Šilalėje baigėsi žaidimo „Auksinis protas“ pavasario sezonas, kuris tęsėsi net keturis kovo antradie­nius. Linksma ir intelektuali žinių viktorina sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – žaidė net 19 komandų. Žaidimą organizavo Šilalės viešoji biblioteka. Nugalėtoja tapo komanda „Basanavičiaus 15“.

Protų mūšis su vienodais klausimais vienu metu vyko daugiau nei 35 šalies miestuose bei miesteliuose. Iš viso Lietuvoje dėl auksinio proto vardo varžėsi apie 400 komandų. Šilalė buvo viena tarp pirmaujančių dalyvių skaičiumi ir lenkė net didžiuosius šalies miestus.

Kiekvieną turnyrą sudarė 5 turai iš 64 klausimų. Tad per sezoną dalyviai turėjo įveikti daugiau nei pustrečio šimto įvairių klausimų. Iš viso žaista net 12 valandų.

Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė teigė, jog šis žaidimas yra vienas sėkmingiausių ir ilgiausiai trunkančių bibliotekos renginių. Jis sutraukia šimtus šilališkių, norinčių turiningai praleisti laisvalaikį.

„Smagu, kad prie šio renginio prisideda verslininkai ir kiti žaidimo entuziastai“, - dėkodama už paramą ir bendradarbiavimą, sakė bibliotekos vadovė.

Žaidimo organizatoriai nuo­širdžiai dėkoja rė­­mėjams: Ši­lalės rajo­no vers­lininkų sąjun­gai bei jos pirmi­ninkui Sin­ga­rui Vytartui, „Jo­ni­nių vaistinės“ direktoriui Jonui Lei­lionui, ūkininkui Andriui Baub­liui, Liu­tau­­­rui Gied­rai­­čiui, UAB „Mil­da“ savininkui Vi­dui Rim­kui, UAB „Op­­ti­ta“ va­do­vui Dainiui Ber­­ge­liui, Šilalės ra­­­jono savivaldybės tarybos nariams Kris­tinai Damb­raus­kie­­­nei, Virginijui No­reikai ir Hen­­rikui Girčiui, UAB „Kvė­dars­ta“, veterinarijos klinikai „Laimingas ūsas“, nepri­klau­­somai „Mary Kay“ par­­da­vi­mų direktorei Inesai Koz­­­lo­vie­nei, Valdemarui Jase­vi­čiui, vi­suo­meniniam judė­ji­mui „ŠI­LA­LIŠ­KIAI“, piceri­jai „Bamba pica“, „Europe di­rect“ informa­cijos centrui Tauragėje, UAB „Piko valanda“, fotografams Jurgitai Bergelienei ir Eval­dui Brazauskui, Šilalės kultū­ros centrui, Šilalės švieti­mo pagalbos tarnybai, kavi­nei „Pro­­­vincija“ bei jos vadovei Genovaitei Damulienei. In­for­ma­ciniai žaidimo rėmėjai - Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“ ir www.silalesnaujienos.lt.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja, žaidimo Šilalėje organizatorė 

AUTORĖS nuotr.

Vyriausybės paskelbtas nutarimas patikslino kapa­vie­čių priežiūros tvarką: dvejus metus neprižiūrimos ka­pa­vietės galės būti perduodamos kitiems asme­nims. Tačiau tokia žinia kai kuriuos žmones išgąsdino: pasak jų, ar nebus piktnaudžiavimo, nustatinėjant taip vadinamus apleistus kapus. Ir kas bus tas vertintojas, kuris konsta­tuos, jog kapavietė neprižiūrima ilgiau nei porą metų. Tuo tarpu seniūnams atrodo, kad šitoks nutarimas didelio perversmo mūsų rajone nesukels. Mat kol kas kapaviečių visiems užtenka, o sutvarkyti neprižiūrimus kapus padeda visuomenei naudingus darbus atliekantys asmenys.

Apleistas kapavietes perleis kitiems?

