Šeštadienį Dalia Latvienė į Šilalės turgelį atvežė paskutinius šiųmečius smidrus. Žiūrėdami į šią pirmąją pavasario daržovę, daugelis šilališkių vis dar kraipo galvas ar net pasukinėja pirštu prie smilkinio, tačiau bent kartą jos paragavę, tikina nežinantys skanesnio ir naudingesnio augalo. Tai pirmasis Žviliuose įkurto Latvių ūkio derlius, apie kurį Dalia ir Mindaugas svajojo ne vienerius metus, gyvendami Norvegijoje ir galvodami, kaip geriausia būtų panaudoti Šilalėje likusią močiutės žemę.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Atrodo, demokratija Lietuvoje, kaip sakoma, visame gražume. Pa­­ka­ko vieno visuomenininko, žur­­na­­lis­to ir „įtakotojo“ Andriaus Ta­­­pino ty­ri­mo, ir virsta visa Vy­­riau­­­sybė. Įdomiausia tai, kad užuot prie­ši­nę­­sis, kaip kažkada neįvei­kia­ma ta­­­pusi Sauliaus Skver­ne­lio koman­da, Prem­jerės Ingridos Ši­­mo­­nytės ka­bi­netas pats sutiko atsistaty­din­ti, o tai reiš­kia, jog galimi prieš­lai­kiniai Seimo rinkimai. Va­di­nasi, de­mokratija – iš tikrųjų „liaudies valdžia“?

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Pavasario saulė dosniai dalina šilumą, prisotintą ievų ir alyvų kvapo, kiek akys užmato, pievos nusėtos geltonais žiedais. Ir, atrodo, visa gamta šlovina žuvusius partizanus. Šeštadienio popietę visi keliai vedė į Bur­biškių kaimą (Laukuvos sen.), kur buvo pašventintas paminklas Žemaičių apygardos vadui pulkininkui Vladui  Montvydui-Žemaičiui ir jo adjutantui Broniui Alūzai-Bedaliui. 

V. Montvydas-Žemaitis, Etmonas, Dė­dė gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatau­tiš­­kėje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo

Šaulių sąjungos narys, šaulių bū­rio vadas. 1944 m. pradžioje Varnių apy­lin­kėse jis pradėjo organizuoti Lie­tu­vos laisvės armijos (LLA) Vanagų grupę. Prie­saika būdavo priimama V. Mont­vydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1947 m. pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi po KGB agentų provokacijų, septynis mėnesius neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas, naujai įkurtos Vakarų (Jūros) srities vadas, 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskyrė Šatrijos rinktinės vadą, ilgametį LLA narį ir aktyvų kovotoją su okupantais V. Montvydą. Jo vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė partizanų spauda. Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis jai skyrė daug dėmesio. Vadas nuolat ieškojo literatūrai gabių jaunuolių, pats redagavo leidinius. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, pastarasis trūkstant popieriaus buvo spausdinamas mokykliniuose sąsiuviniuose. 1952 m. eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Yra žinių, jog slapta buvo surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje. 

V. Montvydas-Žemaitis, vienas ilgiau­siai apygardai vadovavusių vadų, žuvo išduotas 1953 m. rugpjūčio 23 d. Poeže­rės k.

1999 m. gegužės 19 d. Prezidento dek­­retu V. Montvydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.

Mišias prie paminklo šeštadienį aukojo vyskupas emeritas Jonas Kau­nec­kas, LLA kapelionas Saulius Paulius By­tautas, Laukuvos klebonas kun. Vy­tau­tas Šiaudvytis. Paminklą garbingai atidengė Žemaičių apygardos parti­za­nų vado, dimisijos pulkininko V. Mont­vy­do-Žemaičio dukros Irena ir Danutė, sū­nūs Rimantas ir Algirdas. Taipogi šven­tėje dalyvavo Žemaičių partizanų apygardos vado V. Montvydo-Že­mai­čio, Et­mono suburtos pogrindžio spau­dos grupės narė, politinė kalinė, LPKTS Ši­lalės filialo pirmininkė Tere­sė Rub­šytė- Ūksienė-Rūtelė, tremtinys, LPKTS Ši­lalės filialo pirmininkės pavaduotojas, LLA narys Antanas Rašinskas, šauliai, tremtiniai, Seimo nariai An­gelė Ja­kavonytė ir Jonas Gu­daus­kas, savivaldybės atstovai, kaimo gyventojai, Ši­la­lės Garbės pilietis prof. Petras Biels­kis, visuomenininkas, pogrindinės spau­dos leidėjas ir platintojas Domas Aks­tinas, rajono gimnazijų jaunieji šauliai ir jų vadovai. Paminklo statybą organizavo LPKTS Ši­lalės skyrius, LLA karių rėmėjų sąjunga.

