Mėnesio pradžioje visoje Lietuvoje vyravo Mindauginių, folkloro, etnografijos renginiai, o artimiausiu metu planuojami koncertai, ku­riuose akcentuojami svečiai iš užsienio – tarptautinės reikšmės projektai bus organizuojami ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir mažesniuose. 

Praėjęs savaitgalis prasmingas kultūriniais renginiais buvo ir Šilalės rajone – nuskambėjo 17-asis Medvėgalio menų festivalis, dvi dienas šurmuliavo Bijotai, kur plūdo jau penktąjį kartą vykstančio vasaros festivalio gerbėjai, į savo šventes kvietė bendruomenės. Be to, prasmingai užbaigtas ir penkias dienas trukęs Bilionių pleneras bei etnokultūrinė stovykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“.

Ateinantį penktadienį, liepos 28 d., šilališkiai ir vėl raginami nesėdėti namuose – nuo 19 val. į Šilalės pušyną kviečia linksmos muzikos festivalis „Brizgėls“, kur netrūks nei geros muzikos, nei kitokių pramogų, liepos 29 d. (šeštadienį, nuo 19 val.) Vasaros šventę rengia Traksėdis. 

Tauragėje tęsiasi tarptautinis festi­valis „Džiazo dienos Tauragėje 2023″ – liepos 26 d., 18 val., Pilies kiemelyje pa­sirodys išskirtinis mambo muzikos big­bendas „Orkesta Mendoza”, kuris kvies visus šėlti kartu. Organizatoriai intriguoja, jog tai yra viena įdomiausių šiandienos grupių, kuri apjungia mambo, cumbia, bliuzą ir viską paskanina sodriais psichodeliniais atspalviais. 2016 m. grupės albumas „Vamos A Guarachar!“ buvo pripažintas geriausiu Lotynų Amerikos muzikos albumu. 

Sekmadienį prasidėjo Vilniaus 700 metų jubiliejui skirta Vilniaus performanso meno bienalė. Pagrindinę prog­ramą atidarė menininkių Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės performansas „Song Sing Soil“, kuriame tyrinėjama perskyra tarp beformiškumo ir formos, tarp gyvybės ir mirties sferų, tarp reikšmių kūrimo bei jų ardymo. Vilniaus performanso meno bienalė – tai naujas tarptautinis renginys, skirtas šiuolaikiniam performanso menui ir organizuojamas Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“. Pagrindinė programa vyksta liepos 23 d.–rugpjūčio 6 d., o per dvi savaites bus pristatyti 38 menininkai, iš viso surengsiantys 31 pasirodymą net 17-oje skirtingų Vilniaus lokacijų. Išsamią prog­ramą galite rasti vilniusbiennial.com, beveik visi renginiai – nemokami.

Kitą savaitę Nida kviečia į 23-iąjį „Nida Jazz Maratoną“. Jau tapęs tradicija ir išskirtiniu muzikinio meninio patyrimo simboliu, festivalis pristatys įspūdingą muzikinę programą, atkreipdamas dėmesį į džiazo grožį ir jo neįtikėtiną įvairovę. Festivalis vyks prieplaukoje prie marių, o pirmasis koncertas bus surengtas Tomo Mano namelyje. Rugpjūčio 3 d. festivalį atidarys Lembit Saarsalu (Estija) ir Leonidas Vintskevichius (Lietuva). 

Įpusėjo visoje Lietuvoje vykstantis skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“, organizuojamas iki rugpjūčio 31 d. bei skatinantis visuomenę domėtis literatūra, skaitymu. Gyventojai kviečiami perskaityti 5 knygas pagal tam tik­ras temas-užduotis ir užsiregistruoti savo bib­liotekoje. Įveikę iššūkį varžytuvių pabaigoje bus apdovanoti prizais, o laimėtojai bus renkami burtų keliu.

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkė Jovita Laurinavičienė, sertifikuota jogos moky­toja, įsitikinusi, kad jogos praktikos ne tik padėjo jai pa­sveikti, bet ir įveikti stresą. 

Pasak Jovitos, joga yra sanskrito kalbos žodis, kuris reiškia vienybę tarp savęs ir aplinkos. Visa tai sudaro harmo­niją tarp kūno, proto ir sielos.

