Kviečiame visus krepšinio entuziastus, pasiilgusius įtemptų kovų ir geros atmosferos, jau netrukus išbandyti jėgas tradiciniame 3x3 krepšinio turnyre „Už pergalę gyventi“.

Kasmet šis turnyras suburia didžiulę sporto bendruomenę ir tampa tikra krepšinio švente!

Šis turnyras – tai ne tik sportas, bet ir bendrystė. Susivienijame bendram kilniam tikslui – prisidėti prie sunkiai sergančių vaikų gerovės. Gera žinoti, kad dalyviai savo pergales skiria fondo globojamiems mažiesiems pacientams, taip kiekvieną žaidimą paversdami dar prasmingesniu.

Renginio metu laukia įtemptos 3x3 krepšinio kovos, konkursai, DJ muzika, aktyvios veiklos ir gera nuotaika visai šeimai.

Prizininkų lauks vertingi apdovanojimai, o visiems dalyviams – „Puma“ įsteigti marškinėliai.

Pasimatome birželio 14 d., sekmadienį, sporto aikštyne prie Baltojo tilto, Vilniuje.

 Rimanto Kaukėno paramos grupė

Savanorių pr. 363-311, Kaunas

Lithuania

Jau netrukus vienas ilgaamžiškiausių ir ryškiausių Lietuvos vaikų ir moksleivių muzikinių konkursų „Dainų dainelė“ pasieks kulminaciją – birželio 7 d. finalinis laureatų koncertas vyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šiemet projekto vedėjų komandoje ypatingas duetas: vyras ir žmona I. Andriukevičius bei S. Lebrikaitė, kuriems „Dainų dainelė“ tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir jautria patirtimi šalia jaunųjų Lietuvos talentų.

Tiesioginis eteris – mokykla abiem

Sandros teigimu, nors renginių vedimo patirties ji jau turėjo, televizija pasirodė esanti visai kitokia erdvė. Čia svarbu ne tik tekstas ar buvimas scenoje, bet ir kameros, ritmas, partnerio pajautimas, gebėjimas reaguoti čia ir dabar. Ji sako, kad per sezoną išmoko daugybę televizijos darbo subtilybių – nuo žvilgsnio į kamerą iki tikslaus momento, kada perimti mikrofoną ar reaguoti į partnerio tekstą.

„Neseniai žiūrėjau vieną iš pirmųjų laidų ir galvojau: negaliu patikėti, kiek daug išmokau. Tokie, atrodo, elementarūs dalykai: tiksliai žiūrėti į kamerą, žinoti, kada Ignas baigė savo tekstą, kada paimti mikrofoną. Žiūrovas gal to ir nepastebi, bet aš jaučiuosi labai daug išmokusi. Visa komanda padėjo – patardavo, kaip susižymėti tekstą, į ką atkreipti dėmesį. Atrodo, kad per šias laidas turėjau geriausius vedėjų kursus“, – sako Sandra.

Ignas pripažįsta, jog šįkart jo vaidmuo scenoje taip pat buvo kitoks nei įprastai. Vedant koncertą kartu su žmona, teko rūpintis ne tik savo dalimi, bet ir bendru jų vaizdu.

„Jeigu iki šiol ką nors vesdavau, labiau rūpindavausi savo tekstu, suprasdamas, kad partneris atsakingas už savo. Šį kartą norėjosi matyti bendrą mūsų abiejų vaizdą – kaip atrodysime kartu, kaip pasiskirstysime pagal logiką, norus ar nenorus. Pirmiausia norėjau suprasti visumą, o tada jau viską skaidyti mažesniais gabaliukais“, – pasakoja Ignas.

Vyras ir žmona scenoje: daugiau saugumo

Vedėjai neslepia – darbas kartu tiesioginiame eteryje galėjo tapti ir išbandymu, tačiau abiem jis suteikė daugiau pasitikėjimo. Sandra prisipažįsta, jog šalia Igno jautėsi saugiau.

„Man labai patiko dirbti su Ignu. Jaučiausi saugesnė, nes žinojau, kad jam rūpi, jog ir man viskas būtų gerai. Tai buvo pliusas, kad esame šeima. Nežinau, gal Ignui kitaip, bet man tai tikrai padėjo“, – sako Sandra.

Ignas šypsosi, jog artimas ryšys leido scenoje būti spontaniškesniems. Jis kartais specialiai nepasakydavo Sandrai, ko ketina paklausti ne pagal scenarijų, nes norėdavo tikros, nesurepetuotos reakcijos.

