Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija dar praėjusį lapkritį pasipuošė nauja freska. Ją nutapiusi autorė teigia: „Viskas yra smarkiai slepiama, mes gyvename nežinioje. Apie tai ir kalba mano kūrinys“.

Šios išskirtinės freskos kūrėja pasakoja, jog kūrinyje matomi moters bei vyro siluetai žvelgia į mus atsukę tik pusę savo veido.

„Jie nerodo tikrojo veido, jį slepia. Bet juk mes visada matome tik vieną žmogaus pusę, tą, kurią jis pats nori mums parodyti ir atskleisti. Likusioji visada išliks neatrasta ir nežinoma iki tol, kol žmogus pats pradės kalbėti. Žmonija visada išliks paslaptinga“, – įsitikinusi Medūzos pseudonimu prisistatanti kūrėja.

Pasak jos, tolimesnė autorinio darbo mintis – lyčių lygybė, tema, aptarinėjama net tokiais brandžiais laikais kaip 21-as amžius.

„Esu įsitikinusi, jog pagaliau turime suvokti, kad tiek moterys, tiek vyrai yra lygiavertės asmenybės. Tai liudija ir gimnaziją puošianti freska, į kurią įsižiūrėjus atidžiau, galima pastebėti, kad tiek vienas siluetas, tiek kitas yra lygiai išsidėstę, ne užgožia vienas kitą, o tik papildo. 

Kiekvieną savo kūrinį vadinu Mūza, kuri įkvepia mane atskleisti žmoniją ir realų pasaulio veidą“, – tvirtina Medūza.

Meda JONAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir net nedidelius kaimelius puošia bažnyčios – di­dingi raudono mūro gotikos, balti renesanso, akmeniniai romantizmo laikotarpio sta­ti­niai ar visai paprasti, bet nė kiek ne mažiau išskirtiniai ir jaukūs mediniai, pačių įvairiausių spalvų maldos namai. Daugeliui kyla klausimas, kas parenka medinėms bažnyčioms spalvas ir ar yra taisyklės, numatančios, kokiomis turėtų būti dažomi sakralinės paskirties pastatai. Neseniai Lietuvos katalikų bažnyčių spalvas tyrinėjusi vitražo dailininkė Romarika Pikelienė įsitikino, kad šiais laikais daugiausia lemia ne taisyklės, o dažų kainos ir parapijos administratoriaus – klebono sugebėjimas gauti lėšų bažnyčios spalvai atnaujinti. 

Spalvų simbolika – iš Švento rašto

Šilalės rajono mies­telius ir kaimus puošia keturio­li­ka baž­ny­čių. Pu­sė jų – me­di­nės, nudažytos šviesiomis, atgaivą akims su­tei­kian­čio­mis gamtos spalvomis. Iš tolo geltonumu švyti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia, pasteline rusva spalva nudažytos Upynos Švč. Mergelės Marijos Var­do ir Varsėdžių Šv. Ro­ko bažnyčios. Neįprasta rausva spalva dėmesį atkreipia Did­kiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Tenenių Šv. Barboros ir Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčios nudažytos pilkai, o Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukšti­ni­mo – ochros spalva. 

Ne visos mūrinės bažnyčios pastatytos iš raudonų plytų. To­­kios yra Šilalės Šv. Pran­­ciškaus Asyžiečio, Girdiškės Švč. Mer­­gelės Ma­rijos Snie­­ginės ir Pa­jūralio Šv. Joa­­ki­mo bažnyčios. Rau­­donomis ply­to­mis sumūrytos Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios sienos, bet jas puošia pilko akmens intarpai. Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia taip pat mūrinė, bet pastatyta iš akmenų ir yra pilkai balta. Pilkai nutinkuota ir Kaltinėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 

Susidomėjimas Lietuvos baž­nyčiomis atsirado iš R. Pi­kelienės polinkio fotografuo­ti. Va­ži­nėdama po Lietuvą prista­tyti savo tapybos parodų, ji kūrė ir bažnyčių fotografijų albumą, tačiau sulaukusi pasiūlymų studijuoti magist­rantūrą Vilniaus dailės akademijoje, panoro išsiaiškinti, kodėl bažnyčių spalvos yra tokios skirtingos. Iki jos tokios užduoties niekas nebuvo sau iškėlęs.

„Viešpats kalbėjo Mozei: „Paliepk izraelitams atidėti man atnašų. Aukos, kurias man iš jų priimsite, yra tokios: auksas, sidabras ir varis; mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai; plona drobė ir ožkų vilnos; išdirbti avių kailiai, delfinų oda <...>. Tepadaro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau, – pagal Padangės ir viso jos apstatymo pavyzdį, taip turite ją padaryti.“ (Šventasis raštas). 

Pirmosios judėjų susirinkimams skirtos palapinės, kurių spalvos ir medžiagos buvo aptartos Šventajame rašte, buvo vadinamos tabernakuliu (dabar jame yra laikomas Švenčiausiasis sakramentas. 

Nors palapinių statyboje naudojamos medžiagos buvo siejamos su spalvomis, nėra įrodymų, kad spalvos turėjo kokią nors simbolinę reikšmę – greičiausiai buvo naudojamos tokios, kokias tada sugebėta išgauti. 