„Jogos pratimai vyksta ne iš jėgos, bet su tempimu ir dėmesio sutelkimu į judesį, kurį atlikdami turime jaustis pato­giai. Pratimus reikia daryti su didele meile ir dėmesiu, jie tin­ka bet kokio amžiaus žmonėms. Jeigu kitoms sporto šakoms būtina jėga ir greitis, pavyzdžiui, krepšiniui, tai joga yra skirta atsipalaidavimui“, – sako Jovita.

Dažnai galime išgirsti sąvo­ką „Saulės pasveikinimas“. Anot pašnekovės, šis jogos pratimas suteikia energijos, gerina imunitetą, kelia nuotaiką bei stip­rina fiziškai. 

„Mano pats mylimiausias pra­timas – joga nidra, kuomet gulėdamas žmogus klauso inst­ruktoriaus nurodymų ir ypač atsipalaiduoja, bet išlieka sąmo­ningas. Šis pratimas prilygsta keturių valandų miegui“, – teigia jogos mėgėja.

Pasak moters, jogą ji praktikuoja beveik aštuonerius metus. Atrado ją, susidūrusi su sveikatos problemomis. 

„Ieškojau, kaip sau padėti. Iš­gyvenau depresiją ir jaučiau, jog vaistai mane dar labiau slo­pina, dariausi nuo jų priklausoma. Netikėtai sužinojau, kad Šilalėje vyksta jogos užsiėmi­mai, ku­riuos vedė mokytojas iš Tau­ragės. Nuėjau ten ir jau po pirmos meditacijos viskas ėmė keistis – mano emocijos, aš pati. Jutau, jog tai mano vaistas“, – prisimena Jovita.

Nuo tada moteris teigia pradėjusi keltis anksti, išeidavusi pasivaikščioti, atsirado daugiau ener­gijos. Sveikti jai padėjo ir kvėpa­vimo technikos, kurias išmoko jogos užsiėmimuose. 

Deja, anot Jovitos, daugelis žmo­nių nemoka teisingai kvėpuoti, o kvėpavimas yra susijęs su emocijomis. 

„Kai supykstame, kvėpavi­mas tam­pa greitas, kai liūd­na – jis sulėtėja, o užplūdus džiaugs­­­mui, kvėpavimo net ne­pa­ste­bime. Tačiau kvėpavimu galime valdyti savo protą bei emocijas. Tad kylant pykčiui, patar­tina giliai įkvėpti ir iš­kvėpti – pajusite palengvėji­mą ir išvengsite įžeidžiančio žo­džio kolegos ar draugo adresu“, – sako moteris.

Jovita teigia neseniai grįžusi iš Vokietijos, kur išklausė kur­sus, kaip suvaldyti stresą. Mo­teris taip pat priklauso savanoriškai humanitarinei ir švie­timo nevyriausybinei organizacijai „Art of living“, kuri vykdo stre­so mažinimo prog­ramas įvairaus amžiaus žmonėms.

„Programos taikomos net ka­li­niams, siekiant padėti susitvar­kyti su savo bėdomis. Jos naudojamos ir ukrainiečiams, kurie nukentėjo nuo karo. Šių veik­lų yra ir Lietuvoje. „Art of living“ organizacijos įkūrėjas yra meditacijos meistras indas Šri Šri Ravi Šankaras“, – pasakoja J. Lau­ri­na­vičienė. 

Paklausta, ką apie jos veiklą mano aplinkiniai, moteris teigia, kad girdi įvairių nuomonių.

„Vieni sako, kad jiems įdomu ir jogos pratimai, ir žinios. Kiti kažkodėl mano, jog kažkas yra negerai, jei esu tokia linksma, galbūt čia kokia sekta“, – juokiasi pašnekovė.

O ką ji atsako į tokias repli­kas?

„Aš tiesiog myliu gyvenimą. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, nes gyvenimas nuostabus, o mes jį galime sukurti labai gražų. Ypač daug priklauso nuo mūsų minčių: mūsų pro­tas yra linkęs prisiminti praeitį arba galvoti apie ateitį, kuri gali sukelti nerimą. Tačiau kai gyveni dabartimi, šiandiena, įtam­pos nejauti. Šio momento išgyvenimas yra geriausia iš­raiška meditacijai“, – tikina jo­gos mokytoja.

