Ketvirtadienį mokyklinis skambutis vėl pakvies vaikus - prasideda dar vieni mokslo metai. Tačiau ir šiemet mokinių mažėja, todėl dalis suolų liks tušti. Nauja tik tai, jog nuo šio rudens tuščias vietas klasėse finansuoti turės savivaldybė.

Išlieka mažėjimo tendencijos

Šį rudenį Lietuvoje pradedamas įgyvendinti privalomas priešmokyklinukų mo­ky­mas. Ne pirmas ruduo še­šiamečiai skuba į mokyk­las, todėl didelių permainų nesitikima, nereikės ir papildomų etatų. Visgi Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė pripažįsta, kad tikėtasi sulaukti net 30 priešmokyklinukų daugiau.

„Vienas kitas gal dar atsiras, bet aišku, jog didžioji dauguma vaikų tik deklaruoti mūsų rajone, o gyvena kitur - gal net užsienyje“, - sako vedėja. 

R. Kuzminskaitė suskaičiavo, kad šiemet rajono mokyk­lose mokysis maždaug 150 mokinių mažiau. Pradinukų bei priešmokyklinukų, lygi­nant su praėjusiu rugsėju, ma­žėja penkiasdešimčia, vy­res­niųjų klasių mokinių – šim­tu.

„Nors mažėjimo tendenci­jos lėtėja, jos vis dar išlieka“, - sako Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja.

Šį faktą labiausiai pajus Obe­lyno pagrindinė mo­kykla. Pir­mą kartą joje formuojama jungtinė klasė, pa­prastai atverianti kelią mokyklos nykimui. Gali būti, kad to priežastys slypi tėvų siekyje ga­rantuoti savo vaikams kiek įma­noma geresnį išsilavinimą bei vežioti juos į miesto mokyklas.

Jungtinių klasių bus ir Ža­deikių pagrindinėje. Nors klasių komplektų čia nesumažės, tačiau dar daugiau suolų liks tuščių - jau dabar aišku, jog Žadeikių pagrindinėje šiais mokslo metais mokinių skaičius sumažės gera dešimtimi.

Niekas garsiai nesako, bet ne pati geriausia padėtis ir Drobūkščių pradinio ugdymo skyriuje: šiemet čia planuojama mokyti dešimt iki­­mokyklinukų, dviejo­se jung­ti­nėse klasėse bus aš­tuo­niolika pradinukų. Vis dėl­to ši mokykla dar keletą metelių greičiausiai laikysis, o kai kurių kitų, net pavadintų daugiafunkciais centrais, nykimas gali prasidėti jau po kelių dienų.

Diskusijų išvengti nepavyks

Didžiausių netikėtumų šis rugsėjis gali pažerti Bijotų bei Tenenių daugiafunkciams cent­rams. Ir viename, ir kitame planuojama turėti po dvi jungtines pradinukų klases. Ta­čiau ir jos bus labai nedidelės.

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistų duomenimis, Bijotų daugiafunkciame centre šiemet turėtų mokytis du pirmokai, vienas antrokas, penki trečiaklasiai ir keturi ketvirtokai. Iki­mokyklinio ugdymo grupėje bus trys priešmokyklinukai.

Nė kiek ne geriau atrodo Te­nenių daugiafunkcio centro perspektyvos: pirmą klasę lan­kys du, antrą - trys, trečią - du, ketvirtą - šeši mokiniai. Gerokai daugiau tikimasi sulaukti priešmokyklinu­kų - rugsėjo 1-ąją jų turėtų ateiti aštuoni. Jei tik tų vaikų tėvai nepersigalvos ir neišveš savo pradinukų mokytis į didesnes mokyklas.

„Tikrai nenorėčiau, kad ma­no vaikas tokioje mokyk­loje mokytųsi. Kaip turėtų Bi­jo­tuose jaustis vienas antrokas tarp keturių ketvirtokų? O paskui norime gerų egzaminų rezultatų. Dvylika vaikų per keturias klases nėra mokykla. Ir kai pasakai, jog mūsų rajone yra tokių mokyk­lų, sako, kad per gerai gyvename. Apie jokią ekonomiką šiuo atveju negalime kalbėti: dvylika vaikų moko trys mokytojai, dirba keturi kūrikai, sargas  ir dar karštus pietus iš Pajūrio reikia atvežti“, - piktinasi savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus.