Kovo 1-ąją įsigaliojusiu nutarimu Vyriausybė nusprendė pakeisti Kapų tvarkymo taisykles. Bene daugiausiai diskusijų sukėlė naujovė, numatanti, jog bus galima atimti, t. y. skirti kitiems, daugiau nei dvejus metus neprižiūrimą šeimos kapavietę. Taisyklėse numatoma, kad, pastebėjęs metus neprižiūrimą kapavietę, kapinių prižiūrėtojas turės raštu įspėti už jos priežiūrą atsakingą asmenį, kad ją reikia sutvarkyti. Taip pat būtina žmogui paaiškinti kapavietės netvarkymo pasekmes. Per metus nuo įspėjimo nesutvarkius ka­­po, kapinių prižiūrėtojas apie tai per 5 dienas privalės raštu informuoti savivaldybę. Sprendimus dėl netvarkomos kapavietės priims specialiai sudaryta komisija. Už kapo tvarkymą atsakingi asmenys ar mirusiojo giminės informaciją apie tai, jog kapavietei gresia būti pripažintai neprižiūrima, galės rasti savivaldybės tinklalapyje.

Asmenys, pageidaujantys perimti neprižiūrimą kapa­vietę, per 20 darbo dienų nuo sprendimo dėl jos pripažinimo neprižiūrima paskelbimo interneto svetainėje turės raštu kreiptis į savivaldybę. Ši sprendimą priimti privalės taip pat per 20 darbo dienų.

Tiesa, neprižiūrimus kapus ir iki šiol buvo galima perleisti kitiems asmenims. Tačiau tai spręsdavo vienas savivaldybės įgaliotas asmuo.

Be to, nebuvo aiškių kriterijų, kas yra neprižiūrima ka­pavietė, tad tą neprižiūrėjimą buvo galima interpre­tuoti įvairiai.

Kol kas tvarką stebi kapinių prižiūrėtojai

Statistika skelbia, jog kiek­vienose kapinėse yra maždaug 10 proc. netvarkomų kapų. Be to, kuo kapinės senesnės, tuo ir apleistų kapaviečių yra daugiau. Tačiau kalbant apie neprižiūrimus kapus, galioja viena svarbi taisyklė: taip vadinamas kapo ramybės laikotarpis, kuris trunka mažiausiai 25 metus, privalo būti išlaikytas. Skaičiuojama, jog maždaug per tiek laiko visiškai suyra palaidotas kūnas. Tai reiškia, kad po laidojimo nepraėjus šiam laikotarpiui, kapavietės, nors ir būtų užfiksuota, jog ji galbūt netinkamai tvarkoma, perleisti kitiems asmenims negalima.

Šilalės rajono savivaldybėje duomenis apie kapinėse esančias neprižiūrimas kapavietes renka kapinių prižiūrėtojai. O šiuo metu rašytinį leidimą laidoti tokiose kapavietėse išduoda seniūnai.

Bendro neprižiūrimų ka­pa­­vie­čių sąrašo rajono sa­vi­val­­­­dy­bė kol kas neturi - seniū­­­ni­jos jas regist­ruoja bendruosiuose Lai­­do­jimų ir kapaviečių statinių re­gistra­vimo žurnaluose.

Seniūnai drastiškų veiksmų nesiims

Manoma, kad aiškesniu reg­lamentavimu, kas yra neprižiūrima kapavietė ir kas gali gauti teisę ją tvarkyti, sumažinama galimybė atsirasti korupcijai, dalinant apleistas kapavietes. Tik ar Šilalės rajone esančiose kapinėse tai labai reikalinga? Pakalbinti seniūnai vieningi – drastiškų priemonių mūsų rajone kol kas nereikia.

„Mes tokių veiksmų tikrai ne­planuojame imtis. Daug me­tų neprižiūrimus kapus nu­valo viešuosius darbus atliekantys žmonės. Būna, jog po kokių penkerių metų atsiran­da ir artimasis. Juk pasitaiko, kad, vos palaidojus žmogų, nėra kam pasirūpinti ka­pa­viete, ir ši tuoj pat apže­lia. Vi­sokių situacijų yra: vienų artimieji gali būti emigravę, kitų belikę tik senyvo amžiaus arba ligoti. O norint kapą perleisti kitiems, kiltų tikrai daug formalumų. Tarkime, jei­gu netyčia, kapą perleidus kitiems, ims ir atsiras savinin­kas? Kas tada dėl to bus kaltas? Seniūnas? Taip ir po teismus gali užtampyti. Kol kas Kaltinėnų seniūnijoje dėl laidojimo vietos prob­lemų nėra. Ir, manau, nebus bent 20 metų“, – ramina Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius.

