„Įvairiapusė ir dinamiška Iškilmingo baleto gala koncerto programa, kurioje klasikinis šokis jungsis su šiuolaikiniu šokio repertuaru, neabejotinai žada tikrą puotą jūsų akims“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovas Gajus Žmavcas. 

Koncertas naujausiame bei moderniausiame šalies muzikiniame teatre jūsų laukia gegužės 17 dieną 18.30 valandą. 

Baleto gala koncertas skirtas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 20-mečiui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmų atidarymui ir teatro baleto trupės naujo raidos etapo pradžiai. Kuo tai svarbu teatro baleto artistams? 

Teatro atidarymo gala koncertas svarbus ne tik šio teatro baleto trupės artistams, kurie labai nori scenoje pasirodyti kartu su pasaulinio garso atlikėjais, bet ir koncertą stebėsiančiai publikai. Jai – tai galimybė pasimėgauti baleto artistų įvairiapusiškumu ir, žinoma, atlikimo kokybe. 

Baleto artistams gala koncertas – unikali galimybė dalintis, bendrauti ir tyrinėti, mokytis, o svarbiausia pasimėgauti išskirtine proga tai daryti mūsų naujo teatro scenoje. Baleto trupė labai laukė savo naujų namų – savo erdvės, savo studijos, persirengimo kambarių, savo scenos. Šokėjai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia darbe, ne veltui sakome, kad teatras yra baleto artistų antrieji namai. Štai kodėl svarbu turėti savo erdvę, kur galima kurti ir augti. 

Koncerte daug atvykstančių svečių? 

Stengėmės pakviesti kuo daugiau žinomų šokio atlikėjų. Siekiame publikai pristatyti kuo daugiau garsių tarptautinės  šokio scenos vardų, parodyti atlikėjus iš skirtingų šalių, atstovaujančių skirtingas baleto mokyklas ir šokio technikas.

Atvyks Nyderlandų šokio teatro (NDT) legendos – Chloé Albaret ir Olivier Coëffard’as, taip pat Barselonoje šiuo metu įsikūrę šokio menininkai Clémentine Telesfort ir Lisard’as Tranisas.  

Scenoje išvysime Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vedančiuosius solistus Kristiną Gudžiūnaitę ir Igną Armalį, Olesią Šaitanovą ir Joną Laucių.  Šoks solistų poros iš Rygos, Talino nacionalinių teatrų: Yuliya Brauer ir Darius Florianas Catana iš Latvijos nacionalinės operos, Laura Maya  y Rosiers ir Jevgenijus Gribas iš Estijos nacionalinės operos.

Du šiuolaikinės choreografijos numerius pristatys Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis baletmeisteris Aleksandras Jankauskas: šoks Kauno VMT baleto solistė Ana Buchovskaja-Zamulskienė ir Roman Zavgorodnij bei jauna suomių kilmės šokėja, šiuo metu dirbanti Kauno VMT baleto trupėje Laura Annika Lehtonen. 

Visi svečiai iškart atsiliepė į kvietimą ir džiaugėsi galėdami pristatyti savo trupių darbus naujojo teatro scenoje. Noriu ypač padėkoti Aivarui Leimaniui (Latvijos nacionalinės operos baleto meno vadovui) ir Linnar Looris (Estijos nacionalininės operos baleto meno vadovui) už sutikimą dalyvauti.  

Šiuo koncertu norime sujungti didžiuosius Baltijos šalių teatrų baleto atstovus. Tikiuosi, kad tai taps naujo bendradarbiavimo tarp mūsų baleto trupių pradžia. Daug keliauju ir džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių iš plačios šokio bendruomenės domisi tuo, ką veikiame Klaipėdoje ir Baltijos šalyse. Mes tampame įdomūs vis platesnei pasaulio šokio bendruomenei, o tai ir buvo vienas iš mano svarbiausių siekių praėjusiais metais tapus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovu. Džiaugiuosi! 

Kokiais kūriniais prisistatys Muzikinio teatro baleto trupė? 

Išvysite ištrauką iš KVMT pasididžiavimu tapusių pasaulyje žinomo choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusų“. Beje, „Kaktusai“ pirmą kartą A. Ekmano pastatyti su NDT II trupe 2010 metais. Ištrauką iš šio šmaikštaus, nuotaikingo spektaklio atliks šešiolika KVMT baleto trupės šokėjų. 

Baleto gala koncerto žiūrovai pirmieji išvys ir mano du visiškai naujus choreografinius kūrinius (pats parašiau ir muziką): duetą, specialiai pastatytą trupės solistams – „Auksinių scenos kryžių“ praėjusių metų nominantei Annai Chekmarovai ir šių metų laureatui Yanui Malaki bei miniatiūrą septyniems šokėjams. Kiti du „Auksinių scenos kryžių“ nominantai, KVMT baleto trupės solistai – Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko, drauge su kitais trupės šokėjais atliks ištrauką iš Edwardo Clugo šokio spektaklio „Stabat Mater“. 

Kuo publika mėgausis baleto gala koncerte? 

Pristatysime labai spalvingą repertuarą - tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio repertuaro numerių, todėl tikrai patiks kiekvienam. Vienas mano prioritetų - sujungti praeitį ir dabartį, tradicijas ir naujas kryptis. Šiandieninis klasikinis baletas dirba su šiuolaikinėmis formomis, o šiuolaikinis šokis panaudoja klasikos elementus. Manau, kad visa šokio evoliucija atvedė į tą tašką, kuriame esame šiandien. Mes gyvename didžiulio pokyčio ir įkvėpimo eroje, kai visi stiliai susilieja, persipina ir tobulina vienas kitą. Tai tikrai įkvepia! Kviečiu visus Lietuvos ir užsienio šokio entuziastus atvykti ir pasimėgauti šiuo gražiu vakaru. Ir, žinoma, pamatyti mūsų naująjį  teatrą. 