„Kartais net nesakydavau, ko jos paklausiu ne pagal scenarijų, nes norėjau matyti tikras jos išraiškas. Žinojau, kad jei ji ir pasimestų, vis tiek būtų gyva ir įdomu. Kartais surepetuoti dalykai tampa labai nuspėjami, o čia norėjosi tikrumo. Visada prisigalvodavau, kuo ją nustebinti, ir, tikiuosi, pavyko“, – pasakoja Ignas.

Svarbiausi scenoje – vaikai

Abu vedėjai pabrėžia, jog „Dainų dainelėje“ jų vaidmuo tik dalis didesnio paveikslo. Svarbiausi šiame konkurse – jaunieji atlikėjai, jų emocijos, jaudulys, pastangos ir džiaugsmas.

„Jeigu lydėdavau vaiką į sceną, visada pasakydavau ką nors padrąsinančio: kad jis labai gražiai atrodo, kad nuostabiai dainuos, kad viskas bus gerai, kad tik nusišypsotų. O kai vaikai pabaigoje sužinodavo rezultatus ir kai kurie nusimindavo, norėdavosi jiems parodyti, kad čia nėra pabaiga. Sakydavau, jog dabar mūsų darbas – balsuoti, kviesti klasę, mokytojus, kaimynus, kad visi palaikytų. Norėjau, kad jie nenuliūstų, nes pati žinau, ką reiškia stovėti scenoje“, – teigia Sandra.

Ignas priduria, jog nuo pat pirmųjų laidų norėjo, kad konkursas neatrodytų šaltas ar pernelyg griežtas. Jam svarbu, kad „Dainų dainelė“ išliktų draugiška ir palaikanti.

„Nuo pat pirmos laidos turėjau lūkestį, kad atliepsime vaikų poreikius ir nesukursime labai griežto akademinio konkurso, kur sėdi rimta komisija, visi susikaupę ir tik vertina, tu geras ar blogas. Norėjosi sukurti ryšį. Vaikams atvažiuoti, repetuoti, laukti, pasirodyti – didelis krūvis, ypač mažesniems. Mūsų tikslas buvo ne tik būti vedėjų zonoje, bet ir apskritai kurti bendrą konkurso nuotaiką“, – tikina Ignas.

„Dainų dainelė“ – konkursas, kuriame auga ateities atlikėjai

Ignui „Dainų dainelė“ nėra nauja scena – jis yra vedęs šį konkursą ir anksčiau. Dabar matydamas jau užaugusius buvusius dalyvius, tapusius žinomais atlikėjais, jis jaučia ypatingą ryšį su jų muzikiniais keliais.

„Labai keistas jausmas, kai pamatai vaikus, kurie užaugo ir tapo žinomais. Tada pagalvoji: taigi aš vedžiau tą konkursą, aš tave mačiau. Aišku, juokais galima sakyti, jog truputį juos saviniesi, bet yra toks jausmas – matėme, kaip tu augai šiame muzikiniame kelyje, o dabar žiūrėk, koks esi“, – sako Ignas.

Pasak jo, „Dainų dainelė“ yra daugiau nei dar vienas muzikinis projektas. Tai ilgametė tradicija, kuri laikosi ne dėl trumpalaikio populiarumo, o dėl gilesnės prasmės.

„Atrodo, kad aplink šį konkursą limpa visi kiti konkursai. Jie gali būti populiaresni, trumpam sublizgėti ir atsitraukti, o „Dainų dainelė“ kaip prasidėjo prieš dešimtmečius, taip sėkmingai eina toliau. Iš esmės – tai mūsų jaunimas ir ateitis“, – neabejoja Ignas.

Sandros nuomone, šiame konkurse matyti ne tik vaikų balsai, bet ir didžiulis mokytojų, tėvų, vadovų darbas. Pasak jos, „Dainų dainelė“ aiškiai parodo, kaip Lietuvoje keičiasi muzikinis ugdymas.

„Dainų dainelė“ labai gerai atspindi neformalųjį muzikinį ugdymą Lietuvoje. Juk šešerių metų vaikas ne pats sugalvoja, kaip atrodys scenoje. Matyti komanda: tėvai, mokytojai, vadovai. Žmonės sako, kad kai pasibaigia viena „Dainų dainelė“, jie jau pradeda ruoštis kitai. Vadinasi, dvejus metus galvojama apie kūrinius, pasirodymą, kas tiktų, kas ne. Šiemet mačiau gražių, šiuolaikiškų, modernių pasirodymų – net liaudies dainos paverčiamos nuostabiais sceniniais kūriniais“, – džiaugiasi Sandra.

