, „Lokį“, kurio premjera Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įvyko prieš metus - 2022-ujų spalį. „Džiaugiuosi ir sveikinu pastatymo kūrėjus bei atlikėjus“,- sako KVMT vadovė Laima Vilimienė.

Tai jau antroji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos transliacija populiarioje platformoje. 2021 m. milijoninei „Operavision“ auditorijai buvo pristatytas unikalus R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas elinge. Į plačius didžiuosius tarptautinius vandenis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplaukė kaip vienos įtakingiausių tarptautinių asociacijų „Opera Europa“ narys.

Intriguojantis siužetas

Visko persisotinęs šiuolaikinis pasaulis vis dažniau atsigręžia į prigimties ar žmogiškos esybės slėpinius, tad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Broniaus Kutavičiaus jubiliejui pastatyta opera „Lokys“ kaip niekada aktuali ir įtraukianti bei vienodai patraukli tiek brandžiai publikai, tiek jaunimui.

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spektaklį skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Operoje „Lokys“ dainuoja publikos pamilti kviestiniai ir KVMT solistai. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuka žinomus solistus – Andrių Apšegą ir Guntą Gelgotę. Išgirsime Profesorių - solistą Vladimirą Prudnikovą, Grafienę - Jovitą Vaškevičiūtę, Vienaakę senę - Aureliją Dovydaitienę,  Daktarą – Tadą Jaką, Maršalką - Mindaugą Rojų, Grafo antrininką - Šarūną Šapalą, grafo tarną Pranciškų - Virginijų Pupšį. Dainuoja KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), groja Muzikinio teatro orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Spektaklis vertas pagyrimo

Anot kultūros apžvalgininkės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

 „Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių“ , – sako muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.

Pasak muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

Susidomėję labai laukiami ir Klaipėdoje – spalio 27 d. 18.30 val. operą „Lokys“ bus galima išvysti Klaipėdos Žvejų rūmuose.

KVMT inf.

Lygiai savaitę vis nesibai­giantys pranešimai apie už­minuotas ugdymo įstaigas ir kitus objektus kelia daug klausimų, o mažamečius vaikus auginantys tėvai su ne­rimu laukia naujos dienos – ar mokykla/darželis vėl ga­vo laišką, ar reikės vaikams eva­kuotis, ar paleis juos na­mo? O kartais apie gautą gra­sinantį laišką ugdymo įs­taiga sugeba pranešti tik ki­tą dieną... Bet tada gal ir vi­sai nereikėtų to skelbti, nes vis tiek jokių priemonių ne­siėmė ir niekaip nereagavo...

Vitalija JANKAUSKAITĖ-MILČIUVIENĖ

Savivaldybės tarybos narė, visuomenininkė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Spalio 17-osios įvykis vėl išgarsino Šilalę visoje Lietuvoje – per visas informacijos priemones skelbiama, jog prieš pat vidurnaktį Šilalės policijos komisariato pareigūnai Pa­jūryje vaikėsi ir šūviais stabdė nuo jų sprunkantį trakto­riaus vairuotoją.

Žydrūnė MILAŠĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Prapymiškiai tikina gyvenantys tarsi karo zonoje – pasak jų, kelinta naktis klausosi pamiškėje dundančios garsinės patrankos, kuria ūkininkas vaiko vilkus bei kitus miško žvėris. Tačiau užtarimo aplinkiniai nesulaukia, o Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis gyventojams siūlo pakentėti, kol ūkininkai suves gyvulius į tvartus. 

„Šeštadienio naktį atsibudome nuo pasikartojančio trenksmo: kas kelios minutės nemaloniai bumbteli. Spėliojom, kas čia galėtų būti, visokios nemalonios mintys į galvą lindo – juk tokie neramūs laikai“, – skundžiasi Žadeikių seniūnijos gyventojai.  

Naktis be miego leidžiantys žmonės ne juokais pik­ti, kad gyvuliai ūkininkui yra svarbesni už kaimynų teisę į ramybę ir poilsį. 

Žadeikių seniūnas F. Meiženis prob­lemos nemato: sa­ko, neilgai tęsis, tik kol suvarys į fermas gyvulius.  

„Blogai tik tai, kad žmogus nepranešė kaimynams apie galimus nepatogumus, nenuramino ir neatsiprašė jų. Bet ir ūkininką galima suprasti. Jeigu jis pagal projektą įsigijo dujinę patranką plėšrūnams vaikyti, turi ją naudoti. O vilkų keliamas pavojus mūsų kraštuose ypatingai didelis, šį rudenį jau ne vienam ūkininkui daug žalos pridarė“, – tvirtina F. Meiženis. 

Garsinės patrankos savininkas tikina, jog ne tik nuo vilkų saugo gyvulius. Baidyti, anot jo, reikia ir šernus, knisančius pasėlius bei pievas.

„Atnaujinu ganyklas ir vėl išaria. Kiek galima kentėti? Reikia kažką daryti“, – aiškina ūkininkas, netikintis, kad kaime, kuris nuo jo vienkiemio yra ne mažiau kaip už trijų kilomet­rų, patrankos garsas gali kam nors trukdyti. 

Visgi pastarosiomis naktimis patrankos jis nebejungia – sako, išgirdęs žmonių atsiliepimus, padaręs pertrauką. Tik ji nebus ilga – patranką šernams iš pasėlių ir ganyklų vaikyti ūkininkas naudos visą žiemą, tik gal ne kiekvieną naktį.

„Žinotumėt, koks geras dalykas. Pasėliuose buvo vien stirnų pėdsakai, dabar tuščia – net balandžiai iš angaro dingo“, – džiaugiasi jis. 

Kai pavojus tikras, savo turtą saugoti reikia, tačiau yra ir kita medalio pusė – būtina užtikrinti ir aplinkinių ramybę. Tuo labiau, jog ir Triukšmo valdymo įstatymas gyventojams garantuoja poilsį nuo 19 val. vakaro iki 7 val. ryto, o pažeidimu laikomas ne tik toks triukšmas, kuris viršija ribinius dydžius, bet ir yra erzinantis, nemalonus, nuolat girdimas ir trukdo rimtį. 

Ūkininkas mano, kad žmonės jam turėtų padėkoti, nes esą jis žvėris išvaiko ir iš jų pasėlių. Todėl jei prieš naudojant garsinę patranką apie tai būtų pasikalbėjęs su kaimynais, problemų dėl triukšmo gal ir nebūtų kilę. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Incidentas, dėl kurio 53-ejų Jonui buvo iškelta baudžiamoji byla, įvyko prieš dvejus metus Traksėdžio seniūnijoje – į iškvietimą atvykęs valstybinės priešgaisrinės tarnybos pareigūnas buvo sumuštas. Tačiau savo kaltės kaltinamasis nepripažino ir galiausiai buvo teismo išteisintas. Dar daugiau – apeliacinio teismo jis prašė apkaltinti ugniagesį davus melagingus parodymus.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Vien spalio mėnesį daugiau nei 209 tūkst. sunkiai besiverčiančių šalies gyventojų gavo paramą maisto produktais. Tokia pagalba tapo daugelio žmonių kasdienybės dalimi ir jų skaičius nuolat auga. Skaičiuojama, kad pernai Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno kas penktas šalies gyventojas. Dažniausiai nepriteklių patiria senjorai, neįgalieji, gausios šeimos ar vieniši tėvai. Todėl prie skurstančiųjų rėmimo prisideda ir visuomeninės organizacijos. Praėjusį savaitgalį vykusi „Maisto banko“ akcija patvirtino, kad geradarių pagalba yra itin svarbi. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

(Tęsinys. Pradžia Nr. 71, 77)

Maždaug 1943-iųjų vasa­rą, pajutus,­ kad vokiečių pra­dėtas karas nebus sėk­mingas ir galima greitai sulaukti grįžtančio fronto, kai­mo rytinės dalies der­kin­tiš­kiai Uošpjaunyje (kalvoje ša­lia Lankų pelkės) išsikasė T raidės pavidalo slėptuvę, kurioje kaimo vaikai mėgdavo palandžioti ir karui pasibaigus (maždaug iki 1949 m.).

Kaimynas Kazys Jakas pasa­kojo, kaip žmonės slėpėsi apkase grįžtant sovietų armijai­ 1944 m. spalio­ pradžioje. Apkasą su jame buvusiais žmo­nėmis aptiko sovietų kareiviai­ ir pradėjo šautuvų buožėmis dau­žyti įėjimo duris.­ Gerai, kad atsirado kaimynai Pranciškus Šid­lauskis ir Kazymėrs Šveisterys, mokėję rusiškai. Atida­rę­ duris jiedu paaiškino, kad čia slepiasi paprasti kaimiečiai. Du automatais ginkluoti kareiviai įėjo į apkasą ir pamatę išsigandu­sius vyrus, moteris bei vaikus,­ paliko ramybėje. 

Kelių dešimčių ka­­reivių būrys apsistojo mūsų sodybos beržynėlyje, kari­ninkai užėmė geresnįjį namo galą. Vienintelis prisiminimas – beržynėlyje pastatyta virykla ant ratų, kareiviai su ginklais ir maisto katiliukais bei kareiviška košė, kurios kartais pakišdavo ir mums, bežiopsantiems­ vaikams. Panašiai buvo ir 1941-ųjų birželį. Tik beržynėlyje tuomet buvo vokiečių kareiviai, o gerajame namo gale – jų karininkai. 

Kalbant apie karą, verta priminti ir derkintiškių iniciatyvą­ gelbėti­ vokiečių Šilalės bažnyčios šventoriuje apsuptus bei dar­­bams į Vokietiją atren­ka­mus žmones. Iniciatyvos organiza­to­­rius buvo Simas Kromelis – Lietuvos kariuomenės puskarininkis ir tuo laiku­ vokiečių jau uždraustos Plecha­vičiaus Vietinės rinktinės kariūnas. Tėvų pasa­kojimas sutapo su Stanislovo Biržiškio žmo­nių priverstinės atrankos­ epizodo aprašymu („Praeities pėd­sakai“, 1995 m., 247–249 psl.). Tik S. Biržiškis turbūt nieko nežinojo apie derkintiškių akciją,­ nes jos nemini.

1944-ųjų rugpjūčio 2 d., per Parcinkulio atlaidus, Šilalės bažnyčioje susirinko daug žmonių. Keliais sun­kvežimiais atvažiavę vokiečių kareiviai ėmė gaudyti jaunus žmones darbams. Apsupo šventorių. Panikos apimti vieni­ mėgino bėgti (patogiausia buvo Derkintų kryptimi), kiti liko šventoriuje klausyti vienuolio pamokslo ir melstis. Buvo­ nušauta jauna mergaitė.

S. Kromelis, išgirdęs šią naujieną, ėmėsi gelbėjimo­ akcijos: pasiuntė vaikus į kelias sodybas sukviesti vyrus­ vaduoti sugaudytų žmonių. 7–8 vyrų būrelis, pasiėmę kas šau­tu­vą, kas pistoletą, patraukė Ši­lalės link. Ėjo ne vienu ar kitu žvyrkeliu (Traukšlio ir Palokysčio gat­vėmis), bet taku, pramintu sausesnėmis pelkės, kuri driekėsi nuo Derkintų iki Šilalės, vietomis (tiksliau – Ciliūnės lauko pakraščiu).

Ne kartą mūsų šeimoje pasakotą gelbėjimo epizodą mama palydė­davo pašaipėle: „Vaikai, jūsų tė­vas iš baimės ėjo vyrų vo­re­lės gale ir nešė šovinius“. Tėvas­ atkirsdavo: „Taip, nešiau šovinius ir nebijojau, o buvau paskutinis, nes skaudėjo koją“ (tėvas iš tikrųjų turėjo judė­ji­mo prob­lemų dėl ankstyvos klubo są­na­rių artrozės). Deja, gelbėjimo operacija neįvyko: kol vaduotojai pasiekė bažnyčią, vokiečiai, klebono sugėdinti, jau buvo išvažiavę, bet kartu pa­si­ėmė ir apie 20 vyrų. Tiesa, anot S. Bir­žiškio, šilališkiai – Lietuvos laisvės armijos­ Vanagų grupuotės nariai – mėgi­no organizuoti kitą gelbėjimo akciją: užklupti vokiečius pakeliui į Tauragę. Bet ir ši operacija nepavyko, o suimtieji, kol pasiekė Tauragę, sugebėjo išsibėgioti pa­tys.

Keistoki dviejų pelkynų pava­dinimai: Žeberinė ir Varutinės. Kaimiečiai pasakodavo, kad sutemus Žeberinėje retkarčiais judėdavo žiburiniai (klaidžiojančios vėlės). Bet vargu ar Žeberinės pelkės pavadinimas kildintinas iš žo­džio žiburinis. Tiesa, yra pavardė Žeberis ir kaimas Žeberiai (Rietavo sav.).  Žodžio su šaknimi varut taipogi neradau Lietuvių kalbos žodynuose. Asocijuojasi su žo­džiu varyti. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. penktojo dešimtmečio Derkintų ūkininkai per sausesnes Varutinių pelkių vietas į bendras ganyklas varydavo ganyti gyvulius. Tam net  buvo samdomas piemuo. Apie kelias dešimtis metų trukusią Derkintų bendrų ganyklų bylą bus atskiras pasakojimas.

Albinas BAGDONAS

Vilnius

(Bus daugiau)

Visada buvau įsitikinusi, kad lietuvių meilė pirčiai yra unikalus fenomenas. Keliaudama pasakodavau, kad mūsų vakarėliai neapsieina be pirties. Aiškindavau, kas yra ta lietuviškoji pirtis: „Tai vieta, panaši į pokylių salę: viena­me kambaryje galima bendrauti susėdus prie stalo, kitame dažniausiai šokama, o antrame aukšte yra kambariai su lovomis. Dar yra pirtis, o kieme iškastas prūdelis“. Ste­bėdavosi užsieniečiai draugai, nelabai suprasdami, kas per fenomenas ta lietuviškos pirties erdvė. 

Jie man pasakodavo, kokios susirinkimų ir ulionių erdvės yra tipiškos jų šaliai, bet visi sutardavome, jog nė viena iš jų ne­perspjauna lietuviškos pirties privalumų. O po tokių išvadų­ vi­si išreikšdavo norą vieną dieną tokioje pirtyje apsilankyti. Aš gi vaikščiodavau puikuodamasi ta mūsų meile pirčiai ir ją turinčioms sodyboms. Taip gyriausi iki tol, kol neapsilankiau Estijoje, kur, atsidūrusi tarp suomių ir estų, buvau priversta permąstyti mūsų pirties unikalumą. 

Vos tik išsižiodavau, kad Lie­tuvoje pirtis yra socialinis reiškinys, estai­ šokdavo pritarti –­ „taip taip, pas mus irgi, mes­ ten renkamės nusiraminti, apsivalyti kūną ir sielą, o kartais ir verslo susitikimus ten organizuojame“. Kai pras­i­tardavau apie­ vantas, jie taip pat nenustebdavo, mat, pasirodo, „viht“ estiškai reiškia vantą... Žodžiu, viskas, kuo stebindavau iki šiol draugus, pasakodama apie lietuviškas pirtis, Estijoje niekam įspūdžio nedarė. Priešingai – suvokiau, kokios ribotos mano „pirties žinios“. 

Neseniai lankiausi vieno esto bute, esančiame miesto centre – ir ten buvo pirtis. 

„Čia normalu“, – sako man. 

Matyt, ne veltui UNESCO Võ­romma regiono pirties lankymo tradiciją įtraukė į nemateria­laus žmonijos paveldo objektų sąrašą. Taigi pirtis Estijoje yra neatsiejama kasdienybės dalis – joje ir maudo­masi, ir rūkoma mėsa, o šias veiklas palydi įvairūs ritualai bei reikšmės. Kone sakrali vieta, kur žmonės turi galimybę geriau suvokti save – savotiška terapija. Tai erdvė, kurioje privalu pasitikėti vienas kitu ir kur galioja tam tikros etiketo taisyklės. Pasirodo, einant į pirtį su estais, būtų itin nemandagu atsisakyti vanojimo. O viena didžiausių klaidų – įeinant į pirtį palikti praviras duris: privalu įbėgti greitai ir užtrenkti duris, nes, išleisdamas iš pirties karštį, sulaužai žmonių pasiti­kėjimą savimi. Pirmą kartą ei­dama­ į pirtį su estais, to nežinojau, tad kai atsistojusi tarpdury svars­čiau, žengti į priekį ar atgal, su­pyk­džiau ne vieną.

Beje, ir estų santykis į nuogą kūną yra kitoks nei mūsų – mažiau kuklus. Mes dažniausiai dangstomės maudymosi kostiumais ar rankšluosčiais, o estai tuo tarpu nebijo išsirengti ir neslepia savo kūno, nes, anot vieno bičiulio, „juk tai – tai tik kūnas“.

Teko girdėti, kaip estai ir suomiai ginčijasi dėl pirties: kurio­je valstybėje jai skiriama daugiau reikšmės. Suomijoje, kaip man buvo paaiškinta, sunku rasti erdvę, kurioje nebūtų pirties: greitojo maisto užkandinės jas turi, Helsinkyje esančiame ap­žvalgos rate galima rasti vienos kajutės pirtį, iš kurios, kylant į viršų, atsiveria vaizdas į miestą, vienoje iš ledo arenų VIP ložių galima ir stebėti­ var­žybas, ir garuoti pirtyje vienu metu, o kur dar pirtys Hel­sinkio centrinėje bibliotekoje,­ Parlamente, senoje telefono ka­binoje, iki 2018 m. veikusioje cinko kasykloje, autobusuose, laivuose...

Tiesa, esto, priešingai nei manęs, šis sąrašas visai nesužavėjo.

„Jūs išsidirbinėjate iš pirties tradicijų“, – pareiškė jis.

Ir gavo atsakymą, jog Suo­mi­joje yra daugiau nei 3 mi­lijonai pirčių ir apie 5,5 mln. gyventojų, tad belieka paskaičiuoti, kiek pirčių atitenka vienam gyventojui. Estas aiškino, kad jų mažai populiacijai pirčių per akis ir kad apskritai tai visai ne apie skaičius, o apie kokybę. Tuomet suomė rėžė: „O kodėl kone visame pasaulyje gali rasti suomišką pirtį“?  Taip ginčijosi jiedu iki aušros, o aš supratau, kad nevalia diskutuoti apie estų ir suomių pirties tradicijas jiems girdint.

Šviestautė ŠILAUOGYTĖ