Įprasta kalbėti apie netikras naujienas, kitaip dar vadinamas melagienomis, kaip apie trečiųjų šalių priemones informaciniame kare. Šis reiškinys natūraliai asocijuojasi su priešiška propaganda, siekiu daryti užslėptą poveikį visuomenei, o patys netikrų naujienų skleidėjai elgiasi įžūliai ir ciniškai. Viskas iš tikrųjų taip ir vyksta, bet reikia turėti galvoje, jog propagandinio manipuliavimo principus išnaudoja ne vien priešiškos valstybės, o melagie­nos gali būti platinamos ne tik psichologinės operacijos tikslais. 

Netikra medija, netikras interviu

Natūralu, kad medijų pripildytame pasaulyje propagandi­nės manipuliacijos technikos plinta plačiau ir naudojamos banalioms apgaulėms bei finansinėms aferoms. Tuo pat metu įžūlumu ir ciniškumu paprasti sukčiai nė kiek nenusileidžia informacinio karo pėstininkams, iš kurių mokosi.

Rugsėjo viduryje interneto pla­tybėse pastebėtas portalą „Delfi“ imituojantis puslapis. Jame buvo paskelbtas interviu su visuomenininku Andriumi Ta­pinu. Teigiama, esą jį kalbina žurnalistė Živilė Kruopaitė-Basiulė, o visuomenininkas neva atskleidė stebuklingą praturtėjimo pas­laptį. 

Apie tai, kad ši publikacija yra netikra pranešė pati Ž. Kruo­paitė-Basiulė.

„Viskas yra FAKE (t.y. netik­ra), ir nežinau, kas nusprendė pasinaudoti mano vardu savo sukčiavimo schemoms įgyvendinti“, – pasipiktinusi rašė ji. 

Akylam skaitytojui ir pačiam būtų ne taip sunku nustatyti, jog internete platinama publikacija yra netikra. Nors puslapis ir gana neblogai imituoja „Delfi“ portalą, galima atkreipti dėmesį į tai, kad jo adresas iš tikrųjų buvo kitoks, nei naudoja žiniasklaidos priemonė. Be to, Ž. Kruopaitė-Basiulė nedirba „Delfi“ portale. 

Išties belieka spėlioti, kodėl, fabrikuodami publikaciją, sukčiai pasirinko būtent šios žurnalistės vardą, o ne kokio nors tikro portalo autoriaus. Galbūt dėl to, kad Ž. Kruopaitė-Basiulė yra gana žinoma – ne vien kaip žurnalistė, bet ir kaip populiarios knygos apie savo močiutę, buvusią partizanų ryšininkę, autorė. Pristatydama knygą ji važinėja po Lietuvą, dažnai yra kviečiama į įvairius renginius, jos vardas skamba informacinėje erdvėje.

Galiausiai ir pats aptariamas sufabrikuotas tekstas nepriminė tradicinio žurnalistinio pokalbio, o atrodė kaip prastai paslėpta internetinės investavimo platformos reklama. 

Nesiimsiu vertinti jos patikimumo, bet turint galvoje, kokiais būdais ji yra reklamuojama, galima numanyti, kad nuo jos reikėtų laikytis atokiau. Neatmetama, jog tai net nėra reali investavimo platforma, o tiesiog internetiniai vartai, per kuriuos patiklūs žmonės suneša savo pinigus sukčiams.

Kaip ten bebūtų, pagal analogiją su juodąja propaganda ir juodaisiais ryšiais su visuomene, galima teigti, kad šiuo atveju turime savotišką juodosios reklamos pavyzdį.

Kai pelnomasi iš tragedijos

Būtina paminėti, kad tai yra ne pirmas atvejis, siekiant tokiu abejotinu būdu reklamuoti „investavimo platformą“. Šio teksto autoriui ir pačiam ne taip seniai teko atsitiktinai apsilankyti „Delfi“ naujienų portalą primenančiame puslapyje. Ten nuvedė nuoroda socialiniame tinkle. Iš pradžių net nesuvokiau, kad puslapis netik­ras, tačiau užteko šiek tiek paskaityti tariamą „Delfi“ publikaciją, kad suprasčiau, jog tai įžūli ir ciniška apgaulė.

Šįkart sukčiai pasinaudojo vi­­są Lietuvą sukrėtusia tragedi­ja, kai Vilniuje vasario pradžioje dingo 15-metis paauglys. Jo paieškos, kuriose dalyvavo ir gausios savanorių pajėgos, rezultatų nedavė. Tik gegužės 1 d. berniuko kūnas buvo aptiktas Neryje. Iki šiol nėra aišku, kas tapo šios tragedijos priežastimi. Tačiau sukčių sukurtas tekstas siūlė „paslapties atskleidimą“: melagienoje buvo teigiama, jog policija neva atliko kelis areštus, „susijusius su paauglio nužudymu“. Čia pat buvo pateikiamas interviu su tariamu jo draugu, kuris „atskleidė“, jog prieš mirtį paaug­lys užsiiminėjo investavimu internete, uždirbo didelius pinigus ir tapo auka tų, kurie norėjo juos pasisavinti... Ir pateikiama ir nuoroda į „investavimo platformą“, nešančią pasakiškus pelnus...