Atiminėti apleistų kapaviečių kol kas nelinkęs ir Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­likas. Pasak jo, nors norinčiųjų laidoti artimuosius senosiose kapinėse, kurios praktiškai yra mieste, tikrai netrūksta, visgi, seniūno teigimu, šiais laikais, kai kone kiekvienas turi automobilį, pasiekti ir taip vadinamas naująsias kapines nėra sudėtinga.

„Neabejoju, kad gudraujančių bei siekiančių pasinaudoti naująja tvarka atsiras. Tik viliuosi, jog žmonės šita situacija nepiktnaudžiaus, todėl susitvarkysime. Vargu ar galėtumei gerai jaustis, suktybėmis užėmęs svetimą kapą“, – svarsto A. Paulikas.

Pajūrio seniūnė Roma Veš­čiūnienė tikina, kad visada stengiasi surasti neprižiūri­mų kapaviečių savininkus ir paragina juos nepamiršti Ana­pilin išėjusių artimųjų.

„Būna, jog ieškome artimųjų bei primename, kad jie privalo sutvarkyti savo giminių kapus. Žinau ne vieną atvejį, kai visai pašaliniai žmonės apkuopia šalia esantį apleistą kauburėlį. Nepriežiūra laikome tokią situaciją, kuomet kapo per piktžoles jau visai nematyti. Bet tikrai nebūtina padaryti gėlių darželių - svar­bu, jog kapavietė būtų tvarkinga. Be to, dabar gali­mybės leidžia susitvarkyti taip, kad, ir ilgiau išvykus ar ne­likus jaunesnių artimųjų, kapavietė neatrodytų apleista. Galima, pavyzdžiui, užsėti veją, uždengti plokštėmis - kažkokia  išeitis visada yra.

Mano nuomone, šis nutarimas galėtų tapti didesniu akstinu bei savotišku paraginimu aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapus. Be to, jis naudingas ir dar dėl vieno dalyko: kadaise buvo madinga pasistatyti antkapį, tokiu būdu užsiimant vietą sau. Kai kur nėra nieko palaidota iki šiol. Tačiau paminklas stovi, o tos vietos niekas neprižiūri. Tad šitie žmonės irgi turėtų subruzti: arba privalės susitvarkyti, arba kapavietės neteks“, – įspėja R. Veščiūnienė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasaulio mokslininkai bei garsiausi rajono veterinarijos gydytojai ėmė tyrinėti sunkiai pagydomą ir menkai nagrinėtą ligą, kurią jie pavadino navažerskinės sind­romu. Kadangi paprastai šis sindromas kamuoja tik aukštuomenei priklausančius individus - aukšto rango valdininkus bei politikus, yra manoma, jog liga galėjo kilti ir išplisti dėl pareigybinių aukštuminių darbų, mo­ralinio nepakankamumo bei susilpnėjusio imuniteto pi­nigų poveikiui. Gali būti, kad tai net imunodeficitas įvai­riems pinigams: tiek popieriniams banknotams, tiek skait­meninėms sumoms.

Kol kas nenustatyta, ar li­ga užkrečiama, ar paveldima kartu su pareigomis, bet jau aiškūs kai kurie jos požymiai bei susirgimo aplinkybės. Tarkime, žmogus eina aukštas pelningas pareigas, kur nors Vilniuje dirba kalbų sakytoju, puikiai valgo, geria ir tuštinasi, tačiau vos tik iškrenta iš aukštumų, pasidaro toks paliegęs, jog nebegali nueiti net į eilinius vietos politikų posėdžius. Vos tik ateina posėdžio diena, jis tampa toks nusilpęs, kad tikrai neįstengtų išklausyti nei gerbiamo mero, nei kitų koalicijos partnerių pačios trum­piausios kalbos.

Kai kurie medicinos specialistai ir veterinarijos gydytojai mano, jog tokį paūmėjimą gali sukelti tam tikrų banknotų alergija, kylanti nuo kompensacijų. Jeigu pinigai gaunami kaip išeitinė kompensacija, jie sukelia šitokį smegenų šoką, kad žmogus lieka nedarbingas visą kompensuojamą laiką. Yra manoma, kad, pasibaigus nustatytam laikui, navažerskinės sindromas turėtų praeiti savaime, be specialaus gydymo.

