„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Nebeturiu laiko

Turiu ydą, kurią beveik mėgstu – neturėti plano. Žengti mažą žingsnelį ir pažiūrėti, kas bus po žingsniu. Pagal tai, kas bus, spėsiu, kokia kryptimi vėl žingsniuosiu. Neturėti plano arba turėti tokį, kuriuo vadovaujantis, nereikia paklaikusiomis akimis nuolat bėgti, nėra nuodėmė. Aišku, mums nuo mažens sakoma atvirkščiai, nes dėl nuolatinio skubėjimo išsprogusios akys reiškia, kad esi rimtas žmogus, turintis rimtų reikalų. Jei rimtų reikalų neturi, bus nustatoma diagnozė – „nerimtas“. Tiesa, žodis „sakoma“ šiuo atveju šiek tiek klaidingas – ši teorija išrėkiama veidan taip įnirtingai, kad vėliau nuo jo tenka šluostyti seilių lašiukus. O kas, jei, bent trumpam, – nieko neišgirsti? Tiesiog nuspręsti gyventi. Be jokio plano. Kodėl? Todėl, kad gyventi patinka. Patinka užuosti, patinka lytėti, matyti, pajausti, o ne taupyti, skubėti, vėluoti, pirkti, skolintis, „prasisukti“. Gyventi, nes gyventi patinka... 

Dažnai daug ko nespėju. Lai­kas – reliatyvus, kartodavome su savo Camino draugais. Galvoju, kaip bus, jei galėsiu gyventi taip ilgai, kad pražils plaukai ir susikūprinusi lėtai vaikščiosiu, pasiramsčiuodama lazdele. Ar įmanoma, kad tada suspėsiu viską? O gal tuomet jau būsiu išmokusi neskubėti ir, svarbiausia – nenorėti skubėti versti gyvenimą judėti priekin anksčiau laikrodžio. 

Išskridimo į Ispaniją dieną dar turėjau neatliktų darbų sąrašą. Išdėliojau juos prio­riteto tvarka. Paskutiniu, ne „gyvybės ir mirties“, darbu (ab­surdiška, bet tiesa, kai kalbame apie draudimą kelionei) liko knygos iš bibliotekos pasiskolinimas. Šito ir nesuspėjau. Jei atvirai, prieš šį darbą priešpaskutinis buvo ramiai išgerti kavos mylimoje savo miesto kavinėje. Nepulsiu teisintis, jog kiti darbai sąraše buvo rimti, ir dienos pabaigoje, likus keletui valandų iki skrydžio, jau buvau nusiplūkusi, todėl kavos puodelis buvo žūtbūt reikalingas. Buvo, bet ne todėl, kad trūko jėgų. Kavos puodelis mėgstamoje kavinėje prieš kelionę yra ypač rimtas darbas, net jei tuomet akys nebūna paklaikusios nuo „nespėju“. Prieš išvykstant būtina įsižiūrėti, ką tuojau pat paliksi. Nesvarbu, jog kasdien toje kavinėje sėdžiu jau keletą me­tų, o įeiti ir išeiti galėčiau užsimerkusi. Išvykstant reikia įsižiūrėti taip, kaip tėvai žiūri į savo vaikus, kai tenka trumpam atsisveikinti. Aišku, gat­vių, kavos puodelio, padavėjų guosti visai nereikia – jiems tai visai nerūpi. Bet reikia įsižiūrėti – ramiai, neskubant, tol, kol pajunti, jog pati šviežiausia nuotrauka jau įsirėžė tavo atmintyje ir tikrai žinai, ką palieki. Be abejonės, žinojau, kad grįžusi greičiausiai savo kavinę rasiu ten pat, ten dirbs tos pačios baristos, aš paprašysiu to paties espreso puodelio ir vandens toje pačioje stiklinėje. Bet žinau ir tai, jog po kelionės niekada nebegrįžti toks pat, todėl ir savo kavinės niekada nebematysiu taip pat.