Dailininkė rado duomenų, kad bažnyčių fasadų spalvomis pradėta labiau domėtis 16 amžiuje. Tuo metu labiausiai tinkama maldos namų fasado spalva buvo laikoma balta.

„Britų mokslininko Richardo Taylor studijoje pateikiama susisteminta spalvų simbolika pagal jų reikšmę krikščionybėje. Balta spalva suvokiama kaip tyrumo, nekaltumo, prisikėlimo spalva. Mėlyna siejama su dangumi ir dangiškąja meile, dažnai ji laikoma Švč. Mergelės Marijos spalva. Geltonai vaizduojamas šventumas, ja įprasminama šventumo aureolė. Ruda reiškia asketiškumą, materialinių gėrybių išsižadėjimą, pilka – atgailą ir nuolankumą. Liturgijoje atgailą simbolizuoja ir purpurinė spalva, bet ji yra ir karališka spalva. Žalia simbolizuoja gyvybę, jos triumfą prieš mirtį, o juoda – pačią mirtį, tai velnio, nuodėmės spalva“, – sako R. Pikelienė. 

Žemaitijos išskirtinumas – medinės bažnyčios

Iš viso septyniose šalies vyskupijose yra 718 veikiančių bažnyčių, iš jų 276 medinės, dažytos įvairiomis spalvomis, 229 dažyto tinko fasadais, 131 mūrinė ir 82 akmenų mūro bažnyčios. Tačiau R. Pikelienės atlikta gyventojų apklausa parodė, kad žmonės mano, jog didžioji dalis bažnyčių yra pastatytos iš raudonų plytų (41 proc.) arba yra baltos (24 proc.). Vis dėlto skaičiavimai rodo, jog mūsų šalyje dominuoja ne mūrinės, o tinkuotos ir medinės bažnyčios. 

„Spalva sakralinėje architektūroje nėra atsitiktinė – ji pasakoja apie laikotarpį, medžiagą ir vietos statybines tradicijas. Dažyti mediniai ir tinkuoti bažnyčių fasadai dominuoja vi­sose vyskupijose, tačiau gali­ma pastebėti ir regioninius skir­tumus. Pavyzdžiui, Žemaitijo­je akivaizdžiai dominuoja medi­nės bažnyčios, todėl čia yra daugiausiai dažytų fasadų ir didžiausia spalvų įvairovė, o didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose) dau­giausiai yra mūrinių bažnyčių“, – pastebi tyrimo autorė. 

R. Pikelienė ypatingą dėmesį atkreipia į Telšių vyskupiją, kuri yra didžiausia Lietuvoje: joje yra net 143 bažnyčios, dešimtadalis jų (14) yra priskirtos Šilalės dekanatui. 

„Žemaitijoje labai ryškios sak­ralinės architektūros tradicijos – didžioji dalis bažnyčių yra medinės, o medinė architektūra diktuoja kitokią spalvinę logiką nei mūras ar tinkas. Medis dažniau dažomas, jis sensta, pilkėja, sugeria spalvą, keičiasi nuo klimato ir laiko. Dėl to Telšių vyskupijoje ypač daug pilkų, ochros, gelsvų atspalvių bažnyčių fasadų. Tai nėra atsitiktiniai pasirinkimai – dažnai spalva kyla iš medžiagos ir praktinių galimybių“, – mano R. Pikelienė.

Lyginant su Vilniaus ar Kauno vyskupijomis, kur dominuo­ja tinkuotas mūras ir reprezentatyvesni architektūriniai sprendimai, Telšių krašto bažnyčios atrodo santūresnės. Žemaitijoje bažnyčia yra arčiau bendruomenės – mažesnė, me­dinė, labiau įaugusi į kraštovaizdį. Pasak menininkės, tai atsispindi ir spalvinėje paletėje, kur paprastai vyrauja žemiški, ramūs tonai. Ypač gausu pilkų atspalvių fasadų. Jie gali būti tiek natūralaus medžio, tiek dažy­to, akmens ar tinko panaudo­ji­mo rezultatas. Ochros ir gels­vi atspalviai taip pat labai būdingi šiam regionui, o balta spalva čia pasitaiko rečiau nei, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje. Raudoni fasadai beveik visada susiję su plytų mūru ir sudaro mažesnę dalį bendros spalvinės struktūros.

Tos pačios tendencijos, įsitikinusi menininkė, būdingos ir Šilalės dekanato bažnyčioms, dažniausiai nudažytoms švelniomis, žemiškomis spalvomis – gelsvais, rudais, ochros atspalviais.

„Tai nėra  pavieniai sprendimai, o žemaičių statybinės ir dažymo tradicijos dalis. Bažnyčios spalva Šilalės dekanate nėra suvokiama kaip savarankiškas dekoratyvinis elementas. Bažnyčios nėra statiški objektai – jie gyvi, nuolat kintantys, reaguojantys į aplinką, tai ir spalva priklauso nuo medžiagos, jos senėjimo, priežiūros ir per laiką susiformavusių praktikų. Toks požiūris leidžia Šilalės dekanato bažnyčias matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip vientisą Telšių vyskupijai būdingos sakralinės architektūros fragmentą, kuriame medžiagiškumas, spalva ir vietos tradicija veikia kaip nedaloma sistema“, – teigia R. Pikelienė. 

