Kairiajame patvenktos Jūros upės krante, pačiame piečiausiame rajono pakraštyje įsikūręs Didkie­mis – vienos mažiausių Šilalės sa­vival­dy­bės seniūnijos centras. Kai­mų ny­­kimas neaplenkė ir šio krašto, ta­­čiau Didkiemyje gyvenantys žmo­­nės nenusimena – pernai iš­as­fal­tuotas kelias į Šilalę juos ne tik sa­votiškai priartino prie rajono cent­ro, bet ir akivaizdžiai pagyvino įpras­tą kasdienybę. 

Didkiemį atranda iš naujo

Atsisveikinimas su duobėtu žvyrkeliu – pati geriausia viso Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio naujiena, kuria didkiemiškiai iki šiol negali atsidžiaugti. Nėra žmogaus, kuris šiame kaime nepastebėtų, kaip per vienerius metus pasikeitė gyvenimas. Pirmi ženk­lai matomi kapinėse, kur staiga beveik nebeliko netvarkomų kapaviečių. Žmonių per tuos metus Didkiemyje nepadaugėjo, o važiuojančių naujai išasfaltuotu keliu – labai. Tie, kurie anksčiau žvyrkelį vadino pragaro keliu ir vien dėl to nenorėdavo sugrįžti į gimtąsias vietas, dabar su džiaugsmu atvykta į atlaidus, lanko kaime tebegyvenančius draugus, tvarko prosenelių kapavietes. Kelio vingiai, kurių per miškelius devynios galybės, yra puiki vieta treniruotis dviratininkams, o vietiniai gyventojai tikina, kad motociklą čia gainioja pats Nerimantas Jucius – didžiausio Europoje Breslau ra­lio nugalėtojas ir šių metų Lietuvos Enduro E3 klasės čempionas. 

„Išsipildė didžiausia mūsų kaimo svajonė. Jau atrodė, kad nėra jokių vilčių, nes finansavimai žvyrkelių asfaltavimui mažėja, o mums reikėjo net septynių kilometrų asfalto – bijojome, jog jei pradės dalinti etapais, kelio remonto pabaigos niekada nesulauksime. Būdavo duobė duobėje, ypač jei prieš užšąlant nepavykdavo nugreideriuoti. Žiemą to kelio niekas nevalydavo, pykdavome, kad jis veda į niekur – kas, kad nuvažiuodavai iki Gedėliškės, jei toliau būdavo užpustyta“, – sa­kė Didkiemio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Liekienė. 

Didkiemyje gyvenantys žmonės gali važiuoti į visas puses: net du keliai veda į Tauragę, vienas – į Pajūrį. Bet visi tokie, jog be didelio reikalo nebūdavo no­ro kelti koją iš namų. Šio krašto keliai naudingi būdavo tik meistrams automobilių remonto dirbtuvėse, kurie nespėdavę remontuoti automobilių važiuok­lių. 

„Dabar daug žmonių atranda Didkiemį iš naujo – matytumėt, kiek poilsiautojų ir žvejų vasarą prie užtvankos atvažiuoja. Ir vietinių gyventojų nuotaika pagerėjo, kai kelią išasfaltavo. Anksčiau buvo didelis vargas kasdien į darbą Šilalėje važinėti, savo automobilius laužyti, nes autobusai skirti tik mokiniams vežioti. Ir mes norėtume, kad maršrutinis dažniau prasuktų, kad grafikai būtų prie darbo valandų priderinti – daugelis norėtų persėsti iš savo automobilių į autobusus, jeigu jie važiuotų patogiu laiku. Tačiau vasarą susisiekimo su mūsų kraštais išvis beveik nėra“, – guodėsi Did­­laukio seniūnaite neseniai išrinkta Zita Samoškienė.

Gyvenvietę išaugino kolūkis

Ilgą laiką Didkiemis buvo vienos gat­vės kaimas. Liudui Montvilai tėvai pasakojo, jog čia tebuvo septynios trobos, o kaimas negalėjęs plėstis, nes visos žemės priklausė dvarininkams ir bažnyčiai. Vis dėlto pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – Pajūrio valsčiaus inventoriuje – Vartulėnai, šalia kurių ir glaudėsi Didkiemio bažnytkaimis, paminėti labai seniai, net 1561-aisiais. Iš 1592 m. įrašo Raseinių žemės teismo knygoje galima suprasti, kad tuo metu kaimas buvo gana didelis. Neseniai savo kaimo 460 me­tų jubiliejų atšventę didkiemiškiai gali didžiuotis nepalyginamai senesne istorija: archeologiniai radiniai rodo, jog čia žmonės gyveno net 1400 metų prieš Kristų.

Tačiau tokie seni laikai čia mažai kam svarbūs, nes plėstis ir augti kaimas pradėjo tik devinto dešimtmečio viduryje, kai, padalinus Mičiurino ūkį, susikūrė Didkiemio kolūkis. Pirmininku, pasak Liudo, tapo ūkiškas žmogus, nusprendęs, kad pirmiausia reikia tvarky­ti gyvenvietę – iškirsti krūmus, nugenėti žemę siekiančias medžių šakas. Kolūkio fermose atsirado darbo, prasidė­jo alytnamių statybos, nutiesta naujų gatvių. Visi norėjo gyventi geriau, todėl žmonės patys, pasak bendruomenės pirmininkės, rinko pinigus gatvių šviestuvams pirkti, tvarkė savo kiemus, o daugelis, kolūkio brigadai padedant, ir namus ryžosi pasistatyti. 

