Dar XIX a. amerikiečių rašytojas ir dvasininkas Freemanas Clarke’as rašė, kad „politikas galvoja apie kitus rinkimus, valstybininkas – apie kitą kartą.“ Šią mintį mėgo kartoti ir britų premjeras Winstonas Churchillis. Nors jis iki šiol laikomas drąsaus pasipriešinimo tironijai simboliu, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui skaudžiai pralaimėjo rinkimus. Rinkėjų sprendimą lėmė ne vien karo metų nuopelnai – poli­tinėje kovoje svarbūs ir pažadai, ir visuomenės lūkesčiai.

Kai svarbiausi valstybės sprendimai priimami vadovaujantis valstybininko mąstymu, galima tikėtis nuoseklių, kartais nepopuliarių, bet ilgalaikę perspektyvą kuriančių sprendimų. Tačiau politikoje dažnai nugali trumpesnis horizontas – noras įtikti rinkėjams ir užsitikrinti jų palaikymą per artimiausius rinkimus.

Taigi ar neseniai viešai pristatytas kitų metų Lietuvos valstybės biudžeto projektas labiau atspindi valstybininko mąstymą, ar rinkimų matematiką? Kita vertus, rinkimų tango šoka ne tik politikai, bet ir rinkėjai. Jei patys reikalaujame vien patogių sprendimų, nesidomime jų ilgalaikėmis pasekmėmis ir leng­vai susigundome pažadais, neturėtume stebėtis, jog valdžios siekiantys politikai orientuojasi į artimiausią pergalę, o sudėtingesnių problemų sprendimą palieka ateičiai.

Vertindamas ateinančių metų biudžeto projektą, Prezidentas Gitanas Nausėda apie jį atsiliepė gana palankiai, netgi palankiau, nei dalis valdančiajai koa­licijai priklausančių politikų, nepatenkintų, kad, rengiant dokumentą, su jais buvo menkai tariamasi. Prezidentas pabrėžė, jog jam patinka, kad visas būsimas biudžetas nėra paaukojamas krašto apsaugos poreikiams ir lieka galimybių spręsti socialines problemas, pavyzdžiui, didinti pensijas.

Vis dėlto svarbu ne vien tai, kokią bendrojo vidaus produkto dalį skiriame gynybai, bet ir tai kaip šios lėšos naudojamos. Jos, mano manymu, neturėtų likti vien skaičiumi, kuriuo galima didžiuotis tarptautiniuose forumuose. Gynybos finansavimas turi virsti realiais pajėgumais, modernia infrastruktūra ir veiksmingomis atgrasymo priemonėmis. Deja, didėjant Krašto apsaugos ministerijos biudžetui, jo panaudojimas dėl įvairių priežasčių ne visada vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi.

Vyriausybė kitų metų biudžete gynybos finansavimui numato skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – iš viso 4,8 mlrd. eurų (šių metų biudžete skirta 4,79 mlrd. Eur arba 5,38 proc. nuo BVP). 

Beje, nors gynybai skiriamas procentas mažėja, valstybės skola toliau auga. Būtent tai verčia klausti, ar biudžeto rengėjai galvoja apie ilgalaikį valstybės finansų tvarumą, ar pirmiausia siekia patenkinti dabartinius visuomenės lūkesčius, artėjant savivaldos rinkimams.

Skolinimasis savaime nėra nei blogis, nei neatsakingumo įrodymas. Daugelio valstybių skola yra gerokai didesnė nei Lietuvos. Tačiau svarbu ne tik absoliutus jos dydis, bet ir augimo tempas, skolinimosi kaina bei galimybė įsipareigojimus vykdyti ateityje. Valstybės skolos aptarnavimas kainuoja vis brangiau, o palūkanoms skiriami pinigai negali būti panaudoti kitoms viešosioms reikmėms. Tai nėra abstraktūs skaičiai, o reali našta valstybės finansams.

Apie tai jau ne kartą rašiau: skolintis galima ir išmintinga, jei aiškiai žinome, kam pinigai bus leidžiami, kokios naudos tikimės ir kaip ją vertinsime. Jeigu įsipareigojame didinti pensijas, pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimus, svarbu ne tik paskelbti apie didesnes sumas, bet ir įvertinti, ar tokia finansavimo politika bus tvari. Be to, panašiu tempu šios išmokos ir atlyginimai didėjo ir praėjusią Seimo kadenciją, todėl vien jų didinimas dar neįrodo, jog pasirinkta nauja ar išskirtinai veiksminga kryptis.