Dažai prailgina pastato gyvenimą

„Svarbu pabrėžti, jog daugeliu atvejų fasado spalva nebuvo sąmoningas estetinis sprendimas. Ji dažnai buvo pasirenkama pagal tai, kokias medžiagas žmonės turėjo, kokių dažų galėjo gauti, kaip buvo prižiūrimas pastatas. Spalva atliko ne tiek dekoratyvinę, kiek apsauginę funkciją – saugojo medį, ilgino pastato gyvavimo laiką“, – tikina menininkė. 

Kad bažnyčių spalvos su liturginėmis spalvomis nelabai susijusios, R. Pikelienei patvirtino ir polichromijos tyrėja Elena Kazlauskaitė. Pasak architektės, tarp karų buvo laikas, kai bažnyčias labiau puošdavo, o buvo, kad tik perdažydavo. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja neslepia, kad sovietmečiu kokius pig­mentus atveždavo, tokius ir naudodavo bažnyčiai nudažyti. 

„XX a. ne tik bažnyčios, bet ir visos trobos buvo geltonos. Todėl, kad pig­mentas buvo nebrangus, jo visada buvo galima gauti. Vienu metu buvo užvežta bjauriai mėlynos spalvos dažų, bet ji neišpopuliarėjo, nes buvo tik­rai baisi. Teko matyti ir „genialių“ violetinių sprendimų. Bet buvo skurdo laikai“, – sako E. Kazlauskaitė. 

Pasak jos, seniausiais laikais bažnyčios buvo rąstinės, o dažyti jas pradėta tada, kai imtasi jas pradėjo apkalti. Medį impregnuodavo sėmenų aliejumi, jis natūraliai senėdavo ir tamsėdavo, o baltai nudažydavo tik langų rėmus ir duris. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja teigia, jog, vartant Žemaitijos inventorius, jai teko rasti įrašų, kad, tarkime, visa bažnyčia medinė, o bokštas nudažytas žaliai. Dėmesiui atkreipti dažydavo tik išskirtinius elementus. 

Kai XVII a. buvo išrastas tinkas, jo gamybai buvo pradėtos naudoti natūralios medžiagos, pirmiausia anglis ir pelenai. Iki visiško baltumo būdavo neišvalomos ir kalkės. Jos būdavo atvežamos ir užkasamos į duobę, kad natūraliai išsiburbuliuotų. Po kontakto su žeme atsirasdavo  ne tik molio, bet ir kitų medžiagų priemaišų, darančių įtaką skiedinio spalvai.

Net iš plytų pastatytų bažnyčių spalva skiriasi, nes jos žiestos iš skirtingą spalvą turinčio molio. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus krašte mūrinės bažnyčios yra šviesesnės nei kitur. 

Bažnyčių spalvas sudėliojo vitražuose

Pomėgis fotografuoti bažny­čias ir noras užfiksuoti kuo daugiau sakralinės architektūros pastatų, prieš keletą metų menininkę R. Pikelienę atvedė į Vilniaus dailės akademiją, paskatino užbaigti Įvietinto meno studijas ir apginti magistrinį darbą „Tarp šiaurės ir pietų: katalikų bažnyčių fasadų spalviniai sprendimai Lietuvoje XXI a. pradžioje“. Daugybę metų komunalinio ūkio inžiniere Jurbarke dirbusi moteris džiaugiasi, kad mokslo laipsnis, anksčiau atrodęs sunkiai pasiekiamas, motyvuoja ją tobulėti ir kurti. Į bažnyčių spalvas pažiūrėjusi menininkės žvilgsniu, R. Pikelienė jas perteikė aštuoniuose vitražuose. Jos paroda „Bažnyčių atspindžiai stikle“ jau apkeliavo didelę dalį Lietuvos. 

Septyni vitražai yra sudėlioti iš atskirų šalies vyskupijų bažnyčių spalvų stikliukų, aštuntajame sudėliotos visų 718 šalies bažnyčių spalvos. Projektui sukurti menininkė panaudojo 1799 spalvoto ir skaidraus stik­lo kvadratėlius. Dešiniajame kiekvieno vitražo kampe esantis QR kodas nuveda į bažnyčių fasadų spalvines gamas. Visų aštuonių spalvingų keturkampių centre kaip sakralumo ženk­las išryškėja kryžius, tačiau nenuskaičius kodo, neįmanoma sužinoti, kas ten slypi. Autorė įsitikinusi, jog meno kūrinys yra ne muziejaus eksponatas, jis turi žadinti smalsumą ir nudžiuginti atradimais.

„Mano patirtis rodo, kad pradėti naują gyvenimo etapą niekada nevėlu. Jei turi svajonę, reikia jos siekti. Netikėkite sakančiais, jog „tokiame“ amžiuje, kiek metų jums bebūtų, jau neva nieko negali padaryti – aš taip pat netikėjau, kad, užauginusi vaikus, pakeisiu profesiją, pradėsiu kurti, o sulaukusi šešiasdešimties baigsiu Dailės akademiją“, – netikėtomis gyvenimo permainomis džiaugiasi menininkė. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo ir autorės

Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje šie metai prasidėjo reikšmingu pokyčiu – chirurginiam gydymui pradėtas taikyti 4-os kartos CO₂ lazeris. Ši technologija leidžia atlikti itin tikslias, saugias ir tausojančias operacijas, o Vakarų Lietuvos gyventojams suteikia galimybę aukščiausio lygio pagalbą gauti arčiau namų. Iki šiol dėl šio pažangaus gydymo pacientams tekdavo vykti į Vilnių ar Kauną.

