Užsispyrimas ir vidinė stiprybė – savybės, padedančios siekti tikslų

Istorikė, atsargos leitenantė Anastasija prisipažįsta, kad mokydamasi vidurinėje tikrai nežinojo, ką atsakyti, sulaukus klausimo, kuo nori būti užaugusi. Mergina tikina, jog tada ne tik save per mažai pažino, bet gerokai menkesnis buvo supratimas ir apie ją supantį pasaulį. Tiesa, Anastasija juokiasi turėjusi pačių įvairiausių idėjų: norėjo būti ir mokytoja, ir aktore, medike ir netgi rašytoja, taip pat ją visada traukė istorija. O kadangi aplinkiniai skatino rinktis praktišką, taip vadinamą „perspektyvią“ pusę – mediciną, apsispręsti nebuvo lengva.

„Bet aš pati medicinos nelabai „jaučiau“. Todėl pasi­rinkau egzaminus, kurie tiks­liai neapibrėžė mano bū­si­mos profesijos: laikiau matematikos, lietuvių ir ang­lų kalbos, istorijos bei bio­logijos egzaminus. Tačiau kuo arčiau buvo pa­si­rin­ki­mo momentas, tuo labiau buvau pasimetusi. 2015-aisiais, sa­vo mokyklos baigimo metais, sužinojau, kad grįžta šauk­tinių tvarka. Žinoma, merginų į kariuomenę nešaukia, bet jos gali savanoriauti. Galbūt norėdama išmėginti save, gal iš jaunat­viško impulsyvumo nuėjau į Karo prievolės skyrių ir pridaviau prašymą nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai. Šio sprendimo ilgai nesvarsčiau – pasielgiau taip, kaip tada man sakė širdis. Dabar manau, jog tai buvo labai geras ir reikalingas pirmas žingsnis į save. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Dragūnų batalione tapau pirmosios privalomos šauktinių laidos šauktine. Kartu su manimi tarnybą pradėjo 476 vaikinai ir tik 19 savanorių merginų. Tai, be abejonės, buvo tikras išbandymas, bet vėliau būtent jis padėjo žengti daug tvirčiau“, – prieš šešerius metus pasirinktu sprendimu šiandien džiaugiasi mergina.

Paklausta, ką, praėjus devyniems tarnybos mėnesiams išsinešė su savimi, ji neneigia, jog iššūkių užteko.

„Manau, kad esu meniškos sielos žmo­gus, tad kariuomenėje man kartais „trū­ko oro”. Iš kitos pusės, tai buvo didžiulė patirtis, nepaprasta valios, kantrybės, drąsos, pa­siryžimo, ištver­mės treniruotė. Tiesa, po tarnybos galvojau, kad su kariuo­mene nebeturėsiu nieko bendro – pra­dėjo vilioti istorijos arba archeologijos studijos.

Istorija yra gana plati disciplina, tad antrame kurse atėjus laikui apsispręsti, į kurį laikotarpį gilinsiuosi toliau – nau­juosius amžius ar medievistiką (vi­dur­­amžius), dvejojau, kur sukti. Viskas buvo įdomu. Galiausiai pasirinkau naujaamžistiką. Studijos, be abejonės, davė daug reikalingos patirties: Vilniaus universitete įgavau platesnį pa­saulio pažinimą, tapau nuostabios is­torikų bendruomenės dalimi, sekiau dės­tytojais, kurie yra tikri autoritetai. Universitetas buvo ta vieta, kurioje norėjau būti. Trečiame kurse pasinau­dojau galimybe išvažiuoti į „Erasmus“ stu­dijas su stipendija Vroclave. Man, būsimai isto­rikei, Lenkija buvo tiks­lingas pasi­rin­kimas – maniau, jog dėl bendros istorijos bus įdomu studijuoti būtent ten. Neklydau. „Erasmus“ studijos taip pat suteikė vertingų patirčių: nuo aka­de­minių žinių iki naujų draugų.

Ir nors universitete viskas buvo nuos­tabu, jau pirmame kurse, savo pačios nuostabai, pasiilgau karybos. Sužinojau apie jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM) ir ryžausi – lankiau paskaitas bei pratybas savaitgaliais, vasaromis. Tai buvo dar vienas įdomus iššūkis, o JKVM sėkmingai baigiau praėjusiais metais ir gavau atsargos leitenanto laips­nį”, – pasakoja Anastasija.

Tačiau ji teigia ir dabar tikslaus atsakymo į klausimą, kuo nori būti dar neturinti. Bene labiausiai traukia darbas, susijęs su kariuomene – mergina neabejoja, kad yra pakankamai kompetentinga prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo, skleisti pilietiškumą ir savo pavyzdžiu įkvėpti jaunus žmones.

„Esu laiminga, nes žinau ir jaučiu, kad einu teisingu keliu. Baigusi istorijos ba­kalauro studijas, iškart mąsčiau apie magistro – noriu dar pagilinti ži­nias istorijos srityje. Svarsčiau ir apie kriminologiją, bet pamaniau, jog į visai naują sritį šokti nebūtų geras pasirinkimas. Dabar mano didžioji svajo­nė – antrą magistro laipsnį įgyti užsie­nio universitete. Nesu numačiusi konk­rečios šalies, bet manau, kad žinias no­rėsiu pagilinti karo ar saugumo srityse”, – planus atskleidžia mergina.

Kokių savybių reikia, renkantis kariūnės kelią?

„Pasirinkus iššūkių kupiną kelią, lengva būti negali, todėl visada vadovaujuosi taisykle „jei nori kažko pasiekti, turi daug, sunkiai ir kryptingai dirbti“.

Manau, jog tam, kad taptumei geru istoriku, turi būti truputį kvaištelėjęs ge­rąja prasme. Juk reikia ilgai vienam sėdėti ir knaisiotis archyve! Jei rimtai, neabejoju, kad turi būti idėjų žmogumi, degti smalsumu. Tuo tarpu kariuomenėje labai svarbu yra atkaklumas, užsispyrimas ir vidinė stiprybė: ten, kai pavargsti, vis tiek turi eiti į priekį, perlipti per save, pripažinti, jog nemoki, nesupranti, per sunku – ir vis tiek eiti. Bet argi ne toks yra ir visas gyvenimas?” – svarsto Anas­tasija.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės archyvo