Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionate Lenkijoje iš Grimzdų kilęs, o dabar Klaipėdoje gyvenantis 20-metis Edvinas Vaičiulis iškovojo du bronzos medalius. Sporto bendruomenę bene labiausiai nustebino tai, jog toks aukštas rezultatas pasiektas tarptautinėse varžybose Edvinui dalyvaujant pirmą kartą. Užkopti ant nugalėtojų pakylos jam pavyko sėkmingai įveikus 3000 metrų kliūtinio bėgimo ir 800 metrų distancijas.

Atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, vaikinas pripažįsta, jog nors pergalė labai saldi, ją pasiekti nebuvo lengva.

„Be sunkių treniruočių nieko nebūtų. Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionato varžybos tai kuo puikiausiai įrodė. Tai buvo pirmosios tokio svarbumo rungtynės, pirma tokia patirtis, stengiausi neatsilikti nuo lyderių. Bet jaučiau, kad, artėjant finišo link, mano kojos lyg ir pradeda neatlaikyti krūvio, todėl likus vos penktai daliai sekundės, tiesiog šuoliu kirtau finišo liniją. Maniau, kad būsiu ketvirtas. Todėl labai nustebau pasiektu rezultatu. Ta­čiau be galo smagu, visi sveikino – ir šilališkiai, ir klaipėdiškiai, o tai dar labiau motyvuoja“, – „Šilalės artojui“ pasakoja vaikinas. 

Kitą Europos čempionato die­ną Edvino laukė dar vienas išbandymas – 3000 m kliū­­tinio bėgimo rungtis. Ir čia vaikinas naudojo panašią bėgimo techniką: iš pradžių tempas buvo lėtesnis, vėliau susikaupė ir spurtavo. 

„Bėgau su kitu sportininku beveik lygiagrečiai. Taip įveikėme šešis ratus, tad septintąjį reikėjo pasistengti, susikaupti ir startuoti kuo greičiau. Smagu, kad ir vėl pavyko iškovoti trečios vietos medalį“, – džiaugiasi Edvinas. 

Dabar Klaipėdoje gyve­nantis jaunuolis nuo gimimo turi klau­sos negalią. Tačiau tvirtina jau susigyvenęs su šiuo iššūkiu, kurtumas jam netrukdo nei užsiimti sportu, nei susirasti draugų. Jis įsiti­ki­nęs, kad sportuoti galimybių turi kiek­vienas, tereikia tik no­ro.

Anot Edvino, net nesitiki, kad pasiekimai ir pirmieji medaliai iškovoti būtent bėgime. Pasirodo, iš pradžių ši sporto šaka jam net nepatiko, o mokykloje per kūno kultūros pamokas bėgiodavo tik todėl, jog mokytojai nepasakytų tėvams, kad yra nedrausmingas mokinys. Tačiau paaug­lystėje viskas pasikeitė, prieš kelis metus ėmė treniruotis rimčiau, o profesionaliai šiuo sportu pradėjo užsi­iminėti tik nuo praėjusio spalio.

„Dabar bėgioji­mas ir važiavimas dviračiu yra mėgiamiausi užsi­ėmimai“, – juokiasi sportininkas.

Pasak Edvino, tre­niruotis jis sten­giasi protingai, įvertindamas tai, kaip jaučiasi: no­ri, pavyzdžiui, ry­tą mankštintis ar ne. 

„Kartais bėgioju, kartais einu į salę. Tačiau krūvis nebūna labai intensyvus. Bet po pietų jau tenka padirbėti rimtai su trenere Jolanta Petrile. Be to, privalau laikytis ir gana griežto režimo, tarkime, stengiuosi visada eiti miegoti apie 22–23 va­lan­dą. Tokio ritmo laikausi kiek­vieną dieną“, – teigia E. Vai­­čiu­lis.

Ir prisipažįsta, jog bėgimas ne tik stip­rina fiziškai, bet ir padeda įgyti daugiau pasi­ti­kėjimo savimi. 

