Gal ir tiesą rašė Fiodoras Tiut­če­vas dar 1866 m., kad „Умом Россию не понять“... („Rusijos protu nesuvoksi“...) – nuo carinių iki šių laikų Rusijoje niekas nepasikeitė. Prieš pusantro šimto metų impe­rija užkariavo Kaukazo tautas, o da­bar grobia Ukrainą, siekia interven­ci­jos į Vidurio Europą. Ko gero, tai dar ne pabaiga. Tad, atrodytų, ko čia nesuprasti? Tuo labiau, jog nuo sovietinių laikų paplitęs įsi­ti­ki­ni­mas, kad rusas yra geras žmo­gus. Su tuo galima sutikti tik su viena sąlyga: jeigu jam esi nuolan­kus, pa­klus­nus. Bet nuo gerumo iki brutalumo – vienas žingsnis. Ne­se­niai perskaičiau amerikiečių rašy­tojos, fotografės ir pedagogės Ani­tos Wein­reb Katz knygą „Geras žmo­gus“. Kol Tomui Martinui viskas sekasi ir šeimoje, ir reklamos va­dy­bi­ninko karjeroje, jis tarsi šil­ki­nis. Ta­čiau pamažu jam visi tampa priešais, besikėsinančiais į jo ir jo šeimos gerovę, kol Tomas virsta tik­ru pabaisa ir monstru.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Paprastai kiekvienų metų pavasarį pasipila skundai, prašymai padėti rasti pasprukusį augintinį, klau­si­mai, kur dėti rastą leisgyvį gyvūnėlį ir t.t. Savi­val­dybės pasirūpina, kas tokias paslaugas teiks, bet Ši­lalėje yra kitaip – admi­nistracijos vadovas mojuoja įsta­tymais, ko neprivalo daryti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Maisto produktų kainoms tebešokant pasiutpolkę, dažnas mūsų žvalgosi į akcijinių prekių lentynas. Kadangi ir jose yra užmaskuota įvairiausių prekybininkų gudrybių, tai vis atidžiau skaitome prekių etiketes. O tada ir sužinome, kad jau išvesti nauji gyvūnai, kaip antai, kiaulės su sparnais ar net ragais, kad lietuviškų morkų kilmės šalis yra Lenkija ir panašiai...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Tauragės apskrities verslininkų asociacijos (TAVA) ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime išrinkta nauja TAVA taryba, o antrai asociacijos vadovo kadencijai perrinktas Marius Jucikas.

Irina SADAUSKIENĖ

Linos Lauciuvienės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Gyvenimas yra trapus. Ir tai galėtų patvirtinti kiekvienas į mūsų šalį at­vy­kęs ukrainietis. Karas Ukrainoje pakeitė ne tik šios šalies žmonių liki­mus, bet aidu atsiliepia ir ne vieno Ši­la­lės rajono gyventojo, tiesiogiai su jais susidūrusio, širdyje. O skeptikams, kurie vis paburba, kad ir „vėl apie karą“, te­rei­kėtų bent akimirkai susimąstyti, ką jie sakytų, jei stai­ga, šią minutę, išgirstų virš galvos švilpiančias bombas, o jau kitą rytą, pali­kę jaukius ir šiltus savo namus, būtų priversti iške­liauti į svetimą ša­lį, pasiėmę tik lagaminą su būtiniausiais daiktais... Ukrainiečiai bū­tent taip gyvena jau ilgiau nei metus.

Hanna su sūnumi Makaru praėjusį ketvirtadienį išvyko iš Šilalės į Lenkiją. Mūsų krašte jie gyveno nuo praėjusių metų lapkričio. Kalbėjomės su jauna Pankovų šeima jų išvykimo išvakarėse. Ir pirmiausia jie, lyg teisindamiesi, suskubo paaiškinti, kad vyras nėra bėglys, jis atvyko į Šilalę su savo mama trumpam – padarė žmonai staigmeną. Tiesa, nesitikėjo, jog Šilalėje neras viešbučio visai šeimai apsistoti kartu, tad mamai teko išvažiuoti anksčiau į Lenkiją, kur šiuo metu gydosi po chemoterapijos, o Ihoris liko padėti žmonai susikrauti mantą.

