Žadą atimantis populiarumas, šimtai vaidmenų teatre ir kine, bičiulystė su žymiausiais žmonėmis, kelionės po visą pasaulį... Tai tik nedidelė dalis to, kuo gali pasigirti legendinė aktorė R. Lee, vienintelė lietuvė, už viso gyvenimo nuopelnus pagerbta žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje. Nepaisant viso to, už Atlanto gyvenančios R. Lee širdyje rusena didžiulė meilė Lietuvai ir noras kuo greičiau sugrįžti į mūsų šalį, kurią prisimena kaip ypač šviesią ir nestokojančią laimingų, besišypsančių žmonių.  

Lietuvybė – iš tėvų

Dalydamasi mintimis apie tai, kokią vietą jos širdyje užima Lietuva, R. Lee atskleidžia, kad svarbiausia, jog jos tėvai visa širdimi buvo lietuviai.  

„Nors gimiau ir augau ne Lietuvoje, lietuvių kalba bu­vo mano pirmoji, kol žaisdama gatvėje su kitais vaikais išmokau kalbėti angliškai. Taip pat, nesvarbu kur begyventume, visada priklausėme lietuvių katalikų bažnyčiai, parapijos namuose aš pirmą kartą užlipau ant scenos, čia skleidėsi mano talentas. Mano mama ir tėtis net ir gyvendami Kanadoje nenustojo būti lietuviais. Visgi aš užaugau ne kaip Rūta, nes aplinkiniai galvodavo, jog tiesiog neteisingai ištariu savo vardą. Visi kreipdavosi į mane Ruth vardu. Tik Kalifornijoje, patekusi į Holivudą, pasiryžau visiems išaiškinti, kad jokia aš ne Ruth, o Rūta. Daug metų praleidau pasakodama, kas yra ta Rūta, kas – ta Lietuva“, – sako aktorė. 

Pašnekovė teigia, kad dabar, kai ji jau yra žinoma, motinos Jungtinėse Amerikos Valstijose savo dukroms suteikia Rūtos vardą. Tai – didžiulis komplimentas. 

„Aš labai laiminga, jog apie Lietuvą žino kur kas daugiau žmonių, o ši šalis – visada ma­no širdyje“, – sako R. Lee.

Lietuvos pilietybė – palaiminimas iš Dievo

Visame pasaulyje žinoma aktorė turi JAV bei Kanados pilietybes, o 2019 m. jai buvo atkurta ir Lietuvos pilietybė. R. Lee atskleidžia, kad yra labai laiminga ir ypač didžiuojasi turėdama Lietuvos pilietybę. 

„Jaučiuosi labai artima šiai šaliai, nors ir nesu čia gimusi, augau svetur, bet turiu tokį stiprų ryšį su Lietuva. Niekada nepamirštu to, ką šiai šaliai teko patirti dėl sovietų priespaudos – apie tai man pasakojo tėvai, visada tikėję Lietuvos išsilaisvinimu. Aš ir šiandien meldžiuosi už visus drąsius žmones, kurie nepabūgo tankų, rizikavo savo gyvybe ir iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Turėdama pilietybę, galimybę balsuoti, keliauti su šios šalies pasu jaučiuosi gavusi nuostabų palaiminimą iš Dievo“, – teigia pašnekovė. 

Užsienyje gyvenantiems lietuviams, siekiantiems nenutolti nuo savo gimtinės, aktorė pataria prisiminti ir vertinti savo šaknis, nesvarbu kur pasaulyje begyventų. 

„Savaime suprantama, kad išvykę žmonės prisitaiko ir perima šalies, kurioje gyvena, įpročius. Tačiau mes visi, ar esame lietuviai, ar lenkai, ar vokiečiai, su savimi atsinešame savo spalvas, jausmus, skonius... Manau, jog tai yra labai svarbu. Taip pat tikiu, kad mūsų šaknys yra mūsų kraujyje, jos – visada su mumis. Mes esame lietuviai, nuostabi ir unikali tauta, tad kiekviena šalis, į kurią atvykstame, sulaukia palaiminimo, jei su ja pasidalijame dalele savosios kultūros“, – pasakoja žymi lietuvė. 

Užsienio lietuviai – puikūs Lietuvos ambasadoriai

Pasak R. Lee, labai svarbu, jog lietuviai neliktų abejingi ir išreikštų savo nuomonę referendume dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. 

