Gyvenimo nepasirenki – gyvenimą gyveni
Troba, kurioje gimė, užaugo ir paseno, užaugino savo vaikus, Anapilin išlydėjo vyrą ir kurioje pasiryžusi leisti dienas, kol bent kiek leis sveikata, Pūtvės kaimo gyventojos Jedvygos Tenikaitienės teigimu, yra kelių šimtų metų! Močiutė sako, jog čia gyveno dar jos proseneliai, kurie irgi nežinojo, kur šio medinio senovinio namo pradžių pradžia. Gi Jedvygos pradžių pradžia - prieš devyniasdešimt metų. Tokią gražią sukaktį ji paminėjo rugsėjo 4-ąją.
„Ačiū Dievui, kad davė man tiek pagyventi. Aš, matyt, į mamą, kuri irgi gražaus amžiaus sulaukė. Keturios seserys Sirvydikės šeimoje užaugome, o likau tik aš viena. Visos jaunos mirė: 24-erių, 40-ies ir 67-erių. Čia mano tėviškė. Kai pas tėvus augau, po namus, po ūkį sukiojaus, 19 hektarų turėjome įdirbti. Kai ištekėjau, iš pradžių su vyru Jonu gyvenome Burkėnuose, gretimame kaime, iš kur jis ir kilęs buvo. Jonas - šešeriais metais už mane vyresnis, kartu eidavome į šokius, gerai vienas kitą pažinome. Nelengvas jam likimas atiteko: buvo pokaris, baisūs laikai, kai dienomis lankėsi vieni, naktimis - kiti, ir abejų turėdavai bijoti. O kaimo žmonės išbalsavo, kad Jonas būtų seniūnu. Sudėtinga jam buvo išlaviruoti... Paskui kolūkyje brigadininku paskyrė, po to pats išėjo dirbti į ryšių tarnybą Šilalėje.
Geras buvo šeimos tėvas ir man vyras. Sutarėme, o kaip visais rūpinosi: ar aš apsirgdavau, o jau jei neduokdie vaikai - ir pas daktarus veždavo, ir visaip kitaip stengdavosi. Tik neilgas jam amželis tebuvo skirtas – mirė vos 57-erių. Vėžys. Anksčiau kiek jaunų išmirdavo nuo plaučių džiovos, o dabar - nuo vėžio... Ir du mūsų sūnus iš keturių ta liga pakirto. Su vyriausiuoju Jonu nė atsisveikinti neteko, nes gyveno Rusijoje. Mat buvo išvykęs ieškoti darbo net į Taškentą, dirbo suvirintoju, tai į visokias komandiruotes jį vis siųsdavo. Susirado rusikę ir liko Rusijoje. Marti man tik davė žinią, kad Joną palaidojo... Kitą sūnų slaugiau ir sarginau pati, vežiojau po ligonines Klaipėdoje, Vilniuje. Taip jau išėjo, žmonai nerūpėjo, reikėjo man - juk mano vaikas.
Dabar beturiu du sūnus ir dvi dukras. Viena gyvena Šilalėje, kita netoliese, Burkėnuose. Jau 35-eri metai našlauja: vyras traktoriumi įvažiavo į prūdą ir nuskendo. Yra pasiligojusi, operacija po operacijos. Turiu 14 anūkų ir 14 proanūkių. Ir mažų kaip žirniukų. Jau ir proanūkių yra užaugusių, galėtų ženytis. Per mano jubiliejų dvejų metukų proanūkėlė tai džiugino visus - šoko su seniais kaip didelė. Žiūri, kaip tie kojas mėčioja, ir pati taip. Sakau, gal kokia artistė ar šokėja užaugs...
Gyvenimas - tai vargas ir vargas. Nuo mažystės ir visą amžių dirbau: 18 metų kolūkyje karves melžiau, paskui girdžiau veršius. O juk ir šeši vaikai augo, reikėjo ir jiems visko. Kai kolūkiai biro, savo žemes padalinau vaikams. Dabar nebeturiu nieko. Tiesa, pas mane čia sūnėnas telyčikę raišto, yra vištų, šuniukas prie būdos. Tai aš rytą atsikėlusi pirmučiausiai ne pati valgau, o nunešu veršeliui miltų, vištikėms - lesalo, vandens, lakalo šuniukui. Apsitvarkau trobikę - nemėgstu sėdėti apsineršusi, darželyje po langais, aplink trobos ir tvarto pamatus žoles apraviu. Išsiverdu valgyti, malkų iš malkinės ratukais parsivežu - darau mankštą. Žinoma, vaikai yra netoli, atvažiuoja ir padeda, bet aš noriu judėti. Kiek galėsiu, tempsiu savo namukuose. Sakiau vaikams: „Manęs į ubagyną - nė pro kur, iš šitų namukų turit mane į Šilalę išvežti“. „Baik, mama, - sako. - Ar mes patys tavęs neprižiūrėsim, gėda būtų su mama šitaip pasielgti“.