„Mūsų namai – Bučos priemiestyje. Bet ir prasidėjus karui, neplanavome išvykti, manėme kaip nors ištverti, nors teko ir rūsiuose miegoti, ir po stalais nuo bombų slėptis, visko buvo. Bet kai nebeliko nei elektros, nei šildymo, o artėjo žiema, vis tik reikėjo ryžtis priimti skaudų sprendimą“, – pasakoja jauna moteris, į kurią žvelgiant nė nepagalvotum, kiek yra patyrusi skausmo.

Pasak Hannos, iki karo ji dirbo kosmetologe, vyras Ihoris – informacinių technologijų specialistas, jiedu augina trimetį sūnų. Gyveno įprastą jaunai porai gyvenimą, taupė pinigus naujam, geresniam butui Bučoje įsigyti. Tačiau vieną dieną visi planai sugriuvo.

„Kaip tik buvome pardavę savo butą priemiestyje ir jau apsižiūrėję būstą mieste. Bet karas viską sujaukė. Iš pradžių niekas negalvojo, kad taip apskritai gali nutikti, o mūsų kartos žmonės net nelabai ir suprato šio žodžio prasmę – koks karas XXI amžiuje? Deja, visų gyvenimai pasikeitė per vieną dieną, ir ta nežinomybė bei nerimas tęsiasi iki šiol“, – sako žmonos iš Ši­lalės pasiimti atvykęs Ihoris.

Pora buvo nesimačiusi nuo tos dienos, kai Hanna su vaiku lapkričio 9-ąją išvyko į Lietuvą. Jiedu tikėjosi, jog išsiskiria trumpam – mėnesiui, daugiausia – dviem ir planavo Naujuosius pasitikti namuose, Bučoje. Tačiau gyvenimas viską dėlioja savaip, o jauna šeima pripažįsta suvokusi, jog dabartinis etapas – gyvenimas ant lagaminų. Hannai išvykstant, Ihoris privalėjo likti Ukrainoje. Ir ne tik dėl to, kad tokia tvarka, bet ir todėl, jog negalėjo palikti neįgalumą turinčios ir vėžiu sergančios motinos. Negana to, Hannos mama irgi atsidūrė panašioje situacijoje – tebėra Bučoje, kur slaugo sergančią 93-ejų močiutę.

„Su lietuviais, pas kuriuos atvykau, buvome pažįstami, tad iškart ir važiavau pas juos į Kvė­darną. Tikėjausi, jog pabūsiu čia mėnesį, dėl to ir darbo neieškojau. Bet kai supratau, kad niekas taip greitai nepasikeis, ėjau į seniūniją, Aivaras (Kvėdarnos seniūnas A. Do­bi­las – red. pastaba) man pasiūlė pagalbą. Jo dėka mudu su Makaru persikėlėme į Šilalę, apsigyvenome Krizių cent­re. Vaikas ir Kvėdarnoje, ir Šilalėje galėjo lankyti darželį, o aš džiaugiausi gavusi bent kokią pastogę – nesu reik­lus žmogus. Ypač po to, ką teko patirti, neatsistebiu, kaip pas jus ramu“, – džiaugiasi šilališkių svetingumu Hanna.

Moteris sako esanti sužavėta mūsų ugdymo įstaigomis, vaikais, kurie betarpiškai bendravo su jos sūnumi, supratingomis bei nuoširdžiomis darbuotojomis. Hanna džiaugiasi, jog mažylis kiekvieną rytą buvo pasitinkamas jam suprantama kalba, o netrukus kuo puikiausiai išmoko pasisveikinti lietuviškai ir ssmagiai tardavo „labas rytas“. 

„Tokio amžiaus vaikams kalbos barjerai neegzistuoja. Jeigu būtume čia gyvenę ilgėliau, Makaras be vargo būtų išmokęs jūsų kalbą, kuri man atrodo ypatingai sunki“, – šypsosi laisvai angliškai kalbantis Ihoris.

Hanna teigia niekuomet nepasijautusi Šilalėje svetima ar prašalaite, o šilališkių noras padėti ir betarpiškas bend­ravimas paliko šiltą jausmą. 

Lenkijoje šeima įsikurs tuose pačiuose namuose, kur šiuo metu yra apsistojusi Ihorio mama – ją priglaudė pažįstami žmonės. Kol kas įsidarbinti planuoja tik Ihoris. Daugiau jokių tolimesnių planų šeima nekuria ir stengiasi apie ateitį negalvo­ti – gyvenimas parodė, kad viskas yra labai laikina ir trapu. Tačiau sutuoktiniai nesistebi, jog kartais tenka susidurti ir su skeptiška nuomone – taikoje gyvenantiems žmonėms neįmanoma suprasti, ką jaučia iš karo zonos bėgantys ukrainiečiai.