Finalas LNOBT: svajonės išsipildymas jauniesiems atlikėjams

Artėjantis finalas vedėjams kelia ypatingą jausmą. Sandra sako labai laukianti šio vakaro, nes daugeliui vaikų pasirodymas tokioje scenoje taps svajonės išsipildymu.

„Man atrodo, kad „Dainų dainelę“ atvesti į Operos ir baleto teatrą labai gražu. Daugeliui vaikų tai tikrai bus svajonės išsipildymas – orkestras, grupė, didelė, prestižinė salė. Oho“, – įsitikinusi Sandra.

Ignas pripažįsta, jog finalo laukimas skiriasi nuo įprastų laidų filmavimo. Jam LNOBT scena siejasi su iškilmingu konkurso užbaigimu ir pasididžiavimu tuo, ką pavyko sukurti per visą sezoną.

„Jausmas yra kitoks, nei filmuojant laidas. Operos teatras – tai pabaigos koncertas, į kurį visi ateiname su pasididžiavimu. Tokiu lūkesčiu ir laukiu finalinio koncerto – jis bus ilgas, bet tikiu, jog labai vertingas, apžvelgiantis visą šių metų „Dainų dainelės“ konkursą“, – sako Ignas.

Finalininkams – palinkėjimas pasimėgauti scena

Prieš didįjį finalą Sandra jauniesiems atlikėjams linki nepamiršti, kad tokia patirtis gali tapti vienu gražiausių vaikystės prisiminimų.

„Nežinau, ar čia gali būti kokia nors techninė rekomendacija – tą labiau pasako mokytojai. Tik norėčiau visiems palinkėti pasimėgauti ir pabūti toje akimirkoje. Tai tikrai įsimins ilgam ir bus vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – neabejoja Sandra.

Ignas linki finalininkams į didžiąją sceną žengti su džiaugsmu, bet be per didelės įtampos.

„Linkėčiau neįsitempti. Tegul tai būna vienas iš pasirodymų didžiosiose scenose, gera repeticija prieš ateities didžiuosius koncertus. Ateikime, pasidžiaukime, padarykime taip, kaip suplanavome ir surepetavome“, – sako Ignas.

„Dainų dainelės 2026“ finalinis laureatų koncertas vyks birželio 7 d.

Karolina BIELIAUSKAITĖ

Stipriausios Lietuvos penktokų komandos susitiko antrajame konkurso etape, kuriame pasitikrino žinias apie atliekų rūšiavimą ir sprendė kasdienes tvarumo situacijas. Azartišką protmūšį vedė humoristas ir televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius.

„Pastebime, kad vaikai tampa tikrais pokyčių ambasadoriais savo šeimose – primena tėvams apie rūšiavimą, domisi tvariais sprendimais ir skatina atsakingesnį požiūrį į aplinką. Todėl mums svarbu kalbėti apie tvarumą vaikams suprantama ir įtraukiančia kalba“, – sako „Gamtos ateities“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.

Iniciatyvą organizuoja gamintojų ir importuotojų asociacija „Gamtos ateitis“, siekianti tvaresnės aplinkos ir skatinanti atsakingą požiūrį į rūšiavimą. Konkurse dalyvauja mokyklos iš įvairių Lietuvos regionų – nuo Vilniaus rajono iki Pagėgių, Panevėžio, iki Lazdijų, todėl iniciatyva tampa ne tik edukacine, bet ir bendruomenes visoje Lietuvoje vienijančia žinių olimpiada.

Penktokai sprendė klausimus iš kasdienių situacijų

Sėkmingiausiai įveikę pirmojo etapo kūrybinius iššūkius, antrajame ture „Rūšiavimo spąstai“ penktokai aiškinosi ir demonstravo žinias apie taiklų rūšiavimą ir kasdienių tvarumo įpročių svarbą. Dalyviams teko atsakyti į klausimus, kur turėtų keliauti senas mobilusis telefonas, lemputės, įkrovikliai ar laidai, ką daryti su panaudotu aliejumi po kepimo, kaip tinkamai išmesti sudužusį porcelianinį puodelį ar seną neveikiantį skrudintuvą.

