Gegužės 24 d., 18 val. – MMLAB („Meno ir mokslo laboratorija“). „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“.

Gegužės 24 d., 19.30 val. – Klaipėdos dramos teatras. „Fragmentas“.

Gegužės 25 d., 18 val. – Alytaus miesto teatras. „Civilio dienoraštis“.

Gegužės 25 d., 20 val. – Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. „Scilė nori būti žmogumi“.

Gegužės 26 d., 15 val. – teatras „Atviras ratas“. „NT drama“.

Gegužės 26 d., 17.30 val. – VšĮ „Darbininkai“. „Laisvė“.

Gegužės 26 d., 19.30 val. – Lietuvos nacionalinis dramos teatras. „Sirenų tyla“.

Gegužės 27 d. 16.30 val. – „Operomanija“. „Puikus naujas kūnas“.

Gegužės 27 d., 18.30 val. – OKT / Vilniaus miesto teatras. „Žuvėdra“.

Gegužės 28 d., 16 val. – Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“. „Me Two / Savoj krūvoj“.

Gegužės 28 d., 18 val. – Klaipėdos dramos teatras. „Lost Lost Lost“.

Daugiau informacijos: www.theatrium.lt

Bilietus platina: www.bilietai.lt

Pavasarį startuoja ilgai lauktas kelionių sezonas – visi skuba aplankyti žiemos sezonu primirštas sodybas ar saulės šiluma pasimėgauti pajūryje. Dažnai keičiant buvimo vietą pravartu su savimi turėti ir „Laisvą internetą“, kuris užtikrins interneto ryšį visur, kur nukeliautumėte. Kaip tik jam „Tele2“ paruošė išskirtinį pasiūlymą – pasirašę 24 mėn. sutartį su 50 GB ar 100 GB planais, pirmus 3 mėnesius internetu galėsite naudotis nemokamai! Tai – ne vienintelis dėmesio vertas pasiūlymas – dabar daug pigiau galite įsigyti išmanųjį „LG“ televizorių bei nešiojamąjį kompiuterį „Lenovo“.

Visus pasiūlymus ir daugiau informacijos apie juos galite rasti internetiniame puslapyje www.tele2.lt.

50 GB arba 100 GB – pirmieji 3 mėnesiai nemokami

Suskubkite pasinaudoti išskirtiniu „Tele2“ pasiūlymu 50 GB ir 100 GB „Laisvo interneto“ planams. Nauji klientai, užsisakę 50 GB arba 100 GB planą ir sudarę 24 mėn. sutartį, turės galimybę pirmuosius 3 mėn. juo naudotis nemokamai. Be to, suteikiama 14 d. paslaugos grąžinimo garantija ir 1 mėn. nemokama „Go3“ televizija. „Go3“ televizijos sutartis neterminuota, todėl po 1 mėn. šis pasiūlymas nustos galioti. Jeigu norėtumėte jį pratęsti, pasibaigus nemokamam 1 mėn., „Go3“ televizijos kaina bus vos 11,99 Eur/mėn. 50 GB plano kaina, pasibaigus pirmiesiems 3 mėn. – 8,90 Eur/mėn., tuo tarpu 100 GB – 11,90 Eur/mėn.

Sporto renginių maratonui – „LG“ televizorius pigiau

Ieškantiems plono, aukštos raiškos televizoriaus vertėtų užmesti akį į „LG UHD AI“, kuris pasižymi 50 colių įstrižaine. Šis televizorius sukuria tikrą 4K raiškos pojūtį – jame integruotas 5-os kartos procesorius su dirbtiniu intelektu, o tai suteikia geresnę filmų ir serialų žiūrėjimo patirtį.  

Šis televizorius turi asmeninių nustatymų funkciją. Galite susikurti savo paskyrą ir žiūrėti jums rekomenduojamą turinį. Mėgaukitės filmais su „Filmmaker mode“ funkcija, kuri suteiks autentiškiausią filmų žiūrėjimo patirtį. Ji suteiks galimybę reguliuoti filmų raišką arba stebėti juos tarsi iš režisieriaus perspektyvos.