Istorijos prisiminimais dalijosi V. Mont­vydo dukra I. Montvydaitė-Gied­raitienė, LLA sąjungos pirmininkas Zigmas Gul­binas, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, Kauno miesto tarybos narys Kazimieras Rimeikis ir kt.

Seimo nariai A. Jakavonytė ir J. Gu­dauskas dėkojo susirinkusiems bei orga­nizatoriams už prasmingus darbus įam­žinant laisvės kovotojų atminimą ir LPKTS Šilalės filialui bei LLA įteikė atminimo dovanas.

Už prasmingą renginį jo organizatoriams dėkojo ir Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jan­čauskas. 

Kraujas rubinu žemėn ištryško,

Kraujas laurų vainiką nuplaus.

Neša Angelas veidą taip blyškų

Pro žvaigždes ligi pačio dangaus.

(Neringa. „Žuvusiems“, 1953 m. kovo 20 d.)

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo inform.

Vytauto GEČO nuotr.

1933-iųjų liepos 15 d. „Lituanica“, pilotuojama kapitono Stepono Dariaus ir antrojo piloto Stasio Girėno, pakilo iš Floydo Bennetto aerodromo (JAV) ir jau kitą dieną tu­rėjo nusileisti Kaune, Aleksoto aerodrome, kur jų laukė ger­­bėjų minia. Ir nors nesulaukė, „Lituanica“ lietuvių, o ypač – ši­lališkių, širdyse vis dar tebeskrenda.

Vytogalos kaimo bendruomenės bei S. Girėno gimtinės muziejaus ekspozicijos vadovė Lina Gudeliūnienė yra ir Šilalę garsinančio lakūno sesers Bar­bo­ros provaikaitė. Tad apie S. Girėną žino ir gali papasakoti labai daug.

„Šie metai ypatingi – minėsime net tik „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, bet ir sueina 130 metų nuo S. Girėno gimimo. O jis kiek­vienam iš mūsų gali būti pavyzdžiu. Vaikystėje patyręs varganą gyvenimą, nepriteklių, jaunystėje tapo vienu turtingiausių Amerikos lietuvių ir žinomiausių žmonių pasaulyje“, – sako L. Gudeliū­nienė.

S. Girėnas, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime, tuome­čiame Kaltinėnų valsčiuje. Dū­minėje pirkioje užaugo tik Bar­bora, Jonas, Petras ir Sta­nis­lovas (Sta­siukas). Iš dvylikos mirusių vaikų keturių nespėta net pakrikštyti. Tėvai – Juozas Girskis ir Marcelė Martinkutė –

ūkininkavo 15 hektarų ūkyje, vertėsi sunkiai. Mokyklos Sta­siukas nelankė, nes jos arti nebuvo. Kai 1904-aisiais mirė tėvas, o 1908 m. ir motina, į Ame­riką, kur jau gyveno vyriausias brolis bei dvi pusseserės, susiruošė ir abu jaunėliai. Į Čikagą Stasys atvyko eidamas septynioliktus metus. Įsidarbino spaustuvėje už 5 dolerius per savaitę ir trejus metus mokėsi pradžios mokykloje. Kai perprato spausdinimo mašiną, įsigudrino uždirbti daugiau – jo atlyginimas pakilo iki 50 dolerių. Buvo ne tik sumanus, bet ir taupus bei tvarkingas, šios savybės padėjo jam prasigyventi, o neturtinga vaikystė suformavo labai stiprų charakterį. 

Šiemet, minint „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, Vytogaloje rengiamas edukacinis užsiėmi­mas „Stasio Girėno šviesos ta­ku“, skirtas pradinių klasių mokiniams. Jo metu per žaismingai pateikiamus klausimus, vaizdines priemones supažindinama su S. Girėno asmenybe, jo gyvenimo svajonėmis ir jų išsipildymu bei kt. 