Tarp klausimų netrūko ir tokių, kurie neretai suklaidina net suaugusiuosius – pavyzdžiui, ar į tekstilės konteinerį galima mesti ir suplyšusius drabužius, ar organines atliekas galima išmesti kartu su plastikiniu maišeliu, kurioje pakuotėje dažniausiai būna supakuotas pienas ar sultys bei kada Lietuvoje pradėjo veikti taromatų sistema.

Protmūšio metu dalyviai turėjo ne tik parodyti žinias, bet ir laikytis sąžiningumo principų – žaidimo metu komandai buvo leidžiama naudoti tik vieną įrenginį, o atsakymų greitis lėmė papildomus taškus. Pirmuose trijuose etapuose atsakymams buvo skiriama po 30 sekundžių, ketvirtajame – viena minutė. Kuo greičiau komanda atsakydavo, tuo daugiau taškų surinkdavo.

Kodėl vaikus svarbu edukuoti per žaidimą?

Pasak konkurso organizatoriaus, „Rekūrų“ įkūrėjo Aurimas Kamantauskas, būtent žaidybiniai formatai padeda vaikams geriausiai įsisavinti informaciją.

„Tokios iniciatyvos kaip „Rūšiavimo lyga“ leidžia vaikams sudėtingas temas pažinti per patirtį, žaidimą ir emociją. Kai edukacija tampa žaidimu, vaikai įsitraukia natūraliai – be spaudimo ar formalumo. Būtent todėl kartu su „Gamtos ateitimi“ vystome šią idėją – tikime, kad įtraukiantys formatai yra paveikiausi kalbant apie tvarumą ir atsakingus kasdienius pasirinkimus“, – teigia renginių organizatorių agentūros „Rekūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas.

Konkurso „Rūšiavimo lyga“ vedėjas Paulius Ambrazevičius renginio metu nevengė humoro ir gyvenimiškų pavyzdžių. Kalbėdamas apie atliekų rūšiavimą, jis priminė, kad net kasdienės situacijos gali tapti svarbia pamoka.

„Man atrodo, kad humoras ir žaidimas yra vienas geriausių būdų kalbėti apie rimtas temas. Net suaugusieji kartais nežino, kur turi keliauti viena ar kita atlieka, todėl smagu matyti penktokus, kurie atsako greičiau už tėvus. Jei po tokio protmūšio vaikas grįžęs namo primins, kur mesti seną telefoną ar ką daryti su veidrodžiu, vadinasi, tikslą jau pasiekėme“, – sako humoristas ir televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius.

Į finalą Vilniuje pateko aštuonios komandos

Į didįjį „Rūšiavimo lygos“ finalą, vyksiantį mėnesio pabaigoje, pateko aštuonios daugiausia taškų surinkusios komandos: Vilniaus r. Juodšilių šv. Uršulės Leduchovskos gimnazija („Ekovizija“), LSMU gimnazija („5A Chebrytė“), Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija („Augalėlės“), Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazija („Rūšiavimo lyga – iš atliekų į meną“), Kražių Žygimanto Liauksmino pagrindinė mokykla („Mesk į tinkamą“), Pagėgių sav. Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazija („Žaliasis septintukas“), Kauno Juozo Grušo meno gimnazija („Tvarumo lyga“), Šalčininkų raj. Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazija („Rūšiuotojukai“).

Aštuonios stipriausios komandos užsitikrino savo vietą didžiajame finale Vilniuje, kuris vyks gegužės 26 dieną. Jame dalyvių lauks energingas ir įtraukiantis renginys, kuriame teks parodyti ne tik žinias, bet ir komandinius gebėjimus bei išbandyti save aktyviose rungtyse.

Konkurso finalininkų laukia ir prizai – bilietai bei kelionė į krepšinio varžybas, ekskursijos į „Mokslo salą“, taip pat įvairūs prizai mokytojams ir papildomos nominacijos.

Gegužės 17-ąją visi skubėjo prie Padievaičio piliakalnio, kur praūžė „Superdiena su mano šeima“. Šioje vietoje, kuri kadaise buvo brangi kunigaikščio Gedimino šeimai, susirinkę žmonės įrodė, kad žemėje nėra stipresnės sąjungos už laimingą ir draugišką šeimą.

Ši „Superdiena“ tapo visos bendruomenės susitelkimo įrodymu: tarkime, sceną, į kurią drąsiai žengė jaunieji atlikėjai, savo rankomis su didžiule meile pastatė ir išpuošė mamos, tėčiai, tetos ir dėdės.

