Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos 1–4 klasių mokiniai dalyvavo vasaros poilsio programoje „Minčių restauracija 2026“. Šis laikas buvo kupinas įdomių edu­kacijų, pažintinių iš­vy­kų, naujų patirčių ir nepa­mirš­tamų įspūdžių.

Pirmąją stovyklos dieną mokiniai kartu su socialine pedagoge Jurgita Rumšiene ir mokinio padėjėja Egle Bagdoniene vyko į Gintauto Grikaičio bitininkystės ūkį. Senoje, jaukioje kaimo sodyboje stovyklautojus pasitiko bityno šeimininkai, supažindinę su bičių pasauliu ir jų gyvenimu. Vaikai stebėjo bičių darbą, patys suko medų ir netgi pasigamino po vaško žvakę. Po užsiėmimų visi vaišinosi šviežiu medumi su batonu ir pienu. Kupini gerų emocijų, stovyklautojai grįždami dar aplankė Padievaičio piliakalnį.

Antroji diena buvo skirta indėniškiems nuotykiams – pradinukai, lydimi mokytojos Loretos Gedeikienės ir mokinio padėjėjos Daivos Ciparienės, vyko į Vinetu kaimą. Čia jie dalyvavo edukacinėje programoje „Jaunųjų vilkų kelias“, susipažino su indėnų gyvenimo būdu, tradicijomis ir papročiais, gavo indėniškus vardus. Taip pat stovyklautojai mokėsi šaudyti iš lanko, mėtė žiedus ant bizono ragų, išbandė ieties metimą ir kt. 

Trečiąją stovyklos dieną mo­kinukai kartu su mokinio padėjėja E. Bagdoniene ir pradinio ugdymo mokytoja Lolita Rudiene išvyko į Kelmę, pakeliui aplankydami  Kryžkalnio partizanų memorialą, skirtą kovotojams už Lietuvos laisvę pagerbti.

Kelmės krašto muziejuje, įsikūrusiame istoriniame dvare, vaikai sužinojo apie Šiaurės Amerikos indėnų buitį bei netikėtą Kelmės dvaro ryšį su indėnais, kurį sieja rašytojas Karlas Majus. Apžiūrėję indėnų palapinės maketą, lankus ir kailius, stovyklautojai pasijuto lyg tikrose prerijose. Daug džiaugsmo suteikė indėnų žaidimai, lavinę taiklumą ir komandinį darbą, o tradicinė indėniška matė bei pagal specialų receptą kepti sausainiai pradžiugino ne vieną smaližių.

Muziejuje stovyklautojai susipažino ir su senąja lietuviško kaimo piemenėlių buitimi, sužinojo, kiek daug darbo tekdavo anuometiniams vaikams, tačiau kartu atrado ir linksmąją jų kasdienybės pusę. Edukacijos metu jie patys išbandė senuosius piemenėlių žaidimus, o skaniausia išvykos dalimi tapo su lupenomis virtos bulvės ir tradicinis mirkalas iš sėmenų, druskos bei česnako. 

Vėliau mokiniai apsilankė unikaliame Mečislovo Ežerskio Lazdų muziejuje, kur nustebino šimtai įvairiausių formų lazdų, kurias, pasak muziejaus įkūrėjo, sukūrė pati gamta, o jis tik surado miške ir išsaugojo.

Neaplenkė stovyklautojai Lauksargių kaimo Tauragės r., kur dalyvavo edukacijoje „Vė­jo spalva žalia“. Buvo smalsu sužinoti, kas slypi po tokiu neįprastu pavadinimu, tad edukacijos metu jie susipažino su vėjo energetika, stebėjo vaizdo medžiagą apie vėjo jėgainių gamybą ir statybą, konstravo jų modelius bei išbandė, kaip jie veikia. Pasitelkę virtualios realybės akinius mokiniai apžiūrėjo vėjo jėgaines iš vidaus ir iš išorės, matavo vėjo stiprumą, dalyvavo viktorinoje. Vėliau edukacijoje „Žalioji žinutė“ laukė smagūs žaidimai ir naujos patirtys. 

Paskutinę stovyklos dieną mažieji keliautojai praleido Ši­lutėje, edukacija „Jomarko saldainiai“ leido pasinerti į spalvingą ir kvapnų saldainių pasaulį, žavėjosi tautodailininko Rimanto Minkaus paroda „Gražiausios pasaulio šventovės“, o Švėkšnos dvare sklaidė „Švėkšnos dvaro parko paslaptis“, išgirdo pasakojimą apie seniausią Lietuvoje dviskiautį ginkmedį, vieną seniausių šalies kukmedžių ir kt. 

Penkios stovyklos dienos padovanojo naujų draugų, daug juoko, prasmingų patirčių ir nepamirštamų akimirkų, kurios vasaros atostogas pavertė tikra atradimų kelione.

Už  išvykas ir edukacijas stovyklautojai nuoširdžiai dėkoja gimnazijos administracijai, autobusų vairuotojams Vytautui ir Viktorui, šauniam valgyklos personalui, raštinės administ­ratorei  Ritai, buhalterei Indrei bei apskaitininkei Daliai.