„Pamenu, jau kurį laiką būdama Ši­lalėje, vieną vakarą pro langą pamačiau ramiai gatvėmis vaikštančius žmones. Jų nedaug, bet vis tiek yra. Pirmoji mintis, kuri tada man atėjo į galvą, buvo išgąstis: „Dieve, kur jie eina, juk tai pavojinga“. Ir tik po to pasivijo antra – juk čia Lietuva, čia nėra karo, čia saugu“, – atskleidžia savo išgyvenimus Hanna.

Ji sako su pavydu kasdien žiūrinti į skubančius žmones, kurie nesupranta, kokie yra laimingi: turi darbą, eina pie­tauti, vakare gali grįžti į namus. Vi­sa tai atrodo taip elementaru, savaime suprantama, gal todėl ir nevertinama. Ta­čiau, anot moters, jai tai yra labai brangu, todėl ji nieko labiau nenorėtų, kaip turėti tai, ką mes turime – kasdienybę. 

Dar jiedu su Ihoriu teigia pastebėję, jog virš mūsų miesto dažnai praskrenda lėktuvai. Į nuostabą, kad virš Šilalės mes jų nematome, ukrainiečiai atsako paprastai: „Jūs jų negirdite, nes jums to nereikia. O mes jau išmokome girdėti lėktuvų variklių garsus, atskirti juos nuo kito triukšmo. Gyvendami Bučoje netgi skirdavome, kieno tie lėktuvai – priešo ar mūsiškių“.

Sutuoktiniai akcentuoja, kad karas jau paliko gilų įspaudą visai ukrainiečių tautai – jie tai ir patys jaučia, mato pokyčius savo sūnaus mąstysenoje. Ta­čiau, nepaisant visko, jiedu tiki, jog šie sunkumai yra laikini, karas anksčiau ar vėliau baigsis ir jie galės grįžti į laisvą Ukrainą.

Išvykdama iš Šilalės moteris sakė norinti apkabinti kiekvieną čia sutiktą žmogų – visi jai pasirodė jautrūs, suprantantys, užjaučiantys.

„Jūsų šalis gal ir maža, bet čia gyvena žmonės didelėmis širdimis. Esu dėkinga visiems, kuriuos teko sutikti, jūs liekate su manimi širdyje. Norėčiau čia sugrįžti, bet tik tada, kai gyvenimas stos į vėžes, kai galėsiu jaustis rami, nes žinosiu, kad mano šalis ir mano namai yra saugūs. Tada ir Lietuvą galėčiau pažinti kitomis akimis – ramiai, be baimės, įtampos. Deja, kol kas vėl vykstu į nežinią“, – dėkodama šilališkiams, su kuriais ją suvedė likimas, sakė Hanna.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį antradienį Šilalės viešojoje bibliotekoje popiete „Poezija, kas tu esi?“ paminėta Pasaulinė poezijos diena. Susirinkusieji buvo supažindinti su poezijos terapija, o jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“ savanoriai skaitė savo mėgiamus eilėraščius. Gerą nuotaiką kūrė Vestos Trimirkienės ir Karolio Kaminsko duetas, Karolio deklamuojami garsių Lietuvos poetų eilėraščiai.

Renginio organizatorės, bib­liotekinin­kės Vilmos Stancelienės teigimu, susitikimo tikslas – ne tik skaityti poeziją, pa­ro­dy­ti jos grožį, bet ir skelbti žinią, jog Šilalės viešoji biblioteka yra atvira visiems. Anot jos, čia jau trečius metus vykdomas projektas „Biblioteka visiems“, kuris jungia daugelį Lie­tuvos biblio­tekų. 

„Siekiame atverti duris skir­tingų poreikių lankytojams, kad mūsų biblioteka būtų sve­tinga ir tolerantiška. O poezijos ger­bėjai daro ją dar gyvesnę. Tikimės, jog šis li­teratūros žanras taps populiaresnis“, – sakė V. Stan­celienė.

Bibliotekininkė patikino, jog ir pati turi didžiulį sąrašą mylimų poetų, tad išskirti kurį nors vieną gana sudėtinga. Ji taip pat džiaugiasi, jog, dirbant biblio­tekoje, nemažai jų atrasti padėjo skaitytojai.

