Mėsos perdirbimo įmonei UAB „Grimeda“ keliama rest­ruktūrizacijos byla. Tokį sprendimą praėjusį tre­čia­dienį priėmė Klaipėdos apygardos teismas, nors ieškovė – „Sodra“ – dėl susikaupusių skolų prašė iškelti bankroto bylą. Suinteresuoti kreditoriai irgi siekė bankroto procedūrų. Tačiau tokia baigtis būtų ant plauko pakabinusi beveik 500 darbuotojų, dirbančių keturio­se įmonėse, likimus.

Nemokėjo socialinio draudimo įmokų

Nuo 1995 metų veikianti įmonė (pavadinimu UAB „Gri­­me­da“ ji įregistruota 2002-aisiais) skel­biasi esanti moderni bend­­­rovė, savo apyvartą kasmet didinanti po 12-15 proc. Ta­­čiau skolos „Sodrai“ bei žmo­­nių skundai rodo ką kita. O susidarius itin didžiuliams įsiskolinimams, Valstybinio socialinio draudimo fondo val­dybos (VSDFV) Šilalės skyrius kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, reikalaudamas iškelti UAB „Grimeda“ bank­roto bylą dėl nemokumo.

Klaipėdos apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene Kęstutis Butvydas „Šilalės artoją“ informavo, jog „Sodros“ Šilalės skyrius, pateikdamas ieškinį, nurodė, kad atsakovė nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. nesumokėjo įmo­kų už darbuotojus ir priskaičiuotų delspinigių.

„Kaip nurodo ieškovas, atsakovei buvo taikomos įvairios priemonės, bet įsiskolinimas nėra likviduotas. Taip pat ieškovas - VSDFV Šilalės skyrius - nurodė, jog atsakovė yra nemoki ir prašė iškelti bankroto bylą.

Tuo tarpu UAB „Grimeda“ direktorius prašė teismo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą bei restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Klaipėdos administratorių biuras“; nustatyti atitinkamą sumą bendrovės einamosioms įmokoms mokėti“, - sakė K. Butvydas.

Beje, restruktūrizavimui nu­siteikę įmonės atstovai ma­no, jog šio proceso administ­ratoriui turėtų būti mokama 1500 eurų mėnesinė alga.

Skolos vis auga

„Sodros“ Šilalės skyriaus direktorė Inga Šaulienė informavo, kad į teismą jie buvo priversti kreiptis dėl nesumokėtų 147 tūkst. 266,88 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų.

„Teisė „Sodrai“ teisminiu keliu inicijuoti bankroto procesą skolingai įmonei yra numatyta įstatymuose. Iki šio žingsnio buvo atliekamos kitos skolos išieškojimo procedūros, tačiau jos nebuvo efektyvios, nors apie tai įmonės vadovai privalėjo žinoti. „Sodros“ Šilalės skyrius įvertino ir tai, kad 2016 m. birželio 21 d. Klaipėdos apygardos teismas atmetė prašymą UAB „Grimeda“ kelti rest­ruktūrizavimo bylą, nurodydamas, jog įmonės veikla yra nuostolinga, o tai mažina galimybę „Sodrai“ atgauti susidariusią įmokų skolą. „Sodra“ siekia ne tik išieškoti skolą, bet ir sustabdyti VSDF biudžetui žalingą skolos augimą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad bankroto bylose yra ginamas viešasis interesas“, - tvirtino I. Šaulienė.

„Sodros“ duomenimis, šiuo metu įmonėje dirba 113 darbuotojų. Pagal LR Juridinių as­menų registrui pateiktą 2015 m. balansą, UAB „Gri­me­da“ turi turto už 9 mln. 926 tūkst. 748 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 8 mln. 107 tūkst. 490 Eur, t. y. daugiau nei pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tai, „Sodros“ įsitikinimu, reiškia, jog įmonė yra nemoki.

Tuo, kad „Grimeda“ yra pajėgi įvykdyti įsipareigojimus bei su visais atsiskaityti, netiki ir trečiuoju asmeniu byloje dalyvavęs AB Šiaulių bankas. Šios įstaigos atstovės teigimu, įmonės sunkumai nėra laikino pobūdžio, jos turtinė padėtis nuolat blogėja, todėl restruktūrizavimo bylos iškėlimas pažeistų kreditorių interesus. Be to, kadangi bankas nutraukė su įmone kreditavimo sutartis, pradelsti įsipareigojimai nuo šių metų spalio 13 d. dar padidėjo.

Gi pati bendrovė teismui nurodo, jog šių metų rugpjūčio 29 d. balanso duomenimis, ji neva turinti turto už daugiau nei 10 mln. Eur, o pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudaro apie 2 mln. Eur. Tiesa, ji pripažįsta, jog bendras įsiskolinimas yra per 8 mln. Eur.

Restruktūrizuojama visa įmonių grandinė

Šių metų rugpjūtį buvo paviešinta informacija apie kelių glaudžiai susijusių mėsos perdirbimo įmonių restruktūrizaciją. Klaipėdos apygardos teismui UAB „Grimeda“ atstovai pateikė duomenis, jog ši įmonė yra viena iš specia­lizuotų mėsos įmonių vientisos mėsos perdirbimo grandinės grandžių: RUAB „Pajūrio mėsinė“ užtikrina skerdimą, RUAB „Agrovet“ atlieka išpjaustymą, atsakovė gamina mėsos produktus, o RUAB „Kretingalės mėsa“ atlieka logistiką ir prekių realizaciją. Visoms minėtoms įmonėms, išskyrus UAB „Grimeda“, birželio mėnesį jau iškeltos rest­ruktūrizavimo bylos.