Taip pat galėsite įsijungti ir sporto funkciją – tokiu būdu visada gausite pranešimus apie svarbiausias artėjančias rungtynes. „LG“ bendadarbiauja su garsiausiais žaidimų pramonės žaidėjais, todėl jūs turėsite galimybę žaisti naujausius žaidimus, naudodamiesi „Cloud Game“ žaidimų aplinka.

Dabar, kartu su planu sudarę 36 mėn. įrenginio išsimokėjimo sutartį, šį „LG“ televizorių galėsite įsigyti net 94 Eur pigiau. Televizoriaus mėnesio įmoka siekia vos 9,55 Eur, o pradinė įmoka – 1 Eur.

Jūsų naujasis pagalbininkas – „Lenovo“ kompiuteris vos nuo 1 Eur

Ilgai tarnaujanti baterija, aukšta ekrano raiška ir stereo garsiakalbiai – visos šios savybės apibūdina „Lenovo IdeaPad3“ (8+256GB) nešiojamąjį kompiuterį. Tai greitas ir kompaktiškas kompiuteris, sukurtas tam, kad jį patogiai galėtumėte vežtis į visas savo išvykas, kuriose galėsite mėgautis filmais bei muzika, o prireikus – atlikti visas užduotis.

Dabar, kartu su planu pirkdami nešiojamąjį kompiuterį „Lenovo IdeaPad3“ (8GB + 256GB) ir sudarę 36 mėn. įrenginio išsimokėjimo sutartį, jį galite įsigyti vos už 1 Eur pradinę įmoką. Kompiuterio mėnesio įmoka siekia 14,94 Eur/mėn.

Balandžio 29 d., 18.30 val. Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys choreografinių miniatiūrų programą „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, skirtą Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“ - universalia judesių, šokio, muzikos, vaizdų kalba pasakos apie Klaipėdos krašto unikalumą ir amžių tėkmėje bei istorinių pervartų akivaizdoje kitusią šio gyventojų tapatybę.

2022-ųjų vasarą atšventus Klaipėdos miesto įkūrimo 770-ąsias metines ir Lietuvos Respublikos Seimui 2023-uosius paskelbus Klaipėdos krašto metais, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ėmėsi misijos įgyvendinti ypatingą šioms progoms skirtą projektą.

2022 m. vykusio parengiamojo projekto etapo metu KVMT baleto trupės artistai gilinosi į Klaipėdos krašto istoriją, dabarties aktualijas ir drauge kūrė šio unikalaus krašto ateities viziją, padedami projekto konsultantų (tarp jų – Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, Klaipėdos universiteto profesorius Valentinas Masalskis; kompozitorė, LMTA Klaipėdos fakulteto Teatro katedros docentė Nijolė Sinkevičiūtė; Klaipėdos etnokultūros centro liaudies dailės studijos koordinatorė, tautinio kostiumo ekspertė, dizainerė dr. Elena Matulionienė). Kūrybinėse dirbtuvėse gimė ir buvo plėtojamos 3–10 minučių trukmės choreografinių miniatiūrų meninės koncepcijos – siužetai, choreografinis piešinys, parenkamos lokacijos, kostiumai, kuriama ir įrašoma muzika, vaizdo projekcijos – siekiant, kad visi minėti elementai atspindėtų autentišką, tik Klaipėdos kraštui būdingą pasaulėjautą, galvoseną, gyvenimo būdą.

Kūrybiniam projekto procesui vadovavo KVMT vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas ir buvusi KVMT baleto meno vadovė Jelena Lebedeva. Jiems talkino asistentės choreografijai Oleksandra Borodina ir Daria Verovka, vaizdo medžiagos kūrėjas Imantas Boiko, garso takelio kūrėjas Kristijonas Lučinskas, kostiumų stilistė Ernesta Venckutė, grimo ir šukuosenų dailininkė Aira Braždienė.