Šventė prasidėjo šeimų plaukimu baidarėmis. Įveikę 4 kilometrų atstumą nuo Pajūralio tilto iki pat piliakalnio, dalyviai įsiliejo į linksmybių sūkurį: mažesnieji vaikai pūtė milžiniškus muilo burbulus ir niekaip negalėjo atsispirti malonumui suvalgyti dar vieną gniutulą cukraus vatos, vyresnieji azartiškai piešė ant plėvelės stendų, statė medinių kaladėlių bokštą „Jenga“ ir dėliojo didžiulę domino grandinę, šeimos fiksavo prisiminimus fotosesijose ant specialiai šventei išpuoštų sūpynių. O koks gi susibūrimas be bendro stalo? Tikrą bendruomenišką šilumą skleidė garuojanti sriuba ir kepami čirviniai blynai, kuriais vaišino Ligita ir Gedas Gedgaudai.

Vėliau buvo sugiedotas Kvėdarnos miestelio himnas (autoriai Regina Stasytienė ir Mantas Toleikis), susirinkusiuosius pasveikino Kvėdarnos seniūnijos seniūnas Aivaras Dobilas, bendruomenės pirmininkė Danutė Jotkevičienė, darželio „Saulutė“ direktorė Iveta Jokužienė, Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis ir Vytautas Jucius.

Meninę programą pradėjo neformalaus vaikų švietimo šokių grupė „Spalvoti pieštukai“ (vad. Giedrė Jurevičienė), nuoširdžias dainas dovanojo darželio „Saulutė“ ( mokyt. Severina Antanavičienė) dainorėliai, džiugino Kvėdarnos kultūros namų vaikų dainos ir teatro studija (vad. Gražina Pameditienė). Šventėje nebuvo pamirštos ir mūsų šaknys bei senosios tradicijos, apie tai priminė Kazimiero Jauniaus gimnazijos 2 a klasės etnobūrelis „Vėrinėlis“ (mokyt. Angelė Grikšienė). Skambėjo jungtinio Kazimiero Jauniaus gimnazijos popchoro „Varpelis“ ir Šilalės meno mokyklos Kvėdarnos skyriaus mokinių (vad. Dalia Krasauskienė) atliekamos dainos, o šventę vainikavo atlikėjo M. Toleikio koncertas.

Renginys dar kartą priminė, kad šeima yra didžiausia laimė ir kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Pilni gerų emocijų ir bendrystės jausmo, šventės dalyviai išsiskyrė su pažadu švęsti ir kitąmet!

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų vadovė

Kristinos SKURDELIENĖS nuotr.

Praėjusią savaitę vykęs Donaldo Trumpo trijų dienų valstybinis oficialus vizitas į Kiniją tapo svarbiau­siu tarptautiniu įvykiu bent jau puo­selėtų vilčių prasme. Pats JAV pre­zidentas D. Trumpas jo re­zul­tatus vadino „fantastiškais“, bet analitikai tvirtino, kad toks vertini­mas tik jam vienam ir reikalingas, artėjant tarpiniams rinkimams lapkritį. 

Londono laikraštis „The Mirror“ taik­liai apibūdino šį vizitą: „D. Trumpas savaitę pradėjo snausdamas Ovaliajame kabinete, o baigė palikęs Kiniją iš esmės tuščiomis rankomis“. O juk vežėsi visą pulką verslo viešpačių – Apple, Boeing, Ndivia, SpaceX, Tesla lyderius. Ko gi kito galima buvo tikėtis po D. Trumpo pernai padidintų muito tarifų Kinijos prekėms ir Pekino atsako – retų mineralų kontrolės įvedimo! Tad idėja įkurti dvišalę Prekybos tarybą ir liko tik popieriuje. Pagal šį mechanizmą abi pusės turi nustatyti apie 30 mlrd. dolerių vertės mažiau jautrių prekių krepšelį, kuriam būtų mažinami tarifai ar kitos prekybos kliūtys. 

O viltys buvo didžiulės. D. Trumpui ypač svarbu Kinijai parduoti daugiau prekių iš vadinamojo „Trigubo B“ („trip­le B“ – beans, Boeings, beef arba sojų pupelių, „Boeing“ lėktuvų ir jautienos). Kinijai aktualu išvengti naujo tarifų karo. Tačiau dviejų valandų derybose nieko „fantastiško“ nebuvo pasiekta.

