Balandžio 26-ąją, Tarptautinės šokio dienos proga, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje įvyks dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Pirmojoje dalyje žiūrovai išvys choreografės Editos Stundytės ir kompozitoriaus Arvydo Malcio vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“, kuriam diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antrojoje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su muzikos kūrėjais: Yana Shliabanska (Ukraina), Dylanu Iuliano (Italija), Kristijonu Lučinsku, Donatu Bielkausku, Jonu Raudonium ir Andriumi Stakele (Lietuva).

Kompozitoriai pasakoja apie jautrų ir kūrybiškai intensyvų bendradarbiavimą su choreografais – jų bendros idėjos gimė iš gilaus įsiklausymo vienas į kitą, iš vizijų susijungimo ir abipusės pagarbos. Juos įkvėpė ne tik konkrečios M. K. Čiurlionio drobės, bet ir jo muzika, meninė pasaulėjauta. Muzikos kūrėjai įvardija motyvus, gimusius iš širdies plakimo, jūros alsavimo, iš spalvų ar net vos kelių sekundžių trukmės muzikinio garsaeilio.

Jonas Raudonius: lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną

Choreografės Darios Verovkos ir elektroninės muzikos kūrėjo Jono Raudoniaus įkvėpimu tapo gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. J. Raudonius sako džiaugsmingai sutikęs prisidėti prie projekto, nes „Ramybė“ – vienas jo mėgstamiausių M. K. Čiurlionio darbų.

Kurdamas muziką J. Raudonius siekė kuo taikliau perteikti paveikslo vaizdinę erdvę garsais. Jo dėmesį patraukė esminiai vizualiniai elementai: rami, beveik sustingusi jūra, tolumoje į mistinę būtybę panaši sala. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas alsuoja ramybe, tačiau įsižiūrėjus atidžiau išryškėja atšiaurios vienatvės pojūtis, o salos šešėlyje slypi kažkas keliančio nerimą — tarsi švytinčios akys stebinčios iš tamsos. Dangus ima niauktis. Visa tai virto trumpa, tačiau intensyvia kelione per paveikslo garsinę kraštovaizdžio viziją.

Kūrybinis procesas, pasak muzikos kūrėjo, nebuvo lengvas – abu paveikslo įkvėpti kolegos buvo pilni idėjų, tad reikėjo laiko viską susiderinti. Juo labiau, kad tai pirmasis bendras jo ir Darios projektas. Laikui bėgant atsirado stiprus kūrybinis ryšys, o galiausiai – labai artima meninė kalba. J. Raudonius viliasi, kad tai tik daugelio jų bendrų darbų pradžia.

Asmeninis J. Raudoniaus ryšys su M. K. Čiurlioniu užsimezgė dar vaikystėje, mokantis groti fortepijonu. „Noktiurnas f-moll“ buvo jo mėgstamiausias koncertinis kūrinys, kurį jis interpretavo plačiai, romantiškai. Čiurlionio muzika jam labai artima – melodijos kupinos nostalgiško ilgesio, akordų dermė primena gamtos vaizdus, o muzikinė erdvė turi savotišką hipnotizuojantį poveikį. J. Raudonius sako, kad labai lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną – būtent į tokį, kuris įkvėpė šį naują choreografinį pasakojimą.

Yana Shliabanska: svarbiausia, kad muzika įkvėptų

Romano Semenenkos kompozicijai „Mindscapes“ (Minčių peizažai) muziką kūrė choreografo tautietė Yana Shliabanska. Anot ukrainietės, ją žavi kaip harmoningai M. K. Čiurlionio kūrybinės idėjos  atsiskleidžia tiek muzikoje, tiek tapyboje. „Jaučiu stiprų ryšį su muzikos vizualumu. Kurdama muziką ir siekdama struktūrizuoti muzikinę medžiagą dažnai remiuosi vizualinėmis idėjomis. Todėl šis tapytojo ir kompozitoriaus junginys man atrodo ypač organiškas ir vertingas“,- sakė ji.

Anot Y. Shliabanskos, ją sudomino choreografo R. Semenenkos idėja apie minties gimimą ir formavimąsi. „Pradėjau įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti išreikšta judesiu ir garsu. Kaip iš chaoso – „kosmoso“ garsų – gimsta muzikinis motyvas, tada frazė palaipsniui įgauna „kūną“ – muzikinę faktūrą. Tačiau pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo vos kelių sekundžių trukmės M. K. Čiurlionio kantatos „De Profundis“ pradinio motyvo fragmentas. Šį kūrinį pasiūlė Romanas, o muzikos spalva, tonas ir nuotaika mane labai įkvėpė. Nutariau visą kūrinį tarsi išauginti iš šios mažos „sėklos“, aplink ją konstruojant visą faktūrą ir struktūrą. Net kai girdime ilgas ambientines tekstūras, jos vis tiek yra išvestos iš to motyvo — stipriai transformuotos ir ištemptos. Nesvarbu, ar aiškiai atpažįstamas, ar vos juntamas, tas motyvas nuolat skamba visoje muzikoje. Man šiame procese labai svarbi buvo medžiagos ergonomikos sąvoka“,– tikina kūrėja.

Yana taip pat atskleidžia, kad pirmą kartą leido choreografui įžengti į savo „darbinę virtuvę“ – bendrą kūrybos procesą, kuriame kartu su Romanu realiu laiku kūrė perkusijų partiją paskutiniam epizodui. Tuo momentu Romanas tapo ne tik choreografu, bet ir bendraautoriu.