Vienas ryškiausių naujojo biudžeto akcentų – 150 mln. Eur vertės Paramos šeimai paketas. Buvusi Premjerė, o dabar socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė yra iškėlusi klausimą, ar šįkart pavyks tai, ko nepavyko pasiekti ankstesnėms valdžioms: ne tik skirti daug pinigų, bet ir iš tikrųjų įveikti demografines problemas. Toks klausimas pagrįstas. Bet demografijos tendencijų nepakeisi vienu biudžetiniu sprendimu, o paramos veiksmingumas priklausys nuo to, ar priemonės atitiks realius šeimų poreikius ir duos apčiuopiamų rezultatų. Lygiai taip pat verta klausti, ar valstybės išlaidos atliepia svarbiausias kasdienes gyventojų problemas. Pavyzdžiui, ar šeimoms didesnį rūpestį kelia brangstantys degalai ir šildymas, ar valstybės finansuojamas mokinių maitinimas? Atsakymą turėtų padėti rasti ne politikų prielaidos, o gyventojų poreikių vertinimas ir konk­rečių priemonių naudos analizė.

Į biudžeto prioritetų klausimą dėmesį atkreipia ir demokratai, nevertinantys projekto vien teigiamai. Juolab, kad valstybės skolos aptarnavimui numatoma suma, kaip teigiama viešose diskusijose, prilygsta dešimčiai Paramos šeimai paketų. Šis palyginimas gerai parodo, kiek daug valstybės finansų jau dabar yra skirta padengti ankstesnius įsipareigojimus.

Socialdemokratai praėjusios Seimo kadencijos metu itin garsiai kritikavo nepakankamą išlaidų efektyvumo pagrindimą, rengiant svarbiausius valstybės finansinius dokumentus. Tačiau dabartiniame biudžeto projekte ši problema, regis, neišnyko. Palyginus valdančiosios koalicijos sutartyje įrašytus įsipareigojimus su tuo, kas numatyta biudžete, galima konstatuoti, jog dalis pažadų finansinio pagrindo taip ir negavo. Tai nebūtinai blogai – biudžetas yra galimybių patikrinimas, parodantis, kiek politinių įsipareigojimų iš tiesų įmanoma įgyvendinti.

Sutikčiau ir su tais, kurie projektą vadina kompromisiniu. Jame galėjo atsirasti gerokai daugiau politiškai patrauklių priemonių, tačiau kompromisas prasmingas tik tuomet, kai jį lemia atsakingas finansinių galimybių vertinimas, o ne laikinas politinių interesų balansas.

Vis dėlto galutinis atsakymas dar neaiškus. Prasideda politinių pageidavimų koncertas, per kurį projektas gali būti papildytas naujais įsipareigojimais. Jei norai ir toliau augs greičiau nei valstybės finansinės galimybės, atotrūkis tarp pažadų ir realybės tik didės. Ar valdančiojoje koalicijoje pakaks valstybininko mąstymo, kad būtų įvertinta ne tik tai, kas gali padėti artimiausiuose rinkimuose, bet ir tai, kokią finansinę padėtį paliksime ateities kartoms? 

Savivaldos rinkimai – svarbus politinis įvykis, tačiau valstybės gyvenimas jais nesibaigia. Biudžetas yra ne tik skaičių rinkinys ar galimybė įgyvendinti politinius pažadus – tai sprendimas, kokią Lietuvą kuriame šiandien ir kokias galimybes paliekame rytojui. Netrukus pamatysime, kuri perspektyva nugalės.

Andrius NAVICKAS

Kiekvieną rudenį prie savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistų kabinetų išsirikiuoja klientų eilės – dauguma jų ateina teirautis dėl galimybės gauti kompensaciją už būsto šildymą. Ne išimtis ir šie metai – šilumai brangstant, paramos kreipiasi vis daugiau žmonių, o savivaldybės specialistai sako, jog vien per rugsėjį šis skaičius ženkliai išaugo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, iš viso šalyje rugsėjį prašymus kompensacijoms pateikė beveik 9 proc. daugiau gyventojų nei pernai tuo pat metu.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Kaune vykusioje 17-oje Lietuvos gamintojų parodoje „Rinkis prekę lietuvišką 2026“ savo produkciją pristatė šalies maisto ir gėrimų, kosmetikos, buitinės chemijos, būsto ir interjero bei kt. gamintojai. Tradiciškai vyko ir geriausių gaminių konkursas, kurio nugalėtojai apdovanoti aukso medaliais. O tarp laureatų šiemet skambėjo ir Šilalės rajono vardas – Pajūralyje įsikūrusio Ingos ir Vyganto Jokubaičių eko­loginio ūkio („JOKU ūkis“) gaminamas „Gintarinis sviestas“ įver­tintas aukso medaliu. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovų archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Baigiantis rugsėjui, Larnakoje, Kipro Respublikoje, dalyvavau stažuotėje „DI įrankiai ugdymo procese“,  įgyvendinamoje pagal Nacionalinės švietimo agentūros projektą „Tęsk: ateik, tobulėk prisidėk”. Mokymus organizavo „Educat LTD”, o jų metu lektorius Paulius Maciukevičius supažindino su dirbtinio intelekto galimybėmis ir atsakingu jo naudojimu ugdymo procese. Drauge mokėsi pedagogai iš Rumunijos, tad stažuotė suteikė progą ne tik išbandyti naujas galimybes, bet ir pasidalyti profesine patirtimi.