Didkiemis išaugo, bet greta buvę Deferencijos, Gerviškės, Kuiniškės kaimai numirė. Prisimindami ten gyvenusius žmones, didkiemiškiai, minėdami savo kaimo jubiliejų, prie įvažiavimo pastatė paminklinį akmenį su išnykusių kaimų pavadinimais. 

Praradimų buvo ne tik sovietmečiu. 2002-aisiais savivaldybės taryba nusprendė prijungti Didkiemio pagrindinę mokyklą prie Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos, o po kelių metų, nebelikus mokinių, ji tyliai buvo uždaryta. Niekas dėl to nekėlė problemų, nes visiems mokytojams ir mokyklos darbuotojams buvo pasiūlyta dirbti kitur. 

Tik kaimo žmonėms iki šiol gaila to šurmulio, kuriuo Didkiemį pripildydavo vaikai. Pamokos vykdavo dviejuose pastatuose. Senajame, kur dabar bend­ruomenės namai, mokėsi pradinukai, veikė valgykla. Naujasis pastatas, kuriame įsikūrusi seniūnija, buvo atiduotas 5–8 klasių mokiniams. Nuskambėjus skambučiui, jie pasipildavo į gatvę ir vienas už kitą greičiau, neaplenkdami parduotuvės, per miestelį bėgdavo valgyklon.

„Dabar vaikai rytą susirenka autobusų stotelėje ir išvažiuoja visai dienai, tiek juos ir tematome. Tik vasarą Did­kiemis atgyja, kai subėga į krepšinio, žaidimų aikšteles vietiniai vaikai ir senelių pradžiuginti suvežti anūkai“, – sakė paskutine Didkiemo pagrindinės mokyk­los direktore dirbusi Vilma Kasnauskienė. 

Kaimas tampa miesteliu

Vilma, kaip ir daugelis jaunų specialistų, į Didkiemį atvažiavo mokytojauti. Ištekėjo, užaugino vaikus, suleido į šią žemę šaknis ir liko. Nuo 2012 m. ji dirba seniūne. Gyventojų „popieriuose“ vos 250, bet teritorija didelė, veiklos daug, o suktis tenka be komandos, tik su kūrikais ir darbininkais. Todėl patys svarbiausi žmonės seniūnei yra seniūnaitės Vida Jakštienė ir Z. Samoškienė, bendruomenės pirmininkė D. Liekienė, kapinių prižiūrėtojas L. Montvila. 

Apie savo kaimo žmones V. Kasnauskienė galėtų daug gero papasakoti. Kaip visą gyvenimą medicinos punkte dirbusi V. Jakštienė ne vienam didkiemiškiui gyvybę išgelbėjo ir iki šiol, jei tik kas prašo, naktimis keliasi ir bėga žmonėms padėti. Kaip Vidos vyras auksarankis Algirdas Jakšta iš meilės medžiui ir darbui sukuria gražiausias skulptūras, kaip didkiemiškis Mečislovas Dargužas savo laiką aukoja, remontuodamas parapijos namus. Kaip bene labiausiai laiko stokojantis Remigijus Rudminas visada jo randa, išgirdęs bent mažiausią užuominą apie norą kažką padaryti kaimo ir jame gyvenančių žmonių labui.

Tokius savo pagalbininkus seniūnė vadina Didkiemio patriotais, nes be jų nebūtų daugybės kaimo žmones džiuginančių dalykų. Gal todėl taip ryžtingai

Didkiemio gyventojai pasakė „ne“ valdžios bandymui sujungti seniūnijas. Bendruomenės pirmininkė D. Liekienė tikina, jog tai buvo seniūnės darbo įvertinimas, nes jos dėka kaimas tampa miesteliu su aiškiai akcentuotu centru, viešosiomis erdvėmis, gėlynais, rekreacinėmis zonomis.

„Nebūtų seniūnijos, dilgėlėmis apželtume – nei kas čia važiuotų, nei tvarkytų. Vilma pati gėles namuose augina ir į miestelį tempia. Visi žino, kad jei vasarą seniūnijos durys užrakintos, reikia kaime pasidairyti – gal seniūnė gėlynus ravi ar laisto. Šiemet savo dukras ir žentą į talką pasikvietusi, pievos velėną išplėšė ir prie bažnyčios šventoriaus gėlių pasodino“, – pasakojo moterys. 

Didkiemis tikrai tampa miesteliu. Pačiame centre akmenimis grįstas takas veda per Lietuvos šimtmečio skverą su plevėsuojančia Trispalve ir laikrodžiu. Valstybės jubiliejaus proga pasodinta 100 gražiai žaliuojančių, vasarą kaimą žiedais puošiančių lanksvų krūmelių, auga rojaus obelys, pušelės, daugybė kitų augalų.  

Tame pačiame skvere stovi A. Jakštos sukurtas koplytstulpis – tai iš čia kilusios Alinos Masedunskaitės-Šarkevičienės dovana Didkiemio seniūnijos žmonėms. 

