Redakcija

Ūkininkų deklaracijose vyrauja pievos ir ganyklos

Darbymetis pačiame įkarštyje: javų laukais plaukia kom­bainai, keliais zuja traktoriai, vienur kitur dirvą jau raižo plūgai – žemdirbiai rengiasi žieminių rapsų sė­jai. Taip ir su­kasi kaimo žmonių metų ratas – nuo dar­bymečio iki darbymečio, trumpam suteikda­mas laiko tik pasidžiaugti  derliumi ir sudėlioti ateinančių metų planus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

„Ir po metų norėčiau dirbti“

Be smulkiojo verslo paslaugų neišsiverčiame: prairo bato siūlė – reikia batsiuvio, pas kirpėją užsukame bent keletą kartų per metus, panorėję kavos puodelio su ban­de­le – į kavinukę, reikia žemę pamatuoti – pas geo­dezininką, skustuko bulvėms ieškome turgelyje. Gaila, bet vis mažiau lieka nedidelių maisto ir kitokių prekių par­duotuvėlių, nes jų veiklą dažnai paralyžiuoja stambūs prekybos centrai. Ne vienas jų yra ir Ši­la­lėje.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Šilalėje naujovė – antakių studija

Šilalėje, Jono Basanavičiaus gatvėje, duris atvėrė kol kas tokia vienintelė mūsų mieste antakių stilis­tikos stu­dija. Jos savininkė šilališkė Ieva Pudževytė šiuo me­tu gy­vena ir dirba Vilniuje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Varžybose dviratininkams pavojus nekilo

Rugpjūčio pradžioje Lietuvą pasiekė žinia, jog Šilalėje rungtyniavę Latvijos jaunieji dviratininkai susirgo koronaviruso sukelta infekcine liga. Liepos 18–19 d. jie dalyvavo Ramūno Navardausko taurės dviračių lenktynėse. Latvijos sveikatos priežiūros institucijos rekomendavo dėl COVID-19 išsitirti visiems, kurie nuo liepos vidurio kontaktavo su Murjanų gimnazijos sportininkais. 

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Virusas vėl rodo dantis

Praėjęs savaitgalis mus išgasdino: COVID-19 sugrįžta. Keletą dienų infekcijos atvejų skaičius laikėsi virš 20, kol galų gale driokstelėjo – 37! Mušami visi pokarantininiai rekordai. Virusas persimetė į aukščiausią valdžios ešeloną, ir visa Prezidentūra su šalies vadovu bei jo šei­ma buvo priversta izoliuotis, bet pirmadienį atnaujino darbą. Operos ir baleto teatras už­darytas, o numatyta se­zono pradžia bei visos premjeros atidedamos. Pedago­gai ir moksleiviai sumišę: kaip reikės mokytis nuo rug­sėjo 1-osios?

Ar išmokome pamokas?

Valdžios kritikai griežia dan­tį: o štai Premjero ir Aure­li­jaus Verygos joks šėtonas neima. Ministras, pailsėjęs Lat­vi­joje, jau lyg ir grįžo į darbą, bet ministerijo­je pasirodo tik penktadieniais. Tai suerzino Gitaną Nausėdą. Juo labiau, kad STT apklausia keletą pareigūnų dėl neskaid­raus testų pirkimo, o viceminist­rė net nušalinta nuo parei­gų. Ją atleido pats A. Veryga, kuris visaip gina savo pavaldinę, nors ministras sau atsakomybės neprisiima...

Šis „šokis aplink garo katilą“ (pagal estų rašytojo Matso Trato romaną „Šokis aplink garo katilą“) gal nebūtų toks intriguojantis, jei ne už dviejų mėnesių vyksiantys Seimo rinkimai. „Valstiečiai“ reitinguose sėkmingai vejasi konservatorius ir dabar stengiasi trūks plyš neužleisti pozicijų. Atrodo, kad į šį šokį įsijungė ir Prezidentas, gal kiek dirbtinai rodantis savo aktyvumą bei pataikaujantis valdančiųjų kritikams. 

Bet iš tikrųjų žmonėms rūpi ne reitingai. Nauja koronaviruso banga (o juk mes perspėjome, kad atsipalaiduoti per anksti!) parodė, jog visuomenė labai patikli valdžios sprendimams ir, atlaisvinus draudimų varžtus, puolė gyventi taip, kaip prieš pandemiją. Jeigu infekcijos židinių nuspėti negalėjome, tai leidimai išvykti į užsienį ir nekont­roliuojamai grįžti sudavė kitu lazdos galu: padaugėjo įvežtinių užkratų, o kartu – ir nenustatytos kilmės infekuotųjų.