„Lietuva yra tokia maža šio pasaulio dalelytė. Manau, kad tik nuo mūsų visų priklauso, kiek apie ją sužinos likęs pasaulis. Svetur gyvenantys žmonės gali tapti puikiais Lietuvos ambasadoriais ir nešti žinią apie mūsų nuostabią šalį. Jie taip pat nepamiršta čia likusių savo šeimų, prisideda prie finansinės Lietuvos gerovės“, – teigia aktorė.  

Pašnekovė tvirtina, kad Lie­tuva labai stipriai pasikeitusi nuo tamsių sovietmečių laikų. 

„Kai į Lietuvą atvykau po daug metų, negalėjau patikėti savo akimis. Atrodė, jog Lietuvoje nušvito saulė, pamačiau tiek daug jaunų, laimingų žmonių, puikiai atrodančių, besišypsančių senolių. Aš visiems rekomenduoju aplankyti mūsų šalį ir labai džiaugiuosi, kad ją atranda vis daugiau žmonių. Pati nekantrauju čia sugrįžti“, – apibendrina visame pasaulyje žinoma aktorė. 

Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę, vyks 2024 m. gegužės 12 d. kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais.

Išsamiau apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo – www.referendumas2024.lt.

Užs. Nr. 82

Registrų centras informuoja, kad šių metų pradžia elektroninių auk­cio­nų entuziastams nepašykštėjo patrauklių pasiūlymų: elektroninių var­­žytynių ir aukcionų portale naujus savininkus surado buvusios ka­reivinės, autokroso trasa ir kiti įdomūs objektai, o didelio pirkėjų su­si­do­mėjimo sulaukusių aukcionų organizatoriai už parduodamą turtą gavo keliskart didesnę pinigų sumą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nuotr. iš E.varzytynes.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per pokalbį telefonu padėkojo JAV prezidentui Džo Bidenui už paramą ir lyderystę – JAV Senatas patvirtino 95,2 mlrd. dolerių pagalbos paketą Ukrainai, Izraeliui ir Taivanui. Daugiau kaip 60 mlrd. dolerių numatyta būtent Ukrainai, o už tai balsavo 79 senatoriai, 18 buvo prieš. Ukraina gaus ilgojo nuotolio „Atacms“ (kariuomenės taktinės raketų sistemos), kurių seniai siekė.

Aurimas NAVYS, Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Šilalės savivaldybės valdomų uždarųjų akcinių bend­rovių vadovai pateikė 2023 m. veiklos ataskaitas rajono tarybos nariams. Praėję metai nebuvo lengvi nė vienai Ši­lalėje veikiančiai įmonei, bet kai kurie iš gyventojų su­mokamų mokesčių besiverčiantys paslaugų teikėjai gyveno visai neblogai ir net gavo netikėtai didelius pelnus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Palangos Vlado Jurgučio progimnazijoje vyko 9-asis Lie­tuvos 9–10 klasių mokinių anglų kalbos kon­kur­sas, ku­riame, lydima anglų kalbos mokytojos Daivos Eisi­man­tienės, dalyvavo ir Šilalės Simono Gau­­dėšiaus gimnazijos II a klasės mo­ki­nė Guoda Baldauskaitė. 

Konkurse mokiniai, peržiū­rėję audiovizuali­nę medžia­gą apie dirbtinį intelektą, kū­rė blogo įrašą (angl. – blog post), pasitelkę kūrybiškumo, gebėjimo bendradarbiauti kompetencijas, turėjo rasti juos vienijančią sritį ir apie tai paruošti pristatymą. Pristačiusios savo unikalius bei šmaikščius pasirodymus, komandos buvo apdovanotos saldžiais prizais. 

Antrąją konkurso dieną mo­kiniai pradėjo atlik­da­mi kalbėjimo užduotis: monologą, kurio užduo­tis – pa­aiškinti lietu­vių liaudies pa­­tarlę, bei dialo­gą, kurio temos atliepia šių die­nų jaunimo aktualijas. Po įtemp­tų užduo­čių dalyviai rungėsi prot­mūšyje, kuriame varžėsi 21 komanda. Guo­dos grupė užėmė trečiąją vietą ir buvo apdovanota leidyk­los „Express Publishing“ prizais. 

Dar dides­nė sėkmė laukė susumavus visų dalyvių surinktus taškus. Guoda Lietuvos mokinių anglų kalbos konkurse pelnė trečiąją vietą ir buvo apdovanota bronzos medaliu bei rėmėjų dovanomis.