„Kartais per treniruotes sudvejoju, kad gal bus sunku, nepajėgsiu įveikti distancijos. Tačiau pasižiūriu kitų sportininkų rezul­tatus, matau jų pastangas, ir tai motyvuoja: jei gali jie, galiu ir aš. Nors, ko gero, kurčiųjų varžybos, lyginant su girdinčiųjų, yra lengvesnės“, – svarsto Edvinas.

Jis pastebi, kad jaunimas labai dažnai tingi, neturi valios sportuoti. Tačiau, anot Edvino, reikia tik pradėti, o tada savaime ateina supratimas, kaip tai yra šaunu ir naudinga. Todėl jis skatina jaunus žmones pakelti galvas nuo telefonų ir bent kartą apsukti ratą aplink stadioną, aikštelę ar tiesiog pabėgėti keliu. 

Be to, puikus būdas pajudėti yra ir dviratis, kuriuo važiuoti Edvinui labai patinka.

„Galiu nuvažiuoti iš Klaipėdos į Palangą, o kartais ir toliau. Esu per dieną nuvažiavęs apie 150 kilometrų iki Nidos, ir iki Šilutės numynęs maždaug 100 km nuo Klaipėdos. Dviračiais važiavau ir su girdinčiaisiais, keliavome ilgą nuotolį, jokių nesusipratimų dėl to nekyla. Man patinka grynas oras, mėgstu pajudėti, kartais pakeliauti dviračiu kviečiu draugus, bet jie ne visada su manimi sutinka. Tada belieka savo išvykos įspūdžiais pasidalinti socialiniuose tink­luose“, – sako šilališkis. 

Laisvalaikiu Edvinas taip pat kuria vaizdo įrašus apie kompiuterinius žaidimus, jam labai patinka ne tik juos žaisti, bet ir komentuoti. Tačiau tam ne visada užtenka laiko, nes vis tik pirmenybę jis skiria treniruotėms. 

„Vaizdo įrašus filmuoju nuo 2014-ųjų, šiuo metu turiu net 6 „Youtube“ kanalus. Vienas skirtas žaidimams, kitame pasakojama apie filmavimo subtilybes, dar vienas susijęs su muzika. Įkeliu ir reportažų apie Klaipėdoje vykstančius renginius, pasidaliju įvairiais juokeliais bei pan.

Turiu daug svajonių, pavyzdžiui, noriu pamėginti fotografuoti. Visa tai mane skatina judėti į priekį, siekti savo tikslų“, – teigia Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionato prizininkas.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Praėjusios savaitės kul­tūros naujienose maty­ti ne vienas ryškus vardas – paskelbti svarbių ap­do­va­no­jimų laureatai, tarp kurių pirmiausia iš­si­skiria šių metų Nobelio literatūros pre­mijos laure­a­tas norvegas Jonas Fos­se. 

Norintiems aktyvesnio laisva­laikio šią savaitę verta apsilan­kyti keliuose Šilalės rajono mies­teliuose, kur organizuojamos ru­dens šventės. Kvėdarnos kultūros namuose spalio 11 d. vyks kūrybinės dirbtuvės „Rudeninis pasveikinimas“, Upynos kultūros namuose tądien ir 12 d. organizuojamos kūrybinės moliūgų skaptavimo dirbtuvėlės, čia nuo spalio 13 d. iki 15 d. taip pat vyks tradicinė gatvės paro­da „Liktarna“, o Jucaičių bend­ruomenės salėje spalio 14 d. šurmuliuos rudens darbų užbaigimo šventė. Verta pasižymėti ir spalio 15-ąją – Skaudvilės kultūros namuose nuo 12 val. vyks kūrybinio sezono atidarymas su nemokamu mėgėjų teatrų festivaliu „Veid­rodis“. 

Ketvirtadienį Švedijos sosti­nėje Stokholme paskelbtas No­belio literatūros premijos laureatas. Norvegas J. Fosse premiją gavo už „inovatyvias pje­ses ir prozą, kurios suteikia balsą tam, kas nenusakoma“. Ra­šytojo darbai išversti į dau­giau nei 40 kalbų, leidinys „The Daily Telegraph“ J. Fosse įtraukė į gyvų genijų šimtuką – rašytojui jame atiteko 83 vieta. 