Mokymuose išbandžiau labai daug įrankių, o labiausiai patiko „Gemini“, „Ma­gicSchool“, „Gamma app”, „Canva“, „Grok”, „Suno”, kurie gali padėti planuoti pamokas, rengti mokomąją medžiagą, kurti klausimus ir paruošti pirmuosius pristatymų ar užduočių juod­raščius. Supratau, jog atsakymo kokybė priklauso ir nuo to, kaip aiškiai suformuluojame užklausą – kuo tiksliau paaiškinsime, ko norime, tuo naudingesnio pasiūlymo galime tikėtis. Vis dėlto gautą atsakymą būtina patikrinti, nes DI kartais pateikia įtikinamai skambančios, bet netikslios informacijos, todėl jo siūlymų negalima priimti neįvertinus.

Mokymuose aptarėme ir vertinimą: DI gali padėti parengti klausimus ar pasiūlyti, į ką atkreipti dėmesį, vertinant mokinio darbą, tačiau galutinį sprendimą vis tiek priima mokytojas. Taip pat kalbėjome apie akademinį sąžiningumą, privatumą bei galimą šališkumą. Mokiniams svarbu pabrėžti, kad DI yra skirtas padėti mokytis, o ne atlikti darbą už juos. Apibendrinant šias galimybes, galima akcentuoti, jog pirmiausia svarbu matyti ne vien galutinį rezultatą, bet ir mokinio darbo procesą, refleksiją bei gebėjimą paaiškinti savo pasirinkimus.

Įgytas žinias stengsiuosi pritaikyti rengdama mokomąją medžiagą ir skirtingo sudėtingumo užduotis per lietuvių kalbos pamokas. Tuo labiau, kad DI taip pat gali pasiūlyti kūrybinio rašymo pradžios idėjų ar klausimų, padedančių mokiniams pagrįsti savo nuomonę ir kritiškai vertinti perskaitytą tekstą. Tiesa, šias galimybes matau kaip papildomą pagalbą mokytojui, o ne paruoštą pamokos sprendimą.

Stažuotėje užmegzti pokalbiai su kitų Europos šalių pedagogais praplėtė mano požiūrį į bendrus ugdymo klausimus ir skirtingas jų sprendimo patirtis. Kultūrinės programos metu aplankėme tradicinį Kipro asilų ūkį, apsilankėme sostinėje Nikosijoje, Aja Napoje – tai buvo puiki proga pažinti vietos aplinką ir pabendrauti neformalioje aplinkoje. Iš stažuotės parsivežiau aiškią mintį: DI yra įrankis, o ne mokytojas. Tikiuosi, kad įgyta patirtis padės kurti įtraukesnes, įdomesnes lietuvių kalbos ir literatūros pamokas.

Jolanta ŠMITIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Spalio 5–9 d. Šilalės rajone vyko Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) naujų mokslo metų pradžios renginiai. Šventė „Dainos ir žaidimai žemaičių kultūroje“ subūrė devynias rajono TAU grupes – Kaltinėnų, Laukuvos, Kvėdarnos, Pajūrio, Šilalės, Žadeikių, Upynos, Bijotų ir Šiauduvos. Šiais mo­kslo metais studijas pradėjo net 523 klausytojai. Tai rodo, kad vyresniame amžiuje noras mokytis, pažinti ir bendrauti išlieka svarbi gyvenimo dalis.

Erika GARGASĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė

TAU veiklos koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Mieli mano kartos žmonės, daugiau kaip 50 metų dainuoju jums. Per tą laiką keitėsi pasaulis, keitėmės mes, bet kai kurios dainos liko šalia. Gal „Living Next Door to Alice“ primena jaunystę, „I’ll Meet You at Midnight“ – pirmąją meilę, o „Needles and Pins“, „Mexican Girl“ ar „Midnight Lady“ vis dar sugrąžina vie­tą, žmogų ar akimirką, kurios niekada nepamiršote.