Jurgita RUMŠIENĖ

„Minčių restauracija 2026“ veiklų koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Beveik visą gyvenimą Girdiškėje praleidęs Pranciškus Bambalas yra vienmetis su rajono laikraščiu. Vietos žmonės jį pažįsta kaip ramų, geranorišką žmogų, kuris niekada neatsisako padėti kaimynams ar bend­ruomenei.

„Užaugau Lingių Fermos kaime, keturių vaikų šeimoje – buvome du broliai ir dvi seserys. Gimiau antras. Jauniausio brolio jau nebeturime – jis mirė sulaukęs 67-erių. Galima sakyti, „karališka“ mirtimi: grįžo iš darbo Klaipėdoje, nutarė pamiegoti, atsigulė ir nebeatsikėlė...

Džiaugiuosi, kad mūsų šeima visada buvo sėsli – nei mes, nei mūsų vaikai neišsilakstė po užsienius. Tiesa, mudviejų su Pet­ronėle sūnūs ten vis važiuoja padirbėti“, – pasakoja laikraščio bendraamžis.

Prisiminęs vaikystę ir jaunystę, Pranciškus sako, jog anuomet mokinių keliai buvo visai kitokie nei dabar. Baigęs Tūjainių aštuonmetę mokyklą, jis išvyko mokytis į Viešvilėje veikusią mechanizatorių mokyklą.

„Kelias iki mokyklos buvo ilgas, tačiau susisiekimas – puikus. Tereikėdavo pasiekti Girdiškę, iš ten autobusu nuvažiuoti į Tauragę, vėl persėsti į kitą iki Mikytų, o iš ten dar vienu autobusu jau ir Viešvilė nebetoli“, – prisimena P. Bambalas.

Kadangi mokytis išvyko su tuometinio kolūkio siuntimu, baigęs mokslus grįžo dirbti į Girdiškės, vėliau – Poškos kolūkį. Čia plušo iki 1969-ųjų, kai buvo pašauktas į sovietinę armiją. Nors tarnavo netoli gimtinės – Kaliningrade, ši patirtis įsirėžė atmintin visam gyvenimui.

„Tarnavau povandeninėse pa­jėgose tankistu. Kelis kartus teko nerti po ledu į Nemuno dugną. Negaliu pasakyti, ką tai man davė, tik prisimenu, kad buvo ir baisu, ir labai šalta. Po dvejų metų grįžau į Girdiškę, toliau dirbau traktorininku, vasaromis vairuodavau ir kombainą. Čia sutikau ir savo žmoną – mokėmės toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Susituokėme, susilaukėme trijų vaikų“, – trumpai svarbiausius gyvenimo įvykius apžvelgia 75-erių vyras.

Po vestuvių šeima apsigyveno Petronėlės tėvų namuose, pačiame Girdiškės centre. Čia ir tebegyvena iki šiol. Tiek pat metų jų namuose skaitomas ir rajono laikraštis.

„Skaitome ne todėl, kad „Šilalės artojas“ yra vienintelis leidinys, rašantis apie rajono gyvenimą, o dėl to, kad jis įdomus. Patinka, jog žurnalistai nebijo pakritikuoti valdžios, pasidomėti, kaip leidžiami ir naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Linkiu, kad laikraštis gyvuotų ilgiau už mus, jo bend­raamžius. Nes kas kitas, jei ne rajono laikraštis, informuos apie svarbiausius įvykius, renginius ar praneš apie Amžinybėn iškeliavusius pažįsta­mus?“ – svarsto P. Bambalas, sveikindamas „Šilalės artoją“ su bendra sukaktimi.

Jis įsitikinęs, jog rajono spaudai skaitytojų nepritrūks – pasirodo, laikraštį skaito ir jo vaikai. Vyriausiasis sūnus Žydrūnas gyvena kartu su tėvais. Duk­ra Jurgita įsikūrusi Šidagiuose (Tauragės r.), tačiau dažnai lanko tėvus ir rūpinasi sergančia mama. Jauniausiasis Tomas su šeima gyvena Klaipėdoje, bet dirba Vokietijoje, todėl į Girdiškę užsuka rečiau. Vaikai Pranciškui ir Petronėlei padovanojo keturis anūkus – Moniką, Gab­rielę, Gustę ir Tomą.

„Dabar gyvename tikrai gerai. Tačiau iki pensijos buvo labai sunku – neliko nei darbo, nei pajamų. Sunkiausia buvo emociškai: buvau geras specialistas, visiems reikalingas, uždirbdavau 700–800 rublių, kai tuo tarpu miesto inžinieriai gaudavo tik apie 145. Ir staiga viskas nutrūko. Dėl to teturiu tik 27 metų darbo stažą, todėl mano pensija nedidelė, apie 530 eurų. Petronėlei pasisekė labiau – ji dirbo Bijotų valgyk­loje, sukaupė visą reikiamą stažą, dar gauna ir neįgalumo išmoką. Pinigų dabar pakanka, svarbiausia, jog būtų sveikatos. Gyvename kaime, daug įvairiausių daržovių užsiaugi­name patys, dar laikome kelias vištas, turime katiną ir šunį – štai ir visas mūsų ūkis“, – šypsodamasis pasakoja šeimininkas, rodydamas kruopščiai prižiūrėtą sodybą.