Aukštų pareigų ir baudžia­mųjų bylų išvargintas indivi­das gali trumpam nusijase­vinti iš darbo ir staiga pasidaryti sunkus ligonis. Paūmėjimas būna labai staigus ir netikėtas - dar vakar žmogus sakė žvalias kalbas, kėlė taurelę ir žiūrėjo į moteris, o šiandien jis - paslikas. Bet vos tik praeina alergiją kelianti kokio proceso dalis, jis vėl atsistoja ant kojų ir vėl sėkmingai eina labai atsakingas pareigas. Tačiau spe­cialis­tai mano, kad vis tik tai yra gana sunkus atvejis ir gali žmo­gų varginti tol, kol sueis se­naties terminas.

Būna, jog veiklus politikas – verslininkas taip įsisuka į visokiausių projektų verpetą, jog vieną dieną netikėtai užsinavardauskina ir taip pat nei iš šio, nei iš to pasidaro nebedarbingas. Niekas nežino, kiek turėtų užtrukti toks sveikatos sutrikimas, bet spėjama, kad neigiamą organizmo reakciją galėjo sukelti neatsargiai atliekami specialieji tyrimai.

Medicinos ekspertai ir straips­nio autoriai labai nenorėtų, jog gerbiami skaitytojai nava­žerskinės sindromą sutapatintų, pavyzdžiui, su buvusiu žemės ūkio viceministru Al­bi­nu Ežerskiu arba su vietos politiku Stasiu Navardausku, kuris šią savaitę dėl kažkokio negalavimo stojo „ant biuletenio“. Sindromo pavadinimas - tik atsitiktinis sutapimas. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, gerbiamas A. Ežerskis, nors jau kelintas mėnuo po to, kai neteko darbo ministerijoje, turi nedarbingumo pažymėjimą, todėl negali ateiti į tarybos posėdžius, tikrai yra sveikas ir žvalus. Geriausiai šitai iliust­ruoja prieš keletą dienų Šilalės kultūros centre užfik­suota akimirka, kai buvęs viceministras susitiko su dabartiniu ministru. Įvykio liudytojai tvirtina, jog A. Ežerskis (nuotraukoje jis kairėje) ener­gingai gestiku­liavo rankomis ir kalbėjo rišlia, artikuliuota kalba.

Alius ŠAKINIS

AUTORIAUS nuotr.

Susitikti su dabartinės valdžios žemės ūkio ministru Broniumi Markausku žmonių prisirinko pilna Šilalės kultūros centro salė. Visi laukė, gal ministras atveš iš Vilniaus ko­kią geresnę žinią vidutiniams ir smulkie­siems šeimų ūkiams. Tuo labiau, kad jis pats - ne tik nuo „valstiečių“ partijos, bet dar ir ūkininkas...

Stambiųjų rajono ūkininkų salėje beveik nebuvo. Bet tai ir suprantama, nes stambieji ūkiai didelio vargo nepatiria ir, aišku, išliks. Tuo šiandien neabejoja nei ministras, nei patys ūkininkai, kurie savo akimis matė, kaip visa šalies politika, nesvarbu, kas buvo valdžioje, tarnavo patiems stambiausiems ūkiams. Jiems, patiems stambiausiems, teko didžiausia visų paramų pyrago dalis, o štai mažiukams beliko vieni trupiniai. Dabartinis ministras jau pripažįsta: visai realu, jog Lietuvoje gali likti kelios didžiulės žemės ūkio korporacijos ir visiškai tuščias kaimas su užkaltais trobų langais. B. Markauskas sakė tokios perspektyvos nenorįs. Tuo tarpu salėje sėdintys žmonės nedrąsiai šnibždėjosi: „Juk nebeliks kumečių“...