Kol jūs gyvenote savo gyvenimus, aš kūriau muziką, keliavau po pasaulį, patyriau sėkmę, meilę, džiaugsmą ir netektis. Ir dabar, sulaukęs 75-erių, pajutau, jog atėjo laikas atsigręžti atgal.

Taip gimė „Lifelines“. Tai labai asmeniškas albumas ir turas – kelionė per mano gyvenimą, prisiminimus, žmones ir dainas, kurios mane formavo. „Lifelines“ man reiškia tas gyvenimo linijas, kurios jungia tai, kas buvome, su tuo, kuo tapome šiandien. Bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau suprantu: ši istorija nėra vien mano. Jūs augote su mano dainomis, todėl šiame koncerte noriu papasakoti savo istoriją ir kartu priminti savąją.

Todėl gruodžio 7-ąją kviečiu jus į Klaipėdą, kur „Švyturio” arenoje skambės ir naujojo „Lifelines“ albumo muzika, ir dainos, kurias kartu nešėmės per dešimtmečius. Tai nebus vien kelionė į praeitį – tai bus susitikimas su tuo, kas mūsų gyvenime išliko svarbu.

Ateikite ne tik pasiklausyti mano dainų – vienam vakarui kviečiu visus sugrįžti į savo jaunystę. 

Chris Norman&Band – „Lifelines“ tour, bilietus platina kakava.lt, juos galima įsigyti Klaipėdos koncertų salės kasoje (Klaipėda, Šaulių g. 36). 

Chrisas NORMANAS,

originalus grupės „Smokie“ balsas

Lietuva niekada dar taip gerai negyveno kaip dabar: prekybos centruose vežimėliai lūžta nuo prekių, žmonės keliauja po pasaulį, atostogauti skrenda į tolimiausius kraštus, bet vis tiek atsiranda niurnančių. Dar vienas paradoksas, kurį sunku suprasti: visi ragina ruoštis ginti valstybę, bet už tai atsakinga ministerija susiorganizuoja keliasdešimt tūkstančių kainuojantį vakarėlį, savivaldybės neranda lėšų priedangoms ir slėptuvėms, bet kasmet išleidžia šimtus tūkstančių šventėms su brangiais atlikėjais ir fejerverkais. 

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas neabejoja, kad toks lėšų švaistymas yra neatsakingas požiūris į valstybę, kurią išsaugoti ateities kartoms dabar yra svarbiausia mūsų pareiga.  

– Kai švedai ir suomiai, nors yra gerokai toliau nuo karo zonos, jau daro namų darbus, mes be perstojo švenčiame – pinigų tam, atrodo, netrūksta. Kas atsitiko, kad nematome prioritetų? 

– Turime kiekvienas atsakyti į klausimą, kas dabar svarbiau: pramogos, šventės, stadionas ar priedanga? Mes, kaip piliečiai, nepaklausiame savo išrinktųjų: „Statote stadioną, perkate suoliukus, pavėsines ir kt., o kaip tai susiję su mūsų saugumu? Bandymas pasakyti, kad „negi karo metu gali sustoti gyvenimas“ yra niekinis. Mums dar sekasi, jog ukrainiečiai laiko frontą ir mes gyvename taikoje. Bet suomiai ar šveicarai kažkodėl sako, jog reikia „ruoštis jau dabar, taikos metu“. Mūsų pašonėje geopolitinė situacija yra itin prasta ir ji negerėja. O mes lyg užmigome. Karas į mūsų namus dar neįžengė, tai lyg ir galime grįžti prie šaltibarščių festivalių. Reprezentacijai valstybės institucijos, jei neklystu, 2023 m. išleido 14 milijonų eurų – tą nustatė Valstybės kontrolė. Galiu suprasti – yra svečių priėmimas, specifiniai renginiai, kur savivalda ir pareigūnai, žiūrint grynai iš šeimininko prizmės, turi turėti tam tikrą biudžetą svečiams sutikti ir pavaišinti. Bet kai matai, kiek perkama tušinukų, visokių suvenyrų ar kitokių beprasmių, su saugumu nesusijusių dalykų, kurių dabar tikrai ne laikas pirkti, darosi keista. Taip švaistomi milijonai, kuriais galėtume sustiprinti priedangas ar visose universitetinėse ligoninėse įrengti požemines patalpas –