Pranciškus džiaugiasi, kad Girdiškėje gyvena savo kraštą mylintys žmonės, nors jų kasmet, deja, vis mažiau čia belieka.

„Turime bažnyčią, parduotuvę, laidojimo namus ir puikią bendruomenę – belieka džiaugtis gyvenimu. Tik gaila, kad tų žmonių beveik nebeliko. Per rinkimus paaiškėja, jog balsuoti turėtų ateiti vos apie šimtą rinkėjų, o anksčiau tiek susirinkdavo į vienas vestuves ar laidotuves. Kadaise, jei bent kiek pažinojai žmogų, buvo savaime suprantama palydėti jį į Amžinąją kelionę. Kaimynai ateidavo net iš už kelių kilomet­rų, brisdavo per pusnis, kad tik atsisveikintų. Dabar beveik nebeliko to artumo“, – šiek tiek apgailestauja P. Bambalas.

Jis sako niekuomet neatsisakantis padėti kaimynams ir bendruomenei – ar reikėtų pagiedoti, ar padėti nešti kryžių. Pranciškaus įsitikinimu, bend­ravimas, tarpusavio pagalba bei palaikymas visais laikais buvo, yra ir, tikėkimės, liks tvirtos kaimynystės, šeimos bei bendruomenės pagrindu.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Praėjusį šeštadienį Šilalėje surengtos tradicinės XVI-osios seniūnijų sporto žaidynės subūrė 323 jų atstovus iš visų 14 rajono seniūnijų. Visą dieną sporto aikštelėse netrūko azarto, atkaklių kovų ir gerų emocijų, o stipriausios seniūnijos vardas paaiškėjo tik perskaičiavus visų rungčių rezultatus.

Šiemet aktyviausia buvo Pajūrio seniūnija – ji vienintelė subūrė komandas visoms žaidynių programoje numatytoms sporto šakoms. Tuo metu Žadeikių seniūnija savo jėgas išbandė vienoje rungtyje, tačiau aktyviai prisidėjo prie bendros sporto šventės nuotaikos.

Dalyviai varžėsi krepšinio, tinklinio, futbolo, stalo teniso, smiginio, šachmatų, šaškių, virvės traukimo ir seniūnų trikovės rungtyse. Daugiausia komandų sutraukė vyrų parko tinklinio bei smiginio varžybos, kuriose netrūko įtemptų dvikovų ir nenuspėjamų rezultatų.

Ypatingo žiūrovų dėmesio sulaukė seniūnų trikovė. Moterų grupėje nugalėjo Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė, antrąją vietą iškovojo Did­kiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė, trečiąją – Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė. 

Vyrų grupėje stipriausias buvo Upynos seniūnas Kęstutis Ačas, ant­ras liko Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, trečias – Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius.

Didžiausia intriga laukė pasibaigus paskutinėms tinklinio rungtynėms. Iš pradžių atrodė, kad bendrosios įskaitos taurė atiteks Pajūrio seniūnijai, todėl ji ir buvo įteikta šios seniūnijos komandai. Tačiau organizatoriams dar kartą kruopščiai perskaičiavus visų rungčių taškus paaiškėjo, jog minimalia persvara nugalėjo Šilalės miesto seniūnija.

Galutinėje bendrojoje įskaitoje Šilalės miesto seniūnija surinko 54 taškus, Pajūrio seniūnija pelnė 52 taškus, o trečiąją vietą užėmė Laukuvos seniūnija su 45 taškais. Toliau išsirikiavo Tenenių ir Kaltinėnų seniūnijos su 28 taškais, Upynos (20), Traksėdžio (19), Šilalės kaimiškoji ir Didkiemio (po 15), Kvėdarnos (11), Bilionių (10), Žadeikių (8), Palentinio (7) ir Bijotų (5) seniūnijos. Organizatoriai primena, kad vienodą taškų skaičių surinkusių seniūnijų vietas lėmė iškovotų aukštesnių prizinių vietų skaičius atskirose rungtyse.

Patvirtinus galutinius rezultatus, nugalėtojų taurė buvo perduota Šilalės miesto seniūnijai. 

Nors finišas buvo netikėtas ir dramatiškas, didžiausia šių žaidynių pergale tapo bendruomeniškumas. Pajūrio seniūnijos sportininkai spor­tiškai priėmė galutinius rezultatus ir pasveikino nugalėtojus. 

Dar kartą įrodyta, jog seniūnijų sporto žaidynėse svarbios ne tik pergalės ir taškai – jos stiprina bendrystę, skatina aktyvų laisvalaikį ir suburia Šilalės rajono bendruomenę.