Tai ne vienintelis šio dešimtmečio pokytis Didkiemyje. Bendruomenė subūrė žmones, kuriems labai svarbu, kad gyventi čia būtų geriau. Jų dėka buvusi mokykla tapo jaukiais, visiškai įruoštais bendruomenės namais, kuriame saugoma šimtmetį gyvavusios mokyk­los istorija. Tačiau bene labiausiai šių namų šeimininkė D. Liekienė didžiuojasi greta pastatyta vaikų žaidimų aikštele. Tai didžiausias ir pats naudingiausias nevyriausybinės organizacijos projektas, kuriam vieta parinkta neatsitiktinai. Kol tėvai meldžiasi Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, tvarko artimųjų kapus ar bendruomenės namuose atsisveikina su mirusiais kaimynais, vaikai jiems netrukdo, nes turi kur smagiai pažaisti. 

Didžiuojasi Didkiemis ir savo vokaliniu ansambliu, kurį globoja laisvalaikio salės meno vadovas Aivaras Šimkus. Pernai Didkiemio dainininkus jis buvo net išsivežęs į festivalį Latvijoje. Bet labiausiai moterys džiaugiasi per šventes ar atlaidus bažnyčioje dainuodamos savo kaimo žmonėms, nes jie yra didžiausi ansamblio gerbėjai ir palaikytojai.  

Nesijaučia esantys nuošalyje

Didkiemis kone niekuo nenusileidžia už keliolikos kilometrų esančiam Pajū­rio miesteliui, pretenduojančiam vadintis vasaros pramogų sostine. Didkiemis, kaip ir Pajūris, įsikūręs prie tos pačios, tik kitokios Jūros upės. Ji čia gili, plati, rami – tėkmės, kuri taip gražiai čiurlena per akmenis Pajūryje, beveik nematyti. Dėl to Balskų užtvanka vadinama žvejų rojumi, o jų privažiuoja tiek daug, jog vietiniams gyventojams vasarą pritrūksta erdvės, kur galėtų ramiai išsimaudyti, pasigėrėti įspūdingu, tūkstantmečių istoriją menančiu Vartulėnų atodangos skardžiu, pažvelgti į tolumas, kuriose susilieja vanduo ir dangus... 

V. Kasnauskienė tvirtina, kad šią vasarą seniūnijos prižiūrimose rekreacinėse zonose poilsiavo kur kas daugiau žmonių, nei kitais metais. 

„Anksčiau daugiau žve­jų rinkdavosi į Balskų pusę, bet ten tenka važiuoti žvyrkeliu, todėl šią vasarą juos patraukė Didkiemis – kai neseniai čia vyko žvejų varžybos, susirinko kaip niekada daug dalyvių. Matome, kad jau labai reikia laivelių nuleidimo slipo – kai automobilių priekabos stumiamos prie vandens, kur maudosi žmonės, visiems tampa nesaugu“, – svarstė seniūnė.  

V. Kasnauskienės svajonė – pasivaikščiojimo takas pakrante. Jo reikėtų ir saviems gyventojams, ir pi­ligrimams, kurie Did­kie­­myje pasirodo vis dažniau. Tik pernai atžymėtas Šv. Jokūbo kelias, o šiemet jau teko rūpintis ne viena juo keliaujančia šeima, padėti pavieniams maldininkams. Jie dažnai skambina išsiaiškinti, ar kaime yra parduotuvė, kurioje galima būtų nusipirkti maisto, prašo surasti nakvynę. 

Tokioms keliaujančioms šeimoms sve­tingai atsiveria bendruomenės namai, pavienius keliauninkus seniūnė įsiūlo apnakvinti vienam kitam vietiniam gyventojui. D. Liekienė apgailestauja, kad bendruomenės namuose nėra nei kur nusiprausti, nei kur patogiai prisėsti, o reikėtų ir sudedamų lovų, ir nedidelio šaldytuvo. 

„Tik atrodo, jog Didkiemis yra kažkur nuošalyje. Mes taip nesijaučiame, nes miestelyje visada sutinkame atvykusių nepažįstamų žmonių. Dėl didelės rekreacinės teritorijos, kurią prižiūrime, turėtume vadintis kurortine vietove. Aišku, kad Šv. Jokūbo kelias pritrauks į Didkiemį dar daugiau Lietuvą pažinti norinčių žmonių. Jau vien mūsų Šv. Angelų Sargų bažnyčia kokia įspūdinga – gryno liaudiško, Žemaitijai būdingo stiliaus, su nepaprastai originaliais tapytais iliuziniais altoriais. Tai didelė retenybė. Unikalūs ir 1860 m. pagaminti vargonai, tebeturintys originalių detalių – gaila, kad restauravimas labai brangus ir negalime išgirsti, kaip jie skamba“, – apgailestavo seniūnė. 

2010 m. atnaujinta Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčios išorė – pakeistos ir nudažytos rąstus dengiančios lentos, palangės, langai. Tačiau vidų jau smarkiai palietė laikas – viskam reikia remonto. Kelinti metai seniūnija prašo

biudžeto lėšų takui per kapines ir baž­nyčios šventorių atnaujinti, nes senas betonas yra suaižėjęs, medžių šak­­nų iškilnotas, vyresniems, sunkiai paeinantiems žmonėms juo vaikščioti pa­vojinga. Parapijos klebonas norėtų taką iškloti trinkelėmis, bet tam reikia bene 10 tūkst. eurų. 