Anot J. Laurinavičienės, kvėpavimo ir meditacijos praktikos padeda atrasti žmogaus kū­rybos gysleles. Jos teigimu, kai protas ramus, gali daug padaryti, nes tada nesiblaškai, esi su­sikoncentravęs į vieną darbą.

„Kai mintys yra pozityvios, ge­ros, esi dermėje su aplinki­niais, tada ir jie tave myli. O bū­damas meilės apsuptyje, gali pa­daryti labai daug“, – teigia J. Lau­rinavičienė.

Neseniai ji pradėjo lankyti su­augusiųjų meno ir tapybos pamokas Meno mokykloje. Anot moters, tai naujas savęs atradimas ir savotiška meditacija.

„Užpernai lankiau keramikos pamokas, kurios paliko įspūdį. O kitais metais jau norėjau išbandyti tapybą. Nesitikėjau, kad taip patiks, niekada nebuvau piešusi, tik dailės pamokose mokykloje. Tada man nelabai sekėsi, dažniausiai viską nukopijuodavau“, – juokiasi moteris.

J. Laurinavičienė teigia pastebinti, jog daugeliui žmonių dar trūksta dėkingumo – padėkos už šią dieną, už tai, kad turime daug ir sotaus maisto, ramų dangų. Todėl, anot jogos mokytojos, turime šitai prisiminti ir, aišku, mylėti savo artimus bei tuos, kurie šalia mū­sų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, jog kritimai yra antra pagrindinė netyčinių sužalojimų ir mirčių priežastis. Remiantis statistika, nuo 15 iki 25 proc. visų pasaulio gyventojų patiriamų traumų sudaro būtent vy­resnio amžiaus pacientų sužalojimai. Ortopedas-trauma­tologas Jaroslav Vyšumirski dėsto pagrindines savisau­gos taisykles senjorams ir pasakoja apie įžvelgiamą trau­mų dėsningumą.

Daugiausiai traumų yra žiemą, bet nestinga ir vasarą 

Savisaugos instinktas žmogaus organizme suveikia tuo­met, kai žmogus krinta. Krin­tant sužalojamos galūnės, nes organizmas siekia apsaugoti gyvybiškai svarbius organus, pavyzdžiui, galvos smegenis.

J. Vyšumirski teigimu, savaime suprantama, jog dažniausiai traumos įvyksta šaltuoju metų laiku, esant slidžiai kelio dangai, kai krintant remiamasi galūnėmis ir lūžta riešo ar peties kaulai.

„Vasarą kaulų lūžių pasitaiko kiek mažiau, tačiau slankstelių, dubens bei šlaunikaulio lūžių gal netgi padaugėja. Tai natūralu, kadangi, atšilus orams, žmonės daugiau juda, dau­giau laiko praleidžia gryname ore, dažniau išeina pasivaikščioti“, – sakė ekspertas.

Kritimai iš stovimo ar mažesnio aukščio, vadinamosios minimalios kinetinės energijos traumos, yra pagrindinis vyresnio amžiaus žmonių traumos mechanizmas. Anot spe­cialisto, dažniausiai sužalojamos vietos yra pečių sritis, riešas, stuburo slanksteliai, dubuo ir šlaunikaulis.

Svarbūs ne tik pagrindiniai sveikos gyvensenos principai

Kiekvienas medicinos specia­listas galėtų pritarti teiginiui, jog visavertiška mityba, koky­biškas poilsis, stabili ne­uro­loginė būklė ir lėtinių ligų kont­rolė – tai itin svarbūs veiksniai bendriems sveiko organizmo procesams. Ta­čiau kalbėdamas apie vyresnius žmones ortopedas-traumatologas siūlė pažvelgti plačiau: „Norėdami atsakyti į klau­simą, kaip išvengti traumų, tu­rėtume nustatyti priežastį, kodėl nukritus iš neaukštai lūžta kaulas. Mažos kinetinės energijos riešo kaulų, žastikaulio, slankstelių ar šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžiai pri­lyginami osteoporozės diag­nozei – kaulų retėjimui. Tad norint išvengti minėtų lūžių, visų pirma reikėtų išsitirti kaulų tankį ir, esant osteoporozei, gydytis medikamentais. Yra daug anatominių bei fiziologinių pokyčių, susijusių su normaliu senėjimu, kuriuos reikia suprasti, kad apsisaugotume“, – dėstė jis.