Šilalės sporto mokyklos inform. ir nuotr.

„Daug yra šalių Tvėrėjo apdovanotų žavėtinu gamtos grožiu. Tuomi jos didžiuojasi tarp kitų tautų ir garsina visam pasauliui, kad žmonės vyktų pasižiūrėti jų gamtos prašmatnumų. Tačiau gamtos nė kiek nėra nuskriausta ir mūsų žemė Lietuva. Kam yra tekę matyti garsias gamtos grožiu šalis ir kas turėjo progos arčiau pažinti gamtą, tas, be abejonės, pasakys, jog tos išgarsintos gamtos grožybės nė kiek nėra gražesnės už Lietuvos banguojančias lankas, už aukštuosius kalnus.“ 

Žemaičių kampelis, pasiekęs Ameriką

Taip gražiai savo rašinį prieš daugiau nei 90 metų  JAV lietuvių laikraštyje „Darbininkas“ pradėjo nepažįstamas mums  J. Šniaukšta. Ir, kaip prisipažino pats, visai nesirengė aprašinėti visos Lietuvos grožio, o paėmė „mažai ir iš lietuvių kam žinomą tolimą Žemaitijos kampelį, mažą Kaltinėnų miestelį.“

Vargu ar būčiau suprastas „Šilalės artojo“ skaitytojų, jeigu pradėčiau čia gilintis į Kaltinėnų, kurie kaip tik švenčia net 655-ąjį savo gimtadienį, istoriją, aptarinėti tai, kas ir taip gerai kiekvienam šio krašto žmogui žinoma. Tačiau įdomu pažvelgti, kaip šį kraštą matė ir aprašė maždaug prieš šimtmetį gyvenę lietuviai, kurių tekstai pasiekdavo ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos skaitytojus.

Tarpukario Kaltinėnai: kalnai, Akmena ir „naminikė“

J. Šniaukšta Kaltinėnus aprašė kaip nuošalų, tarp kalvų įsikūrusį miestelį. Pasak jo, iš visų pusių apsupti kalnų, Kaltinėnai iš tolo beveik nematomi, o pro juos teka sraunioji Akmena. Autorius pastebėjo, kad miestelio augimą stabdė prastas susisiekimas – geležinkelis ir plentai buvo nutolę dešimtis kilometrų. Vis dėlto Kaltinėnai jau turėjo svarbiausias įstaigas: valsčių, mokyklas, gydytoją, vaistinę ir policijos nuovadą. Su jam būdingu humoru jis pridūrė, kad žmonės mieliau gamina „naminikę“ nei naudojasi valstybiniu degtinės monopoliu.

Dionizo Poškos pėdsakais

Dar XIX a. pabaigoje JAV lietuvių spaudoje, laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ (1894 m. spalis), buvo aprašomos Kaltinėnų kapinės. Vienas keliautojas čia aptiko paminklą Dionizui Poškai ir stebėjosi, kodėl apie šį lietuvių kultūros veikėją kalbama mažiau nei apie kitus tautinio atgimimo šviesuolius. Straipsnio autorius ragino plačiau domėtis D. Poškos ir Lauryno Ivinskio palikimu, pabrėždamas jų nuopelnus lietuvių kalbai bei kultūrai.

Rašinėlio tekstą, kiek pataisęs, palikau originalų: „Tikos man važiuoti iš Kražių per Kaltinėnus ant Šilalės; kelias eina pro šalį kapinių, pamislyjau neilsėsiu prie karčemos, bet apsistosiu pas kapines, sukalbėsiu už dūšias savo draugbrolių keletą amžiną atilsį. Tik įėjus pro vartus kožnam ateiviui smeigiasi į akis gražus darželis ir atminties akmuo kunigo Radavičiaus; nuo to akmens einant į pietus per kapines matyti visokių atminties akmenų ir kryžių geležinių su lenkiškais parašais „Tu spoczyvvają“ arba „Dom Sviętej pamięci“, tum tarpu nuėjus 30 žingsnių pro koplyčios didžiausias duris, nesitikėtai pamačiau atminties akmenį nu pusantro augumo aukščio, ketvirtainiškam pavidale smailų stulpą, ant jo galiūnės geležies kryžių, o ant pirmos pusės to akmens žemaitiškas parašas, bet labai sunkiai tegalėjau perskaityti, nes raidės prasto rašto ir apaugusios kiminais. Bet per ilgą laiką surašiau raides į žodžius, o po sudėjimo šiokios pasirodė eilės: „Žynok atejwi, jog ti kapaj ira/Zemajczy mokita yr garsinga wira/Kurs kalba Tiewu sawa iszraszity tvoszka/Aprašai yr wadinos Dionizas Poszka/ Metus 1830 sutartis užtika/Bet uždirbta pasaulej szlowi jo palika“. 