Nors miestelyje yra negyvenamų na­mų, paveldėtojai jų parduoti nenori. Vieni atvažiuoja čia leisti vasaros atostogų, kiti puoselėja kaimo turizmo planus. Žemė Didkiemyje labai brangi, ją jau beveik visą supirko Tauragės verslininkai ir politikai. Vietiniai gyventojai pyksta, kad ne visi tauragiškiai yra draugiški, nenori prileisti prie vandens – jei ir nestoja skersai tako, tai sutiktiems žmonėms išrėžia nemalonų pamokslą. 

Bendruomenės nariai tikina, kad Did­kiemyje jiems nieko netrūksta. Turtingų verslų, tūkstančius hektarų žemės dirbančių ūkininkų nėra, tačiau visi ži­no, kas remontuoja automobilius, kas parduoda medų, kur kreiptis, jei šventei reikia torto, kieno sūriai patys skaniausi, o sviestas – geltoniausias. 

„Esame kaip didelė šeima – visi savi, lyg tebegyventume tame dideliame kieme, iš kurio ir kilo kaimo pavadinimas. Šiam kraštui, matyt, iš aukščiau užkoduotas toks likimas“, – įsitikinusi Did­kiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mįslinga metaforos prigimtis, bet jautresnis skaitytojas kartu su autoriumi neturėtų nustebti, kai būtent ši raiškos forma pasitelkiama itin sudėtingiems ir jautriems praei­ties nutikimams priminti. Kitaip nebegalima. Neiškalbėta skriauda ir moraliniai kompromisai, kurie nori nenori bus įtraukti į sovietų okupacijos išgyvenimo ir prisitaiky­mo kainą, mū­sų, lietuvių, pernelyg ilgai buvo palikti aki­vaiz­džių niek­šy­bių, rusų kolaborantų bei jų palikuonių kar­jerų, turto ir besi­puikuojančio pranašumo šešėliuose. Ly­giai taip kasdienybės prislėg­tume neretai pasimiršta didingi lie­tuvių prisikėlimo bei išsi­vadavimo metai, palie­kant ma­žuosius pasakojimus kažkur toli nuo televizijų trans­liuo­jamų valstybinių iškilmių.

* * *

Sudėtingi nesenos praeities prisimini­mai pro duris išvary­ti dabar – it neperkal­bamos šmėklos – brau­nasi nerimo laikų gyvenimo vidun pro laisvėn atvertus langus. Ko vertas poeto Justino Marcinkevičiaus – žmogaus ir jo kūrinių – memorializavimo klausimas, sukėlęs nevienareikšmius ratilus šiandieniame beveik išdžiūvusiame viešųjų ginčų tvenkinyje. Ir tai – 35-eriems metams prašvilpus po aukštai pakeltų trispalvių prisikėlimo vėliavų, vilčių ir įsipareigojimų. Blogiau už raganų šmėklas, kurias peri užmaršties inkubatorius, ima rodytis lemtingas tikėjimas, kad visų galų administratoriai iš valdiškų įstaigų kartu su savo tirpstančiomis galiomis besimėgau­jančiais politikais užsiims tuo, kas vien savo prieštaringu neaiškumu traukia dėmesį: atminties arba, sakytų dar silp­nesnio proto spartuoliai, istorijos politika. It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, jog beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Žinoma, ant nepasiekiamos lentynos padėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją.

„Lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.“

Prabilus apie grėsmes lietuvių atminties laisvei, privalu ir sau, kaip senstelėjusiam istorikui, žerti pelenų saują ant galvos. Praeitis nepriklauso istorikams pagal kokią nors amato išgalvotą nuosavybės teisę. Ant istorijos mokslo sprando guli milžiniška atsakomybė, bet tai nesuteikia teisės reikalauti, kad žmonės prisimintų viską, kas jiems skaudaus arba didingo nutiko, pagal įgudusių tyrinėtojų supratimą ir skonį. Laisvės erdvė palieka vienin­telį – įrodinėjimo, įtikinėjimo, moralizavimo, gundymo – kiemą, kuriame visiems susirinkus reikia ginčytis, klausytis priešgynių, rinktis tinkamus žodžius ir kaupti įrodymus. Kitaip nepasakysiu: lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.

* * *

Prieš keletą metų europietiškai atkurtame Zyplių dvare įsikūrusiame Zanavykų krašto muziejuje vyko mokslinė-kraštotyrinė konferencija, į kurią buvau pakviestas ir aš. Taip sutapo, jog, artėjant Lietuvos Sąjūdžio sukaktuvėms, senųjų veteranų ir istorikų aplinkoje tuo pat metu tankėjo pokalbiai apie būtinybę Atgimimo atminties labui imti kurti savotišką Sąjūdžio archyvų Sąjūdį, t. y. visaip skatinti senuosius laisvės judėjimo dalyvius kaupti, saugoti, skleisti, tyrinėti, garsinti tą iš tiesų didingą praeitį menančius popierius ir daiktus. 

Tad po naują bei prabangią Zyp­lių ekspoziciją dairydamasis nesunkiai pastebėjau, kad senosios istorijos eksponatai tradiciškai užima garbingą vietą, o į gyvųjų kraštiečių atmintį kreipiančių nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Ir čia pat liūdniausias įspūdis: dainuojančios revoliucijos atspindžių ekspozicijoje kaip ir nėra. Skeptiškas istorikas nelabai tiki atsitiktinumais. Jei kas viešumoje nutiko, tai su lietuvių sąmone arba bent pasąmone tai bus kaip nors susiję. Klausiu vienos iš darbuotojų, greičiausiai prisidėjusios prie ekspozicijos turinio sukūrimo, kaip čia yra. Negi iš tiesų ta 35-erių metų praeitis neturi memorialinės reikšmės. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų Laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės. Ir dar konservatoriams laikant savivaldos vairą savo rankose. 