KUL Komunikacijos tarnybos inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje laukiama ypatingo muzikinio įvykio – bus pristatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris Egipte“. Tęsdamas iniciatyvą auditorijai pristatyti retai Lietuvoje atliekamus kūrinius, šiam pastatymui KVMT subūrė tarptautinę kūrybinę komandą, prie kurios jungiasi solistai iš Lietuvos ir užsienio, visa KVMT baleto trupė bei Klaipėdos Koncertų salės Kamerinis orkestras, papildytas baroko muzikos atlikėjais iš užsienio. Šio monumentalaus spektaklio generalinis rėmėjas ir globėjas – VMG grupė.

Siužetas: intrigos, valdžia ir meilė Egipte

Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris Egipte“ – viena žymiausių ir dažniausiai atliekamų barokinių operų pasaulyje. Į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą ji įsilies pirmą kartą. Kūrybinei komandai tai ypatingas įvykis, kuriam ruošiamasi itin intensyviai ir sutelktai. Kūrėjai šį pastatymą suvokia ne kaip istorinės dramos rekonstrukciją, o kaip gyvą, šiuolaikišką ir aktualų teatro kūrinį, kalbantį apie galią, smurtą, emocijas ir pasaulio griūtį.

Opera pasakoja apie Julijaus Cezario atvykimą į Egiptą. Iškilmingas politinis vizitas netrukus virsta žiaurių įvykių grandine, kuomet Cezariui įteikiama jo priešininko Pompėjaus nukirsta galva. Nuo šios akimirkos užsisuka politinių intrigų, keršto, valdžios troškimo ir asmeninių katastrofų spiralė. Kornelija ir jos sūnus Sestas netenka vyro ir tėvo, Tolomėjas mėgaujasi valdžia ir žiauria kontrole, Kleopatra rezga planus perimti valdžią, o pasaulis, kuriuo visi tikėjo, ima irti.

Kūrėjai pabrėžia, kad G. F. Händeliui istorinis tikslumas nebuvo esminis. Tai nėra opera apie „tikrąjį“ antikinį Egiptą ar Romą – tai XVIII amžiaus kūrinys, persmelktas Apšvietos idėjų ir barokinio teatro estetikos. Todėl ir šiandienos pastatyme nesiekiama tiesioginių istorinių paralelių. Spektaklyje bus stengiamasi apjungti visus tris laiko sluoksnius: istorinę Antikos įvykių faktografiją, barokinės operos estetiką ir šiandienos žiūrovo lūkesčius.

Šio pastatymo centre – ne realizmas, o emocijos. Barokinėje operoje po įvykio visada seka herojaus arija, kurioje išgyvenama tai, kas nutiko. Viskas čia hiperbolizuota, stilizuota, „daugiau nei gyvenimas“. Todėl kūrėjai atsisako operą perkelti į modernius biurus ar politinius kostiumus – tokia estetika, jų manymu, prieštarautų G. F. Händelio muzikai. Vietoj to gilinamasi į universalias žmogiškas patirtis: baimę, troškimą, netektį, drąsą, meilę, kerštą ir atgimimą.

Muzikos ir emocijų trileris

Dirigentas ir muzikos vadovas Rodrigo Calveyra (Brazilija/Prancūzija) sako, kad šis pastatymas – išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijo regione. Julijaus Cezario vaidmenį atliks Christopher Lowrey (kontratenoras, JAV/Anglija), pagrindinius vaidmenis – Lina Dambrauskaitė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Ivo Posti (kontratenoras, Estija), prie kurių prisijungs ir KVMT solistai Vilius Trakys bei Viktorija Wizner (Lenkija).

Spektaklio režisierius Tristan Braun (Vokietija) pabrėžia, kad kūrybinis procesas intensyvus, o visos detalės yra kruopščiai derinamos. „Mes esame labai laimingi ir susijaudinę. Šis pastatymas suteikia galimybę parodyti išskirtinę operą ir tai neeilinis įvykis“, – sako T. Braun.

Choreografas Nicola Mascia (Italija) atkreipia dėmesį, kad šokis šiame pastatyme nėra dekoratyvus – jis yra lygiavertis muzikai, dainavimui ir scenografijai. „Šokis perteikia jausmus, instinktus, emocinę įtampą, kurią personažai išgyvena. Mūsų tikslas – sukurti bendrą kalbą, kuri būtų suprantama tiek dainininkams, tiek šokėjams“, – sako N. Mascia.

Scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastian Ellrich (Vokietija) pristatydamas vizualinę pastatymo koncepciją, sakė: „Norime sukurti monumentalią erdvę, kuri lyg ir primintų Egiptą, tačiau kartu būtų stilizuota ir hiperbolizuota. Juodos ir blizgios spalvos, auksas, architektūrinės detalės – visa tai kuria įspūdį, kad scena yra didesnė nei gyvenimas.“ Kostiumai turi aiškių nuorodų į antikinius, Egipto siluetus, bet tuo pačiu metu primena šiuolaikinę aukštąją madą. Kaip ir G. F. Händelio laikais, scenoje matome ne „istorinius“ drabužius, o laikmečio estetiką, leidžiančią žiūrovui lengviau atpažinti save personažuose. Kleopatra spindi auksu – jos kūnas tarsi varva valdžia ir ambicija, Kornelija apsigaubia juodu skausmo ir nelaisvės sluoksniu, o Sesto figūra sąmoningai paliekama lytiškai neapibrėžta, pabrėžiant, kad svarbiausia yra ne lytis, o vaiko kelias link keršto ir brandos.