Baleto gala koncertas skirtas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 20-mečiui. Ką jums reiškia būti europiečiu? 

Gimiau Slovėnijoje. Esu iš pereinamojo laikotarpio kartos, nes tuo metu mano šalis dar nebuvo atsiskyrusi nuo Jugoslavijos. Šiandien aš didžiuojuosi būdamas Europos Sąjungos piliečiu ir džiaugiuosi, kad Slovėnija ir Lietuva yra Europos šeimos narės.

Žaneta Skersytė 

Kasmet nuo 2001 metų vyksta Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Jos tikslas – suvienyti bibliotekininkų bendruomenę ir pristatyti bibliotekų veiklas visuomenei. Šiais metais pasirinkta Europos Sąjungos metams paminėti skirta tema „Europos šeimoje“. Bibliotekų savaitė vyko balandžio 23–29 d., kurios metu Šilalės rajono bibliotekose surengta per 20 įvairių renginių: popiečių, edukacijų, kūrybinių dirbtuvių, filmų peržiūrų, protmūšių ir kitų veiklų.

Informacinės popietės ir individualios konsultacijos

Šilalės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius vedė individualias konsultacijas skaitytojams „Modernėjanti biblioteka: kaip naudotis ibiblioteka.lt paslaugomis?“. Skaitytojai supažindinti su knygų paieška, kaip užsisakyti leidinius per knygomatą, mokė, kaip rezervuoti norimus dokumentus, pratęsti skaitymo terminą, naudotis elektroninėmis knygomis portale ir skaityklėje. Tuo tarpu Interneto skaitykloje surengta informacinė pamoka „Kai saugiai elgtis internete?“, kur su mokiniais aptartos saugaus elgesio internete taisyklės. Kaltinėnų bibliotekoje vyko informacinė popietė „Tvari biblioteka“.

Nuo lauko šaškių iki knygų namelio

Laukuvoje atidarytas knygų namelis. Jis veiks visą parą ir laukuviškiai knygomis galės keistis jiems patogiu metu. Tikimasi, jog knygų namelis prisidės prie skaitymo skatinimo. Turiningam laisvalaikiui prie Šiauduvos bibliotekos pastatytos lauko šaškės, kurios iš karto sulaukė Šiauduvos savarankiško gyvenimo namų gyventojų dėmesio. Iniciatyvų Laukuvoje ir Šiauduvoje autorė – bibliotekininkė Rugilė Virbašienė.

Pristatytas kulinarinis paveldas

Nacionalinės bibliotekų savaitės metu Šilalės viešosios bibliotekos Informacinių išteklių ir metodikos skyriaus vedėja su komanda svečiavosi Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Vembūtų ir Ūbiškės filialuose. Susirinkusiems skaitytojams buvo pasakojama ne vien tik apie kanapių patiekalus, bet ir visą senąją Šilalės krašto kulinariją. Kartu su susirinkusiaisiais buvo pagaminti čiulkis bei meškos šūduks.

Paminėti ir Žemaitiško rašto metai

Laukuvos bibliotekoje mokiniai pakviesti į popietę „Žemaitiško rašto ypatumai“. Atlikdami užduotis, dalyviai pasitikrino savo žinias apie žemaitišką raštą. Pajūrio bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Žemaitėška rašliava unt stikla“, kurioje pajūriškė, lietuvių kalbos mylėtoja Danutė Genčienė supažindino pirmokėlius su įvairiais senovinių rakandų pavadinimais žemaitiška tarme.

Biblioteka – erdvė poezijai, pokalbiams ir filmams

Obelyno biblioteka pakvietė savo skaitytojus į susitikimą „Su ryto kava ir vakaro arbata“. Lankytojai vaišinosi kava, klausėsi bibliotekininkės skaitomos ištraukos iš R. Granausko knygos „Baltas liūdesio balandis“. Kvėdarnos bibliotekoje vyko popietė „Gera būti bibliotekoje“, kurios metu vaikai skaitė ištraukas iš mėgstamų knygų, aptarinėjo knygų herojus. Laukuvos bibliotekoje surengtų popiečių metu buvo skaitomos H. K. Anderseno pasakos, kuriamos dioramos su kūrinių veikėjais. Didkiemio bibliotekoje vyko popietė „Biblioteka – tavo sielai artima erdvė“, kurios metu žiūrėtas režisieriaus R. Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“. Į Bilionių biblioteką rinkosi skaitytojai drauge garsiai paskaityti ištraukas iš įvairių knygų. Vakaras su knyga parodė, kad ir koks dabar yra užimtas žmonių gyvenimas, jiems reikia peno sielai. Požerės bibliotekoje vyko garsinio skaitymo valandėlė „Knyga mano gyvenime“.

Kūrybiniai užsiėmimai

Šilalės viešosios bibliotekos Vaikų skaitykla surengė kūrybines dirbtuves „Gėlių žiedai“ su Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokiniais ir edukatore, Pajūralio bibliotekininke Stase Pūdžemiene. Čia taip pat vyko edukacija „Žiedai tarp žiedų“ su Dalia Kutniauskiene. Bibliotekoje surengta integruota lietuvių kalbos, šokio ir technologijų pamoka „Laumės įvaizdis šiandien“ su Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dešimtokėmis ir mokytojomis Vitalija Gedeikiene, Aušra Danisevičiene bei Vida Mažeikiene.

Žinių viktorinos

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje vyko protmūšis „Nuo Laukuvos iki Europos“. Jame atsispindėjo Bibliotekų savaitės tema – Europos šeimoje. Tarp klausimų – užduotys apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO, muzikinės mįslės apie Europos kalbas ir, žinoma, klausimai apie Laukuvą, jos istoriją ir čia gyvenusius garsius žmones.