Tačiau ministras pareiškė, kad ir patiems stambiausiems javų plantacijų savininkams atsiranda naujų rizikų. Grūdų augintojai eksportuoja žaliavą ir nėra priklausomi nuo vietinių perdirbėjų, kurie galėtų iš jų paimti didžiąją pelno dalį, kaip ją paima iš pieno ir mėsos gamintojų. Todėl ta šaka ne tik lengvesnė, bet ir pelningesnė. Ministro žodžiais, dabar Lietuvoje pats prasčiausias augalininkystės ir gyvulininkystės santykis, lyginant su visa Europos Sąjunga. Pas mus javams naudojama net 80 procentų žemių, kai Europos vidurkis - 67 proc. Tokiu būdu galima nualinti ir taip mažai humuso turintį dirvožemį. Tačiau didžiausi pavojai slypi pasaulio grūdų rinkoje, kur vis didesnes ambicijas kelia Rusija, Ukraina. Artimiausiu metu finansinę paramą gavusi Ukraina gali išmesti į rinką itin didelius kiekius kviečių, o tai labai kirstų per kainas. Mūsiškiams javų augintojams tai būtų skaudus smūgis. Eksportuodama žaliavą, o ne gatavus pyragus, Lietuva į biudžetą ir taip gauna mažai pajamų. O jeigu pasaulio grūdų rinkoje atsirastų perteklius, tai tikriausiai sukeltų naują, dar didesnę krizę negu buvo kilusi, kai Lietuva prarado Rusijos rinką.

Nežiūrint į tai, jog gyvulininkystė Lietuvos biudžetui duoda kur kas didesnes pajamas, ji ir toliau lieka poduk­ros vietoje. Tai pripažino ir pats ministras: galvijų skaičius nuolatos mažėja, išvežami veisliniai veršeliai.

Nėra kur dėti mėsos ir pieno produkcijos? Ministras patikino: jau yra! Atvertos naujos rinkos Azijo­je - Japonijoje, Ki­ni­joje, Emyra­tuose... Bet jei taip, kodėl tuomet nyks­ta gyvu­linin­kystė, netgi tokiuose ra­jonuose, kaip Ši­lalės, kur šita ša­ka tradiciškai bū­davo pati stip­riausia?

Atsakymą žino patys ūkininkai – auginti galvijų neapsimoka dėl žemų kainų, kurios šį pavasarį ir vėl pradėjo mažėti. Ministras su tuo sutiko, tačiau pareiškė ūkininkams, kad jos sumažėjo ne tiek, kaip prieš keletą metų - dabar už litrą pieno jie vis dėlto atseit gauna 28 centus. Bet po šių B. Markausko žodžių salėje kilo šurmulys.

- Ministras tikriausiai nežino, tačiau smulkiesiems ūkininkams kainos jau beveik nukrito iki ano lygio, - atsistojęs paaiškino savivaldybės tarybos narys Stasys Skalauskas. - Yra tokių, kuriems mokama po 10-12 centų. Apie 28 centus jiems tik pasvajoti!

Salė pritariamai suūžė. O tada ministras atsakė, jog nei jis, nei Vyriausybė neturi jokių svertų kainoms reguliuoti. Kaip perdirbėjai nustato, taip yra. Kartu jis pripažino, kad dabar nematąs priežasčių kainoms mažėti. Prieš keletą metų tai buvo galima aiškinti prarastomis Rusijos rinkomis, bet dabar jau atvertos naujos, paklausa mėsos ir pieno produkcijai yra.

- Tai kodėl krenta supirkimo kainos? - nesuprato susirinkusieji. Tačiau žemės ūkio ministras tik traukė pečiais ir tikino, jog kainas tikrai nustato ne jis.

Ką jis patartų šeimų ūkiams, kurie nebegali išsilaikyti? Juk jau ir pats sutinka, jog nebėra, kas perimtų šeimos ūkius - jaunimas iš kaimo masiškai išvažiuoja dirbti svetur, kur jam daug palankesnės sąlygos. Tai kokia išeitis?

Ministras patarė burtis į koo­­peratyvus, o susibūrus stoti į didįjį kooperatyvą „Pienas LT“. Mat jo nariais gali būti ir juridiniai asmenys. Ir dar jis patarė smulkiesiems „stambėti“ - bent pasiekti Europos vidurkį. Tačiau ir Europos vidutinis pieno ūkis, pasirodo, ne toks jau didelis - tik 33 karvės. Vadinasi, ten yra ir mažesnių ūkių, po 20 ar 10 karvių. Ir jie kažkaip išsilaiko! Deja, mūsiškė valdžia, kuri deklaruoja kovą su migracija bei kaimo žūtimi, jokio recepto neturi.