Atrodo, vis tik daugiausiai laimėjo Elonas Muskas, susitaręs kinams parduoti didžiausią nuo 2017 m. – 200 Boeing lėktuvų siuntą, nors prieš derybas jis teigė, kad Pekinas jų nupirks 500. Todėl kompanijos akcijos iškart krito... Amerikietiškasis oligarchas su mažamečiu sūneliu įsitaisęs prie iškilmingos vakarienės stalo, darydamas „selfiuką“ su verslo partneriu, rodė visokias grimasas, o tai santū­riems kinams galėjo kelti pasibaisėjimą. 

D. Trumpas, dar net neprisilietęs prie deserto, ėmė taip liaupsinti šokoladinį tortą ir Kinijos kolegą, kad šeimininkai tik susižvalgė... Bankete svečias buvo „pažemintas“: tarnautoja nuėmė nuo kėdės paaukštinimo pagalvėlę, kad D. Trumpas nebūtų aukštesnis už šeimininką Xi, nes iš tikrųjų amerikiečio ūgis yra 10 cm didesnis... JAV delegacija prieš skrydį namo atsikratė visų kiniškų dovanėlių – vienkartinių telefonų, planšečių, ženk­liukų, parkerių, kitų suvenyrų, nes kinų šnipinėjimo įgūdžiai žinomi visame pasaulyje...

Pikantiškos detalės ar svečių iš užjū­rio pompastiškas elgesys – smulkmenos. Ne smulkmena – kritiniai JAV ir Kinijos nesutarimai dėl Taivano. D. Trum­pas gavo niuksą ir Pekine. Kinija kategoriškai prieštarauja ginklų pardavimui Taivanui, nors dar 2025 m. sausį Kongresas patvirtino 14 mlrd. dolerių ginklų pardavimo sandorį. D. Trumpui teko nuryti karčią piliulę. Iškart po Pekino demaršo JAV prezidentas tepratarė, jog šiuo klausimu reikia pasitarti su Taivanu. 

Bet jau lėktuve jis pakeitė plokštelę, o grįžęs „Fox News“ televizijai driokstelėjo: įspėjo Taivaną oficialiai neskelbti nepriklausomybės, nes šeštadienį ši de­­mokratinė sala pareiškė esanti „nepriklausoma“ valstybė. D. Trumpas atvi­rai pripažino: „Viskas priklauso nuo Ki­nijos“.

Žinoma, Rusija, pavydžiai stebėdama šį vizitą, nušvietė jį gana šykščiai. Bet kukliai pastebėjo, kad netrukus (gegužės 19 d.) ir Putinas vyks į Pekiną taip pat su trijų dienų vizitu. O vienas kremlinis portalas netgi didžiuojasi: jeigu D. Trumpas jį aplankė pirmą kartą nuo 2017 m., tai Putinas Kinijoje buvo gal 20 kartų, paskutinį – pernai, Xi kvietimu. Maskva džiaugiasi strategine sąjunga su Kinija, statomu dujotiekiu „Sibiro jėga – 2“, bendru darbu Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje ir t.t.

Šis Putino pavydas ne iš gero gyvenimo. Kinija palaiko Rusijos karą prieš Ukrainą, tebėra gyvybės gysla pajamoms iš energetinių resursų tiekimo gauti, strateginė atspirtis Maskvos interesams Azijos žemyne ginti. D. Trumpas savo tuštoku vizitu į Pekiną tarsi atstūmė Rusiją iš didžiojo pasaulinio trikampio, ir Putinas pamėgins susigražinti šią vietą.

Kokia gi Lietuvos vieta šioje titanų trijulėje? Vis daugiau abejonių kelia Vilniaus sprendimas atidaryti Taivano atstovybę ir taip komplikuoti santykius su Kinija. Žinoma, esame tik nykštukai šiame monstrų žaidime, tačiau gauti naudos iš šios santykių kaitos nepavyksta: per pusketvirtų metų iš sutarto 1 mlrd. eurų taivaniečiai Lietuvoje investavo vos 16 mln. 

Naujas JAV požiūris į Kiniją ir Taivaną, ketinimai išvesti savo karius iš kai kurių NATO šalių, o gal ir iš Lietuvos, mus atveda į keblią padėtį. Ar liksime ištikimi Amerikos simpatikai? Kai kas tvirtina, kad vien tik Valstybės gynimo tarybos sprendimas siųsti 40 Lie­tuvos karių į misiją Hormūzo sąsiauryje tėra įsiteikimas Vašingtonui, kuris pamažu keičia savo orientacijas. Netru­kus gali pasirodyti, kad ir Lietuvos santykių su Kinija ar Taivanu kaita taps rimta prob­lema Vilniui. 

