Tokią mintį yra išsakęs geografas, gamti­ninkas Česlovas Kudaba. XIX a. pabaigoje Lie­tuvos kaime užgimė liaudiško vai­di­­ni­mo – klojimo teatro – tradicija. Jos iš­­skirtinumas – šeimų, giminių bend­ruo­me­nė, kurioje iš kar­tos į kartą perduodami vai­dinimo įgūdžiai, patirtis, įvairių lietu­vių autorių kūriniai, pje­sės, pritaikytos kai­miškai teatro specifikai. Tačiau pastaraisiais metais stebimas mė­gėjų meno teatrų nykimas: vis mažiau šiuo žanru ir tradicijomis domisi jaunimas, to­dėl, siekiant išsaugoti unikalią klojimo teat­rų veiklą, Kvėdarnoje, Lembo kaime, jau de­vintą kartą bus organizuojamas festivalis „Pri klietelis“.

Jo pradininkė ir sumanytoja Aldutė Rimkienė sako, jog šiemet festivalis prie Kazimiero Jauniaus klėtelės-muziejaus vyks gegužės 30–31 d. ir bus skirtas Kazimiero Jauniaus 177-osioms gimimo ir 150-osioms jo kunigystės metinėms, taip pat prisimenant tradicijas, kalbą, tarmes, tikėjimą, praeitį. Ir jei iki šiol festivalį galėjome vadinti respublikiniu, tai dabar jis jau išaugo į tarptautinį. Už Lietuvos ribų gyvenantys, kuriantys žmonės, o ypač vaikai ir jaunimas – tai tiltas tarp valstybių. 

IX-ojo tarptautinio klojimo teatrų festivalio „Pri klietelis“ pirmoji diena bus skirta vaikams. Kaip nepamiršti savo šaknų ir lietuvybės, primins Punsko lietuvių namų jaunimo teat­ras „Kregždė“. Kelmės mažojo teatro žaidybinis-muzikinis spektaklis „Prunelijaus sapnas“ papasakos apie kelionę sapnuose. Adrijus Alminas ir Austėja Alminaitė puikiai kalba žemaitiškai, priklauso teatro kolektyvui, šoka tradicinius šokius, dainuoja lietuvių liaudies dainas, groja tradiciniais instrumentais, tad ir festivalyje bus daug muzikos, žiūrovams nuobodžiauti neleis mėgėjų meno kolektyvai. Jaunimo dieną užbaigs Lat­vijos lietuvių bendruomenės jaunimo šokių kolektyvas „Saulė“. 

Antroji festivalio diena prasidės Latvijos lietuvių bendruomenės senjorų šokių kolektyvo „Bijūnas“ programa. Vėliau žiūrėsime Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklį „Veina keima pablūdima“ pagal Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės pjesę „Velnias spąstuose“ ir nusikelsime į valstiečio kiemą. Kupiškio kaimo bendruomenė „Palėvenys“ parodys spektaklį „Brangutė“, „Miesčioniškas vestuves“ surengs Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras, armoniką virkdins ir apie „Vakaruškas piniginėje“ pasakos Biržų kultūros centro Vabalininko skyriaus folkloro kolektyvas „Saulala“. Spektaklį parodys Skaudvilės kultūros centro mėgėjų teatras „Atodanga“, o renginį vainikuos kolektyvų apdovanojimai ir aktorės Nijolės Narmontaitės programa „Negaliu gyventi be scenos“.

Abi klojimo teatrų festivalio „Pri klietelis“ dienas vyks edukacijos ir kūrybinės dirbtuvės „Nuo žaidimų iki muzikos“, „Pažintis su žirgais“, „Inovatyvus gimtadienis“, „Kleboniškos virenės pasakojimai“. Žiūrovai turės galimybę išgirsti skirtingų etnografinių regionų tarmes, o teatrų kolektyvai – bendradarbiauti, pasidalinti gerąja patirtimi, susipažinti su K. Jauniaus gyvenimu ir buitimi. Festivalio metu veiks kvėdarniškio Viktoro Tarvydo darbų paroda. Jis kuria iš popieriaus juostelių ir vytelių, yra sukonstravęs Vilniaus televizijos bokštą, Baublius, Dariaus ir Girėno lėktuvą ir kt. V. Tarvydas iš popieriaus juostelių ir vytelių nupins K. Jauniaus klėtelę ir padovanos muziejui.

Festivalis rengiamas kartu su Šilalės savivaldybės viešąja biblioteka, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejumi, visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“, Kvėdarnos seniūnija ir Kazimiero Jauniaus gimnazija, Kvėdarnos darželiu „Saulutė“, Pajūralio ir „Saulietekio“ bendruomenėmis, Socialinių paslaugų namais, kavine „Levanda“, informaciniais rėmėjais ,,Šilalės artojas“ ir ,,Šilalės naujienos“ bei kt. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Ieva TVARONAVIČIŪTĖ

Šilalės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistė

Gyvenimas, kaip sako Jurgita Ba­­levičienė, jos neglosto – kai jau at­rodo, kad pavyko atsitiesti, jis at­siun­čia naują išbandymą. 