„Šios edukacijos pabaigoje vaikai lieja žvakes, kurias vėliau parsineš į namus. Kaip simbolį, kad tuo metu, kai šioje sodyboje bėgo S. Girėno vaikystė, pasišviesti žmonės galėjo tik jomis. Pačių pasigamintos vaško žvakutės įprasmina šios edukacijos temą – jos šviesos taku lydi S. Girėno gyvenimo kelią svajonių link“, – apie vieną iš veik­lų muziejuje-sodyboje pasakoja L. Gu­deliūnienė. 

Dar viena vaikams skirta edu­kacija – „Lituanicos“ paslaptys“. Jos metu mokiniai supažindinami su socio-ekonomi­ne situacija XX a. pradžioje, Lie­tuvos ir JAV pasiekimais kultūros ir technikos srityse, S. Gi­rėno asmenybe bei Ame­rikos lietuvių bendruomenės veik­la. Svarbią dalį užima pokalbis apie skrydžio poveikį šalies gyvenimui, kultūrai, lietuvy­bės sklaidai. Be to, aptariamas ir skrydžiui pasirinkto lėktuvo „Bellanca“ perdarymas į šiandien daugeliui atpažįstamą „Li­tuanicą“, diskutuojama apie tikėtinas katastrofos priežastis, svarstoma, ko reikėjo, kad žygis baigtųsi sėkmingai, kokius darbus Lietuvai galėtų skirti pasaulio lietuviai, sekdami Da­riaus ir Girėno nuveiktais darbais bei kt.

S. Girėno sodyboje galima įsigyti ir pasigaminti pačių įvai­riausių lėktuvų modelių. Tarp jų – Vytogalos muzie­jaus sugalvotas sklandytuvas. Dar vaikams labai patinka laikinos tatuiruotės, kurių niekur kitur nenusipirksi – ir su „Lituanica“, ir net lakūnų garbės ženk­lu „Plieno sparnai“. Pre­kiaujama muziejuje ir pačiais įvairiausiais leidiniais. Tarp jų – Šilalėje dar kol kas nepristatyta Pijaus Poškaus kny­­ga apie Steponą Da­rių „Turi bū­ti paleistas“. 

Suplanuota jubiliejui ir kito­kių veik­lų – pavyzdžiui, pėsčiųjų žygis birželio 3 d. Jis startuos Upynoje, prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Ši­la­lės krašto didvyris (1893 m. spalio 7 d.). Žygio dieną čia bus atidengta ir atminimo len­ta. Žy­geiviai pėsčiomis eis į Vy­togalą, maršrute planuojami keturi sustojimai, o finišavusiuosius pasitiks S. Girėno laikų vaišės, paruoštos pagal jo šeimos receptą.

„Dabar tas valgis vadinamas šilkine koše. Stasiuko vaikystėje jam tai buvo pačios didžiausios vaišės. Žinoma, reikia atsiminti, kad šeimoje jis buvo jauniausias vaikas, tad jam tekdavo ir pats mažiausias šaukštas. Be to, anais laikais buvo valgoma iš vieno dubens, iš kurio kabinti irgi nebuvo galima bet kaip – pirmiausia tėvui, motinai, vėliau – vaikams pagal amžių. Tad Stasiukui mažai kas kliūdavo. Bet jis buvo sumanus nuo mažens – užmatęs, jog pietūs jau paruošti, stverdavo vyresniems priklausantį didesnį šaukštą ir maudavo prie stalo pirmas. Tiesa, tokia išmonė kainuodavo barkštelėjimą per viršugalvį mediniu šaukštu“, – juokiasi lakūno giminaitė. 

Didžiausias metų renginys Vy­togaloje planuojamas liepos 14 d. Visų džiaugsmui bus dovanotas akrobatinis Šilalės kraš­to lakūno Jurgio Kairio pasiro­dymas, be jo dangų raižys ir kasmet čia atskrendantys Tau­ra­gės aeroklubo nariai.

„Lakūnų viražais galėsime grožėtis beveik valandą – norime, kad visi šventės dalyviai žiūrėtų į dangų, taip, kaip S. Gi­rėnas vaikystėje, stovėdamas tos pačios sodybos kieme“, – kol kas visų renginio detalių neatskleidžia L. Gu­de­liūnienė.

Beje, legendiniam S. Dariaus ir S. Gi­rėno skrydžiui atminti liepos 14–16 d. renginių bus gausu visoje Lietuvoje, o startas jiems duotas Vytogaloje. L. Gu­de­liūnienė laukia atvykstančiųjų su palapinėmis, kurias bus galima pasistatyti sodybos-muziejaus teritorijoje, dalį žmonių galėtų įkurdinti bendruomenės namuose. 

„Svarbiausia, kad žmonės domėtųsi aviacija, legendiniais mū­sų lakūnais – tai reikštų, jog „Lituanica“ vis dar skrenda, jog S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis nebuvo beprasmis, o mes atsimename savo tautos didvyrius“, – į jubiliejinius renginius Vytogalos muziejuje-sodyboje kviečia  L. Gudeliūnienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusi savaitė palydėta, o ši pasitinkama muzika ir vasariškais renginiais: šeštadienį Šilalėje vyko Gatvės mu­zikos diena, „Poezijos pa­va­saris“ tel­kia poezijos mėgėjus ir laukia jų Kvė­­darnoje bei Bijotuose, gegužės 25 d. Šilalės kultūros centre kviečia edukacija „Žolynų magija“, o ge­gu­žės 27 d. – šokio spek­taklis ,,Alisa. Įs­tri­gusi laike“. 

Kvė­darnos daugiafunkciniame cent­re kelias dienas iš eilės vyks kūrybinės dirbtuvės „Pynimas iš vytelių“, Upynos kultūros namai kviečia į solinio dainavimo ugdymo projektą „Skambėk“, o Senjorų dienos centro „Šventai“ lankytojai šeštadienį kartu su istorike, knygų autore ir istorinės virtuvės tyrinėtoja Andželika Laužikiene bei jos vyru prof. Rimvydu Laužiku gamino žydiškus beigelius ir pasakojo įdomias istorijas. 

Praėjusią savaitę prasidėjo Šiaulių dailės galerijos organizuojamas 21-asis me­dijų meno festivalis „Enter“. Meno­ty­ri­ninkai sako, kad per 2 dešimtmečius pavyko pasiekti, jog šiuolaikinių technologijų ir meno sąveika taptų suprantamesnė visuomenei, kuri vis labiau keliasi į virtualią erdvę. Festivalis tęsis iki birželio 10 d.

Tryliktoji šiauliečio filosofo Stasio Šal­kauskio premija šiemet skirta Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjui Gintautui Mažeikiui. Jam bus įteikiama premija ir tauraus metalo atminimo ženklas, kurį sukūrė menininkas Dainius Kulnys.

Kaune prasidėjo penk­toji kasmetinė kultūrinės topografijos programa „Čiur­lionio Lietuva“. Ją šiemet simboliškai apjungs tema „Miškas – miestas“, o muzikinės programos, ekskur­si­­jos, paskaitos, žygiai bei fotografijos paro­dos vyks Varėnoje, Druskininkuose, Vil­­niuje, Kau­ne, Rietave, Plungėje ir Pa­lan­goje. Topo­grafijos savaitė baigsis gegužės 27 d. Kau­ne, M. K. Čiur­lionio galerijoje.

Lietuvos rašytojų sąjunga praėjusį lapkritį paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto rašytojui Justinui Marcin­kevičiui atminti ir skvero sutvarkymo darbų konkursą. Paskelbta, kad pirmąją vietą laimėjo projektas „Tri­lo­gija“. Iš viso konkursui buvo pristatyta 15 projektų, juos recenzavo menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, literatūros kritikas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sven­tickas, architektas prof. Marius Pra­nas Šaliamoras. Projektų ekspoziciją galima apžiūrėti Lietuvos rašytojų sąjungoje.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Žiūriu į žvejus ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Mat per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nu­skendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į paviršių neiškilo ir niekas jų ne­ieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53-ejų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai pasitraukė į saugesnes vietoves. 

Prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mo­kinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Ji su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, bet visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to vaikai ją vadino „lietuve“. 

V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86-erių pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8-ąją. Prieš metus nuvykus į Vilhivką, sukrėtė jos kapo vaizdas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytojos kūnas buvo užkastas pakrūmėje senose kapi­nėse. Ten ją slapta, griaudint spro­gimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidoje keli buvę mokiniai.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kas pasikeitė. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo yra nutolusi 20, o nuo Rusijos sienos – 40 kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais. Tačiau dauguma langų rėmų užkalti faneros lakštais ar plėvele, nes žmonės sakė neturintys lėšų arba ne­skubantys remontuoti, kol ne­sibaigė karas.

