Savižudybių prevencija: svarbu atpažinti ir padėti

P. Skruibis pastebi: jeigu žmogus kalba apie savižudybę, dažniausiai tai ir padaro, todėl artimieji turėtų suskubti jam padėti Nuotr. iš asmeninio archyvo P. Skruibis pastebi: jeigu žmogus kalba apie savižudybę, dažniausiai tai ir padaro, todėl artimieji turėtų suskubti jam padėti Nuotr. iš asmeninio archyvo

Higienos instituto duomenimis, 2017 m. nusižudė be­veik 750 gyventojų. Nors Lietuvoje savižudybių kas­met mažėja, pagal jų skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyven­tojų, kitas Europos Sąjungos šalis lenkiame 2–3 kartus. 

Specialistai teigia: 8 iš 10 apie savižudybę galvojantys asmenys duoda aplinkiniams vienokius ar kitokius ženklus. Juos atpažinę, galime išgelbėti gyvybę.

Statistika nėra tiksli

Higienos institutas paste­bi, kad situacija šiek tiek ge­rėja: pernai nusižudė 9 proc. mažiau gyventojų nei prieš metus ir 20 proc. mažiau nei prieš trejus. Paviešintos statistikos duomenimis, nuo TSRS žlugimo iki 2016 m. Lietuvoje nusižudė 35 tūkst. piliečių. 

Specialistų teigimu, šie skaičiai anaiptol neparodo tikrosios savižudybių situacijos, nes nežinoma,  kiek yra nepaskelbtų savižudybių, kiek – nemirtino savižudiško elgesio, kiek yra žmonių, turinčių minčių apie savižudybę. 

Be to, savižudybės turi milžinišką psichologinį, socialinį poveikį tiek nusižudžiusiojo šeimai, tiek visuomenei. Teigiama, jog vieno asmens savižudybė vidutiniškai paveikia šešių žmonių gyvenimus, o jeigu ji įvykdoma mokykloje ar darbovietėje, palieka skaudžią dvasinę žymę šimtams.

„Nors savižudybių skaičiai po truputį mažėja, svarbu neskubėti džiaugtis. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka apie 30 savižudybių, kai kitose ES šalyse šis rodiklis yra 2–3 kartus mažesnis. Tai rodo, kad savižudybės yra milžiniška prob­lema“, – situaciją komentavo Vilniaus universiteto mokslininkas, psichologas psichoterapeutas Paulius Skruibis, Lietuvos atstovas Tarptautinėje savižudybių prevencijos asociacijoje. 

Vienos priežasties nėra

Pašnekovas pastebi: daugiau­siai savižudžių yra 45–59 m. žmonių grupėje, mažesniuose miestuose ir kaimuose.

„Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes nėra vienos priežasties. Analizuodami pamatome tik tą paskutinį įvykį, kuris tarsi pastūmėjo į savižudybę, bet tai nėra vienintelė priežastis. Tai procesas, kuris trunka ne vieną mėnesį, ne vienerius metus, kol visko prisikaupia. Yra žmonių, kurie nebeatlaiko juos užgriuvusių bėdų, sunkumų, jiems atrodo, kad jie nebegali su tuo susitvarkyti, ir pasirenka tokią išeitį“, – pasiteiravus, kas pastūmėja į savižudybę, samprotavo žinomas psichologas P. Skruibis.

Panašiai kalbėjo ir Lietuvos psichologų sąjungos narė Valija Šap. 

„Kiekvienas gali susidurti su kriziniais išgyvenimais. Pagrindiniai psichologinės kri­zės bruožai: specifinis emo­ciškai reikšmingas žmogui įvy­kis, atsiradusi psichinio dis­komforto būsena, pasimetimas. Jei žmogus įveikia sunkumus ar laiku gauna pagalbą, krizė neužtrunka per ilgai ir yra įveikiama. Tačiau užsitęsusi krizė kelia vis didesnę įtampą, dvasinį skausmą ir galiausiai nepakeliamą kančią, kuri ir gali tapti savižudybės priežastimi. Žmogus nutraukia savo gyvybę ne todėl, jog nori mirti, o todėl, kad nebepajėgia kęsti šios kančios ir mano, jog tik mirus galima to nebejausti“, – pastebėjimais dalijosi psichologė.

Pasikeičia elgesys

Šeimos psichologijos bei sa­vižudybių prevencijos srity­je nemažai dir­­banti V. Šap pa­­taria at­kreip­­ti dėmesį į pa­sikeitusį žmo­gaus, kuris mąs­­to apie savi­žudybę, el­gesį.

„Žmogus kalba arba juo­kau­ja apie mir­tį ar savi­žu­­dy­bę, perdėtai do­misi mirties ar savižudybės te­momis, rodo atsisveiki­nimo ženk­lus (grą­žina gautas dovanas, skolintus daik­tus bei pan., su­si­domi tes­ta­men­tais ir gy­vy­bės draudi­mais). Atsi­ran­­­da ryškūs nuo­­­­taikų, jaus­­­mų po­ky­­čiai: neti­kė­ti emo­ci­jų protrū­kiai, dirglu­mas, ag­re­sy­vu­mas, depresiškumas, liūdesys, prislėgta nuotaika, žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis, nereikalingas. Jam sunku susikaupti, jis netenka intereso įprastinei veiklai, keičiasi bendravimas, atitolsta nuo draugų ir šeimos, sutrinka miegas, apetitas, žmogus neigiamai vertina save“, – pasikeitimus vardija V. Šap. 

Tokie žmonės bando užsimiršti rizikingai įnikdami į alkoholį, narkotikus, tačiau tai padeda tik trumpam: atsiradusi priklausomybė lemia naujas problemas – pavyzdžiui, netenkama darbo, vairuotojo pažymėjimo, atsiranda sunkumų šeimoje ir pan.

Būtina specialistų pagalba

Kalbinti psichologai pastebėjo: dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti. Pirmas žingsnis į pagalbą gali būti ir tiesus klausimas: aš girdžiu, kad sakai, jog nebematai prasmės gyventi, ar tau kyla minčių apie savižudybę? Taip paklausę tikrai nepaskatinsite savižudybės, atvirkščiai, duosite žinią, kad nebijote kalbėtis ir esa­te pasirengęs būti šalia. Skir­kite laiko išklausyti žmogų tiek, kiek reikia, neskubinkite, ne­nutraukite pokalbio tikėdamiesi jį baigti kitą dieną. Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis, parodykite supratingumą.

Kitas žingsnis – profesionali specialistų pagalba

Svarbu kreiptis ir profesionalios pagalbos.

„Lietuvoje yra išvystytas psichikos sveikatos centrų tinklas arba galima kreiptis į poliklinikoje dirbantį psichologą, psichiatrą. Ir šeimos gydytojas gali nurodyti pacientui, kur ieškoti pagalbos, ir nukreipti pas specialistą“, – kalbėjo psichologas P. Skruibis.

Be to, krizės atveju galima kreiptis į visą parą veikiantį krizių centrą ar emocinės pagalbos telefonu į linijas, kurios taip pat veikia visą parą.

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Atnaujinta Antradienis, 20 lapkričio 2018 08:41