„Nėra kada nuobodžiauti“, – šyp­teli optimizmo nestokojanti mote­ris ir dalijasi su visuomene savo ligos bei sveikimo istorija.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Lietuvos publikai pristato iki šiol neregėtą kompozitoriaus operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Spektaklį ruošia tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Dizainerė A. Kuzmickaitė, kurios braižą lengvai atpažįstame iš drąsių formų, žaismingų detalių ir vizualinio pasakojimo pojūčio, KVMT nėra naujokė – čia ji jau kūrė kostiumus Gaetano Donizetti operai „Pulko duktė“ (rež. Jūratė Sodytė, 2021), aprangos dizainą Žiūrovų aptarnavimo skyriaus bilietų kontrolieriams bei kasininkams, o 2024 m. balandžio 20 d. buvo Teatro atidarymo gala koncerto kostiumų stilistė.

Šįkart dizainerei teko unikalus iššūkis – sujungti rytietišką pasakos estetiką su šiuolaikiniu teatro žvilgsniu. Apie tai, kaip gimsta operetės herojų vizualinis pasaulis, kalbamės su pačia Agne.

Kostiumai operetei „Tūkstantis ir viena naktis“ – nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas?

Viskas prasidėjo nuo pasiūlymo prisijungti prie tarptautinės kūrėjų komandos – be abejonės, su džiaugsmu sutikau. Mane labai sudomino ir patraukė tai, kad ši Johanno Strausso operetė Lietuvoje statoma pirmą kartą.

Iš pradžių reikėjo šiek tiek palaukti, kol kūrinio libretas bus išverstas į lietuvių kalbą, nes pastatymo analogų beveik nėra – ši operetė pasaulyje statoma itin retai, o jeigu tai ir vyksta, interpretacijos būna labai savitos, netradicinės. Tad tai, ką publika išvys Klaipėdoje, galima vadinti kone pasauline premjera.

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužetinė linija gana sudėtinga – pradžioje buvo daug nežinomybės, tačiau, kai tik pavyko perprasti, „atkoduoti“ siužetą, darbas vyksta sklandžiai, kūrybiniai sprendimai dėliojasi natūraliai. Kartu su operetės režisieriumi Leonardu Ch. Prinsloo išsigryninome bendrą kūrinio dramaturginę liniją ir puikiai bendradarbiaujame.

Kuo šis projektas išsiskiria iš kitų Jūsų darbų teatre ar madoje?

Man labai patinka prisidėti prie operų ar operečių pastatymų. Šiame projekte mane ypač žavi Johanno Strausso muzika, o dar labiau intriguoja paties pastatymo unikalumas. Labai laukiu premjeros ir galutinio rezultato – nekantrauju pamatyti visus atlikėjus, scenoje vilkinčius mano kurtus kostiumus. Šiuo metu darbai vis dar intensyviai vyksta, tad net man pačiai bus įdomu išvysti, kaip viskas atrodys.

Tikiuosi, kad kai kuriose scenose publikos dėmesys natūraliai kryps į kostiumus, kitose – į scenografiją, muziką ar bendrą visumą. Kituose spektaklių pastatymuose man dažnai norėdavosi, kad atlikėjų kostiumų grupės būtų kuo įvairesnės, nes, mano nuomone, tai artimiau realiam gyvenimui. Šioje operetėje sąmoningai pasirinkau priešingą kryptį – siekiau atkreipti dėmesį į kostiumų spalvas, pabrėžti siluetus, todėl kai kuriais atvejais tikslingai atkartojau spalvas ar modelius.

Šiame muzikiniame reginyje dalyvauja visas teatras – simfoninis orkestras, choras, baleto trupės šokėjai, mimanso artistai, KVMT ir kviestiniai solistai, tad kostiumų kiekis bus tikrai įspūdingas. Be to, pirmą kartą teko kurti net kelias kostiumų grupes baleto artistams, nes jie spektaklio metu persirengs ir įkūnys skirtingus personažus. O kur dar mimanso trupė - sultono apsauga ir kiti veikėjai – tai didžiulis, spalvingas, daugiabriaunis darbas.

Kaip perteikėte rytietiškos pasakos estetiką – kas tapo pagrindiniais akcentais?

„Tūkstantis ir viena naktis“ – labai ambicingas projektas, kurį, atsižvelgdami į režisieriaus sumanymą, vertiname kaip pasaką – Rytai, aukso kalnai...