Susitikime kalbėta ir apie tai, kad valstybė melioracijos įrenginius perduoda jų naudotojams. Žemės ūkio minist­ras pripažino, jog taip valstybė tik atsikrato rūpesčio bei perkelia jį ant kitų galvos. Norint atstatyti apleistus melioracijos įrenginius, kokie buvo prieš 25 metus, reikėtų milijardinių sumų, o jų nėra. Todėl į melioraciją neverta dėti jokių vilčių.

Tai kaip bus kovojama su migracija, kurią pats minist­ras pavadino „baisiu dalyku“ ir „tikra nelaime“? Žadama mažinti paramų investicijoms ribą iki 50 tūkstančių eurų, todėl ją galės gauti daugiau žmonių. Anksčiau vienas stambus ūkininkas galėjo paimti ir 250 tūkstančių, smulkiesiems savo konkurentams nepalikdamas nieko. Dabar paramą, nors ir mažesnę, gaus penki ūkininkai. Įdomiausia, jog tokiai investicijų politikai jau nebeprieštarauja ir stambieji žemvaldžiai bei žemės ūkio bendrovės. Minist­ras tikino radęs jų „supratimą ir pritarimą“. Matyt, jau ir tie suinteresuoti, jog kaime liktų šiek tiek žmonių. Tačiau laukti stebuklo neverta – tokios paramos gali tikėtis apie pustrečio tūkstančio ūkininkų, kai tuo tarpu vien Šilalės rajone jų per 4 tūkstančius.

Tai vis tik kaip sustabdyti Lietuvos kaimo ir apskritai ūkio irimą? Ministro B. Markausko nuomone, būtų reikalingas ne tik politinis visų partijų, bet ir nacionalinis susitarimas. Pasak jo, visi Lietuvos žmonės turėtų susitarti ir kokius trejus metus neemig­ruoti. Nieko nebepridursi – tai geriausia išeitis, kokią tik valdžia galėtų sugalvoti.

O kaip su šeimų ūkiais? Ir šito žemės ūkio ministras nedetalizavo, bet ir jie, matyt, turėtų tarpusavyje susitarti, susitaikyti su nuostolingomis supirkimo kainomis, trejus metus neparduoti savo pas­kutinių karvių, išlaikyti jas iš savo menkučių pensijų... O kas paskui, po tų trejų metų?

Tada tikriausiai ateis kita valdžia ir pasiūlys dar ką nors išmintingesnio. Žinoma, jei bebus kam siūlyti.

Žmonės po susitikimo skirs­tėsi rūškanais veidais ir neatrodė, kad juos labai džiugintų toks problemos sprendimas.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Chloro fluoro angliavandeniliai ir kai kurie kiti orga­niniai halogenų junginiai (bei jų mišiniai) ne tik ska­ti­na ozono skilimą stratosferoje bei ardo ozono sluoks­­nį - daugelis šių medžiagų yra ir šiltnamio efektą suke­liančios dujos.

LR aplinkos ministro 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. D1-394 patvirtintas duomenų apie fluorintas (F-dujos) šilt­namio efektą sukeliančias dujas ir ozono sluoksnį ardančias medžiagas (OAM) teikimo, surinkimo bei tvarkymo, šių dujų ar medžiagų turinčios įrangos apskai­tos tvarkos aprašas. Jis tai­komas juridiniams bei fiziniams asmenims, užsiimantiems individualia veik­la (įmonės), F-du­jų gamyba, importu, eksportu, F-dujų ir OAM įvežimu (išvežimu) į Lietuvą, jų naudojimu, surinkimu iš produktų bei įrangos, recirkuliavimu, regeneravi­mu, šių medžiagų turinčios įrangos bei produktų sunaikinimu. Todėl ūkio subjektai, naudojantys stacionarią šaldymo, oro kondicionavimo įrangos ir šilumos siurb­lių, kuriuose (kiekviename išvardintos įrangos vienete) yra 3 kg ar daugiau F-dujų ar OAM, privalo turėti šaldymo įrangos techninius ir priežiūros pasus. Kartą metuose privaloma atlikti šios įrangos sandarumo dėl dujų nuotėkio patikrą, apie jos rezultatus pažymint šaldymo įrangos pase. 