„Mindscapes“ – tai ne tik muzikinė kompozicija, bet ir gilus meninis dialogas, kuriame muzika ir judesys tampa vieniu, leidžiančiu klausytojui ir žiūrovui pasinerti į unikalų minčių peizažą. „Labai svarbu, kad muzika įkvėptų choreografą, o ne taptų jam našta. Juk jis su ja praleis daugybę repeticijų valandų. Išgirdusi patvirtinimą, jog muzika įkvepia – supratau, kad tai ir buvo svarbiausia...“, – sako Yana.

Andrius Stakelė: muzika – lyg kūdikio ar jūros alsavimas

„Kūrybinis procesas buvo puikus – Mantas pateikė aiškų kompozicijos „Gyvybės kurjeris“ struktūrinį planą ir kone iš pirmo karto viskas „susiklijavo“. Vėliau reikėjo tik kelių detalių korekcijų pagal šokio struktūrą“, – sako A. Stakelė. Kūrinys prasidėjo nuo choreografo Manto Ūso atsiųsto muzikinio takelio – tai buvo jo dar negimusios dukrytės širdies plakimas, užfiksuotas įraše. Šis garsas tapo pagrindiniu atspirties tašku ir galingu emociniu impulsu, leidusiu gimti harmoningam kūriniui su subtiliais niuansais ir vingrybėmis.

A. Stakelė pasakoja, kad šokdamas „Auroje“, jis dalyvavo spektaklyje pagal M. K. Čiurlionio „Jūrą“ ir šis prisiminimas natūraliai susijungė su dabartiniu darbu. „Tą gyvybės alsavimą – tiek būsimo vaiko, tiek jūros – pabandžiau sujungti į vientisą muzikinę sintezę. Taip gimė aštuonių minučių kūrinys apie gyvą būtybę, išreiškiamą per elektroninius garsus, su Čiurlionio „Jūros“ aidu“, – pasakoja kompozitorius.

Širdies plakimas simbolizuoja gyvybės pradžią, o jūros motyvas – jos tęstinumą, judesį ir gylį. Šie du motyvai, kaip priešprieša ir sintezė tuo pačiu metu, suteikia kūriniui ypatingą dinamiką.

„M. K. Čiurlionio kūryba man, kaip kompozitoriui ir šokėjui, ypatinga. Nors nesu tipiškas klasikinės muzikos gerbėjas, Čiurlionio darbai man nėra svetimi – tiek jo muzika, tiek tapyba. Ne kartą teko gilintis į jo kūrybą ne vien paviršutiniškai – kai kuriuos kūrinius analizavau detaliau, stengdamasis suprasti jo meninę logiką ir vidinį pasaulį. Jo muzikoje ir tapyboje jaučiasi ir emocija, ir labai aiški vidinė tvarka – tai mane žavi kaip kūrėją“, – akcentuoja A. Stakelė.

Kristijonas Lučinskas: kartų skirtumai – puikus įkvėpimo šaltinis

Choreografės Auroros Ruvoletto ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko kūrybinės bendrystės dėka gimė choreografinė kompozicija pagal paveikslą „Pasaka II“. Pasak kompozitoriaus, kūrybos atspirties tašku tapo choreografės išgryninta vizija – paveikslo siužetas, kuriame naujagimis, stovėdamas ant kalvos, siekia pienės pūko, o virš jo sklendžiantis erelis tarsi saugo vaiką. Tai tapo muzikos teminiu branduoliu. Ši scena įkvėpė kurti garsinę atmosferą, lengvą tarsi rūkas, kupiną paslapties, saulėlydžio šviesos, vėjo gūsio ir švelnios globos nuo išorinio pasaulio.

Kompozicijoje subtiliai įpintas ir M. K. Čiurlionio preliudo „F-dur – a-moll“ motyvas, o muzikinėje faktūroje netrūksta akcentų, tiesiogiai reaguojančių į choreografijos ritmą. Pasak K. Lučinsko, kūrybiniame procese su Aurora jie diskutavo apie stilistiką, tekstūrą ir galiausiai susitarė dėl synthwave, retrowave skambesio – šiek tiek nostalgiško, primenančio kelionę į vaikystės sapną.

Kompozitorius neslepia, kad bendras darbas pareikalavo abipusio įsiklausymo ir kantrybės – kartais išryškėdavo kartų skirtumas, lemiantis skirtingą meninių idėjų raišką. Vis dėlto, pasak jo, ši įvairovė tapo kūrybos privalumu. „Skirtumas tarp kartų taip pat puikus įkvėpimo šaltinis“, – sako jis, pabrėždamas, kad po kelių susitikimų ir idėjų mainų jie atrado bendrą kalbą.

K. Lučinskui M. K. Čiurlionio kūryba yra ne tik meninis autoritetas, bet ir dvasinis orientyras. Jis apibūdina Čiurlionio pasaulį kaip beribės vaizduotės ir dvasingumo sankirtą, kurioje kasdienybė virsta subtiliu sapnu. „Jo darbuose jaučiu šviesą, dėl kurios norisi leistis į ieškojimus ne tik mene, bet ir savyje“, – sako kompozitorius, įvardindamas Čiurlionį kaip nepaprasto gylio įkvėpimo šaltinį.

Dylan Iuliano: dėkoja už galimybę tyrinėti muzikos ir šokio ryšį

Muzikos kūrėjo Dylan Iuliano ir choreografės Elly Bruno kūrybos dėka scenoje naujai atgims M. K. Čiurlionio „Miške“. Pasak D. Iuliano, sužinojęs apie projektą, jis iš karto paniro į Čiurlionio muzikinį ir vizualinį palikimą. Kūrinys gimė Berlyne, asmeninių permainų laikotarpiu, todėl jame atsispindi ir emocinė įtampa.

„Aš dėstau elektroakustinės muzikos istoriją konservatorijoje, todėl mane įkvepia nevaržomas požiūris į garsą ir muziką, kuris išryškėjo per pastarąjį šimtmetį. Visuomet jaučiau dvasinį ryšį su elektroniniais garsais ir stengiausi tai perteikti šioje muzikoje“,– sako Dylan Iuliano.