„Manau, poezija yra nepelnytai pamirštama, tad šia nuostabia šilta popiete norėjosi pakeisti tokią įsivyravusią nuostatą. Juk būtent poezija pasižymi kalbos grožiu bei turtingumu. O poetų žodžiais sukurtos dainos – atgaiva sielai“, – dalijosi mintimis renginio organizatorė. 

Nuskambėjo ir „Bijotaičių“ kapelos dai­na, kuria pagerbtas jau Amžinybėn išėjusio kolektyvo vadovo, dainų autoriaus Stasio Bugenio atminimas. Jis savo eiliuotais tekstais išgarsino kapelą visoje Lietuvoje. Šiuo metu ansamblis planuoja išleisti trečią kompaktinį diską.

Renginio metu Maironio, Vytauto Ma­černio, Jono Strielkūno bei kitų poetų eiles deklamavo „Apskritojo stalo“ sa­vanoriai Gabija Jakaitė, Tautvydas Jo­nai­­tis, Beata Krenciūtė, Austėja Paulauskaitė, Donata Stasytytė, Orinta Sabockytė. 

Susirinkusieji buvo supažindinti ir su poezijos terapija. Tai, anot renginio vedėjos Viltės Kybartaitės, vienas iš biblioterapijos metodų, psichologinės pagalbos būdų, padedančių žmogui pasijusti geriau, patiriant dvasinį bei psichologinį diskomfortą. 

„Per vaizdinius, metaforas, palyginimus galima išsakyti arba išrašyti savo emocijas bei kitus svarbius jausmus. Poezijos terapija apima literatūrą, žmonių grupes, su kuriomis dirbama, ir pačius poezijos terapeutus“, – savo žiniomis dalijosi V. Kybartaitė. 

Ji taip pat pristatė gydytojos psichiatrės bei rašytojos Jūratės Sučylaitės patarimus. Gydytoja teigia, kad depresija sergančiam žmogui nedera skaityti linksmos literatūros, nes to jis tiesiog nepriims: „Poeziją geriau skaityti balsu, sau pačiam arba grupėje ir dalintis išgyvenimais. Eilėraščiuose žodžių nedaug, bet jais kalbama apie žmogaus gyvenimą, parodomas reiškinių prieštaringumas, pasakojama apie laiko tėk­mę. Skaitydami poeziją, ypač grupėse, žmonės tampa laisvesni, atranda vieni kitų dvasinį grožį, susigrąžina viltį“.

Pasak V. Kybartaitės, J. Sučylaitė poezijos terapiją rekomenduoja sergan­tiems depresija, šizofrenija, onkologi­nėmis ligo­mis, turintiems nuotaikų su­trikimų. Ei­lė­raščiai padeda nusiraminti, jausti aplinkinių palaikymą bei išsakyti jausmus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Baigėsi daugiau nei savaitę tru­kęs kino festivalis „Kino pavasaris“, tačiau prasmingos veiklos savait­galiais ir darbo dienomis ar­ti­miausiu metu netrūks. Miestai ir miesteliai planuoja renginius, kurių metu bendruomenės kartu ruošiasi Šv. Velykoms.

Praėjusį sekmadienį „Kino pavasario“ organizatoriai paskelbė geriausius konkursinių programų ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusius filmus bei pakvietė į ypatingą premjerą – dokumentinį filmą „Laiškas Ukrainai“. Skelbiama, jog šiemet festivalyje visoje Lietuvoje apsilankė daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų. Visos lėšos, kurias už šio filmo seansus gaus jo kūrėjai, „Kino pavasaris“, kino teatrai „Pasaka“, „Skalvija“, „Apollo“ ir „Ar­le­kinas“ bus paaukotos humanitarinei pagalbai Ukrainai.

Kultūros ministerijos konkursą eiti kultūros atašė pareigas Lietuvos Res­pub­likos diplomatinėje atstovybėje Ukrai­no­je, taip pat vykdant kultūros atašė funkcijas Sakartvele, laimėjo Tomas Iva­naus­kas. Kultūros atašė yra specialusis atašė, pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje ar Lietuvos konsulinėje įstaigoje ir užtikrinantis bei įgyvendinantis tarptautinį bendradarbiavimą kultūros ministrui pavestoje valdymo srityje.