Minint Tarptautinę vertėjų dieną, Kultūros ministerijoje įteik­tos vertėjų globėjo Šv. Jeronimo premijos lietuvių literatūros vertėjui į lenkų kalbą dr. Kamiliui Pecelai bei klasikinės kinų ir japonų literatūros vertėjai į lietuvių kalbą doc. dr. Daliai Švambarytei. 

Šių metų Baltijos Asamblėjos literatūros premija skirta lietuvių vertėjui ir poetui Antanui A. Jonynui. Kūrėjas įvertintas už sonetų rinkinį „Naujieji sonetai“. Šiai premijai taip pat buvo nominuotas estų rašytojas ir poetas Reinas Raudas už 2021 m. išleistą romaną „Saulės raštas“ bei latvių rašytoja Kristine Ilzina (Kristynė Ilzinia) už novelių rinkinį „Neliudysiu prieš tave“ (2022 m.)

Įteikti šią savaitę ir pirmieji Valstybinės kultūros paveldo komisijos apdovanojimai „Paveldo DNR“, įvertinant geriausiai tvarkomus kultūros paveldo objektus bei pagerbiant labiausiai šioje srityje pasižymėjusius žmones ir sėkmingiausias iniciatyvas. Objektų nominacijoje apdovanotas Vilniaus Medinės miesto architektūros muziejus, asmenybių nominacijos nugalėtojais tapo „Art deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų Kaune įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, o iniciatyvų ir darbų nominacijos – Pasvalio ra­jone esantis Raubonių malūnas-karšykla-verpykla. Apdovanojimai bus teikiami kas ketverius metus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Spalio 12 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje išvysite spektaklį „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera pavasarį į pajūrį sutraukė šokio gerbėjus iš tolimiausių šalies kampelių ir užsienio.

Spektaklio kūrėjai - skirtingų šalių jaunosios kartos choreografai Robertas Bondara (Lenkija) ir Alexanderis Ekmanas (Švedija), dėl savo nepaprasto žingeidumo, kūrybingumo ir noro išbandyti savo jėgas vis naujose šokio scenose, žanruose ar stiliuose jau sulaukę įvairių pasaulio šalių žiūrovų bei kritikų liaupsių bei prestižinių apdovanojimų. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai” greta A. Ekmano „Cacti“ (Kaktusai) pristatomos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurios skatina publiką apie scenos meną turėti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su profesionalų požiūriu. Juk „Kaktusai“ – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams. Bus labai įdomu išgirsti kaip šią istoriją supratote Jūs!

Šokio stebuklas!

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja sako, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti. „Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“,- akcentuoja ji.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu“,- džiaugiasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą. „Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“,- rašo Sigita Ivaškaitė.

Kaktusai sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Mes tik norėjome pasijuokti!

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

KVMT inf.

Martyno Aleksos nuotr.

Nieko keisto, kad įmonės reklamai skiria ypatingą dėmesį – nuo to pri­klauso paslaugos ar prekės paklausa ir, be abejo, santykiai su klientu. De­ja, neretai klientas pasijunta apgautas, nes, pasikliovęs reklama, gauna ne tai, ko tikėjosi. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Pasirodo, ne tik pasakose moliūgas virsta karieta – tikrą milžiną išauginęs Alvydas Rudys pokštauja, kad jo daržovė bent jau priekabos ratą tikrai galėtų atstoti.

„Didžiausias šiemet darže ras tas moliūgas svėrė beveik 48 kilogramus, o jo broliai išaugo šiek tiek lengvesni, pasiekė 37,5 kg“, – neatsistebi rekordininkais Alvydas.

Šilališkiams gerai pažįstamas muzikantas prisipažįsta neturįs daug praktikos, kaip reikia moliūgus auginti – sėjo juos dar tik trečią sezoną. Be to, nelabai gilinosi ir į daržovių veislę.