„Ieškojome ir radome sąsajų tarp judesio, kalbos, istorijos,“ – pasakoja vienas projekto meno vadovų Aurelijus Liškauskas. „Klaipėdos praeitis, dabartis ir ateitis neatsiejama nuo gamtos, jūros, jūreivių... Išvysite senoviniais autentiškais rūbais pasipuošusius žmones, atliekančius senovines apeigas, geriančius kafiją, nes tik Klaipėdos krašte ja mėgautasi jau prieš šimtą metų. Visas dalis jungia jūra, kuri šio krašto žmones maitino, susiejo jų gyvenimus per bendrą veiklą, išskyrė išvykusius į tolimas keliones ar visam laikui pasiglemžė iš jos negrįžusius. Ir, žinoma, vaizduojamos šį kraštą purčiusios negandos, žemių dalybos, kurios, laimei, atvedė į Klaipėdos krašto grąžinimą Lietuvai, kuo mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės“.

Galutinį pavidalą įgijusių choreografinių miniatiūrų fragmentai įamžinti vaizdo klipuose, kuriuos netrukus išvysite KVMT interneto svetainėje ir feisbuko paskyroje. Kiekvienas vaizdo klipas nufilmuotas vis kitoje istorinėje Klaipėdos krašto vietoje, žyminčioje kraštui svarbius įvykius, o juose besifilmuojantys šokėjai puošėsi stilizuotais tradiciniais klaipėdiečių kostiumais, atspindinčiais ilgą istorinio kostiumo raidos kelią – nuo senųjų Rytprūsių žvejų, ūkininkų ir jų šeimų kasdienių drabužių iki šiuolaikinių miestiečių kosmopolitinės aprangos ir futuristinės mados vizijų. Kiekvieno vaizdo klipo koncepcijos pagrindu tapo vienas spalvinis koloritas, vienodas istorinis kontekstas, aplinka, gamtos elementai. Dar vienas vaizdo klipų dėmuo – kinematografiškas ir įtraukus elektroninės muzikos audinys, kurio garsyną kūrė garso menininkas ir kompozitorius Kristijonas Lučinskas. Pasak jo, „muzikiniame audinyje išgirsite liaudies instrumentus – kankles, birbynę, taip pat KVMT atlikėjų įrašytas muzikines partijas, o viską apjungs Klaipėdos miesto garsovaizdžiai“.

„Dar kitoks projekto pavidalas – gyvai atliekamų pilnos trukmės choreografinės miniatiūrų ir vaizdo projekcijų koliažas – bus pristatytas publikai Klaipėdos Žvejų rūmuose, Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečio progai skirtuose renginiuose. Labai laukiame publikos ir norime tai pristatyti“,- sako A.Liškauskas.

Rengiant projektą KVMT bendradarbiavo su lietuviškos mados prekės ženklu „2ru2ra“, Pajūrio regioninio parko direkcija, Kretingos muziejaus žiemos sodu, Klaipėdos etnokultūros centru, Lietuvos jūrų muziejumi, Gintaro muziejumi ir parduotuve „Amber Queen“. Projektą finansiškai parėmė: Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos konteinerių terminalas.

Balandžio 29 d. 18.30 val. visų krašto istorijos ir jos įprasminimo menininkų kūryboje gerbėjų laukiame Klaipėdos Žvejų rūmų Didžiojoje salėje.

KVMT inform.          

Iš žiemos sąstingio ima busti pievos ir laukai, 

čiulba raliuoja įvairiabalsis paukščių choras. Keliasi Žemė. Ateina Velykos.

Senovėje sakydavo: „Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi“. 