Nacionalinės bibliotekų savaitės proga viktorina surengta ir Lietuvos bibliotekininkams. „Šįryt nedirbu su Marium ir Edmundu” – taip pavadintas bibliotekininkų bendruomenę suvienijęs virtualus protmūšis. Kuri šalis labiausiai lankoma turistų, kaip vadinasi ES himnas, kada Lietuvoje įvestas euras, kiek Lietuva turėjo Europos komisarų nuo įstojimo į ES? – į šiuos ir kitus klausimus atsakinėjo net 28 komandos.

Supažindino su neregių pasauliu

Upynos bibliotekoje surengta pažintinė popietė „Susipažinimas su neregių pasauliu“, kurios metu mažieji pakviesti pabandyti pavaikščioti užrištomis akimis su baltąja lazdele po erdvę, pažindami supantį pasaulį per pojūčius. Vaikai išbandė regėjimo negalią lengvinančias priemones: kalbantį rankinį laikrodį, kalbantį kraujo spaudimo matavimo aparatą matuoklį, kalbančią skaičiavimo mašinėlę ir kt.

Nemokami pažymėjimai

Nacionalinės bibliotekų savaitės proga rajono bibliotekose buvo galima nemokamai gauti skaitytojų pažymėjimus. Tokia galimybe pasinaudojo ir mažieji, ir suaugusieji, kurie galės pasiskolinti knygas, gauti kitas paslaugas. Tuo tarpu Traksėdžio bibliotekoje vyko akcija „Padovanok bibliotekai knygą ir pasivaišink puodeliu kavos“, kurios metu gyventojai kviesti atlikti kilnią misiją ir padovanoti savo bibliotekai leidinių.

Parodų gausa

Šilalės viešosios bibliotekos Vaikų skaitykloje veikė Šilalės meno mokyklos mokinių piešinių paroda „Pavasario spalvų kelionė“ (mokytoja Sonata Dargienė). Žadeikių bibliotekoje buvo eksponuojama fotografijų paroda iš bibliotekos gyvenimo „Aš esu biblioteka. Ateik, pažink, pajausk!“. Pajūralio bibliotekoje buvo galima apžiūrėti dokumentų parodą „Ryški laimės žiburio šviesa“, kuri skirta rašytojo Jono Biliūno 145-osioms gimimo metinėms. Kaltinėnų biblioteka kvietė į spaudinių parodą „Biblioteka yra pasaulio išmintis ir durys atviros kiekvienam“. Bijotų biblioteka paruošė parodą „Bijotų bibliotekos istorijos takeliai“. Vaikų skaitykloje pradėta eksponuoti Pajūralio bibliotekininkės Stasės Pūdžemienės karpinių paroda.

Rima NORVILIENĖ,

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

Šeši Kazimiero Jauniaus gimnazijos 5–6 klasių mokiniai, besimokantys vokiečių kalbos ir mėgstantys žaisti futbolą, kartu su vokiečių kalbos mokytoja Kristina Katauskaite bei fizinio ugdymo mokytojais Milda Galdikaite-Mikašauskiene ir Džiugu Raudoniumi vyko į Kauną, kur Nacionaliniame futbolo akademijos manieže vyko Goethe’s instituto, Lietuvos futbolo federacijos bei Lietuvos masinio futbolo asociacijos konkurso „1:0 vokiečių kalbos naudai” šalies finalas. Šiame konkurse dalyvavome pirmą kartą. Gimnazijos komanda kovojo dėl pagrindinio prizo – futbolo savaitgalio Berlyne bei apsilankymo futbolo klubo „Hertha BSC“ rungtynėse.

Pirmajame konkurso atrankos etape vasario mėnesį paraiškas pateikė 34 Lietuvos mokyklos. Reikėjo sukurti dviejų minučių  trukmės filmuką tema „Futbolas ir mes“. Jame turėjo būti mažiausiai penki vokiški žodžiai. Labai džiaugiamės, kad mūsų filmukas atrankos komisijai patiko ir pateko tarp 15 finalininkų.

Konkurso finalui komandos pa­ruošė prisistatymus, atli­ko smagias užduotis, susijusias su futbolu ir vokiečių kalba bei rungėsi futbolo turnyre. Po atkak­lios kovos ir visą dieną trukusių užsiėmimų, susu­mavus rezul­ta­­tus, paaiškėjo, kad mūsų ko­man­da „Kvėdarna Team“ iškovojo trečiąją vietą. Labai didžiuojamės puikiomis mūsų mo­kinių vokiečių kalbos žiniomis bei atkak­lumu futbolo rungty­nėse. Todėl sveikiname ir dėkojame Simui Rupš­lau­kiui, Adomui Bariui, Ąžuolui Žem­laus­kui. Gintautei Grikšaitei, Vil­tei Vydmantaitei, Gustei Ged­gau­daitei, taip pat ir Rugilei Nor­bu­taitei už pagalbą montuojant fil­muką.

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patvirtino rinkėjų, turinčių teisę dalyvauti Prezidento rinkimuose ir refe­rendume dėl dvigubos pilietybės, sąrašą. Šiemet rinkti mūsų šalies vadovą gali 2 mln. 385 tūkst. 234 rinkėjai. Tie, kurie to negalės pada­ryti rinkimų dieną – gegužės 12-ąją, balsuoti gali jau šiandien.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Ne paslaptis, kad karo žurnalistika yra pavojingas darbas. Geriau jau sėdėti šiltoje kavinėje, siurbčiojant kavutę spaudyti nešiojamo kompiuterio klavišus, kalbinti kokią nors „divą“ ar prieš rinkimus ypač rek­lamą pamėgusį politiką, o ne ro­poti po karo griuvėsius, slapstytis nuo virš gal­vų zvimbiančių sviedinių, montuoti žodžiui šykščių karių interviu... Bū­tent tai daro nuo karo pradžios reportažus „Šilalės artojui“ rengiantis Eldoradas Butri­­mas. Tad šiandien, minėdami sa­vo profesinę šventę, skaitytojams pri­statome žurnalistą, iš arti ma­tan­tį karo Ukrainoje siaubą.