„Žinau, kad buvo dviejų rūšių sėklų: didieji moliūgai „Gliaš“ ir „Pacific Giant“. Ant vienos pakuotės rašė, jog moliūgai gali išaugti net iki 300 kg, tik, aišku, iki tiek maniškiams dar to li. Nors ir 37-48 kg svorio daržovė jau atrodo solidžiai, o ir ką nešti turėjau“, – juokiasi Alvydas.

Anot A. Rudžio, nors ir pernai derlius nebuvo prastas, bet didžiausias moliūgas svėrė perpus mažiau nei šiųmetis.

„Gal ši daržovė ne visiems patinka, bet man ji – gardi. Labai mėgstu tirštą moliūgų sriubą, taip pat labai skanios obuolių ir moliūgų sultys. O kam poskonis nėra gardus, galima įmaišyti morkų, kokių nors egzotinių vaisių. Iš mūsų išaugintų moliūgų derliaus praktiškai nelieka jokių atliekų – ko patys nepajėgiame sunaudoti, likučius vištos sulesa“, – dalijasi ūkininkavimo įgūdžiais kapelos „Tekinis“ muzikantas.

Gydytoja dietologė Edita Gavelienė pažymi, jog dėl savo maistinės vertės moliūgas yra vienas iš nedaugelio produktų, kuris privalo rasti vietą mitybos racione. Tuo labiau, jog ši daržovė yra priskiriama prie sveikatai palankių ir mažai kalorijų turinčių produktų.

„Moliūguose galima rasti vitaminų A, C, E ar K, kuris itin reikalingas kraujo krešumui, kaulų būklei bei kitoms žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti. Juose taip pat gausu mineralinių medžiagų ir mikroelementų: kalio, vario, mangano, šiek tiek geležies. Be to, iš moliūgų galima ruošti ne tik trintas sriubas, bet juos panaudoti ir kepiniams, keičiant juose dalį miltų”, – teigia E. Gavelienė.

Pasak gydytojos dietologės, vertingas ne tik moliūgo minkštimas, bet ir jo sėklos, kuriomis rekomenduojama skaninti salotas ar sriubas.

Kviečiame pasigaminti gardų, kvapnų moliūgų karį, kuriam reikės: 200 g ankštinių pupelių, 1 vnt. poro, žalumynų pagal skonį, 500 g moliūgo, 2 skiltelių česnako, alyvuogių aliejaus, 0,5 stiklinės vandens, tailandietiško kario padažo, 250 g ryžių, 1 citrinos.

Gaminimas labai paprastas – į puodą suberiame visas susmulkintas daržoves ir žalumynus, alyvuogių aliejuje pakepintą porą, česnaką ir, užpylę vandens, troškiname 5–10 minučių, kol daržovės taps minkštos. Tada pagardiname kario padažu, išspaudžiame citrinos sulčių.

Patiekiame su atskirai išvirtais ryžiais. „Šilalės artojas“ iki spalio 10 d. dar laukia jūsų išauginto (arba atrasto kaimyno darže) derliaus nuotraukų el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Nugalėtojus skelbsime kitą savaitę, jiems atiteks redakcijos prizai.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Vis labiau vėstantys orai verčia galvoti apie netrukus prasidėsiantį šildymo sezoną. Kas jau įsigijo kuro, laukia kompensacijų, kiti jo dar tik ketina pirkti ir tikisi, kad savivaldybė priims išankstines sąskaitas. Tačiau šiemet tvarka keičiasi, o daug žmonių, pernai gavusių paramą, ateinančią žiemą turės verstis savo jėgomis. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Paskutinėmis rugsėjo dienomis Estijos kurortiniame mieste Pernu vy­ko Pabaltijo valstybių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) veteranų krepšinio tur­nyras „Baltijos taurė 2023“. Iš jo Lietuvos vyrų komanda grįžo pelniusi čempionės titulą. 