Net man akys prašvito, išvydus tokią svarbią žinią, kurios čion netikėjausi atrasti, dėlto, kad dar jaunas būdams, skaičiau kalendoriuje jo eiles, o ten buvo rašyta, jog jis gyvena Girdiškės parapijoje, nežinau, iš kokios priežasties jį čion palaidojo. Ketinau ten važiuoti apžiūrėti ir ištirti atlaikus jo darželio ir pamatyti bent kelmą to garsingo ant visų Žemaičių ir Lietuvos anžūlo, vadinamo Baubliu, kuriame tas garsingas vyras gyvenimą buvo uždėjęs ir gyvendams tame anžūle daug rašė tautiškų dalykų. Nežinau iš kokios priežasties mūsų inteligentai, minavodami Lietuvos rašytojus, kaipo Donelaitį, Daukantą, V. Volončauską ir A. Jušką, neįdėjo D. Poškos taipogi ir L. Ivinskio, kuriuodu tame laike, kada lietuviška kalba buvo visai nugalėta lenkiškos, drįso darbuotis ant lietuviškos dirvos. Dėl to prašau jūsų, mieli broliai, žemaičiai ir lietuviai, aprašyti platesniai apie tuodu vyru, o labjausiai apie tokį darbštų vyrą Pošką“. (Jons Šviesdaris).

Neramumai ir socialinės problemos

XX a. pradžios JAV spaudoje Kaltinėnai minėti ir dėl socialinių įtampų. 1907 m. „Vienybė“ rašė apie streikus dvaruose bei augančią samdinių ir ūkininkų priešpriešą, o 1908 m. „Keleivis“ pasakojo apie vartotojų draugijos steigimą, kurioje kilo nesutarimų dėl valdybos rinkimų. Spaudoje atsispindėjo ir platesni visuomenės pokyčiai – didėjantis valstiečių aktyvumas bei nepasitikėjimas vietos elitu.

„Kaltinėnai. Ir čia darbininkai pradeda nerimauti. Tai apsireiškė keliuose dvaruose murmėjimais ir streikais. Dvarų betvarkė taiso tiems bruzdėjimams platesnį kelių. Ūkės darbininkų ir samdininkų klausimas išeina aikštėn ir jau reikalauja visuomenės atidos! Tai pasirodė liepos 16 d. per ūkiško ratelio susirinkimą bernaujančiųjų atsiliepimais į stambesnius ūkininkus: žmonės parodė savo neužsitikėjimų ,,ponais” ir ,,bajorais”, nenorėdami su jais vienytis ir šaukdami „ponų nereikia“... Prie tokių žodžių privedė ne tiktai pašalinis kurstymas, kuriuo norima žmones savo tarpe suerzinti ir prie vienybės neleisti, bet ir kai kurių ,,ponelių” visokie darbai ir atžagareiviška dvasia, kurios žmonėms, žengiant pirmyn, kęsti negalima!“ – skelbė tuometė spauda.

Vilkai, vagystės ir nusikaltimai

Spaudoje netrūko ir kriminalinių žinių. 1924 m. buvo aprašytas neįprastas atvejis, kai Kaltinėnų apylinkėse vilkų gauja sudraskė vieną iš savo gentainių. Kituose pranešimuose minimos parduotuvės vagystės, plėšimai bei tragiški incidentai. 

„Esant šiemet giliam sniegui, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva buvo. Kaltinėnų apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė  vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus iš tarpupetės, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“. („Vienybė“, 1924 m. gegužė). 

„Kaltinėnai. Mūsų vartotojų draugiją lapkričio 20-os naktį nežinia kas išplėšė ir apvogė. Paimta daug šilkų skarelių ir daug kitų brangių daiktų. Nuostolių padaryta apie 300 rublių. Pradžioje rudenio 2 žydeliai tapo išrubavoti. Apie mus dabar atsirado daugybė visokių niekšų, kurie tik ir žiūri, kad kur ką apiplėšus. („Keleivis“, 1913 m. sausis).

„Pavišnių dvaro laukuose sargybinis Kėvišas nušovė to pačio valsčiaus gyventoją iš Labunovėlių sodžiaus Joną Butrimą, intariamą pavogime arklio ir mėginusio iš policijos rankų ištrūkti“. („Keleivis“, 1914 m. birželis).

Lietuviai ir lenkai po vienu bažnyčios stogu

Amerikos lietuvių spaudoje atsispindėjo ir tautiniai nesutarimai. 1901 m. „Vienybė lietuvninkų“ rašė, jog Kaltinėnų bažnyčioje pamaldos vykdavo lietuvių ir lenkų kalbomis, o tarp abiejų bend­ruomenių neretai kildavo konfliktų. J. Šniaukšta taip pat pastebėjo, jog kai kuriose dvarų aplinkose dar buvo išlikusi stipri lenkiška įtaka, o dalis jaunimo nemokėjo lietuviškai. Tokia padėtis atrodė nepriimtina.       