Tam tikra prasme karo žurnalistu teko pabūti ir man. Jei 1992 m. Čečėnijoje dar buvo sąlyginai ramu, ir Džoharas Dudajevas pokalbyje su Lietuvos televizijos korespondentu džiaugėsi išvijęs rusų kariauną, tai 1994-ųjų rudenį nuo Dagestano kalnų Grozno link jau ropojo naujieji okupantai. Dieną ir naktį viešbutyje „Kavkaz“ girdėjosi artėjančio karo kanonada, o tuometinis premjeras Zelimchanas Jendarbyjevas nepritarė mūsų išvykai prie fronto linijos, tik apsaugai parūpino automatininkus... 

Toks rūpestis trimis žurnalistais iš Lietuvos pasiteisino: juk rusiškųjų nusikaltimų rikiuotė baisi. Štai ji trumpai: 1993 m. gruodžio pabaigoje šūviu į galvą, kaip įtariama, buvo nužudytas Grozne apsistojęs pirmasis Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija. 1996 m. balandžio 21-ąją Rusijos raketa nužu­dė mobiliąja radijo stotele kalbėjusį pirmąjį Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Pre­-

­zidentą Džoharą Dudajevą. Užsienyje nu­žudyti kiti Čečėnijos prezidentai: 2004 m. vasario 13 d. – čečėnų Prometėju vadintas Z. Jendarby­jevas, 2005 m. kovo 8-ąją – Aslanas Maschadovas, o 2006 m. birželio 17 d. – Abdul-Chalimas Saidulajevas. Čečėnų kerštas taip pat baisus: 2004 m. gegužės 9 d., per 59-ąsias sovietinės pergalės metines, Grozno stadione susprogdintas Putino statytinis Achmadas Kadyrovas. Dabar jo sūnus Ramzanas siautėja, bet, matyt, neilgam...

Ši statistika ne tam, jog aprašyčiau mano aplankytas pavojingas vietas (be to, 1992 m. Lietuvos televizijos žurnalistų grupė Gruzinų karo keliu buvo nuvežta į Tbilisį, kuris dar smilko po susirėmimų su nepriklausomybės ir E. Ševardnadzės šalininkais; dabar kartvelai vėl šurmuliuoja). Tai tik menkas liudijimas, koks pavojingas darbas yra konfliktų, susirėmimų ir karų aprašymas bei vaizdavimas iš įvykio vietos.

Tai galėtų paliudyti ir nemažai Lietuvos žurnalistų, su mikrofonais, fotoaparatais, kameromis ar bloknotais išlandžiusių įvairius karų bei konfliktų užkaborius. Mums gerai žinomos pavardės žurnalistų ar karo korespondentų, kurie buvo nusiųsti įvairių žiniask­laidos priemonių ar pasaulinio lygio naujienų agentūrų arba nuvyko savo noru rinkti ir teikti informaciją iš priešakinių fronto linijų. Vidmantas Balkūnas, Artūras Morozovas, Aleksandras Matonis, Augustinas Šulija, E. Butrimas bei daugelis kitų, kurie trumpiau ar ilgiau praleido pavojingose konfliktų zonose Irake, Afganistane, Afrikos šalyse, Kalnų Karabache, o dabar štai ir Ukrainoje. Ne visi jie tebedirba žurnalistinį darbą. Vieni pasinėrė į politiką, kiti tarnauja įvairiose institucijose, buvo pakviesti į kitų valstybių tarnybas, treti tiesiog rašo memuarus.

Eina treti metai, kai Rusija kariauja nuožmų karą prieš Ukrainos valstybę. Būtų ciniška tvirtinti, jog žurnalistams atsivėrė nauji patyrimo horizontai. Bet visada atsiras plunksnos brolių, kurie nepabūgs krintančių sviedinių, nuolatinio parako tvaiko, žūstančių karių ir visai nekaltų žmonių. Toks, ko gero, yra ir E. Butrimas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta Varšuvoje, nes ten keliolika metų dirbo „Lietuvos ryto“ korespondentu. Dabar didžiąją žurnalistinio darbo laiką jis praleidžia Charkive. 2023-iųjų pradžioje už reportažus iš Ukrainos jis buvo apdovanotas kasmet Lietuvos žurnalistų sąjungos teikiamu „Taikliausio metų šūvio“ diplomu. Šiuo metu jis rašo karštus reportažus regioninei spaudai, tarp kurios – ir „Šilalės artojas“. Tačiau žurnalistas turi ir nuoskaudų. 

„Man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, o tenkinasi perpasakodami užsienio pranešimus, nes iš Lenkijos ten išskubėjo daug žurnalistų. Po pokalbio su redaktoriumi nusprendžiau, kad vyksiu savarankiškai, savo lėšomis, išskubėjau į Ukrainą po dviejų dienų prasidėjus karui“, – yra sakęs Eldoradas. 

Ar Ukrainoje jam baisu? Žurnalistas tikina, jog dažnai baimė gelbsti gyvybę. Baisiausia buvo, kai prie Saltovkos šalia nukrito rusų bomba ir nesprogo...

„Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai persigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs“, – pripažįsta žurnalistas. 

Bet Charkive raketa jį vis dėlto „pasigavo“, ir Eldoradas patyrė nedidelę kontūziją.

Jis nesiekia gąsdinti mus karo baisumais. Štai vienas paskutiniųjų jo įrašų savo Facebook‘o paskyroje: „Kai požeminėje Kyjivo perėjoje gatvės muzi­kanto paprašiau sugroti melodiją pa­gerbiant Odesoje žuvusius 5 civilius (vaikščiojusius jūros pakrante ten, kur ir aš nuvykęs mėgstu), nežinojau, kad Antonas Kargatovas prieš 14 metų bu­vo Ukrainos „Talentų šou“ finalininkas. Tik keturiom stygom balalaika (domra) grojantis Antonas (okupuotame Luganske praradęs tėvų namus) sugrojo taip, kad už mano nugaros stovėjusios merginos apsiašarojo...“

Tačiau Eldoradas neslepia: šviesos Ukrainoje vis mažiau. Tiesa, dabar, kai JAV skyrė ginkluotei ir amunicijai dar beveik 61 mlrd. dolerių, optimizmo atsiranda, bet okupantų ordos taip pat stiprina savo pajėgas. 

