Baltosios lazdelės dieną, kuri kasmet visame pasaulyje minima spalio 15-ąją, Lietuvos neregiai išeina į miestų viešąsias erdves skaityti ir rašyti Brailio raštu. Kviesdami į akciją „TAIP mano raštui mano mieste“ pečius surėmė didžiausi leidėjai Brailio raštu: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC).

Pasiekta labai daug – bet ar sugebame tai įprasminti?

Nuėjęs beveik 200 metų kelią, Brailio raštas šiandien susiduria su milžiniška konkurencija – naujausiomis technologijomis. Kam tekstą rašyti Brailio mašinėle, jeigu jį galima padiktuoti kompiuteriui balsu? Šis iššūkis kelia rimtą pavojų neregių raštingumui ir apie tai garsiai kalba tarptautinė neregių bendruomenė.

Dar prieš 50 metų būtų buvę sunku patikėti, jog Brailio raštas atsiras ant vaistų ir maisto produktų pakuočių, buitinių prietaisų, liftuose ar autobusų stotyse. Tačiau LASS pirmininkas Sigitas Armonas akcentuoja esmines kliūtis.

„Daug keblumų kilo rengiant literatūrinį Brailio rašto standartą. LASS nepavykus gražiuoju susitarti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, teko kreiptis į Seimo Neįgaliųjų teisių komisiją, kuri įpareigojo ministeriją suburti ekspertų darbo grupę ir parengti Brailio rašto standartą, atitinkantį šių dienų realijas. Darbas atliktas, bet ir vėl problema: jokia valstybės institucija neprisiima atsakomybės jo įteisinti“, – apgailestauja S. Armonas.

„Atsiduriame labai keistoje situacijoje – standartas yra, tačiau jo laikytis neprivaloma, ir įvairūs „geradariai“ spausdina Brailio raštu taip, kaip jiems norisi ir atrodo gražu, nors Brailio rašto spaudos reikalavimai yra labai griežti. Pakanka suklysti visai nedaug, ir raštas taps neperskaitomas neregiui. LAB teikia konsultacijas dėl Brailio rašto vartojimo, mūsų tikslas – kad neregiai gautų kokybišką literatūrą. Tariamės su leidėjais ir siekiame, jog vartotojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto, garsinė ar Brailio raštu atspausdinta knyga pasiektų tuo pačiu metu, kaip ir spausdinta versija – knygynų lentynas. Brailis gali būti modernus ir greitas – virtualioje bibliotekoje ELVIS talpiname leidinius, paruoštus patogiai skaityti Brailio eilute“, – teigia LAB direktorė Inga Davidonienė. 

Įtraukusis ugdymas ne vien rožėmis klotas

„Tėvai gali rinktis ugdyti vaiką arti namų esančioje mokykloje. Tačiau ši laisvė rinktis mokyklą uždeda ir nemažą atsakomybę tėvams bei mokytojams. Tiflopedagogo pagalbą neregys vaikas turi gauti kuo anksčiau. Dėl veikiančio asmens duomenų apsaugos reglamento tėvai turi patys ieškoti šios pagalbos – deja, ne visi žino, kad egzistuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuriame ši pagalba teikiama. Savo ruožtu turime tobulinti mokytojų kompetencijas, ne paskutinėje vietoje – ir bendrojo ugdymo mokyklų aplinkos pritaikymas neregiui ar silpnai matančiam vaikui“,  teigia Seimo narė Raminta Popovienė.

„Šiandieninio mokinio motyvacija skaityti Brailio raštu – menka. Lengviau klausyti garsinių knygų, išmaniųjų telefonų. O klausydamas taisyklingai rašyti, deja, neišmoksi. Todėl pradžių pradžia yra ugdymo įstaigos, kurių tikslas – sudominti, įtikinti, parodyti būtinumą mokytis Brailio rašto. Su rimta problema susidursime 2024 m., kai bendrojo ugdymo mokyklos privalės mokyti neregį mokinį. Tikrai ne visos tam yra pasiruošusios. Todėl mūsų ugdymo centras suteikia mokiniui galimybę atvykti mokytis laikinai nuo 1 mėn. iki 1 mokslo metų, ir tuo laikotarpiu šalia pamokų ir švietimo specialistų pagalbos mokinys gali įtvirtinti Brailio rašto įgūdžius. Nuošalyje nepaliekame ir mokytojų – jiems skirti 40 akad. val. tiflopedagogikos kursai, deja, kol kas neprivalomi“, – patirtimi dalijasi LASUC direktorė Nerija Moskalionienė.

„Ne gailesčio – šypsenos norim“

„Turiu galimybę būti raštinga – ir tai laikau viena didžiausių gyvenimo dovanų. Akcija „TAIP mano raštui mano mieste“, kaip ir daugelis kitų akcijų, kviečia tiesiog atsigręžti, susimąstyti. Tam, kad išliktų Brailio raštas, mums reikia pagalbos. Kiekvieno praeinančio – ne gailesčio, kuriuo reiškiama užuojauta, bet priimančios ir atviros šypsenos. Švietimo atstovų – noro dirbti taip, jog ši rašto forma neišnyktų ir ateityje neregiai nebūtų paversti tik elektroninėje erdvėje veikti pajėgiais individais. Valdžią turinčių žmonių – geranoriškumo bei racionalumo sprendžiant neregių raštingumo klausimą. Galiausiai kiekvieno mokytojo – jūs tikrai žinote, kodėl žmonėms svarbu rašyti ir skaityti jiems prieinamu būdu... Nekurkime mums atskirų taisyklių, o padėkime lygiavertiškai naudotis jau sukurtomis visiems. Aš tiesiog noriu skaityti ir rašyti taip, kaip galiu. Noriu pažinti pasaulio ir kiekvieno iš jūsų unikalumą. Noriu nebijoti būti kitokia ir tikėti, kad savo kitoniškumu jums netrukdau“, – sako Irma Jokštytė.