Kaimo reikalų komiteto posėdyje užsimezgusios dis­ku­sijos, matyt, nepavyks iš­veng­ti ir prasidėjus naujiesiems mokslo metams. Mero pava­duo­tojas Valdemaras Ja­se­vi­­čius informavo, jog prie mo­­kyklų klasių komplektų su­­darymo prisieis grįžti po mėnesio, kai bus aiškiau, kiek iš tikrųjų mokinių yra rajono mokyklose. 

Teks papurtyti biudžetą

Moksleivių išlaikymas mokyklose iki šiol buvo valstybės rūpestis, savivaldybė iš savo biudžeto finansuodavo tik mokyklų ūkinius poreikius. Nuo šio rudens  iš rajono biudžeto gali tekti skirti lėšų ir mokinio krepšeliui - ministerija reikalauja, kad už tuščias vietas klasėse sumokėtų savivaldybės.

Tikimasi, jog tai paskatins rajono vadovus prisiminti ekonomiką ir nelaikyti mokyk­lo­se pustuščių klasių.

R. Kuzminskaitė pripažįsta, kad visoms rajono mokyk­loms, išskyrus daugiausiai mo­kinių turinčią Šilalės Da­riaus ir Gi­rė­no progimna­ziją, moksleivių krep­šelio lėšų trūksta. Taip yra dėl to, jog didžioji dalis vaikų mokosi kaimo mokyklose. Savivaldybės tarybos nariai jau dabar norėjo sužinoti, kiek pinigų iš biudžeto gali tekti papildomai skirti mokyk­loms, tačiau atsakymo nesulaukė.

Iki šiol savivaldybėms bu­­­vo leidžiama perskirstyti 7 proc. valstybės skiriamo moks­­lei­vių krepšelio. Taip buvo nuskriaudžiamos di­džio­sios mo­­­kyklos, bet iš­sau­gomos ma­žosios kaimo mokyklė­lės.

Pasak Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos, kol kas nėra aišku, kaip savivaldybė turės padengti iki šiol valstybės finansuotas tuščias vietas klasėse. Jos manymu, turės būti užskaita: kai kuriose didžiųjų mokyk­lų klasėse yra daugiau kaip po 20 mokinių, todėl jie „padengtų“ kitose, neskaitlingose klasėse esančias tuščias vietas.

„Kitu atveju būtų nelogiška: pinigų trūktų net gimnazijoms“, - įsitikinusi R. Kuz­mins­kaitė.

Kaip bus iš tiesų ir kiek tuščių suolų liks mūsų rajono mokyklose, paaiškės jau po kelių dienų.

Tik skaičiai 

Šiemet rajono mokyklose planuojama sukomplektuoti 20 priešmokyklinio ugdymo grupių ir 168 klases.

Rugsėjį mokyklos priims 298 priešmokyklinukus, pagal bendrojo ugdymo programą turėtų mokytis 3147 mokiniai.

Suaugusiųjų mokykloje šiemet žada mokytis 20 mokinių, bus sudarytos 3 specialiosios klasės.

Daugiausiai mokinių - net 755 - rugsėjo 1-ąją turėtų sulaukti  Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija. Joje numatyta sukomplektuoti 33 klases. Progimnazijoje formuojamos ir 4 priešmokyklinukų klasės, jose laukiama 84 vaikų.

Kaimo mokyklų lyderis - Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija. Šiais metais joje ketina mokytis 352 mokiniai bei 25 priešmokyklinukai. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją žada lankyti 491 gimnazistas. Jeigu trečioje gimnazijos klasėje bus 109 mokiniai, mokykla turės teisę formuoti papildomą klasę. Tokiai išlygai ketvirtadienį pritarė Šilalės savivaldybės taryba.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusią savaitę susitikti su rajono gyventojais bei atsakyti į jiems rūpimus klausimus į Šilalę atvyko ap­linkos ministras Kęstutis Trečiokas ir viceministrė Dai­va Matonienė. Ne itin gausiai susirinkusi auditorija labiausiai domėjosi tikru skauduliu tapusia renovacija, teiravosi, kaip žadama spręsti problemas dėl laukinių žvėrių daromos žalos atlyginimo, diskutavo apie šiemet įvestą depozito sistemą, apleistų pastatų priežiūrą.

Susitikime dalyvavo ir Seimo narys Remigijus Žemai­taitis, savivaldybės atstovai.

Karščiausios diskusijos - dėl mokesčių už šiukšles 

Susitikime neišvengta vieno labiausiai aptarinėjimų klau­simų apie atliekas bei jų surinkimą. Šia tema prakalbęs ministras negailėjo kriti­kos atliekų tvarkymo įmonėms.

„Didžiausia problema, ma­no manymu, - ta, kad tai yra bene vienintelė pas­lauga, kurios kainos pa­imamos „iš oro“. Jų dydžių netvirtina kainų komisija, o visa atsakomybė gula ant savivaldybių pečių. Todėl yra didelė netvarka. Nebijau drąsiai pasakyti, jog šitas „biznis“ kuo toliau, tuo labiau panašėja į mafijinį. Kartais susidaro vaizdas, kad šią sritį valdo kažkokia gauja. Nors iš tikrųjų taip tikrai nėra.

Džiaugiamės, jog pavyko priimti sprendimą dėl dvinarės rinkliavos kainos. Pagrindinis reikalavimas buvo aiškumas – kad visos sąnaudos būtų pagrįstos ir gyventojai matytų, už ką jie moka. Iki naujų metų savivaldybės turėtų patvirtinti naują mokestį, ir tuomet išvysime tikruosius rezultatus“, - kalbėjo ministerijos vadovas.

Jis sulaukė klausimo, ar nebūtų tikslinga šiukšlių išgabenimo kainą skaičiuoti pagal išvežamų atliekų svorį, mat dažną pykdo išpūsti mokesčiai, kai atliekų į konteinerį prikraunama minimaliai, o mokėti vis tiek reikia fiksuotą mokestį. Pasak K.Trečioko, toks variantas galbūt ir įmanomas, tačiau jį įgyvendinti ir šiukšlių išvežimo mašinose įmontuoti specialias svarstykles būtų labai brangu. Be to, žinant lietuvių būdą, gali atsitikti ir taip, jog, siekdami į konteinerius prikrauti kuo mažiau atliekų, žmonės ims jas deginti, užkasinėti bei pan.

Aptarta ir vandentvarkos tema. Ministras apgailestavo, kad nors į naujus vandentiekio tinklus investuota milijardai eurų, dar daug kaimų bei mažesnių miestelių iki šiol neturi nei centralizuotai tiekiamo vandens, nei nuotekų sistemų. K.Trečiokas pa­ragino rajono valdžią, bend­radarbiaujant visam Taura­gės regio­nui, kuo efektyviau iš­nau­doti gaunamą paramą, nes nuo 2020-ųjų finansavimo šal­tiniai gerokai išseks.

Atsakęs į šilališkių klausimus, ministras išskubėjo susitikti su UAB „Šilalės mediena“ vadovu Virgilijum Žygaičiu. Be­veik 200 darbuotojų turinčioje vienoje didžiausių Lie­tuvoje medienos perdirbi­mo įmonių aptarti aktualūs medienos trūkumo, pirkimo iš užsienio, miškų kirtimo normų, kertamų medžių amžiaus trumpinimo klausimai. K.Trečiokas pažadėjo ieškoti kuo palankesnių sprendimų nesąžiningoje konkurencinėje kovoje su kitomis užsienio valstybėmis.

Į Lietuvą žengia kvartalinė renovacija

Bene daugiausiai aist­rų salėje užvirė, viceminist­rei D.Ma­tonienei prakalbus apie renovaciją. Anot jos, Ši­lalės rajonas kitų savi­valdybių kontekste šioje srityje yra ties viduriu. Dau­gia­bučių namų modernizavime lyderiauja Ignalina, jau atnaujinusi 76 namus bei siekianti 100 procentų reno­vuoti visus mieste esančius daugiabučius. Tarp pirmaujančių yra ir Druskininkai, Alytus, Anykš­čiai, Molėtai, Mažeikiai, Tau­ra­gė, Jonava. Tačiau esama ir taip vadinamų baltųjų dė­mių – savivaldybių, kuriose dar nerenovuotas nė vienas daugiabutis. Tarp tokių įvardijami Visaginas bei Pagėgiai, sunkiai sekasi ir Kalvarijos savivaldybei.

Šilalės rajone renovacija baig­­­ta 11-oje namų, investi­ci­niai projektai suderinti 27-iuose. „Ši­lalės artojas“ pasiteiravo D.Matonienės, ko Ši­lalei trūks­­ta, kad kol kas negalime patekti į lyderių lentelę. Vi­ce­ministrė kaip svarbiausius trū­ku­mus įvardijo bend­ra­vi­mo su gyventojais bei atsakingų už daugiabučių atnaujinimą asmenų iniciatyvumo stoką.

„Labai svarbu, jog savivaldybė būtų atvira ir pateiktų gyventojams kuo daugiau įvairių duomenų. Tačiau iš susitikime diskutavusių šilališkių supratau, kad jie neturi pakankamai žinių dėl kompensacijų, kitų svarbių dalykų. Daugelis net nežino, jog tiems, kurie gauna kompensacijas, renovacijos išlaidos yra padengiamos šimtu procentų, nieko iš savo kišenės mokėti nereikia. Žmo­nėms trūksta platesnės informacijos apie šios prog­ramos naudą. Juk jie, pasiryžę pradėti renovaciją, nieko nepraras. Todėl namų administratoriai privalo kalbėtis su žmonėmis. Be to, patys daugiabučių gyventojai irgi turi būti aktyvūs, ateiti į susirinkimus, domėtis procesu“, - kalbėjo D.Ma­tonienė.

Šilalėje daugiabučių namų atnaujinimas kaip reikiant prisvilo dėl kai kurių rangovų kaltės: UAB „Tilta“ bandė žmonių kantrybę, vis atidėliodama darbų pabaigą ar staiga visai dingdama iš statybviečių, UAB „Norvila“ pridarė broko ir taip pat ignoravo darbų terminus – šios bendrovės renovuoti objektai iki šiol nebaigti. Už renovacijos reikalus Aplinkos ministerijoje atsakinga D.Matonienė „Šilalės artojui“ sakė, jog nors šios dvi įmonės dėl neatsakingų veiksmų žinomos nėra, ji pasidomės, kokia yra situacija.

Metų pradžioje renovacijos administratorius - UAB „Ši­la­lės šilumos tinklai“ - laikraščiui skundėsi, kad esą darbai daug kur stovi ne vien dėl statybininkų, bet ir dėl Aplinkos ministerijos kaltės: valstybė pritrūkusi lėšų ir nebežinanti, iš kur jų gauti. Atsakydama į šį priekaištą, D.Matonienė mestelėjo akmenuką į šilališkių daržą.

„Niekada nereikia ieškoti kal­tų. Svarbiausia siekti re­zul­tatų. O jie yra akivaizdūs - Lie­tuvoje jau atnaujinta tūks­tančiai namų, finansavi­mas, kurį gavome, - beveik 700 milijonų eurų. Tačiau derėtų suprasti, jog lėšos neskirstomos kaip kokiame kios­kelyje. Tai daroma pla­nin­gai. Labai svarbu sužiūrėti, kiek per metus galima pasirašyti kontraktų ir kokie yra finansiniai pajėgumai bei realios galimybės. Pernai Lietuvoje renovuoti 574 namai. Šių metų tikslas - atnaujinti apie 800-900 daugiabučių. Toks subalansavimas būtinas dėl to, kad darbai būtų atlikti laiku ir kokybiškai, namas neliktų neribotam laikui „užkonservuotas“. Deja, tokios patirties, kai, pasirašius sutartis, darbai vykdavo labai ilgai, turime. O dėl to atsakomybė tenka ir renovacijos administratoriui. Todėl pagrindinis tikslas yra pasiekti, jog žmonės nepatirtų nepatogumų. Kai padaromas investicinis projektas, parengiamas techninis projektas, renovaciją privaloma įgyvendinti labai greitai“, - komentavo viceministrė.

Artimiau­sio­mis savaitėmis ministerija žada savivaldybėms teikti naujus kvietimus dalyvauti kitame renovacijos etape. Kiek namų Šilalės rajone panorės jame dalyvauti, parodys laikas. Tačiau D.Matonienė ragina šilališ­kius ne­snaus­ti ir nelaukti, kol re­novacijos traukinys nuvažiuos: kitame etape žmonės dar gaus 35 proc. valstybės paramą, vėliau ji besieks 30 proc., o nuo 2020 m. Europos Sąjungos parama baigsis. Ir jei valstybė neras kitokių finansavimo šaltinių, atnaujinti namus teks vien iš savo kišenės.

Beje, daug kam buvo staig­mena, kad dalyvauti modernizavimo programo­je gali ne tik daugiabučiai, bet ir individualūs namai. Tie­sa, Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) kvietimus teikti paraiškas gauti paramą atnaujinimo (modernizavimo) ir at­sinaujinančių energijos išteklių diegimo pro­jektams individualiuose namuose iš Klimato kaitos specialiosios programos lėšų tei­kia kartą per metus. Šie­met šiai prog­ramai finansuoti skirta 2,8 mln. Eur.

Šilališ­kiams D.Ma­to­nienė pri­­­sta­tė ir naująjį kvartalinės re­novacijos modelį. Tie­sa, nors susitikime dalyvavę ra­jo­no valdžios atstovai bei In­ves­ti­cijų ir statybos skyriaus vedė­jas jį vertina pakankamai skep­tiškai, mat iki šiol nėra aišku, kokį finansinį indė­lį į šį procesą tektų skirti savivaldybei bei kas turėtų mokėti už aikštelių, įvažiavimų, kiemų tvarkymą, aplinkos viceministrė „Ši­lalės artojui“ prognozavo, jog, jei bus noro, kvartalinė renovacija Šilalėje galėtų startuoti greitai, galbūt net kitais metais. Pirmieji kvartalinės renovacijos žingsniai planuojami Maironio bei Dio­nizo Poš­kos gatvėse.

D.Matonienė pakvietė Šila­lės rajono savivaldybės atstovus atvykti į ministeriją ap­tarti būsimą renovacijos mo­delį, pažadėjo supažindinti su finansiniu planu ir atsakyti į klausimus.

Laikas parodys, ar šie susitikimai duos apčiuopiamos nau­dos šilališkiams ir ar viskas nebus pamiršta iki kitų rinkimų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ministras susitiko su UAB „Šilalės mediena“ vadovu (dešinėje)

Apie socialines pašalpas gaunančius žmones esame prisiklausę visokių kalbų. Jie ir šiokie, ir tokie, ir anokie. Veltėdžiai, girtuokliai ir parazitai. Bet kai prieini arčiau, viskas atrodo sudėtingiau.

Socialinė pašalpa - ne dykai

Darbininkai, po savaitgalio atėję tvarkyti Bijotų bend­ruomenės parko, pašiurpo. Pavėsinės, kur vyko audringi kažkieno baliai, ne tik primėtytos šiukšlių bei tuščių butelių. Išvartyti suolai, nudraskyti elektros laidai, o iš sulaužytų baldų mėginta užsikurti laužą. Gerai, kad įsisiautėjusiems girtuokliams tai nepavyko - juk viskas galėjo pasibaigti gaisru.

Iškviestas elektrikas sutvarkys laidus, o darbininkai sustatys suolus ir sušluos šiukšles. Kaimo poilsiavietė vėl atrodys kaip iki vandalų siautėjimo. Ja gali naudotis visi norintys, nes tai yra kaimo bendruomenės turtas, o atšventę savo šventes, tarkime, gimtadienius, turėtų palikti tvarkingą aplinką. Deja, taip ne visada būna.

Vieni laužo ir šiukšlina, o kiti tvarko. Savanoriai?

- Ne, mes dirbame už pašalpas, - sako darbininkai.

Be jų gražus ir tvarkingas Bijotų kaimas, ko gero, atrodytų truputį kitaip. Tai pripažįsta ir seniūnas Steponas Jasaitis:

- Jeigu ne visuomenei naudingi darbai, mums būtų sunku išlaikyti tvarką. Ir čia, ir Girdiškėje. Viešiesiems darbams lėšų gauname nedaug, šiemet jų skirta beveik perpus mažiau nei pernai. Iš viso viešųjų darbų - tik keturiems žmonėms po du mėnesius. O visuomenei naudingus darbus šį mėnesį atlieka 17 žmonių, jie turės atidirbti po 40 darbo valandų. Tai - jau paspirtis.

Pamatę fotoaparatą, darbi­ninkai labai neapsidžiaugė. Buvo matyti, jog žmonės gėdijasi. Tikriausiai ne savo darbo, kuris skirtas viso kaimo labui, bet savo socialinės padėties. Juk esame visko prisiklausę apie socialines pašalpas gaunančius žmones. Girdi, tai vos ne parazitai, kurie skursta todėl, kad yra girtuokliai ir tingi dirbti. Tačiau jeigu jie nedirba, tai kas sutvarko viešąsias Bijotų erd­ves?

- Visaip nutinka. Esame turėję vargo. Būna, paduodi įrankius, o paskui nerandi, kur jie išmėtyti, su girtu darbininku jau nesusišnekėsi, - pasakoja seniūnas. - Ir nepatogu prieš tuos, kurie sąžiningai atidirba nustaty­tas valandas. Prieš keletą metų įsivedėme lapelių kont­rolę. Kiekvienas gauna kont­rolės lapelį, o atidirbęs nustatytas keturias valandas pri­valo atnešti man jį pasirašyti. Ateis girtas - tikrai nepasirašysiu. Arba jeigu darbų organizatorius man pasakys, jog žmogus prasistumdė tą laiką ir nieko neveikė. Kiek­vienas turi atidirbti dešimt dienų po keturias valandas, visos valandos turi būti užskaitytos. Kitaip pašalpos ne­bus. Įvedus šitokią tvarką, reikalai pasitaisė.

Seniūnas pripažįsta, kad 100 eurų pašalpa nėra dideli pinigai. Juos padalijus iš 40 valandų, išeina po 2,5 euro už valandą. Daug tai ar mažai? Dirbantis žmogus per mėnesį gauna į rankas (atskaičius mokesčius) 317 eurų minimalios algos. Tą sumą padalijus iš atidirbtų valandų, išeina 1,9 euro už valandą. Taigi visuomenei naudingų darbų valanda įkainuota geriau, negu minimalią algą gaunančio darbininko. Tačiau suma yra tris kartus mažesnė.

Apie „laimę“ gyventi iš pašalpų

„Kai kurios moterys gimdo vaikus todėl, kad galėtų gyventi iš vaikams skirtų pašalpų. Tu­rint daug vai­kų, galima pa­čiam ir ne­bedirbti“... Tik­riausiai visi esame girdėję tokių kalbų?

Kartu su Bijotų seniūnijos socialine darbuotoja Ligita Mockiene važiuojame į vieną gausią šeimą. Po trobą laksto šeši vaikai. Kiti du jau sulaukė pilnametystės, tėvai už juos iš valstybės negauna nė cento. O už tuos šešis iš viso skiriama tik 91 euro išmoka. Motina bedarbė, bedarbės pašalpa - 160 eurų. Taigi visas šeimos biudžetas - 250 eurų per mėnesį.

Artėja rugsėjis. Kaip už tokius pinigus išleisti vaikus į mokyklą? Vyresnieji važiuos į Kaltinėnų gimnaziją, o ten reikia uniformų. Motina suka galvą, kaip jas nupirkti.

- Vaikams dar bus išmokėta po 57 eurus paramos mokymo reikmėms įsigyti, - sako L.Mockienė. - Ta suma šiek tiek padidėjo - anksčiau buvo tik 40 eurų. Paprastiems uniforminiams švarkeliams bei knygoms turėtų užtekti...

Bet juk pakilo kainos! Dau­giavaikė mama tai pastebi kas­kart, kai tik nuvažiuoja į parduotuvę.