Kompozitorius stengėsi sujungti tradicinius instrumentus, balsą, aplinkos garsus, sintezatorius bei klubinės muzikos ritmiką į vientisą, švelnų, bet drąsų garsinį pasaulį. „Tarsi nebūtų jokių ribų tarp epochų, technikų ar žanrų. Visus šiuos garsus traktavau kaip „natūralius“, ypač pabaigoje, kur labai ištęstas sintezatoriaus sluoksnis skamba tarsi paniręs po vandeniu ar filtruojamas vėjo“,– sako menininkas.

Pasak D. Iuliano, bendradarbiavimas su Elly Bruno buvo darnus ir įkvepiantis – idėjos sklandžiai virto muzikinėmis struktūromis, o garsai įgijo vizualinius pavidalus. Jis džiaugiasi galimybe tyrinėti muzikos ryšį su kūnu, judesiu ir erdve, kurioje kūrinys bus gyvai atliekamas.

„Nuoširdžiai dėkoju Elly Bruno ir Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę prisidėti prie tokio ambicingo bei įkvepiančio kūrybinio darbo“, – sako kompozitorius.

Donatas Bielkauskas: Čiurlionį pažinti per šiuolaikinį judesį ir muzikinį virpėjimą

Kompozitorius Donatas Bielkauskas, kūręs muziką choreografo Bernat Blay Bosch kompozicijai „Paskutinis šviesos blyksnis“, pasakoja, kad įkvėpimas kilo ne tik iš M. K. Čiurlionio kūrybos, bet ir iš kūrybinio dialogo su choreografu.

Anot jo, įsiklausymas į Bernat sumanymą – kaip menininkas iš kitos kultūrinės aplinkos mato Čiurlionį, kokiais pavidalais ši kūryba jam atsiskleidžia – tapo pagrindu meniniam tiltui. „Tarp mūsų atsirado dialogas, kuriame aš buvau tarsi tarpininkas tarp lietuviškos Čiurlionio tradicijos ir šiuolaikinės Bernat choreografinės kalbos“, – sako muzikos kūrėjas.

Šis bendradarbiavimas įkvėpė kompozitorių rinktis muzikos sprendimus, kuriuose atsiskleidžia amžinybės, susitaikymo su likimu temos. Tylos pauzės, laike išplėsti garsai ir subtilios ritminės struktūros kūriniui suteikė trapios emocinės įtampos.

Pasak D. Bielkausko, jei muziką būtų kūręs vienas, galbūt būtų rinkęsis sau artimesnį, pažįstamesnį kelią, tačiau choreografijos linija atvėrė netikėtų posūkių ir praturtino visą kūrinį. „Šis kūrybinis bendradarbiavimas, nepaisant mūsų skirtumų – kartų, kalbos, kultūrinių patirčių – tapo išties prasminga patirtimi, kuri mane patį nustebino teigiama prasme“, – sako jis.

M. K. Čiurlionio kūrybą kompozitorius vadina ne tik kultūriniu palikimu, bet ir gyvu, daugiaprasmiu reiškiniu, kuriame susilieja garsas ir vaizdas. „Kurdamas muziką šiai choreografijai siekiau perteikti ne citatas, o Čiurlionio dvasią – įsivaizduoti, kokie garsai galėtų skambėti jo paveikslų viduje“, – dalijasi menininkas. Tai ne pirmas kartas, kai šiemet D. Bielkauskas prisiliečia prie M. K. Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus, tačiau būtent ši patirtis leidžia pažvelgti į kūrėjo palikimą per šiuolaikinio judesio ir muzikinio virpėjimo prizmę.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Aplinkos ministerija informuoja, jog, pasibaigus 2024 – 2025 m. vilkų medžiojimo se­zo­­nui, suskaičiuota, kad jo metu buvo sumedžioti 326 vilkai (vienas rastas partrenktas automobilio, 6­ sumedžioti pagal specialiai išduotą leidimą paimti iš gamtos). Neblogas laimikis ir ši­lališkių medžiotojų sąskaitoje – mūsų rajone buvo sumedžioti net keli pilkiai.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Perfrazuojant 1929 m. parašytą Ericho Maria Remerque‘o romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, vadi­na­mose derybose dėl Rusijos ka­ro prieš Ukrainą, t.y. Rytų fronte – taip pat. Tik vis daugiau sveiku pro­tu nesuvokiamų iniciatyvų ir iš­si­reiškimų sklinda iš Vašingtono. Tuo metu vokiečių klasiko aprašyti Pir­mojo pasaulinio karo baisumai, ko gero, niekuo nesiskiria nuo XXI-o­jo amžiaus tragedijos Europos vidu­ryje.

Nauja žinia – apie Pentagono planus iš Lenkijos ir Rumunijos atšaukti 10 tūkst. JAV karių. Kadangi Lenkija yra viena galingiausių užkardų galimai Rusijos agresijai prieš NATO, šio kontingento išvedimas ar jo perdislokavimas toliau nuo Ukrainos pasienio reikštų padrąsinimą Putinui žengti toliau.

Kita naujiena: „Reuters“ praneša, jog atnaujintoje susitarimo dėl naudingųjų iškasenų versijoje (ją Vašingtone šią savaitę  žada pristatyti Ukrainos atstovai) JAV ketina perimti kontrolę dujotiekio, kuris per Ukrainą jungia Rusiją su Europa. Kadangi joks Rusijos „Gazprom“ priklausantis vamzdynas neina per Ukrainos teritoriją, Vašingtonas nori rekvizuoti ir šį nuo karo kenčiančios valstybės turtą.