Kurdama kostiumus šiam pastatymui nesiekiau perteikti konkretaus istorinio laikotarpio ar veikėjų gyvenamosios vietos. Dauguma kostiumų – pasakiški, abstraktaus laikmečio, labiau atspindintys personažų charakterius ir spektaklio atmosferą nei realybės detales. Vis dėlto, ten, kur tai leidžia operetės siužetas, atsiranda ir realistiškesnių kostiumų – pavyzdžiui, apsaugos darbuotojų, dendžių, žvejo ir kt. Net ir šie kostiumai alsuoja rytietiška dvasia – stilistiniai sprendimai susiję ne tiek su tikslia rekonstrukcija, kiek su nuotaika ir simbolika. Spektaklyje taip pat išvysime ir šiuolaikiškesnių, europietiškų siluetų. Kartu su režisieriumi siekėme, kad kai kurių veikėjų kostiumai taptų tarsi visų laikotarpių žinomų personažų „kvintesencija“. Pavyzdžiui, Vali kostiumui pasirinktas septintojo dešimtmečio stilius – jis labiausiai atliepia Edino žmonos charakterį, tad šalia ryškių rytietiškų motyvų žiūrovas pajus ir retro nuotaikas bei konkretesnius istorinės stilistikos ženklus.

„Tūkstantis ir viena naktis“ suteikia daug erdvės ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų fantazijai. Mano tikslas – sukurti tokį vizualinį paveikslą, kuris darniai susilietų su Johanno Strausso muzika, žaismingu operetės siužetu ir veikėjų išgyvenimais.

Be to, operetėje subtiliai paliečiama feminizmo tema, todėl scenoje išvysime ir tam tikrą „vaidmenų apsikeitimo“ momentą. Pavyzdžiui, kai kurie vyrai pasirodys vilkėdami tradicinius rytietiškus sijonus ar sukneles, o viena iš veikėjų – moteris, atvykusi iš Europos – dėvės vyrišką kostiumą. Beje, kelnes mūvės ir visos haremo damos – tai sąmoningas pasirinkimas, kuriuo siekiame išsklaidyti stereotipus ir sustiprinti moterų individualumą. Ypač daug dėmesio ruošiantis premjerai pareikalavo rytietiški drabužiai – jų siluetų konstrukcijai naudoti net keli sluoksniai vadinamųjų „saulės kliošų“, tad prireikė itin daug audinio ir kruopštaus techninio išpildymo.

Ryški rytietiška scenografija suteikė puikią galimybę laisvai žaisti spalvomis – o tai man ypač artima ir įdomu. Vis dėlto, kad spalvų gausa netaptų dominuojanti ar trikdanti, choro grupes sąmoningai suskirsčiau pagal spalvines gaires. Vyrams pasirinkau melsvų atspalvių gamą, kuriančią vėsos, santūrumo įspūdį, o moterų kostiumuose dominuoja šilti tonai – nuo švelnios rožinės iki sodrios bordo. Pagrindiniams personažams skyriau ryškias, išraiškingas spalvas – turkio, purpurinę, raudoną, aukso. Šios spalvos ne tik vizualiai išskiria pagrindinius veikėjus, bet ir atliepia jų charakterių dinamiką. Prie jų derinau aukso spalvos papuošalus ir detales – pati operetės tema to tarsi reikalauja (juokiasi). Spektaklio biudžetas ribotas, todėl audinių ir aksesuarų ieškojome tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – teatro komanda puikiai susitvarkė su šiuo iššūkiu ir mums pavyko viską suderinti.

Šiuolaikinės mados akcentu taps „Fielmann“ prekės ženklo akiniai nuo saulės. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir šiandienos Rytų atstovai, vilkėdami savo tradicinius rūbus, nevengia derinti jų su moderniomis detalėmis, tokiomis kaip stilinga avalynė ar akiniai nuo saulės. Man visiškai įsivaizduojamas šių laikų sultonas su ilga tunika, galvos apdangalu ir... akiniais nuo saulės.

Ar buvo kostiumas ar personažas, kurio įvaizdį kurti buvo ypatingai įdomu ar sudėtinga?

Rytietiška vyrų apranga, haremo moterų kostiumai – gundantys, tačiau subtilūs, nepernelyg atviri – kuriant šiuos kostiumus reikėjo pasinerti į jų specifiką, paieškoti įkvėpimo, pasigilinti į kultūrinius kontekstus. Šios užduotys man buvo labai įdomios.

Visgi įdomiausiais ir daugiausiai iššūkių pareikalavusiais kostiumais pavadinčiau tuos, kurie skirti baleto artistams. Vienoje iš operetės scenų jie įkūnys jūros pasaulio gyventojus – fantastinius padarus, primenančius undines. Šiems kostiumams panaudojau elementus, kurie buvo ir mano naujausiose mados kolekcijose – juostas. Labai įdomu ir smalsu, kaip jos atrodys šokio judesyje – tikiuosi, kad tai taps viena iš vizualiai stipriausių scenų spektaklyje.