Margučių ridenimas, Velykės dovanos vaikams, velykavimas, 

laistymasis vandeniu – tikėjimas atsinaujinimo galia, supimasis sūpuoklėse – kuo aukščiau, tuo javai aukštesni augs. Šie ir dar daug kitų pagoniškų 

bei krikščioniškų papročių būrė šeimas draugėn, džiugino bendryste, šiluma, 

artumu. Iš ten, tolimos – artimos praeities, jaukus ir šiltas Velykų rytas, 

kur „nėra baltų servetėlių ant stalo, viskas paprasta/ švaru ir gyva, 

šaltas vanduo, puodynės kieme ant tvoros.../amsi šunelis... (Julius Keleras).     

Ir būtinai dar prie Velykų stalo susėdus, kad būtų vietos 

ir sunokintam žodžiui, kuris keičia „ne tik trumpalaikes nuotaikas, 

bet ir jausmus, galimybes, likimus“ (R. Stankevičius). 

Prisikėlimo rytą teatsiveria širdys pilnatvei.

Rima PETRAITIENĖ

Medžiai ant kelių ar pastatų bei automobilių už­virsta nuolat. Pastebėję pavojų, žmonės praneša ir apie kylan­čias grėsmes. Deja, kartais jų niekas negirdi.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Miestelėnai, vaikštantys Žemaitės gatve, o tiksliau – vedžiojantys savo keturkojus palei „Statybų duoną“ ar važiuojantys čia įsigyti statybinių medžiagų, pastebėjo, kad vyksta mistinis reiškinys – iš žemės veržiasi ryškiai žalias skystis, kuris dar ir garuoja. Sunerimę gyventojai iškvietė ugniagesius, kurie aptvėrė šį plotą STOP juosta ir iš­vyko. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Savo gebėjimus žmogus gali pažinti tik juos išbandęs – taip yra pasa­kęs romėnų filosofas Seneca. Gal kai kas ginčysis, jog, kalbant apie pomėgį, ši sentencija yra per skambi, tačiau ir sielai maloniam už­siėmimui gabumų reikia. Pradžioje – bent minimalių, kurie tobulėjant priveda iki meistriškumo. Bet svarbiausias dalykas yra poreikis.

Šilališkė Alma Jarošiūnienė džiaugiasi pirmąja surengta rankdarbių paroda. Anot moters, tai jos viso sąmoningo gyvenimo, kurį užpildė malonūs pomėgiai, ekspozicija. Tarp megztų, nertų gaminių eksponuojami ir gana retai matomi – tai šiaudiniai sodai.

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudų. Jie veriami ant siūlo sudarant trikampius, kvadratus bei apskritimus. Nuo seno sodai buvo svarbi lietuvių tautos kultūros dalis, o šiaudas žmogų lydėjo nuo kūdikystės. Šiaudų sodai buvo rišami ir ruošiantis didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms – kabinami palubėje, taip sukuriant šventinę darnos, grožio bei tvarkos erdvę.

„Sodų rišimas buvo, galima sakyti, ma­no pomėgių tęsinys. Su rankdarbiais draugauju nuo ankstyvos jaunystės. Gal dar kas prisimena suvenyrines dėžutes iš atviručių – tokias darydavau ir aš, tai buvo pati pradžia. Prisimenu, kokie kieti gaudavosi pirmieji mezginiai, kai rankos dar buvo neįgudusios laisvai laikyti siūlo... Dabar manęs klausia, o ir pati dažnai pagalvoju, iš kur manyje užsidegimas tokiam pomėgiui, nes mama niekuo panašiu neužsiėmė. Augome šeši vaikai – laisvo laiko nelikdavo. Gal iš mo­čiučių, bet, deja, jų pažinti man nebeteko“, – pasakoja Alma.

Akstinas išbandyti sodų rišimą susi­jęs su elementariais gyvenimo posūkiais, kai vieną etapą keičia naujas. Bai­gusi zootechnikos studijas tuomečiame Šilutės žemės ūkio technikume, Alma išvyko dirbti į Telšių rajoną. Ten sutiko savo gyvenimo meilę, ištekėjo ir netrukus persikėlė į Pavandenę už Varnių, kur vyras agronomas gavo darbą.