Prasideda pasirengimas prasmingiausiai pavasario šventei – Šv. Velykoms. Ši­lalėje ketvirtadienį vyks Vik­to­ro Tarvydo darbų parodos pristatymas bei eduka­cija „Pynimas iš popieriaus juostelių“. Visos priemonės, reikalingos edukaci­jai, bus suteikiamos. Šilalės kultūros centre balandžio 3 d. rengiama eduka­ci­ja „Velykų kompozicijos dekoracijų ga­minimas“, balandžio 6 d. bus gali­ma sužinoti apie margučių marginimo ir dažymo būdus, Kaltinėnų kultūros namai balandžio 4 d. kviečia į edukaciją „Velykiniai margučiai“, o kaip pasipuošti namus šventėms ir kt. tądien bus mokomasi Lau­kuvoje, Kvėdarnoje, Bijotuose ir Bilio­niuose.

Tauragėje prasidėjo įvairiaspalvis, daugiau kaip dešimtmetį gyvuojantis renginių ciklas „Kultūros pavasaris“. Šių metų tema – „Jungtys tarp tradicijų ir naujovių“. Iki gegužės 5 d. Tauragės kultūros rūmuose vyks keturi skirtingi meno išskirtinių jungčių ciklai, kurie šiemet įsilies į Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės 2023 – programą. Penktadienį jau vyko žodžio, muzikos ir dailės performan­sas Meno degustacija „Aki­mirka iš praeities“. Balandžio 14 d., 18 val., laukia Klaipėdos jaunimo teatro gru­pės „Gra­ži ir ta galinga“ spektak­lis-kon­certas „Mi­mozos ir Sirenos“, balandžio 28 d., 17 val., – ETNO penktadienis, kurio metu vyks paroda „Etno ženklai tapy­boje. Ukraina – Lietuva“ bei koncertas „Lie­tuvių ir ukrainiečių aranžuotos liaudies dainos“ su Lietuvos operos ir baleto teatro solistu Jonu Sakalausku bei Uk­rai­nos nacionalinės operos soliste Kse­nya Bakhritdinova Kravchuk ir pianistu Da­riumi Mažintu. Projektą gegužės 5 d., 17 val., pratęs edukacinis koncertas „Jung­tys“, kuriame Tau­ragės kraš­to dainos atgims nauju muzikiniu skambesiu ir moderniomis aranžuotėmis. Visi renginiai nemokami.

Kotryna PETRAITYTĖ

Karas – tai ne tik kariniai veiksmai, šūviai ir sprogimai ar skirtingų šalių kariuomenių tiesioginis susidūrimas. Šiuolaikiniame kare intensyviai pasitelkiama dezinformacija ir melagienos. Ne paslaptis, kad kultūra taip pat gali tapti pavojingu dezinformacijos įrankiu. Dėl šios priežasties į Lietuvą draudžiama atvykti rusų atlikėjams, kurie viešai demonstruoja prielankumą Ukrainoje vykstančio karo agresorei Rusijai, koncertuose atlieka propagandines dainas, skleidžia melagingą informaciją, ja dalijasi ir tokiu būdu prisideda prie Rusijos vykdomų karo veiksmų. Kovoje prieš rusišką propagandą ir dezinformaciją esantys teisiniai saugikliai padeda, bet būtinas ir kiekvieno iš mūsų – besilankančio kultūriniuose renginiuose, ar juos organizuojančio – nuolatinis budrumas bei sąmoningumas.

Lietuvos pozicija tvirta – Putino propagandą skleidžiantiems atlikėjams šalies sienos uždarytos

„Mūsų valstybės pozicija tvirta: iš Rusijos patekti į Lietuvą šalies agresorės atlikėjams yra neįmanoma. Lietuvos kultūros įstaigos savo ruožtu klausimą dėl Rusijos atlikėjų taip pat yra seniai įvertinusios ir supratusios“, – oficialią Lietuvos poziciją pabrėžia kultūros ministras Simonas Kairys.

Vis dėlto, kovo pradžioje Vilniuje įvyko rusų reperio Morgenshterno koncertas. Šis atlikėjas yra šlovinęs Putiną, yra nepageidaujamas Ukrainoje, todėl tarp reperio gerbėjų Vilniuje buvo ir tokių, kurie neslėpė „Z“ simbolių. Prie koncerto vietos rinkosi ukrainiečiai su savo šalies simbolika, tą vakarą vyko muštynės, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o viešojoje erdvėje teisininkai ir politikai vis dar diskutuoja, kodėl toks koncertas įvyko ir ką daryti, kad panašūs dalykai nepasikartotų.