Pagal varžybų reglamentą, šiame turnyre dalyvauja kiekvienos šalies atitinkamos amžiaus grupės sportininkai. Šiemet buvo varžomasi 8 amžiaus grupėse, dalyvavo 6 moterų ir net 35 vyrų komandos. Daugiausiai pergalių pasiekė Lietuvai atstovavusios komandos, kurios laimėjo 5 aukso, 2 sidabro ir vieną bronzos medalį. 

Tarp parvežusių į Lietuvą aukso medalius yra ir trys Tauragės krepšinio veteranų komandos atstovai: tauragiškiai Sigitas Mičiulis ir Juozas Jankevičius bei šilališkis Arūnas Radavičius. Vyrai buvo pakviesti į Vilniaus „Statybos senjorų“ komandą ir svariai prisidėjo iškovojant Baltijos čempionų taurę 65+ amžiaus grupėje.

Juozas JANKEVIČIUS,

klubo vadovas

Nuotr. iš klubo archyvo

Kai kurie šilališkiai jau pastebėjo miesto gatvėmis vaikštančius du juodbruvus vaikinus. Jie buvo pristatyti visuomenei akcijos „Visa Lietuva šoka“ metu – savanoriai iš Turkijos ir Armėnijos Šilalės kultūros cent­re dirbs visus metus, tad vaikinai tikisi per tą laiką pramokti ir lietuvių kalbos.

Turkijoje, Stambule gyvenan­tis 24-erių Sinan ir 19-metis armėnas Hrayar mūsų mieste atsidūrė Šilalės jaunimo atsto­vų kvietimu. Abu vaikinai tikina, jog iš anksto žinojo, kur teks dirbti, tad Šilalėje juos ma­žai kas stebina.

„Nebent tai, kad žmonės dažnai į mus spokso ir gana kritiškai žiūri į rūkymą“, – juokiasi abu.

Šilalės kultūros centro vyriausioji kultūrinės veiklos vadybininkė, koncertų (spektak­lių) organizatorė Guoda Juškaitė sako, kad pavasarį Šilalės kultūros centrui tapus tarptautinius savanorius priimančia organizacija, pradėta tarptautinių savanorių paieška bei atranka. 

„Rinkomės pagal savo rajono porei­kius: svarbu buvo, kuo savanoriai mėgs­ta užsiimti laisvalaikiu, ar turi sava­noria­vimo patirties. Šilališkiams ypač aktuali sportinė veikla, tad ir tai turėjo reikšmės pasirinkimui“, – teigia Guo­da.

Sinanas, gyvenantis milijoniniame Stambulo mieste, sako nenustebęs, kad Šilalė – visiškai mažas miestelis, mat jau buvo pasidomėjęs mūsų kraštu. 

Tą patį kalba ir iš Armėnijos sostinės Jerevano atvykęs savanoris Hrayar. Be to, anot vaikino, jis netgi norėjo pailsėti nuo didmiesčio šurmulio ir sąmoningai rinkosi mažą bei žalią Šilalę. Tiesa, abu vaikinai iki šiol nebuvo pažįstami, bet dabar apsistojo viename bute. Paklausti, ar leng­va suderinti interesus, juolab, kad ne tik gyvena skirtingose šalyse, bet ir yra skirtingų religinių pažiūrų (Armėnija – krikščioniška, Turkija – musulmonų tikėjimą išpažįstanti šalis), jie tvirtina, kad jokių prob­lemų nekyla – abu nėra praktikuojantys tikintieji.

„Visada norėjau būti kiek įma­noma savarankiškas, gim­tinėje gyvenau atskirai nuo tė­vų – jie išvyko dirbti į Rusiją, kai man tebuvo 16 metų. Tad ir mano pasirinkimą persikelti į Europą jie palaikė“, – pasakoja Hrayar.

Nors jam dar tik 19-a, jis jau yra įgijęs buhalterinės apskaitos išsilavinimą. Bet supratęs, jog toks amatas netinka, kurį laiką dirbo barmenu, vėliau susidomėjo grafiniu dizainu, pasinėrė į video meno kūrybą. 