Žinoma, galima tik baisėtis sukčių ciniškumu ir įžūlumu, išnaudojant tikrą tragediją sa­vo tikslams. Kita vertus, matyt, čia tinka posakis, jog pinigai nekvepia, ypač, kai bandai juos „uždirbti“ abejotinais būdais.

Sklandus mechanizmas

Kalbant apie šiuos atvejus, kurių šaknys numanomai yra vienoje ir toje pačioje sukčiavimo schemoje, svarbu akcentuoti, kokie propagandinio manipuliavimo ir psichologinių operacijų principai buvo išnaudoti. 

Pirmiausia – žinomos žiniask­laidos priemonės klastojimas, siekiant apgauti skaitytoją, užliūliuoti jo budrumą. Atitinkamai ir naratyvas patei­kiamas „straipsnio“ pavidalu, minint žinomus vardus, pasinaudojant plačiai nuskambėjusia istorija – visa tai tampa priemonėmis tikroviškumo iliuzijai sukurti. 

Juodoji „investavimo platfor­mos“ reklama pateikiama, jos pavadinimą ir adresą minint lyg tarp kitko. Tuo tarpu „straipsnyje“ pasakojama istorija panaudojama kaip įrodymas, jog tai esąs tikras gausybės ragas (būtent investuodamas čia „praturtėjo Tapinas“, būtent dėl „įgyto fantastiško pelno nužudė paauglį“ ir kt.). 

Verta akcentuoti, jog sukčiai pasinaudojo ir tam tikromis informacinio lauko tendencijomis. Greitos informacijos amžiuje mes iš tikrųjų kreipiame mažai dėmesio į tokias detales kaip tinklalapio adresas, bet rea­guojame į atpažįstamą dizainą, spalvas (beje, tuo nau­dojasi ir sukčiai, kuriantys ne­tik­­ras bankų, Sod­ros“ paskyras).

Dar vienas dalykas, kurį verta akcentuoti, yra tai, jog šiandien į internetinius naujienų portalus nemažai žmonių eina per nuorodas, kuriomis dalijamasi socialinėje medijoje, t.y. reaguojama į sudominusį pavadinimą, iliustraciją ir pan. O atidarius nuorodą, irgi dažniausiai netikrinamas adresas, nežiūrimą, patekta į tikrą žiniasklaidos puslapį ar į klastotę. 

Natūralu ir tai, kad garsūs vardai traukia dėmesį, o sukčiai tai išnaudoja, siekiant apkvailinti patiklų interneto vartotoją. Beje, A. Tapinas ne kartą tapo informacinio išpuolio taikiniu – rugsėjo pradžioje internete plito žinia, jog jis neva buvo sulaikytas Latvijoje dėl „neaiškių pajamų“. Tiesa, galima sakyti, kad tada buvo taikomasi į jį patį, galimai norint atkeršyti už sėkmingas Ukrainos palaikymo akcijas.

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Pernai Vyriausybėje pagerbiant žydų gelbėtojus, Pasau­lio tautų teisuolio vardas suteiktas ir Kaltinėnuose gyve­nusiems Marcijonai bei Kazimierui Ruzgiams. Ap­do­va­nojimą jų vardu atsiėmė dukra Stasė Staputienė, šiuo me­tu gyvenanti Ukmergėje. „Šilalės artojui“ ji tąsyk sa­kė, kad nors nuo to laiko praėjo beveik 80 metų, tebėra iš­sau­gojusi vaikystės prisiminimus, kai tėvams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti namuose žydaites.

Šiemet M. ir K. Ruzgių palikuonys pagerbti Prezidentūroje – Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

„Holokaustas Lietuvoje turė­jo daug veidų, vietų ir įvykių. Nemažai žinome apie pragaištingą Vilniaus žydų geto likvidaciją. Vis daugiau sužinome apie nesuskaičiuojamas tragedijas, kurios skaudžios nelaimės ženklais nusėjo mūsų šalies miškus, miestų ir miestelių gatves. Iš atskirų detalių metai po metų, diena po dienos dėliojame sukrečiantį pasakojimą, kuriam niekas negali prilygti didžiule žmogiškųjų kančių ir beprasmio žiaurumo sankaupa“, – apdovanojimų ceremonijoje sa­­kė šalies vadovas.

Prezidentūroje Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžius įteiktas 38 asmenims, deja, didžiajai daugumai – jau po mirties. Vienintelė S. Sta­pu­tie­nė apdovanojimą atsiėmė pati. Į iškilmingą ceremoniją mūsų kraštietė atvyko lydima vyro Juozo bei sūnaus Dainiaus ir marčios Dianos.

Prezidento apdovanojimas skirtas ir jos seseriai Genovaitei Karbauskienei, kurios vardu jį atsiėmė duk­ros Nijolė Ramanaus­kienė, Džiuljeta Vaitkevičienė ir Violeta Užpelkienė bei anūkės Eglė ir Augustė. 

Pasaulio tautų teisuolio vardą pelniusių ir dar 2002 m. (po mirties) Žūvančiųjų gelbėji­mo kryžiumi apdovanotų M. ir K. Ruzgių bei jų šeimos drąsa prisimenami ir Kaltinėnuose – minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, kapinėse pašventintas pernai specialiu Pasaulio tautų teisuoliams skirtu architekto Tauro Budzio sukurtu ženklu pažymėtas paminklas.

S. Staputienė tikino gerai prisimenanti tą laiką, kai tėvams teko išgyventi baimę dėl savo ateities – nors tebuvo vos devynerių, suprato, jog jie rizikuoja, mat tėvas buvo prisakęs šeimynai nieko neprasitarti apie namuose esančius svetimus žmones. Tačiau, nors ir bijodami dėl savo gyvybės, jie ją išgelbėjo jaunai žydaitei ir jos dukrai. Pasak moters, 30-metė Bronė Richmanaitė-Gator su dukrele Chaya Landou, jų vadinta Renute, tėvų namuose glaudėsi nuo 1944-ųjų balandžio iki lapkričio. Pasibaigus karui, jos emig­ravo, o gelbėtojų šeimai teko tremtinių dalia – 1948 m. juos išvežė į Sibirą. Tremties neišvengė ir Stasė, kuriai tuomet buvo 12 metų, ir jos sesuo Genovaitė. Ir tik maždaug po devynerių metų M. ir K. Ruzgiai sugrįžo į Lietuvą. 

„Didžiuojuosi, kad tėvų poelgis buvo įvertintas, kad nesame pamiršti, ir nors praėjo jau daug laiko, tai yra didžiulis moralinis paskatinimas“, – „Šilalės artojui“ sakė S. Staputienė. 

„Šių žmonių gyvenimo istorijos, paženklintos kilnaus apsisprendimo ir pasiaukojimo, kiekviena yra savita ir unikali. Tačiau visos kartu jos skleidžia nepaprastai svarbią žinią – blogis, koks didelis ar nuožmus bebūtų, nėra nei amžinas, nei visagalis“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.

G. Nausėda ragino niekada nepamiršti tų, kurie savo veiks­mais liudijo šviesos pergalę prieš tamsą, ir ypač dabar, kaimynystėje vykstant žiauriam karui, tikėti, jog žmoniškumas gali atlaikyti – ir atlaiko – net pačius didžiausius išmėginimus, o gera valia ir ryžtas gali pakeisti pasaulį.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Beveik 43 mln. eurų biudžetą turinti Šilalės savivaldybė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnaziją skandina skolose. Mokyklai pagrasinta atjungti elektrą, ji skolinga ir už šilumą bei vandenį, bet savivaldybės valdininkai direktoriui siūlo užsidirbti kepant bandeles.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Žmogus sutvertas taip, kad nuolatos ieško būdų nusi­raminti, atsipalaiduoti ir atitrūkti. Vieniems tai fizinis ak­tyvumas, muzika, o kitiems – rūkymas. Vis dėlto šiuo­­laikinis pasaulis kupinas įvairių veiklų ir praktikų, pa­dedančių atsipalaiduoti ir nekenkiančių organizmui, tad belieka pasirinkti, o rūkymo atsisakyti. Metimo kelias gali būti sunkus, tačiau kiekviena kelionė tikslo link pra­sideda nuo sprendimo priėmimo, šiuo atveju – sprendimo mesti rūkyti.

Didžiausią įtaką daro aplinkiniai

„Rūkyti pradėjau 2017 metais. Iš pradžių užtekdavo pakelio savaitei, tada poreikis išaugo iki dviejų, trijų pakelių savaitei, kol galiausiai pakelio neužtekdavo nė dienai. Mane supę žmonės galėtų patvirtinti, kad galėdavau surūkyti vieną cigaretę po kitos“, – pasakojo prieš metus rūkymo atsisakęs Kristijonas.

Vaikinas sako, kad, nepaisant to, jog aplinka nespaudė pradėti rūkyti, jis pasidavė „bandos jausmui“ ir nuolat matomas pavyzdys nejučia tapo jo gyvenimo dalimi.

Antakalnio psichikos sveikatos centro vedėja Aušra Bag­donaitė pabrėžia, jog rūkančių bendraamžių, tėvų ar aplinkinių įtaka yra vienas pag­rindinių veiksnių, lemiančių tabako vartojimą, greta patraukliai pateikiamų cigare­čių ir tabako gaminių pakuo­čių. Taip pat ji akcentuoja evoliucionuojančią tabako pramonę ir atsirandančių priemonių gausą. Sudaromas klaidingas įspūdis, kad šios priemonės neva sukelia mažiau žalos nei klasikinės cigaretės.

Anot Antakalnio poliklinikos gydytojos psichiatrės, dirbančios dienos stacionare suaugusiems Auksės Šileikytės, kiekvienais metais pasaulyje nuo rūkymo sukeltų ligų miršta nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, pusė šių mirčių – priešlaikinės, jų galima išvengti.

„Rūkymas daro neigiamą įtaką imuninei sistemai, todėl didėja plaučių infekcijos rizika. Rūkant dažniau sergama plaučių uždegimu, kitomis ūmiomis kvėpavimo sistemos ligomis, taip pat didėja tikimybė susirgti gripu, peršalimo ligomis, tuberkulioze“, – dėstė ekspertė.

Pokytis priklauso nuo motyvacijos

Psichiatrės teigimu, mesti rūkyti niekada nėra per vėlu, nes sergamumas ir mirtingumas nuo šio žalingo įpročio didėja priklausomai nuo to, kiek ilgai tuo užsiimama. Priklausomybė yra lėtinė liga, todėl rūkymo nutraukimas gali būti ir dažniausiai yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis keleto bandymų. Pasirinkimas atsisakyti rūkymo – nemenkas gyvenimo būdo pokytis.

„Daugiausia metimo kelionės vingiams įtakos turi žmogaus asmeninės savybės, motyvacija ir tai, kokios pagalbos jis paprašė ir kam patikėjo sa­vo rūpesčius. Dažniausi motyvai, vedantys sėkmingo tabako atsisakymo link, yra sveikatos išsaugojimas, lėšų taupymas, gamtos išsaugojimas, geras burnos kvapas ir pavyzdys kitiems“, – teigė dienos stacionaro psichiatrė.

Žurnalistikos studijas Vil­niaus universitete baigęs Kris­tijonas pasakojo, kad studijuodamas universitete vis bandydavo mesti rūkyti, tačiau niekaip nepavykdavo, kol galiausiai praėjusių metų rugpjūčio 14 d. surūkė paskutinę cigaretę.

„Netikėtai radau knygutę apie tai, kaip mesti rūkyti. Pra­dėjau skaityti, domėtis, o perskaitęs 4 skyrius, suvokiau, jog man nereikia knygos, kuri paaiškintų, kaip mesti rūkyti, tai galiu padaryti aš pats, be knygos“, – teigė vaikinas. 

Nusistatykite konkrečią dieną 

Norintiems nutraukti priklausomybę A. Šileikytė duoda vieną patarimą – nustoti rūkyti. Ne „mažiau, ne rečiau“, bet tiesiog nustoti. 

„Negali būti šiek tiek priklausomas. Arba esi priklausomas, arba ne“, – teigė ji.

„Metimas rūkyti nėra rūkymo mažinimas, todėl būkite pasirengę atsisakyti visų rūkymo formų. Kad būtų lengviau laikytis šio įsipareigojimo – informuokite savo šeimą, draugus ir bendradarbius, pakalbėkite su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu apie tai, kokį medikamentinį gydymą galėtų jums pritaikyti.  

Pakeiskite savo rutiną: kasdienę veiklą atlikite kita tvarka kitu dienos metu su žmonėmis, kurie nerūko, kitose vietose. Venkite situacijų ir aplinkos, kuriose dažniausiai rūky­davote, nuobodulio, turėkite su savimi knygą, telefoną. Kiek­­viena minutę sau priminkite, kad artėjate prie savo tikslo ir renkatės savo vertybėmis grįstą elgesį, teikiantį ne „malonumą dabar“, o gėrį ilgalaikėje perspektyvoje“, – patarė specialistė.

Padeda specialistai

Psichikos sveikatos cent­ro die­nos stacionare suaugusiems dirbanti psichiatrė pridūrė, jog, metant rūkyti, ne mažiau svarbu yra apsvarstyti galimas stresines situacijas ir apmąsty­ti, kaip jas įveiksite ne­rū­kydami.

„Nusimatykite konkrečius veiksmus, pavyzdžiui, pradėkite sportuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, išeikite pasivaikščioti. Visos situacijos gali būti sprendžiamos ir nerūkant. Priminkite sau, kokius svarbius žingsnius žengiate savo ir aplinkinių sveikatos link“, – patarimais dalijosi gydytoja.

Ji taip pat primena, jog atkrytis yra natūrali sveikimo nuo priklausomybių dalis. La­biau svarbu, ne kiek atkryčių bus, o kaip greitai jie bus atpažinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad procentiškai daugiau sėk­mingai metusiųjų rūkyti yra tarp tų, kurie tai darė padedami specialistų, lyginant su tais, kurie bandė atsisakyti rūkymo savarankiškai.

Svarbiausia, anot psichiat­rės A. Šileikytės, yra suvokti, jog norinčiam mesti rūkyti asmeniui gali padėti įvairūs būdai, nenorinčiam to daryti – nepadės jokia priemonė.

Daugiau informacijos apie tai, kodėl verta mesti rūkyti ir kaip tai padaryti, galima rasti specialioje Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės svetainėje https://nerukysiu.lt.

Taip pat nuo 2024 m. pradžios Lietuvoje pradės veikti telefoninė pagalbos linija, kurios specialistai nemokamai konsultuos gyventojus, norinčius mesti rūkyti. Svetainėje artimiausiu metu taip pat bus galima rasti informacijos apie nuo 2024 m. pradžios Lietuvoje pradėsiančią veikti telefoninę pagalbos liniją, kurios specialistai nemokamai konsultuos gyventojus, norinčius mesti rūkyti.

Pernai Šilalės savivaldybės taryba priėmė sprendimą ligoninei kompensuoti dalį mokamų slaugos paslaugų kainos, tačiau dabar aiškėja, kad tai tebuvo priešrinkiminės vilionės. Ši­la­­lės ligoninės administracijai pa­pra­šius peržiūrėti kainas, naujosios ka­den­­cijos politikai nuo vidurvasario at­randa vis kitokių priežasčių atidėti klau­simo svarstymą, o rajono meras Ta­das Bartkus jau atvirai prakalbo, jog kompensacijos slaugomiems ligoniams gali būti per didelė prabanga... 

Slaugo tik pačius silpniausius 

Kiek lietuvis, kurio vidutinė pensija yra kiek daugiau nei 500 eurų, gali mokėti už slaugą, kai baigiasi keturis mėnesius trunkantis Ligonių kasų finansavimas? Toks klausimas kai kuriems rajono tarybos nariams, regis, nekyla, nors apie slaugos kainas Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitetas diskutuoja nuo liepos. Vidurvasarį tarybai prašymą peržiūrėti slaugos įkainius pateikęs Šilalės ligoninės direk­torius Osvaldas Šarmavičius susitiko su Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų ko­miteto nariais ir paaiškino jiems, kad mo­kama slauga ligoninei tapo nuostolinga. 

Šiemet Valstybinė ligonių kasa patvirtino naujus slaugos reikalavimus ir padidino įkainį – už vieną lovadienį dabar moka 68 Eur. Nors dirbti pagal senąją tvarką ir taikyti ankstesnį įkainį dar leidžiama visus šiuos metus, Šilalės ligoninė jau nuo vasario laikosi naujų reikalavimų. O remiantis jais, ligoninėse slaugyti leidžiama tik tuos asmenis, kurie visiškai negali gyventi be kasdienės medikų pagalbos. 

Pasak O. Šarmavičiaus, pas­laugos savikaina yra 50 Eur už lovadienį, tačiau savivaldybės patvirtintas įkainis nesiekia net jo. Pernai taryba nusprendė, jog mokama paslauga žmogui kainuos 25 Eur, o savivaldybė už kiekvieną lovadienį pridės po 10 Eur. Ligoninės direktorius prašė slaugos įkainį padidinti iki savikainos – teigė, kad geriausia būtų, jei pas­laugą gaunantis asmuo už vieną dieną papildomai sumokėtų po 10 Eur, o savivaldybė prie numatytos 10 Eur kompensacijos pridėtų dar 5 Eur. Prašymą lydėjo ir pateikti skaičiavimai. Už 120 dienų sumoka Teritorinės ligonių kasos (TLK), todėl ligoninėje slaugomam žmogui kompensacija būtų reikalinga 8 mėnesius – savivaldybė turėtų kiekvienam skirti maždaug po 2,5 tūkst. Eur. Šiemet ligoninė iš savivaldybės gavo daugiau nei 12 tūkst. Eur. Kadangi skyriuje mokamomis paslaugomis nuolat naudojasi apie 10 ligonių, per metus papildomai iš rajono biudžeto reikėtų 13–15 tūkst. Eur. 

O. Šarmavičiaus teigimu, ligoninė TLK įkainius galėtų taikyti ir be tarybos sprendimo, tačiau tuomet slauga žmonėms kainuotų pernelyg brangiai – jie turėtų mokėti po 2 tūkst. Eur per mėnesį.

„Niekas tiek mokėti negalės, lovos stovės tuščios. Bet jei taikysime dabartinę 35 Eur kainą, ligoninė patirs nuostolių“, – sakė įstaigos vadovas, neslėpdamas, jog vienos slaugomos pacientės dukra jau yra įsiskolinusi 3 tūkst. Eur, todėl ligoninė turės kreiptis į teismą, kad išsireikalautų skolą. 

Nežino už ką sumoka? 

Šilalės ligoninė turi pakankamai didelį, per du aukštus išsidėsčiusį Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių. Jame yra 40 lovų. Pasikeitus reikalavimams ir TLK padidinus įkainius, pasak O. Šarmavičiaus, užtektų ir 24 lovų. Bet kadangi žmonės keičiasi, ne visi guli 120 dienų per metus, lovų reikia bent 30–35. Todėl yra vietos ir mokamą paslaugą perkantiems ligoniams.

„Laikyti tuščias lovas yra ne­ekonomiška ir neracionalu, to­dėl galime teikti mokamas slau­gos paslaugas. Aplinki­nių rajonų ligoninės reikalauja mokėti visą kainą, todėl jų skyriai tušti, nes žmonėms per brangu, jie naudojasi ambulatorine slauga. Ji plečiasi ir Šilalėje. Jei anksčiau „Andoka“ turėjo vieną brigadą ir gal 20 pacientų, dabar jau yra suformuotos dvi brigados ir abi turi daug pacientų“, – tikino ligoninės vadovas. 