Nors daugelis kultūros įstaigų suvokia, kodėl mūsų šalyje nepageidaujami rusų atlikėjai, pasak ministro, dar esama privačių subjektų, kurie neįvertina visų susijusių faktų, viešai deklaruojamų pažiūrų. Be to, esama ir tokių atlikėjų, kurie turi kitą pilietybę, gyvena Europos Sąjungoje (ES) ir naudojasi Šengeno erdve, tad jų sąsajas su šalimi agresore įrodyti sunku.

„Šiuo atveju atsiduriame nebe kultūros lauko kontekste ir reguliavime, o viešosios rimties ir provokacijų užkardymo kontekste. Akivaizdu, kad reikalingas tiek tarpinstitucinis bendradarbiavimas, tiek konkrečių koncertų organizatorių ir scenos operatorių atsakomybė, kurie, tinkamai įvertinę grėsmes viešajam saugumui ir galimoms provokacijoms, užkardytų kelią nesirinkdami tokių atlikėjų iš principo“, – sako S. Kairys.

Kultūros ministrui antrina ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovai, kurių teigimu, renginių Lietuvoje organizatoriai ir Rusijos atlikėjus bei menininkus atvykti kviečiančios organizacijos turėtų įsitikinti, ar jie viešai ir (ar) aktyviai neremia ir (ar) nedalyvauja užsienio valstybės vykdomoje tarptautinės teisės principus ir normas pažeidžiančioje veikoje.

„Tokie asmenys dažnai atvyksta per vidines ES sienas su kitų šalių vizomis ar trečiųjų (bevizių) šalių pasais, todėl renginių organizatoriai turėtų atsakingai įvertinti visų aplinkybių visumą“, – sako URM atstovai.

Rusiškoji kultūra – dezinformacijos sklaidos įrankis

Kaip parodė kovo pradžios įvykiai, ne tik kai kurių privačių kultūros renginių organizatorių pozicija rusų atlikėjų Lietuvoje koncertų atžvilgiu yra kitokia nei valstybės: į koncertą susirinko rusišką kultūrą mėgstantys prorusiškų pažiūrų žiūrovai ir klausytojai, daugelis kurių veikiausiai klausia, kokį pavojų gali sukelti rusiška muzika, ir laikosi pozicijos „nemaišyti karo su kultūra, nekurstyti neapykantos rusų tautai“ ar net patys palaiko Rusijos politiką. Tačiau, kaip teigia ekspertai, kultūra, renginiai, kaip ir įvairių asmenų, organizacijų elgesys, pasisakymai socialiniuose tinkluose ir informacijos sklaidos priemonėse (televizijoje, radijuje ir kt.) gali tapti hibridinio karo ginklais ir padėti skleisti dezinformaciją. Dezinformaciją ir jos grėsmes tiria „Debunk.org“ – dezinformacijos analizės centras, kurio nepriklausomi technologijų ekspertai vykdo edukacines žiniasklaidos raštingumo kampanijas. Per metus daugiau kaip šimtą įvairių analizių pasaulio mastu pristatančios „Debunk.org“ atstovų nuomone, rusų atlikėjai neretai pasitelkiami skleisti rusiškąją propagandą, todėl draudimas jiems atvykti į Lietuvą yra motyvuotas ir teisingas sprendimas.

„Atlikėjai, kurie koncertuoja ir yra palankūs Kremliaus režimui, rengia pasirodymus okupuotose Ukrainos teritorijose ir skleidžia Kremliaus propagandą, turėtų būti laikomi priešiškais veikėjais, kuriems atvykti į Lietuvą neturėtų būti leidžiama. Jie gali tapti Kremliaus tarnybų vystomų ir jau daugiau kaip šimtmetį naudojamų „aktyviųjų priemonių“ (ang. active measures) dalimi. Režimas teikia užsakymus ir tiesiogine žodžio prasme „užsako“ muziką, tad atlikėjams lieka tik įgyvendinti sutarties sąlygas“, – teigia „Debunk.org“ vadovas Viktoras Daukšas.

Rusijos karas Ukrainoje pakeitė regionų renginių tendencijas

Daugiausiai dėmesio sulaukia sostinės ir didžiųjų miestų kultūrinis gyvenimas, į žiniasklaidos akiratį pakliūva čia vykstantys koncertai, kalbama apie privačių renginių organizatorių atsakomybę. Štai Lietuvos regionuose renginius organizuoja kultūros centrai, čia vyksta kito masto ir/ar pobūdžio koncertai, spektakliai ir kitos šventės, kuriose apsieinama be Kremliaus režimą propaguojančių atlikėjų pasirodymų.