Ką norėtumėte, kad žiūrovas pajustų ar pastebėtų žvelgdamas į Jūsų kurtus kostiumus?

Gyvename nuolat besikeičiančiame laikmetyje, kupiname chaoso ir nežinomybės, todėl šioje operetėje kviečiu žiūrovus pasinerti į harmoniją, kurią suteikia J. Strausso muzika. Mano tikslas – sukurti vizualinę atmosferą, kuri leistų žiūrovams pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių, atsipalaiduoti ir pasimėgauti džiaugsmu, kurį ši unikali operetė gali suteikti. Norėčiau, kad žiūrovai pajustų grožį ir, žinoma, optimizmą, kurio kupinas šis muzikinis reginys.

Kalbino Žaneta Skersytė

Daugelyje Lietuvos vietų buvo fiksuojami gaisrai atliekų perdirbimo įmonėse. Vienas jų – ir Tauragės rajone, Lengvenių kaime įsikūrusioje „Ekobazė“, kur tvarkomos plastiko pakuočių atliekos. Po trečiadienį įsiplieskusio gaisro įmonės atstovai įsitikinę, kad jį sukėlė neatsakingas rūšiavimas – tarp plastiko rasti panaudoti elementai.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

„Norėtume išsiaiškinti, kas veža nenau­do­jamą elekt­ro­niką ir kokiomis sąlygomis: pa­stebėjau miesto konteinerių aikštelėse atsi­radusius ryškios žalios spalvos namelius ir maniau, kad jie priklauso Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (TRATC), bet ant jų neradau jokios įmonės pavadinimo, išskyrus patikinimą, jog „mums rūpi rytojus“. Todėl smalsu, kam skirti šie konteineriai ir kas juos administruoja?“ – teiraujasi šilališkė Monika.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Anekdotiškai skamba teiginys, kad tik paskelbus eilinių rinkimų rezultatus, pasigirsta atodūsis, jog ir vėl išsirinkome „ne tuos“. Vis nu­baudžiame tuos, kurie buvo val­džioje, tačiau buvusi opozicija, nu­valius nuo jos rinkimų pažadų ir noro mums įtikti grimą, neatrodo patraukliau. Dėl to, matyt, Seimas ir yra viena labiausiai nemėgstamų institucijų, kuria beveik niekas nepasitiki. Tiesa, Vyriausybe pasi­ti­kima kiek daugiau, tačiau grei­čiau­siai tik dėl to, kad mažiau dėmesio skiriama tam, kaip ministrai priima sprendimus, jų procesas paprastai nėra viešas.

Politiniuose moksluose pasitikėjimas institucijomis vadinamas socialiniu kapitalu ir teigiama, kad jis ne mažiau svarbus gerovei, nei finansai ar kiti ištekliai. Kai socialinio kapitalo trūksta, valdžiai itin sunku įgyvendinti reikalingas reformas, nes jos sutinkamos įtariai, kritikų argumentai atrodo svarūs, net jei tie kritikai akivaizdžiai gina savo interesus, o ne bendrąjį gėrį.

Mokesčių reforma, apie kurią dabar daug kalbama, yra puikus pavyzdys, kaip bendro nepasitikėjimo situacijoje sunku pasitikėti, jog siūlomi sprendimai yra tikrai būtini ir duos naudos. Net ir tie piliečiai, kurie supranta, kad turime stiprinti valstybės gynybą, daugiau investuoti į viešąsias paslaugas,  auginti socialinį teisingumą, nėra tikri, kad biudžeto pinigai bus panaudoti racionaliai bei tikslingai, abejonių kyla ir dėl to, ar reforma tikrai leis gyventi teisingesnėje valstybėje.

Buvusi valdančioji dauguma ir Vyriausybė pagrįstai buvo kaltinamos tuo, kad nemato reikalo plačiau paaiškinti savo sprendimų motyvų ir tikslų. Per rinkimų kampaniją tiek buvusi valdžia, tiek opozicija prisiekinėjo, jog „dabar jau ateis tikro dialogo su visuomene laikas“ ir visi galės geriau suprasti, ką daro valdžia. Tačiau ar iš tiesų kas nors pasikeitė?

Visai neseniai Nacionalinė skurdo mažinimo koalicija paskelbė ataskaitą, kurioje matome, kad didelės dalies Lietuvos žmonių situacija yra kritinė. Taip pat buvo pasiūlytos skubios politinės priemonės. Deja, kai pažvelgiame į tuos klausimus, kurie intensyviai svarstomi Seimo posėdžiuose, jie turi mažai bend­ra su didžiausiais visuomenės skauduliais. Žiūrint į mokesčių reformos planus, apskritai nematyti, kaip nauji sprendimai padės tiems visuomenės nariams, kurie klimpsta į skurdo pelkę.