Įmonės, naudojančios stacio­narios šaldymo, oro kondicio­navimo įrangos bei šilumos siurblių, kuriuose (kiekviename išvardintos įrangos viene­te) yra 3 kg ar daugiau F-dujų ar OAM; turinčios gaisro gesinimo įrangos, izoterminių sunkvežimių, izoterminių prie­kabų šaldymo įrangos, taip pat aukštos įtampos skirstymo įrenginių, kuriuose (kiek­viename išvardintos įrangos vienete) yra 3 kg ar daugiau F-dujų; turinčios įrangos, kurioje naudojami tirpikliai, kurių pagrindas F-dujos; turinčios organinio rankinio ciklo įrangos, kurioje yra F-dujų arba šios išvardintos įrangos, techninę priežiūrą bei remon­tą vykdantis subjektas aplinkos apsaugos agentūrai per informacinę sistemą IS „AIVIKS“ kasmet, iki kovo 1 d., turi pateikti užpildytą AM2 formą ir jos AM2Š.1, AM2G.2, AM2A.3, AM2T.4, AM2S.5 ar AM2R.6 priedą, priklausomai nuo įran­gos, nurodant apie praėjusiais kalendoriniais metais turėtą ar prižiūrėtą įrangą.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę šią tvarką, atsako pagal LR Administracinių nusižengimų kodekso 309 ir 310 straipsnius.

Praėjusiais metais Šilalės ra­jone buvo nustatyti 9 tokio pobūdžio pažeidimai. Pa­tik­rinimai bus atliekami ir šiemet, todėl būtina vykdyti visus privalomus reikalavimus.

Antanas LEŠČAUSKAS

Šilalės rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas

Nuo 1999-ųjų Jungtinės Tautos vasario 21-ąją skel­bia tarptautine gimtosios kalbos diena. Jos tikslas - kad įvairiose šalyse gyvenantys žmonės neužmirštų savo gimtosios kalbos ir ją puoselėtų.

Šiai dienai įprasminti Obelyno pagrindinėje mokykloje visą mėnesį vyko įvairūs renginiai. Pirmasis - Nacionalinio diktanto konkursas, kuriame dalyvavo ne tik mokiniai, mokytojai, bet ir mokyk­los darbuotojai, mokinių tėveliai. Susidomėjimo sulaukė ir viktorina „Žodis žodį veja“. Įdomūs klausimai skatino vaikus aktyviai dirbti komandoje, išklausyti vienas kito nuomonę bei priimti bendrą sprendimą.

Lietuvių kalba ne vieną dešimtmetį buvo naikinama ir niekinama, bet išliko. Vyresniųjų klasių mokiniai vykdė projektą „Gimtojo žodžio kelias“, parengė studiją apie Martyną Mažvydą bei pirmąją lietuvišką knygą, apie spaudos draudimo metus, knygnešius ir pirmuosius laikraščius, susipažino su raštija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Kristijono Donelaičio gyvenimu ir kūryba.

Mokinių fantazija bei kūrybiniai ge­bėjimai atsiskleidė, piešiant gražiausią žodį, o kalbos skambėjimą jie pademonstravo meninio skaitymo konkurse „Skambėk, gimtasis žodi“. Geriausiais skaitovais tapo pirmokas Pijus Eidėnas ir ketvirtokė Audronė Žukauskaitė, kurie balandžio 8 d. dalyvaus konkurse Kvėdarnos Prano Liatuko mokyk­loje.

Visą mėnesį vykę renginiai baigėsi dalyvavimu respub­likiniame konkurse „Švari kal­ba - švari galva“, kurio tiks­las - skatinti vaikus interneto erdvėje vartoti lietuviškus rašmenis bei taisyklingą lietuvių kalbą.

Gabrielė GERDAUSKAITĖ

Obelyno pagrindinės mokyklos 6 klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Minint Knygnešio dieną, Kvėdarnoje pagerbtas vieno iš žymiausių Šilalės rajono knygnešių Petro Kavaliaus­ko atminimas. Ant jo kapo Kvėdarnos Prano Liatuko pra­dinės mokyklos 4a klasės mokiniai ir būrelis vietos gyventojų uždegė žvakeles, pagiedojo giesmių. Mi­nė­jimą surengė Kvėdarnos kultūros namų kultūrinės veiklos vadybininkė Aldutė Rimkienė.

P. Kavaliauskas, būdamas 16 metų, po sunkios ligos apako, tačiau ir tai jam netrukdė platinti lietuvišką spaudą. Su žmona Ona Siurplyte gyveno Gvaldų kaime, prie kelio Pajūralis – Judrėnai. Buvusios sodybos vietoje pastatytas paminklinis akmuo.