ne šiaip tunelius su pusmetrio žemės sluoksniu. Kaunas dabar lyg ir ruošia projektą po klinikomis įrengti normalias, karo metui pritaikytas patalpas, kad galėtų užtikrinti gydymą. Tai pavyzdys, kaip reikėtų nukreipti valstybės lėšas, o ne švaistyti jas, aiškinant, kaip dabar yra viskas gerai ir kad mes turime moraliai palaikyti žmones. Bet jeigu jie neturės kur prisiglausti arba priedangos neatitiks kriterijų, pirmiausia pinigus reikia skirti joms. Visi turi žinoti, kad gyvenimas pasikeitė ir dabar lėšas turime naudoti ne aikštėms tvarkyti, ne stadionams statyti, o žmonių saugumui užtikrinti. O jau paskui žiūrėkime, kiek pinigų galima skirti kitoms sferoms.

 – Ar mūsų visuomenė pajėgi daryti įtaką valstybės biudžetą skirstančioms valdžios struktūroms? Dažnai girdime sakant, kad nuo mūsų, piliečių, niekas nepriklauso. 

– Situacija su LRT tarybos keitimu išryškino, jog visuomenė daug gali. Kultūrininkai parodė pavyzdį – jeigu visuomenė aktyvi, ji bent jau gali daryti tinkamą poveikį ir situaciją keisti į geresnę pusę. Nebūtinai visada iš karto tai bus sėk­minga, bet garantuotai veikia. 

Visuomenė gali daryti įtaką renkamiems asmenims, bet ar mes prieš rinkimus užduodame kandidatams tinkamus klausimus ir ar formuojame atitinkamus lūkesčius? Jei to nedarome, paskui turime ir pasekmes: jie mumis nesirūpina. O juk galėtume jų prieš rinkimus paklausti, pavyzdžiui, kaip gali kandidatuoti į valdžią, jei netarnavai kariuomenėje ir neatlikai savo pareigos valstybei. 

Rinkimai yra demokratijos įrankis, piliečių ginklas. Tokie istoriniai laikotarpiai dalį žmonių pabudina iš letargo ir mes jau galime tai matyti. Šaulių sąjunga pagausėjo, į kariuomenę eina daugiau savanorių jaunuolių, daugėja remiančiųjų labdaros organizacijas. Tik­rai nesame prastoje situacijoje, bet ji vis dar nepakankamai gera. 

Kalbant apie mokesčius, vėlgi buvo pagudrauta: kad negąsdintų visuomenės, tiesioginis gynybos mokestis nebuvo įvestas. Dėkui Dievui, bent jau dalis degalų, alkoholio ir tabako akcizo nueina gynybos tikslams. Todėl tie, kas perka degalus, alkoholį, rūko, draudžiasi, atiduoda dalį savo lėšų valstybės saugumui užtikrinti ir taip daro gerą darbą visuomenei.

Kita vertus, tai keistai skamba. Pažiūrėjus į geopolitinę padėti, norisi klausti: gal mes vis dėlto esame per mažai ryžtin­gi? Gal turėtume nustatyti konk­retų gynybos mokestį kiek­vienam piliečiui, o ekonomistai tegul paskaičiuoja jo dydį ir per kokias formas galėtume jį surinkti. Susilpninome kariuomenę, todėl per kelis metus neįmanoma greitai pasiekti tokio rezultato, kad jaustumės stipresni. Vadinasi, reikia visuotinio susitelkimo: nuo valdžios iki paprasto piliečio. Bet jeigu mes labiau linksminamės ir tik apie tai galvojame, darome sau meškos paslaugą, nes praleidžiame brangų laiką sustiprėti.

– Visuomenės sąmoningumo didinimas ir yra bene sudėtingiausias uždavinys, ruošiantis pasipriešinimui. Kaip manote, kodėl per beveik 40 metų mums nepavyko suvokti, kad laisvė nėra dovana, ją turime ginti ir saugoti patys?

– Čia yra kompleksinė prob­lema, kurioje galima įžvelgti labai plačių, istorinių dalykų – kaip visuomenės vystosi ir kaip joms daroma įtaka. Po sovietmečio labai godžiai norėjome pasivyti vakarietišką gyvenimą, troškome laisvės, galimybės keliauti, susikurti geresnį gyvenimą. Sovietų sąjungos, o po to Rusijos nusilpimas tą galimybę sukūrė, mūsų ėjimas į vakarietiškas struktūras padėjo greitai judėti į priekį, bet pritrūkome lyderių. Tuos, kuriuos turėjome Sąjūdžio metu, atsikuriant valstybei 1990-1993 m., išbarstėme. Atsirado grupės žmonių, kurie vedė mus ne šunkeliais, o rimtais keliais, tačiau pritrūko išsilavinusių, patirtį turinčių asmenų lyderystės – jie įsileido į tarpusavio rietenas, siekė mažareikšmių tikslų, aiškindamiesi, kuris geresnis, už ką daugiau balsuos...