Pasaulinė problema

PSO teigimu, per pastaruosius keletą dešimtmečių su kritimu susijusių mirčių skaičius, lyginant su kitais sužeidimais, padidėjo keliskart. Tai didelė pasaulinė visuomenės sveikatos problema, kasmet nusinešanti daugiau nei 680 tūkst. žmonių gyvybių, dar 172 mln. žmonių dėl kritimo tampa neįgalūs. 

Ortopedas-traumatologas dalijosi savo patirtimi ir pasakojo, jog moterys yra labiau linkusios kristi nei vyrai, o osteoporoziniai lūžiai joms gali sukelti panašiai tokio dydžio mirties riziką kaip krūties vėžio, kiaušidžių vėžio ir gimdos vėžio kartu sudėjus.

„Pavyzdžiui, po šlaunikaulio dalies lūžio iki buvusio aktyvumo lygio pooperacinio ir reabilitacinio gydymo grįžta apie 40 proc. pacientų. Retkarčiais literatūroje kritimas yra įvardijamas kaip „lėtasis žudikas“, todėl labai svarbu laiku kreiptis pagalbos ir gydyti lūžius, ypač ilgųjų kaulų. 

Statistiškai apie 10 proc. žmo­nių, perkopusių 70 metų, patyrę šlaunikaulio lūžius, miršta per pirmą mėnesį, apie 30 proc. – per 12 mėn. Žinoma, dauguma mirčių yra susijusios su lydinčiomis ligomis bei jų kiekiu, tad būtina stebėti savo sveikatos būklę“, – kalbėjo J. Vy­šumirski.

Medicinos ekspertas džiaugėsi didėjančiu vyresnio amžiaus žmonių sąmoningumu bei rūpinimusi savo sveikata. Jo nuomone, esant daugiau informacijos apie tokias ligas kaip osteoporozė, galimybė ją diagnozuoti gana paprastu neinvaziniu metodu sumažina ne tik kritimų, bet ir jų metu patiriamų sužalojimų sunkumą. 

Pataria, kaip apsisaugoti

J. Vyšumirski įvardijo pagrindines savisaugos taisykles, kurias pravartu žinoti ne tik vyresniems žmonėms, bet ir jaunesniems.

Pirmiausia patariama išlikti fiziškai aktyviems, rytą pradėti nuo mankštos, kad raumenys palaikytų tonusą ir būtų stipresni. Rekomenduojama įsivertinti namų aplinką bei pasirūpinti naktiniu apšvietimu – neretai traumos įvyksta naktį ar paryčiais, kai žmonės eina į vonią ar tualetą tamsoje.

„Ne mažiau svarbu pasitik­rinti regą ir klausą, nes net ir nedideli regėjimo bei klau­sos pokyčiai yra susiję su pa­didėjusia kritimų rizika. Nesku­bėkite atsistoti, per greitai atsikėlus gali sumažėti kraujospūdis, todėl galite nukristi. Jeigu turite judėjimo ar pusiausvyros sutrikimų, naudokite pagalbines priemones, pavyzdžiui, lazdelę ar vaikštynę. Išlikite budrūs ir atsižvelkite į oro sąlygas – esant plik­ledžiui, lyjant ar sningant likite namie“, – kalbėjo ortopedas-traumatologas.

Patyrę traumą įvertinkite, ar galūnės būklė išlieka tokia pat kaip iki traumos. Jeigu jaučiate, kad sutriko funkcija, pastebite deformaciją, tinimą, poodinę kraujosruvą, stiprų skausmą judesių metu, nedelsiant kreipkitės į artimiausią skubios pagalbos skyrių arba skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) švenčia 30 metų įsikūrimo sukaktį. Šios įstaigos jubiliejus paminėtas ir Šilalėje, o į gimtadienį susirinko rajono ūkininkai, šventėje dalyvavo LŽŪKT regionų vadovė Sonata Karpavičienė, Šilalės kredito unijos vadovė Eligija Gerčytė, susirinkusiuosius sveikino valdžios atstovai, Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkas Aivaras Tamošaitis bei kt.