„Apsigyvenome tokioje senoje sodyboje, kur aptikau surištų šiaudų pėdų – begalinio grožio jie man pasirodė. Pirmoji mintis ir kilo, kam juos panaudosiu – rišiu sodus. Tik nuo ko pradėti? Knygyne radau knygą apie rankdarbius, tarp kurių buvo pamokymų apie sodų rišimą. Tiesa, labai mažai, tačiau bent jau pati pradžia paaiškinta. Taip ir pradėjau, o dirbant ateina ir patirtis, ir išmonė. Dažniausiai ieškau pavyzdžių internete, bet kuriu ir iš galvos“, – pasakoja moteris.

Anot Almos, Pavandenėje garsas apie jos pomėgį sodams pasklido greitai: Varnių apylinkė pakvietė į ne vieną parodą, yra gavusi ir auksarankės dip­lomą. Kažin, svarsto Alma, ar Rietavo kavinę tebepuošia jos apipintos medžio šakos, o Pavandenės mokyklai pa­dovanojo šiaudinį sodą. Ir ap­skritai dovanoti savo kūrinius moteriai yra malonu.

Kuo toliau, tuo labiau, pasak Almos, traukė savas kraštas. Tiesa, į gimtąjį Žą­siną, kur dabar gyvena sesers šeima, ne­grįžo – nusipirko namus Šilalėje. Ir vėl sodybos gražinimui moteris pasitelkia savo gabumus bei rankas: praeivių akį traukia aplinką puošiantys dirbiniai iš cemento.

Sodų rišimas, pasak Almos, prasideda nuo šiaudų paruošimo.

„Tai yra didelis ir gana nelengvas darbas. Pirmiausia būtina javus nupjauti iki jų žydėjimo, kad šiaudai nespėtų įgauti grūdų kvapo, o tuomet jų nepuls ir nesukirs pelės. Tiesa, šiaudelių galima įsigyti specialioje internetinėje parduotuvėje, bet jie yra labai brangūs. Nusipjauti javų aš paprašau pažįstamų ūkininkų. Šie niekada neatsako. Paskui reikia šiaudus susikarpy­ti – nuo narelio iki narelio, juos pašalinti, tada rišti į pėdikes ir sausoje vietoje pavėsyje džiovinti. Bedžiūdami šiaudai įgauna gražią spalvą, priklausomai nuo javo, jų yra ir storesnių, ir plonesnių. Daugiausia rišu iš rugių šiaudelių, nes jie yra ilgiausi, nors ir rugiai dabar nebėra tokie aukšti, kokie būdavo“, – pasakoja Alma.

Ji džiaugiasi, kad namiškiai vertina ir įvertina jos darbus. Vyras, anot moters, kartais ją net stabdo. Sako: ar negali bent prieš televizorių ramiai pasėdėti. Bet Alma teigia negalinti – rankoms reikia darbo, juolab, kai galvoje nuolat gimsta vis kažkas naujo.

Kodėl sodai yra būtent rišami? Dėl to, kad šiaudeliai į geometrines figūras veriami ant siūlo ir taip surišami. Alma sako neseniai stebėjusi sodų rišimo edukaciją Šilalės kultūros centre. Labai norėjosi pamatyti bei pasimoky­ti. Ji nustebo, kai edukato­rė sodus rišo pasidėjusi ant stalo. Alma dirbinį pasikabina jai patogiame aukštyje. Bet čia, pasak moters, kaip kam išeina. Surištus sodus ji puošia iš išlygintų šiaudelių padarytais paukščiukais, žvaigždutėmis, džio­­­vintais gėlių žiedais.

„Sodus paprastai laikau sukabintus kambariuose. Nors vienas jau treji metai kabo lauke. Spalva truputį pakito, zylutės kiek paknebinėja, bet nebijo jokių vėjų“, – pasakoja darbų autorė.

Surengti parodą, anot Almos, pa­ska­tino vieno iš sūnų draugė, išvy­dusi įmant­raus rišimo sodus. Gal ir gerai, svarsto moteris, nes pati vargiai būtų išdrįsusi pasiūlyti. Ne­gana to, Alma sutiko vesti edukaciją Rietavo mokykloje, kur dirba jos  dukra. 