„Šis konkursas man ne tik suteikė daug naujų žinių, bet ir atvėrė kelią naujoms pažintims bei padrąsino išeiti iš savo komforto zonos. Džiaugiuosi, jog konkursas vy­ko Palangoje, nes turėjau progą kelis kartus nueiti pasiklausyti Baltijos jūros ošimo, kuris užburia net esant blogam orui“, – įspūdžiais dalijosi Guoda.

Ir tai – ne vienintelis pastarųjų dienų mūsų gimnazijos moksleivės pasiekimas: pra­ėjusią savaitę Guoda tapo X-ojo moksleivių liaudies dailės re­gioninio turo „Sidabro vainikėlis“, kuris vyko Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre, laureate. Šio konkurso tikslas – skatinti jaunuolius susipažinti su tautodailės paveldu, patiems prisiliesti prie medžiagos bei įrankių ir, pasitelkus vaizduotę, kurti vaizdinės ar taikomosios liaudies dailės kūrinius. 

Šiam konkursui, kuriame dalyvavo amatų puoselėtojai iš Tau­ragės, Šilalės, Jur­bar­ko ir Klai­pėdos, jaunoji kūrėja G. Bal­­dauskaitė pristatė 5 unikalius „Gy­vy­bės medžio“ kar­pi­nius, kuriuose persipina tautodai­lės ir šiuolaikinio me­no elementai – būtent taip šilališkės kūrinius apibūdino tautodailės meno žinovė iš Vil­niaus etnokultūros centro.

Pasak merginos dailės moky­tojos Jo­­lantos Baub­ku­vie­nės, dabar Guo­dos kūriniai keliaus į finalinį konkurso etapą, kuris vyks Upy­tės amatų centre (Panevėžio r.) ir varžysis dėl Lie­tuvos mokinių konkurso nugalėtojo titulo.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, vyko jubiliejinis „Runway Run‘24“ bėgimas. 3 km distanciją reikėjo įveikti Šiaulių karinio aerodromo ki­li­mo-tūpimo taku. Bėgimo tikslas – pri­min­­ti, kad jau 20 metų esame kari­nio aljanso NATO dalimi.

Bėgikai iš Lietuvos bei užsienio į lėktuvų pakilimo taką sukviesti jau dešimtą kartą. Iš Šilalės rajono dalyvavo apie 50 jaunųjų šaulių ir jų vadų.

Šiaulių aerodrome susirinko apie 10 tūkst. vaikų, suaugusiųjų ir senjorų, lie­tuvių ir užsie­nie­čių, civilių bei ka­riš­­kių. Rengi­nio metu buvo pakelti du nai­­kin­tu­vai, pamatėme Lie­tu­­vos kariuomenės ka­ri­nę eks­po­zi­ciją, naudojamą gink­luo­tę, eki­puo­­tę, techniką. Po bėgimo bu­vo­me pa­vaišinti arbata, ban­de­lėmis, apdo­va­noti renginio suve­ny­rais. Šventę už­baigė nuo­taikingas koncertas.

Mintarė ANDRIULYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos III g klasės mokinė, 710 Pajūrio jaunųjų šaulių kuopos būrio vadė

AUTORĖS nuotr.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių ir mokytojų ko­manda, vykdydama Erasmus+ K122 projekto „A Conducive Team for Personality Development“ veiklas, dalyvavo tarptautiniame susitikime su Liceul Technologic Regele MihaiI mokiniais Curtea de Arges mieste, Rumunijoje. 

Įvairios veiklos leido mokiniams giliau pažinti savo kaip koman­dos nario galias bei tapti kū­rėjais-lyderiais. Komandos ieš­ko­jo originalių sprendimų, kūrė taisykles, kėlė problemas ir klausimus, juos analizavo. Įgyti bei sustiprinti prob­lemų sprendimo ir komandinio darbo įgūdžiai bei gebėjimai pravers priimant tinkamus sprendimus įvairiose situa­cijose. 