Kas dabar bus? A. Veryga ne­slepia, kad yra svarstomi ir kiti ribojimai dėl koronaviruso situacijos suvaldymo, išbandyti karantino metu. Jau šį trečiadienį Vyriausybė svarstys, kaip viruso plitimo prob­lemas spręsti konkrečiose savivaldybėse, ar riboti darbo laiką, ar privalomai dėvėti kau­kes bei apsaugines pirštines viešose vietose, ar grąžinti kitus draudimus. Manoma neskelbti tų priemonių visai šaliai, bet pradėti nuo lokalių teritorijų, nuo savivaldybių. A. Veryga nieko nevyniojo į vatą, pareiškęs, jog „greitu metu be kaukės išeiti iš namų nepavyks“.

„Ge­riau gal tokia priemonė, ku­ri komforto neprideda, nes žmo­nėms ir kvėpuoti sunku, bet gal geriau tai, nei patir­ti kaž­kokius ekonominius nuosmukius ir likti be darbų“, – sa­kė jis.

Neabejoju, kad padaugės ir tokių priemonių kritikų. Jie lyg bičių avilys suūžė, kai Vy­riau­sybė išplėtė sąrašą ša­lių, iš kurių tautiečiams grį­žus nuo pirmadienio būti­na 14 die­nų saviizoliacija. Vi­si labai susijaudino į tą sąrašą įtraukus Len­kiją, kurioje in­fekcija mu­ša visus rekordus. Dau­ge­lis užplūdo Suvalkų ir Seinų „Bed­rionką“ ir vertė į bagaži­nes visokias, jau pabrangusias lenkiškas prekes. Jie bijo ne tik dviejų savaičių saviizoliacijos, bet ir galimo Varšuvos sprendimo vėl uždaryti sienas.

„Batka“ ir jo moterys

Jau rašiau, kad mėgstu žurnalistines razinas. Taigi, jei branduolinio kuro pakrovimas į Ast­ravo AE reaktorių šyp­senos nekelia, tai kitas įvykis – sek­madienį surengtas pir­masis Bal­tarusijos prezidento rinkimų turas (rašydamas šias eilutes, neabejojau, kad „batka“ juose gaus apie 70–75 proc. balsų; pirmadienio rytą paskelbta, kad už A. Lukašenką balsavo apie 80 proc. rinkėjų) – įgavęs pikantišką ats­palvį. Turiu galvoje Ru­si­jos leidinio „Proekt“ ir Bal­­ta­ru­sijos opozicinio TV ka­nalo „Bel­sat“ tyrimą apie... A. Lu­­ka­šenkos moteris. 

Tyrimas atskleidė, jog 26- erius metus prezidentu būdamas „batka“ negyvena su savo teisėta žmona 65-erių Galina Lu­kašenko-Žalnerovič, kurią vedęs prieš 45-erius metus. Mo­teris nevyko su vyru į Mins­ką, o liko savo gimtajame Ryž­kovičių kai­me Šklovskio rajone. Tad Bal­­tarusijos prezidentas ėmė neatsispirti visokių fotomodelių ir simpatiškų pavaldinių pagundoms. 

Laikraštis „Imia“ dar 1996 m.

rugpjūtį rašė, kad vieną sa­vait­­­galį preziden­tas tarny­bi­­niu mersedesu pabėgo nuo ap­saugos ir nežinia kur bas­tėsi iki ryto. Jis negalėjo nu­slėpti savo ryšių nei su Na­dež­da Jermakova, nei su Na­dež­da Kotkovec, nei su Tamara Vi­nikova, nei su asmenine jo gydytoja Irina Abels­kaja. Ma­no­ma, jog pastaroji ir yra 16-me­čio Niko­la­jaus – numatomo „bat­kos” įpė­dinio – motina. Jos visos pa­laipsniui buvo paaukštintos pareigose.

Na, tuo ir apsiribokime. Bal­tarusiškame torte paprastai razinų nėra per daug. Dik­ta­to­rius valdo geležiniu kumščiu ir prieš rinkimus nevengė juo pamojuoti prieš tris žavias opo­zicijos lyderes. Įprastas „bat­kos“ smurtas neartimoje po­li­tinėje aplinkoje. Bet ar šitą prievartą gudų tauta ilgai kęs?