Ar viskas bus gerai? Karo žurnalistas nuleidžia galvą... 

Argi reikia įtikinėti, jog žurnalistai į konflikto zonas vyksta ne pasivaikščioti, pažiūrėti žymių vietų, pasimėgauti tenykščiais patiekalais? Tai juodas darbas. Ne, ne nuovargio prasme – karo  zonoje kasdien vaikštai ant peilio ašmenų, ant galimos bombos kritimo vietos. Gelbėja tik mintis, kad visa tai vieną dieną baigsis ir okupantas vis tiek turės nešdintis, o apkasuose metų metais tūnantys kariai galės grįžti namo. Tuomet ir kilni karo žurnalisto misija bus baigta. 

O gal paskui – vėl viskas iš naujo?

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuotr. iš E. BUTRIMO archyvo

Šilalės Atviro jaunimo centro „Pulsas” rengiami „Pokalbiai su (ne)jau­ni­mu” penktadienį sulaukė šilališkių dėmesio – nors didžiąją dalį vietų Šilalės kultūros centro fojė užpildė moksleiviai, buvo ir brandesnio am­žiaus žmonių, kuriuos suintrigavo pokalbis su retai sutinkamu pašneko­vu – tu­rinio kūrėju ir visuomenininku Skirmantu Malinausku. 

Politika sudomino ne visus

Projekto „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ tikslas – sudaryti galimybę jauniems žmonėms susitikti su įvairių profesijų atstovais, išgirsti jų patirtį ir kalbėtis įvairiomis temomis. Žurnalistas, tink­laraštininkas S. Malinauskas buvo pakviestas diskutuoti apie artėjančius mūsų šalies Prezidento ir Europos parlamento rinkimus, jaunimo įsitraukimą į politiką ir pilietiškumo skatinimą. Tačiau jau po pirmųjų klausimų apie žiniasklaidos laisvę, pilietinę teisę turėti kritišką nuomonę ir buvusio žurnalisto posūkį į politiką, projekto savanorė Viltė Kybartaitė užvertė jį klausimais apie kandidatus į Prezidentus. Toks posūkis į politiką šiek tiek nustebino: S.  Malinauskas net suabejojo, ar klausimai nėra paruošti kokio istorijos ar politologijos mokytojo. Juolab, jog buvo akivaizdu, kad didžiajai daliai klausytojų kandidatų veiklos analizė nebuvo įdomi – vieni sėdėjo įkišę nosis į telefonus, kiti dėl pernelyg jauno amžiaus paprasčiausiai nenustygo vietoje. 

„Nustebau, nes buvo tokių jaunų žmonių, kurie galbūt dar net neturi balsavimo teisės, tad šis pokalbis buvo skirtas daugiau jų akiračiui praplėsti, bendram išprusimui. Jei būtume kalbėję apie kandidatus į Euroviziją, turbūt būtų įdomiau“, – juokavo po susitikimo S. Malinauskas. 

Nuo jaunimo jis neslėpė, kad neverta žmonių skatinti balsuoti, jei jie patys nesuvokia, kaip tai svarbu ir kiek daug nuo jų priklauso. Tiems, kurie neranda laiko nueiti į rinkimus, visiškai neįdomu, kas yra renkama. Tačiau protingi jauni žmonės turi suprasti, kad balsavimas yra jiems suteikta privilegija. 

„Jūs renkate savo valdžią. Kuo prastesnė valdžia, tuo prasčiau bus patiems. Todėl turite galimybę paremti tuos žmones, kurie atitinka jūsų lūkesčius. Kad ir kokie jie būtų. Jūsų gali būti visiškai kitoks požiūris, kitokios vertybės, bet balsuodami jūs pasisakote už savo ateitį – ir galite tai padaryti niekam nieko nesakydami ir neparodydami“, – tikino S. Malinauskas. 

Pasak jo, tai yra svarbu, nes tik atrodo, kad Vakarai, Europos Sąjunga visiems yra vertybė. Tačiau iki šiol mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie jaučiasi įskaudinti, nes sovietmetis jiems gal buvo visai gera sistema ir, pasikeitus politinei valdžiai, galbūt jie vėl atsidurtų arčiau jos.  

„Kaip vyko 1917 m. revoliucija sovietų sąjungoje? Buvo pasakyta: žemę atiduosim valstiečiams, darbininkams duosime valdžią. Tokie šūkiai gali paskatinti kai kuriuos dalykus, bet kuo tai baigiasi? Čia kalbu apie „kovotojus prieš sistemą“, apie „kovotojus už taiką“, kurie dabar perša mums mintį, jog, pavyzdžiui, nereikia NATO.  Įsivaizduokit, koks būtume lengvas taikinys Rusijai, kai šalia yra Kaliningrado sritis“, – įspėjo jaunimą tinklaraštininkas.

Ir jaunimas jaučia baimę sakyti tiesą?

Pokalbyje su šilališkiais šiek tiek dėmesio buvo skirta ir paties tinklaraštininko veiklai, pasvarstymams, kuo ji skiriasi nuo žurnalisto darbo. Jaunimas klausė, „ar legalu atskleisti informaciją, už kurios slypi daug niuansų“. Nors klausimas galėtų atrodyti naivus, jo esmė – baimė sakyti tiesą.