Visą savaitę mokiniai aktyviai dalyvavo veiklose, kurios leido suvokti, kad mokymosi procesas gali būti įtraukiantis, skatinantis mokytis, kad žinios įgyjamos ne tik mokantis individualiai, bet ir aktyviai kuriant, veikiant kartu su kitais mažose ar didesnėse grupėse. Taip buvo siekiama sustip­rinti gebėjimą pastebėti supantį pasaulį ne tik iš savo, bet ir kitų pozicijų, kelti prob­lemas bei hipotezes ir kartu su bend­raminčiais ieškoti sprendimų. Tai skatina tapti aktyviais bend­ruomenės nariais, savo sričių (sportinės, meninės, akade­mi­nės bei kt.) lyderiais. 

Su­si­­tikimo metu mokiniai įgijo tarp­kultūrinės kompetencijos, didinančios vieni kitų supratimą bei toleranciją.

Erasmus+KA1 projektas „As­menybės ūgčiai palanki komanda“ (Nr. 2023-1-LT01-KA122-SCH-000132177) finansuojamas remiant Europos Komisijai. 

Rita KĖBLIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokytoja

Ernesto BURČO nuotr.

Trečiadienį laukuviškiai su 90-uoju gimtadieniu sveikins ne vieną mo­kinių kartą skaičiuoti mokiusį ma­tematikos mokytoją Steponą Jo­kubauską. Sunku būtų rasti kitą to­kio amžiaus žmogų, kuris taip džiaug­tųsi gyvenimu – savo šeima, vaikais, profesija, gyvenamosios vietos pasirinkimu, ir taip domėtųsi vis­kuo, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. Nors pedagogo darbas niekada nebuvo lengvas, Steponas tikina, jog svarbiausia pačiam my­lėti dėstomą dalyką ir norėti juo sudominti savo mokinius. 

„Mano laikais nebuvo sunku mokytojauti – 42-ejus metus dirbau Laukuvos mokykloje ir nė karto dėl to nesu pasigailėjęs“, – tikina pedagogas, kurį buvę mokiniai iki šiol vadina Mokytoju iš didžiosios raidės. 

Pirmoji Stepono laida į gyvenimą išėjo 1966 m., bet iki šiol kas keli metai susirenka ir būtinai aplanko savo mokytoją.

„Pirmoji laida yra kaip pirmas vaikas. Jie tikrai mums kaip vaikai – džiaugiamės, kai atvyksta, visada laukiame grįž­tančių“, – pritaria Stepono žmo­na Aldona, jau 58-erius metus lydinti jį per gyvenimą. 

S. Jokubauskas mokykloje jau nebedirba 20 metų. Nesiskundžia, kad liūd­na, nes laisvą laiką visada mokėjo panaudoti racio­naliai. Dar vaikystėje iš savo tėvo išmoko griežti smuiku, vėliau perprato ir muzikinį natų raštą. Laukuviškiai dar atsimena, kaip smagiai grojo jų kaimo kapela ir kaip jai tiko vingrios Stepono smuiko melodijos. 

Bet ir 90-ies sulaukęs S. Jo­ku­bauskas širdyje tebėra pedagogas. Gal dėl to, kad ir namuose jaučia pamokų ritmą: prie Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos prisišliejusį na­mą pasiekia mokyklos kieme vykstančio šurmulio aidas, primenantis Steponui pačias laimingiausias gyvenimo dienas. Klasės ir anuomet buvo didelės, jose turėdavo sutilpti 30 ir daugiau vaikų, o matematika ne visiems patikdavo. Dabar sakoma, jog ne visi turi matematinį mąstymą, ne visiems tas dalykas yra suprantamas, bet S. Jokubauskas turi savo požiūrį, kurio laikas nepakeitė.  

„Vilniaus pedagoginiame ins­titute mums aiškindavo, kad vaikai išmoks tiek, kiek su­gebėsime iš jų pareikalauti. Ma­­tematika ne vaikų žaidimas, kad galėtum per pamokas atsipalaiduoti. Mano pamokose niekada nebuvo drausmės problemų, nors nė karto per tiek metų nesu pakėlęs balso“, – tikina mokytojas, sugebėjęs savo dėstomu dalyku ne tik sudominti vaikus, bet ir juos motyvuoti būti geriausiais. 

S. Jokubausko pamokose vykdavo lenktynės, kas greičiau išspręs uždavinį, suras galvosūkio atsakymą, o motyvacijai labiausiai pasitarnaudavo geras pažymys. Tačiau tiems, kuriems matematika buvo pernelyg sunkus mokslas, Steponas gyvenimo negadindavo – jei žmogus, pasak mokytojo, turi mėgiamą užsiėmimą, yra darbštus, gerai gyvena ir be aukštojo mokslo diplomo.  