Daugybė namų – krūvos griu­vėsių, o darželiuose sužy­du­sios tulpės vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu žiū­rėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykš­čio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai paliko daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės nusėtos lentelėmis su perspėjimu apie minas, todėl pie­vose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų ne­siryžo užsėti net po langais esančių daržų.

Dėl minų uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. O kad minų tikrai yra, įrodo prieš mėnesį įvykusi tragedija. Vienas sunk­vežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė apvažiuoti pelkę ir pataikė ant kelk­raštyje buvusios minos, kuriai sprogus žuvo.

Labiau pasisekė kombai­ni­nin­­kui Viktorui Ivanovui, rudenį su­rizikavusiam važiuoti į laukus.  

„Važiavau kombainu nuimti derliaus, ir staiga pritrenkian­tis babach! Aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip taip išsiropščiau iš kabinos“, – pasakojo vyriš­kis. 

O gyvas jis liko todėl, kad meist­­rai kabiną iš apa­čios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyras apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, dabar vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis 60-metis Charkivo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš 30 metų, o karo išvakarėse valdė 350 hektarų, tu­rėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Dabar parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, iš 180 karvių ir jaučių pusė pražuvo. Laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjome“, – vardijo nuostolius ūkininkas.

Jis sakė, jog kombainininkui Vik­torui patekus į ligoninę,  daugiau bijo rizikuoti savo darbuotojais.

„Teisininkai išaiškino, kad pri­valau turėti išminuotojų įmo­nės išduotą raštą, jog laukas yra patikrintas ir saugus. Tada už nelaimę atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei. Priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja ir prašo kokio kario pa­tikrinti lauką minų ieškikliu.

„Firmos už vieno hek­taro iš­minavimą prašo po 6500 hrivinų (157 Eur). Iš kur paim­ti tiek pinigų, jeigu ūkis suniokotas, grūdų kainos nu­kri­tu­sios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, jog per okupaci­ją jis nemokamai dalijo mėsą ir pieną.

„Gretimai esančios mėsos ga­minių įmonės direktorius paskambino iš Charkivo ir leido išdalinti produktus, nes, pradingus elektrai ir sustojus šaldytuvams, viskas bū­tų sugedę“, – pasakojo fermeris. 

Tačiau nesigyrė,  jog pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams bei ukrainiečių kariams. Pjovė karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bom­ba arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės at­sivežti pašaro, ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ant varganos pavasarinės žolės, ir kelios karvės buvo užmuštos minų.

Pradžioje minėta O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama bei šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį šunų bei kačių moteris ir dabar globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą pinant maskuojančius tink­lus kariuomenei.  

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė 40 žmonių. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes, ir vieni tinklą pina rytą, kiti – po pietų. 

Man atvykus, sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Šios pagalba juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tink­lu uždengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos. Tink­lai ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo. 

Viena aktyviausių talkininkių – 65-erių Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20-mečio anūko Mikitos. Kitas anūkas, 24-erių Michailas, kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino. 

Vaikiną kartu su visa šeima bei kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, jog per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo mama dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, bet kol kas be rezultatų. 

„Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2500 kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų indėlis į pergalę – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – sakė V. Iljase­vičius. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Esu tikra, kad jei būsiu atsidavusi savo idėjoms, pasieksiu  tai, apie ką anksčiau net nesvajojau“,- sako už Donos Kichotės vaidmenį šokio spektaklyje „Dona Kichotė“ „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja nominuota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė Anna Chekmarova.

Nuoširdi ir žavinga – taip žiūrovai atsiliepia apie baleto artistę A. Chekmarovą. Tokia jos Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio baletą, solistė iš „Stabat Mater“ ar „Sapnai ir kaktusai“, Dona Kichotė iš to paties pavadinimo šokio spektaklių triptiko.

Apie pasirinktą profesiją, tapusią gyvenimo meile ir net laisvalaikiu, pasakoja iš Ukrainos kilusi A. Chekmarova.

Papasakokite kaip tapote baleto artiste: kaip viskas prasidėjo, tai – profesija ar gyvenimo būdas?

Nuo mažens buvau aktyvi, mėgau muziką ir judesį. Natūralu, kad tėvai mane nuvedė į vaikų šokių kolektyvą. Bėgant laikui mano susidomėjimas šokiu tik didėjo, tad paraginta savo mokytojos nusprendžiau studijuoti Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje (Ukraina). Ilgą laiką mano profesinis kelias sukosi tik apie liaudiškus šokius, vėliau ėmiau bandyti save ir kitose šokio srityse. Juo labiau, kad Kyjivo Serge'o Lifario municipalinė šokių akademija skatino savo studentų žingeidumą bei suteikė visas galimybes pažinti kuo daugiau. Šiandien jau galiu sakyti, kad šokis – mano profesija, meilė, laisvalaikio praleidimo būdas ir visas gyvenimas.

Kaip gimė sprendimas atvykti šokti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę?

Visada labai svajojau kurį laiką gyventi ir dirbti jūriniame mieste, tad Klaipėda šią mano svajonę puikiai išpildė. Visgi į Klaipėdą atvykau ne norėdama pagyventi prie jūros, o tikėdamasi pradėti kuo sėkmingesnę baleto artistės karjerą Muzikiniame teatre ir aš ja džiaugiuosi.

Pirmas spektaklis, kuriame man teko laimė šokti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje – išskirtinis šokio spektaklis „Stabat Mater“ (choreografas Edward Clug) rodytas elinge, po vasaros dangumi. Ir nuo tada vis įspūdingesni pastatymai, nauji žinomi choreografai mano darbinėje veikloje veikloje atsirasdavo nuolat. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras suteikia daug galimybių tobulėti, o aš stengiuosi jomis naudotis visomis išgalėmis!

Bėgant laikui įsiliejau ne tik į naujai Muzikiniame teatre statomus spektaklius, bet ir seniau pastatytus, repertuarinius. Taip sukūriau labai moteriškos ir rafnuotos Baronienės Rainakienės „Altorių šešėly“ (choreografas Aurelijus Liškauskas) vaidmenį. „Altorių šešėly“ – labai gilus kūrinys, pasakojantis apie žmogaus vidinį konfliktą tarp pareigos ir prigimties.

Man labai patinka scenoje tapti rūpestinga mama, gyvybinga ir žaisminga sese žinomo choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. Visai neseniai šiame spektaklyje sukūriau ir pagrindinės herojės – Eglės – vaidmenį. Ji man ilgam įstrigo iki  sielos gelmių, nes labai stengiausi kurdama šią heroję. Prisipažinsiu, kad šiuo metu tai mano mėgstamiausia ir mylimiausia šokio partija.

Neseniai Muzikiniame teatre pristatyta choreografų Alexanderio Ekmano ir Roberto Bondaros šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjera. Šis kūrinys ir darbas su išskirtiniais, pasaulyje gerai žinomais šokio grandais  įkvėpė visą Muzikinio teatro baleto trupę. Mums labai sekasi: kurti į šį teatrą atvyksta ne tik išskirtinės asmenybės, bet ir ne mažiau unikalūs bei profesionalūs jų asistentai. Norisi iš jų visų išmokti kuo daugiau, tobulėti ir didžiojo choreografijos pasaulio duris atverti kuo plačiau.

Esate kilusi iš Ukrainos...

Ukraina šiuo metu kovoja už savo laisvę. Prie to prisideda visi ukrainiečiai. Mes nugalėsime. Nėra ir negali būti kito pasirinkimo. Vieną dieną mes laiką dalinsime ne į dalis: iki karo ir jam įvykus, bet iki pergalės ir džiaugsmas jos sulaukus.

Esu kilusi iš Zaporižios. Mano mama ir sesuo su dukryte prasidėjus karui atvyko pas mane į Klaipėdą. Aš laiminga, kad jos saugios, kad jos kartu su manimi. Lietuva padėjo ir padeda ukrainiečiams, už ką mes visada būsime dėkingi.

Ukrainoje liko giminaičiai, pažįstami, draugai ir mano gimtieji namai. Palaikau ryšį su visais internetu, kaip ir visi ukrainiečiai nuolat seku žemėlapius, kuriuose pranešama apie oro pavojus, Ukrainos pasiekimus mūšio lauke ir visas savo šalies naujienas.

Už Donos Kichotės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.

„Dona Kichotė“ – konstrastingas kūrinys, kur smėlio kopa užpiltoje scenoje atsiskleidžia žmonių kūnų tyrumas. Tai spektaklis pasakojantis apie žmogiškumą ir sielos tyrumą.

Spektaklis „Dona Kichotė“ – man labai svarbus, nes būtent jis man atnešė garbingą „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją. Dona Kichotė užgimė labai įtraukaus kūrybinio proceso metu. Choreografo Gaj Žmavc sumanyta herojė, kurią man teko sukurti, tarsi su manimi susiliejo. Aš jutau ją tarsi save! Beveik tyloje, skambant lietaus lašams, sulaikiusi kvėpavimą su pasimėgavimu išgyvenau kiekvieną buvimo Dona Kichote minutę. Tai buvo tarsi meditacija.

Kokius naujus vaidmenis ruošiate?

Man kiekviena diena - ypatinga, nes nuolat tenka įsigyventi į vis naujus herojus ir jų gyvenimą išgyventi šokyje. Naujų vaidmenų visada labai laukiu, kaip ir naujų užduočių. Ir, žinoma, stengiuosi patobulinti jau sukurtus vaidmenis. Juk tobulumui ribų nėra...

Apie ką svajojate?

Niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Esu tikra, kad jei būsiu atsidavusi savo idėjoms, pasieksiu tai, apie ką anksčiau net nesvajojau.

Gal norisi ir pačiai kurti choreografines miniatiūras?

Kiekvienas choreografas turi savitą stilių. Prie jo pripatęs naujai priimi save. Šokio manieros, choreografų sukurti judesiai tarsi lieka manyje, kaip baleto artistėje. Gautas žinias perleidžiu per save, sustiprinu savo savitumu ir požiūriu. Choreografai mane formuoja jau seniai, vos man pradėjus šokti. Jau artėju prie momento, kai ir pati norėsiu kurti. O Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tam sudarytos puikios sąlygos, nes kiekvienais metais vykdomas projektas kviečiantis baleto artistus išbandyti naujas sritis – choreografiją, scenografiją ir kt. Tereikia susikaupimo ir noro kurti meno kūrinius.

Jūsų atmintis - tarsi lentynėlės su daugybe vaidmenų.

Baleto artistai patys kartais stebisi kaip jiems pavyksta atmintyje sutalpinti daugybę skirtingų vaidmenų, šokio žingsnelių, kombinacijų, partijų... Mūsų kūnas atmena viską (juokiasi). Kartais grąžinti kūnui atmintį padeda skambanti muzika: nuskamba girdėti muzikos garsai ir jau esi pasiruošęs šokti.

Ateities planai...

Baigusi studijas Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje metus laiko dirbau klasikinio šokio mokytoja. Kyjivo menų mokykloje šokio paslapčių mokiau pradinių klasių moksleivius. Man ši veikla labai patiko. Kai baigsiu baleto artistės karjerą, planuoju vėl mokyti vaikus to, ką aš myliu labiausiai - šokio. 

Ką veikiate laisvalaikiu?

Gyvenimas Klaipėdoje – ramus, bet intensyvus. KVMT baleto trupėje sutikau nuostabių kolegų, draugų. Ne tik kartu dirbame, bet ir gyvename lyg darni, draugiška komanda. Net kartu atostogaujame. Dauguma kolektyvo narių ukrainiečiai, su kuriais kartu mokiausi šokio Kyjive. Klaipėdoje mus visus subūrė KVMT vyriausiasis choreografas, baleto trupės vadovas Aurelijus Liškauskas. Esame jam labai dėkingi.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Anna Chekmarova

Vizitinė kortelė

KVMT baleto trupės artistė nuo 2021 m. spalio.

Tų pačių metų gruodį debiutavusi Prancūzų šokėjos vaidmeniu Kirillo Simonovo šokio spektaklyje pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2019), kuria vaidmenis KVMT repertuariniuose spektakliuose, tarp jų – Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio baletą (chor. Martynas Rimeikis, 2019), solistė „Stabat Mater“ (chor. Edward Clug, 2021), Dona Kichotė to paties pavadinimo šokio spektaklių triptike (I dalis, chor. Daria Verovka, 2022), Baronienė Rainakienė „Altorių šešėly“ (chor. Aurelijus Liškauskas, 2014), solistė šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“ (chor. Robert Bondara ir Alexander Ekman, 2023).

Už Donos Kichotės vaidmenį buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.