Česlovas IŠKAUSKAS

Pavėluoto „Poezijos pavasario“ laureatė – mūsų kraštietė

Nors koronavirusas paveikė daugelį gyvenimo sri­čių, „Poezijos pavasaris – 2020“ įvyko. Ir toje pačioje vie­toje – Dionizo Poškos Baublių muziejaus teritorijoje, po šim­ta­­mečiais ąžuolais. Šįkart Šilalės savivaldybės įsteigta pre­­mija iškeliavo į Žygaičius (Tauragės r.), nes ten gyvena laureatė – mūsų kraštietė Regina Šliogerytė-Bliū­džiu­vienė.

„Trumpiškių kaimelis mažas. 

Pamiškėj sodybos rąžos. 

Jo būtis šventai lėta – 

Čia pjūtis – čia vėl sėja. 

Vakar dar žydėjo ievos, 

O šiandien jau džiūsta šienas. 

Ką tik miškas barstė uogas, 

Va, jau stovi tuščias, nuogas“. 

Tai – ištrauka iš R. Šliogerytės-Bliūdžiuvienės knygos „Mitai ir sapnų šalis“, už kurią šiemet jai ir buvo įteikta 1450 eu­rų Dionizo Poškos premija. 

Moteris visą gyvenimą dirbo, gyveno ir tebegyvena Žygaičiuo­se.

„Nuvykau ten pagal paskyrimą, baigusi studijas. Bet Šilalė man visada buvo, yra ir bus viso gyvenimo ir kūrybos atrama“, – po premijos įteikimo „Šilalės artojui“ sakė nominantė.

Poetė yra buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ją į šventę atlydėjusi Žygaičių kaimo bendruomenės „Žygava“ val­dybos narė Jolanta Vaitiekienė prisistatė Reginos mokine.

„Visada stebėjausi ir tebesistebiu savo mokytojos puikia atmintimi. Kol sėdėjome mokyklos suole, mums atrodė savaime suprantama, kad mokytoja eiles skaito mintinai. Tik vėliau supratau, jog tai – talentas“, – apie išskirtinį R. Šliogerytės-Bliūdžiuvienės skaitymą sakė Jolanta.

 Apdovanojimą pelniusi knyga buvo išleista 2019 m. o per 2020-uosius autorė jau parašė dvi. Be to, ši nominacija R. Šliogerytei-Bliūdžiuvienei – jau dvy­liktas jos kūrybos įvertini­mas. Šviesaus atminimo rašytoja, Ko­vo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė apdovanotajai knygai „Mitų ir sapnų šalis“ parašė dedikaciją, kurioje pastebi, jog „vaikai tokią poeziją lengvai skaito ir greitai išmoksta mintinai, nes tas žodžio sukurtas vaizdas juos pagauna ir įtraukia“, „tokia poezija gali nuspalvinti magiška šviesa kiekvieno iš mūsų gimtinės vietą, nekalbant jau apie vaiko pasaulį“. 

„Daug metų rašiau moki­niams į širdis, bet atėjo laikas rašyti į popierių. Gyvenime būna labai daug sutapimų. Pavyz­džiui, studijų metais rašiau dar­bą apie Dionizą Pošką, ir štai atėjo laikas, kai stoviu prie jo žymiųjų Baublių, po jo paties ranko­mis pasodintais ąžuo­lais ir man įteikiama jo vardo premija. Todėl sakau, jog neverta ieškoti toli esančių labai aukštų viršūnių, nes viskas yra čia, po mūsų kojomis. Ir knygose ieškoti išskirtinumų nereikia, nes knyga esame mes patys“, – dėkodama už Šilalės ra­jono ir jos kūrybos įvertinimą, kalbė­jo R. Šliogerytė-Bliū­džiuvienė. 

Taip mūsų rajo­ne baigėsi 56-asis „Poe­zijos pa­vasaris”, kurio me­tu eilės skaitytos du kartus: su­sitikime „Poezijos reveran­sai” Aleksand­ro Stulginskio gimti­nė­je (Kutalių k., Kaltinėnų sen.) ir baigiamojoje šventėje.