Iki šiol švietimo naujienomis besidominčiam pedagogui neprasprūdo pro akis neseniai kilęs skandalas dėl tarpinių vienuoliktokų žinių patikrinimų. Matematikos rezultatai buvo itin prasti ir S. Jokubauskas tikina suprantantis to priežastį: uždaviniai buvę per sunkūs, olimpiadų lygio, todėl ne visiems mokiniams įveikiami. 

Steponas prisimena, jog matemati­ką mėgo nuo vaikystės. Kodėl, sunku paaiškinti, bet patiko tas dalykas labiau už visus kitus. 

1951 m. visą Šakių kaime gyvenusią Cezario ir Stefanijos Jo­ku­bauskų šeimą sovietai ištrėmė į Krasnojarsko sritį. Dvylika vaikų – aštuonis savo ir keturis brolio – auginusi šeima turėjo 20 hektarų žemės, kurią Stepono tėvas Cezaris buvo nusipirkęs už Amerikoje užsidirbtus pinigus. Ta žemė ir buvo turtas, kuris pavertė šeimą „buožėmis“.  

Steponas tada mokėsi Laukuvos mokykloje, o devintą ir dešimtą klasę baigė jau Rusijos glūdumoje. Mokytis svetima kalba nebuvo lengva, tuo labiau, jog antrąją užsienio kalbą Lietuvoje buvo pasirinkęs anglų, o Krasnojarsko krašte mokė tik vokiečių kalbos. Kad greičiau ją perprastų, susidraugavo su Pavolgio vokiečių tremtinių vaikais ir iš jų mokėsi gyvosios kalbos. 

Į Lietuvą grįžo po penkerių metų. Atsitiktinai sužinoję, kad daugiavaikių šeimų tremti neleidžiama, Jokubauskai siuntė laišką į Maskvą sovietų aukščiausiai valdžiai ir gavo ne tik leidimą sugrįžti, bet atsiėmė ir savo sodybą. Kitą pavasarį Steponas išvažiavo į Vilnių studijuoti pedagogikos. Kai po kelių metų baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, pasiligojęs tėvas prašė sūnaus įsidarbinti kuo arčiau namų. Laukuva tuomet priklausė Rietavo rajonui, o ten nuvažiavęs Steponas apsidžiaugė išgirdęs, kad būtent šiai mokyklai rudenį gali reikėti matematikos mokytojo. 

Jau turėjo sukaupęs nemažą patirtį, kai mokyklos šokiuose susipažino su dešimčia metų jaunesne laukuviške Aldona, tuo metu Kaune studijavusia farmacijos mokslus. Sukūrę šeimą, jiedu susilaukė sūnaus Dariaus ir duk­ros Daivos, abu vaikai mokyklą Laukuvoje baigė aukso medaliu. Toks įvertinimas buvo skiriamas tik tiems mokiniams, kurie visus 11 metų mokėsi vien penketais – dešimtbalės vertinimo sistemos dar nebuvo. Aukso medalininkai tapdavo mokyklos pasididžiavimu, toks įvertinimas anais laikais atverdavo visų aukštųjų mokyklų duris. Aldona džiaugiasi, kad duktė laiminga, tapusi gydytoja, o sūnui šis kelias nepatiko – jis rinkosi studijuoti ekonomiką, dabar, pasak tėvų, gilinasi į reklamos teoriją. 

Steponas juokiasi, kad meluoja sakantys, jog mokytojai nesensta.

„Viskas dar būtų neblogai, bet sveikata jau ne ta“, – sako pedagogas, tarsi bėgte prabėgęs per gyvenimą. 

Prisiminimuose iškyla mokinių veidai, situacijos mokykloje, šeimos šventės. Mokytojas džiaugiasi, jog likimas su kaupu atseikėjo laimės – davė viską, kad jaustųsi naudingas, reikalingas, įvertintas. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš S. Jokubauskos šeimos albumo

Šią savaitę Lietuvos kultūros naujienų pasaulyje ypatingai iš­siskiria Kaunas – Nacionalinę Lie­tuvos bibliotekų savaitę miestas švęs su itin gausia renginių prog­rama, be to, šią savaitę Kaune kasdien pristatomi aukščiausios klasės „Lietuvos teatrų pavasario“ festivalio spektakliai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29