Kūrėjai šią operą suvokia kaip politinį trilerį ir kartu emocinę kelionę. Visi personažai priversti augti: Sestas turi atrasti vidinės drąsos, Kleopatra – savo tapatybę ir valdžią, Cezaris – naują politinį ir vidinį balansą. Nors kelias kupinas smurto, praradimų ir pažeminimo, pabaigoje išryškėja viltis. Įprastas pasaulis sugriuvęs, bet iš griuvėsių gimsta nauja tvarka.

Šis spektaklis nesiekia moralizuoti. Jis veikia kaip veidrodis – suteikia erdvę išgyventi emocijas, kurios kasdienybėje dažnai lieka neišsakytos. Barokinė opera, kūrėjų akimis, ir šiandien gali būti šiuolaikinis teatras: atviras, paveikus ir leidžiantis pažvelgti į mūsų pačių politines ir emocines spąstų sistemas.

Režisierius T. Braun priduria, kad „žiūrovas išgyvendamas personažų emocijas, gali atrasti paralelių ir su savo gyvenimu. Tai suteikia spektakliui universalią vertę“.

Didžiulė meninė kelionė

KVMT simfoninis orkestras savo ložę užleis Klaipėdos koncertų salės Kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), jau ne kartą įrodžiusiam savo meistriškumą baroko muzikos atlikime. Prie orkestro prisijungs istorinių instrumentų atlikėjai iš užsienio, tarp jų – barokinė arfa, viola da gamba, liutnia, barokiniai obojai, fagotai ir kiti. „Tai suteiks operai išskirtinį baroko muzikos koloritą“, – pažymi spektaklio muzikos vadovas R. Calveyra.  

KVMT vadovė Goda Giedraitytė pabrėžia, kad šis pastatymas atspindi teatro strateginį tikslą – pristatyti Lietuvoje retai statomus kūrinius bei užtikrinti stilistinę repertuaro įvairovę. „Tai – monumentalus pastatymas, apjungiantis daugybę atlikėjų ir gausią kūrybinę komandą. Norime publikai ne tik pristatyti šią operą, bet ir supažindinti su baroko muzika, jos ypatumais, tad prieš premjerą organizuosime pažintinius vakarus. Ypatingai džiaugiamės ir verslo partneryste – VMG grupė tapo generaliniu spektaklio rėmėju, o tai liudija teatro profesinį augimą ir pripažinimą“, – sako G. Giedraitytė.

KVMT pastatymas „Julijus Cezaris Egipte“ – tai ne tik operos premjera, bet ir didžiulė meninė kelionė, kurioje susilieja baroko muzika, tarptautinis kūrybinis talentas, moderni choreografija ir monumentalus vizualinis dizainas. Ši opera žada būti vienu svarbiausių Lietuvos muzikinio teatro įvykių 2026 metais, paliekančiu gilų emocinį ir estetinį įspūdį.

KVMT inform.

„Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) pernai fiksavo rekordinę gaminančių vartotojų plėtrą. Per 2025 m. prie tinklo prijungta daugiau kaip 53 tūkst. gaminančių vartotojų (GV), o bendras jų skaičius šalyje artėja prie 170 tūkst. Tai daugiau nei gyventojų Klaipėdoje.

2025-ieji: rekordų pažymėti metai

„Nuosekliai augant gaminančių vartotojų skaičiui, mūsų prioritetas – užtikrinti, kad tinklas būtų pasirengęs priimti augančią generaciją. Todėl kryptingai investuojame į tinklo patikimumą ir ieškome sprendimų, leidžiančių tęsti atsinaujinančios energetikos plėtrą. Gaminantiems vartotojams taip pat siūlome papildomas paslaugas – viena jų yra pernai pristatytas individualus elektrinių efektyvumo vertinimas“, – sako ESO vadovas Renaldas Radvila.

2025 m. ESO gaminantiems vartotojams pirmą kartą parengė individualų energetinio efektyvumo vertinimą, leidžiantį efektyviau valdyti elektrines. Tai nauja nemokama paslauga, kuri bus standartinė – individualią analizę pasibaigus aktyviam saulės sezonui kasmet gaus visi gaminantys vartotojai, jais esantys ilgiau nei 12 mėnesių. Taip pat ESO sudarė palankesnes sąlygas įsirengti mažos galios elektrines – sumažino biurokratinę naštą, sutrumpėjo procesas.

2025-ieji atsinaujinančios energetikos sektoriui buvo rekordiniai: iš viso prijungti 53,5 tūkst. gaminančių vartotojų. Iš jų 33,6 tūkst. įsirengė elektrines ant savo pastatų ar šalia sklypuose, o beveik 19,9 tūkst. tapo nutolusių atsinaujinančios energetikos parkų klientais.

Atsinaujinančios energetikos plėtra išlaikė pagreitį ir šaltuoju periodu – gruodį prie tinklo viso buvo prijungti 3 tūkst. gaminančių vartotojų: iš jų 1,4 tūkst. įsirengė elektrines ant pastatų stogų ar šalimais sklype, o 1,6 tūkst. tapo nutolusiais gaminančiais vartotojais.