Intensyviai ginčijamasi, kokio ilgio turėtų būti mokslo metai, kaip pasiekti, kad privačios gydymo įstaigos nebūtų tokios patrauklios geriausiems gydytojams ir kt. Tačiau negirdime atsakymo į gerokai aktualesnį klausimą, kas jau padaryta ir bus daroma, tragiškai trūkstant mokytojų, gydytojų, slaugytojų. Nesakoma, kaip padėti kaimiškų vietovių žmonėms, kad jie realiai jaustų, jog jais rūpinamasi, o ne vien dūsautų, girdėdami apie tai, kad kažkas kažkada kažkaip juos nuveš iki specialisto, kurio pagalbos ir dėmesio reikia čia ir dabar.

Buvau Seimo nariu ir žinau, kad dauguma parlamentarų tikrai nuoširdžiai stengiasi. Kita vertus, puikiai mačiau ir tai, kaip lengvai politika tampa savitiksle įvaizdžio vadyba, o ne ryžtu kovoti už kiekvieną žmogų. Paradoksalu tai, jog į žiniasklaidos dėmesio cent­rą patenka tie, kurie daro nesąmones, veliasi į skandalus. Apie degutą kalbama gerokai daugiau, nei apie medų. Kitas dalykas – matyt, ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto padaro netinkamą valgyti visą statinę medaus.

Bet kuris savo galiomis pikt­naudžiaujantis, valstybės pinigus taškantis, savo interesus aukščiau už bendruosius iškėlęs politikas (taip pat ir savivaldybėse) yra tarsi nuodai visai aplinkai. Nesvarbu, kuriai partijai priklauso parlamentaras, kuriam prokuratūra sukaupė daug klausimų ir įtarimų – kai jo imunitetas nėra panaikinamas, tai siunčia žinią, kad, esant politikoje, galioja kitokios taisyklės, nei visiems kitiems piliečiams. Lygiai taip pat, kai skaitome apie parlamentarų, Vyriausybės narių ar vietos politikų išlaidavimą, apie tai, kaip įtartinai sparčiai auga išrinktųjų finansinė gerovė. O juk kiek­vienas nesąžiningas politikas švaisto valstybės socialinio kapitalo likučius. Tik ar rinkėjai principingai tai vertina? Ar kai kuriems nėra nuolaidžiaujama, patikėjus jų apsimestiniu sąžiningumu?

O receptas, kaip politikams ir valdžiai neprarasti pasitikėjimo, regis, nesudėtingas: išsamus bei tikslus visų priimamų sprendimų paaiškinimas, nulinė tolerancija nusižengimams, net ir tiems, kurie nereikalauja teisinės atsakomybės, net ir tada, kai nederamai pasielgia „savi“...

Andrius NAVICKAS

rašytojas, filosofas

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bendruomenę pa­siekė džiugi žinia – I b klasės gimnazistė Milda Petke­vi­čiū­tė tapo absoliučia respublikinio konkurso „Kovų už lais­vę ir netekčių istorija“ nugalėtoja. Konkursas ap­ima įvai­rius istorinius įvykius, susijusius su šalies ne­pri­klau­­so­mybės siekiais ir praradimais. Jis organizuojamas Lie­tu­vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ro, Švietimo bei mokslo ir sporto ministerijos, sie­kiant ska­tinti jaunimo pilietiškumą. 

Mildą dalyvauti konkurse pa­skatino ir ruošė dailės mokytoja ekspertė Jolanta Baubkuvienė. Po turiningai drauge su mokytoja praleistos dienos Vilniuje Milda pasidalijo savo įs­pū­džiais. 

„Patekau tarp konkurso laureatų, tad buvau pakviesta į apdovanojimų šventę Vilniaus televizijos bokšte. Renginio or­ganizatoriai palydėjo liftu į bokšto viršų, apžvalgos aikštelę, nuo kurios galėjome išvysti Vilniaus panoramą – pasigrožėti mūsų sostinės urbanistiniu peizažu. O iš 67 aukšto šis vaizdas beprotiškai gražus! Švelnus vėjelis sukūrė malonią atmosferą, nuostabi panorama gniaužė kvapą. 

Apdovanojimų ceremonija vy­­ko konferencijų salėje. Renginio metu galėjome grožėtis ne tik piešiniais, bet ir tarp apdovanojimų atliekamais muzikiniais kūriniais.

Mano piešinys „Partizanas“ bu­vo nominuotas I vietai. Apdovanoti padėkos raštais bei do­va­nomis, buvome pavaišinti gar­džiais skanėstais. 

Renginys ir dovanos buvo ne­­pakartojamos! Esu labai dėkinga gimnazijos direktoriui, su­­or­ganizavusiam šią kelionę į sostinę Vilnių“, – sakė Milda. 