„Legalu“ sinonimas man yra „teisėta“. Kalbant apie viešą asmenį, jei yra visuomenės interesas žinoti, tai, be jokios abejonės, yra visiškai teisėta. Žodžio laisvė yra toks dalykas – ar legalu jums kalbėti apie bet ką? Jei yra daug klausančių, atsiranda daugiau pareigų tikrinti informaciją, bet aš džiaugiuosi, jog nereikia kažkieno atsiklausti, ar galiu pasakyti vieną ar kitą dalyką“, – sakė S. Malinauskas.  

Viešai problemas analizuojantis tinklaraštininkas neslėpė, jog po savo laidų įgyja nemažai priešų, todėl vadovaujasi Japonijos samurajų išmintimi, kad tikram vyrui neužtenka turėti 10 draugų, reikia turėti ir 10 priešų.

„Nes jei turi tik 10 draugų, reiškia, su tavimi kažkas negerai“, – juokavo jis. 

Interviu „Šilalės artojui“ tink­laraštininkas pripažino, kad visuomenė vis dar nėra laisva, nes bijo, kad už kritiką gali nukentėti.

„Nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog Lietuvoje yra visiška žodžio laisvė, jog mes galime kalbėti, ką norime, nors tą lyg ir patvirtina aukšti spaudos laisvės reitingai. Taip, jei lygini su Rusija, kur tave gali uždaryti už menkiausią kritišką straipsnį, pas mus yra labai gerai. Tačiau svarbiausia, kiek pati visuomenė turi laisvės – ar kritikuodamas valdžią gali būti ramus, kad tavęs neatleis iš darbo? O jei esi valstybės tarnautojas, ar neužsitrauksi kokio nors esamo ar būsimo vadovo rūstybės? Net ir Prezidento rinkimuose kandidatai kalba, jog reikia griauti šitą baimės atmosferą. Bet garantuoju, kad jei jie ateitų į postą, pirmiausia ieškotų sau lojalių  žmonių, o tie jų statytiniai žiūrėtų, kad būtų kuo mažiau kritikos. Būtent tai ir sukuria baimės atmosferą“, – įsitikinęs S. Malinauskas.

Didžiausia vertybė – socialinis kapitalas

Pasak tinklaraštininko, keičiantis informacijos perdavimo būdams, kinta ir žiniasklaidos vaidmuo bei autoritetas. Ypač jį veikia politikų bandymas ignoruoti spaudos pateiktus faktus ar net atvirai kaltinti žurnalistus melu. O ir skaitytojams dabar vis sunkiau suprasti, kiek vertingas yra žurnalisto darbas. Kol nebuvo išpopuliarėję socialiniai tinklai, žurnalistas buvo tas informacijos nešėjas, su kuriuo politikas privalėjo turėti normalų santykį, gal nebūtinai labai gerą, tačiau jei politikas susipykdavo su visa žiniasklaida, jo tiesiog nebelikdavo informacinėje erdvėje. Dabar politikai jau nesivargina bendrauti su žurnalistais, kurie gali užduoti nepatogių klausimų, nes patys gali skleisti informaciją per socialinius tinklus. Tačiau žmonės turėtų suprasti, jog politikų pateikta informacija būna vienašališka, subjektyvi, nes jie visada suinteresuoti pasirodyti tik iš gerosios pusės.

Vis tik S. Malinauskas neabejoja, kad žurnalistas visada turės pranašumą prieš politiką, nes būtent jis yra arčiau auditorijos, gina eilinio žmogaus interesus. 

„Visada sakau, kad didžiausias žurnalistų, spaudos darbuotojų turtas yra ne atlyginimas, o socialinis kapitalas: jeigu yra auditorija, kuri jus skaito, tai net ir pakeitę žiniasklaidos priemonę arba dirbdami socialiniuose tinkluose vis tiek pasieksite savo auditoriją ir galėsite išlikti. Bet jeigu žmogus mano, jog užtenka tik ateiti ir kažką parašyti, kad gautum atlyginimą, tai tada jis nėra žurnalistas. Ir kai tave atleis, kitas pasirinkimas bus eiti į parduotuvę, kur gausi darbo kasoje“, – ironizavo ne vieną dešimtmetį aktualijų žurnalistu žiniask­laidos priemonėse dirbęs tinklaraštininkas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gegužės pradžia kupina atmintinų datų, sukakčių, švenčių. Šilčiausia iš jų – pirmąjį mėnesio sekmadienį paminėta Motinos diena. Šiandien švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. O ar žinote, kokiu ypatingu rodikliu išsiskiria gegužės 5-oji? Pasirodo, ji gimta­dieniais gausiausia metų diena. 

Bet šįkart ne apie tai. Vėl grįžkime prie visai tautai ir valstybei ypač svarbios (tai sunku paneigti) Pergalės dienos, kurią nepriklausomybės metais vadiname Europos diena. Būtent gegužės 9-ąją minima 1950 m. pasirašyta vadinamoji Šūmano deklaracija. Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėje atidaroma triukšminga ir „skani“ Europos gatvė. Prieš 74-erius metus Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert‘as Schumanas pasiūlė įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB), kurios narės vienos organizacijos rankose sutelktų anglių ir plieno gamybą. Valstybės narės steigėjos Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas buvo pirmosios iš įvairių Europos institucijų Šaltojo karo laikais įkūrusios šią organizaciją. Ji galiausiai tapo šiandienos Europos Sąjunga. Įdomu, kad Deklaracijoje tik kažkelintame straipsnyje minima anglis ir plienas, o viename iš pirmųjų rašoma: „Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“.

Tuomet kalbėti apie taiką atrodė beprotiška. 

Europa nieko nežinojo apie kažkokią Šūmano iniciatyvą, užtat puikiai nutuokė apie Sovietų sąjungos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Sovietinė Pergalės diena buvo vaizduojama kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga, nors iš tikrųjų jis baigėsi sulig Japonijos kapituliacija 1945-ųjų rugsėjo 2 d. Beje, taikos sutarties tarp Tekančios saulės šalies ir SSRS paveldėtojos Rusijos nėra iki šiol...