Priešprieša valstybiniuose reikaluose nepaprastai liūdino. Kūrėme kariuomenę, vystėme ją ir matėme, kaip pradėta ją silpninti labai sunkiai pastebimais dalykais. Tai gali pamatyti ir suprasti tik būdamas organizacijos viduje, kai viską jauti savo kailiu. Po taip vadinamų „Pakaunės įvykių“ pasikeitus valdžiai, atėjus buvusiems komunistams ir laimėjus rinkimus A. Brazauskui, mums, savanoriams, po du mėnesius pradėjo nemokėti atlyginimų, nors reguliariai kariuomenei algas išmokėdavo. Aš esu gyvas to liudininkas. Karinėse pajėgose išbarstėme itin daug patriotiškų žmonių. Paskui reikėjo juos vėl pritraukti. Vėliau sekė kariuomenės šauktinių sistemos panaikinimas. Bet ir pasikeitus valdžioms nesugebėjome atstatyti sistemos, kol faktiškai karas nepasibeldė į mūsų duris. Dabar šiek tiek pakrutėjome, bet labai lėtai, biurokratiškai, todėl ir vėl kyla ta pati mintis: nebeturime lyderių.

Yra nemažai politikų šnekančių arba tik gaudančių žmo­nių emocijas, dirbančių skeptikų grupėms, kurios tampa rinkėjais, nes taip užsitik­rinama galimybė šokinėti iš vienos Seimo kadencijos į kitą. Susidaro įspūdis, jog dalis politikų dirba tik sau, o ne dėl mūsų, ne dėl valstybės.

Nėra vienareikšmio atsakymo, dėl ko taip yra. Matyt, teisingas posakis, kad lengvi laikai ugdo skystus lyderius, o sunkūs laikai išryškina gerus. Tai dabar esame į sunkius laikus įžengę, todėl belieka tikėtis, kad ta lyderystė atsiras ir atneš naudos. Nors, laikas bėga, o tos lyderystės vis dar trūksta. 

Per migrantų krizę buvo įdomu stebėti, kaip vienas politikas sugeba išjudinti įsisenėjusias sienų apsaugos problemas, rasti finansų ir per patį trumpiausią laiką juos panaudoti. Pastatėme fizinį barjerą ir sulaikėme ordas pas mus einančių kitataučių, galėjusių išbalansuoti valstybės saugumą. Pasirodo, mes tai galime. Yra gerų politologų, gerų įžvalgų, bet kartais susidaro įspūdis, kad jų niekas negirdi. Kaip paraginti, kaip išstumti į tinkamą vietą tinkamus asmenis? Čia, matyt, politologų, o gal filosofų darbas. Dabar žiniasklaidoje jiems skirta vietos, jie pašneka, bet kas juos skaito, kiek įvertina jų įžvalgas? Sprendimų priėmėjai vis tiek gyvena savaip ir jiems įtakos tie dalykai nedaro.

– Nemaža dalis visuomenės yra nusivylusi valstybėje vykstančiais procesais, Jūs to irgi neslepiate. Bet grįžote į Lietuvos kariuomenę, einate atsakingas pareigas komendantūroje. Kodėl? 

– Prieš kone 40 metų, 90-ai­siais, buvo daugiau tikėjimo – tą pripažįstu. Net turint omenyje, kad ne visi būtų ėję ginti Lietuvos, buvome ištroškę vertybėmis grįsto gyvenimo ir tikėjome ateinančiais lyderiais bei besikeičiančiomis partijomis, vis manydami, kad jie vairuoja visuomenę į tinkamą vandenyną. Kažkiek lūkesčių pasiteisino, bet daugybę jų iššvaistėme.

Taip, dabar turime stip­riai nusivylusią visuomenės dalį. Jeigu anksčiau lūkestis buvo viltingas, tai dabar dalies žmonių tikėjimą esame numarinę, jie greičiausiai taip ir nebepatikės, jog gali būti geriau, nors objektyviai gyvename ypatingai gerai.