Staiga įžvalgiu „real politik“ pragmatiku tapęs mokslo darbuotojas Stanfordo universitete, Miuncheno saugumo konferencijos Patariamosios tarybos narys, 18-osios Lietuvos vyriausybės užsienio rei­kalų ministras Gabrielius Landsbergis perspėjo apie aklo įsiteikimo JAV pa­vojus. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės kultūros centre gegužės 15 d. vykusi konferencija „Nederlingų žemių ūkininkų ir šeimos ūkių išlikimo iššūkiai naujame ES finansiniame laikotarpyje“ didelio rajono ūkininkų dėmesio nesulaukė. Nors į ją atvykti buvo žadėjęs žemės ūkio ministras, o krašto ūkininkai jam buvo parengę nemenką pluoštą klausimų, jie taip ir likobe atsakymo: ministro prioritetai pasirodė besantys kitokie. Nors prieš savaitę Andrius Palionis rado laiko užsukti į Šilalės kraštą, tik su­si­tiko jis ne su ūkininkais, o viename rajono ūkyje dalyvavo edukacijoje su pradinukais... 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Šiemet pavasarinis darbuotojų pa­ieš­kos spurtas išskirtinai intensy­vus. Jau kovą 4,4 tūkst. šalies darb­davių paskelbė apie 15,4 tūkst. laisvų darbo vietų, o darbuotojų poreikis augo visuose sektoriuose. Balandį darbo skelbimų skaičius pasiekė 16 tūkst. 

Aktyvūs ir Šilalės darbdaviai – kovą rajone registruotos 75 laisvos darbo vietos, balandį – 61, o šiuo metu darbas siūlomas daugiau nei 30 asmenų.

Jūratė KIELĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Šilalės rajono laikraščiui, įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artojo“ laikraščiu, o pas­taruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu, sukako 75-eri. Šis jubiliejus tapo ne tik proga prisiminti nueitą kelią, bet ir galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams. Taip gimė paroda „Išartos istorijos“. Jos atidarymas, įvykęs gegužės 15-ąją Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, ir davęs star­tą Muziejų naktų renginiams, parodė, jog rajono laikraštis yra vertinamas, reikalingas ir laukiamas.

75-eri metai laikraščiui šiandien, kai informacija gimsta ir miršta tą pačią minutę, skamba beveik neįtikėtinai. Per tris ketvirčius amžiaus „Šilalės artojas“ išgyveno daugiau nei viena karta: keitėsi valstybės santvarkos, valdžios, pinigai, technologijos, žmonių įpročiai ir net pats būdas suprasti pasaulį. Tačiau laikraštis ir toliau du kartus per savaitę nenutrūkstamai pasiekia kelių tūkstančių rajono žmonių namus – kartais laukiamas, kartais kritikuojamas, kartais atidedamas vėlesniam laikui paskaityti, bet dažniausiai perskaitomas nuo pirmo iki paskutinio sakinio.

Rajono laikraštis niekada nebuvo vien naujienos. Šalių istorijas formuoja politikai, valstybių vadovai, o kartais net ir karai. Tuo tarpu mažo rajono metraštį rašo eiliniai žmonės. Būtent jų istorijos, džiaugsmai ir vargai per šiuos dešimtmečius ir nugulė į „Šilalės artojo“ puslapius: kas gimė, ko netekome, kam pavyko užauginti gerą derlių, kas laimėjo varžybas, kokius sprendimus priėmė vietos valdžia ir kaip jie atsiliepė rajono gyventojams. Kultūra, vietos žmonės ir jų pasiekimai, jaunimo renginiai – visa tai taip pat yra laikraščio dėmesio centre. O kur dar socialinės bėdos, kurios dažnai iš „mirties“ taško pajuda tik jas paviešinus, ir kt. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkūs dalykai. Tačiau būtent iš jų ir susideda tikrasis krašto gyvenimas, o iš to – ir šalies istorija.

Būtent dėl to laikraštis per daugelį metų tapo savotišku laiko liudininku, rajono gyvenimo met­raščiu. Tikimės, jog ir po kelių dešimtmečių, kaip dabar mes, kažkas vartys šiuos puslapius ieškodamas ne sensacijų, o atsakymo į kur kas svarbesnį klausimą: kaip gyveno žmonės prieš mus? Ko jie bijojo, kuo tikėjo, dėl ko pyko, ką mylėjo ir kas jiems rūpėjo? Tada ir paaiškėja tikroji regioninės spaudos vertė. Šiandien, kai vis daugiau turinio pradingsta ekranų sraute vos po kelių sekundžių, spausdintas žodis įgauna archyvinę prasmę. 