Dar vienas Almos pomėgis, susijęs su šiaudais, – medžio šakų apipynimas. Tam reikia šiaudelius išmirkyti, kad jie taptų lankstūs. Bet negalima ir permirkyti –

tuomet supelys. Taigi nieko nevalia pamiršti ir uždelsti. Taip pat moteris sako pridariusi nemažai pintų eglutės žaisliukų, nupynusi suktukų. Dirbdama Šilalės ligoninėje, Alma per praėjusias Kalėdas nudžiugino ir nustebino perso­nalą langus papuošdama savo gamybos karpiniais, dekoracijomis su lemputėmis.

Parodoje eksponuojami ir Almos nėriniai bei mezginiai. Ir skirtingai nuo tų, anot moters, pirmųjų kietų, šitie – minkštučiai ir švelnučiai. Megztukai anūkams, krikšto suknytė anūkėlei, nuos­tabaus grožio ir spalvų siuvinėtas megztas paltukas, kuriuo anūkė labai di­džiuodavosi.

Atskiras kampelis parodoje skirtas Velykoms: kraitelės margučiams, zuikučiai-kinderiukai bei pan. Tačiau margučių marginimas, anot Almos, ne jos „ar­kliukas“.

„Vašku nemarginu visai, dažniausiai naudoju svogūnų laiškus, žoleles bei pan. Na, padarau stilizuotą kampelį iš samanų, viščiukų figūrėlių, margučių. Velykos – mūsų šeimos šventė. Su­va­žiuoja vaikai, anūkai. Užauginome su vy­ru Sauliumi du sūnus ir dukrą, turime tris anūkus. Su kantrybe (suprask: ko imasi, tą padaro – red. past.) yra visi mūsų vaikai, ir tai džiugina. Gyvenime visko prireikia ir viskas praverčia. Vyras giria ir didžiuojasi manimi, kad,  jo akimis gražiai sugebu. O aš manau, jog yra ir daugiau gabių moterų: jeigu tik imtųsi – ir padarytų“, – įsitikinusi Alma.

Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 28 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą, diakoną Volodymyrą, bei kitus tris tikinčiuosius nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų – juos jau pirmą arešto dieną sušaudė, o kūnus sudegino“, – pasakojo 46-erių Lena Veličko, auginanti aštuonis vaikus, kurios sutuoktinio tapatybę teismo ekspertai nu­statė tik pagal genetinius tyrimus. 

Žvėriškas keturių protestantų, bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ tarnautojų, nužudymas 2014 m. Slovianske nesulaukė tinkamo pasaulio visuomenės pa­smerkimo, nors tai reikia priskirti prie 2022-ųjų Bučos žudynių. 

Su L. Veličko bei jos keturiais paaugliais sūnumis susipažinau Kyjivo geležinkelio stotyje, kai leisdamiesi eskalatoriumi atsidūrėmė greta. Pamatęs, jog kukliai apsi­rengę Lenos vaikai godžiai žiūri, kaip šalia stovėję du jaunuoliai kemša sumuštinius, nusprendžiau jiems jų nupirkti. Nenorėdamas, kad moteris įsižeistų, prisistačiau ir ją užkalbinau.

L. Veličkos teigimu, kas ir kodėl davė įsakymą nužudyti bažnyčios tarnautojus, iki šiol nėra aišku, mat žudikų Rusija neišduoda.

„Su vyru susipažinome bažnyčioje, man tada buvo 20, jam 24-eri. Po metų gimė duk­ra, vėliau – dar trys, po to iš eilės keturi sūnūs“, – pasakojo moteris.

Ji teigė užaugusi religingoje katalikiškoje šeimoje, o sutuoktinis buvo netikintis. Ta­čiau atėjęs į jų bažnyčią pasikeitė, net tapo diakonu – pastoriaus padėjėju. Vyras dirbo lentpjūvėje, o laisvalaikiu žaisdavo su vaikais bei dalindavo mieste bibliją, dėstė tikėjimo tiesas kaliniams.