Kol spoksojau į savo puodelį ir praeivius, ištiksėjo pas­kutinės minutės prieš laiką iš­vykti į oro uostą. Taigi apie po­rą mėnesių svajotą J. Ke­rouaco „Kelyje“, atrodo, teks kuriam laikui pamiršti. Nesigraužiu – įtariau, kad visko galiu nesuspėti, be to, mano mintyse išėjo visai gera kavinės nuot­rauka. Joje matau ir save iš šono, siurbiančią kavą ir kažin kodėl besišypsančią niekam, į niekur. Matyt, taip yra, jei atsitinka akimirkos, kai gyveni, nes tiesiog patinka gyventi. Tada ir laikrodis daro tik tai, kas jam priklauso: tiesiog muša valandas, nereiškiančias nei skubėjimo, nei vėlavimo, nei kad „nebėra laiko“.

Tiesa, tos knygos vėliau kelis kartus spėjau pasigesti. Būtų buvę vietoj miego autobuse, lėktuve, vietoj pokalbio kavinėje, kur valgiau pirmuosius savo ispaniškus pusryčius. 

Jau pradėjusi žygiuoti sužinojau, jog retsykiais piligrimai albergėse (nakvynės vietose) palieka daiktus, kurie jiems ne(be)reikalingi. Taip ko­vo­ja­­ma su kiekvienu papil­do­mu gramu kuprinėse. Maž­daug kas trečioje albergė­je, kaip pa­ma­čiau vėliau, galima rasti po 2–3 palik­tas, tikriausiai perskaitytas, kny­gas. Ži­no­ma, tai nebūti­nai reiš­kia, kad jos bus tau supranta­ma kal­ba – pilig­rimų kasmet at­vyks­ta iš daugybės pasaulio šalių. 

Pirmąją naktį savo nakvynės vietoje knygų visai nepastebėjau – gal dėl to, kad buvau labai pavargusi po maždaug pusantros paros, praleistos be miego, ir tą dieną nueitų 20 kilometrų, neįskaitant keliolikos valandų slampinėjimo po miestą bei paklydimų. Be to, dėl tų pačių paklydimų į nakvynės vietą atvykau vėlai – rūpėjo tik pavalgyti, nusiprausti ir kristi į  lovą. 

Pasiekus antrosios nakties albergę, pirmiausia drėkstelėjau ant kėdės prieškambary­je – norėjosi bent minutėlę pailsinti iš nuovargio drebančias kojas. Ant staliuko iškart pastebėjau tris knygas. Vieną – lenkišką romaną, antrąją – vokišką kelionių gidą, o tarp jų – anglišką – vienintele užsienio kalba, kuria galiu laisvai skaityti knygas. Ant stalo kampo išguldytos knygų trijulės atsisėdusi nepasiekiau, bet tą akimirką, kai jas pastebėjau, man aiškiausiai ir ryškiausiai švietė ant viduriniosios knygos nugarėlės baltomis raidėmis išrašyti trys žodžiai – „On the road“ („Kelyje“). Apstulbusi griebiau ją ir bandžiau kartu sėdintiems paaiškinti, kodėl esu tokia laiminga, lyg vartyčiau ką tik išlošto milijono banknotus.

„Gali tą knygą pasiimti, jei nori,“ – šyptelėjo albergės prižiūrėtoja. 

„Jie visą laiką dreba, skai­čiuo­ja mylias, suka galvas, kur šią­nakt nakvos, kiek reikės mokėti už benziną, nerimauja, koks bus oras, kaip nuvažiuos ten, kur jiems reikia… Ir taip visą laiką, o juk, šiaip ar taip, jie ten nuvyks, supranti. Bet ne, būtinai turi jaudintis, jų sielos nenurims tol, kol ne­įsikibs į kokį nors įrodytą ir tikrą rūpestį, o jau jį radę, iškart nutaisys tinkamą miną, reiškiančią – suprantat, kokia nelaimė, – visai netikrą, dirbtinę nerimo ir netgi orumo išraišką, o laikas lekia pro juos, ir jie tai žino, ir VĖLGI jaudinasi, ir taip BE GALO. Paklausyk!“ (J. Ke­rouac „Kelyje“).

Laikrodis daro tik tai, kas jam priklauso. Žengti mažą žingsnelį ir pažiūrėti, kas bus po žingsniu.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.