Nesigilinsiu į psichologines šio trumpučio pokalbio aplinky­bes, bet nuostabos tikrai netrūko. „Žinoma, Sąjūdžio istorija mums svarbi. Mes kaupiame archyvinę medžiagą“, – buvau patikintas muziejininkės. Toliau nebeplėtojome pokalbio. Tik likau su mintimi, kad tarp žodžių bei darbų neretai driekiasi didelis ir tuščias griovys. Akysna bakstelėjo faktas kaip blynas. Dvasinio ir tautinio lietuvių pakilimo pėdsakai mažosiose gimtinėse tarsi netapo tikro pasididžiavimo ir savigarbos bei pasitikėjimo savimi pagrindu. Peršama atminties forma, lyg viskas vyko tik Gedimino kalno papėdėje, o kuo toliau nuo Centro, tuo mažiau reikšmės paliekama vietiniams, pamirštiesiems, mažiems ir patiems susimažinusiems...

* * *

Per kelerius metus kalbėta su daugeliu Sąjūdžio veteranų įvairiose Lietuvos vietose. Aišku, nė­ra taip, kad viskas ir visur vienodai šiuose atminties baruose būtų apleista. Kraštotyros muziejuose ir muziejėliuose, biblio­tekose ir net mokyklų kabinetuose kaupiasi didingos Lietuvos praeities dokumentai. Labai daug dalykų priklauso nuo pačių lokalinės istorijos darbininkų. Jei aktyvūs buvę sąjūdininkai tose įstaigose dirba, tai ir fondai solidūs, ir ekspozicijose kraštiečių žygius Atgimimo gre­tose primena nuotraukos ir daiktai.

Valdžia iš Centro visokius ženk­lus ir nurodymus taip pat skelbia. Turime iš sovietų laikų paveldėtą valstybės archyvų siste­mą. Neabejotinai išsaugos visus dokumentus Vilniuje: imkite, rin­kite, vežkite ir tęskite valstybi­nio archyvų fondo kaupimo dar­bą. Rašau apie tai ironiškai, nes jau pasimiršo, kas ir kodėl buvo sukurta sovietų archyvų sistemoje. Visi atminties dokumentai turėjo priklausyti valdžiai ir Centrui. Suvalstybinto žmogaus atmintis buvo palikta valstybei bei jos kontoroms. Ir anuomet ant aukščiausios Sąjūdžio bangos keteros tai buvo intuityviai nepakenčiamas dalykas. Buvo gerai suprasta, kad tik taip sovietų tikėtasi kontroliuoti visus, visur ir visada. 

Po Kovo 11-osios būta energijos ir siekių vaduotis iš institucinio narvo, bet, ko gero, šios energijos užteko tik krašto apsaugos, slaptųjų tarnybų ir užsienio reikalų ministerijoms sukurti arba pakeisti. Verkiant reikia rimtų istorijos tyrimų, jog panašias prielaidas patikrintume. Tačiau kol jų nėra, sunku atsispirti liūdniems įtarimams: desovietizacijai stringant, gilesnė lietuvių bendro gyvenimo sankloda ne tik išliko, bet naujai, europietiškai restauruota pa­sidarė lyg iš Dievo ir gamtos. Na­tūrali, nepakeistina, neatsisakytina.

Štai nuo šių didingus Sąjūdžio laikus menančio naivaus idealizmo laiptų norisi žvelgti į žaliuojančios žolės atmintį. Reikia stengtis, kad anų laikų veik­los pėdsakai ir dokumentai liktų ten, kur plėtojosi patys įvykiai. Kei­čiant vienas metaforas kitomis pasakytina, jog, siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį. Jei būtume tikrai toli nu­ėję į senųjų demokratijų Vakarus, neabejodami sakytume, jog reikia spiesti atmenančius, dokumentus saugančius žmones ir jų sambūrius į bendrą medžiagos kaupimo, saugojimo, tyrimo, sisteminimo, įmuziejinimo talką. 

„Siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį.“

Senųjų demokratijų vakariečiai net neabejotų, kad visų lygių valdžia, skirstanti mokesčių mokėtojų pinigus, džiaugtųsi dėl tokio ryžto ir remtų kiekvieną – asmeninę, pilietinę ar net ir valdišką – pastangą. Sąjūdžio atminties archyvo Sąjūdis neabejotinai patik­rintų, ar toli pavyko pabėgti nuo tų sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie daugiau pasibjaurėjimo ir paniekos nenusipelnė. Bet ne liūdnai diagnozei skirtas toks sumanymas. Geroji viltis yra sietina su tuo, kad visur, iki tolimiausio nuo Baltarusijos sienos Lietuvos pakraščio, Sąjūdžio atmintis padėtų žmogui vaduotis iš antros ar ant­raeilės Lietuvos sindromo, padėtų pajusti tą ateičiai būtiną lygiavertiškumo, savigarbos ir laisvės kvapą. Ir saugoti tai it savo vidinės akies vyzdį.