Šilalės žemės ūkio konsulta­vimo tarnyba per 30 veik­los metų turėjo keturis vadovus, kelis kartus kraus­tėsi iš vienų patalpų į kitas. Tar­nybos įkūrėju rajone galima laikyti pirmąjį jos vadovą Kazimierą Gedvilą, o ilgiausiai Šilalės biurui „diriguoja“ dabartinė jo vadovė Jūratė Ciparienė. 

„Su kiekvienu ūkininku bend­ravimas ir nueitas kelias yra įvairus – jame susipina norai, galimybės, įstatymai, draudimai, ir tai ne visada tenkina vieną ar kitą pusę. Ir nors parodome stipresnių emocijų, kompromisą vis tiek randame. O klaidų darome visi. Svarbu, kad vieni ir kiti jas geranoriškai ištaisytų“, – įsitikinusi J. Ciparienė. 

Pasak jos, poreikis atsiras­ti LŽŪKT buvo didžiulis, kadan­gi pradėjus kurtis ūkiams, žmo­nėms stigo profesionalių patarimų, specialistų konsultacijų, nuolat keitėsi įsta­tymai, reikalavimai ir kt., o interneto tada nebuvo. 

LŽŪKT buvo kuriama skandi­navų, anglų konsultavimo sistemos pavyzdžiu, domėtasi Ame­rikos bei kitų šalių patirtimi. Lietuviams priimtiniausia pasirodė Danijos žemdirbių konsultavimo sistema, todėl šiek tiek pakoreguotas modelis pritaikytas ir Lietuvai. 

„Įstojus į Europos Sąjungą, at­sirado ir neįprastų paslaugų po­reikis. Ypač didelis LŽŪKT indėlis buvo ruošiantis pasėlių deklaravimui. Rajonų biurų konsultantai GPS aparatų pagalba matavo žemes, padėjo jas įbraižyti į planus, ir tai buvo didelė pagalba ūkininkams“, – sakė LŽŪKT Šilalės biuro vado­vė, akcentavusi ir ES paramos ūkiams reikalavimus, kurių bū­tina laikytis, norint apsisaugoti nuo gresiančių sankcijų. 

„Tuo metu įmonių, konsultuojančių tokiais klausimais, ne­buvo, veikė vienintelė konsultavimo tarnyba. Dabar situacija kitokia, tad natūralu, kad ir kai kurie buvę mūsų klientai konsultuojasi kitur, turi savo ūkiuose buhalterius bei pan. Bet džiugina, jog vis tik daugelis ūkininkų išliko lojalūs part­neriai“, – tikino J. Ciparienė.

Ji pati kuruoja gyvulininkystės sritį, organizuoja įvairius mo­kymus, seminarus, rengia parodomuosius gyvulininkystės bandymus, kurie sujungiami su profesionaliomis konsultacijomis ir demonstruojami vizualiai.

„Viena iš pagrindinių paslaugų, kuria naudojasi ūkininkai, yra buhalterinė apskaita. Žemdirbiai domisi ES teikiamomis paramomis bei jų galimybėmis, todėl aktualios ekonomikos konsultacijos, verslo planų rengimo bei administravimo paslaugos, dirvožemio tyrimai, tręšimo planai, augalininkystės konsultacijos“, – sakė J. Ciparienė. 

Šiuo metu LŽŪKT Šilalės skyriuje, be vadovės, dirba buhalterės Aldona Dobilienė, Inga Pė­likienė, Gintarė Jakienė, Renata Daukšaitė, komandai taip pat priklauso apskaitininkės Rosita Poškienė ir Ligita Šadbarienė. 

„Dar turime augalininkystės konsultantę, kurios darbo vieta nėra mūsų biuras, bet, reikalui esant, ji atvažiuoja arba daug reikalingų darbų padaro per nuotolį, tarpininkaujant mūsų biurui. Tokiu pat būdu yra teikiamos ir darbų saugos specialisto paslaugos“, – teigė J. Ciparienė.

Šilalėje LŽŪKT biure paslaugų spektras yra gana platus – aktyviai važinėja mobili gyvulininkystės laboratorija, atliekami įvairūs biocheminiai tyrimai, sudaromos gyvulių gydymo schemos, imami dirvožemio mėginiai ir kt.