Turime pasitikėjimo savo valstybe problemą. Ir patys ją aštriname. Pavyzdžiui, paraginti jaunuoliai ryžtasi eiti savanoriais į kariuomenę, bet mes jų nepriimame, sakydami, kad neturime kuo aprengti, kur apgyvendinti. Va ir grįžtame prie to, ką kalbėjome: visos institucijos ir vyriausybė turėtų paskelbti, kad nuo pat Seimo žemyn absoliučiai griežtai uždraudžiama pirkti visokius tušinukus, puodelius ir krepšelius! Tuos milijonus sąmoningai nukreipkime į uniformų gamybą. Mūsų lengvoji pramonė turėtų ilgalaikių valstybinių užsakymų, išlaikytume darbo vietas ir tinkamai panaudotume pinigus. Jeigu kada nors bus geriau, galėsime grįžti prie tų suvenyrų. Bet tai nevyksta, todėl ir išlaikyti žmonių tikėjimą yra sudėtinga.

Turiu nemažai nusivylimų, visiems iš eilės galėčiau reikšti priekaištų. Kalbėdamasis su jumis aš ir pats galvoju: tai kodėl vėl grįžau į šią sistemą ir priklausau kariuomenės struktūroms kaip rezervo karys? Juk ne vien dėl to, jog reikia išlaikyti šeimą ir gyventi – daug svarbiau grįžti prie esminių, vertybinių dalykų, nes tai yra mano valstybė su visomis jos silpnybėmis bei taisytinais dalykais. Aš esu jos dalis, todėl turiu eiti ir dar geriau padaryti savo darbą. Jei noriu kitaip gyventi ir noriu, kad valstybė kitaip funkcionuotų, pats turiu veikti, o ne tik kritikuoti ar piktintis blogybėmis. Tą patį visada raginu daryti ir kitus: jei matome, jog yra taisytinų dalykų, kalbėkime apie tai viešai, keisdami situaciją pagal savo galimybes.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Šilalės pirminės sveikatos priežiūros cent­ras (PSPC) arba, kaip įprasta sakyti, poliklinika – ne tik teikia pirmines sveikatos priežiūros pas­laugas, bet ir rū­pinasi, kad jos būtų kuo ko­ky­­biš­kesnės ir prieina­mesnės kiekvienam pacientui. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Kone kiekvieną sezoną kylančios diskusijos apie miesto želdynus pasigirdo ir šiemet – šilališkiai teiraujasi, kodėl pagrindinę miesto gatvę puošti turintys vazonai labiau primena šieno kupetas, o ne skoningą gėlyną. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Penktadienio vakaras Putinui buvo permainingas. Grįžtant iš Turk­mėnistano jo lėktuvui grėsė ukrai­nietiški dronai, todėl į Maskvą jis parsirado per Sankt Peterburgą tik vėlų vakarą. Čia jo laukė telefoninis pokalbis su Donaldu Trumpu, kuris Kremliaus šeimininkui gimtadienio proga jau buvo paruošęs puikią do­vanėlę. 

Ko gero, pats Putinas nelaukė šito siurprizo, tuo labiau, jog D. Trumpas keletą dienų delsė skambinti Putinui. Matyt, laukė progos pateikti staigmeną Kyjivui, kai Ukrainos delegacija jau buvo praleidusi 8 derybų valandas Majamyje. Išgirdę naujieną, ukrainiečiai trenkė durimis ir išvyko anksčiau. 

Iki spalio 18 d. D. Trumpas turėjo patvirtinti Kongreso aprobuotą „pragariškų sankcijų“ Rusijai paketą, tačiau dabar aišku, kad vietoj sugriežtinimo sankcijos energijos ištekliams iš dalies naikinamos. Už dyzelino susitarimą Trumpas nepareikalavo iš Putino jokių nuolaidų dėl Ukrainos.

JAV prezidentas per pusantros valandos trukusį pokalbį išprašė 300 tūkst. tonų dyzelinio kuro JAV reikmėms ir pasaulinei rinkai nedelsiant, neva, kad būtų numuštos jo kainos. Tai maždaug 2,33 mln. barelių, o Amerika sunaudoja 3,8–3,9 mln. barelių per vieną dieną. Dar pusę milijono tonų Putinas pažadėjo lapkritį, gruodį – dar 1 mln. ir vėliau 3 mln., „jeigu leis Rusijos naftos perdirbimo įmonių galimybės“. Sandoris galios iki kitų metų balandžio 7 d. Netrukus po D. Trumpo pranešimo JAV iždas oficialiai išdavė laikiną licenciją, leidžiančią rusiškam dyzelinui patekti į rinką. Amerikos kompanijos rusų dyzeliną pirks Ust-Lugo verslovėje, esančioje Lening­rado srityje, todėl bus pigiau jį transportuoti, ir parduos Roterdamo biržoje. 