Būtų puiku, kad tokią sąjūdinio idealizmo talką Centro valdžia remtų, nebarstydama biurokratijos dusto ant laisvanoriškai pasišventusiųjų galvų, o telktų profesionalios paramos tai talkai būdų paiešką. Kai kas jau dabar aišku: reikia ne dokumentų originalus sušluoti į Cent­rą, bet į skaitmeninius debesis perkelti pirmiausia vienokius ar kitokius sąrašus, inventorius ar katalogus, o tada imtis skaitmeninimo darbų. Juk technologijos ir algoritmais grįsta valdysena nebūtinai turi būti tik rytietiškos valdysenos stiprinimo priemonė. Tad viskas yra mūsų laisvės erdvėje ir tik nuo mūsų pačių pastangų priklausys atminties ateitis.

Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS,

istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Šilalės rajono ūkininkų patirtis siekiant europinės paramos ūkiui modernizuoti įplieskė diskusijas apie pažangos žemės ūkyje stabdžius. Šilališkiai prašė paramos agrodronui įsigyti, tačiau Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) neleido jo finansuoti. Jie kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (LAGK), kuri nusprendė tenkinti skundą, panaikinti ministerijos kanclerio potvarkį ir įpareigoti Na­cionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) iš naujo atlikti paraiškos ver­ti­nimą. Pareiškėjai galėtų džiaugtis, ta­čiau sprendžiant iš že­mės ūkio viceministro Egidijaus Gied­raičio pasisakymų Sei­mo Kaimo reikalų komitete, jiems dar bus gerokai patampyti nervai.

Vida TAVORIENĖ

„Ūkininko patarėjas“ 

Ūkininkų Rudžių šeimos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Parašiau tokį apžvalgos pa­vadi­nimą ir iškart suabejojau: ar į šį klausimą įmanoma atsakyti? Tik istorija mums parodo, kaip konfliktai prasideda, bręsta ir nuščiūva. Dar mums nurodo karų ištakas, prie­žas­tis, aplinkybes. Tačiau akivaiz­du, kad pasaulyje jie niekada nesi­baigia. Ramybės ir taikos būsena yra laikina.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Nuo šių metų rugsėjo mokyklose startavo Gyvenimo įgūdžių bend­roji programa, kuri, kaip teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, pakeis iki šiol galiojusią Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir ren­gimo šeimai programą. Viešojoje erdvėje pasigirdusios abejonės, kad lytiškumo mokytojai įpirš vaikams mintį apie socialinės lyties pa­si­rin­kimą, išgąsdino tėvus, o politikus paskatino reikalauti, jog programos įgy­ven­dinimas būtų sustabdytas. Tačiau Šilalės bendrojo lavinimo mokyk­lų vadovai ragina pasitikėti mokytojais ir tvirtina, jog nerimauti nėra dėl ko.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Visą praėjusią savaitę viešąją erdvę drebino diskusijos dėl Finansų ministerijos siūlomo įvesti visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Įstatymo pataisų autoriai tvirtina, kad išplėsti nekilnojamojo turto ir aplinkosaugos mokesčius reikalauja Europos Komisija, nuo kurios priklauso, ar Lietuva gaus 26 mln. eurų sulaikytų Ekonomikos gaivinimui ir atsparumo didinimui (RRF) skirtų paramos lėšų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Remiantis 2020 m. duomenimis, Europos Sąjungoje bent kartą neteisėtų psichotropinių medžiagų yra vartoję maž­daug 29 proc. suaugusiųjų – 83,4 mln. 15–64 m. amžiaus asmenų. Nepaisant to, jog viešojoje erdvėje nuolat kalba­ma apie narkotikų vartojimo padarinius, dalis žmonių ne­ge­ba įvertinti kylančios rizikos sveikatai.

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Klai­pėdos filialo Ambulatorinio skyriaus gydytoja psichiatrė dr. Aistė Leleikienė pasakoja apie narkotikų žalą ir pa­brė­žia, kad šių medžiagų vartojimas kenkia visai gyvenimo ko­­kybei – tiek žmogaus fizinei bei emocinei sveikatai, tiek darbinei veiklai ir socialiniam funkcionavimui.

Medžiagų poveikis – individualiai stiprus

Gydytojos psichiatrės dr. A. Le­leikienės teigimu, psichiką veikiančių medžiagų poveikis kiekvienam žmogui yra individualus, todėl įvairūs narkotikai veikia labai skirtingai, tačiau visos narkotinės, psichotropinės ir kitos psichoaktyviosios medžiagos žaloja žmogaus centrinę nervų sistemą.

„Psichiką veikiančios me­džia­­gos trikdo neuronų­ per­duo­da­mą informaciją. Neu­romedia­to­riai reguliuoja tokias organizmo funkcijas, kaip, pavyzdžiui, kvėpavimas, miegas, širdies ritmas, nerimas, skausmas, taip pat yra atsakingi už žmogaus nuotaiką ir dėmesio sutelkimą. Geriausiai atpažįstami neuromediatoriai yra endorfinas, dopaminas ir serotoninas. Kai centrinė nervų sistema ne­be­gauna psichiką veikiančių­ medžiagų, stinga reikiamo kie­kio­ mediatorių, dėl to išryškėja abstinencijos simptomai, atsiranda psichologinė bei fizinė priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo“, – kalbėjo ekspertė.

Narkotikai tapo netinkamu būdu įtampai mažinti

Šiaurės Lietuvoje užaugusi­ 29-erių Kotryna pasakoja, kad marihuanos pirmąkart pavartojo būdama 22-ejų.