Artimiausias kelias parsivežti knygų žemaičiams buvo dabartinėje Pagėgių savivaldybės teritorijoje esantys Bitėnai. Tai – Mažosios Lietuvos kaimas, kuriame veikė Martyno Jankaus spaustuvė.

Parsigabenti knygų į Bitėnus arkliais, lydimas pagalbininko, keliaudavo ir P. Kavaliauskas. Ne kartą buvo praradęs ir knygas, ir vežimą su ark­liu, tačiau patriotizmas, lietu­vybės puoselėjimas buvo stipresnis už valdžios persekiojimus bei draudimus.

Mokiniai aktyviai atsakinėjo į klausimus iš knygnešių istorijos ir buvo apdovanoti saldžiais rėmėjų prizais.

Andžela VARANIENĖ

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos mokytoja metodininkė 

Albino RIMKAUS nuotr.

Minėdami žemės ir vandens dienas, Obelyno pagrin­dinės mokyklos 5-10 klasių mokiniai įsitraukė į įvairias veiklas: kūrė dainas, eilėraščius ir filmukus, ruošė lanks­tinukus, stendus, simbolinį Žemės rutulį iš atliekų.

Visa mokyklos bendruomenė įsi­traukė į projektą-inicia­tyvą „Že­mės šokis“ ir nepamiršo savo ilgametės tradicijos – inkilų kėlimo bei paukščių grįžtuvių laukimo. Tad inkilus gamino net ir darželinukai, ikimokyklinukai bei pradinių klasių vaikai.

Renginyje dalyvavo Pagramančio regioninio parko direkcijos kultūrologė Lina Misiulytė bei ekologas Tomas Kalašinskas, kurie papasakojo apie direkcijos veiklą, saugomus objektus, gyvūnų, augalų rūšis. Visi vieningai sutarėme, kad privalome rūpintis mus supančia aplinka, įvertinti žemės bei vandens svarbą ir naudą kiekvienam gyvam organizmui. Tad jų teršti - nevalia.

Rita ZABĖLĖ, 

Obelyno pagrindinės mokyklos biologijos mokytoja 

AUTORĖS nuotr.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi kvėdarniškė Irena Jančauskienė piktinosi, kad jau kuris laikas mies­telyje nebeveikia biblioteka. Moteris teiravosi, kiek laiko ji bus uždaryta, o žmonėms teks gyventi be knygų.

„Bene vienintelis dar likęs kultūros židinys buvo uždarytas kovo pradžioje. Kalbama, jog dėl renovacijos. Bet jokie darbai ten dar nė nepradėti. Negalime nieko paskaityti nei pasikeisti jau perskaitytų knygų. Pikta, kad šitaip neatsižvelgiama į miestelio gyventojų poreikius“, – dėstė savo požiūrį moteris.

Šilalės viešosios bibliote­kos direktorė Astutė No­rei­­kienė viliasi, jog per balan­džio mėnesį pavyks šią prob­lemą išspręsti. Pa­sak jos, renovacijos laikotarpiu Šila­lės viešosios bibliotekos Kvė­darnos filialui teks ieškoti naujų patalpų.

„Planuojama pastatą renovuoti, ir mums buvo pranešta, kad privalome išsikraustyti. Tą ir padarėme – visas knygas parsivežėme į Šilalę. Veiklą nutraukė ir tame pačiame pastate įsikūręs kultūros cent­ras. Kiek žinau, netrukus ten pradės griovimo darbus.

Rajono tarybos posėdyje prašysime leidimo skelbti konkursą naujų patalpų paieškoms, nes neaišku, kiek laiko renovacija užtruks: gal užteks metų, o gal prireiks ir dvejų. Tokiam ilgam laikui skaitytojų be knygų tik­rai nepaliksime. Tačiau kol kas tikimės jų kant­rybės bei supratingu­mo“, – sako viešosios bibliotekos direktorė.

Iki šiol Kvėdarnos biblio­te­ka su beveik 8000 knygų bu­vo įsikūrusi 60 kv. met­rų patalpose. A. Noreikienės teigimu, mažesnėse patalpose vargu ar pavyktų sutilpti net laiki­nai – tokiam kiekiui knygų reikia bent minimalios erd­vės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.