Antradienį vykusio jubilie­jaus minėjimo metu sveikinimų Šilalės biuro specialistėms negailėjo ir ūkininkai, kurie dė­kojo už pagalbą, patarimus, pro­fesionalias konsultacijas. O kad šilališkės darbuotojos yra vertinamos, patvirtina ir tai, jog konsultuotis į Šilalę atvyksta 

ūkininkai ir iš kitų rajonų. Vie­­nas tokių – Alfonsas Liu­ban­cas iš Jurbarko rajono.

Renginio metu LŽŪKT Šilalės biuras įteikė padėkas ir dovanas ūkininkams, su kuriais bendradarbiauja ne vienerius metus.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Penktadienį vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė visą dieną dirbo Šilalėje. Iš pat ryto jos laukė Tauragės apskri­ties policijos komisariatų vadovai, po pietų ministrė ap­lan­kė ugniagesius, o pavakare atvyko į savivaldybę, kur diskutavo apie regiono plėtros problemas. A. Bilotaitė  nu­ro­dė, kokiu keliu anksčiau ar vėliau teks pasukti  Šilalės sa­­vivaldybės priešgaisrinei tarnybai, kvietė savivaldybę daugiau dėmesio skirti civilinei saugai, bet nepaguodė savivaldybės vadovų dėl nelygiai pasidalintų Europos Sąjungos lėšų regiono plėtrai.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) paskelbė pradedanti pervesti gyventojų skirtą paramą partijoms, menininkams, paramos ir labdaroms fondams, nevyriausybinėms organizacijoms, viešosioms ir biudžetinėms įstaigoms. Šilalės rajono gyventojai, dek­laruodami pajamas, labai dosnūs nebuvo: 127 organizacijoms jie paaukojo 65,8 tūkst. eurų, o partijoms ir politiniams judėjimams – beveik 7,5 tūkst. Eur.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Deklaracijos apie Lietuvos regionų politiką taip ir lieka tik deklaracijomis, o realūs darbai apsisuko į priešingą pusę – įstaigos ir paslaugos vis labiau tolsta nuo regio­nuose gyvenančių žmonių. Nebeturime bankų, urėdijų, o netrukus rajonuose nebeliks ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) skyrių. Skelbiama, jog tokiomis reformomis siekia­ma „optimizuoti resursus, tolygiai paskirstyti darbo krūvius bei pagerinti darbuotojų darbo sąlygas“. Bet apie tai, jog eilinis kaimo žmogus liks be jam būtinų paslaugų, regis, galvojama mažiausiai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Pats vidurvasaris. Alinantis karštis, fizinio ir politinio nuovargio ženklai. Baigėsi NATO viršūnių susitikimas, lyg ratilai vandeny blėsta jo rezultatų vertinimai, o po­li­tikai ir valdžios žmonės sku­­ba mėgautis gamtos ma­lo­numais. Tai gali atrodyti kaip nepelnyta prabanga, juo labiau, kad Ukrainoje ir toliau žūsta žmonės, o agresoriui besipriešinantys kovotojai jokio atokvėpio nemato. Ta­čiau esame tik gyvi organizmai, ir mums reikalinga atvanga...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Laukuvos miestelis mini 770-ąjį jubiliejų, o net tris die­­nas vykusioje šventėje dalyvavo gausus būrys buvusių ir da­bartinių šio krašto gyventojų. 

Anot iš Laukuvos kilusio Šilalės garbės piliečio, profesoriaus, režisieriaus Petro Bielskio, nors į gimtinę grįžta nedažnai, ryšiai su šiuo kraštu nenutrūkę – kartais atvyksta į Laukuvą su savo kuriamais spektakliais, dar neseniai bendradarbiavo ir su Norberto Vėliaus gimnazija, kurią baigė.

„Laukuva yra labai tvarkinga, turi didelę ir gražią istoriją. Tai nėra tik 770 metų – juk tiek nuostabių žmonių čia gyveno, Laukuvos žeme net Mindaugas vaikščiojo. Mes tai dažnai pamiršta­me. Be to, netoli Lauku­vos vy­ko ir 1863-iųjų sukilimas, mies­telio bažnyčia yra pašventina vys­kupo Motiejaus Valančiaus“, – teigia P. Bielskis. 