„Turėjau gerai apmokamą darbą, studijavau viename iš ge­riausiai vertinamų šalies universitetų, lankiau paskaitas, seminarus ir rašiau baigiamąjį darbą. Buvau ir vis dar esu per­fekcionistė, todėl negalėjau sau leisti padaryti „bet kaip“. Mie­godavau po kelias valandas per parą, mažai valgydavau, gy­venau nuolatinėje įtampoje ir bėgime. Visame šiame chaose siekiau pabėgti nuo mane supančių atsakomybių bei pritapti naujų draugų kompanijose – tai tapo pagrindine priežastimi, kodėl pabandžiau marihua­nos“, – pasakojo Kotryna.

Prisimindama pusmetį besitęsusį sunkų laikotarpį mergina sako, jog narkotikai buvo jos aplinkos dalis: „Tuomet turėjau vieną draugų kompaniją, kurios nė vienas susitikimas neapsieidavo be psichotropinių medžiagų. Netrukus supratau, kad tokio laisvalaikio aš nenoriu, nes tai gadina mano sveikatą ir gyvenimo kokybę“.

Laikotarpį prisimena su šiurpuliu

Paklausta, ar priklausomybė nuo narkotinių medžiagų atsiranda jau po pirmojo karto, RPLC specialistė atsakė, jog su tam tikromis medžiagomis, pavyzdžiui, heroinu, taip gali bū­ti.

„Priklausomybę išduoda išliekantis noras vėl vartoti medžiagą, augantis vartojimo intensyvumas, didėjančios dozės ir didžiulė emocijų kaita bei jų nepastovumas“, – pažymėjo A. Le­lei­kienė. 

„Negalėčiau sakyti, jog buvau­ priklausoma, tačiau negalėčiau to ir paneigti. Maždaug pusmetį nereguliariai rūkiau marihuaną porąkart per savaitę, dažniausiai savaitgaliais. Grįždama mi­n­timis į tuos laikus, prisimenu­ juos su šiurpuliu. Paskutinis stu­dijų pusmetis buvo itin sunkus, reikėjo priimti daugybę skirtingų ir svarbių sprendimų, kurie nuvedė mane iki čia, kur esu šiandien. Be galo džiaugiuosi,­ kad pasakiau sau „gana“ – griež­tai atsisakiau bet kokių psichotropinių medžiagų vartojimo, rūkymo, alkoholio, pakeičiau sa­vo draugų ratą, susikoncentravau į asmeninius tikslus, karjerą,­ svajonių siekimą“, – atvirai sa­vo asmenine patirtimi dalijosi Kotryna. 

Neieškantys pagalbos atsiriboja

Psichiatrė dr. A. Leleikienė įsitikinusi, jog narkotinių medžiagų vartojimo padariniai gali bū­ti įvairūs, apimantys fizinę ir emocinę sveikatą, darbinę veiklą, socialinį funkcionavimą.

„Priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų asme­nys dažnai atsiriboja nuo aplinkinių, nu­s­to­ja domėtis įprastine veikla, sutrinka jų miegas, atsiranda­ santykių šeimoje problemų,­ finansinių sunkumų. Priklauso­miems asmenims neretai pasireiškia depresinė simptomatika, nuovargis, valgymo sutrikimai“, – aiškino specialistė.

Ji pabrėžė, kad priklausomybė yra išgydoma. Svarbu suprasti, jog kelias to link yra ilgas,  tačiau viskas įveikiama, kai norintis išgyti žmogus to tikrai siekia ir yra užsispyręs. 

Daugiau aktualios bei patikimos informacijos apie priklausomybes, profesionalios pagalbos galimybes šalyje ir kitus aktualius klausimus galite rasti na­cionalinėje psichikos sveikatos svetainėje https://pagalbasau.lt.

Norint gauti emocinės ir psichologinės pagalbos patariama­ kreiptis į Respublikinio priklau­somybės ligų centro filialus,­ emocinės paramos tarnybas­ (parama telefonu ar susi­raši­nė­jimu internetu). Taip pat visą parą veikia nemokama pa­galba telefonu: jaunimui – Jau­nimo linija (8-800 28 888), suaugusiems – Vilties linija (116 123). Esant ūmiai būklei, kai gre­sia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112. 

Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) pradeda teikti naują paslaugą – ilgalaikę globą senyvo amžiaus žmonėms su negalia. Iki šiol įstaiga priimdavo juos tik trumpalaikei, ne ilgiau kaip tris mėnesius trunkančiai globai.   

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Norkaičių tradicinių amatų centre (Tauragės r.) paskelbti Tauragės krašto regioninės parodos „Aukso vainikas 2023“ laureatai. Atrinkti du tautodailės meistrai, jų darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus išrinkti geriausi.

Ilona RAUDONIENĖ 

Scenos režisierė (etnografijai) 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

(Tęsinys. Pradžia. Nr. 71, 77, 80)

Jeigu yra bent kiek tinkama žmogaus veiklai teritorija, ten atsiranda ir žmonių, t. y. formuoja­si socialiniai vienetai – vien­sėdžiai, kaimai, mies­teliai ar didesni administraciniai centrai. 