Be laureatės, savo kūrybą pristatė Šilalės rajono poetai bei svečiai iš Lietuvos: Agnė Žag­rakalytė, Benediktas Januševičius, Ieva Gudmonaitė, Jolanta Sereikaitė, Juozas Žitkauskas, Rūta Jonuškienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ūkininko akiratyje – istoriją saugantys piliakalniai

Nors pilietiškumas Lietuvoje daugeliui dar yra sunkiai suprantama sąvoka, bet atsiranda vis daugiau tokių, kuriems rūpi ne tik savo šeima, ūkis ir asmeninė gerovė. Deja, neretai plačiau mąstantys, principingiau į valdžios institucijų darbą žiūrintys žmonės susilaukia ne pagyrų, o priekaištų. Tačiau, nepaisant šito, Vedriuose ūkininkaujančiam Gražvydui Jukniui už gerus santykius su įtakingais žmonėmis daug svarbesnis yra istorinės praeities išsaugojimas. Ūkininkas ne tik savanoriškai tvarko Vedrių piliakalnio prieigas, bet ir neduoda ramybės valdininkams, nematantiems ar nenorintiems matyti istorinio paveldo niokotojų. 

Radinius atidavė valstybei

Liepai baigiantis, po užsitęsusios šienapjūtės, į redakciją užsukęs G. Juknius, ant stalo sukrovė daugybę keramikos šukių, ietigalių, verpstukų, akmeninių grūstuvų, kaip didžiausią lobį rodė miniatiūrinį galąstuvėlį. Visas šis žmonių gyvenimą prie Vedrių piliakalnio liudijantis turtas surinktas balandžio mėnesį.

„Ne mano šie daiktai, viskas valstybei priklauso, todėl noriu atiduoti, kad ir kiti žmonės galėtų juos apžiūrėti“, – sakė G. Juk­nius. 

Dėmesį į Vedrių piliakalnį visa Lietuva atkreipė birželio viduryje, paaiškėjus, jog Bal­sių kaime veikiančios įmonės savininkas istorinį objektą pavertė juodžemio karjeru. Aiškintis aplinkybių į Ved­rius sulėkė Kul­­tūros paveldo departamento atstovai. Sa­vi­val­dybės Švie­timo, kultū­ros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė tuomet darė prielaidą, kad juodžemis galėjo būti pradė­tas kasti gegužę – mėnesio pradžioje ji buvo nuvykusi prie piliakalnio ir matė žaliuojančią pievą, jokių pažeidimų tada neužfiksavo.   

„Nežinau, kurioje vietoje lankėsi J. Viršilienė ir kur ta pieva buvo, bet priešpilis jau balandį buvo suartas, o dabar ten žaliuoja mišinys. Ba­lan­džio mėnesį atsitiktinai ten užsukau ir pamačiau arime kyšant keramikos šukes. Pa­gautas azarto, tris dienas vaikš­čiojau ir surinkau visą krepšį įvairiausių radinių. Ži­nau jų vertę, todėl padariau nuotraukų, kuriose matyti į žemę „įaugęs“ verpstukas,  galąstuvas, keramikos šukės“, – pasakojo Gražvydas. 

Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslinis darbuotojas doc. Gintautas Zabiela ne tik patvirtino, jog radiniai turi istorinę vertę, bet ir pastebėjo, kad sudužę moliniai indai buvo puošti retais ornamentais. 

Reikšmingas visai Žemaitijai

Rajono vadovai, pasak G. Juk­­niaus, dažnai giriasi, jog Ši­la­lė yra piliakalnių kraštas – turime jų net 33. Tačiau Vy­riau­sy­bės patvirtintame išskirtinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų ir vietovių sąra­še yra tik penki Šilalės rajono piliakalniai – Med­vė­ga­lio, Padievaičio, Vilkų Lauko, Sprau­­daičių, vadinamas Ve­rin­­­ga, ir Vedrių piliakalnis su prieš­­pilio gyvenviete. 

2005–2008 m. tiriant piliakalnio ir greta jo buvusios gyvenvietės kultūrinį sluoksnį, archeologai rado daugybę I tūkstantmečio pabaiga–II pradžia datuojamų radinių: lipdytos keramikos, gyvulių kaulų, žalvarinių papuošalų ir jų nuolaužų, geležinių dirbinių, atkasė ylą, pentiną, įveriamą strėlę, molinį verpstuką ir pu­sę akmeninio, tris akmeninius trintuvus, neaiškaus sidabro lydinio frag­mentą. 

Tyrimai patvirtino, kad piliakalnį su papėdės gyvenvietės liekanomis reikia saugoti kaip vertingą archeologijos pamink­lą, kuriame dar yra daug tyrinėtinų vietų. 