„Kaltinėnai. Čia vienas kunigas, o Bažnyčioj dievmaldystė tarsi padalinta į dvi dalis: vienoj nedėlioj giedojimai, pamokslai būna lietuviški, o kitoj lenkiški. Bet lietuviai gražiau gieda ir jų daug daugiau. Todėl neretai jie pradeda giedoti ir nedėliomis, kuomet lenkams išpuola. Iš to kilsta nesusipratimai, rūgojimai ir net muštynės. Žinoma, kiek­viena iš partijų landžioja su skundais ant viena kitos pas kunigą ir net pas Vilniaus vyskupą“. („Vienybė lietuvninkų“, 1901 m. rugpjūtis).

Lietuvos Šveicarija

Didžiausią įspūdį J. Šniaukštai paliko Kaltinėnų kraštovaizdis. Jis aprašė Medvėgalį, Girgždūtę, Stuburkalnį ir daugybę kitų kalvų, vadindamas šį kraštą Lietuvos Alpėmis ir Lietuvos Šveicarija. 

„Meskime žvilgsnį dabar į Kaltinėnų apylinkes, nepaprastai gražias, akį veriančias. Visos raukšlėtos, lyg senos močiutės rūpesnių išvagotas veidas. Čia niekur nėra lygios vietos, anot vyskupo Baranausko, kalnai ant kalnų ir ant tų kalnų dar maži kalneliai... Kalnai, vienas kitą stengdamiesi prašokti, kelia savo galvas aukštyn, dairosi aplink ir lyg su panieka žiūri į mažesnius aplink stūksančius“, – rašo autorius.

Geležinkelio svajonės ir šaulių šventės

Tarpukario spaudoje netrūko vilčių, jog pro Kaltinėnus bus nutiestas geležinkelis. Vietos gyventojai tikėjo, kad tai paskatintų miestelio augimą ir padėtų išnaudoti apylinkių gamtinius išteklius.

„Kaip girdėt, buvo projektuojamos trys linijos. Gaila, kad komisija, kuri matavo, pasirinko pačią tolimąją liniją nuo Kaltinėnų už 5 km. Nors mūsų miestelis savo didumu negali priviliot geležinkelio, bet, pravedus geležinkelio šaką pro pat miestelį, jis greit išaugtų. Jau ir dabar Kaltinėnai turi tendenciją augt – kas metai matyt statant naujus namus. Pats geležinkelio artinimas beveik nereikalautų naujų išlaidų ir linijos pakreipimo. Pro pat Kaltinėnus eina kalnai, labai turtingi rūda. Kadangi nebuvo iš žiemos įšalusi žemė, tai šį pavasarį, sniegui tirpstant, buvo išplauta tiek rūdos, kad ištisos lankos Akmenos link buvo visai raudonos, taip apneštos rūda, kad ilgokai negalėjo žolė želt. Jeigu būtų arti geležinkelis, mūsų pramonininkai imtų sparčiai raust Kaltinėnų kalnų kupras, kurios dabar riogso tik puošdamos mūsų apylinkę“. („Amerikos lietuvis“, 1924 m. lapkritis). 

Ką apie Kaltinėnus byloja seni laikraščiai?

Peržvelgus daugiau nei šimtmečio senumo užsienio lietuvių spaudą, matyti įvairialypis Kaltinėnų paveikslas. Tai kraštas, kuriame susipynė svarbūs istoriniai įvykiai, tautinio atgimimo idėjos, kasdieniai žmonių rūpesčiai ir išskirtinis gamtos grožis. Kaip rašė J. Šniaukšta, daugelis lietuvių ieško grožio svetur, nors jo netrūksta ir savo krašte. O Kaltinėnai, anot jo, buvo ir tebėra vienas ryškiausių Žemaitijos perlų.

„Mes to grožio tinkamai neįvertiname, bet įvertina tas, kas savam krašte tokių gamtos prašmatnumų neturi. Liūdna, kad ir mūsų lietuviai važiuoja į svetimus kraštus pasigrožėti gamta, tuo tarpu nepažįsta savosios. Nežino, kad ir mūsų tėvynė yra labai graži“, – rašyta kone prieš 100 metų.

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

„Pasveikinkite Donaldą Trumpą su gimtadieniu“, – taip ir norėjosi iš pat ryto patarti Lietuvos vadovams birželio 14-ąją, mat tądien JAV prezidentui sukako 80 metų. Tačiau rengdamas šį komentarą dar nebuvau aptikęs žinios apie ištikimos sąjungininkės sveikinimą. Kita vertus, Amerikos prezidentas sugalvojo, kokią dovaną įteiks pats sau...

Ir štai jis sumanė, kad jo gimimo dieną su Iranu bus pasirašyta karo veiksmų nutraukimo ir Hormuzo sąsiaurio atidarymo susitarimas, tiksliau – „savitarpio supratimo“ memorandumas. Esą oficiali pasirašymo ceremonija turėjo įvykti Ženevoje, tačiau virtualiu arba nuotoliniu būdu. Vėliau, suderinus visas 14 punktų plano detales, bus pasirašyta ir pagrindinė sutartis, kuri galėtų virsti atitinkama Jungtinių Tautų rezoliucija. Tada 60 dienų vyks derybos dėl Irano sodrinto urano likimo: ar, jį „atskiedus“, palikti šalyje, ar atiduoti išgabenti į JAV utilizavimui.