Teismui UAB „Grimeda“ nurodė, kad jos bankroto byla turėtų neigiamų pasekmių visai įmonių grandinei bei jau prasidėjusiai restruktūrizacijai. Tą patį teigė ir RUAB „Agrovet“, prašiusi atmesti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, nes šis paralyžiuotų visų keturių bendrovių veiklą, komplikuotų kitų trijų įmonių restruktūrizacijos procesus. Galimos net ypač skaudžios socialinės pasekmės – atsirastų grėsmė maždaug 500 visų minėtų bendrovių darbuotojams prarasti darbą.

Išgelbės išskirtiniai produktai?

Pasak UAB „Grimeda“ direktoriaus Alfonso Valatkos, „Sodrai“ nemenka skola susikaupė stokojant apyvartinių lėšų. O tam esą labiausiai įtakos turėjo Rusijos maisto prekių embargas, taip pat kilusi ekonominė krizė.

„Bendrovė yra parengusi restruktūrizacijos metmenis, juos pateikusi teismui ir kartu su kreditorių bei investuotojų pagalba mato realias galimybes išspręsti finansinius sunkumus. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas tiek so­cialiniu, tiek ekonominiu aspektu yra naudingesnis nei bank­roto skelbimas. „Sod­ra“ „Grimedos“ bankrotą lai­ko tie­siog vienu iš būdų greičiau išreikalauti valstybinio socialinio draudimo įmo­kas“, – teigė savo raštiškame atsakyme redakcijai A. Valatka.

Įmonės direktoriaus tvirtinimu, bendrovė vykdo gamybinę ir komercinę veiklą, gauna pajamas, moka einamuosius mokėjimus bei užmokestį darbuotojams.

„Būtų labai apmaudu, jeigu UAB „Grimeda“, kuri daug metų investavo į modernias, aukšto lygio technologijas, kuri gavo gausybę apdovanojimų, medalių bei įvertinimų už gaminamos produkcijos kokybę ir išaugino kvalifikuotų specialistų kartą, turėtų nutraukti savo veik­lą“, - tvirtino A. Valatka.

Finansinių sunkumų patiriančios įmonės vadovas patikino, jog, nepaisant susidariusių skolų, bend­rovė su darbuotojais visiškai atsiskaitanti. Pavyzdžiui, už 2016 m. birželį darbuotojams įmonė esą sumokėjusi 28 tūkst. 554,33 Eur darbo užmokesčio, už liepą – 43 tūkst. 293,39 Eur.

Jis taip pat tvirtino, kad įmonė stengiasi kuo daugiau savo produkcijos eksportuoti tiek į Vakarų, tiek į Rytų ša­lis. „Grimeda“ jau esanti įtraukta į bendrovių sąrašą, kurioms suteiktas leidimas eksportuoti savo gaminius į JAV rinką, o bendrovės administracija siekianti, jog šalies rinka kuo mažiau darytų įtaką gaminamos produkcijos apimtims. Šiuo tikslu vykdomos derybos dėl ritualinės (košer) produkcijos tiekimo į kitas rinkas.

Teismui pateiktuose dokumentuose UAB „Grimeda“ nurodo, kad jos pardavimo pajamos, 2016 m. rugpjūčio 29 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenims, sudarė 4 mln. 073 tūkst. 124 Eur.

Be to, jos esą turinčios tendenciją didėti, mat šių metų birželį buvusi sudaryta 1 mln. Eur vertės bendradarbiavimo sutartis su viena didžiausių Lietuvos mėsos produktų gamintojų UAB „Krekenavos agrofirma“. Šiai įmonei, bylos duomenimis, „Grimeda“ teikia šaltai rūkytų dešrų gamybos paslaugą (2016 m. gegužę pagaminta 315,670 kg, 2016 m. birželį – 3803,388 kg, 2016 m. liepą – 8690,930 kg).

Pagrindinė „Grimedos“ produkcijos pirkėja Lietuvoje yra RUAB „Kretingalės mėsa“, gaminiai tiekiami į Turkmėnistaną, Olandiją, Baltarusiją bei kitas užsienio šalis.

Sprendimas palankus įmonei

Spalio 26 d. paskelbta teismo nutartis palanki Džiaugėnuose veikiančiai įmonei. Nuspręsta iškelti ne bankroto, o restruktūrizacijos bylą, suteikiant vilties ten dirbantiems žmonėms išsaugoti savo darbo vietas.

Po nutarties paskelbimo susisiekus su UAB „Grimeda“ direktoriumi, šis džiaugėsi ne tik teismo sprendimu, bet ir vykstančiomis derybomis su JAV dėl galimybių ten eksportuoti savo gaminius. Vadovo įsitikinimu, būtent tai galėtų padėti įmonei įveikti finansinius sunkumus.

„Sodros“ Šilalės skyrius, susipažinęs su teismo sprendimo motyvais, spręs, ar tikslinga jį skųsti apeliacinės instancijos teismui“, – po nutarties paskelbimo teigė „Sod­ros“ Šilalės skyriaus direktorė I. Šaulienė.

Teismo sprendimą galima apskųsti per 7 dienas po jo paskelbimo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Po nesėkmingų rinkimų Darbo partija eina šuniui ant uodegos. Mes čia prie ligoninės patyliukais svarstom, kur dabar dėsis mūsų Antanas, visų partijų veteranas? Ar yra koks astrologinis būdas nuspėti jo būsimą partiją?“ - Aukštuomenės kronikos susirūpinęs klausia jau kelių partijų vedlio Šilalėje Antano kolega, nepartinis gyvulių daktaras Vacys.

Nė vienai partijai nesinori linkėti blogo, todėl teks patiems mėginti atspėti, į kurią dabar nusitaikys Antanas. Galima netgi loteriją surengti.