- Aš jau nekalbu apie didįjį kainų šuolį, kai buvo įvestas euras, - sako ji. - Kainos ir dabar nuolat kyla. Ypač ryš­kiai - po liepos pirmosios, kuomet padidėjo minimali alga. Kai kurios prekės pabrango ir po kelioliką centų. Pasakykite, kaip mums, aštuoniems žmonėms, išgyventi iš 250 eurų? Per dieną aš negaliu išleisti nė 10 eurų. Tai kiek vienam žmogui išeina?

Skaičiuojame. Vienam žmogui per dieną išeina po eurą ir kelis centus. Išgyventi už tokius pinigus - jau meistriškumas. Moteris sako išmokusi viską gerai skaičiuoti ir rasti pigiausią variantą. Nuėjusi į parduotuvę, ji ieško ne geresnio, bet paties pigiausio daikto.

- Jeigu kas nors mums pa­vydi tos laimės gyventi iš pašalpų, tai aš mielai ją atiduodu, - sako motina. - Kuo didesnė minimali alga, tuo mums sunkiau. O ji jau kelis sykius kelta, kartu su ja auga ir kainos, tačiau mūsų pašalpos nejuda iš vietos. Taip ir likome su vienu euru, už kurį tenupirksi kaip ir už buvusį litą...

Visgi už eurą dienos neišgyvensi. Skaičiuok neskaičia­vęs - maistui tokių pinigų neužteks. Neišgyvena ir šita šeima. Ji turi kelis hektarus žemės, laiko tris karves, užsiaugina vištų. Grietinės, varškės pirkti nereikia, pieno dar parduoda pieninei.

- Tai iš tiesų labai darbšti ir taupi šeima, - tvirtina socialinė darbuotoja. - Todėl labai neteisinga sakyti, kad visi pašalpų gavėjai - būtinai tinginiai bei veltėdžiai. Ši šeima griauna ir kitą mitą. Atseit, jeigu pašalpų gavėjai, tai jau girtuokliai. Ir ne alkoholis yra šios šeimos bėda.

Bet juk ji įrašyta į socialinės rizikos įskaitą!

- Socialinė rizika ne visuomet kyla dėl girtavimo, - sako L.Mockienė. - Tai - dar vienas mitas. Šeima gali nesusitvarkyti savo buities, deramai neprižiūrėti vaikų, ir tie turėti problemų mokykloje.

Šioje šeimoje vyras galėtų gauti socialinę pašalpą, ir tai būtų šiokie tokie pinigai, tačiau jų valdomas turtas neleidžia tokios pašalpos mokėti. Sakyčiau, va­dinamasis turtas, nes labai abejoju, ar jie turi naudos iš antro apleisto namo, iš kelių nevažiuojančių autobusiukų, kurie tik užgriozdina kiemą. Bet formaliai tai yra turtas, jų nuosavybė - iš to skaičiuojamos galimos pajamos.

Metę gerti - tai baltos varnos!

Važiuojame į kitą šeimą. L.Mockienė pažada parodyti truputį šviesesnį, labai optimistinį vaizdą.

Paprastas medinis kaimo namelis, viduje - pabrėžtina tvarka ir švara. Prie kompiuterio žaidžia paaugliukai. Šeimininkas virtuvėje džiaugiasi nauja skalbimo mašina. Ji ne visai nauja, tačiau atrodo ir veikia kaip naujutėlė. Atidavė vienas pažįstamas.

Su vaikais - jokių vargų. Mokykla džiaugiasi, jog jie yra labai geri, gabūs. Tėvai dar visai neseniai turėjo bė­dą - alkoholį. Bet jie nuo pavasario negeria.

Kas per tą laiką pasikeitė?

- Pasikeitė viskas, - prisipažįsta vyras. - Šviesi galva.

Gyvena jie iš pašalpų ir atsitiktinių darbų. Dar yra žmonos motinos keli hektarai žemės - išlaiko karvę. Labai susispaudus, suduria galą su galu. Svarbu nepragerti nė euro.

Pavasarį jie sutiko užsikoduoti. Dabar metus neturėtų siekti taurelės.

- Suleido kažkokių vaistų, užkaito galva. Sako, dabar metus negersi. Aš dar pajuokavau, kad užkoduotų visam gyvenimui, tačiau jie paaiškino, jog gali tik metams, - pasakoja vyras. - Jeigu norėsime, galėsime vėl nuvažiuoti.