Milda LIPAVIČIŪTĖ

Lietuvos aklųjų bibliotekos 

Komunikacijos ir informacijos skyriaus vyriausioji informacijos specialistė

Linos PUODŽIŪTĖS nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su patarėjų komanda antradienį praleido Tauragėje, kur didžiausią dėmesį skyrė socialinių paslaugų regione plėtros problemoms ir perspektyvoms, kalbėjosi su regiono senjorais, domėjosi geraisiais pavyzdžiais ir apsilankė naujame dienos centre asmenims su negalia, atviroje jaunimo erdvėje diskutavo su jaunuoliais jų keliamais klausimais.

Šalies vadovas susitiko su Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonų bei Pagėgių merais ir gilinosi į socialinių paslaugų regione spektrą, pasidžiaugė, kad pažanga matoma paslaugų vaikams ir šeimoms srityje, tačiau pabrėžė, kad esant demografiniams iššūkiams trūksta adekvataus dėmesio senjorams ir asmenims su negalia, ypač proto ir (ar) psichikos – šiems žmonėms skirtų paslaugų tinklo augimui reikalingas ypatingas susitelkimas. Prezidento teigimu, tokios paslaugos svarbios ne tik patiems senjorams ir neįgaliesiems, bet ir jų artimiesiems, nes nesavarankiškų asmenų priežiūra yra dažna mažo užimtumo ir nedarbo priežastis.

„Investicijos į socialines paslaugas yra sunkiai plika akimi matomos ir dėl to dažnai ne pačios patraukliausios politikams. Tačiau būtent šios investicijos yra vienos labiausiai atsiperkančių vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu tiek vietos, tiek visos šalies lygmeniu. Juk įgalintas žmogus – tai savarankiškas žmogus, taigi dirbantis ir kuriantis sau bei visuomenei gerovę, mažinantis valstybės išlaidas tokiai sudėtingai problemai kaip skurdas ir atskirtis“, – akcentavo šalies vadovas, pripažinęs, kad šiandien socialinės atskirties politikos svarstyklėse išmokos ir piniginė parama dar nusveria socialines paslaugas. Prezidentas ragino savivaldybių vadovus kartu siekti geresnio išmokų, socialinių ir užimtumo paslaugų balanso.

Susitikime su merais buvo skirta dėmesio regionų atskirties mažinimo politikai, kuri yra viena esminių įgyvendinant Prezidento Gerovės valstybės viziją.

„Centrinė Lietuvos valdžia turi užtikrinti tvarų regionų vystymąsi, tada ir verslas prisitaikys prie tokios nuoseklios politikos, imsis investuoti ne tik didžiuosiuose miestuose. Tikiuosi, kad naujoji Seimo dauguma imsis konkrečių žingsnių įgyvendindama praėjusį mėnesį partijų lyderių pasirašytą memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo“, – susitikime su regiono merais sakė Prezidentas.

Kovoje su regionine ir socialine atskirtimi, pasak šalies vadovo, labai svarbus vaidmuo tenka švietimui. Būtent švietimas turi sukurti lygaus starto galimybes, todėl Prezidentas pateikė Seimui Švietimo įstatymo pataisas, leidžiančias stiprinti ankstyvojo ugdymo prieinamumą socialinę riziką patiriantiems vaikams, suteikiant savivaldybėms daugiau galimybių pilnai finansuoti ugdymą, skirti lėšų pavėžėjimui, maitinimui.

Regiono merai pritarė Prezidento iniciatyvai užtikrinti vaikams iš socialinės rizikos šeimų privalomą ikimokyklinį ugdymą, tinkamai suorganizuojant ir finansuojant jų pavėžėjimą, kėlė klausimus dėl efektyvesnio mokyklinių autobusiukų naudojimo. 

Norėdamas susipažinti su regiono pasiekimais atskirties mažinimo srityje, Prezidentas aplankė naujai duris Tauragėje atvėrusį Neįgaliųjų dienos centrą.

„Tauragė turi kuo pasididžiuoti, ir aš didžiuojuosi kartu su ja – šis dienos centras yra gerasis pavyzdys, kaip, norint ir bendradarbiaujant, pasitelkus ES fondų bei savivaldybės biudžeto lėšas galima sukurti aukščiausio lygio infrastruktūrą ir paslaugas žmonėms su negalia“,– sakė šalies vadovas.

Dienos centro, kuriame įsikūrusios ir su neįgaliaisiais dirbančios nevyriausybinės organizacijos, veiklose vienu metu gali dalyvauti 40 asmenų ir jų šeimos narių – gauti informavimo, konsultavimo, kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymo ir kitas paslaugas, naudotis sporto sale, mokytis kompiuterinio raštingumo, dalyvauti įvairiose meninėse veiklose. Prezidentas dėkojo socialiniams darbuotojams ir savanoriams už atsidavimą ir gavo dovaną – vieno jų sukurtą paveikslą.

Tauragėje šalies vadovas bendravo ne tik su senjorais, neįgaliaisiais, bet ir su jaunimu. Tauragės atviroje jaunimo erdvėje, skirtoje jaunuoliams, kurie ieško saugios aplinkos, naujų bendrumo ir turiningo laisvalaikio formų, prasmingos savanorystės galimybių, šalies vadovas ir pirmoji ponia atsakinėjo į klausimus apie tapatybės paieškas, savo kelio atradimą, autoritetų vaidmenį jaunų žmonių gyvenime, apie kovą su patyčių kultūra. Prezidentas gyrė Tauragės savivaldybę, kad ji skiria rimtą dėmesį jaunimo politikai – kryptingai veiklai, kuria sprendžiamos jaunimo problemos, ugdomos įvairios kompetencijos, siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei. Po jaunimo erdvės stogu telkiasi įvairios iniciatyvos, kuriami pilietiniai, kultūriniai, socialiniai projektai – jų gausa, jaunuolių ir darbuotojų entuziazmas paliko Prezidentui didžiulį įspūdį.

Prezidentūros darbo dienos regione metu su savo kuruojamų sričių specialistais – savivaldybių švietimo skyrių vedėjais ir švietimo pagalbos padalinių atstovais, ikimokyklinio bei pradinio ugdymo įstaigų vadovais, Regionine kultūros taryba, regiono policijos, priešgaisrinės apsaugos ir sienos apsaugos pajėgų atstovais, vėjo energetikos parko vystytojais, Tauragės apylinkės teismo atstovais susitiko ir Prezidento patarėjai.