Bet daugiausiai diskusijų užvirė dėl trečio pranešimo. Britų laikraštis „The Times“ rašo, kad specialusis Donaldo Trumpo pasiuntinys Ukrainai ir Rusijai Josephas Keithas Kelloggas pasiūlė planą padalinti Ukrainą į tris zonas – vi­sai kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo padalinta Vokietija. Esą šis pasiūlymas buvo pateiktas Putinui per JAV pasiuntinio Artimiesiems Rytams Steve‘o Witkoffo susitikimą su juo Sankt Peterburge, o dar anksčiau, kai Vašingtone lankėsi specialus Rusijos pasiuntinys

Kirilas Dmitrijevas. Pagal šį sumanymą (grafinį žemėlapį paskelbė britų laikraščiai „The Times“ ir „Sunday Times“) Rusijai atitektų dabar jos kont­roliuojama teritorija nuo Bachmuto iki Chersono ir Krymas. Ukraina viena kontroliuotų žemes nuo Zaporižios iki šiaurinės sienos su Rusija, o didžioji šalies dalis ties trikampiu Lvivas – Odesa – Kyjivas atitektų britų, prancūzų bei ukrainiečių kontrolei. Vadinamoji buferinė zona tarp Rusijos okupuotos ir Ukrainos kontroliuojamos teritorijos būtų apie 18 mylių (29 kilometrai). 

Tiesa, 80-metis J. K. Kelloggas suskubo paneigti britų laikraščio žinią, esą jis turėjęs galvoje Ukrainos suverenitetą palaikančias pajėgas, o ne jos padalijimą į tris sektorius. 

Šis variantas Maskvai gali būti visai priimtinas, nors Putinas nuosekliai kartoja vieną sąlygą: Rusija turi visiškai kontroliuoti visas keturias Ukrainos sritis. Jis priešinasi Vakarų karių dislokavimui Ukrainoje, nes puikiai žino, jog tuomet negalės plėsti savo karo veiksmų. Kremliuje svarstoma, ką rinktis: kaip toje patarlėje, gal geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje?.. Bet tas pasirinkimas daugiau priklausys nuo D. Trumpo negu nuo Putino. Visa bėda, kad pirmasis švaistosi žodžiais, o nesiima prieš Rusiją jokių veiksmų, pavyzdžiui, naujų sankcijų. Beje, paskutinė žinia: D. Trumpas metams pratęsė Joe Bideno 2021 m. balandžio 15 d. įvestas sankcijas...

Priminsime, jog Ukrainos padalijimas į keletą sektorių – tai liūdnas pokario Vokietijos precedentas. 1945 m. ją nugalėtojai pasidalijo į atskiras zonas – rusų, prancūzų, britų ir amerikiečių. 1949 m. gegužę Vakarų valstybės įkūrė Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR), o netrukus, spalio 7 d., iš Sovietų sąjungos užimto sektoriaus įsikūrė Rytų Vokietija (VDR). Tokiu principu padalintas ir Berlynas. Šaltasis karas išaugo iki konfrontacijos. Jo simboliu tapo 1961 m. pastatyta Berlyno siena, egzistavusi net 28 metus.

Ar toks planas bus vykdomas ir Ukrainoje, dabar pasakyti sunku. Jeigu tikėtume Putino planu, paskelbtu prieš karo pradžią 2022 m., buvusio sovietinio saugumiečio Rytų Vokietijoje jokios sienos nesustabdys. Tačiau Rusija taip pat patiria milžiniškus nuostolius. Jos ginkluotosios pajėgos menksta, todėl Putinas yra priverstas prašyti atsiųsti karių iš Šiaurės Korėjos ir Kinijos. Šiemet Rusijos karinės išlaidos siekia apie 130 mlrd. eurų ir sudaro maždaug 6,3 proc. šalies BVP. Jos ekonomikai juntamą žalą daro Vakarų sankcijos. Skelbiama, jog vien dėl prekybos karų Rusijos BVP augimas sumažės 0,5 proc.

Ne be reikalo ir šiuo atveju viso pasaulio žvilgsniai nukreipti į Vašingtoną. Tačiau D. Trumpas lūkuriuoja, todėl apžvalgininkai spėja, kad netrukus jis praras susidomėjimą šiuo geopolitiniu žaidimu. JAV prezidentas linksmai švaistosi vaizdingais posakiais, jog muitais grasinamos šalys „jam bučiuoja užpakalį“, smaginasi lėkštais juokeliais apie amerikiečiams suteiktą malonę duše per parą išnaudoti daugiau kaip 10 litrų vandens, nes mat jis pats mėgsta pastovėti po vandens srove ir išsiplauti savo „dailią šukuoseną“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Pirmadieniais, nuo 17 val. „Norfos“ prekybos centruose – tikras šturmas: daržovės atpinga net 50 proc., todėl žmonės laukia tokių akcijų ir tikisi jų įsigyti pigiau. Ypač tokie išpardavimai rūpi senjorams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims – gyventojai tikisi, kad taip galės bent šiek tiek sutaupyti. Deja, ne visi pirkėjai tuo džiaugiasi. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Geri kaimynų santykiai – didžiulė dovana. Ir ne tik nutikus nelaimei – juk daug smagiau sugyventi draugiškai, nei kasdien baimintis nesusipratimų ir ginčų. Būtent geri santykiai lėmė ir daugelį iki šiol įstatymais nesu­reguliuotų susitarimų. Vienas tokių – leidimas geriems žmonėms važinėti per nuosavą valdą tartum vieškeliu. Tačiau panašu, kad tokiam geranoriškam susitarimui ateina galas. Ar taip baigsis ir geri kaimyniški santykiai?