O kad būtų aiškiau ir leng­viau spėlioti, prisiminkime istoriją.

Ar dar mena kas nors pačiame politinio riestainio cent­re buvusią Lietuvos centro sąjungą? Pamiršote? Tikrai buvo tokia, žadėjo tapti mūsų visų centru. Deja, kai į ją įstojo Antanas - sąjungai amen.

Sutapimas? Sakykime.

Kai Centro sąjunga žlugo, centras liko tuščias. Dėl to ja­me susimetė Liberalų ir cent­ro sąjunga. Žadėjo ji daug - labai liberalų centrą. Bet - o nelaimė! - ir vėl į ją įstojo Antanas. Nei centro, nei liberalų...

Sakykime, irgi sutapimas.

Išnyko liberalusis centras - atsirado vieta pilietinei demokratijai. Ji taip ir pasivadino: Pilietinės demokratijos partija. Pilietiškam piliečiui Antanui - pats tas: negi jis ne pilietis, ne demokratas? Kaip tik Antano figūrai sukurta šitokia politinė jėga!

Tik įdomu, ar kitos figūros tada nieko blogo nepajuto? Nematė, kas stoja pas juos ir žada juos vairuoti? Bet kad jau laiku nesuprato, nepasisaugojo - patys kalti. Įstojo Antanas, partijos ir vėl nebėra...

Po to žlugo Krikščionių partija. Ar bereikia sakyti, kad ir jai vadovavo Antanas?

Pagaliau atėjo eilė Darbo partijai. Vos kelis metus ji tepabuvo po to, kai Antanas už pirmininką stojo... Liūdna kažkaip...

Vadai pilvoti, pakaušiai nuplikę, kas jūsų grožei senovinei tiki? Kur ta puikybė jūs pasidėjo, kur tas smarkumas politinio vėjo? Anksčiau būdavo kaip? Uspaskichą girdi - tai net ausį veria, vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria... Įstojo Antanas - ant lauko pliko nei Mazuronio, nei Graužinienės, nei Uspaskicho neliko!

Ir jūs dar norite, kad mes pranašautume? Ką mums padarė, sakykime, kokie liberalai, socdemai ar konservatoriai, kad pranašautume jiems Antaną? Sąžinės reikia turėti!

Bet vis tik, iš draugiškumo: Šilalėje dar likusių gyvų partijų nariai ir dalyviai, imkitės gi pagaliau proto, galvokite, kai rinksite pirmininką, jei norite sulaukti kitų rinkimų. Ir kai balsus už vadą skaičiuosite, atidžiai lenkite rankų pirštus ir žiūrėkite, jog balsavusių nebūtų atėję daugiau nei iš viso partijoje esate. Nelaimė, kaip sakoma, nemiega. O kad Antanas turi kažkokią karmą, kuri naikina partijas vieną po kitos, patys matote...

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ūkininkams, siekiantiems sumažinti parduodamo pie­no kiekį, bus skiriama parama. Rugsėjo 14 d. žemės ūkio ministrės įsakymu patvirtintos paramos teikimo taisyklės.

Ši priemonė Lietuvoje įgyvendinama iš Europos Sąjungos biudžeto lėšų ir skirta mažinti pieno perteklių rinkoje. Taip pat tikimasi, kad sumažėjusi perdirbamo pieno pasiūla padės pakelti kritusias supirkimo kainas.

Pieno gamintojų paraiškos priimamos savivaldybėje ar seniūnijoje pagal jų valdos registracijos vietą tiesiogiai arba per įgaliotą asmenį.

Apsisprendusieji dalyvauti šioje paramos schemoje įsi­pa­­reigoja mažinimo laikotarpiu, kuris trunka tris mėnesius, parduoti mažiau pieno, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Paraiškų rinkimo terminai: dėl pirmojo mažinimo laikotarpio, kuris apima 2016 m. spalio–gruodžio mėn., paraiš­kos renkamos iki 2016 m. rugsėjo 21 d., 13 val.; dėl ant­rojo mažinimo laikotarpio, kuris apima š. m. lapkričio-2017 m. sausio mėn., paraiškos renkamos iki 2016 m. spalio 12 d., 13 val.; dėl trečiojo mažinimo laikotarpio, kuris apima š. m. gruodžio-2017 m. vasario mėn., paraiškos renkamos iki 2016 m. lapkričio 9 d., 13 val.; dėl ket­virtojo mažinimo laikotarpio, kuris apima 2017 m. sausio-kovo mėn., paraiškos renkamos iki š. m. gruodžio 7 d., 13 val.

Atkreiptinas dėmesys, kad pieno gamintojas paraišką ga­li teikti tik vienam sumažinimo laikotarpiui. Tačiau jei paraiška teikiama pirmajam laikotarpiui, pieno gamintojas dar kartą ją galės teikti ketvirtajam.

Paramos dydis – 140 eurų už nepatiektą į rinką pieno toną. Parama bus skiriama už ne daugiau kaip 50 proc. parduoto perdirbti pieno kiekio sumažinimą, palyginus su ankstesniais metais atitinkamu laikotarpiu pristatytu kiekiu. Minimalus pieno kiekio sumažinimas yra 1500 kilogramų.

Pieno gamintojas, norintis pateikti paraišką, turi būti įsiregistravęs Žemės ūkio ir kaimo verslo registre valdos valdytoju ar partneriu bei ataskaitiniu laikotarpiu ir 2016 m. liepos mėn. pardavęs žalią pieną supirkėjams.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Javapjūtė eina į pabaigą – Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje jau nupjauta 74 proc. grūdinių augalų ir beveik 85  proc. rapsų. Ūkininkai, kurie ne­sugebės visiškai įvykdyti sutartų įsipareigojimų grūdų supirkėjams, gali lengviau atsidusti – jiems pastarieji žada netaikyti sankcijų ar baudų.

