Ar Šilalėje bus vaikų teatras, priklauso nuo jų pačių aktyvumo
Galima drąsiai teigti, kad Šilalėje galimybės įsijungti į kultūrinį gyvenimą, tampant ne tik žiūrovu, bet ir aktyviu dalyviu tikrai yra didelės, o kitų panašaus dydžio rajonų gyventojai į mus netgi žvelgia su baltu pavydu ir sako, kad, palyginti su gyventojų skaičiumi, aktyvumo šilališkiams užtenka. Dar labiau maloniai stebina jaunimo, vaikų susidomėjimas senosiomis tautos tradicijomis ir etnografija. Matydama tokį entuziazmą, šilališkė Jovita Veličkaitė sumanė jaunimą įtraukti ir į teatro sūkurį – Šilalėje buriama vaikų dramos studija.
Jovita, baigusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, studijavo režisūrą, bet po studijų nebenorėjo užsilikti didmiestyje.
„Dar mokydamasi gimnazijoje buvau gera skaitovė, dalyvaudavau konkursuose ir nuo mokyklos suolo svajojau apie lietuvių kalbos studijas. Bet ir tada, ir dabar nenorėjau gyventi nei Kaune, nei Vilniuje. O Klaipėdoje lietuvių kalbos filologijos studijų nebuvo, teko rinktis jungtinį variantą su scenos režisieriaus profesija. Tačiau studijuodama Klaipėdos universitete supratau, jog man labai patinka būti scenoje“, – prisipažįsta Jovita.
Studijuodama ji susipažino su gerai žinomu aktoriumi Vytautu Rumšu vyresniuoju, kuris suteikė daug praktinių žinių apie teatrą, vaidybą. Iki šiol šilališkė mena ir puikias pamokas, gautas iš Virginijos Kochanskytės, mokiusios scenos kalbos, taip pat šviesios atminties režisūros pedagogo Gedimino Šimkaus bei teatrologės Jūratės Grigaitienės praktines paskaitas. Būtent pastarosios dėstytojos patirtis, anot Jovitos, tapo neįkainojamu varikliu, leidžiančiu įtraukti į sceną jaunus žmones.
„Gyvendama Klaipėdoje susipažinau su iš Šilalės kilusiu savo gyvenimo draugu. Aš visada norėjau grįžti į gimtinę ir jį prikalbinau: dabar jau auginame du vaikus, įsigijome čia butą, turime darbus. Kai gimė mintis kraustytis iš uostamiesčio į Šilalę, ėmiau ieškoti darbo ne tik čia, o ir aplinkiniuose rajonuose. Kadangi niekur neradau vaikų ar jaunimo teatro studijos, kilo mintis pačiai imtis tokios iniciatyvos ir ją įkurti. Tuo pačiu visada žavėjausi lietuvių tautos tradicijomis, papročiais. Taip įsidarbinau Šilalės kultūros centre, esu scenos režisierė etninei kultūrai – norėjau šiuos du man svarbius dalykus apjungti“, – sako J. Veličkaitė.
Režisierė juokiasi nenumananti, iš kurios – tėčio ar mamos pusės galėjo paveldėti meilę scenai. Tėvai ir patys jos ne kartą to klausę, o Jovita neabejoja, kad tas pasirinkimas pats ją surado. Jau įsidarbinus Šilalės kultūros centre, ją susirado renginių ir televizijos laidų vedėja, folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, akademinio žemaičių jaunimo aktyvistė Loreta Sungailienė – ji ragina Jovitą kurti Šilalės krašto nematerialių kultūros vertybių registrą. Tam ketinama į pagalbą pasitelkti kaimo bendruomenes – vietos gyventojai žino kur kas daugiau, nei turi galimybių papasakoti, o perduoti tas žinias būtina, antraip jos išnyks, nukeliaus užmarštin. Ir tai yra ne vien tik pasakojimai, dainos ar mįslės, o ir papročiai, tradicijos, kurios po truputį pasimiršta. Pavyzdžiui, šiuo metu į minėtą sąvadą jau įrašytos dvi mūsų krašto tradicijos – kopūstmušis (senasis tradicinis kopūstų rauginimas statinėse) ir mojavinės (gegužinės) maldos prie senųjų kaimo koplyčių, lauko kryžių.
„Senųjų tradicijų žinovai dažniausiai jau yra garbaus amžiaus, sulaukę 80-mečio ir vyresni. Bet jų atmintyje dar išlikę atsiminimai yra vertybės, kurias būtina aprašyti, išsaugoti ir perduoti augančiai kartai“, – ragina nepamiršti savo ištakų ir branginti šeimos bei tautos tradicijas pašnekovė.
Šilalėje ji pradėjo dirbti 2020-aisiais, iškart ėmėsi rinkti ir vaikų dramos studiją, bet netrukus sužinojo, kad po širdimi nešioja naują gyvybę, tad darbo planus teko atidėti ateičiai. Ūgtelėjus atžaloms, Jovita nuo šių metų sugrįžo į tas pačias pareigas ir kibo į darbus, kuriuos buvo pradėjusi.
„Turiu praktikos su įvairaus amžiaus vaikais, todėl noriu į studiją surinkti 10–14 metų (4–8 klasių) šilališkius. Tokio amžiaus vaikai jau geba suprasti vaidybos meno pradžiamokslį, bet tuo pačiu jiems dar toli iki mokyklos baigimo, vadinasi, mes dar turėsime keletą metų rimtam darbui. Kol kas dramos studijoje panoro dalyvauti tik penki šilališkiai, todėl registraciją pratęsime – reikia, kad susirinktų bent 10–15 jaunuolių grupė, su kuriais galėsime pradėti mokytis vaidinti“, – apie pirmuosius vaikų dramos studijos organizavimo žingsnius pasakoja režisierė.
Jovita akcentuoja, kad veikla dramos studijoje prasidės nuo mažų dalykų, treniruočių, kurių metu vaikai mokysis pagerinti atmintį, susipažins su scenos kalba ir kt.
„Kol nematau vaikų, su kuriais reikės dirbti, kalbėti apie tolimesnes veiklas yra sudėtinga. Turiu su kiekvienu jų susipažinti, pabendrauti, tada ir bus galima dėlioti planus. Auganti karta yra mūsų tautos ateitis, kuriai būtina įskiepyti vertybes jau dabar, vaikams labai svarbu žinoti, kad scenoje vyksta stebuklai ir tik joje galima pasiversti bet kuo: drakonu ar princese. Ir tie stebuklai išties vyksta: esu dirbusi su jaunuoju aktoriumi, kuris iš pradžių buvo labai tylus, uždaras ir atrodė, jog iš jo scenoje neverta nieko tikėtis. Bet po kurio laikas viskas pasikeitė – išėjęs į sceną, vaikas tapdavo neatpažįstamu ir buvo pats šauniausias grupėje. Tad ir vaikams, ir jų tėvams visada sakau: nieko nespręskite iš anksto, jeigu tik yra noras būti scenoje, skaityti eiles, ateikite į vaikų dramos studiją. Nebandžius nesužinosi, ar pasirinkimas teisingas. O bandyti verta dar ir todėl, kad šie užsiėmimai yra nemokami“, – ragina veikti scenos režisierė J. Veličkaitė.
Dviejų vaikų mama juokiasi, jog jau ir iš patirties žino, kad vaikai yra aktoriai iš prigimties, tereikia tiesiog palaikyti jų artistiškumą. O ir įvaldytas kalbėjimo menas, vaikystėje nugalėta scenos baimė gali būti didžiulė paspirtis ateityje, renkantis profesiją.
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.