Anot O. Šarmavičiaus, Šilalės ligoninės administracija planuo­ja prašyti licencijos trumpalaikei ir ilgalaikei globai, tačiau tam gali tekti remontuoti ir pertvarkyti patalpas, o tai nemažai užtruks ir brangiai kainuos.

„Todėl manome, jog geriausia būtų daryti tai, ką esame įpratę, tuo labiau, kad tokios paslaugos žmonės nori, mes ją teikiame kokybiškai“, – įsitikinęs O. Šarmavičius. 

Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitetas tam neprieštaravo, tačiau sprendimo įtraukti klausimą dėl įkainio pakeitimo į tarybos posėdžio darbotvarkę vis tiek nepriėmė. Pradėjus kalbėti apie pinigus, paaiškėjo, kad savivaldybės specialistai net nežino, kiek ligonių yra slaugoma Kaltinėnų PSPC ir ar ši įstaiga neprašo kompensacijų už ligonius iš kitų savivaldybių bei pan. 

Iš viso šių metų rajono biudžete slaugos kompensacijoms buvo skirta 80 tūkst. Eur. Me­ro T. Bartkaus skaičiavimais, Kaltinėnų PSPC kompensacijų gauna daugiau nei Šilalės ligoninė: pastaroji per pirmą pusmetį už slaugomus ligonius paprašiusi 6680 Eur, Kaltinėnų PSPC – beveik 9 tūkst. Eur. Tokie skaičiai merui sukėlė abejonių ir rugpjūtį, o Šilalės ligoninės direktoriui atėjus į komiteto posėdį dar kartą prašyti peržiūrėti slaugos įkainius, politikai prabilo apie auditą. Tačiau politikų diskusijose paaiškėjo, kad Kaltinėnų PSPC vyriausiasis gydytojas Kornelijus Andrijauskas niekada neprašė tarybos nei didinti slaugos įkainio, nei skirti kompensacijų iš biudžeto ligoniams. Savivaldybės tarybos priimti sprendimai, savaime suprantama, galioja ir Kaltinėnų PSPC, todėl įstaiga kompensacijas irgi gauna. Be to, tarybos narių duomenimis, kaltinėniškiai dar dirba pagal seną tvarką – slaugo lengvesnius ligonius, kuriems leidžiama ilgiau naudotis paslauga. Be to, Kaltinėnų PSPC yra sudariusi ir trumpalaikės globos sutartį su savivaldybe – apgyvendinus neturinčius kur prisiglausti vienišus asmenis, už kiekvieną dieną, kol atsilaisvina vieta parapijos senelių globos namuose, savivaldybė sumoka 50 Eur. Tuo tarpu Šilalės ligoninė tokios sutarties neturi. 

Delsiama priimti sprendimą

Regis, per du mėnesius ir savivaldybės specialistai, ir politikai, dabar jau gaunantys gana solidų atlyginimą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo išsiaiškinti, kiek ir už ką moka savivaldybė, tačiau rugpjūtį tarybos narė, praėjusios kadencijos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė Raimundė Gečienė prabilo tarsi iškritusi iš dangaus.

„Ką tik gavus tokią žinią, sunku apsispręsti, netikėtai prašot priimti sprendimą. Per skubiai, per greitai, gal palikim sekančiam kartui. Kai gausim jūsų raštą, kai išstudijuosim“, – aiškino ji. 

„Tai man trečią kartą rašyti?“– nusistebėjo Šilalės ligoninės direktorius O. Šarmavičius.

Abejonių dėl slaugos kompensacijų pažėrė ir rajono meras: T. Bartkus mano, jog komitetas turi apsispręsti, ar jų iš viso reikia. Neva jeigu kitos savivaldybės taiko TLK nustatytą įkainį – 68 Eur už lovadienį, tai, mero nuomone, jį turėtų skaičiuoti ir Šilalės ligoninė. 

„Aš nesiūlau jo taikyti, nes jei taikysim, bus kitų problemų. Bet ar mes esam pajėgūs prisidėti prie kiekvienos paslaugos, nes pinigų reikia viskam. Neieškom galimybių, iš kur pinigų paimti, bet per kiekvieną posėdį juos dalinam“, – kone piktinosi meras. 

Mokėti keturias pensijas už vieną mėnesį Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus lovoje gali ne kiekvienas. Todėl žmonės tikisi, kad valdžia, pernai parodžiusi gražų pavyzdį, jų nepaliks namuose vienų merdėti. Tačiau politikai, iš kurių reikalaujame ypatingos atjautos ir supratimo, po rinkimų yra linkę pamiršti savo bendruomenei suteiktas viltis. O kai taip elgiasi net Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitete dirbantys medikai, ko norėti iš jauno, skaudžių gyvenimo pamokų dar nepatyrusio mero, vienintelio turinčio galimybę įtraukti šio klausimo svarstymą į tarybos posėdžio darbotvarkę, bet jau trečią mėnesį to nedarančio. Taip delsiant, gali būti, jog rajono gyventojams slaugos paslauga pabrangs ne 10, o 40 Eur...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nerimantas Jucius ir toliau garbingai atstovauja Šilalės kraštui – daugkartinis Europos ir Lietuvos enduro bei motokroso, „Cross country“ čempionas ir Europos rally breslau nugalėtojas, kurio aprangą bei motociklą puošia Šilalės herbas, šįkart laimėjo Baltijos šalių enduro čempionatą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Lietuvos motociklų sporto federacijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Praėjusią savaitę Palangoje vykusiame Lietuvos mo­ki­nių lengvosios atletikos čempionate sėkmė lydėjo kal­ti­nė­niškius – pavyko įveikti vyresnius varžovus ir pelnyti me­dalius.

Rugsėjo 22 d. Palangoje buvo­ surengtas Lietuvos mokinių leng­vosios atletikos metimų čem­pionatas. Jame dalyvavo ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinys Justas Ašmonas. Jo varžovai šį sykį buvo vieneriais metais vyresni, tačiau tai jam nesutrukdė užimti prizinės vietos. 5 kg įrankį nustūmęs 15,48 cm, Justas iškovojo II-ąją vietą ir pasidabino sidabro medaliu. 

Emilija AŠMONAITĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos moksleivė

AUTORĖS nuotr.

Vilma Maskoliūnienė daugumai šilališkių žinoma policijos pareigūnė. Nors jos darbo sritys nuolat kinta, ji lieka ištikima profesijai ir sako, kad policininko darbo laikas laikrodžiu nematuojamas.

Vidaus reikalų sistemoje V. Maskoliūnienė dirba jau 18 metų, iš kurių 12 paskyrė darbui su nepilnamečiais, o dabar yra Šilalės rajono bend­ruomenės pareigūnė.

„Uniforma mane žavėjo nuo vaikystės, tad gali būti, kad visada žinojau, jog ir pati tapsiu pareigūne. Tiesa, tam ryžausi ne iš karto – kurį laiką dirbau Migracijos tarnyboje. Ši tarnyba, kaip ir policija, praėjo reformų laikotarpį – keitėsi jos pavadinimas, priklausomumas, anksčiau tai buvo viena iš policijos funkcijų, tad vadovai vilkėjo uniformas“, – prisimena Šilalės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja.

Ji neslepia, kad dirbdama Migracijos tarnyboje svajojo tapti „tikra“ policijos pareigūne.

„Visada tikėjau, jog uniformas vilkintys žmonės žino daugiau nei kiti, dirba, kad padėtų į bėdą patekusiems asmenims. Todėl džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad įsiliejau į policijos gretas, ir tai, kuo žavėjausi vaikystėje, tapo kasdiene pa­reiga. Ši profesija yra labai įtraukianti“, – neabejoja V. Maskoliūnienė.

Ir sako, jog per visus tarnybos policijoje metus neteko susidurti su žmonėmis, kurių nuomonė apie jos darbą būtų neigiama.

„Policija kinta kartu su visuomene, o pokyčių yra išties labai daug. Dabar žmonės nepalyginamai laisviau reiškia nuomonę, lengviau priima sprendimus, tad ir požiūris į policiją yra kitoks – reikia bendrauti kaip lygus su lygiu, tiesiog patarti. Ypač džiugina, kai problemų keldavę nepilnamečiai, sutikti gat­vėje, sveikinasi, pasidžiaugia, jog jiems pavyko susitvarkyti gyvenimą, sukurti šeimą ir dabar jie žino, kaip tinkamai auklėti savo atžalas“, – didžiuojasi profesija V. Maskoliūnienė.

Pasak jos, artimieji ir šeima ją taip pat visada palaikė, džiaugėsi profesinio kelio pasirinkimu, o dukterėčia net sako irgi tapsianti policininke „kaip teta Vilma“.

Pareigūnė įsitikinusi, kad darbo rezultatai ir sėkmė iš dalies priklauso ir nuo paties požiūrio. Pavyzdžiui, dirbdama su nepilnamečiais, ji teigia niekuomet neteisė klaidingai besielgiančių paauglių, pirmiausia ieškodavo atsakymo į klausimą, kodėl tas vaikas yra toks. Paprastai vieno atsakymo nėra, o vienokį ar kitokį elgesį nulemia keli veiksniai: netinkami draugai, menki tė­vų socialiniai įgūdžiai ir pan. 

„Niekuomet negalvojau, jog vaiko elgesį gali nulemti „prasti“ genai – juk tarp nusikalsti linkusių asmenų yra ir labai gerose šeimose augančiųjų. Tad priežasčių reikia ieškoti aplinkos veiksniuose“, – įsitikinusi ilgametė nepilnamečių reikalų inspekcijos pareigūnė.

V. Maskoliūnienė sako, jog vaikai, jų gyvenimas iki šiol lieka pačia jautriausia tema, ypač, kai kalbama apie jų nepriežiūrą, kai mažieji dėl to kenčia, patiria neigiamų išgyvenimų.

Dėl policijos reformos nepilnamečių reikalų inspekcija buvo panaikinta, V. Maskoliūnienė tapo Veiklos skyriaus pareigūne, jai teko dirbti su įvairaus amžiaus asmenimis. Darbas patiko, tad kai atsirado galimybė tapti bend­ruomenės pareigūne, nedvejodama pasiūlė savo kandidatūrą.

„Nors bendrauju su įvairaus amžiaus gyventojais, vis tik ši sritis siejasi ir su ankstesnėmis pareigomis: tenka lankytis švietimo įstaigose, daug laiko skirti pradinių klasių mokiniams, mokyti juos elgesio kelyje, gatvėje. Suaugusieji gi turi prisiimti atsakomybę už savo saugumą patys, aš jiems tik padedu suburti saugios kaimynystės grupes, bend­ruomenes, konsultuoju ir labai džiaugiuosi, kad socialiai aktyvių žmonių tiek mieste, tiek rajone turime vis daugiau“, – tikina V. Maskoliūnienė.

Jos duomenimis, Šilalės  rajone jau vei­kia 40 saugios kaimynystės bendruomenių (11 iš jų – mieste). Saugumas rūpi ne tik daugiabučių, bet ir individualių namų kvartalų gyventojams. 

Policininko darbas – išbandymas 

Paklausta, sunku ar lengva dirbti policininku mažame rajone, kur tave visi pažįsta, pareigūnė pripažįsta, jog vieno atsakymo nėra – lėkdamas į pagalbą kitam, niekuomet negali žinoti, kas laukia, bet visada lengviau, kai pažįsti rajoną, o galbūt net ir šeimą, kurioje reikia pagalbos. 

„Sunkiau būtų tada, jeigu reikėtų tirti su artimaisiais susijusį įvykį. Bet tokiais atvejais tyrimas greičiausiai būtų perduotas kolegoms. Šiandieninės mano pareigos nėra susijusios su  nuobaudomis, bendruomenės pareigūnas ne baudžia, o orientuojasi į prevenciją, stengiasi užmegzti kuo glaudesnį ryšį su visuomene, įvairiomis organizacijomis ir pan.“, – sako V. Maskoliūnienė.

Kalbėdama apie pokyčius policijos sis­temoje, pareigūnė akcentuoja materialinės bazės gerėjimą – dabar važinėjama saugiais automobiliais, naudojamos kur kas universalesnės priemonės, o ir vilkima uniforma yra patogesnė. Tačiau ir patekti į policiją dabar nebėra taip paprasta – toli gražu ne kiekvienas norintysis gali tapti pareigūnu, atranka yra gana griežta. Tačiau tie, kurie atkak­liai siekia užsibrėžto tikslo, tampa atsakingais pareigūnais. 

„Jeigu žmogus dega noru padėti kitiems arba žavisi policininko profesija, siūlau išbandyti policijos rėmėjo savanorystę. Mokyklose (nuo 12 iki 18 metų) galima tapti jaunuoju policijos rėmėju, o sulaukus pilnametystės – policijos rėmėju. Žinoma, kaip ir stojant į Policijos akademiją, rėmėju negali tapti bet kas: žmogus turi būti nepriekaištingos reputacijos, įgijęs bent vidurinį išsilavinimą. Suaugusių policijos rėmėjų amžius, lytis ar fiziniai pajėgumai nėra vertinami, bet dirbti numatytą valandų skaičių yra privaloma. Taip pat reikia žinoti, jog tapti policijos rėmėju galima tik po privalomų teorinių ir praktinių mokymų bei egzaminų“, – kviečia „pasimatuoti“ policininko profesiją bendruomenės pareigūnė.

V. Maskoliūnienė įsitikinusi, kad jokia visuomenė, net mažiausiai linkusi į nusižengimus ar nusikalstamas veikas, negali ir negalės egzistuoti be policijos pagalbos, jos priežiūros. 

„Tikiu, kad visuomenė tobulės, gerės, bet niekada policijos pareigūnų negalės pakeisti dirbtinis intelektas. Turėjome karantiną, kuris tai puikiai įrodė: žmogui reikia kito žmogaus, gyvo bendravimo, todėl sakau, kad policijos pareigūnas tam tikra prasme yra ir psichologas“, – tikina kone 20 metų policijai pašventusi moteris.

Ji džiaugiasi dirbanti puikiame kolektyve, bendraujanti su tikrais savo profesijos žinovais. O profesinės dienos proga savo kolegoms linki ne tik sėkmės ir ištvermės nelengvame, iššūkių kupiname darbe, bet ir gyventojų supratingumo. O šilališkių bendruomenei – bud­rumo, dėmesingumo, saugumo bei rūpesčio vienas kitu, kuris gali padėti netapti nusikaltimų aukomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.