Gimnazija džiaugiasi svariu jos laimėjimu nacionaliniame konkurse ir dėkoja visiems savo mokiniams bei mokytojams už dalinimąsi įkvepiančia kū­ryba.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos

direktoriaus pavaduotoja

Nuotr. iš gimnazistės archyvo

Simono Gaudėšiaus gimnazija jau penkerius metus yra MEPA projekto dalyvė, o jaunieji ambasadoriai su didžiuliu užsidegimu organizuoja renginius. Šie­met gimnazistai Europos dieną į veiklas įtraukė ne tik savo gimnazijos bendruomenę, bet ir lopšelio – dar­že­­lio auklėtinius, progimnazijos mokinius bei įvairių įstaigų darbuotojus ir miesto gyven­to­jus.

Progimnazijos moksleiviams jaunieji MEPA ambasadoriai vedė pamokas apie Europos Sąjungą ir jos institucijas, rengė viktorinas. Buvo aplankyti ir darželio ugdytiniai, su kuriais kartu ne tik žaista, bet ir pristatyta organizacijos reikšmė, mažieji šilališkiai stropiai spalvino ES vėliavą. 

Gimnazijoje vyko protmūšis, skirtas Europos dienai. Nugalėtojai apdovanoti simboliniu saldžiu prizu – koks gimtadienis be torto! Be to, gimnazijos bendruomenė dalyvavo Europos egzamine, pilietiškumo akcijoje „Geltona – mėlyna“, kurios metu įsiamžino su ES ir Lietuvos vėliavomis. Akcijos metu jaunieji ambasadoriai sveikino rajono gyventojus ir įstaigų darbuotojus savo pagamintais knygų skirtukais su sveikinimo žodžiais ir ES simbolika.

Šventės baigiamieji akordai nuskambėjo susitikime su eu­ro­parlamentaru Pauliumi Sau­dargu, kuris supažindino su geo­politikos situacija, mokiniai politikui galėjo užduoti klau­simus ne tik apie Europos Par­lamente vyraujančias nuotaikas, bet ir apie situaciją Lietuvos politikoje.

Dalia KUBAITIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytoja,

MEPA vyresnioji ambasadorė 

AUTORĖS nuotr.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje vyko Europos savaitei skirti renginiai, kuriais paminėta Europos diena ir stiprintas mokinių bei bendruomenės suvokimas apie Europos Sąjungos vertybes ir pilietiškumą.

Savaitė prasidėjo plakatų pa­roda, kuriai mokiniai kūrė darbus apie vienybę, Europos simbolius ir ateitį, atspindėjo pag­rindines Europos Parlamento ginamas vertybes – laisvę, taiką ir žmogaus teises.

Visą savaitę gimnazijoje vyko pilietinė akcija „Žalia Europa – mūsų ateitis!“, kurioje mokiniai pristatė augalus, diskutavo apie jų naudą aplinkai, vėliau įvyko augalų mainai – bend­ruomenė dalijosi daigais, sėk­lomis ir idėjomis apie tvarią gyvenseną.

Mokyklos bendruomenė gili­nosi ir į demokratijos temas: vyko diskusijos su mokiniais apie balsavimo teisę nuo 16 me­tų, o simboliniame balsavi­me mokiniai sprendė, kokie klau­simai svarbiausi Europai šian­dien.

Mažieji pradinukai su MEPA jaunųjų ambasadorių komanda piešė ant asfalto, vaizduodami, kaip jie supranta demok­ratiją, Europos Sąjungą taiką ir vienybę – spalvoti piešiniai tapo šilto požiūrio į Europą atspindžiu.

Savaitė užbaigta susitikimu su Europos Parlamento nariu Pauliumi Saudargu ir politiku bei visuomenės veikėju Jonu Gu­dausku. Europarlamentaras gimnazistams pristatė geo­politinius iššūkius, papasakojo apie Europos Sąjungos svarbą Lietuvai. Po susitikimo vyko protų mūšis apie Europą, kuriame varžėsi net 17 komandų, o geriausiai pasirodė I g klasės atstovai.

Aurelija BETINGIENĖ 

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytoja,

MEPA ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

Praėjusį šeštadienį Lietuvos maltiečiai su negalią turinčiais draugais grįžo iš Prancūzijos Lurdo. Tai – kasmetinė piligriminė kelionė, į kurią šiemet vyko ir kvėdarniškis Mantas Urbikas. Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė Rozvita Beržinienė sako, kad Mantas – tik ketvirtas Šilalės rajono gyventojas, kuriam teko tokia galimybė. 

Pietų Prancūzijos miestas Lur­das yra viena garsiausių ka­talikiškos piligrimystės vie­tų Europoje, kur kiekvienų me­tų pirmąjį gegužės savaitgalį iš viso pasaulio susirenka maltiečiai ir jų globojami žmonės su negalia. 