„Renginių programą paprastai formuojame atsižvelgdami į visų amžiaus grupių žiūrovų ir klausytojų poreikius, taip pat kainą bei žanrų ir meno rūšių įvairovę, mums svarbūs ir atlikėjų pasaulėžiūros vertybiniai pamatai. Taip, mes turime bendradarbiavimo praktikos su užsienio šalių atlikėjais. Konkrečiai su Latvijos ir Ukrainos. Tačiau tai tėra pavieniai atvejai. Atlikėjų esame ieškoję patys, esame sulaukę pasiūlymų. Dažniausiai užsienio atlikėjai, kurie kreipiasi į mus, mums yra per brangūs arba jiems per brangu pas mus atvykti. Iš patirties galime pasakyti, kad bendradarbiavimo su užsienio šalių atlikėjais procesą palengvina Lietuvoje registruotos atlikėjų teisių atstovybės“,– sako Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius.

Jis pastebi, jog Ukrainoje prasidėjęs karas Biržų kultūros centro veiklai turėjo nežymią įtaką – šiek tiek išaugo su šia šalimi susijusių renginių skaičius. R. Lesevičius nemini rusų atlikėjų koncertų poreikio savo krašte, tačiau Lietuvoje esama teritorijų, kur rusiškoji kultūra aktualesnė. Tai – pietryčių Lietuva. Vis dėlto, esama geopolitinė situacija keičia ir šio regiono renginių tendencijas. „Karas Ukrainoje atnešė daug pokyčių į mūsų kultūros renginių organizavimą: nerengiami atlikėjų iš Rusijos pasirodymai, sustabdytas bendradarbiavimas su grupėmis ir kolektyvais iš Baltarusijos, į kultūrines programas įtraukti ukrainietiški kūriniai, kelis kartus svečiavosi kolektyvai iš Ukrainos“, – sako Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro (NDKC) direktorius German Komarovski. Jis pasakoja, kad šio krašto gyventojams patinka įvairiausi renginiai, o populiariausi tokie kaip miesto šventė, Kalėdų eglutės įžiebimas.

„Vilniaus rajonas, kur veikia NDKC, pasižymi daugiakultūriškumu. Čia vystoma terpė, skirta įvairių kultūrų atstovams susitikti ir kurti unikalų Lietuvos mastu bendrą kultūros procesą. Tai apima ir šios idėjos populiarinimą tarp Vilniaus krašto gyventojų, kuriant galimybę visiems jaustis lygiaverčiais bendros kultūros dalyviais. Norint priartinti kitų tautų kultūrą, dažnai yra kviečiami atlikėjai iš Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Anglijos. Svarbu, jog jie pristatytų mūsų regione gyvenančios tautos kultūrą,“ – priduria G. Komarovski.

Vyriausybės komunikacijos departamento
Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

Laima Penek | LRV nuotr.

Didžiuojamės savo kūrėjais: profesionaliojo scenos meno vertinimo komisijai paskelbus rezultatus „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanoti - solistė Gunta Gelgotė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Tarp pretenduojančių į apdovanojimus buvo net šeši mūsų teatro spektaklių kūrėjai, solistai ir baleto artistai!

Įvertinimas Julijai iš operos „Lokys“

Gunta Gelgotė aukščiausią šalies profesionalaus scenos meno apdovanojimą pelnė kaip solistė atlikusi Julijos vaidmenį B.Kutavičiaus operoje „Lokys“, pernai rudenį pastatytoje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Iš Latvijos kilusi ir Lietuvoje gyvenanti G. Gelgotė išsiskiria itin subtiliu koloratūrinio soprano balsu. Po studijų Rygoje ji atvyko į Vilnių ir LMTA baigė vokalinio meno magistrantūrą. Dainininkė yra parengusi vaidmenų Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, surengė pasirodymų su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dalyvavo keliuose „Vilnius City opera“ ir LNOBT pastatymuose. Taip pat G. Gelgotė yra aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja.

Ryški „Dona Kichotė“

„Auksinis scenos kryžius“ Andriui Stasiuliui skirtas už šviesų dizainą spektakliams „Dona Kichotė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Project“ (Šeiko šokio teatras).

Menininkas nuo 2018 m. bendradarbiauja su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, kuriame sukūrė šviesų dizainą E. Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“ ir operai „Kelionė į Tilžę“, R. Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“, G.Donizetti operai „Pulko duktė“, šokio projektams „Dėmesio! Baletas“ (2020, 2021).