Iš nuotrupų apie tai, kaip plėtojosi teri­torijos, kuri kažkada buvo Pagraudės, vėliau – Pajūrio, o nuo 1920 m. Šilalės valsčius (nuo 1950 m. rajonas) apgyvendinimas, galima atkurti Derkintų kaimo raidos vaizdą. Pirmiausia, kaip ir visa Žemaitija ar Šilalės regionas, šis pelkėtas kaimas gyventojais buvo neskaitlingas. Tai lėmė ir nuolatiniai kryžiuočių antpuoliai. Kad dabartinė Šilalės rajono teritorija buvo aršių susidūrimų su kryžiuočiais arena, byloja ir gausybė buvusių pilių (išlikusių piliakalnių, kurių Šilalės rajone yra per 30). Arčiausiai Derkintų yra Leviškių piliakalnis (beveik ant Derkintų ir Leviškių ribos), už 2–4 km – Šarūnkalnis, Rubaičių ir Gūvainių piliakalniai.

Manau, ir lygumoje tarp dviejų Traukšlio intakų stūksantis stačiais galais kiek pailgas kalnelis taipogi galėjo būti gynybinės paskirties. Juk lietuviai pilaites statydavo sunkiai prieinamose vietose. O šis kalnelis buvo tarp dviejų pelkių supamų upelių. 

Kaimyno Pranciškaus Šid­lausko liudijimu, šiauriniame (stačiausiame) kalno šlaite derkintiškiai dar caro laikais ir tarpukariu iš beržų tošių specialiu deginimo būdu gamindavo degutą. Išgirdęs tokį pasakojimą, nurodytą vietą pakasinėjau – tikrai radau anglių liekanų. Degutą naudojo vežimų ašims tepti, odoms impreg­nuoti, valčių dug­nams sandarinti. Pri­siminkime, kad de­gu­tas buvo vienas iš LDK eksporto produktų į Vakarų Eu­ropą, tik nežinau, ar derkin­tiškiai gamino jį eksportui. Pame­nu dar ir poka­riu tėvas turėjo deguto vežimų ratų ašims tep­ti (vėliau jį pakeitė „salidolas“). Pastarąjį dešimtmetį ant to kalno šlaitų pastatytos kelios trobos ir jis nebeatrodo panašus į gynybinį. Juolab, kad dėl melioracijos neišliko jį juosiančių Upalio ir Ravalio pėdsakų. 

Taigi dėl didelio pelkėtumo, neder­lingo dirvožemio (smėlinga jaura, že­mesnėse  vieto­se durpės) Derkintai, kaip ir visa Žemai­tija, buvo apgyvendinti santykinai vėlai (manyčiau, XIII–XIV a.), neskaitant atsitiktinių žmonių grupių užklydimų. Kryžiuočių antpuoliai, XIV–XVIII a. maro protrūkiai, o ypač Didysis maras ir karas su švedais (1708–1711 m.), nusinešęs per 50 proc. Žemaitijos gyventojų, visiškai nuskurdino ir įsikūrusį dar padriką Derkintų kaimą. 

Kita vertus, tai, kad po 1708–1711 m. maro Derkintuose at­sirado santykinai didokos (1933 m. duomenimis, 11 arų) ma­ro kapinaitės, byloja, jog kaimas galėjo būti skaitlingas ir pasiekęs kupetinio kaimo lygį. Derkintiškiai šias medine tvora aptvertas kapinaites vadino Markapēs arba tiesiog kapalēs, kapukās. Pamenu dar tris aukštus (beje, žemaičiams netipiškus) medinius kryžius ir kelis kauburėlius. Dabar vienas tų aptriušusių kryžių guli šalia paminklinio kryžiaus, kurį vi­sų derkintiškių atminimui 1990 m. pastatė Natalija Jakštaitė-Aušrienė su vyru. Ant pamink­lo iškaltas tekstas: „Čia ilsisi mū­sų protėvių palaikai. Derkintų kaimo maro kapukai“.

Kapaliuose nuo seno auga ke­liolika pušų. Joms per 100 me­tų, nes jau mano vaikystėje jos buvo didelės. Tarp dviejų ant skersinio buvo kabinama lenta, šalia padedami du drožti kuolai mušti į tą lentą. Ją daužant, garsas sklisdavo už Derkintų net iki Šilalės bažnyčios, Šėrikų, Zobėlijos ar Leviškių. Šiuo garsu tikintieji buvo kviečiami giedoti Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes (gegužinių maldų ir giesmių tradicija buvo prigijusi visoje Lietuvoje). Derkintiškiai šią tradiciją vadino tiesiog mojumi (nuo daugelyje kalbų paplitusio mėnesio pavadinimo – May, maj).

Lentos mušimas buvo patikėtas vaikams. Jie varžydavosi, kas stipresnį garsą bei įdomesnį ritmą išgaus. Kvietimas melstis prasidėdavo maždaug 17 val., o suaugusieji giedoti susirinkdavo apie 18 val. Giedodavo ne „išrinktieji giedoriai“, bet visi atėjusieji. Derkintiškių tradicija giedoti visiems kartu buvo unikali – visi įsijungdavo giedant Kalnus Ad­­­ven­to metu, laidotuvėse ar mir­ties metinių minėjimuose. 

Derkintų žmonės ne tik giedojo, bet ir dainavo: bet kokios talkos ar susibūrimai neapsi­ėjo be dainos, nekalbant jau apie vestuvių balius, vaišes, zores (kaimiškuosius šokių vakarus – vasarą kiemuose, šaltuoju metu trobose. 

Mojus, kaip ir Kalnai, buvo giedami iki 1960 m. (o gal ir ilgiau, mat 1960 m. išvykau studijuoti).

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)