Ar jis važiuos dar sykį?

- Tikriausiai ne, - sudvejoja vyras. - Čia ne tiek vaistai svarbu, kiek nusistatymas. Jeigu aš nusistatęs, tai kam koduotis?

- O aš tikriausiai važiuosiu, - prisipažįsta jo žmona. - Užsikodavus ramiau.

Jie abu pastebėjo, kad negeriant gyventi lengviau, o ir vaikams dienos yra ramesnės. Atsirado daugiau atsitiktinių darbų. Anksčiau kaimyno negalėjo prisišaukti į pagalbą, o dabar - jokių prob­lemų. Reikia parvežti šieną - jis jau čia. Aną savaitę kitas kaimynas pakvietė į talką pastatyti kapinėse paminklą - dar keli eurai į kišenę. Kai būdavo amžinai girtas, niekas nenorėjo turėti jokių reikalų. Žmona tikriausiai eis dirbti pas ūkininką. Tas sutinka priimti. O kas norėtų darbininkės, kuri visą laiką girta?

Jeigu abu tėvai pamatė, kad saugoti blaivią galvą yra verta ir dėl vaikų, ir dėl savęs, tai gal jau pergalė?

L. Mockienė sako, jog labai norėtų šituo tikėti.

- Džiaugiamės šilališkio Vy­tauto Ruzgio pagalba. Jis daug dirba su alkoholikais, neprašydamas už tai algos. Ir tuos žmones jis prikalbino užsikoduoti. Jo dėka Bi­jotuose atsirado nedidelė anoniminių alkoholikų grupelė, kuri susirenka kiekvieną ketvirtadienį. Į tuos susirinkimus atvažiuoja pats Vytautas, jis buvo pakvietęs į svečius anoniminių alkoholikų iš Kauno. Tokie susirinkimai, kur alkoholikai kalba apie save, padeda žmonėms suvokti savo proble­mą, - mano L. Mockienė.

Tačiau ji žino ir kitokių, ne tokių optimistinių pavyzdžių.

Šitai šeimai pasisekė, kad jie abu - vyras ir žmona - kartu ryžosi mesti gerti. Yra vilties, kad atsilaikys. Esame prikalbinę ir daugiau žmonių koduotis nuo alkoholio. Štai viena socialinės rizikos šeima jau buvo ėmusi teikti vilčių, bet po kelių mėnesių viskas grįžo į seną vagą. Mat ryžosi koduotis tik vyras, o žmona, nors ir ne tokia baisi girtuoklė, neatsisakė išgėrinėti. O dar artimiausi giminės? Žodžiu, visa artimoji aplinka buvo prieš tokį žmogaus apsisprendimą, ir tas neatlaikė. Alkoholizmas - ne tik paties alkoholiko problema. Įsivaizduokite situaciją: moteris metusi gerti, o vyras sėdi priešais, gurkšnoja alų, pastato butelį ant stalo. Ką jis čia daro? Pasirodo, grūdina žmonos valią! Tokių „grūdintojų“ - pilni kaimai, ypač - prie parduotuvių. Išgirsta, jog buvęs sugėrovas ryžosi mesti, nebeduoda praeiti. Paragauk bent lašelį! Kiti taip atkakliai siekia partempti žmogų atgal į liūną, tarsi Nobelio premiją gautų už tai! - piktinasi socialinė darbuotoja.

Taigi ir šeimos, kuri ryžosi nebegerti, sėkmė priklausys ne vien nuo jos pačios. Ar ji atlaikys aplinkos spaudimą? O juk reikėtų juos palaikyti.

Deja, taip griuvo dar vienas mitas, kad visuomenė smerkia girtavimą bei siekia savo narių blaivybės. Iš tiesų ji smerkia girtuoklius ir atakuoja metusius gerti. O tai - jau paradoksas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Netiesa, kad socialinė rizika - tik alkoholizmas, - sako Bijotų socialinė darbuotoja L.Mockienė. - Iš tiesų viskas yra sudėtingiau“

Geras pusvalandis, ir kaimo pavėsinėje bus švaru. Šį mėnesį visuomenei naudingus darbus Bijotų seniūnijoje dirba 17 žmonių, gaunančių socialines pašalpas