Taigi, su Europos diena sutampa Pergalės data. Prieš trejus metus „Šilalės artojo“ skaitytojų jau esame klausę: „Kokią Pergalę švenčiame?“ 

Šių eilučių autorius tada dar nebuvo gimęs, bet prisimena tėvo pasakojimus. Šį tą pakartosiu.

Jis – nedidelio panemunės miestelio stalius, besislapstęs nuo sovietinės kariuomenės įvairiuose kaimo darbuose, karui besibaigiant buvo sučiuptas ir išvežtas į Vengrijos frontą. Užnugaryje vežimu vežiojo maisto produktus. Tarnyba tęsėsi vos keletą savaičių iki Pergalės. Bet to pakako, kad tėvas parsivežtų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, kokia ten rusų pergalė, jei frontas dar griaudi ir griaudi. Tai nebuvo jo Pergalė. Kai po kelerių metų šventės proga jį pakvietė į tuometį vykdomąjį atsiimti albumo, jis tik numojo ranka. Bet dovaną netrukus atnešė į namus. Albumą turiu iki šiol. 

Sovietai norėjo prisijaukinti prievarta paimtus vyrus, tačiau tikrovė juos atbloškė nuo tokios valdžios: Lietuvoje siautė raudonasis teroras…

Netrukus pergalingosios Rau­donosios armijos karys ga­vo aštuonerius metus sunkiųjų darbų lagerio Kozelske, kad su vyrais vestuvėse užnemunės sodyboje kačerga „uždubasi­no“ aršų vietinį stribą. Grįžo po trijų, kai mirė Stalinas. Šiaip santūrų ir mažakalbį tėvą tarsi kas buvo pakeitę: gulėdamas ant krosnies girdėdavau, kaip su vyrais šaipydavosi iš valdžios, sovietinės Chruščiovo, paskui Brežnevo politikos, laidė anekdotus apie tarybų valdžią, traukė per dantį parsidavusius valdininkus, kažkuriam ir į nosį užvožė, tad gavo dabok­lės. Tad išgirtoji Pergalė taip ir liko toli praeityje, nes ji buvo svetima.

Mums seniai – bent jau 20 metų, kai esame bendrijos nariai, nekyla klausimas, ką švęsti – Pergalės ar Europos dieną. 

Gerbdami karo aukas ir liejusius kraują už nugalėtojus (turiu galvoje kad ir 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją), šiandien nemanome, jog fašizmas klestėjo tik Vakaruose. 

„Jo komunistinė atmaina ra­do gerą dirvą tarpti ir stalini­nėje Sovietų sąjungoje, jos daigų yra ir šiandien“, – rašiau 2021 m. gegužės 9 d. šio laik­raščio puslapiuose. Tuomet fiksavome tik naują Maskvos priimtą įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už sovietinės pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą, taip pat mėginimą nugalėtojos statusą įtvirtinti nauju draudimu – Pergalės dienai Putino padovanotu įstatymo projektu, draudžiančiu lyginti SSRS ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus.

Bet iš tikrųjų netrukus tie daigai sudygo: rusiškasis fašizmas (sutrumpintai – rašizmas) po metų davė vaisius – visiškai nepridengtą agresiją prieš Ukrainą. Nors, tiesą sakant, jie noko dar nuo 2014-ųjų, kai buvo užimtos dvi Uk­rainos sritys ir aneksuotas Krymas, o apžvalgininkai mus nukreipia net į 2008-uosius, kai Kremlius suskaldė Gruziją (Sa­kart­velą). 

Visiškai tikiu, jog ir poryt dar daug kas mojuos raudonais gvazdikais ir klos juos ant karių kapų. Tačiau mūsų Pergalė – buvimas Europos ir pasaulio draugijoje. Tegul ir prieštaravimų, ginčų, nesutarimų draskomoje, netobuloje, kritikuojamoje, bet – savoje. 

Prisimenate JAV prezidento Franklino Roosevelto istorinį posakį apie vieną iš Lotynų Amerikos diktatorių: „Jis, be abejo, yra niekšas. Bet jis yra mūsų niekšas?” Savas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos ba­talionas Pajūryje išleido jau septintą nuolatinės priva­lomosios pradinės karo tarnybos karių laidą. Tiesa, naujajame kariniame miestelyje tokios iškilmės – pirmosios. Tai – pirmoji šauktinių išleistuvių šventė ir bataliono vadui majorui Mantui Raguliui. 

Tiek daug civilių Pajūryje dislokuotas artilerijos batalionas dar nebuvo pri­ėmęs – pasveikinti karių, įveikusių devynių mėnesių tarnybos iššūkį, sugužėjo artimieji, draugai, pažįstami iš visos Lietuvos. Vieniems šauktiniams šis kelias buvo lengvesnis, kitiems sunkesnis, tačiau visi džiaugėsi, jog jis įveiktas. Labiausiai pasižymėjusiems kariams suteikti – eilinio kariniai laipsniai, o geriausiems šios laidos kariams įteiktos atminimo dovanos.

„Didžiuojamės ir džiaugiamės kariais, kurie per devynis mėnesius labai pasikeitė – įgijo patirties, ištvermės, naujų įgūdžių ir visapusiškai patobulėjo. Stabilus šauktinių skaičius, kurį priima batalionas – 205 kariai. Taip pat pas mus laikinai glaudžiasi ir Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadovybės Prieštankinės kuopos kariai (išleidome 70 šauktinių). Negaliu išskirti šios 7-osios laidos, nes mano, kaip bataliono vado, praktikoje tai – pirmoji laida“, – kalbėjo mjr. M. Ragulis.

Artilerijos batalionui Pajūryje jis vadovauja nuo 2023 m. birželio 23 d. Vadų rotacija paprastai vyksta kas 2–3 metus, tad M. Ragulis yra trečiasis mūsų rajono karinio dalinio vadas, kuriam šių metų pradžioje teko garbė atidaryti ir naująjį karinį miestelį.