Pasak profesoriaus, daug gar­sių laukuviškių dirbo ne tik sa­vo kraštui, bet ir Lietuvai. Todėl, pasak P. Bielskio, reikėtų daugiau dėmesio jiems skirti, o jų atminimą – įamžinti.

„Daug gabių žmonių nuo Laukuvos buvo. Pavyzdžiui, provizorius Kajetonas Stropus, daktaras Bronius Tallat-Kelpša, etninės kultūros tyrinėtojas, etnografas Norbertas Vėlius ir kiti. Kiekvienas namas Laukuvoje turi savo istoriją, todėl reikia pažymėti, kas čia gyveno, kad nebūtų užmiršta miestelio istorija“, – įsitikinęs teatrologas. 

P. Bielskis prisiminė ir savo bičiulį N. Vėlių – jis buvo šiek tiek jaunesnis, tačiau, anot režisieriaus, jau vaikystėje pasižymėjo gabumais, buvo moksliukas.

„Laukuvos gimnazija buvo labai stipri. Jau visi ir užmiršę, kad būtent Laukuvoje iškelta pirma gimnazistų politinė byla. Deja, apie tai niekur nėra nė žodelio, mane tai labai stebina. Norbertas buvo įtariamųjų sąraše, dėl to iš karto neįstojo į universitetą. Paskui, kai jau tapo mokslininku, jis ir vėl išgyveno daug skaudžių dalykų. Nobertukas buvo mūsų vaikas, mes jį užauginome“, – sako P. Bielskis.

Šilalės garbės pilietis prisimena gimnaziją, kurioje dirbo geri auklėtojai, išmintingi direktoriai. 

„Tačiau laikai buvo sudėtingi. Rytą, einant į gimnaziją, užsukdavome į bažnyčią sukalbėti poterių. Būdavo, išeini iš šventoriaus, o ten, kur dabar koplytėlė, suversti sušaudyti žmonės... Buvo baisu. Bet nors laikas buvo sunkus, netrūkdavo ir vaidinimų, ir vakaronių. Ma­nau, dabar Laukuvoje visko mažiau. O štai mūsų gyvenimas buvo gražus“, – prisimena pašnekovas.

Paklaustas, ko palinkėtų laukuviškiams, profesorius sako, jog svarbiausia yra gerbti save, savo istoriją, saugoti tai, ką turime. Anot jo, net plyta turi būti pakelta, negalima jos numesti šalin. 

Šilalės garbės pilietis Virginijus Jocys irgi įsitikinęs, kad kiekviena vietovė turi savo dvasią. Laukuvos žemė turtinga garsiais žmonėmis. 

„Man malonu, kad teko prisidėti prie Laukuvos herbo kūrimo. 2003 m. Heraldikos komisija patvirtino jį pagal legendą, kuri pasakoja, jog kai priešai apsupo pilies gynėjus, jie gūnia apklotą treigį žirgą apkarstė visokiais skambalais, uždėjo jam kaukę ir tamsią naktį išleido už pilies vartų. Priešai, neatpažinę lakstančio gyvulio naktyje skleidžiamų garsų, išsigando ir pabėgo. Taip aptaisytas žirgas heraldikoje – laisvės, jėgos, greičio, atkaklumo ir drąsos simbolis, išgelbėjęs vietos pilies gynėjus. Dabar turime vieną gražiausių Lietuvos mažesniųjų seniūnijų herbą“, – tikina V. Jocys. 

Su Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje jis išleido buvusių Šilalės valsčių knygas. Tarp jų yra ir Laukuvos valsčiaus istorijos. V. Jocio teigimu, ši knyga domina ne tik gimnazijos mokytojus, mokinius, bet ir kitų kraštų gyventojus.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Minimos 90-osios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“ skrydžio metinės – visoje Lietuvoje vyksta renginiai, parodos, įprasminančios lakūnų žygį. Savo mintimis apie didvyrius bei jų skrydį dalijasi ir Šilalės jaunimas.

1933-iųjų liepos 15-ąją ilgai planuota kelionė per Atlantą Darius ir Girėno pilotuojama „Lituanica“ tikslo nepasiekė – po dviejų dienų, likus nedaug kelio iki Lietuvos, lėktuvas sudužo. Šio skrydžio tyrinėtojai sako, kad žygdarbiu norėta atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, ir nors lakūnai nepasiekė savo kelionės tikslo, tačiau savo žygdarbiu visame pasaulyje paskleidė lietuviškumą ir suvienijo lietuvius. Pasak praėjusių metų istorijos olimpiados prizininkės Gintarės Aleksėjūnaitės, šiais laikais Dariaus ir Girėno skrydis taip pat nėra užmirštas: apie tai kalbama mokyklose, mokiniai supažindinami su skrydžio istorija ir kt.