Nuo žudikų rankų diakonas Volody­my­­ras su kitais bažnyčios tarnautojais žuvo netrukus po to, kai Kremlius 2014 m. inicijavo tariamą rusakalbių „sukilimą“ Donecko bei Lugansko srityse. „Sukilimas“ prasidėjo būtent Slo­vianske, o jam vadovavo Rusijos saugumo organizacijos FSB pulkininkas Igoris Girkinas. Kadangi „sukilėliams“ buvo leidžiama plėšti ukrainietiškus bankus bei įmones, į maištininkų gretas įsijungė mafijozai, bedarbiai bei įvairių prorusiškų organizacijų aktyvistai. Politiškai ir ideologiškai maištininkus vienijo du mėnesius prieš „sukilimą“ Donecke įkurta organizacija „Rusijos pravoslavų armija“ (RPA). Ši organizacija aukštino Rusijos imperiją bei pravoslavų tikėjimą. 

2014 m. balandžio 11 d. užgrobę Slo­viansko meriją bei policiją ir iškabinę Ru­sijos vėliavą, teroristai ėmė suiminėti Uk­rainos aktyvistus. Nors Ukrainos armija „sukilėlius“ po trijų kovos mė­nesių iš Slo­viansko išginė, šie suspėjo pasižymėti civilių žudynėmis. Užėmę miestą, jie netrukus apsilankė čia esančiose protestantų bažnyčiose. 

Pirmos protestantų bažnyčios Donecko regione buvo įkurtos daugiau kaip prieš šimt­metį, Rusijos caro laikais. Jas steigė į ang­lies bei metalo rūdos išgavimą ir plieno gavybą investavę JAV bei Va­ka­rų Eu­ropos verslininkai protestantai. So­vie­ti­nė valdžia minėtas bažnyčias likvidavo, o pastorius ir aktyvesnius tikinčiuosius ištrėmė į Sibiro lagerius. Iš naujo bažnyčios ėmė kurtis Ukrainai atgavus nepriklausomybę. „Dievo apsireiškimas“ Slovianske įsi­kūrė 2003 m. 

2014 m. „sukilėliai“ įsiveržė į penkiasdešimtininkų bažnyčią „Geroji žinia“. At­li­kę kratą, okupantai suėmė pastorių Ge­na­dijų Lysenko ir pareiškė, jog nuo šiol tai bus rusų cerkvė. Kartu su kariškiais su automatu ant peties atėjęs rusų šventikas pastoriui Piotrui Dudnikui bažnyčios užėmimą paaiškino taip: „Amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, nes pati JAV yra Rusijos priešas“. 

Iš pastoriaus G. Lysenkos okupantai atėmė mašiną, kuria kitą dieną atvyko į bažnyčią „Dievo apsireiškimas“. Prieš keletą metų bažnyčia iš miesto valdžios buvo nusipirkusi nenaudojamus apgriuvusius vieno mikrorajono kultūros namus ir suremontavusi prieš metus juose įsikūrė. Bažnyčios vadovai garsėjo ne tik griežtu blaivybės ir moralės principų laikymusi, bet ir kaip geri verslininkai. Pastorius Oleksandras Pavenka buvo įkūręs dešrų ir baldų gamybos cechus, bažnyčios nariams priklausė keliolika nedidelių parduotuvių bei remonto ir statybos įmonių.

Į bažnyčią žudikai įsiveržė birželio 8 d., kai tą sekmadienį buvo švenčiama Šv. Trejybės diena. Kieme apžiūrėję mašinas ir išsiklau­sinėję, kas jų savininkai, banditai po mišių liepė pastoriaus O. Pavenkos sūnums Albertui (34 m.) bei Rustamui (30 m.) ir pastoriaus padėjėjams diakonams V. Veličko (40 m.) bei Viktorui Bradarskiui (40 m.) sėsti į savo mašinas ir vykti jiems iš paskos. 