„Pastaruoju metu pastebime tendenciją, kad nutolusių gaminančių vartotojų skaičius auga, o gruodį pirmą kartą naujai prijungtų nutolusių gaminančių vartotojų skaičius viršijo įsirengusiųjų stogo elektrines. Tai reikšmingas pokytis – iki šiol tarp gaminančių vartotojų vyravo stogo elektrinių savininkai, o nutolę gaminantys vartotojai įprastai sudarė kiek daugiau nei trečdalį“, – pastebi R. Radvila.

Pasak ESO vadovo, pastaraisiais mėnesiais ši proporcija keitėsi: lapkritį 44 proc. naujų GV buvo nutolę, spalį – daugiau kaip 40 proc. Šie duomenys taip pat rodo, kad gaminantys vartotojai aktyviai naudojasi galimybe dalį savo elektrinės priskirti nutolusiam objektui. Pavyzdžiui, galima turėti elektrinę įsirengus sodyboje, bet, jei užtenka pajėgumų, dalį jos priskirti kitam turimam objektui, tarkime, butui ir pan.

„Tai dar kartą įrodo, kad kiekvienas ESO klientas gali tapti gaminančiu vartotoju – šios galimybės neriboja nei būsto tipas, nei jo vieta, o pasiekus tinklo pralaidumų ribas, skatina ieškoti optimaliausių alternatyvų“, – pažymi R. Radvila.

Metinė generacija augo beveik 45 proc.

Sparčiai augantis gaminančių vartotojų skaičius reikšmingai didina jų generaciją: palyginti su 2024 m., pernykštė augo beveik 45 proc. Gaminantys vartotojai pernai į tinklą patiekė 1,4 TWh (teravatvalandžių) energijos, 2024 m. šis skaičius siekė 1 TWh.

„Orų prasme 2025-ieji gaminantiems vartotojams buvo gana prasti metai: saulėtų valandų fiksuota 16 proc. mažiau, bet bendri generacijos skaičiai – įspūdingi. Buvo mėnesių, kai gaminančių vartotojų į tinklą patiektos energijos kiekis užtikrino apie penktadalį šalies suvartojimo“, – pažymi R. Radvila.

Šiuo metu visų gaminančių vartotojų įrengtoji galia siekia apie 2,2 GW (gigavato), o leistina generuoti galia – 1,8 GW. Vien per 2025 m. prijungtų gaminančių vartotojų įrengtoji galia sudarė apie 567 MW (megavatus), iš jų 174 MW priskirta nutolusiems gaminantiems vartotojams.

Gruodį prijungti 3 tūkst. gaminančių vartotojų į šį skaičių pridėjo 40,7 MW įrengtos galios (leistina generuoti galia siekė 16 MW), o nutolusiems gaminantiems vartotojams buvo priskirta 4,4 MW galios. Visų jų metinė generacija galėtų siekti iki 10 GWh.

Per gruodį buvo sulaukta 2,5 tūkst. gaminančių vartotojų paraiškų: iš jų 2,1 tūkst. – naujų, o 368 klientai didinosi turimą galią.

Kaupiklis: daugiau efektyvumo ir autonomijos

ESO vadovas R. Radvila pažymi, kad 2025-ieji ne tik sumušė atsinaujinančios energetikos sektoriaus rekordus, bet ir atnešė su tuo susijusius iššūkius, vienas jų – tinklo apkrovos didėjimas.

„Norėdami užtikrinti, jog Vyriausybės siekis iki 2028 m. pasiekti 200 tūkst. gaminančių vartotojų, taip užtikrinant didesnę gyventojų energetinę nepriklausomybę, būtų įgyvendintas, kartu su Energetikos ministerija ieškome sprendimų. Išplėtėme galimybes jungti prie tinklo mažos galios elektrines, sukurtos paskatos į jas investuoti“, – pažymi R. Radvila.

Energetikos ministerija inicijavo paramą mažos leistinos galios elektrinių  įrengimui su kaupikliu: ši technologija užtikrina didesnę energetinę autonomiją, o su atitinkama įranga leidžia veikti energetinės salos režimu. Parama skiriama už 5 kW saulės elektrinę ir 10 kWh elektros energijos kaupimo įrenginį, kai leistina generuoti galia į tinklą yra ne didesnė kaip 1 kW. 

Tam, kad gyventojams būtų paprasčiau įsirengti tokias sistemas, ESO supaprastino sąlygas prijungti mažos galios elektrines. Iki 1 kW padidinta leistina generuoti galia, saulės elektrines prijungiant be techninių sąlygų. Anksčiau ši riba buvo 0,8 kW.

Kaupiklio technologija gaminantiems vartotojams leidžia sutaupyti, nes sumažinama į tinklą generuojamos energijos dalis, taigi sumažėja atsiskaitymo už pasinaudojimą tinklais dalis. Vidutiniškai per parą 5 kW galios saulės elektrinė pagamina apie 21 kWh energijos, bet tiesiogiai namai pajėgūs suvartoti tik apie ketvirtadalį pagamintos energijos. Be to, iki 1 kW galios perteklių galima generuoti į tinklą, per parą tai sudaro iki 8 kWh energijos, kuri gali būti kaupiama ir sunaudojama pasibaigus sezonui.