Dėl prasto oro bei drėgmės pertekliaus šiųmečio derliaus grūdų ir rapsų kokybė gerokai nukentėjo. Nuogąstaujama, kad­ dėl nepalankių  oro sąlygų dalis  pasėlių  gali likti  nenupjauta. Pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai  supirkimo įmonėms atvežama parduoti  su sausais grūdais sumaišy­tų sudygusių arba su pelėsiais grūdų. Esant tokiai sudėtingai situacijai, kyla nemažai ginčų dėl grūdų ir rapsų kokybės įvertinimo. Tokiu atveju geriausia kreiptis į Valstybinę augalininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos arba, jeigu sutartyje numatyta kitaip, į kitos kompetentingos laboratorijos specialistus.

„Šilalės artojas“ jau rašė apie tai, jog grūdų augintojai baiminasi, kad, neįvykdžius grūdų ar rapsų pirkimo-pardavimo sutartyse numatytų­ sutartinių įsipareigojimų, bus taikomos sankcijos. Tačiau dabar Žemės ūkio ministerija praneša, kad į bendrą susitikimą pakviesti grūdų augintojų bei grūdų supirkėjų interesams atstovaujančių organizacijų bei stambiausių grūdų supirkėjų atstovai aptarė šią situaciją. Tikimasi, jog grūdų supirkimo įmonės supratingai  įvertins žemdirbiams kilusias problemas tiek nuimant, tiek parduodant išaugintą derlių ir nežlugdys jų sankcijomis už neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus.

Kita vertus, susitikime akcentuota ir tai, kad ūkininkai vis dėlto turėtų atidžiau skaityti pasirašomas sutartis ir nesudarinėti tokių, kurių reikalavimų nebūtų galima įgyvendinti. Savo ruožtu supirkėjai, matydami, jog grūdai neatitinka reikalavimų, sumažina supirkimo kainas.

Preliminariais duomenimis­, per rugpjūčio mėnesį iš šalies augintojų supirkta daugiau kaip 800 tūkst. tonų įvairių rūšių grūdų (įskaitant ankštinius augalus) ir 55,3 tūkst. t rapsų sėklos. Supirktų grūdų ir rapsų vertė siekia beveik 131 mln. Eur.

Grūdų bei ankštinių augalų, lyginant su praėjusių metų rugpjūčiu, supirkta apie 19 proc. mažiau, rapsų – 5 kartus mažiau, tačiau beveik du kartus daugiau supirkta ankštinių augalų grūdų. Iš rugpjūčio mėnesį supirkto kviečių kiekio ,,ekstra“ kviečiai sudarė 6,5 proc., I klasės – 17,3 proc., II klasės – 23,6 proc., III klasės – 14,9  proc. ir IV klasės (pašariniai) – 37,7 proc.

Lietuvoje praėjusią savaitę beveik visų rūšių grūdų bei rapsų vidutinės supirkimo kainos šiek tiek (3–9  Eur/t) padidėjo.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.  

Neseniai vieno penktadienio pavakarę Šilalė buvo likusi be savo aukštuomenės. Savivaldybėje dirbantys ir jai vadovaujantys, t. y. ir aukštesni, ir žemesni, susimetė po dešimt eurų ir išbildėjo į olimpiadą.

Po dešimt eurų? Ar gali užtekti kelionei į Rio de Žaneirą? Ar nebus kaip aną sykį, kai jie, viens iš kito surinkę po kelis eurus, buvo pakilę į Havajus? Ir juodus akinius, ir plačiabryles skrybėles, kremą nuo saulės ir net bikinius damos pasiėmė, o tie Havajai, kaip paaiškėjo tada, buvo visai tarsi Pajūris. Visai lietuviški debesys ir alus lietuviškas... Bet ruošėsi tai tolimai išvykai visi atsakingai.

Ir šį sykį viskas buvo rimtai. Olimpiniame Didkiemio stadione buvo įrengti tikri futbolo vartai, tikra krepšinio aikštelė, skambėjo tikros sportininkus įkvepiančios kal­bos. Ir alus buvo tikras.

Ilgai, atkakliai bei permainingai vyko litrabolo varžybos. Jau atrodė, rungtis įveikta, bet iš kažkur vėl atsirasdavo pilnas ąsotis. Už dešimt eurų?.. Ir alus, ir užkanda, ir muzikantų fanfaros, ir dar šis tas! Ar tik nebus tie organizatoriai pokštą iškrėtę - nupirkę daugiau nei išėjo už tuos kelis eurus?

Olimpiadą turėjo laimėti draugystė, bet šį sykį laimėjo alus...

Alius ŠAKINIS

tiesiogiai iš Rio de Didkiemio

Ankstyvą penktadienio rytą mano bičiuliui ir ben­dra­vardžiui Aliui kilo problemų su realybe.

Buvo apniukę, ir jis nenorom išsirito iš lovos. Ir taip - visada. Kai saulės nėra, nėra ir motyvacijos. Ką žada prognozės? Internetas rodė, jog kaip tik virš Šilalės spigina saulė. Meteorologijos specialistai tikino, kad visą dieną taip bus. Tačiau Alius matė tik debesis.

- Tai kas, kad matau, bet aš juk ne specialistas, - pagalvojo Alius.

Vonios kambaryje jis pažiūrėjo į veidrodį ir išvydo pažįstamą veidą.

- Ar tik ne aš? - suabejojo.

Jis jau žinojo, kaip pavojinga pasikliauti savo paties akimis. Sykį jam parduotuvėje kilo iliuzija, jog kainos kyla. Jeigu ne gerbiama prezidentė su gerbiama finansų ministre, jeigu ne premjeras, irgi labai gerbiamas, Alius būtų tuo patikėjęs. Tačiau jie išsklaidė kainų kilimo iliuziją, ir Alius vėl pirko pigiai. Visai kaip už litus!

Nusiprausęs Alius nuėjo į­ parduotuvę, ir vėl - ta pati iliuzija. Jam vėl pasirodė, jog pusė euro už bulvių kilogramą yra daugiau nei pusė lito.

- Tarkime, aš durnas, neišmanau ekonomikos, - numojo ranka, pasiėmė bulves ir stojo į eilę.

O prie kasos kilo konfliktas: viena senolė paėmė žentui alaus „bambalį“, bet neturėjo paso.

- Ar nematai, kad aš ne piemenė? - pyko ji.

- Iš kur aš žinau? - atsakė kasininkė. - Rodykite pasą!

Aliui pagailo moteriškės, jis išsitraukė teises ir nupirko alų už ją.

- Ačiū, Aliau! - dėkojo močiutė. - O ta višta nemato, jog aš sena!

- O tu tikrai pilnametė? - suabejojo ir Alius.

- Kur gi ne! - nusijuokė ši. - Vakar suėjo šešiolika!

- O jei tikrai? - sudvejojo Alius. - Jei nupirkau alaus nepilnametei?

Jis ėjo namo labai susirūpinęs. Danguje sužibo kažkas labai panašus į saulę. Daiktu, panašiu į raktą, jis atsirakino duris. Butas buvo toks pat kaip jo. Visi daiktai matyti.

O jeigu ne? O jeigu čia kitas labai panašus butas?

Alius nubėgo į vonią, pakišo galvą po šaltu dušu.

Iš veidrodžio žvelgė matytas veidas.

- Įdomu, kiek jam? - suabejojo Alius. - Ar tai tikrai aš?

Žiūri į pasą - tikrai! Alius Šakinis. Pasas tebegalioja.

- Viskas gerai, - atsipūtė. - Vadinasi, neišprotėjau...

O tu, mielas bičiuli, asmens dokumentą turi? Visada nešiokis jį kišenėje. Kils abejonė - nedelsdamas pasižiūrėk!

Kaip sakoma, savo paties labui.

Alius ŠAKINIS

Mūsų bičiulis Alius pasikvietė mus į salę ir tarė tokius žodžius:

- Lietuvai reikia plano.

Mes atsistoję pradėjome ploti. Dabar žinojome, ko rei­kia Lietuvai.

Alius kalbėjo toliau:

- Štai aš turiu aukštuomenės planą, kurį mes, pras­tuomenė, turėtume įgyvendinti.

Atsistojome dar sykį ir dar sykį paplojome. Pagaliau mes turėjome tikslą.

- Tai planas, kuris nulems kiekvieno likimą, - kalbėjo Alius. - Turėdami planą, gyvensime naujai, kiekvieną ry­tą iš naujo pradėsime dieną. Kiekviena diena bus absoliučiai nauja, o vakarykštė nesikartos.

Savo planą Alius padalijo į kelias svarbias dalis. Pirmoji dalis - gerovė.

- Mes kelsime gerovę, - džiugino jis. - Visi, kas turi gerai, turi turėti geriau!

- O kas neturi? - paklausė kažkas, tačiau Alius jo neišgirdo.

- Visi nori geriau ir važiuoja ten, kur pigiau, - kalbėjo toliau Alius. - Į Lenkiją, Čekiją, netgi į Latviją. Mes turime pasiekti, kad nuva­žiavę tautiečiai skaudžiai nenusiviltų. Aš garantuoju, jog kainos Lenkijoje, Lat­vijo­je bei visoje Europos Są­­­jungo­je bus gerokai mažesnės nei Lietuvoje!

Antroji plano dalis - darbas.

- Žmogus turi teisę į algą, - žadėjo toliau Alius. - Visi, kas netingi, turi gauti apmokamo darbo. Suteikime jiems tokį šansą visoje plačiojoje Europoje - ne tik Airijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Da­ni­­jo­je, netgi pabėgėlėje Ang­lijoje! Garantuoju, kad ten jie uždirbs daugiau, dirbdami gerokai mažiau. Ateis diena, ir mūsų žmonės geresnio darbo gaus net Rumunijoje!

Trečioji plano dalis - kaimas.

- Mūsų kaimas - nuviltas, apgautas ir pasmerktas, - konstatavo Alius. - Kuo mū­sų valstiečiai yra blogesni, jog negalėtų gyventi kaip Vo­kietijos, Ispanijos, Airijos, Danijos, Norvegijos arba  Šve­dijos kaimiečiai? Tai imkimės žingsnių! Iškelkime mūsų kai­mą į Vokietiją, Is­paniją, Da­niją, Norvegiją, Šve­diją bei kitas lietuvių pamėgtas vietas. Tegu mūsų kaimiečiai už­dirba! Išvykę jie tikrai suklestės.

Po tų žodžių kilo ovacijos. Vyresnės kartos žmonės net pravirko. Jų akyse degė viltis, jog išvažiavę vaikai gerai gyvens.

Dar Alius kalbėjo apie saugumą. Ne apie tą, kur pagalvojote, bet apie socialinį.

- Žmogus nori dirbti, uždirbti ir nebijoti rytojaus. Niekas nenori būti kvailesnis, visi nori tiek pat. Jei vienas turi daugiau negu visi, tai visa šalis yra ubagai. Tačiau yra šalių, kur ubagas - ponas. Tegu mūsų žmonės, nuvykę kaip ubagai, randa patį tik­riausią rojų: ne tik galimybę dirbti, bet ir uždirbti, ne tik sveikatos draudimą, bet realų gydymą, ne tik socialinius mokesčius, bet ir senatvės pensiją! Visur, kur tik nuvyksta, jie ras geresnį, saugesnį darbą, didesnę algą bei mažesnius mokesčius.

- Štai toks yra planas sukurti lietuviams rojų, - bai­gė Alius. - Aš jums garantuoju!

- O kada nukariausime Ru­siją? - paklausė vienas. - Ar jūsų plane šito svarbaus klausimo nėra?

- Kariauti nė nereikės, - užtikrino Alius. - Mūsų tikslas - Karaliaučiaus sritis. Iš­­vežki­me iš Karaliaučiaus sri­­ties kontrabandos keliais visą deg­tinę, spiritą, cigaretes, ir rusai patys paprašys prisijungti. O kai iš Lenkijos legaliu būdu ištempsime kitas pigesnes prekes, visa Lenkija užsimanys prisijungti prie Vil­niaus krašto! Tai yra slaptoji plano dalis, aš to nenoriu garsinti.

Dabar jau visi - ir kairieji, ir dešinieji - buvo patenkinti. Vienas kairių pažiūrų konservatorius bei kitas dešinių pažiūrų socialdemok­ratas, ku­rie kartu yra buvę Vilniuje, atnešė Aliui ąžuolo lapų bei raudonų rožių vainiką.

- Kaip gaila, Aliau, kad tu - ne Seimas ir ne Vyriausybė! - apgailestavo jie.

- Kodėl?

- Toks planas, tiek darbo - kas jį darys?

- O ką čia daryti? - patraukė pečiais Alius. - Viskas jau padaryta. Dabar belieka sėdėti ir laukti.

Tad mes sėdėjome ir laukėme.

- O tai kam tas planas? - netikėtai paklausė kažkas.

- Planas - gerai, - patikino Alius. - Viskas vyksta ir taip, bet kažkaip netvarkingai, cha­otiškai, stichiškai. Dabar, turėdami planą, mes jau žinosime, jog aukštuomenė kažką daro, planuoja, o padėtis yra kontroliuojama.

Išgirdę tai, laimingi pakilome iš savo kėdžių. Dabar mes turėjome viltį.

Lauke saulė pagal planą krypo į vakarą, gatvėje sucypė brangaus automobilio stabdžiai, sukniaukė pro ša­lį skuodžiantis katinas. Pla­ningai, kaip ir visa kita, artėjo rinkimai...

Alius ŠAKINIS

Iš laukų parlekia traktorius, vilkdamas kupiną priekabą, stumia atbulas ją prie sandėlio duobės. Pakyla kėbulas, pažyra švarūs kviečiai. Didžiulė krūva grūdų.

Kaip reikalai? Javapjūtė pagaliau įsibėgėjo?

- Pats matai - visai po velnių, - sako Antanas Bartašius vyresnysis, kuris čia vadovauja visam paradui.

Jo sūnus Antanas vos spėja traktoriumi paskui kombainą. Iš pažiūros viskas atrodo gerai. Senajame Gineikių sandėlyje, kuris kažkada priklausė Kaltinėnų tarybiniam ūkiui, tebeveikia visi mechanizmai. Tiesiog ne­įtikėtina! Grūdai iš priekabos byra į duobę, darbininkui tereikia pakrapštyti kastuvu. Iš duobės sraigė kelia į sandėlį. O čia bilda sena vokiška valomoji.

- Nežiūrėk, kad sena, ji visai moderni, - sako Antanas vyresnysis.

Ilgas transporteris neša der­lių toliau į aruodus. Viename jau supilta šiek tiek žirnių.

- Argi tai derlius? - klausia šeimininkas. - Iš 16 hektarų tik tokia mygikė žirnių? O pikčiausia, kad byra visai gerai. Ir kviečiai, ir žirniai. Bet žirnius tik­riausiai reikės aparti. Neįva­žiuoja kombai­nas.

Čiupinėja­me kviečius. Minkštoki. Nieko keisto, kai tokia vasa­ra. Pasirodo, jie jau vežė grūdus į elevatorių. Tačiau pilnomis priekabomis parbildėjo atgal. Neėmė. Paaiškino, kad grūdai per drėgni net pašarui.

- Negalėjo bū­ti drėgnesni še­šių procentų, - pasakoja Antanas vyresnysis. - Dabar jau priima ir dešimties. Prasidės baudos už netesybas. Taip gerai užderėjo, o pasibaigs minusu!

Žmonėms tikrai apmaudu. Atrodo, viską padarė, kas priklausė nuo jų. Šitiek trąšų, tiek darbo įdėjo! Sandėlyje net savadarbę džiovyklą susikonstravo.

- Kaimynas turi pirktinę už 40 tūkstančių eurų. O mes susikonstravome iš visokio metalo laužo, - didžiuojasi šeimininkas. - Visa bėda, jog padarėme klaidą - džiovyklos apačioje neįtaisėme maišytuvo, drėg­ni grūdai užsikemša. Klaidą ištaisysime tik kitam derliui. Šiek tiek pasidžiovinti lei­do kaimynas. Bet jeigu jis turi džiovinti savo, tai kaip savo džiovyklą užleis mums?

Jų sandėlis, ku­rį valdo trys savininkai, yra pats seniausias. Čia veikia visi mechanizmai. Šalimais - daug vėliau pastatyti. A. Bartašius siūlo įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip viskas ten išdraskyta. O jam pavyko išsaugoti. Kaip?

- „Mytu“ į galvą - taip ir išsaugojau, - juokiasi šeimininkas. - Na, ne visai taip, bet panašiai. Buvo karų. Aš čia šalia dirbau gaisrinėje, tai prižiūrėjau, kad niekas nieko neplėštų.

Dabar jis ūkį su visu sandėliu perleido sūnui. Po šio derliaus jis susiskaičiuos nuostolius.

Sūnus Antanas kviečių lauke budi prie traktoriaus. Trak­torius reikalingas ne tik grūdams vežti. Jeigu kombainas įkris, reikės ištempti. Laukas išraižytas giliomis provėžomis.

- Už netesybas tikrai mokėsiu baudas. Dar nežinau, kiek. Turėjau sudaręs neblogą sutartį, tikėjausi už toną pusant­ro šimto gauti. Dabar būtų gerai bent šimtas... Penkios tonos iš hektaro - lyg ir neblogai. Tačiau ne ta kategorija, pašariniams betinka. Ir taip - ne tik mums. Ne vien apie Kaltinėnus. Kai nuvažiuoju į Vi­duklės elevatorių, ten po šešias valandas eilėje palaukti tenka. Stovime, kalbamės. Visi ūkininkai didelėje bėdoje. Kas avansu pasiėmęs trąšų ir dabar yra skolingas grūdais, kas paėmęs iš banko paskolą su viltimi padengti ją iš grūdų, kas šiaip turi didelę sutartį ir laukia nemenkų baudų už netesybas...

A. Bartašiui jaunesniajam jau ir atostogos baigiasi. Jis dar ir Kaltinėnų seniūnas. Jeigu kas leis, prašysis nemokamų.

- Tiek trąšų supilta, tiek dar­bo ir meilės! O turiu garantuotą minusą. Tikrai apmaudu, - sako jis.

Rugpjūtis baigiasi, o javapjūtė tik prasidėjo. Ar taip kada nors yra pasitaikę? Bartašius vyresnysis prisimena, jog yra tokia vasara buvusi, bet jau labai seniai.

- Pamenu, dar kolūkių laikais vikšriniai traktoriai tempė lauku „Nivas“ ir patys krito. Tada ūkis parvežė iš fabriko vikšrų, dėjome juos ant kombainų. Tikra vargo vakarienė. O dabar per televizorių vis guodžia, kad tai esanti normali lietuviška vasara. Pasiutimas ima girdėti tokias nesąmones. Kokia normali vasara, jeigu miežiai varpose dygsta? 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Užsitęsus pieno krizei, nederlingų žemių ūkininkams nelengva rasti, kuo pakeisti nuostolingą pieno ūkį. Grynaveisliai mėsiniai galvijai brangūs, o mišrūnų auginti nebeapsimoka - supirkėjai ir už juos jau moka pačią ma­žiausią kainą. Todėl šį kartą šilališkiams siūlome pas­kaityti apie tai, kokią išeitį rado Raudonėnuose (Jurbarko rajonas) gyvenanti ūkininkė Odeta Andrei. Ji įsitikinusi, kad mažame ūkelyje pats idealiausias gyvūnas yra Mangalica veislės kiaulės, kurias lengva prižiūrėti ir pigu auginti.

Parsivežė iš Rumunijos

Ištekėjusi už rumuno, Odeta kelis metus gyveno užsienyje, tačiau prireikus dukrą leisti į mokyklą, grįžo į gimtąjį kraštą. Deja, Lietuva jauną šeimą sutiko nesvetingai - nei darbo, nei pajamų, o gyventi iš kažko reikia. Įsikūrę Raudonėnų kaimo pakraštyje, lietuvė ir rumunas nusprendė laikyti gyvulių. Pradžiai, kad bent turėtų ką valgyti, nusipirko porą kiaulių.

„Nesisekė mums su tomis kiaulėmis: tai kuo nors užšerdavau, tai raudonuke susirgdavo, tai nuo kojų nupuldavo. Atrodė amžina bėda, kol neatradome Mangalicų“, - neslepia moteris.

Šios veislės kiaules ji pamatė nuvykusi atostogų į vyro gimtinę. Nors visur rašoma, jog Mangalica yra vengriška veislė, Odeta tvirtina, kad kur kas seniau, net prieš 400 metų, šios kiaulės buvo auginamos Rumunijoje. Šalies provincijoje yra netgi likę turgų, kur parduodami išskirtinai tik Mangalica kiaulių mėsos produktai - lašiniai, dešros, brandinti ir vytinti kumpiai. Viename tokių turgų sutiktas šimtametis senukas jai užtikrinęs, kad jei valgysianti Mangalicų mėsą, gyvensianti ilgiau už jį.

„Kai išgirdau, kokios Mangalica kiaulės nereiklios ir pamačiau, kaip jos auginamos, nusprendžiau, kad man jų reikia. Jau trejus metus jas auginu ir labai džiaugiuosi - nežinau kitų tokių ramių, draugiškų, supratingų gyvūnų. Norėčiau, jog kuo daugiau žmonių apie jas sužinotų ir nebijotų auginti, nes jų mėsa tokia pat balta, kaip ir įprastų kiaulių, tik nepalyginami geresnė, netgi valo iš žmogaus organizmo cholesterolį“, - sako Odeta.

O.Andrei augina raudonąsias ir baltąsias Mangalicas. Lietuvoje dar yra žinomos Man­galica kregždutės - kiaulės juodomis nugaromis, o neseniai Rumunijoje išvesta nauja Mangalica veislė Bazna dar atsparesnė ir greičiau auganti. Pagrindinis Mangalica kiaulių veislės požymis - juodi snukučiai ir kojytės, todėl maži paršeliai yra ypač gražūs.

Užsigrūdinusios ir stiprios 

Prieš keletą metų iš Rumunijos parsivežusi kiaulių porelę, Odeta dabar turi jų visą būrį, nors suaugusios - tik dvi. Ūkininkė tikina, kad šios veislės kiaulės yra labai vislios, atsiveda net po 15 jauniklių. Jeigu motininei kiaulei neužtenka pieno, paršelius pamaitina kita paršinga kiaulė.