Yra pasakojama, jog Lurdo stebuklas įvyko 1859 m. vasario 11 d., kai 14-metė Bernadeta Soubirous, rinkdama žabus nuošalioje Massabiele grotoje, pamatė apie 12-os metų mergaitę, vilkinčią baltu rūbu, perjuostu mėlyna juosta. Apsireiškimas jai pasikartojo net 18 kartų. Katalikai tiki, jog Bernadeta šių apsireiškimų metu matė Švenčiausiąją Mergelę Ma­riją. Netrukus po to pradėjo sklisti pasakojimai apie stebuklingus išgijimus ir į Lurdą plūstelėjo piligrimai. Nuo 1860 m. Lurde apsilankė apie 200 mln. žmonių, o kasmet šis Prancūzijos miestas sulaukia daugiau kaip 5 mln. lankytojų. Nemaža jų dalis – ligoniai ir įvairių negalių kamuojami, atvykstantys su viltimi ir begaliniu tikėjimu pasveikti. Kai kurių viltys čia tikrai išsipildo. 

„Nesu iš fanatiškų tikinčiųjų, bet apsilankymas Lurde buvo įspūdingas ir įsimintinas – ne tik aš, o ir kiti kartu buvusieji jautėme kažkokį keistą, nenusakomą jausmą. Jis nelabai žodžiais nupasakojamas, ypatingas ir išskirtinis. Jau iki šiol galvojau, kad mano gijimas prilygsta stebuklui, bet dabar net neabejoju, jog tikrai pasveiksiu“, – kalba Kvėdarnos globos namuose šiuo metu gyvenantis 33-ejų Mantas. 

Jis iš piligriminės kelionės grįžo gegužės 10-ąją po 14 pa­rų, praleistų autobuse, viešbučiuose, tad juokiasi, kad kelias paras miegojo. 

„Kelionė prasidėjo naktį į balandžio 28-ąją. Jos laukdamas labai jaudinausi – buvau šiai misijai atrinktas antrą kartą, bet pernai dėl sveikatos prob­lemų išvykti negalėjau. Tad faktiškai visus metus  svajojau apie Lurdą, domėjausi jo istorija, kelione ir žinojau, kad ji bus labai varginanti. Ir nors psichologiškai buvau tam nusiteikęs, jaudulio išvengti nepavyko“, – prisipažįsta Mantas.

R. Beržinienė pasirūpino, kad jis patogiai pasiektų Vilnių – pagelbėjo Šilalės socialinių paslaugų namai, skyrę autobusiuką, kuriuo Mantas ir jį lydėjusi Kvėdarnos senelių globos namų direktorė Ligita Pudživelienė buvo nuvežti į sostinę ir kartu su dar 53 piligrimais misiją pradėjo Šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. O psichologinis pasirengimas kvėdarniškiui atsipirko su kaupu – Mantas per kelionėje praleistas 14 parų tikina nenuvargęs taip, kaip baiminosi. 

„Važiavome dviejų aukštų autobusu – nevaikštantieji pirmajame, vaikštantieji ir padėjėjai – antrajame aukšte. Stojome kas tris-keturias valandas, vis lankėme pravažiuojamų šalių vietoves. Jau pirmos dienos vakare pabuvojome garsiausiame Lenkijos piligrimystės centre Čenstakavoje, Švč. Mergelės Marijos šventovėje. Ant­ra diena praleista Bratislavoje: apžiūrėjome ne tik įspūdingą bažnyčią, o ir kitas Slovakijos sostinės įžymybes, trečia – Austrijos sostinėje, po to – keturios paros Prancūzijoje, o grįžtant dar aplankėme Italiją, Šveicariją, Čekiją. Kad nukeliavome taip toli nuo namų nepajaučiau, tiesiog tai liudijo supanti gamta – kai laukuose vietoje mums įprastų karklų pamatėme augančius kelių met­rų kaktusus, tapo akivaizdu, jog esame visiškai kitame krašte. Visą kelią mus lydėjo gidės, kurios nuolat dalijosi gausybe informacijos, tad drąsiai galiu sakyti, kad ši išvyka į Lurdą buvo mano gyvenimo kelionė“, – vis dar dega patirtomis emocijomis M. Urbikas.

Maltos ordino atstovė, Kvėdarnos jaunųjų maltiečių vadovė Verutė Vaitkevičienė sako, kad už tai Mantas ir jį lydėjusi L. Pudživelienė yra dėkingi ne tik maltiečiams, o ir tiems, kas šią kelionę organizavo bei parėmė finansiškai. 

„Kelionės į Lurdą finansavimo akciją šilališkiai labiau žino kaip Lurdo žvakių akciją. Ji paprastai vyksta nuo vasario iki Velykų. Šiemet kiekvienam aukotojui bažnyčioje buvo įteikta Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio pašventinta žvakė. Beje, šiais metais pirmąkart atsira­do žmonių, nenorinčių, jog apie jų gerus darbus būtų žinoma – jie pervedė pinigus su nurodymu „Manto kelionei“ tiesiai į sąskaitą“, – džiaugiasi šilališkių ir ypač kvėdarniškių dosnumu R. Beržinienė.