Kai tėvukas statė tvartą, tai buvo 1935 metai, aš tebuvau aštuonerių. Tai mudu su juo vienudu dvitraukiu pjūklu miške visus rąstus supjovėme. Kai tverdavo ganyklas gyvuliams, reikėdavo nešioti mietus. Man liepdavo imti po du-tris, o aš - visus aštuonis. Tai šitaip užplakdavo širdį, kad akyse imdavo žaliuoti. Turėdavau atsisėsti ir gerokai atsipūsti. Gal nuo tų sunkių darbų per visą amžių man širdelė ir susidėvėjo...
Dabar gi jauni visai dirbti nebenori. Būdavo, jei paprašai ką padaryti, ateina ir pirmiausia trijų litrų bambalio alaus užsiprašo. Rankos dreba... Kol neišgeria, darbo nė nepradeda. O ir koks girto darbas? Baisus gėrimas! Žiūriu aną sykį per televiziją: du policininkai girtą moterį į tarnybinę mašiną nori įsodinti. Tai ta rupkė rankom ir kojom atsispyrė - ir nė iš vietos. Va kas dedasi. Nieko panašaus anksčiau nebūdavo. Ar kūlė, ar mašinautė, po visos talkos 10-15 žmonių jei pastatydavo puslitrį - ir viskas.
Tai dėl to šitaip baisiai dabar geria, kad valdžia blogai daro - už dyką duoda žmonėms pinigų. Ne duoti reikia, o tegul patys darbo ieškosi ir užsidirba pragyvenimui. Ar pas žmogų ką nors padirbtų, ar kur kitur. Neuždirbtas pinigas nevertinamas: lengvai gaunamas - lengvai ir išleidžiamas.
Kad taip reikėtų dabar ką nors iš kaimo pasiprašyti, tai nebebūtų ir ko. Buvo Pūtvėje kažkada troba prie trobos, dabar - tušti laukai. Važiavot - matėt. Čia, mano kaimynystėje, miestiečių šeima vasarojimui sodybą turi, savaitgaliais atvažiuoja, dar keli sodiečiai - toliau. Gretimame Romės Lauko kaime - irgi pūstynės. Daug vienkiemių melioracija nukėlė, beveik visi senieji išmirė, o jaunų nebėr. Toks dabar kaimų nykimo metas. O kažkada čia gyvenimas virė: dirbom, auginom vaikus, džiaugėmės ir liūdėjom... Dabar juokauju, jog kaimynų nebeturiu, tai nebeturiu nė su kuo ir pyktis... Bet niekada nė su kuo ir nesipykau. Užsuka neretai seniūnas, susėdam, pasišnekam. Ir per mano jubiliejų kartu su mero pavaduotoju atvažiavo, pasveikino. O kokį didžiausią balių vaikai iškėlė! Tad ko man, senam žmogui, daugiau bereikia? Kojas dar turiu, pakrutu, pati apsitarnauju. Dar ne per seniausiai į Burkėnus nueidavau, parduotuvėje apsiprekindavau ir namo parkildavau.
Prieš metus, nepatikėsit, atlaikiau širdies vožtuvo persodinimo operaciją. Ir daktarai stebėjosi. Pirmiausia, žinoma, jie svarstė, ar ta operacija šitokiame amžiuje bereikalinga... Bet aš jau visai dusau, o jau skausmas! Kad taip prastai, vaikai, atsimenu, nuvežė į Šilalės ligoninę. Paguldė, lašines tik stato, migdo ir daugiau nieko. Sugriebė vaikai - ir į Klaipėdą. Toks geras gydytojas pasitaikė. Ir ryžausi operacijai. Tiesa, pinigų tai daug kainavo. Nusiteikiau taip: ką nori, tą su manim tegul daro! Kažką ten padarė, aš, matyt, atsijungiau, o kai pabudau, sakau daktarui: „Tai operuosit ar ne?“ „Taigi tu jau po operacijos“, - stebėjosi gydytojas, nes nei kokių komplikacijų, nei paprasčiausios aukštesnės temperatūros nebuvo! Aš visai be dantų, tai daktaras ir klausia: „Močiut, ką tu valgai?“ „Lašinius su cibule ir su bulve“, - atsakiau. Malonus gydytojas, pasidžiaugė, kad aš ne kokia surūgėlė, o prie jumoro.
Taip ir leidžiu savo dieneles. Ačiū Dievui, nieko neskauda, nereikia vaistų saujom ryt. Judu, krutu - daktaras prisakė: „Negulėk!“ Turiu puikią atmintį - 12 telefono numerių, nemažai giesmių mintinai žinau. Ar dirbinėju ką, ar guliu - traukiu visu balsu. Aną sykį eina kažkas pro šalį, o aš kieme giesmes vedžioju. Stabtelėjo, pasiklausė ir sako: „Tai gražus balsas!“ Kas man belieka? Tik džiaugtis, kad dar būnu, kad turiu gerus vaikus, anūkus ir proanūkius, kad esu jų mylima. Ir Dievo. Juk tokį ilgą gyvenimą Jis man davė“, - dėkinga likimui senolė.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