„Jos yra bandos gyvūnai, draugiškai sugyvena, vienos kitų neskriaudžia. Jei kyla pavojus, sustoja ratu ir kaip šernai gina vaikus“, - pasakoja Odeta.

Nors moteris pripažįsta, kad ne tik Mangalica kiaulių išvaizda bei gyvenimo būdas panašus į šernų, net ir jų paršeliai gimsta dryžuoti, bet išgirdusi šias kiaules vadinant šernais, Odeta supyksta. Pasak jos, yra vienas, tačiau esminis skirtumas - šių kiaulių mėsa nėra juoda, kaip šernų, vizualiai ji niekuo nesiskiria nuo lietuviams įprastos kiaulienos.  

Bet labiausiai O.Andrei džiau­giasi, kad jos gyvūnų jokios ligos nepuola, todėl nė karto per trejus metus neprireikė kviesti veterinaro. Moteris įsitikinusi, jog ir kiaulių maras Mangalica veislės kiaulėms neturėtų būti mirtinas, nes jos yra užsigrūdinusios bei stiprios.

Geriausia Mangalica kiaules būtų auginti lauko diendaržiuose, tačiau dėl kiaulių maro keliamos grėsmės dabar tai yra uždrausta. Ūkininkė tikina turėjusi įvykdyti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus - aptverti tvartus dvigubomis tvoromis, įrengti dušus. Tačiau sunkiausia jai nešerti kiaulių žole, nes būtent žolės joms labiausiai ir reikia.

Todėl Odeta savo augintines šeria viskuo, kas užauga darže bei sode. Runkeliais, žaliomis bulvėmis, bulvių virkš­čiomis, morkų lapais, obuoliais, rudenį į gardus suverčia sode sugrėbtus lapus, žiemą iš laukų parsiveža ūkininkų palikto suplėkusio šieno, išversto šienainio, šiaudų. Rudenį surenka į maišus ir palieka sušalti krituolius obuolius - sausį ar vasarį, kai nieko žalio nėra, jie Mangalicoms yra tarsi saldainiai.

Bandė kiaules šerti ir kukurūzais, taip, kaip matė Rumunijoje. Rumunai augina kukurūzus, pjauna juos dalgiu ir žalią masę verčia į kiaulių gardus. Tačiau netrukus tokios praktikos moteris atsisakė - pastebėjo, jog kukurūzais penėtų kiaulių mėsa yra gerokai riebesnė. O juk riebalų dabar niekas nenori.

Tai, kad Mangalica veislės kiaulių paršeliams nereikia pieno, dabar žino net Ode­tos močiutė. Bulvių taip pat niekas neplauna ir neverda - kiaulė pati sukramto savo vaikams šakniavaisius. Mai­tinan­čioms paršavedėms Ode­ta duo­da miltų, o atsigerti - vandens.

„Po savaitės paršeliai jau eina pažiūrėti, ką ėdą jų motina, o po dviejų ir patys kartu su jomis lapnoja. Jei šertume taip, kaip šeriamos įprastos mums kiaulės, Mangalica užaugtų per 4-5 mėnesius, bet ir ėsdamos daržo atliekas, nedaug teatsilieka“, - tvirtina ūkininkė.

Parduoda rūkytus gaminius

Nors Rumunijoje sužinojo, kad šios kiaulės gali užaugti iki 400 kilogramų, o jų lašiniai siekti gerą sprindį, O.And­rei tokių didelių neaugina. Pjauna jas po 5-6 mėnesių, rūko lašinius ir dešras bei parduoda juos giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Dar gerokai prieš skerdžiant kiau­lę, pasak Odetos, pasipila užsakymai, kai kurie išsiveža iškart kelias dešimtis kilogramų rūkytų gaminių.

Moteris tikina, kad teigiantys, jog tai yra lašininės kiaulės, labai klysta - jų mėsa yra labai brandi,  joje daug vandens, todėl gerokai skanesnė už įprastą mums kiaulieną.

„Aš ir kotletus kepu, ir troškinu. O lašiniai tikrų tikriausia prasme burnoje tirpsta - yra visiškai netąsūs, kepinami ar lydomi gražiai išsileidžia. Kas paragauja Mangalica mėsos, įprastos kiaulienos nebenori“, - patirtimi dalijasi ūkininkė.

Dėl ypač vertingų mėsos savybių, Odetos teigimu, šios veislės paršeliai yra gerokai brangesni: už kiaulaitę prašoma 100-120 eurų, kuiliukas kainuoja 90-100 Eur. Tačiau O.Andrei įsitikinusi, jog pirkti verta - vien jau dėl to, kad šitas kiaules užauginti kur kas pigiau nei įprastas.

„Kol išgrėbstai sodą, nuravi ir rudenį nuvalai daržą, kiaulė ir užauga. Jokių grūdų ar kokių kitų priedų jai nereikia. Apie kombinuotuosius pašarus net nekalbu“, - sako ūkininkė.

Odeta mano, jog tokias kiau­les gali auginti visi - net ir tie, kurie prie namų neturi nė gabalėlio žemės. 

Mangalica kiaulės netrukdo ūkininkės šeimai džiaugtis gyvenimu, nes jų nereikia šerti nustatytomis valandomis. pavertus garde maišą žolės ar obuolių, įpylus vandens, galima ramiai ilgesniam laikui išvykti iš namų. Net jei jos pasileistų iš gardo, toli nenueitų - paskainiotų lapų darže ir vakare sugrįžtų į užtvarą. O jeigu nepatektų ten, iš kur išėjo, tiesiog sugultų ša­lia - ne be reikalo, pasak Odetos, sakoma, jog šitos kiaulės gerai įsimena kelią namo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.