Pasirodo, dyzeliną gabenantis tanklaivis „Minerva Zen“ su Graikijos vėliava iš Sankt Peterburgo išplaukė dar rugsėjo 22 d., iškart pasuko JAV krantų link ir sandėrio paskelbimo dieną juos pasiekė...

Paradoksas, bet JAV šito dyzelino net nereikia, nes šalis pati jį eksportuoja. D. Trumpas tikisi perpildyti juo amerikietišką kuro rinką ir taip numušti kainą. JAV išveža naftos produktus (kasdien po 1,5 – 1,9 mln. barelių) į Europą, kur jų kaina didesnė. Manoma, jog rusiško dyzelino importas vieno galono (galonas – 3,785 litro, JAV spalio pradžioje jis kainavo 6,20 dolerio) kainą gali sumažinti apie 10 centų...

Tai kam visas šis triukšmas, kurį Amerikos žiniasklaida pavadino „rusiško dyzelino afera“? D. Trumpui garbės reikalas pasipriešinti visiems Joe Bideno laikais priimtiems teisės aktams. Vos prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, 2022 m. balandžio 8 d., Kongresas patvirtino rusiškos naftos importo pabaigos aktą Nr. 6968 („Ending Importation of Russian Oil Act“ H.R.6968), kuris uždraudė pirkti iš Rusijos žalią naftą, jos produktus, benziną, dyzelinį kurą, mazutą, dujas, anglį, koksą, bitumą ir kt. Panaikinti šį draudimą gali Kongresas. D. Trumpui tai leidžiama tik esant trims sąlygoms: pasiekus Rusijos ir Ukrainos paliaubas, Rusijai nekeliant jokios grėsmės NATO šalims ir jai pripažinus ukrainiečių teisę laisvai rinkti savo vadovybę. 

Ar 47-asis JAV prezidentas laikosi šio draudimo? 

Suprantama, kad ant balto žirgo šuoliuojančiu save įsivaizduojantis D. Trumpas taikosi į tarpinius (vidurio kadencijos) Kongreso rinkimus, kurie vyks po trijų savaičių. „Reuters“ pranešimu, jo reitingai tesiekia apie 33 proc., bet didelei daliai amerikiečių rinkėjų patinka, kai prezidentas taip pompastiškai rūpinasi jų socialine gerove. Kažkur pasaulyje vykstantys konfliktai juos mažiausiai domina. Štai toks Amerikos demokratijos veidas...

Apžvalgininkai pastebi, jog dėl atšylančių santykių su JAV Putinas gali padaryti viską. Net vargstančių rusų sąskaita. Dyzelino eksportui į JAV jis panaikins iki spalio pabaigos veikiantį draudimą išvežti naftos produktus į užsienį. Dėl Ukrainos smūgių Rusijos naftos objektams ji neteko apie trečdalio visų pajėgumų, tad šalyje jaučiamas kuro deficitas. Ekspertai skeptiškai vertina Rusijos galimybes užpildyti JAV ir pasaulio kuro rinką, neatvėrus Hormuzo sąsiaurio. 

Tačiau politinis sprendimas jau yra, ir D. Trumpas pakliuvo į Putino spąstus. Karas Ukrainoje visiškai išbraukiamas iš taikos derybų darbotvarkės. Kitaip sakant, šis dviejų vienodo sukirpimo diktatorių sandėris padidino grėsmę Europai. 

Ne be reikalo NATO rodo didelį susirūpinimą Baltijos šalių saugumu. Kanados televizija CBC neseniai parodė siužetą iš Lietuvos padangę dengiančio „oro skydo“ pratybų, kuriose dalyvavo Italijos naikintuvai „Eurofighter“, Ispanijos F-18 ir Turkijos koviniai lėktuvai. Lietuva apsaugai nuo įvairių provokacijų į pasienį su Kaliningrado sritimi permetė savo karių šimtinę. 

Putino ir D. Trumpo sandėris atveria vartus naujai agresijai. Pagaliau Amerikos prezidentas save atvirai priskyrė tokio agresoriaus bičiuliu: jis apkaltino Volodymyrą Zelenskį mėginant sukelti prob­lemų pasauliui ir pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukrainai reikia kito valstybės vadovo, nes šis esą „nenori susitarimo“ su Putinu...

Rusiško dyzelino afera perauga į politinį šantažą.

Česlovas IŠKAUSKAS