Iš dešimties Lietuvos apskričių Prezidento komandai liko aplankyti dvi, o tada darbo dienų regionuose ciklas prasidės iš naujo.

Dianos Nausėdienės dėmesys Tauragės krašto istorijai ir pilietiškumo ugdymui

Antradienį D. Nausėdienė Tauragėje kartu su Valstybės pažinimo centro edukatoriais dalyvavo įvairaus amžiaus moksleiviams rengiamose pilietiškumo dirbtuvėse „Pažink, atrask, kurk savo valstybę!“ D. Nausėdienė yra šios edukacinės programos globėja.

Tauragėje Valstybės pažinimo centro dirbtuvės įsikūrė „Šaltinio“ progimnazijoje ir Švč. Trejybės Parapijos vaikų dienos centre. Čia apsilankiusi Diana Nausėdienė bendravo su pradinių ir vyresnių klasių moksleiviais. Mažuosius pirmoji ponia kvietė atrasti knygų pasaulį, kuris nukelia į fantazijos ir kūrybos šalį, o su vyresniais mokiniais diskutavo apie pilietiškumą, emigraciją, atsakė į gimnazistų klausimus.

„Smalsumo, naujų idėjų ir sėkmės jas įgyvendinant“, – atsisveikindama su moksleiviais linkėjo Diana Nausėdienė.

Pirmoji ponia taip pat lankėsi Tauragės savivaldybėje, kur domėjosi „Globalios Tauragės“ iniciatyva, sugrįžtančių emigrantų perspektyvomis ir galimybėmis šioje savivaldybėje, aplankė Tauragės krašto muziejų, kuriame susipažino su šio krašto istorija ir kultūra.

Prezidento komunikacijos grupė

Kadangi Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sparčiai daugėja elektromobilių ir hibridinių automobilių, vadinamųjų alternatyvaus kuro transporto priemonių, Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus vyresnysis specialistas Tomaš Veliseičik dalijasi mintimis, kaip reikėtų gesinti tokiose transporto priemonėse kilusius gaisrus.

Pasak T. Veliseičik, daugeliu atvejų veiksmai, kuriuos rekomenduojama atlikti gesinimo metu, yra tokie pat kaip ir tradiciniu kuru varomoms transporto priemonėms. „Gesinant gaisrą gesintuvu alternatyvaus kuro transporto priemonėje, reikia įvertinti papildomų komponentų, kurie kelia pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, buvimą. Tuo atveju, kai gaisras neišplinta į aukštos įtampos kabelius, inverterį/konverterį, aukštos įtampos baterijas, DC konverterį, jis gesinamas taip pat, kaip ir tradiciniu kuru naudojamos transporto priemonės“, – sako jis.

Dėl papildomų komponentų, pavyzdžiui, aukštos įtampos, atsiranda ir papildomų pavojų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti gesinant gaisrą. Alternatyvaus kuro transporto priemonės turi aukštos įtampos komponentų, dalis kurių net po deaktyvavimo procedūros išlieka pavojingi. Tai aukštos įtampos baterija ir inverteris/konverteris. Pastarasis, priklausomai nuo transporto priemonės gamintojo, gali turėti vidines baterijas, kurios užtikrina įtampą iki 10 minučių nuo jų išjungimo momento. Jis dažniausiai montuojamas prie elektrinio variklio. Aukštos įtampos baterijos montuojamos bagažinės skyriuje, po keleivių galinėmis sėdynėmis ar transporto priemonės dugne. Kilus gaisrui, pirmiausia reikėtų ištraukti raktą iš užvedimo bloko ir išjungti techninės priežiūros kištuką (šuntą, pagrindinį saugiklį). Įprastai gaisrai, kuriuose yra elektros įtampos pavojus, gesinami milteliniu ar angliarūgštiniu gesintuvu išlaikant ne mažesni nei 1 m atstumą. Lietuvoje yra sertifikuotų gesintuvų, skirtų gesinti elektros įrangą, kurios įtampa neviršija 1000 V. Alternatyvaus kuro transporto priemonių aukštos įtampos komponentų įtampa svyruoja tarp 200-800 V.

T. Veliseičik teigimu, alternatyvaus kuro transporto priemonių aukštos įtampos baterijos turi elektrolitą, kuris, atsiradus mechaniniams pažeidimams ar išsisandarinus korpusui, gali išbėgti į išorę.

Įprastai jo kiekis nėra didelis, tačiau net ir nedidelis kiekis yra pavojingas žmogaus gyvybei ir sveikatai. Elektrolito garai yra toksiški ir ėdūs, jie lengvai užsidega. Hibridiniuose automobiliuose baterijų montavimo vietos dažniausiai yra įrengiamos bagažinės skyriuje ir po galinėmis sėdynėmis, elektromobiliuose – ties automobilio dugnu. Tokias vietas yra sunku pasiekti gesintuvu. Be to, tyrimų metu nustatyta, kad norint užgesinti aukštos įtampos bateriją, į gaisro židinį reikia nuolat tiekti didelį kiekį gesinimo medžiagos, o tai padaryti su gesintuvu, net pradinėje gaisro fazėje, sudėtinga.

Aukštos įtampos baterijos yra sudarytos iš sujungtų tarpusavyje blokų, kuriuos sudaro pavienės celės. Gaisrui plintant ir kylant temperatūrai, celėje esantis elektrolitas garuoja, sudarydamas viršslėgį. Korpusui neatlaikus viršslėgio poveikio, gali įvykti sprogimas. Jo metu aukštos įtampos baterijos korpuso dalys gali būti nublokštos ir sužeisti žmogų, gesinantį gaisrą. Į tai irgi reikėtų atsižvelgti pradedant gesinti aukštos įtampos bateriją ir pasirenkant gesinimo medžiagos tiekimo kryptis.

Aukštos įtampos baterijos degimas ir gaisro plitimo mechanizmas yra pakankamai gerai ištirti. Dėl susidariusio viršslėgio elektrolito garai skverbiasi pro plyšį, o jiems degant suformuoja į degančias dujas panašų ugnies fakelą. Toks intensyvus degimas spinduliuoja šilumą ir gali uždegti šalia esančias degias medžiagas. Tokį degimą geriausia nutraukti izoliuojant („numušant“) liepsną nuo besiveržiančių garų, tačiau tai bus pakankamai sudėtinga, jeigu turimas ribotas gesinimo medžiagų kiekis ir gaisro židinys sunkiai pasiekiamas.

Aukštos įtampos baterijų, turinčių savo sudėtyje ličio, greičiausiai nepavyks užgesinti nei milteliniais, nei angliarūgštės ar putų gesintuvais.

T. Veliseičik, linkėdamas visiems saugaus kelio, tikisi, kad šie patarimai vairuotojams padės saugiau atlikti gaisro gesinimo darbus, jeigu to prireiktų.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Tauragės regiono – Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų bei Pagėgių savivaldybių merus, kurie iškilmingai pasirašė Regioninį susitarimą dėl bendros viešojo transporto sistemos kūrimo. Pasak šalies vadovo, gyventojų poreikius atitinkančių viešųjų paslaugų – ypač švietimo, sveikatos ir socialinių – prieinamumas yra itin svarbi žmonių gerovės užtikrinimo priemonė, o regiono savivaldybių partnerystė stiprina visą šalį.

„Viešasis transportas regionuose kaip paslauga nyksta, tampa socialine paslauga, kurios apimtis dėl nuostolių yra vis mažinama. Vienintelis akivaizdus kelias – konsoliduoti šios paslaugos organizavimą regiono lygmeniu, taupant kaštus, naikinant besidubliuojančius maršrutus, įgalinant maršrutus per kelių rajonų teritorijas“, – teigė šalies vadovas, pabrėždamas Tauragės regiono savivaldybių, pirmųjų Lietuvoje pribrendusių šiam pokyčiui, progresyvumą. Prezidentą džiugina ir Tauragės regiono savivaldybių siekis naudoti elektra varomus autobusus.

Regioniniu susitarimu savivaldybės įsipareigojo siekti tvaraus judumo visame regione, gerinti viešųjų paslaugų prieinamumą ir darbo vietų pasiekiamumą, įdiegti bendrą maršrutų planavimo ir derinimo sistemą, bendrą paskatų naudotis viešuoju transportu sistemą ir bendrą elektroninį bilietą. Tuo tikslu jau kitąmet bus įsteigta bendra visų savivaldybių viešoji įstaiga.

Prezidentas remia savivaldybių savarankiškumo stiprinimą, regionų tolygumo skatinimą ir palaiko šį Regioninį susitarimą kaip tiesioginį jo inicijuoto memorandumo „Dėl glaudesnės centrinės ir vietos valdžios partnerystės siekiant stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę“ įgyvendinimą.

Funkcinės zonos Tauragė+ plėtros strategija parengta siekiant paskatinti savivaldybes kartu su socialiniais partneriais ir bendruomenių atstovais ieškoti bendrų sprendinių, juos priimant vadovautis bendradarbiavimo ir dalijimosi principais. Šis veiksmų planavimo būdas ypatingas tuo, kad nėra susiejamas su administracinėmis ribomis ir kai kuriais atvejais gali apimti ir daugiau savivaldybių, jei to reikia siekiant strategijos tikslų.

Prezidento komunikacijos grupė

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Tauragėje susitiko su regiono senjorais, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidente Grasilda Makarevičiene ir socialinę pagalbą senjorams teikiančių organizacijų „Caritas“ ir Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovais. Šalies vadovas su senjorais diskutavo jų gerovės tema, aptarė pensijų, senjorams reikalingų paslaugų, užimtumo klausimus.

„Spalis – pagyvenusių žmonių mėnuo. Tiek šis mėnuo, tiek neseniai minėta Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena yra svarbūs ne tik Jums, bet ir visiems mums, nes apie valstybės civilizuotumą galima spręsti pagal tai, kaip joje rūpinamasi senjorais. Kryptingai siekiu ir toliau sieksiu, kad vyresnio amžiaus žmonėms mūsų šalyje būtų skiriamas didžiausias ir pagarbus dėmesys. Kviesiu tiek naująjį Seimą, tiek Vyriausybę bendromis pastangomis užtikrinti gerą emocinę savijautą ir orų gyvenimą kiekvienam senjorui. Siekiu, kad pensijos Lietuvoje augtų sparčiau nei darbo užmokestis, – vidutinė pensija turi kaip įmanoma greičiau pasiekti 50 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Turime nepamiršti ir paslaugų senjorams plėtros. Nes daugiau nei trečdalio šalies senatvės pensininkų skurdo rizikos rodiklis yra netoleruotinas“, – pabrėžė Prezidentas, pakvietęs senjorus išsakyti savo lūkesčius ir pasiūlymus dėl senyvo amžiaus poreikių ir padėties gerinimo šalyje.

Senjorų teigimu, nepaisant to, kad pensijos auga, jos auga per lėtai, ir nors šešiolika metų esame visateisiai Europos Sąjungos nariai, mūsų šalies pensijos niekaip nepasiveja Europos. Tauragės regione pensijos vienos mažiausių šalyje – vidutinė tesiekia 294 Eur, kai šalies vidutinė senatvės pensija yra 377 Eur. Kad pensijos Lietuvoje nepakankamai adekvačios, rodo ir tai, kad vidutinė pensija yra mažesnė nei skurdo rizikos riba.

Praėjusiais metais Prezidentas teikė Seimui Socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl spartesnio senatvės pensijų didinimo, bendradarbiavo su Vyriausybe dėl mažiausių pensijų ir šalpos bazės didinimo ir reikalavo, kad pensijos ateinančiais metais irgi būtų indeksuojamos, nors dėl COVID-19 įtakoto ekonomikos nuosmukio pensijų augimas kitais metais turėjo būti stabdomas: „Įstatymas priimtas, teisėti žmonių lūkesčiai dėl spartesnio pensijų didinimo jau suformuoti. Bet šiandien dar matau rizikas, kad, prisidengdami kitais prioritetais, lėšų trūkumu ar netvaria 13-os pensijos idėja, biudžetą formuojantieji pensijas gali siekti didinti lėčiau. Tai būtų labai neteisinga senjorų atžvilgiu.“ Pasak Prezidento, spartesnis pensijų didinimas yra vertybinis ir principinis prioritetų klausimas šalyje, nes valstybės biudžetas turi tam reikalingų galimybių. Sukaupti tam daugiau finansinių išteklių padėtų anksčiau Prezidento užregistruotos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, inicijuota viešųjų pirkimų sistemos pertvarka ir ryžtingi institucijų sprendimai dėl Seime esančių šešėlio mažinimo iniciatyvų.

Susitikime buvo aptartas ir senyvo amžiaus asmenims skirtų sveikatos paslaugų prieinamumas ir socialinių paslaugų trūkumas. Prezidentas patikino, kad jų plėtrai reikalingas didesnis susitelkimas. „Šalia pajamų adekvatumo gerinimo turime užtikrinti gerai išvystytą paslaugų tinklą, didesnį dėmesį skiriant paslaugoms į namus ir bendruomenėje. Iš būsimos Vyriausybės reikalausiu paslaugų senjorams stiprinimo – slaugos-globos reformos, kuri buvo pažadėta, bet taip ir liko neįgyvendinta šioje Seimo ir Vyriausybės kadencijoje“, – kalbėjo Prezidentas.

Prezidento komunikacijos grupė

Šilalės kultūros centras šiuo metu renovuojamas, o jo renginiai ir koncertai perkeliami į kitų miestelių kul­tūros namus, laisvalaikio sales, lauko erdves. 

Kaip sakė Šilalės kultūros centro di­rektorės pavaduotojas Antanas Kaz­lauskas, šiemet vykdomas pirma­sis re­novacijos projekto etapas – tvar­ko­mas Šilalės kultūros centro fasa­das. 1994 m. duris atvėrusio cent­ro techninis įrengimas jau nebe­ati­tinka šian­dienos reikalavimų, tačiau atnau­ji­ni­­mo darbai bus vykdo­mi priklauso­mai nuo finansavimo. Šiemet lėšų užtenka tik išorei, o vėliau tikimasi at­nau­jinti scenos įrangą, žiūrovų sa­lę, bus ga­lima kokybiškai eksponuoti pa­rodas. Per metus 2–3 profesiona­lios parodos surengiamos ir dabar, bet, atnau­jinus patalpas, rajono žmo­nėms bus kur kas maloniau džiaugtis vaizduoja­muo­ju menu. 

­Dėmesys miuziklui

Šilalės kultūros centrui priklauso bendruomenių poreikiams naudojamos laisvalaikio salės ir kultūros namai, veik­lą vykdo daugiau nei 50 meno kolektyvų. 430 vietų miesto kultūros centro didžioji salė su erdvia scena dažniausiai būna pilna, o kai kada – net sausakimša. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė miesto kultūrinio gyvenimo naujovė – retai Lietuvos mėgėjų teatrų scenose statomas miuzik­las. A. Kazlausko vadovaujamas muzikinio teatro kolektyvas prieš metus pastatė premjerinę muzikinę improvizaciją „Eliza“, o jo naujausias kūri­nys – muzikinis spektak­lis pagal I. Kalmano operetę „Čardašo kara­lienė“ dėl pradėtų pastato renovacijos darbų įgavo net ir visai netikėtą formatą. 

„Parodėme aštuonis spektak­lius sausakimšoje salėje, o dabar kraustomės į Laukuvos kul­tūros namus  –  esame skolingi žiūrovams už kovo mėnesį dėl karantino atšauktą spektaklį. Žmogus planuoja, o virusas juokiasi – buvome labai daug visko numatę, tačiau visi mūsų planai dingo per vieną naktį. Vis dėlto aš sakau, jog kuo blogesnė situacija, tuo daugiau atsiranda vietos kūrybai. Tikimės, kad sunkumai  baigsis“, – pasakoja A. Kazlauskas. 

Populiarus folkloras

Labai stiprūs Šilalės folkloro kolektyvai – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų ansambliai, renka­mos bei išsaugomos Šilalės krašto ir miesto liaudies dainos. 

„Žiūrint iš šalies, gali atrodyti, jog folkloras neįdomus mūsų vaikams, bet mes matome visai ką kita – kai pradėjome rengti etnines vasaros stovyk­las, pasirodė, kad susidomėjimas toks didelis, jog net ne visi gali patekti. Viskas priklauso nuo meno kolektyvo vadovo. Entuziastingi specialistai su­geba savo idėjomis užkrėsti vai­kus. Išvažiavę mokytis į didžiuo­sius miestus, jie įsijungia į ten veikiančius folkloro kolektyvus ir toliau puoselėja tai, ką pradėję“, – teigia A. Kazlauskas. 

Kvėdarnos, Kaltinėnų kultūros namų entuziastai domisi senaisiais amatais. Dirbtuves, pasak A. Kazlausko, planuojama atidaryti ir Šilalės kultūros cent­re, kai tik pagerės pastato būk­lė. 

Šią vasarą prie Bilionių piliakalnio vyko tautodailės pleneras, o, jam pasibaigus, sukurti medžio ir akmens meno kūriniai liko puošti kai­mą. 

Nereikėtų manyti, kad Šila­lė gyvena vien tik etninės kultūros ir amatų dvasia. Šilalės kultūros centras jungia didelę bend­ruomenę, kurią sudaro ne tik vaikai, mielai lankantys šiuolaikinio šokio teatro užsiėmimus, entuziastingi senjorai, bet ir tie, kurie užaugo kartu su ko­lektyvų veikla bei išvyko gyventi kitur. 

Projektą „Aktuali kultūra“ įgy­­vendina Lietuvos Respublikos kul­tūros ministerija. Projektas finan­suojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.lt ir www.lrkm.lt

Bijotai yra ne tik išskirtinė vietovė savo gamta bei istorija, bet ir dovanojo visai Lietuvai ne vieną ypatingą žmogų. Tikriausiai nedaug kas žino, jog čia gimė, augo ir vaikiškas eibes garsiųjų Baublių prieigose krėtė šiandien orų prognozes nusakanti hidrometeorologijos tarnybos vyriausioji specialistė Izolda Marcinonienė.

Iš televizijos ekranų puikiai atpažįstamas veidas patraukė per vieną Bijotuose vykusią šventę – muziejaus darbuoto­jai buvo parengę stendą su savo krašto žmonėmis, kurie lankė Bijotų mokyklą. Vėliau, paklausta, ar dar apsilanko tėviškėje, I. Marcinonienė sakė, kad ji yra dažna viešnia Bi­jo­tuose, mat čia tebegyvena jos tėvai. O grįžusi į namus, kaip ir dažnas „emigravęs“ kraštietis, Izolda visada perskaitanti ir saugomus „Šilalės artojo“ numerius. 

„Mano tėviškė – Bijotų kaimas, pirmoji mano lovytė buvo pastatyta tuometinės Bi­jo­tų septynmetės mokyklos antrajame aukšte įrengtame vieno kambario butelyje, kur mano jauni tėveliai mokytojai gyveno. Beje, šio kambario langai yra išlikę ir tebėra tokie pat, kaip dabar senojoje mokyk­loje įsteigtame Baublių muziejuje. Juokaudama savo vaikams parodau: štai pirmasis mano žvilgsnis į pasaulį buvo iš čia“, – šiltai apie gimtinę kalba I. Marcinonienė.

Jos pavardė – dzūkiška, ištekėjo už dzūko, nors sąskambis su mergautine Martinėnaitės pavarde vis tik išliko. Izoldos tėvelis Alfonsas buvo fizikos ir matematikos mokytojas, ma­ma Aleksandra mokė piešimo bei geografijos paslapčių. Beje, tėtis buvo ir jos klasės auklėtojas. Be Izoldos, šeimoje užaugo ir jaunesnis brolis Sigitas, kuris baigė Radiotechnikos fakultetą Kauno politechnikos institute ir nukeliavo į žentus Kretingon. Baigusi Bijotų aštuonmetę, Izolda mokslus tęsė Skaudvilės vidurinėje mokyk­loje. Dabar moteris pasakoja, kad ji buvo gera mokinė, labiausiai jai patiko tie dalykai, kuriuos įdomiai dėstė mokytojai: matematika, fizika, lietuvių ir anglų kalbos, geografija, braižyba. Tačiau įstoti į nusižiūrėtas studijas pavyko ne iš karto.

„Nepaisant to, kad buvau gera mokinė, deja, iškart nepasisekė įstoti į Vilniaus universitetą. Teko metus darbuotis Bijotų mokyklos valgykloje ir kartu vakarinėje mokykloje kolūkiečiams dėstyti fiziką. Gera patirtis! Išploviau kalnus indų ir nuskutau ne vieną toną bulvių per tuos metus. Bet tai nuo šių darbų neatgrasė, iki šiol jie man patinka“, – dalija­si jaunystės atsiminimais I. Mar­cinonienė. 

Pasak Izoldos, koją pakišo matematikos egzaminas, bet, papildomai padirbėjusi, po me­tų, 1979-aisiais, ji tapo Vil­niaus universiteto Gamtos moks­lų fakulteto studente, pasirinko geografijos specialybę. 

Bijotiškė didžiuojasi, jog pa­sisekė būti universiteto 400-me­čio „fukse“, o įspūdingą tų metų studentų ir dėstytojų eiseną Vilniaus gatvėmis bei nuotaikingą šventę Vingio parke sako menanti iki šiol. 

„Tai buvo labai neįprasta gūdžiais sovietiniais metais – sostinė sušvito netikėtomis spal­vomis, padvelkė sunkiai nusakoma atmosfera, kuri lydėjo visus studijų metus. Beje, būtent tomis šventinėmis dienomis susipažinau ir su būsimu vyru Antanu, kuris tuo metu pradėjo studijuoti hidrogeo­logiją. Gal ir tai pridėjo, kad jausčiausi lyg pakylėta“, – šypsosi Izolda.

Ji prisipažįsta, jog specialybę rinkosi dėl traukos kelionėms, noro pažinti tolimus kraštus. Tais laikais tai buvo įmanoma tik iš kino filmų, knygų ar žurnalų. Be to, įtaką darė ir istoriniai Baubliai, ypatinga Bijotų kaimo aplinka. Tiesa, Izolda teigia turėjusi ir kitokių minčių: kadangi sekėsi piešti, pasvajodavusi ir apie architektūros studijas.

„Lankiau dailės kursus tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), bet pamačiau, kad man, kaimo mergaitei, sunku ly­­gintis su miesto vaikais, baigusiais dailės mokyklas. Ir neišdrįsau bandyti laimės“, – atskleidžia neišsipildžiusią svajonę žinoma sinoptikė.

Tačiau ją kuo puikiausiai įgy­vendino Izoldos ir Antano vaikai Sigita bei Do­mi­ny­kas, pasirinkę architekto kelią.

Kalbėdama apie savo darbą, I. Marcinonienė jį apibūdina kaip orą, kuris nuolat kinta ir gali būti nenuspėjamas.

„Orų prognozuotojo specia­lybė yra ne tik sudėtinga, bet ir kupina netikėtumų. Sutikime, jog dažniausiai žmonės kalbą pradeda būtent nuo orų aptarimo. O jei pradedi profesionaliai apie juos kalbėti, tai pasitaiko, kad kai kas iš nuostabos ir išsižioja“, – juokiasi I. Mar­­cinonienė.

Juokai juokais, tačiau, pasak jos, iš tikrųjų orų prognozės yra labai nelengva sritis, nes orai beveik nesikartoja: sinoptinė situacija kasdien kinta, net ir panašūs reiškiniai nesusidaro absoliučiai vienodomis sąlygomis. Palieki vaka­re vienokią situaciją, o rytą randi jau paįvairintą ne visuomet maloniomis gamtos išdaigomis.

Sinoptike ji dirbo 20 metų, po to pradėjo labiau gilintis į pavojingų bei stichinių meteorologinių reiškinių susidarymą, juos analizuoti, pristatinėti pranešimus įvairiuose meteorologų susitikimuose, konferencijose. 

„Dabar ties šia sritimi rimčiau ap­sistojau ir esu Lie­tuvos hidromete­orologijos tarny­bos Ty­ri­mų ir plėt­ros skyriaus vy­riausioji specialistė. Padedu jau­niesiems kolegoms suprasti įvairiausių gamtos reiškinių susidarymo esmę bei juos prognozuoti. Pabendrauju ir su žiniasklaida, paaiškinu žmo­nėms paprastai įvairias situacijas. Šiuo metu plačiai naudojami skaitmeniniai prognozių modeliai, tačiau specialisto žinios ir patirtis yra būtini – kuriuo variantu tikėti, ką pakoreguoti bei pan. Nuolatinis mo­kymasis yra būtinybė, reikia susipažinti, atsižvelgti į klimato pokyčius ir į daugybę kitų veiksnių, lemiančių prognozių kokybę. Daugeliui norisi ypatingo tikslumo – kad pasakytume, kas dėsis konkrečiame kaime ar gatvėje tam tikru laiku. Bet kol kas tai yra siekiamybė“, – pripažįsta patyrusi specialistė. 

Mintimis sugrįžusi į tėviškę, Izolda sako, kad Bijotai iki šiol tebėra tikrieji namai, nes čia gyvena tėveliai.

„Jie abu, ačiū Dievui, gyvi ir aktyvūs, nežiūrint solidaus amžiaus. Abu yra dideli knygų „rijikai“, mama vis dar išaudžia žentui tautinę juostą, išsiuvinėja kokį mielą daiktelį proanūkei, tėtis bendrauja su medžiu – pradžiugina savo drožiniais. Ypač mano mėgstami jo išdrožti Baubliukai. Tėvų sodyba, nepaisant jų amžiaus, prižiūrima, be gipsinių „grožybių“ sode, bet su jurginų darželiu, stropiai sukrautu malkų kūgiu, tėvelio padarytu koplytstulpiu“, – džiaugiasi savo tėviške moteris.

I. Marcinonienė sako, kad Bi­jotai apskritai yra labai gražiai besitvarkančių žmonių mies­telis. 

„Man smagu atvažiuoti į tėviškę, kuri ne nyksta, o priešin­gai – tik gražėja ir turtingėja. Išpuoselėta Baublių aplinka, matyt, skatina ir kitus pasitempti. Praėjusią vasarą „paekskursavau“ po Bijotus – nu­stebino naujos sodybos, tvar­ka, lietuviškas skoningumas. Visuomet, kai sutinku naujus žmones, juos paraginu aplankyti Bijotus, Baublius – jie pirmieji tokie ir nepakartojami nuo 1812 m. Visur kitur jų Baublių „broliukai“ neprilygsta senoliams nei dydžiu, nei amžiumi, nei istorija, kurią pradėjo garbusis šviesuolis Dionizas Poška“, – didžiuojasi savo gimtine Bijotų žemės dukra.

Izolda pasidalijo ir smagiais vaikystės atsiminimais: kaip žaidė slėpynių Baublių papėdėje, kaip važinėjo dviračiu ir jų prižiūrėtojui kėlė siaubą. Būta ir kitokių nutikimų, mat į Bijotus filmuoti Baublių atvykdavo ir filmų kūrėjai, ir įvairių laidų režisieriai, o jiems „kadro“ paįvairinimui rei­kėdavo vaikų. Tad Izolda su broliu ne sykį yra tapę ant­raplanių vaidmenų atlikėjais, su kitais kaimo vaikais net radijo laidose dalyvaudavę, o bro­lis netgi yra „bandęs laimę su meškere“ filme „Ar gyvas dar Baublys?“ Todėl Izolda sako apgailestaujanti, jog dabartinis jaunimas mažai domisi krašto istorija, nepatiria tos pažinimo ugnelės, o ir apie Baublius beveik nieko nebežino, nes daugelį labiau traukia užsienio kraštai negu savojo pa­žinimas. Tiesa, kad ir kaip skaudžiai skambėtų, pandemija vis tik padarė ir šį tą gero – lietuvaičius grąžino arčiau savo šaknų.

Prakalbusi apie savo prigimtį, Izolda prisiminė, kad Bijotai geografine prasme yra arčiau Tauragės, tad ir tarmė, anot moters, būdingesnė tauragiškių šnektai ne šilališkių.

„Prisimenu, mums vaikystėje juokingai skambėdavo ta žemaitiška tirada, kuria kalba šilališkiai. O dabar tikrai malonu girdėti savo dūnininkų tarmę, nors namuose ja ne­kalbėdavome, nes tėtis kilimo nuo Ignalinos krašto, ma­ma – iš Skaudvilės apylinkių. Priešingai nei aš, brolis tik­ru žemaičiu Kretingoje tapo ir beria greitakalbe kaip žirnius“, – juokiasi Izolda.

Ir prisipažįsta visuomet suklūstanti, kai išgirsta kalbant apie Šilalės kraštą. O grįžusi į Bijotus sako perverčianti visus „Šilalės artojo“ numerius. Ir tai, pasak moters, tikrai ne laikraščio reklama – tėvai visą gyvenimą jį skaito.

„O man labai smagu, kad laik­raštis išliko tuo pačiu pavadinimu! Perverčiu skelbimus – kas ką parduoda, kokį darbą siūlo. Juk tai irgi svarbi informacija apie kraštiečius. Gaila, daug randu ir nekrologų – tokia realybė, sensta mūsų kraštas“, – apgailestauja moteris.  

Izolda jau močiutė, bet, kaip pati sako, jos kasdienybėje nė­ra pilkų tonų, nes gyvenimas vis dar verčia skubėti.

„Norėtųsi su anūke Sofija ilgiau pabūti, bet diena limituota, o darbų gausybė. Nesu virtuvės mėgėja, todėl gaminu tik savaitgaliais ir dažniausiai paprastą lietuvišką maistą. Aišku, būna dienų, kai „apsigyvenu“ virtuvėje – metinės šventės įtraukia, norisi pradžiuginti vaikų šeimas. Tada jau leidžiuosi į naujų patiekalų paiešką, nors esu ištikima, tarkime, velykinių margučių su vašku dažymui ir meduolinio namelio kepimui Kalėdoms.

Kartkartėmis ištrūkstame su vyru į Kuršių neriją, į gamtą pa­­grybauti, baidarėmis Dzūkijos upėse pairkluoti. Kasmet sten­giamės aplankyti kokią šalį. Esu buvusi Grenlandijoje, Is­lan­di­joje, nes  šiaurės šalys ir sniego paieškos vasarą – mano silp­nybė. Vasaros man gali nebūti. Ir nors esu aplankiusi ir Pietų Afriką, ir Egiptą, palmės, smėlis ir arbatos šiltumo vanduo manęs nežavi. Gražu, bet tik vieną kartą. Mėgstu apsilankyti tradiciniuose kino festiva­liuose, knygų mugėje. Be to, pa­tinka megzti, skaityti biogra­fines arba apie šiaurės šalių gy­venimą knygas. Mėgstu pasikapstyti po gėlyną, tačiau daržas nelabai domina, nors jį turiu, nes gyvenu kaime šalia Vil­niaus“, – apie savo kasdienybę pasakoja kraštietė.

Kalbėdama apie orus gimti­nėje, pašnekovė pastebėjo, kad Ši­lalės rajone gausu išskir­ti­nių reiškinių. 

I. Marcinonienė specialiai „Ši­lalės artojo“ skaitytojams ar­chyvuose paieškojo Laukuvos meteorologijos stoties 1961–2020 m. užregistruotų stichinių meteorologinių reiškinių. O jų būta įvairių: dažniausiai kartojosi labai smarkūs lietūs (>49 mm/12 val., t. y. apie 49 litrus į m2) , o stipriausia liūtis pliaupė 1997-ųjų rugpjūčio 17 d., kai iškrito katastrofinis lietaus kiekis, 85 mm per 3 val.  

22 min., t. y. vos ne 10 kibirų vandens į m2! Antras pagal populiarumą – labai smarkus (≥28 m/s, apie 100 km/val.) vėjas – yra užfiksuoti 5 atvejai, stip­riausias pūtė 1993 m. sausio 14 d.: net 35 m/s, o tai jau vadinama uraganiniu grei­čiu. Yra pasitaikę du labai stambios kru­šos atvejai (≥2 cm skersmens), vienas iš jų užfiksuotas 1999 m. gegužės 30-osios vakarą Bijotų sen. Beje, Šilalės apylinkėse 2011 m. liepos 1 d. praūžė labai retai pasitaikantis sūkurys – viesulas, pridaręs nemažai eibių.

„Šilalės artojo“ skai­tytojus si­noptikė I. Mar­cinonienė ragina dažniau pakelti akis į dangų.

„Stebėkime besikeičiančią ap­linką prieš audrą ir po jos, ne tik grožėkimės vaivorykšte, bet ir atkreipkime dėmesį į jos ryš­kumą ar išlenktumą bei patys bandykime tapti orų prog­nozuotojais. Juk seniai pastebėta, jog kuo statesnė Vaivos juosta, tuo greičiau baigsis lietus, jeigu joje dominuoja raudona spalva, dar palis, jei žalia – lietus liausis. Raginčiau ne girdėti tai, ką norite, bet ką perduoda sinoptikas: atidžiai įsiklausyti į perspėjimus apie pa­vojingus meteorologijos reiš­­kinius ir jiems pasiruošti, nes vienas pagrindinių mūsų tarnybos uždavinių yra stebėti orus, vandenis ir įspėti apie gresian­čius pavojus bei suteikti laiko jiems pasirengti. Turime meteorologijos stotį Laukuvoje, kur pastatytas pirmasis meteo­rologinis radaras Lietuvoje. Antras toks yra Trakų Vokėje, šalia Vilniaus. Taigi dangus virš Lietuvos nuolat stebimas, ir radarų spinduliai, siunčiami iš rytų bei vakarų, gali nuskenuoti visą ša­lies erd­vę bei aptikti pavojingus perkūnijų, liūčių ar krušos židinius. Todėl sinoptikų prognozės ir perspėjimai darosi vis patikimesni“, – neabejoja mūsų kraštietė ir žinoma sinoptikė. 

Ji ragina šilališkius stebė­ti įvai­rius gamtos reiškinius (ypač krušą, vie­sulą, fiksuoti, ko­kią ža­lą jie padarė) ir užfiksuotą vaiz­do medžiagą atsiųsti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba pasidalin­ti LHMT feisbuko paskyroje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

I. Marcinonienės asmeninio archyvo nuotr.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tau­ragės departamento Šilalės skyriuje kiekvienas rytas prasideda nerimu – laboratorijų siunčiami duomenys rodo, jog Covid-19 sparčiai plinta mūsų rajone. Nuo vakar sa­viizoliuojasi ir Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei dar keli darbuotojai. Nors kol kas didelės koncentracijos susirgimo židinių nė­ra, padėtis, pasak specialistų, darosi vis grėsmingesnė.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79

Bemaž 6 kilometrai kelio nuo Upynos iki Kaltinėnų tapo šimtų medžių kapinynu: pa­kelės užverstos šakomis, akį rėžia baltuojantys kelmai, raudonu ženklu pažymėti dar stovinčiųjų kamienai. Tokia yra kelio platinimo ir asfaltavimo kaina, nors jei kas ir pa­siūlytų rinktis – medžius ar naują kelią, niekam nekiltų abejonių, ko labiau šiandien kaimui reikia. Kita vertus, žmones skaudina abejingumas krašto istorijai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.79