Lilija EIZINTIENĖ 

ESO ryšių su visuomene projektų vadovė 

Sausio 28 d. užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys susitiko su Europos Sąjungos valstybių ambasadoriais Lietuvai. Susitikime buvo aptarta ES parama Ukrainai, transatlantiniai santykiai, Europos saugumo ir gynybos, sankcijų Rusijai ir Baltarusijai klausimai.

K. Budrys ragino ES valstybes skubiai rasti būdų atliepti paramos Ukrainos energijos sektoriui poreikius, perduoti karinę paramą jo apsaugai. Ministras akcentavo, kad ES turi skubiai užbaigti susitarimą dėl 90 mlrd. eurų paskolos Ukrainai, užtikrinant galimybę lanksčiai finansuoti skubiausius karinius poreikius, taip pat sparčiai priimti sprendimus dėl Ukrainos narystės ES artimiausiu metu.

„Neturime pamiršti, kad Ukraina šiuo metu gina Europą – savo gyvybėmis ir krauju. Teisinga ir tvari taika Ukrainoje yra Europos saugumo prioritetas, nes be jos nebus taikos ir stabilumo visame kontinente. Turime ne tik daryti politinius pareiškimus, bet priimti būtinus sprendimus – savo ir Ukrainos saugumui“, – kalbėjo ministras.

Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, ES turi elgtis ryžtingiau didinant spaudimą Rusijai, nes tai yra būdas palaužti agresoriaus karo ekonomiką. Ministras paragino ES valstybes kuo greičiau sutarti dėl 20-ojo sankcijų paketo, kuriame turi būti numatytos priemonės energetikos, finansų ir technologijų sektoriams, sankcijos „Lukoil“ ir griežtesni apribojimai Rusijos šešėliniam laivynui.

K. Budrys taip pat teigė, kad Europa negali ignoruoti geopolitinių pokyčių ir saugumo situacijos pasaulyje ir privalo sparčiau stiprinti savo gynybinius pajėgumus ir didinti investicijas į saugumą.

„Pasaulis keičiasi ir laikas Europai miegoti ant debesies baigėsi. Europa turi pereiti nuo strateginių dokumentų rašymo prie realaus jų įgyvendinimo“, – kalbėjo ministras.

Ministras su ES ambasadoriais taip pat aptarė transatlantinių ryšių stiprinimą. K. Budrys teigė, kad Europos ir JAV saugumo partnerystė yra gyvybiškai svarbi ir būtina ją plėsti ir stiprinti.

Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Visuomenės informavimo skyriaus inform. ir nuotr.

Atokiame Pajūrio seniūnijos vienkiemyje gyve­nanti kraštietė gerokai nustebo, savo kieme pa­mačiusi kastuvais mojuojančius vyrus. Netrukus nuostabą pakeitė dėkingumas – nuo sniego pusnių ją vadavo Lietuvos kariuomenės Lietuvos di­džiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pės­tininkų brigados „Žemaitija“ Brigados gene­ro­lo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono ka­riai. Be didelių ceremonijų, tyliai ir užtikrintai, jie atvyko ten, kur pagalbos reikėjo labiausiai. Gau­saus snygio sukaustytame Pajūrio miestelyje ka­riai darbavosi nuo ankstaus ryto – valė kelius, pės­čiųjų takus, privažiavimus prie bažnyčios, pa­rapijos namų, kitų svarbių įstaigų. Jiems tai – ne pareiga, o natūralus bendruomeniškumo gestas. „Vieniems tokios pusnys – tikras vargas, o mūsų kariams tai galimybė padėti“, – po talkos šypsojosi artileristai, nuo pat įsikūrimo Pajūryje aktyviai įsitraukę į miestelio gyvenimą.

Jūratė KIELĖ

Srž. Vido STAŠAIČIO,

Irmos KRUŠIENĖS,

visuomenės informavimo specialistės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Nepasakysi, kad praėjusi savaitė buvo šykšti vietinių ar tarptautinių įvykių, tačiau komentuoti lyg ir nėra ką. Lietuvoje toliau liepsnoja aistros dėl Kapčiamiesčio poligono, išplitusios į 8 kilometrų ilgio protesto grandinę. Nerimsta Remi­gijaus Žemaitaičio pasistumdy­mo šalininkai ir priešininkai, kaž­kuo primenantys Miuncheno alu­dės „Bür­gerbräukeller“ atmosferą Hitlerio nacionalsocialistams ver­žian­tis į valdžią 1923 m. lapkri­čio pradžioje... 

Galima vardinti ir daugiau mūsų skaldomos visuomenės simptomų, bet galų gale viską papuošė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio bei Lenkijos vadovo Karolio Nawrockio atvykimas į Vilnių. Jie dalyvavo 1863–1864 m. sukilimo 163-iųjų metinių minėjimo iškilmėse. Pastarąjį kartą V. Zelenskis Lietuvos sostinėje lankėsi pernai birželį vykusiame Vilniaus viršūnių susitikime. Tuomet šių eilučių autoriui teko dalyvauti neįtikėtinai gausiame ir šiltame Ukrainos vadovo sutikime sostinės Lukiškių aikštėje. 