Doc. G. Zabiela tuomet darė išvadą, jog Vedrių piliakalnio papėdės gyvenvietės tyrinėjimai pateikė įvairios ir turtingos medžiagos centrinei Že­mai­tijai pažinti.

Valdininkai dirba popieriams?

Prieš daugiau nei dešimt­metį vykusių archeologinių tyrinėjimų metu rasti radiniai perduoti Lietuvos nacionali­niam muziejui. Daugybę tokių pat radinių į savivaldybę atnešęs ūkininkas stebėjosi, kad valdžia nesugeba išsaugoti net tokio svarbaus šalies istorijai objekto.  

„Valdininkai dirba popieriams: prirašo planų, prikuria strate­gijų, visi turi darbo, kol Vyriau­sybė juos patvirtina, o pačius piliakalnius seniai pamiršo. Tvarko vieną kitą – tik tuos, kurie arčiau greitkelio, labiau lankomi, o kiti, žolėmis, krūmais apaugę, į piliakalnius nebepanašūs“, – piktinosi G. Juk­nius. 

Pasak jo, seniūnai, už kultūros paveldą atsakingi savivaldybės specialistai turėtų daugiau bendrauti su vietiniais žmonėmis, prašyti jų prižiūrėti piliakalnių aplinką, skirti bent simbolinį finansavimą.

„Jei piliakalniai būtų sutvarkyti, atsirastų normalūs privažiavimai, šeimos vaikus ten nusivežtų pasivaikščioti, žmonės galėtų pasigėrėti kraštovaizdžiu. O į šabakštynus kas nori eiti“, – svarstė G. Juk­nius.

Gyvenimą įprasmina istorinė atmintis

Savanoriškai Vedrių piliakal­niu besirūpinantis, kasmet ne kartą jį nušienaujantis ūkininkas sakė suprantantis, kad jo raginimas prižiūrėti piliakalnius valdžiai nepatinka. Ir nors žino, jog tvarkyti privaloma, seniūnijos ne­skuba to daryti. 

Kad daugiau laiko galėtų skirti visuomeninei veiklai, ke­lias dešimtis karvių žin­denių laikantis ir mėsinius bulius auginantis G. Juknius šį ru­denį žada sumažinti bandą. Ne tik dėl to, jog vienam per sunku tokį ūkį prižiūrėti. Vy­ras tikina norintis pakeliauti, pamatyti įvairesnį gyvenimą, daugiau laiko skirti pomėgiui tyrinėti istoriją. 

„Vien darbu žmogus negali būti gyvas. Šventa teisybė, kad nekrutinama valdžia kaip vanduo – užpelkėja, pasmirsta, todėl kažkam turi rūpėti viešasis interesas. Vien paskui gyvulių uodegas lakstant gyvenimas netektų prasmės“, – įsitikinęs Gražvydas. 

Istorija jam labai svarbi – to­kį požiūrį nuo vaikystės išugdė šviesaus atminimo tėvas Kazys Juknius. Gražvydo įsitikinimu, sovietinio mąstymo, prieš kurį kovojo tėvas, deja, dar yra labai daug, o blogiausia, kad jis iki šiol nuodija ir dalies valdžios žmonių protus. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Su Lietuva širdyje

Rusų klasikas Levas Tolstojus yra pasakęs: „Atiduok žmogui viso pasaulio gerybes, tik atimk iš jo laisvę, ir viskas bus atimta“. Iš mūsų tėvų ir senolių buvo atimta viskas, bet okupantai nesugebėjo išplėšti iš žmonių širdžių Lietuvos ir tikėjimo.

Rugpjūčio 1-ąją Ariogaloje vyko jubiliejinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XXX-asis saskrydis „Su Lietuva širdy“. Šventė prasidėjo eisena nuo Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios į Dubysos slėnį. Eiseną lydėjo garbės sargybos kariai ir Karinių oro pajėgų orkestras.

Tylos minute pagerbėme sovietinio režimo aukas – žuvusius už Lietuvos laisvę, negrįžusius iš tremčių ir kalėjimų. Prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse gėlių padėjo Garbės sargybos kuopos kariai. Buvo pakeltos Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos.

Šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Vir­ba­las.