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Nuo balandžio pasikeitė „Sodros“ išmokų minimalios ir mak­simalios ribos. Tai itin aktualu tiems gavėjams, kurių pajamos yra mažiausios arba didžiausios. Supažindiname su išmokų dydžiais, kurie aktualūs sergantiems ir slaugantiems artimuosius, auginantiems vaikus, taip pat registruotiems Užimtumo tarnyboje.

„Sodros“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Skiautinys – iš medžiagos gabalėlių sukurtas spalvingas rankdarbis. Specia­listai šių rankdarbių techniką įvardija geometrinių formų menu, o pats siuvimas – labai kruopštus darbas, reikalaujantis ir meninio suvokimo. Būtent rankų darbą vertina bei puoselėja mūsų kraštietė Gražina Digaitytė-Kriaunevičienė, kurios sukurtais skiautiniais galime pasigrožėti Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejuje.

Autorė šilališkiams pristato 20 darbų. Pasak jos pačios, tai – menka jos kūrybos dalis, o parodai gimtinėje ji atrinko būtent tuos skiautinius, kurie išsiskiria įvairove – norima žiūrovui atskleisti, kad skiautiniai gali būti siuvami naudojant įvairias technikas, pasitelkiant ir šiuolaikiškas technologijas. Tiesa, pasak autorės, šis kūrybos procesas teikia džiaugsmo, bet kartu reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Nes susiūti gaminį iš įvairaus dydžio ir formų skiaučių nėra labai lengva. Be to, jis turi būti trijų sluoksnių: viršutinio (dekoratyvaus), vidurinio (šiltinamojo, minkštinamojo) ir apatinio (patvaraus pagrindo). 

Skiautinių parodos atidarymo me­tu autorė ne tik pristatė savo darbus, bet susidomėjusiems parodė ir dar neužbaigtų pusgaminių, pamokė, kaip subtiliai susidėlioti norimą ornamentą, suderinti spalvas ir kt. 

G. Digaitytė-Kriaunevičienė yra baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, Dailės akademijoje įgijusi tekstilės meninės apdailos ir modeliavimo specialybę. Būtent ji buvo viena pirmųjų menininkių, atgaivinusių skiautinius ir iš naujo pristačiusi visuomenei šią rankdarbių rūšį.

„Anuomet tai buvo labai paklausi specialybė, pamenu, įsto­jome tik viena iš dešimties, bet jeigu rinkčiausi dabar, norėčiau studijuoti interjero dizainą“, – prisipažino menininkė.

Skiautininkė yra dailininkė, akvarelistė, mokytoja-eksper­tė, taip pat ji priklauso dailininkų sąjungai, yra Vilniaus dai­liųjų amatų bei eko dizaino asociacijų narė. Pirmąją autorinę darbų parodą buvusi laukuviškė surengė 1986 m. Vilniuje. Per tuos ilgus kūrybos metus G. Digaitytės-Kriaunevičienės darbai eksponuoti daugybėje įvairių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kai kurie jos skiautiniai puošia įmonių, kai kurie – privačius interjerus įvairiose pasaulio šalyse. 

„Galiu pasakyti, kad nuo jaunystės man džiaugsmą teikė tekstilė, jos gaminiai – aš ją tartum jaučiu, tad kurti man lengva. Nesakau, jog nepabosta – ypač didesni darbai, kai jau būni juos įpusėjęs. Bet skiautiniai teikia ypatingą džiaugsmą, tad nusprendžiau to amato išmokyti ir kitus. Tuo labiau, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visko, ko tam reikia, aš jau turėjau. Taip gimė ir mano knygos – 2009-aisiais išleidau antrąją, gerokai papildytą skiautinių siuvimo ir kūrimo vadovėlį „Dėk skiautę prie skiautės“, – pristatydama savo veiklą sakė parodos autorė.

Ypatingu į Šilalę atvežtu kūriniu ji įvardijo didžiulę, vien tik iš vyriškų kaklaraiščių pagamintą skiautinių antklodę. Tai – specialiai užsakytas darbas, sukurtas iš užsakovės tėvo turėtų kaklaraiščių. Kitas ne mažiau žvilgsnį prikaustantis kūrinys – autorės anūkės port­retas, kurio įprasta akimi galima ir neįžvelgti, vaizdas pasirodo tik skiautinį nufotografavus. Taip pat ekspozicijoje matome ir vienus pirmųjų dailininkės kūrinių, kuriais ji tarsi sako žiūrovui: „Žiūrėk, ir man ne visada viskas gerai pavykdavo“. 

Ši įspūdinga ir išskirtinė paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus pagrindinę salę puoš iki gegužės 9 d., šilališkiai ją apžiūrėti gali muziejaus darbo valandomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę kino gerbėjus pasiekė džiu­gi žinia – Vilniaus trumpųjų filmų festivalis ta­po pirmuoju šalyje, pelniusiu Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją. Nuo šiol vienas iš festivalio konkursinės programos filmų galės pretenduoti į Europos kino apdovanojimus. 

Velykoms jau visai priartėjus, regione gausu kūrybinių bei edukacinių veiklų – margučių marginimo dirbtuvės vyks Šilalėje, jų net keliolika bus organizuojama rajono miesteliuose, o Velykoms pasiruošus, jau bus galima laukti ir kitų renginių. Pavyzdžiui, respublikinės tradicinės etnokultūros nakties, kuri vyks Šilalėje balandžio 25-ąją. 

Bet prieš tai – balandžio 16 d. visi kviečiami pasimokyti margučių marginimo būdų lietuvių liaudies motyvais (būtina išankstinė registracija tel. (+370-615) 8-97-33 arba el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.), visos priemonės bus suteikiamos, tik reikia atsinešti virtų kiaušinių.