Tačiau, regis, ne viskas klostosi taip, kaip norėtų jubiliatas, kuris kilniaširdiškai ketvirtadienį įsakė nutraukti „suplanuotus smūgius“ Iranui. 

Irano užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad sekmadienį susitarimas nebus pasirašytas ir „nesutaps su asmeniniu viešumo renginiu“. JAV žvalgyba pranešė, jog Teheranas užblokavo prieigas prie sodrinto urano atsargų ir užminavo tunelius bei įėjimus, kad Vašingtonas negalėtų jų pasisavinti. 

Pagaliau pranešta, kad vis tik susitarimas bus pasirašytas penktadienį, birželio 19 d., Ženevoje. Belieka pridurti, jog Izraelis nelaukia jokio taikos susitarimo su Iranu. Sekmadienį buvo surengtas Izraelio saugumo kabineto posėdis, kuriame konstatuota, kad „susitarimo sąlygos kelia pavojų Izraelio saugumo interesams“. Ir nors Tel Avivas nedrįsta Vašingtonui reikšti kokių nors protestų, nesutarimai tarp Benjamino Netanjahu ir D. Trumpo tik didėja.

Tarp šitų prieštaringų pranešimų priartėjo kitas, jau mums svarbesnis įvykis – G7 grupės šalių lyderių susitikimas rytų Prancūzijos mieste, Alpių papėdėje įsikūrusiame Eviane birželio 15–17 d. Į jį atvyko ir D. Trumpas. Pranešama, jog Ženevoje, kurios oro uoste nusileido visų G7 lyderių lėktuvai ir kuri yra vos už 50 km nuo Eviano, protestuotojai toli gražu ne draugiškai sutiko svečius...

Stipriausiųjų Amerikos, Azijos ir Europos šalių lyderių susitikimas skirtas pademonstruoti D. Trumpui, kad jų ekonomika dar pajėgi susidoroti su Artimųjų Rytų, Persijos įlankos, beje, ir Vidurio Europos problemomis. Eviane nebus tokių panegirikų 47-ajam Amerikos prezidentui, kaip buvo per kitus „samitus“. Neabejoju, jog jam teks išgirsti ir karčių žodžių ar raginimų neatsiriboti nuo įtakos Rusijai dėl jos karo Ukrainoje. Būtent sudarius tokį taikos susitarimą, D. Trumpui atsirastų proga užsitarnauti Nobelio taikos premiją.

Beje, G7 susitikime dalyvauja ir Uk­rainos prezidentas Volodymyras Ze­lenskis, kurio kortos šiame kare gerokai sustiprėjo. Iš pradžių skelbta, kad antradienį darbo sesijos metu įvyks jo susitikimas su Amerikos vadovu, tačiau Vašingtonas tai paneigė. Apžvalgininkai spėlioja, jog D. Trumpas vengia kontaktų su V. Zelenskiu, prieš tai neatsiklausęs Putino. O šitas ignoravimas gimdo tą pačią sąmokslo teoriją, kuri vis dar nepaneigta: paskui D. Trumpą velkasi „kagėbė“ agento, slapyvardžiu „Krasnovas“ („raudonas“; aliuzija į jo rusvus plaukus) šleifas, jam uždėtas dar 1987 m., kai, ketindamas statyti prabangų viešbutį, iš tėvo statybų verslą paveldėjęs sūnus lankėsi Mask­voje. Ten jis susitikinėjo ir su aukštu KGB pareigūnu Ivanu Gromakovu. Tai pernai vasarį savo prisiminimuose liudijo buvęs Kazachstano šnipų vadas, dirbęs KGB 6-ajame skyriuje, Alnuras Musajevas. Apie tai išsamiai rašoma ir 2021 m. amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Craigo Ungerio išleistoje knygoje „Amerikos kompromatas“ (Craig Unger „American Kompromat“). Kol kas niekas nepaneigė šios versijos, tačiau dabartinis D. Trumpo elgesys bei santykiai su buvusiu saugumo agentu Putinu meta juodą šešėlį ant Amerikos prezidento...

Kažin, ar Eviano kuluaruose šmėkščios tas tariamo „agento“ šešėlis, bet kad tokia D. Trumpo praeitis G7 susitikimo šeimininkams žinoma – nėra abejonių. 