Kaip ir fotografijos, eksponuojamos parodoje „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ – 75 metai“. Joje – ir daugybė dalininko Algimanto Snarskio karikatūrų, be kurių „Šilalės artojas“ tiesiog neįsivaizduojamas ir kurios neretai pasako daugiau nei pats tekstas.  

Ši paroda ne tik redakcijos šventė – didžiuojamės, jog mums pavyko išsaugoti ir rajono bend­ruomenei pristatyti didelę dalį Šilalės krašto istorijos. Už tai, jog „Šilalės artojas“ galėjo tai padaryti, dėkojame Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorei Renatai Jančiauskienei bei visam muziejaus kolektyvui, fotografams Jonui Staseliui ir kvėdarniškiui Giedriui Žvirbliui, jaunajai menininkei Medai Jonaitytei, Tauragės radijui bei Valdui Latožai. 

Ačiū UAB „Pitlius“ ir jo vadovams Nijolei bei Eugenijui Gudauskams. 

Dėkojame kraštiečiams, kurie laikraščio jubiliejaus proga siunčia sveikinimus bei palinkėjimus toliau išlikti laisva, kritiška bei objektyvia žiniasklaida. Ačiū politikams – ir tiems, kurie atėjo į pa­­rodos atidarymą, ir tiems, kurie neišdrįso: jūsų priimami sprendimai yra neišsenkantis temų šaltinis. Dėkojame Seimo nariui Tadui Sadauskiui ir Šilalės savivaldybės vicemerei Jolantai Skrodenienei, kurie leidžia neprarasti vilties, jog ne visi politikai yra įtikėję, kad „valdžia nuo Dievo“ ir joje jie bus iki pat gyvenimo pabaigos, ačiū Šilalės garbės piliečio šviesios atminties Konrad Bastian vaikams Ursulai bei Kristijanui už prasmingus palinkėjimus ir simbolinę dovaną redakcijai iš jų tėvo sodo obels... 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad rajono laikraštis yra svarbus dėl to, kad yra arčiausiai žmogaus. Todėl už tai, jog jis gyvuoja ir yra reikalingas, labiausiai dėkojame visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams – sakome ačiū už pasitikėjimą ir už bend­rą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks iki rugpjūčio. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Renaldo MALYCHO nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Stasio Girėno gimtinėje-muziejuje vyko baigiamasis Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinio ugdymo C grupės ugdytinių piešinių parodos „Svajonių skrydis virš Lie­tuvos“ renginys, subūręs mažuosius kūrėjus smagiai, pažintinei ir kūrybiškai popietei.

Mažiesiems mokiniams buvo įteiktos padėkos už spalvingus, fantazijos kupinus darbelius bei dalyvavimą parodoje. Jaunieji lankytojai dalyvavo edukacinėje ekskursijoje, kurios metu „prakalbino“ muziejaus eksponatus –

svarstė, kam senovėje buvo naudojami įvairūs buities rakandai, ar jie dar galėtų būti pritaikomi šiandien ir kuo juos pakeitė šiuolaikinės technologijos bei šių dienų daiktai.

Vaikai taip pat žaidė įvairius žaidimus, kuriuos vaikystėje galėjo žaisti ir Stasys Girėnas, ieškojo dingusių aukso monetų lobio, kupini smalsumo tyrinėjo muziejaus aplinką. Ypatingai didelio susidomėjimo sulaukė animacinis filmukas „Mažasis Džonas“, pasakojantis apie reaktyvinio lėktuvėlio gimimą bei jo skrydį aplink žemę.

Kūrybinėje veikloje mažie­ji lankstė iš spalvoto popieriaus lėktuvėlius, o vėliau juos skraidino muziejaus sode – drauge danguje sklandė ir vaikų svajonės.

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai metodininkei Jolantai Aurylienei už vaikų kūrybiškumo puoselėjimą, įkvėpimą domėtis aviacija bei prasmingą bendradarbiavimą.

Džiaugiamės, jog Šilalės kraš­te auga smalsi, kūrybinga ir svajoti nebijanti jaunoji karta.

Lina GUDELIŪNIENĖ,

muziejininkė 

 V. GUDELIŪNO nuotr.