Upynos etnografijos muziejus kviečia pasigrožėti daugiau nei 200 velykinių margučių – tokią kolekciją surinko tautodailininkė Vaidilutė Jončaitė–Lovčikienė ir jos dukra, profesionali grafikė Dalia Čepulienė (informacija tel. (+370-618) 1-79-29).

2025-ieji skirti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui, tad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras žada surengti simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus, kurių metu skambės žymiausieji kompozitoriaus opusai. Svarbiausias M. K. Čiurlioniui dedikuotų metų įvykis – pasaulinė šokio spek­taklio „Hommage à Čiurlionis“ premjera, kuri numatoma balandžio 26 d. salėje „Jūra“.

Tauragė vėl kviečia į tarptautinį renginį „Džiazo dienos”. Pasak rengėjų, 2015 m. pirmą kartą įvykusi muzikos šventė netruko išsikovoti svarbią poziciją greta kitų muzikinių renginių Tauragės regione. Tarptautinio festivalio koncertai šiemet irgi numatyti įvairiose miesto erdvėse, o pirmasis susitikimas laukia jau balandžio 30 d., 18 val., Meno mokyk­los aktų salėje, kur vyks Tarptautinės UNESCO džiazo dienos minėjimas, koncertą „Paskui Čiurlionį“ surengs džiazo ir improvizacinės muzikos meist­rai Jan Maksimovič (saksofonas) ir Dmitrij Golovanov (fortepijonas). Įėjimas – laisvas.

Lietuva pateikė paraiškas Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui – siekiama tarptautinio pripažinimo Vilniaus verbų rišimo bei Kūčių šventimo tradicijoms. 

Nuo balandžio Kultūros ministerijai pavaldūs muziejai nemokamai priima lankytojus vadinamaisiais „mamadieniais“ ir „tėvadieniais“ – papildomomis laisvomis dienomis, skirtomis mamoms ir tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų. Prie tokios iniciatyvos prisijungė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Vilniuje bei Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune, o ministerija laukia prisijungiant ir daugiau muziejų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant gražiausiai pavasario šven­tei – Šv. Velykoms – skubame pri­sikelti kiekvienas vis savaip, o svar­biausias šio metų laiko akcentas – atgimimas ar pabudimas, kurį jaučiame kiekvienas. Tas jausmas, lydimas džiugesio, kvie­čia švęsti, žaisti...

Kad Šv. Velykų laukimas būtų prasmingas, Kvėdarnos kultūros namai kartu su poilsiavietės „Paulikų levandų idilė“ savininke Živile Dygliene sukūrė visą renginių ciklą.

„Gyvenu Šakėnuose, žinau, kiek daug darbo ir jėgų, puoselėdama šią sodybą, skiria jos šeimininkė. Ir svarbiausia, kad ji tai daro su begaline meile bei atsidavimu savam kraštui ir savo žmonėms. Nors, ko gero, Šilalėje dar mažai kas žino, kas ta „Paulikų levandų idilė“, nėra čia buvę ir mažiausiai pusė kvėdarniškių. Tad mano interesas buvo paruošti renginių ciklą, suteikiant vietos gyventojams galimybę susipažinti su nuostabia sodyba“, – sakė Kvėdarnos kultūros namų renginių organizatorė Jūratė Augienė.

Kartu su ja projektinėje veikloje dalyvauja ir svečius žemaitiškų bei mūsų kraštų etnografinių žaidimų, dainų mo­ko etnografijos žinovė Jolanta Ka­žu­kaus­kienė, joms talkina Velykų „Bobu­tė“ ūkininkė, tautodailininkė Regina Vir­šilienė. Pirmieji susitikimai Živilės sodyboje įvyko dar pernai, o kadangi sulaukė palaikymo, kaip sako pačios, šiais metais veiklos ėmėsi iš esmės. 

Beveik visą balandį „Paulikų levandų idilėje“ vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, kurių metu mažieji išmoksta pasigaminti po margutį, išgirsta apie tradicijas ir pan. Beje, sodybos šeimininkė į edukacijas kviečia ir mokinių tėvelius, ir jaunimą, ir visus, kuriems kyla bent menkiausias susidomėjimas – čia laukia atviras Velykų kiemelis, kuriame gausu įvairiausia technika pagamintų margučių, kiškių ir kitų grožybių, galima iš arčiau susipažinti po kiemą šmirinėjančiais triušiais, dekoratyvinėmis vištomis, pamatyti strutį, ožkeles bei avis. 

„Esame pačiame Šilalės – Šilutės rajonų paribyje, prie pagrindinio šiuos miestus jungiančio kelio. Surasti mus nesunku – dabar, velykiniu laikotarpiu, užsukti kviečia mūsų didysis zuikis, o kad nepaklystumėte, kelią į sodybą rodo pakelėje išrikiuoti levandų spalvos dviračiai“, – kvietė Živilė, kasdien visų laukianti nuo 11 iki 20 valandos.

Užsukti galima ir neplanuojant dalyvauti edukacijoje, tiesiog pasižvalgyti, pasmalsauti, pasisemti idėjų, kaip pasipuošti savo namus Velykoms. O jeigu traukia edukaciniai užsiėmimai, reikėtų užsiregistruoti iš anksto. Tiesa, imamas simbolinis mokestis: pavieniams svečiams pasigrožėjimas sodyba kainuoja 5 Eur/asm., norintiems edukacijų – po 7 Eur/asm. 

„Kadangi viskas kainuoja, už viską reikia mokėti, edukacijas rengiame iš savų medžiagų, vaišiname arbata, tai negalvojame, kad šis simbolinis mokestis taps problema. Tuo labiau, jog kiek­vienas, apsilankęs sodyboje, gaus ir naudos – išmoks naujų žaidimų, sužinos dekoracijų gaminimo paslapčių ir būdų, o kur dar tyras oras, gražūs vaizdai, pramogos gamtoje“, – sakė J. Augienė.