Grįžtant prie turbūt devintojo menamo D. Trumpo taikos susitarimo dėl taikos su Iranu, Lietuva taip pat negali likti nuošalyje. Gal ir gerai, kad ji siunčia 40 savo karių ir civilių į Hormuzo sąsiaurį dalyvauti tarptautinėse jūrinio saugumo ir laivybos laisvės užtik­rinimo operacijose. Jeigu realios pagalbos jie ir nesuteiks, tai bent pademonstruos sąjungininkams iš JAV bei kitų NATO šalių, jog esame solidarūs su jais ir stengiamės atkurti taiką re­gione. Reali parama turi ir kitą prasmę: gal pagaliau ims kristi kuro kainos, o tai atgaivintų ekonomiką...
Česlovas IŠKAUSKAS

Vieną dieną – sveikinimas ir kvietimas atvykti į apdovanojimų šventę, kitą – žinutė, kad esi joje nepageidaujamas. Tokia pedagogų komunikacija neprasprūdo ne tik pro gimnazijos bendruomenės akis: jau ir už jos sienų verda diskusijos, ar toks elgesys dera su viešai deklaruojamomis ugdymo įstaigos vertybėmis bei pagarba mokiniui. Panašu, kad vien emocijomis ši istorija nesibaigs – žadama ieškoti atsakymų ir atsakomybės.

Jūratė KIELĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Nuo šių metų rudens Kultūros paso programa plečiasi – joje galės dalyvauti ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Iki šiol programa suteikė galimybę šimtams tūkstančių moksleivių visoje Lietuvoje dalyvauti kultūrinėse edukacijose, o naujasis etapas atveria kultūrines patirtis dar ankstyvesniame ugdymo tarpsnyje.

„Šis sprendimas yra nuoseklus žingsnis stiprinant kultūrinio ugdymo prieinamumą. Žinome, kad ankstyvas kontaktas su kultūra formuoja vaiko smalsumą, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi, todėl siekiame, kad kokybiškos edukacijos pasiektų vaikus dar iki pradedant mokyklą“, – sako Rasa Stuglienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro Kultūros paso kuratorė.

Investicija į ateities auditoriją

Kultūros organizacijoms šis pokytis yra ne tik galimybė pasiekti naują auditoriją. Tai ir investicija į ateitį. Vaikai, kurie nuo mažens susipažįsta su kultūra ir menu, dažniau išlieka aktyvūs kultūros dalyviai ir vėlesniame amžiuje.

„Žinome, kad pažintis su kultūra nuo ankstyvojo amžiaus padeda formuoti kūrybingą, smalsią ir kultūriškai aktyvią asmenybę, todėl siekiame, kad kokybiškos kultūrinės edukacijos pasiektų vaikus dar prieš jiems pradedant mokyklos etapą“, – teigia R. Stuglienė.

Naujos galimybės kultūros kūrėjams

Programos plėtra reiškia ir naują etapą kultūros bei meno organizacijoms ir kūrėjams. Norint, kad priešmokyklinio amžiaus vaikams būtų pasiūlytas kokybiškas ir įvairus edukacijų pasirinkimas, reikalingos specialiai šiai amžiaus grupei sukurtos veiklos.

„Kuriant edukacijas svarbu užtikrinti jų žaismingumą ir interaktyvumą. Jos turėtų būti orientuotos į priešmokyklinio amžiaus vaiko aktyvų dalyvavimą: žadintų visų vaikų norą veikti, kurti, tyrinėti. Todėl edukacijose turėtų būti naudojami žaidybiniai elementai, kūrybinės užduotys, judrieji žaidimai, pasakojimai, įvairios meninės raiškos formos, vaizdines priemonės, informacija būtų aiški, suprantama vaikui. Taip pat svarbu, kad būtų sudomintas kiekvienas vaikas ir užmegztas su juo glaudus tarpusavio ryšys, kad vaikas galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę, užduoti klausimus ir nebijotų suklysti“, – pažymi Laimutė Girdauskienė, priešmokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė.

Nuo birželio 16 d. iki birželio 30 d. (imtinai) kultūros ir meno įstaigos, organizacijos, kūrėjai bei kultūros edukatoriai bus kviečiami teikti paraiškas Kultūros paso paslaugų atrankai. Tikimasi, kad naujasis kvietimas paskatins atsirasti dar daugiau edukacijų, orientuotų į priešmokyklinukų poreikius – veiklų, kuriose svarbus ne tik žinių perteikimas, bet ir žaidimas, judėjimas, tyrinėjimas bei kūrybinis patyrimas.

Apie Kultūros pasą

Kultūros pasas – nuo 2018 metų veikianti valstybės finansuojama programa, suteikianti mokiniams galimybę dalyvauti įvairiose kultūrinėse edukacijose ir kitose kultūros bei meno veiklose, skatinančiose pažinti Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Kultūrinės edukacijos sistema – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuota, sukurta ir administruojama platforma, skirta Kultūros paso veiklų paieškai, užsakymui ir administravimui.

Kultūros paso veiklose pernai dalyvavo 361106 mokiniai, kurie apsilankė 26234 edukacijose. Šiuo metu kiekvienam mokiniui per kalendorinius metus skiriama 14 eur Kultūros paso lėšų. Kasmet prie programos jungiasi vis daugiau Lietuvos ir užsienyje veikiančių lituanistinių mokyklų, 2025 metais programoje dalyvavo 94 proc. Lietuvos moksleivių, 7 proc. daugiau nei 2024 metais, todėl Kultūros pasas pasiekia vis platesnę mokinių auditoriją.