24-erių turkas yra sėslesnės natūros žmogus – vaikinas universitete įgijo ang­lų kalbos vertėjo išsilavinimą ir ateitį sieja su šia kalba, yra mokęs anglų kalbos mažuosius savo tautiečius. Taip pat mėgsta fotografuoti, filmuoti. 

„Mano tėvai nežinojo, kad dalyvauju savanorių atrankoje. Nieko jiems nesakiau, todėl kai atėjo laikas išvykti, tėvus ištiko šokas. Bet, manau, jie jau susitaikė su mano pasirinkimu“, – šypsosi Sinanas.

O kaip užsieniečių akimis atrodome mes, jiems nepažįstama kalba šnekantys žmonės? 

Jaunuoliai vienbalsiai atsako, kad šilališkiai yra draugiški, pri­ima juos šiltai, kaip lauktus svečius. Dėl to vaikinai tikina ir kalbą pasistengsiantys per tuos metus bent šiek tiek išmokti.  

„Jūsų kalba skamba sudėtingai, bet viliuosi, jog pavyks ją įvaldyti, nes pradėjus gilintis, neatrodo sunku. Manau, mokėti kalbą šalies, kurioje gyveni ir dirbi, yra būtina. Be to, esu mėgstantis bendrauti žmogus, žaidžiu krepšinį (jau buvau „Lūšies“ rungtynėse), futbolą, todėl bent minimalios kalbos žinios yra reikalingos“, – prašo šilališkių jį kalbinti lietuviškai turkas.

Nesibaimina svečiai iš Azijos valstybių ir tradicinės lietuviškos virtuvės, nors apie kugelio, barščių ir kitų mums įprastų patiekalų skonį kol kas kalbėti per daug nenori. Tik santūriai užsimena, jog „nepatinka  bulvių valgiai“... 

„Bet džiaugiamės, kad jau kai kuriuos patiekalus išbandėme. Žinoma, mė­giname parduotuvėse rasti kažką, prie ko esame įpratę, bet tai – neįmanoma, nė­­­ra nieko net panašaus. Ką valgome? Ren­­kamės makaronus, koldūnus, tai, kas mums labiau žinoma“, – prisipažįsta vaikinai. 

Ir tikina esantys patenkinti galimybe pietauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, kur maistas jiems tinka ir patinka.

Šilalės kultūros centro ir at­viro jaunimo centro „Pulsas“ vadovai džiaugiasi pirmaisiais bendradarbiavimo rezultatais ir tikisi, jog pavyks produktyviai panaudoti savanorių gebėjimus kurti vizualinius menus. 

Tarptautinius savanorius Šilalės kultūros centras galės priimti iki 2027-ųjų pabaigos.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pačiame Rūtelių kaimo centre, nuo tvenkinio, atsiveria vaizdas į mar­gaspalvių žiedų lauką. Bene de­šimtmetį krikštatėvių sodyboje šei­mininkaujanti klaipėdietė Lai­mu­tė Sakalauskienė čia kuria Gėlių ūkį („Gėliūkis“) – vietą, kur siela at­ran­da ramybę, o širdį užplūsta gy­venimo džiaugsmas.  

Į gimtuosius kraštus Laimutę sugrąžino paprastos, didelių iššūkių nekeliančios kasdienybės ilgesys. Daug metų dideliam Klaipėdos prekybos cent­rui vadovavusiai ir netgi viso regiono par­duotuvių tinklo direktore dirbusiai vers­lininkei kaimas atrodė kaip ramybės uostas, kur gali nusimesti dalykiš­kos, griežtos vadovės kaukę ir tapti pa­prastu, nuoširdumo ir emocijų sklidinu žmogumi. Gal kokius penkis metus į Rū­telių kaimą moteris su šeima atvažiuodavo tik pailsėti nuo miesto įtampos, pabūti su namiškiais, bet tuo pačiu stebėjo, kaip pavyksta susigyvenanti su visiškai kitokia aplinka, nei buvo įpratusi. Paskui atsirado noras turėti gėlių – ir jos įtraukė klaipėdietę visu kūnu ir siela. 

Kodėl gėlės, nereikia nė klausti. Kaime gyvenusi ir sunkiai visą laiką dirbusi Laimutės mama jas labai mylėjo, visada jų augindavo, tad ir dukrai jos teikė tą džiaugsmą, kurio ji nejusdavo apsivilkusi dalykinį kostiumėlį ir dalindama nurodymus pavaldiniams. Matydami Laimutės pomėgį, vaikai padovanojo jai hidrolatų gamybos įrangą –  ir tai buvo pirmas žingsnis į naują verslą. Įvairiausių rūšių hidrolatais, gėlių esencijomis, augalų druska jau keli metai L. Sakalauskienė prekiauja socialiniuose tinkluose.

Kai gėlėms neužteko vietos prie sodybos Klaipėdoje, kilo mintis persikelti į Rūtelius, kur beribė erdvė leido įgyvendinti ir sudėtingus, daug darbo bei vietos užimančius projektus, pavyzdžiui, gėlių labirintą. Jį pasodino pernai – ilgai rinko augalus, derino jų žydėjimo laiką, stebėjo, kaip, keičiantis vegetacijai, keičiasi spalvos. Jos ir yra pačios svarbiausios, nes labirintas skirtas subalansuoti žmogaus energetiniams srautams. Todėl didysis, išorinis labirinto ratas žydi raudonai – spalva, skatinančia pasitikėjimą savimi, tvirtą stovėjimą ant žemės, suteikiančia gyvenimui pagrindo. Ant­rajame labirinto rate žiedus skleidžia medetkos ir serenčiai – oranžinė spalva kelia malonumą. Už emocijas ir valią yra atsakinga geltona, o žalia – širdies spalva, skatinanti meilę bei švelnumą. Pačiame labirinto centre susodintos žydros ir mėlynos gėlės. 

L. Sakalauskienė ne kartą įsitikino, kad labirintas nėra gėlių darželis, į ku­rį ateinama pasigrožėti žiedais. Tai – meditacijos, susikaupimo vieta, todėl kai reikia pačiai sau atsakyti į sudėtin­gus klausimus, moteris suka būtent čia. Vaikš­to, grožisi, žiūri į beribes laukų platybes, leidžia sau nieko negal­vo­ti ir atsakymas ateina pats, lengvai ir paprastai, tarsi seniai jį būtų žinojusi. 

Bet bene labiausiai sodyboje akis traukia dvi ilgos liepsnojančių jurginų eilės. Tai – tradicinės  kaimo gėlės, kurių beveik nerasi gėlių salonuose. Laimutė sako sodinanti jurginus dėl grožio, bet renkasi tokias veisles, kad žiedus būtų galima skinti, kurti puokštes, džiuginti jomis visus norinčius. Nors praėjusią žiemą nemažai jurginų šaknų išsaugoti nepavyko, jų vis tiek yra labai daug ir skirtingų – daugiau nei 50 rūšių. 

Turint tiek gėlių, tenka nusiteikti sunkiam darbui, atsisakyti manikiūro ir nuo ryto iki vakaro lenkti nugarą.

„Būna, kad sakau: viskas, negaliu, skauda nugarą, nuo piktžolių dega rankos. Bet užtat galva leng­va, mintys aiškios, gali kurti, svajoti. Todėl pailsiu ir vėl gyvenimas pilnas džiugesio, vėl ieškau gėlių, vėl sodinu. Darbas sunkus, pelno nėra, bet malonu­mas neapsakomas“, – juokiasi mo­teris. 

Ji tikina, kad gėlės jai yra gyvos būtybės, žinią žmonėms perduodančios žiedais. Todėl jei pačiai liūdna, sunku – eina pasivaikščioti į žydinčią pievą, prisėda piramidėje, kur vėjas kuria skambančių varpelių melodiją. Ta melodija aidi ir sename sode, primena krikštatėvių Jono ir Jadzytės Zemblių sodyboje prabėgusias nerūpestingos vaikystės dienas. Gal dėl to ir traukė čia sugrįžti, o sugrįžus persekiodavo mintys, skatinančios keisti gyvenimą, ieškoti užsi­ėmimo, kuris teiktų daugiau laimės, nei materialinė nauda.

Apie tai, kad Rūtelių kaime puoselėjamo gėlių ūkio vartus atkels svečiams, Laimutė sako negalvojusi, o jei ir šmėstelėdavo tokia mintis, tai atrodydavo kaip sunkiai įgyvendinama svajonė. Vis manydavo, kad dar neturi ką parodyti, dar per mažai, pernelyg paprasta, kad būtų į ką žiūrėti. Bet netikėtas susitikimas su tokiais pat gėlių mylėtojais iš Šilalės viską apvertė aukštyn kojomis. 

„Net nustebau, kai paskelbus apie „Gėliūkį“ atsirado tiek susidomėjusių – skambina, prašosi į svečius, sako, kad nori pasidžiaugti mano gėlėmis. Kai pagalvoju, per tą mėnesį padariau daugiau nei per kelis metus, nes laukti nėra kada – kai važiuoja žmonės, visi planai turi greitai virsti darbais“, – įsitikinusi ūkio šeimininkė, vasaros pabaigoje nustebinusi netikėtais renginiais. 

Gėlių mylėtojus Laimutė pakvietė į naktinį pasivaikščiojimą žiedų labirintais. Degantys žibintai, žvaigždžių takas danguje, žolynų kvapas sukūrė ypatingą nuotaiką, leido pajusti, koks gražus yra mūsų gyvenimas. Pasak gėlininkės, po tokių susitikimų užplūsta džiaugsmas ir noras visus apdovanoti gėlėmis. Todėl rugsėjo 1-osios išvakarėse tokią dovaną ji įteikė bendruomenės mergaitėms, pakvietusi į sodybą kurti puokščių mokytojams. O Mokytojo dienos proga kvietė žmones pradžiuginti savo mokytojus įspūdingais jurginų žiedais. 

Moteris įsitikinusi, kad ateitis Rūteliuose priklauso nuo to, kaip pavyks sukurti gėlių verslą, ar jis bus įdomus ir reikalingas žmonėms. Rūteliai yra puiki vieta gėlių mylėtojams priimti, nes netoli autostrada, kaimas yra prie gero kelio. Ir tai labai svarbu, nes, ieškodama įdomesnių augalų L. Sakalauskienė tikina apsukusi kone visą Lietuvą, kartais tekdavo važiuoti į tokias atokias, tarp miškų įsikūrusias sodybas, kad pati stebėdavosi, kaip žmonės jas atranda. 

„Jei mes su vyru sukursim vertę, kurios reikės žmonėms, jie mus ras, kokiame atokiame kaime bebūtume įsikūrę. Iš patirties žinau, kaip, įtemptai dirbant, reikia grožio ir ramybės, jog siela pailsėtų, atsigautų. Dėl to vis dažniau žmonės atsigręžia į gamtą, ieško natūralumo, nori pailsėti nuo kasdienio triukšmo. „Gėliūkis“ ir bus ta stotelė, kur kiekvienas galės atrasti namus savo sielai“, – viliasi L. Sakalauskienė. 

Ir džiaugiasi, kad dabar, kai nebereikia niekam vadovauti, prisiimti atsakomybės už kitų darbą, kasdien gali nerti į naujus atradimus – kvapus, žinias apie augalus, netikėtą gilių kavos skonį, žmonių gerumą, laisvę kurti ir svajoti. 

„Gyvenimas tuo ir gražus, kad nežinai, kas nutiks po akimirkos“, – sako moteris, svetingai atverianti savo kiemo vartus Rūtelių kaime. O prie jų žydi rūtos – senovinė, daugelio jau pamiršta gėlė, tarsi simbolizuojanti lietuvišką, žmogiškąsias vertybes vis dar saugantį kaimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.