Jai pritarė ir edukatorė R. Viršilienė, ir muzikuoti vaikus mokanti J. Kažukauskienė – moterims ir pačioms smagu išeiti iš namų, atsiriboti nuo buities rūpesčių, pakeisti aplinką, susitikti su vaikais, girdėti jų klegesį. 

„Esu žmogus, kuris žino labai daug Žemaitijos, Šilalės, Kvėdarnos kraštui būdingų užsiėmimų. Mano siekis – supažindinti su tradicijomis per žaidimą. Smagu, kad kvėdarniškiai vaikai ir iki šių užsiėmimų tai yra girdėję, dainavę, šokę, žaidę. Tad aš jiems leidžiu rinktis, bet pamokau ir būtent Velykų laikui skirtų veiklų“, – aplink sodybą rinkdama vaikų užsiėmimams „rekvizitą“ iš gamtos, tikino J. Kažukauskienė.

Susiliejimą su gamta akcentuoja ir „Paulikų levandų idilė“ šeimininkė Živilė, kuri iš patirties žino, kiek daug kaimo aplinka reiškia iš miestų atvykusiems vaikams, o ir suaugusiems.

„Dabar net nedideliuose miestuose augantys vaikai nežino, ką reiškia turėti nuosavą kiemą, o pas mus – laisvė: galima visur vaikštinėti, paglostyti triušį, pasisupti ant įvairių sūpynių ir t.t. Tad aš sakau taip: čia dažnas atranda tai, kas yra tikroji kiekvieno mūsų prigimtis“, – grįžimo į gamtą svarbą nusakė poilsiavietės šeimininkė.

Beje, ji pati čia irgi įsikūrė visiškai neseniai – pirmosios levandos sodyboje buvo pasodintos prieš penkerius metus. O Paulikų ūkis, pasirodo, todėl, kad ji įsikūrė savo senelių sodyboje.

„Tai – mano tėvo gimtinė, Zofijos ir Kazimiero Paulikų vos hektaro valda Ašvos upelio pakrantėje. Kaimynai ją nuo seno vadindavo „paulikine“, todėl ir nusprendžiau išsaugoti šitą tradiciją. Be to, gyvenimas lėmė, kad paskutinis mūsų šeimos Paulikas buvo mūsų tėtis, vėliau šeimoje gimdavo tik mergaitės ir pavardė išnyko. Todėl užsispyriau įprasminti prosenelių ir savo tėčio pavardę bent jau poilsiavietės vardu „Paulikų levandų idilė“, – vedžiodama po sodybą pasakojo Ž. Dyglienė.

Pasak moters, poilsiavietė yra gyva beveik ištisus metus, nes Živilė rengia ir kitokias įvairias edukacijas, pati gamina hidrolatus iš levandų, renka vaistažoles, prekiauja kaimyninio ūkio medumi. Žinoma, labiausiai čia laukiama pražystančių levandų ir levandinų – kai jų krūmeliai apsipila žiedais, neaprėpiami akimis plotai tiesiog mėlynuoja, taip ir kviesdami bent minutei stabtelėti ir pasigrožėti neįtikėtinu vaizdu. Gal dėl to nieko keisto, jog tada lankytojai skuba įsiamžinti jų fone, o Živilė yra pasirūpinusi visa atributika fotosesijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Ukrainoje kartais sutinku taip tėvynės pergalei pasi­šven­tusių civilių, kad nesusilaikau jų nepavadinęs tyliaisiais karo didvyriais. Viena tokių yra ir Irina Lošak. Prieš karą medicinos seserimi dirbusi moteris, prieš tris metus rusų kariams įsiveržus į Sumus, ėmė gaminti valgį savo šalies gynėjams, nes priešų apsuptame mieste parduotuvės tapo tuščios.

„Maisto gamyba buvo mano hobis, eksperimentavau kepdama tortus, paskutiniu metu buvo pasipylę užsakymai. Tačiau, kilus karui, suvokiau, jog arba padėsime gynėjams atsilaikyti, arba pateksime į okupaciją. Atsilaikėme, bet maisto gaminimo nebebuvo kaip nutraukti, nes ginklą į rankas paėmę savanoriai po kelių mėnesių įstojo į kariuomenę ir toliau prašė karšto valgio”, – pasakojo 57-erių Irina.  

Taip moteris ėmė tiekti maistą aštuonių brigadų kariūnams. Vaikinai rytais patys atvažiuoja jo išsivežti, randa jau sudėtą į didelius termosus. Iki šiol Irina jį ruošdavo ant nedidelės elektrinės viryklės su viena kaitviete, todėl užtrukdavo labai ilgai, miegui likdavo vos kelios valandos. Tiesa, šiek tiek palengvėjo, prisijungus pagalbininkei Julijai Sudoren­ko, kuri tokiu būdu siekė įveikti neviltį, fronte žuvus sutuoktiniui. Julijos vyras tėvynės ginti išėjo pirmą karo dieną, o žuvo prie Bachmuto, našlaičiais liko trys vaikai...

Patalkinti ateina ir dar kelios moterys, tačiau pagrindinį krūvį vis tiek tempia dviese. Savo kolektyvą Irina ir Julija pavadino „Sumų bitutėmis”, ant maisto paketų klijuoja lapelius su tokiu užrašu.

„Kariai mane vadina mamyte, nes griežtai reikalauju šiltai rengtis, gerti vaistus susirgus ir kasdien atsiųsti į telefoną pliuso ženklą, jog žinočiau, kad yra gyvi. Širdį gelia dėl visų, bet dalies tų, kurie atvažiuodavo pasiimti maisto, jau nebeliko. O jie buvo tarsi šeimos nariai. Tokių netekčių labai pagausėjo prasidėjus Kursko operacijai Rusijos teritorijoje. Nuo tada ėmėme vakumuoti maisto paketėlius, kad dronai juos numestų priekinės linijos kariams, nes kitaip jiems jo neperduosi”, – sakė Irina.