Ir nors apžvalgininkai įžvelgia žymius pėdsakus politiko veide paliekančius nuovargio ženklus, tačiau jo nuoseklios pastangos pasiekti taiką Ukrainoje negali nežavėti. Kremliaus propaganda nuolat primena, kad jis buvo „tik klounas“, juokinęs žiūrovus, bet šiandien tai skamba kaip komplimentas neprofesionaliam politikui, įrodžiusiam, jog svarbiausia žmoguje – patriotinis nusiteikimas, meilė savo kraštui, neapykanta okupantui. Pagalvojau, kad tai galėtų skambėti kaip priesakai mūsų valdantiesiems politikams...

Bet grįžkime į istoriją, kuri taip pat mus šio bei to moko. 

1863–1864 m. sukilimas, dar vadinamas Sausio sukilimu, buvo „Tautų pavasario“, nusiritusio per Europą po 1848 m. ir apėmusio apie 50 šalių, tąsa. Rusijos imperatoriai, sunaikinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir užgrobę didžiules teritorijas iki pat Prūsijos ir pagal Prancūzijos Napoleono kodeksą (Code Napoléon) gyvenančią Suvalkiją (Sūduvą), represijomis jau negalėjo sulaikyti pasipriešinimo. Varšuvos kunigaikštystė, Prancūzija po Napoleono, o ir Suvalkija, kurios ekonominė ir visuomeninė raida pagal prūsų ir prancūzų tvarką buvo pažangesnė, nes laisvesnė, tapo pavyzdžiu lenkų ir lietuvių bajorijai. 

Troškimas nusikratyti svetima valdžia vertė lietuvius palaikyti ryšius su Varšuva, Krokuva, Poznane, Kyjivu ir emigrantais Vakaruose. Rusijos caro valdžia buvo susilpnėjusi po Krymo karo, bet represijos nesiliovė, ypač 1840 m. panaikinus III-iąjį Lietuvos statutą ir įvedus žiaurius Rusijos imperijos įstatymus. 

Didelį stimulą pokyčiams davė 1859 m. kilęs Austrijos ir Italijos karas, o Rusijoje ėmė kurtis pogrindinės studentų organizacijos, kurioms priklausė būsimi Sausio sukilimo vadai. Ir nors 1861 m. vasario 19 d. caras Aleksand­ras II panaikino baudžiavą, Varšuvoje prasidėjusio bruzdėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Fiksuojama, kad Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią beveik visame krašte. Įdomu, jog sukilėliai kvietė pagalbą iš užsienio, bet pulkininko Teofilio Lapinskio vadovaujama burlaiviu iš Londono plaukusi 120 žmonių ekspedicija baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje 1863 m. birželio 11 d. šalia prūsų valdomos Juodkrantės žuvo dalis savanorių, kiti išsislapstė Švedijoje ir kitur.

1863 m. gegužės 13 d. į Vilnių atvyko vėliau Koriku pramintas generalgubernatorius Michailas Muravjovas, be skrupulų šaudęs kunigus, bajorus, sukilimo iniciatorius. Sukilimas galutinai numalšintas 1864 m. rudenį, o vienas iš represijų priemonių – tais metais įvestas lietuviškos spaudos draudimas, galiojęs iki 1904 m. Oficialiai buvo draudžiami ne tiek lotyniški, kiek lenkiški rašmenys. Bandant apeiti draudimą, lietuvių abėcėlėje buvo atsisakyta raidės w. Paskui visi lietuviški leidiniai turėjo būti leidžiami tik kirilica...

Jau nemažai rašyta apie sukilimo vadų likimą. Prieš šešerius metus 20-ies jų palaikai perkelti į Rasų kapinių koplyčią. Tiesa, iš 22 mirties bausme nuteistų sukilėlių išsigelbėjo tik Zig­mantas Mineika: viena kripta kop­ly­čioje ilgą laiką buvo tuščia. Grafu Mon­tekristu pravardžiuojamą bajorą iš Aš­menos apskrities nuo kilpos išgelbėjo tik Prūsijos ministro pirmininko, būsimo antrosios Vokietijos kanclerio Otto fon Bismarcko, vadovavusio tarptautinei kalinių padėtį Rusijoje prižiūrinčiai komisijai, užtarimas... 

Visi šie lietuvių, lenkų, gudų, ukrainiečių kryžiaus keliai suponuoja viena moralą: mūsų ir kaimynų istorija yra susipynusi į vieną išgyvenimų kamuolį, todėl ją reikia ne tik branginti, ją įsiminti, bet ir iš jos mokytis. Visais laikais rytinis kaimynas nerimsta. Apleidęs savo šiaurines teritorijas jis ir šiandien gviešiasi išvystytų žemių, į pažangias civilizacijas žengia su kardu. 

Sentencija iš Biblijos: ir tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Šv. Matas, 26.52).

Česlovas IŠKAUSKAS

Niekas negali sutrukdyti žmogui šeimininkauti savo privačioje valdoje ir nusistatyti tokias taisykles, kokių pats nori, tačiau viešoje vietoje galioja valstybės priimti įstatymai ir savivaldybės tarybos pa­tvirtintos taisyklės. Todėl kai užsinorima nusistatyti savo tvarką, žmonės juokauja, kad arba žmogus įsivaizduoja esąs labai reikš­mingas ir jam įstatymai negalioja, arba tiesiog jis sau leidžia savivaliauti, ignoruodamas bendras taisykles.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7