„2023-ieji paskelbti Dariaus ir Girėno ,,Lituanicos“ skrydžio metais, o tai parodo, kad ir prabėgus 90-čiai metų skrydis yra svarbus visuomenei. Dėl to kasmet ir minima ši svarbi istorijos data. Ir, manau, ji niekada nebus užmiršta“,– įsitikinusi G. Aleksėjūnaitė.

Gintarei didžiausią įspūdį, prisimenant lakūnų skrydį, daro tai, jog Darius ir Girėnas ore išbuvo 37 valandas.  

„Net šiais laikais yra nedaug mažųjų lėktuvų kaip ,,Lituanica“, galinčių įveikti šitokį atstumą. O prieš kelis dešimtmečius tokia idėja buvo pavojinga ir reikalavo didelės drąsos bei užsispyrimo. Taip pat man didžiulė garbė, jog Stasys Girėnas kilęs būtent iš mūsų krašto. Juk tai ypatinga asmenybė ne tik mums, bet ir visai Lietuvai“, – neabejoja šilališkė. 

Ji įsitikinusi, kad šiuolaikinis jaunimas irgi turėtų ko pasimokyti iš legendinių asmenybių, pasisemti įkvėpimo, kai tikslai atrodo pernelyg dideli ar neįveikiami. 

„Darius ir Girėnas nepabijojo ir ryžosi sudėtingam, rizikingam žygiui. Todėl jie yra puikus drąsos, užsispyrimo ir pasiaukojimo tėvynei pavyzdys. Lakūnų skrydis per Atlantą įrodo, jog žmonės ir iš mažos šalies gali atlikti didžius žygdarbius ir taip garsinti savo tautą. Mano nuomone, kiekvienas turėtume sekti šiuo kilniu pavyzdžiu ir puoselėti Lietuvos garbę“, – sako Gintarė.

Vilniaus universiteto teisės studentė Vesta Monika Zubrickaitė mano, kad apie skrydį vis tik kalbama per mažai. 

„Mokykloje mokiniai tik supažindinami su istoriniu faktu, bet retas kuris suvokia, kokį proveržį aviacijoje tuo metu padarė lietuviai lakūnai. Džiugu, kad 2023-ieji paskelbti „Lituanicos“ skrydžio metais ir apie Dariaus ir Girėno žygdarbį kalbama plačiau“, – sako šilališkė.

Ją ypač žavi lakūnų indėlis į lietuvių vieningumą.

„Jie aktyviai bendravo su JAV lietuvių bendruomenėmis, taip įkvėpdami svetur gyvenantiems tautiečiams patriotiškumo. Manau, kad daugelis mūsų patyrėme panašų vieningumo bei pasididžiavimo jausmą, kai šiemet Aurimas Valujavičius perplaukė Atlantą irkline valtimi, savo pasiekimu garsindamas Lietuvos vardą“, – džiaugiasi V. M. Zubrickaitė.

Mergina neabejoja, kad jaunimui privalu žinoti Lietuvos istoriją, prisiminti, ką turėjo iškęsti praeities kartos, jog dabar galėtume gyventi laisvoje, vakarietiškoje šalyje.

„Svarbu neužmiršti, kad nors ir esame maža tauta, nestokojo­me drąsos, ryžto ir vilties. Tos vilties suteikdavo drąsūs tautiečiai, tokie kaip Darius ir Girėnas. Jų skrydis per Atlantą dar ilgai nebus užmirštas“, – įsitikinusi V. M. Zubrickaitė. 

„Lituanicos“ skrydžio 90-osios metinės penktadienį paminėtos ir Vytogaloje, S. Girėno gimtinėje, kur nugriaudėjo salvės lakūnų žygdarbiui, jiems buvo skirtas ir pasaulyje Šilalę garsinančio lakūno Jurgio Kairio akrobatinis pasirodymas, Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro koncertas bei kt.

Vesta VITKUTĖ