Moteris neslėpė nustebimo, kai jos istoriją aprašiau socialiniame tinkle ir paprašiau lietuvių paaukoti pinigų didesnei dujinei viryklei, nes sąskaita už elektrą darėsi nebepakeliama. Gavusi pinigus, Irina tą pačią dieną nusipirko viryklę, papildomai įsigijo šaldytuvą ir labai dėkoja lietuviams, nes galės daugiau pamaitinti ir pabėgėlių. Jų Sumuose sparčiai gausėja, nes priešas bombarduoja visus pasienio kaimus, civiliai paniškai bėga iš nesaugių teritorijų.

86 metų Hana Morgunova buvo viena paskutinių, išvykusių iš Uhroidivo. Septynis kilometrus nuo Rusijos sienos esantį kaimą okupantai pavertė griuvėsiais, tačiau močiutė atmesdavo tiek seniūno, tiek karių siūlymus ją išvežti į saugesnę vietą.

„Nepaliksiu be priežiūros viš­tų, atėjo laikas sodinti daržoves”, – seniūnui pareiškė senolė, miegoti persikrausčiusi į lauko virtuvės rūsį. 

Tačiau mamą išgabenti ryžosi jos dukra Nataša Aleksejenka, kuri kone jėga įgrūdo senolę į automobilį, o vištas išleido į kiemą likimo valiai. Tačiau evakuacinio automobilio vairuotojas supanikavo, kai visai šalia sprogo bomba, ir padarė avariją. Pagalbon teko kviestis kariškius, šie moteris nugabeno į ligoninę. Ten senolei buvo nustatytas smegenų sutrenkimas, o jos dukrai teko atlikti akies operaciją, po kurios kol kas ji mato labai nedaug. 

Medicinos seserimi 37 metus Krasnopilės ligoninėje dirbusi Natalija stebėjosi: „Kai kovo 19-ąją šeši dronai naktį atakavo ligoninę, nepajutau jokios baimės, puoliau gelbėti pacientų, visi pusantro šimto laimingai buvo pervežti į Sumų ligonines. Tačiau pamačiusi ugnyje paskendusį Uhroidivą ir kiauru stogu bei išvirtusiais langų rėmais gimtąjį namą, ėmiau baimintis, kad evakuodama mamą galiu pati žūti”.

Močiutė buvo atvežta pas Sumuose gyvenančią kitą dukrą Oksaną, kur įsikūrė ir Natalija, nes netoli ligoninės Krasnopilėje esantis jos namas irgi per sprogimus apgriuvo. Be to, dešimt kilometrų nuo Rusijos sienos esančią Krasnopilę priešai, atrodo, irgi nusprendė paversti negyvenama pilkąja zona. Susprogdino ligoninę, mokyklą, kultūros namus, vaikų darželį, biblioteką, administracinį pastatą bei daugybę gyvenamųjų namų, tad po dvi savaites užsitęsusių intensyvių bombardavimų iš 7000 žmonių čia liko vos keliolika.

„Rizikuojam ir mes, kas kelias dienas vykstam į Krasnopilę apžiūrėti sodybos, užkalti langų, užlopyti stogo skyles. Tuo pačiu parsivežėm šaldytuvą, televizorių, kelis baldus, rūbų, nes pabėgom pliki, kaip stovim”, – kalbėjo Natalija. 

Šie daiktai tikrai pravers, nes moterys įsikūrė neužbaigtame statyti sesers name. Iš pradžių čia buvo atsikraustę dar septyni tolimesni giminaičiai iš Uhroidivo ir Krasnopilės, bet vėliau jie pervažiavo pas kitus artimuosius. 

Kadangi evakuacine mašina kartą ir pats vykau į liepsno­jantį Uhroidivą, neatsistebiu, kad kai kuriuos civilius iš ten reikėjo kone jėga išgabenti. Tie­­sa, reikia pripažinti ir tai, jog dalis atsisakančių išvykti yra asocialūs asmenys, suvokiantys, kad niekas jų nenorės priglausti, o kita dalis – senoliai, anot jų pačių, jau nebebijantys mirties. 

„Mūsų mamai Sumuose irgi sunku: ji kaimo žmogus, kasdien meldžia karo pabaigos ir sako pirmą taikos dieną grįšianti į Uhroidivą, gyvensianti net kaimynų rūsyje, jei namas bus visai sugriautas. Jos ten esą laukia neapsėti daržai, laisvėn išleistos vištos ir pradingusios dvi katės“, – sakė Natalija.  

Pažadėjau Hanai, jog, karui pasibaigus, paprašysiu lietuvių paremti jos namo atstatymą ir atvyksiu į Uhroidivą aplankyti. Dar senolės paklausiau, ar teisingai Ukrainos kariai pada­rė, įsiveržę į Rusijos teritoriją ir dronais sprogdinantys Mask­vos prieigas.

„Labai teisingai. Kodėl pas mus viskas virsta griuvėsiais, o pas juos turi būti gražu? Tegul ir tos šalies gyventojai pajaučia, ką reiškia karas. Gal tada greičiau susiprotės ir panorės taikos”, – svarstė garbaus amžiaus senolė.

Verbų sekmadienio rytą, kai tikintieji rinkosi į bažnyčią, Sumuose įvykdytas barbariškas karo nusikaltimas – į miestą Rusija paleido balistines raketas, kurios pražudė daugiau nei 30 žmonių, tarp kurių yra 2 vaikai, buvo sužeista kone 100 gyventojų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.