„Džiugu, kad dalis karių nusprendė tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tikimės netrukus susitikti ir su kitais buvusiais šauktiniais, nes rezervo kariai kas keletą metų yra kviečiami iš naujo atnaujinti žinių“, – sakė bataliono vadas.

Devynis mėnesius trukusioje 7-ojoje privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinių laidoje buvo 30-ies rajonų gyventojai, tarp kurių – ir 9 šilališkiai. Daliai jų tėvų bataliono vadas įteikė padėkas už dorai bei pavyzdingai išauklėtus vaikus, įskiepytą pilietiškumo ir atsakomybės jausmą.

Jokūbas Valteris iš Upynos bei pajūriškis Simonas Mazrimas į tarnybą sakė atvykę be didelio entuziazmo – buvo pašaukti, kai galvose sukosi kitokie gyvenimo planai.

„Galvojau likti Vilniuje, darbą jau buvau susiradęs, kai gavau šaukimą. Apmaudu, kad nesusiprotėjau ateiti į kariuomenę savanoriškai iškart po mokyk­los. Taip daryti patarčiau kitiems jaunuoliams – tarnybos išvengti nepavyks, o atlikus ją iškart, nebeliks rūpesčio. Be to, ne vienas per tuos 9 mėnesius jau ėmė galvoti ir apie galimybę tapti profesionaliu kariu. Tad kuo anksčiau vaikinas ar mergina apsispręs tarnauti, tuo jam pačiam bus geriau“, – įsitikinęs Simonas.

„Žinia, jog esu šaukiamas atlikti pareigą Tėvynei, trumpam išmušė iš vėžių, netgi galvojau, kaip galėčiau išsisukti. Bet tokias mintis greit nuvijau, tuo labiau, kad galėjau rinktis, kur – Tauragėje ar Šilalėje – tarnauti. Pasirinkau savo rajoną ne tik dėl to, kad arčiau namai, bet ir dėl to, jog tai – visiškai naujas batalionas“, – sakė Jokūbas.

Abu vaikinai yra Lietuvos šaulių sąjungos nariai, tad tarnyba, kariška tvarka, ginklai jiems nebuvo naujiena.

„Be to, esame iš kaimo, tėvai ūkininkauja, tad mums niekada nebuvo problemų anksti atsikelti ir iškart kibti į darbus. Su tokiais „iššūkiais“ susiduria nebent miesto gyventojai. Tarnyba prabėgo greitai, net nesitiki, kad jau laikas atsisveikinti su vadais, kariais ir batalionu. Labai visų trūks“, – pripažino J. Valteris.

Pasak S. Mazrimo, jiems labai pravertė patirtis Šaulių sąjungoje, bet tuo pačiu ir leido suprasti, kuo šios struktūros skiriasi.

„Mokykloje mėgau šaulišką veiklą ir visada žinojau, kad kaž­kada į ją grįšiu. Kai atvykau tarnauti į gimtajame miestelyje įsikūrusį batalioną, supratau, jog šaulių veikla ir tarnyba kariuomenėje – visiškai skirtingi dalykai. Tarkime, tarnyboje naudojimasis ginklais – daug rimtesnis reikalas. O kadangi karių parengimui laiko nedaug, viskas vykdoma labai intensyviu grafiku. Buvo sunkių dienų ir naktų, bet tai nuostabi patirtis“, – tikino pajūriškis.

Paklausti, kas buvo sunkiausia, abu pašnekovai vienbalsiai atsakė: „Berečių takas“.

„Galvojat, kad šitas juodas beretes mes už nieką gavom? Dėl jų teko pakovoti, įveikti neleng­vas užduotis. Ir nors jų vykdymas truko neilgai, tai buvo didžiulis nuotykis ir iki šiol šį taką prisimename: jį įveikėme rudenį, kai oro temperatūra nukritusi žemiau nulio, o teko šokti į ledinį vandenį, ne vienas karys ėmė skęsti. Baisu buvo ir klaidžioti naktį miško tankmėse, kai negalima naudoti jokių priemonių, nei šviesos, nei garso, todėl kai kas pasiklydo“, – prisiminė į atsargą išleisti kariai.

Abu vaikinai patvirtino, kad tarnyba artilerijos batalione tapo labai svarbia patirtimi, kurios metu užsimezgė ir graži bendrystė su tarnybos draugais. Ir abu jie neatmeta galimybės po kurio laiko pasiryžti tapti profesionaliais kariais.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šeštadienį Tarvydų kaimo turizmo sodyboje Lietuvos sunkiųjų arklių veislės iš­saugojimo asociacija surengė atvirus eržilų kompleksinius vertinimus, kviesdama juose dalyvauti ir asociacijai nepriklausančius augintojus. Susirinkę žiūrovai ir suinteresuoti pirkėjai galėjo pasigėrėti 15 gražuolių Lietuvos stambiųjų arklių, iš jų net 13 eržilų gavo veisimo licencijas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Gegužės 12 d. vyks referendumas dėl gimimu įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos, valstybės pilietybę (LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo).

Siūloma Konstitucijos 12 straipsnyje atsisakyti sakinio „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, kuris šiuo metu neleidžia išsaugoti Lietuvos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.

Siūloma nauja Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.

Rinkėjai, pritariantys tokiai Konstitucijos pataisai, balsuoja biuletenyje pažymėdami laukelį TAIP, nepritariantys pataisai žymi NE.

Referendumui įvykus ir pritarus Konstitucijos 12 straipsnio pataisai, pilietybės išsaugojimo tvarką reglamentuotų LR Pilietybės konstitucinis įstatymas. Seime užregistruotame įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę įgyjantys lietuviai. Tokius kriterijus atitinka Europos Sąjungos (ES) bei Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime dalyvaujančios valstybės ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės. Taip pat išskirtos valstybės, kurios tokių kriterijų neatitinka.

Išsamiau apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo (Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo) žr. www.referendumas2024.lt.