O anot V. Vaitkevičienės, būtent surinktų lėšų suma ir lemia, kiek žmonių iš Lietuvos kiekvieną kartą galės išvykti į stebuklais garsėjančią vietovę. 

„Šiemet mūsų žmonės būtent Manto kelionei suaukojo apie 800 eurų. Ir toks palaikymas ypatingai džiugina, nes Mantas iš visų jėgų stengiasi atsistoti ant kojų po ypač sunkios traumos – jis visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą ir tuo visus žavi. Juk kai matai, kad tavo pastangos vertinamos, ir pačiam smagiau, atsiranda jėgų bei drąsos daryti dar daugiau. Mantas visus metus degė noru nuvykti į Lurdą ir grįžo su dar didesniu tikėjimu, jog neabejotinai pasveiks. Galbūt jis niekada nebebus toks, koks iki nelaimės, bet progresas akivaizdus, išties yra vilčių, kad mūsų Mantas gali tapti dar vienu Lurdo stebuklingų istorijų dali­mi“, – su jauduliu pasakoja Verutė, pažįstantį jį nuo vaikystės.

Tiek V. Vaitkevičienė, tiek pats Mantas yra įsitikinę, kad kelionė davė daug daugiau, nei buvo galima tikėtis – be patirtų įspūdžių, ji suteikė itin daug dvasinės stiprybės. Prie autobusu atvykusių lietuvių Prancūzijos Lurde prisijungė dar viena tautiečių grupė, atskridusių lėktuvu. Tad Lietuvos delegacijoje iš viso buvo 83 žmonės, tarp kurių 20 – su didesne ar mažesne negalia. Kasmetinis toks susitikimas įvyko 67-ąjį kartą, iš viso Lurde tomis dienomis lankėsi apie 7500 piligrimų, turinčių 43 skirtingas tautybes. 

„Buvo labai smagu jaustis lyg šeimoje, tarp savų – susitikau su jau pažįstamais lietuviais, susipažinau ir su naujais draugais. Didelį įspūdį paliko Maltos ordino savanorių uniformos: skraistės, balti abitai ir net laipsnių emblemos. Lurde mūsų laukė ypatingi ritualai – palaiminimas, iškilminga procesija, Šv. Mišios, kurios buvo tiesiogiai transliuojamos likusiems namuose. Aš į piligriminę kelionę vykau ne tuščiomis – kiekvienas šilališkis ar kvėdarniškis, mano kelionei aukojęs pinigų, galėjo įduoti lapelį su tam tikra intencija ir prašymu, visus tuos raštelius perdaviau, viliantis, jog parašyti prašymai išsipildys“, – svarbiausius kelionės akcentus prisimena Mantas.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo grotoje Šv. Mišios vyksta keliomis kalbomis, lietuviškai šiemet jas aukojo vyskupas D. Trijonis, o piligrimai meldėsi, kad iš Lietuvos atvežtos intencijos, kurių šiemet buvo surinkta apie 5000, sudėtos Lurdo Švč. Mergelei Marijai po kojomis, išsipildys – jos globai patikėti visų sergančių­jų ir užtarimo prašančiųjų maldavimai, bendroje maldoje pra­šyta, kad atsivertų tikėjimo ir stebuklingų pokyčių durys. 

Beje, pačios šių kelionių organizatorės V. Vaitkevičienė ir R. Beržinienė dar nė sykio nėra vykusios su neįgaliaisiais drauge, joms neteko apsilankyti Prancūzijos Lurde, tad tokia išvyka yra ir jų svajonė ateičiai. Grįžti ten dar kartą norėtų ir Mantas. 

„Neįvykdžiau vieno svarbiausių Lurdo ritualų – neturėjau galimybės įlipti į Bernadetos apreikšto šaltinio maitinamus baseinėlius. Todėl būtinai norėsiu ten sugrįžti, kad galėčiau sakyti, jog svajonę įgyvendinau iki galo“, – su viltimi kalba kvėdarniškis.

Mantas už tai, ką jau patyrė, sako ypatinga esąs dėkingas visam Kvėdarnos senelių globos namų kolektyvui, auko­to­jams, savo globėjoms R. Ber­žinienei ir V. Vaitkevičienei. Mal­tietės savo ruožtu dėkoja Kvėdarnos ir Šilalės parapijų klebonams – kun. Edgarui Petkevičiui ir kun. Sauliui Katkui, visiems maltiečiams ir visiems geros valios dosniems žmonėms, prisidedantiems prie jaut­­riau­sių mūsų socialinių grupių žmonių svajonių išsipildymo.

Ar kažkam iš šilališkių pavyks ir kitais metais pamatyti Lurdą, religinės dvasios atgimimo centrą, ir patirti jo stebuklą, priklausys tik nuo mūsų visų atjautos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir Maltos ordino bei pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.