Žmogžudžiai ieškojo ir pastoriaus, bet jo bažnyčioje nebuvo. Mašinų kolona nuvyko į priešgaisrinės tarnybos pastatą, kurio rūsyje okupantai buvo įrengę kalėjimą suimtiems Ukrainos patriotams. Atvežtieji iš pradžių laikėsi oriai, meldėsi ir giedojo religines giesmes. Bet vėliau kiti kaliniai teigė girdėję baisius klyksmus tardymo kambaryje. Trečią valandą nakties visi keturi suimtieji buvo susodinti į diakono V. Bra­darskio mikroautobusą, ir šis pajudėjo iš paskos bei priekio lydimas okupantų mašinų. Pasiekus nuošalią vietą, granatsvaidžiu mikroautobusas su žmonėmis buvo susprogdintas. Diakonas V. Veličko žuvo vietoje, o kiti trys sugebėjo iššokti iš mašinos degančiais rūbais, bet čia pat buvo suvarpyti automato kulkų. 

Po kelių dienų nukankintuosius slapta palaidojo dykynėje, bendrame kape su dešimčia kitų aukų. Bažnyčios atstovams bei aukų artimiesiems buvo meluojama, jog suimtieji neva yra išvežti kasti apkasų. Tiesa paaiškėjo tik po mėnesio, kai miestą išvadavo Ukrainos kariai, o „sukilėliai“ pasitraukė į Donecką, kur jiems pavyko suburti dideles karių pajėgas ir atlaikyti ukrainiečių šturmą.

Kremlius iš pradžių išplatino žinią, kad bažnyčios „Dievo ap­si­reiškimas“ nariai žuvo į jų mašiną pataikius ukrainiečių minosvaidžiui. Liu­di­ninkams atskleidus tiesą, Maskva ėmė platinti prasimanymus, jog šios protestantų bažnyčios nariai veždavę maistą ukrainiečių kariams ir informuodavę apie „sukilėlių“ judėjimą. Buvo net išgalvota, kad protestantai atgabenę cheminį ginklą, kuris neva panaudotas prieš okupantus.

Abiejų penkiasdešimtininkų bažnyčių pastoriai kategoriškai paneigė sąsajas su Ukrainos armija, primindami, kad jų bažnyčia yra taikos skleidėja ir draudžia savo nariams kištis į karo konfliktus. 

Penkias­de­šim­tininkai Slovianske garsė­jo parama vaikų namams bei daugiavai­kėms šeimoms, varguoliams ir benamiams. Kilus 2014 m. karui, jie savo mašinomis išgabeno tūkstančius pabėgėlių iš bombardavimų apimto Sloviansko, įrengė tris maisto ir vaistų dalijimo punktus čia likusiems ir badą kentusiems žmonėms.

Miestiečiai spėliojo, kad protestantų žudynės buvo surengtos norint pagrobti jų mašinas. Tačiau tokia versija ekspertai netiki, nes „sukilėliams“ automobilių netrūko – jie atiminėjo juos iš ko tik panorėję. Labiausiai tikė­tina, jog žudikai buvo įtikėję, kad ame­rikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas.

„Rusijos pravoslavų armijos“ vadas I. Girkinas dėl protestantų žudynių neapgailestavo ir aukų giminių neatsiprašė. 

„Man nebuvo lengva vienai auginti aštuonis vaikus, tačiau, padedant geriems žmonėms ir bažnyčiai, nebadavom. Visos dukros jau paliko namus, dvi ištekėjo. Dėl vyro netekties niekam nejaučiu pykčio – tokia buvo Dievo valia. Bet tikiu, jog kiek­vienam teks prieš Dievą atsakyti už savo darbus“, – sakė L. Veličko.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Vakar rytą Šilalės priemiestyje susidūrus dviem automobiliams, į ligoninę išgabenti trys žmonės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27