A.Stasiulis kuria šviesų dizainą ir vaizdo architektūrą, pasitelkdamas moderniausias šviesų ir lazerių technologijas. Bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos muzikiniais teatrais, klasikinės ir populiariosios muzikos atlikėjais, festivalių, parodų ir konferencijų rengėjais.

Nominantai

Tarp nominuotųjų „Auksiniams scenos kryžiams“ buvo ir scenografė Sigita Šimkūnaitė, už scenografiją spektakliui „Dona Kichotė“, scenografė Birutė Ukrinaitė, už scenografiją spektakliui „Undinė“, choreografas Gaj Žmavc, už choreografiją šokio spektakliui „Dona Kichotė“, baleto artistė Anna Chekmarova, už vaidmenį šokio spektaklyje „Dona Kichotė“.

Nuoširdžiai džiaugiamės kolegų sėkme ir laukiame jūsų spektakliuose!

KVMT inform.

Tarptautinės teatro dienos išvakarėse uostamiestyje įteiktos Klaipėdos „Padėkos kaukės“. Kasmet minint Tarptautinę teatro dieną Klaipėdos teatralai apdovanojami už reikšmingiausius praėjusių metų darbus ir nuopelnus teatrui. Apdovanojimų ceremonijoje skambėjo ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vardas: už B. Kutavičiaus operos „Lokys“ režisūrą apdovanotas Gintaras Varnas, o ilgametis solistas Stanislovas Rezgevičius - „Už nuopelnus teatro menui“.

Žinomas režisierius pelnė ir „Padėkos kaukę“

„Padėkos kaukė“ Gintarui Varnui skirta už B. Kutavičiaus operos „Lokys“, dedikuotos 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, režisūrą. G. Varnas, režisavęs apie pusšimtį dramos spektaklių ir operų Lietuvoje ir svetur, už savo įvairiažanrę kūrybą ne kartą apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, „Fortūnos“, „Kristoforo“ statulėlėmis, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Režisierius Gintaras Varnas akcentavo, kad statant operą „Lokys“ jam buvo įdomu pažvelgti į šį kūrinį kaip į tamsią pasaką: „Jos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. Operoje pasakojamą istoriją galima suprasti kaip žiaurų siaubo filmo siužetą arba kaip metaforą. Centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi.“ Atskleidžiant šią viziją scenoje režisieriui talkino pripažintų Lietuvos menininkų komanda: scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas. Pastatymo muzikiniu vadovu tapo taip pat ir pirmajam „Lokio“ pastatymui LNOBT scenoje dirigavęs Martynas Staškus.

Sukūrė dešimtis ryškių vaidmenų

„Už nuopelnus teatro menui“ apdovanotas Stanislovas Rezgevičius – vienas įsimintiniausių ilgamečių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų. S.Šimkaus konservatorijoje jis baigė trombono specialybę, vėliau grojo kariniame orkestre. Nuo 1973 m. Valstybinės filharmonijos vokalinio-instrumentinio ansamblio „Nerija" narys. 1983–1989 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete orkestrinio dirigavimo specialybę. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chore dainavo nuo pat teatro įsikūrimo - 1987 m., o 1994 m. tapo Muzikinio teatro solistu. Sukūrė dešimtis vaidmenų, ryškiausi – Kagleris (J.Strausso „Vienos kraujas", 2008), Robinsas (pagal G.Gershwino „Porgis ir Besė", 2008), Klebonas (G.Kuprevičiaus „Veronika", 2009), Tėtė Karlas (J.Gaižausko „Buratinas", 2009), kino operatorius (R.Paulo „Sesuo Kerė", 2009). Už grafo Vilhelmo vaidmenį I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė" pristatytas apdovanojimui, nominacija –„Geriausias solistas“.

Nominantai

Tarp pretendentų į Klaipėdos „Metų spektaklį“ buvo ir B. Kutavičiaus opera „Lokys“ (muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas), A. Dvořako opera „Undinė“ (muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas).

„Metų režisieriaus“ apdovanojimui buvo pristatytas ir G. Padegimas – už A. Dvořako operos „Undinė“ režisūrą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Geriausio „Metų vaidmens“ nominacijai pristatyta ir Rita Petrauskaitė, atlikusi Undinės vaidmenį A. Dvořako operoje „Undinė“.

Į apdovanojimą geriausios „Metų kūrybinės grupės“ nominacijoje pretendavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ kūrybinė grupė.

KVMT inform.