Lietuvos Res­pub­likos Pre­zi­den­tas Gitanas Nau­sėda išreiškė nuoširdžią pa­garbą LPKT sąjungai už dau­­gelį metų puoselėjamą tau­­­tinę kultūrą, už rūpestį jau­nosios kartos patriotiniu ug­dymu. Taip pat dalyvavo LR Sei­mo Pirmininkas Viktoras Pranskietis. Buvo perskaitytas Ministro Pirmininko Sau­liaus Skvernelio sveikinimas, šventės dalyvius sveikino LPKTS pir­mininkas Gvidas Rut­kaus­kas, Atkuriamojo Sei­mo Pir­mi­ninkas Vytautas Lands­ber­gis, Sei­mo nariai.

Klausėmės tremtinių choro dainų bei Vilniaus miškų urėdi­jos folkloro ansamblio koncerto.

Nuoširdžiai dėkojame LPKTS Šilalės filialo tarybai už turinin­gą ir prasmingą išvyką.

Elena VISMANTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tautinės tradicijos gyvos

Liepos pabaigoje Parš­eže­rio stovyk­la­vie­tėje jau šeš­tą kar­tą dūzgė tradi­ci­­nė vai­kų ir jaunimo etno­kul­tū­rinė sto­vykla „Et­no­­kul­­­tūros kūrybinės dirb­tuvės”, skir­ta Tau­to­dai­­lės metams pa­mi­nėti. 

Nors koronaviruso grėsmė ap­ribojo stovyklos dalyvių skaičių, veiklos įvairovė tikrai nenukentėjo: stovyklautojai kiek­vieną dieną save galėjo išbandyti pačiose įvairiausiose kūrybinėse veiklose, dalyvauti et­nokultūrinėse vakaronėse, judriuosiuose lauko žaidimuose, filmų peržiūrose po atviru dangumi, žygiuose, edukacinėse programose, dainuoti, bend­rauti ir kurti. 

Šiemet stovyklai pasirinkta medžio tema. Medžio motyvai dominavo tiek stovyklos apipavidalinime, tiek visoje veik­loje: etnomuzikavime, dainose, šokiuose, tradiciniuose amatuo­se, tapyboje bei kt. 

Dvi dienas stovyklautojai da­ly­vavo tautodailės plenere „Šimt­mečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose, kur stebėjo tautodai­lininkų kūrybos procesą, links­mino juos dainomis, šokiais. 

Nors orai nelepino, tačiau sto­vykloje darbas virte virė: net trijose didžiulė­se palapinėse, pastogėse ir nameliuose triūsė šaunus daugiau kaip 30 vadovų būrys, padedamas jaunųjų padėjėjų, savanorių, darbščių stovyklautojų. Stovyk­loje tradi­ciškai darbavosi vaikų ir jaunimo folkloro ansamb­lių, etnokultūros studijų vadovai bei mu­zikantai, Šilalės ir kaimyninių rajonų pedagogai bei kultūros darbuotojai, tautodailininkai, amatininkai. 

Šilalės krašto žemaičių kuli­narinio paveldo edukacinę prog­ramą vedė Šilalės viešosios bib­liotekos darbuotojos, kartu su stovyklautojais žemaitišką šiupinį ir košę virė Rimas Šedbaras, šiaudais bei repeticijų patalpomis pasirūpino Požerės kaimo bendruomenė bei pan. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau savo krašto tradicijų išsaugojimu ir puoselėjimu besirūpinančių žmonių, palaikančių bei paremiančių mūsų veik­lą.

Etnokultūrinėje stovykloje ga­lėjome pademonstruoti vaidy­binius, meninius gabumus, groti, dainuo­ti ir šokti, pristatyti savo gebėjimus mažojo tautodailės plenero „Gyvybės medis“ pa­ro­doje. Koncertavo modernaus folkloro grupė „Auksa žovis“, folkloro ansamblis „Ratilėlis“, jungtinis stovyklos vadovų bei jaunųjų muzikantų kolektyvas. Ir galiausiai – diskoteka. 

Smagu, kad globalėjančiame pasaulyje jaunoji karta puoselėja lietuviškas tradicijas bei pa­pročius. 

Dėkojame visiems, prisidėjusiems organizuojant stovyklą.

Irmina KĖBLIENĖ, 

Guoda JUŠKAITĖ,

 Ilona RAUDONIENĖ

Etnokultūrinės stovyklos organizatorės

Nuotr. iš albumo

Ekonomikos viceministre paskirta šilališkė

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministre nuo rugpjūčio 4 d. pradėjo dirbti Šilalės savivaldybės tarybos narė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė. Mūsų rajono taryboje ji atstovauja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai, yra partijos Šilalės skyriaus pirmininkė.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą