Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras klausytojams ruošia dar vieną 40-ojo sezono premjerą – lapkričio 5 ir 6 d. bus pristatytas režisierės Dainos Adamos muzikinis spektaklis „Smėlio čakona“. Pastatyme susipins Johanno Sebastiano Bacho muzika, Mažosios Lietuvos istorija ir žmogaus likimo vingiai. Lapkričio 7-ąją spektaklis bus parodytas ir Nidoje, kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

„Smėlio čakonoje“ Mažosios Lietuvos istorija atsiskleidžia per žmonių likimus, jų tarpusavio ryšius, praradimus ir pastangas išsaugoti tai, kas svarbu: kalbą, tapatybę, tradicijas. Spektaklio dramaturgijos pagrindą sudaro Johanno Sebastiano Bacho kantata „Ich habe genug“ (BWV 82), Tomo Sakalausko knygos „Čakona“ motyvai ir originalūs režisierės D. Adamos tekstai. Muzika, balsas, judesys, šviesa ir vaizdas čia kuria bendrą sceninį pasakojimą, kuriame svarbu ne vien tai, kas išdainuojama ar ištariama, bet ir tai, ką žiūrovas gali pajusti ar atrasti pats. Šis pastatymas nėra nuoseklus, istoriniais įvykiais besiremiantis pasakojimas – spektaklio kūrėjai į krašto praeitį žvelgia per asmenines patirtis, o praeitį supina su vaizduote.

Ilgai nešiota idėja pagaliau virsta realybe

Spektaklio režisierė ir koncepcijos autorė D. Adama pabrėžė, kad Mažosios Lietuvos istorijos ir J. S. Bacho muzikos jungtis – neatsitiktinė. Klaipėdos krašto istorijoje vokiškoji kultūra paliko ryškų pėdsaką, tad ir  ieškant būsimo kūrinio meninių sprendimų šios sąsajos atsirado tarsi savaime.

„Spektaklyje susipina pajūrio tema, Mažosios Lietuvos istoriniai aspektai, o, ko gero, svarbiausia – perteikiama vidinė žmogaus kelionė. Būtent J. S. Bacho muzika leidžia mums papasakoti apie žmogaus nerimą, izoliaciją, susvetimėjimą ir galiausiai suartėjimą“, – kalbėjo D. Adama.

Vienu iš pastatymo impulsų tapo ir Tomo Sakalausko knyga „Čakona“, kūrėjai palikusi didelį įspūdį. Pavadinime įrašyta muzikinė forma ilgainiui susisiejo su kitomis režisierės mintimis. Režisierė pabrėžė, kad spektaklyje nesiekiama pažodžiui atkartoti nei literatūros kūrinio, nei konkrečios muzikinės formos. „J. S. Bacho muzika natūraliai leidžia pereiti į tekstus ir juos interpretuoti ne pažodžiui, bet kontrapunktiniu būdu, atskleidžiant kitus elementus, kitus niuansus“, – aiškino ji.

Šiemet minimos Prūsijos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės taip pat rado vietą spektaklyje. Pasak režisierės, su Klaipėdos istorija susijusi karalienės asmenybė tapo dar viena simboline jungtimi tarp vokiškosios kultūros ir Mažosios Lietuvos praeities.

Istorija, kuri keičia gyvenimus

„Smėlio čakonos“ veikėjai – dvi seserys, jų gyvenime atsirandantis mokytojas ir jo ugdomi vaikai. Spektaklyje iškyla maro paliesto kaimo, nykstančių namų, gimtosios kalbos ir prarandamos savasties motyvai. Vis dėlto režisierė įspėja, kad žiūrovams nereikėtų tikėtis tradicinio siužeto su aiškia įvykių seka. „Istorija vystosi per seserų buvimą kartu, o sykiu ir per vyrą, kuris įsipina į abiejų jų gyvenimą ir suvaidina jame tam tikrą vaidmenį“, – pasakojo kūrėja.

Paklausta, kuo ši istorija gali būti artima šiandienos žmogui, D. Adama pirmiausia užsiminė apie būsenas, kurias skirtingais laikais patiria kiekviena karta. „Tie vidiniai dalykai, visos tos įtampos ir atoslūgiai, tas tikėjimas, kad yra viltis ir vėl jos lyg nėra… Tai lemia mūsų geografija, mūsų būtis šiame krašte, kur visą laiką kažkas vyksta“, – svarstė režisierė.

Anot jos, J. S. Bacho muzikoje juntamos gyvenimo ir mirties temos, žmogaus trapumas, susitaikymas ir viltis persikelia ir į spektaklio tekstus. „Visa tai tarsi nuotrupos siužete nugula iš tų seserų, mokytojo, vyro gyvenimo. Bet kartu paliečiama ir gimtoji kalba, jos nykimas“, – kalbėjo D. Adama.

Ypatingą reikšmę spektaklyje įgyja smėlis, kurio pustymas keitė pajūrio gyventojus, jų gyvenamąją aplinką. Režisierės teigimu, šis įvaizdis  tampa žmogaus vidinių išgyvenimų atspindžiu. Kūrėjai svarbu ir tai, kad spektaklis kalbėtų apie gimtosios kalbos bei kultūrinės tapatybės išsaugojimą. Mažosios Lietuvos istorijoje šie klausimai buvo labai svarbūs, o šiandien, kai pasaulis vėl išgyvena neramius laikus, jie skamba ne mažiau aktualiai.

Kūrybinė komanda

Naujajame spektaklyje susibūrė įvairių sričių kūrėjai. Muzikinei pastatymo daliai vadovauja dirigentė Adrija Čepaitė, scenografiją ir kostiumus kuria Jolanta Rimkutė, šviesų dailininkas – Edvardas Osinskis, aranžuotojas ir garso menininkas – Lukas Butkus.

Pagrindinius vaidmenis atliks solistai Rita Petrauskaitė (Baltoji moteris), Ernesta Stankutė (Juodoji moteris) ir Gytis Šimelionis (Vyras). Kartu su jais scenoje pasirodys Klaipėdos vaikų operos studijos mokiniai.

Tokie pastatymai kaip „Smėlio čakona“ Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui svarbūs ir dėl galimybės puoselėti Vakarų Lietuvos kultūrinį savitumą. Greta pasaulinio repertuaro operų, baletų ir miuziklų siekiama ne mažiau dėmesio skirti pastatymams, kurių temos ir meninės idėjos gimsta iš paties krašto istorijos, žmonių ir kūrėjų patirties.

Muzikinio spektaklio „Smėlio čakona“ premjera – lapkričio 5 ir 6 d., 18.30 val., Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Marios“. Lapkričio 7 d., 18.30 val., spektaklis bus rodomas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

KVMT inform.

Donaldas Trumpas vis labiau su­ka agresorės Rusijos farvateriu, ir Europoje dėl auga nerimas. Juo labiau, kad ir kiti Ukrainos part­ne­­riais laikomi žemyno lyde­riai vengia kritikuoti D. Trumpo po­litiką, taip pat pataria elgtis ir Uk­rai­nai. Jie kaip ir Kyjivas tampa JAV įkaitais, nuolat skelbiančiais, kad be Vašingtono pastangų Europos saugumas pakimba ant plauko. 

Prabėgusią savaitę apžvalgininkai Uk­rainai vadina „juoda“. Sandėris su Ru­sija dėl dyzelino, nedraugiška D. Trum­po retorika Volodymyro Zelenskio atžvilgiu, palydovinės žvalgybos sistemos „Starlink“ dirbtiniai trikdžiai, pagaliau JAV prezidento atsisakymas įvesti Rusijai „pragariškas“ sankcijas gerokai pakerta pasitikėjimą kažkada „pasaulio žandaru“ vadinta Amerika. 

Įvairūs analitikai spėlioja, kas pasidarė su Jungtinėmis Valstijomis, kaip ir su rusais užzombintais amerikiečiais, jų Kongresu, kuris bus perrinktas po dviejų savaičių, bei 80-mečiu jų lyderiu, aklai besiveržiančiu į Nobelio taikos premijos laureatus. Vertindami D. Trumpą, psichoanalitikai mano, jog tai narcizinis stambaus oligarcho pavyzdys, kai derybinius sugebėjimus jis automatiškai perkelia į didžiąją politiką, atmetant visuotinai priimtas demokratines vertybes. 

Šįkart nesiimsiu analizuoti jo santykių su Rusija ir Ukraina, tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 m. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas demonstruoja tokį prieraišumą Mask­vai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės...

Turiu galvoje 1987-uosius, kai 40-metis Niujorko nekilnojamojo turto rinkos magnato sūnus, perėmęs iš tėvo viešbučių, kazino ir statybos kompanijos vairą, kartu su žmona, čekų slidininke ir modeliu Ivana Marie Zelníčková, liepą atvyko į Maskvą agentūros „Inturist“ kvietimu. Šią agentūrą, kaip ir visą visuomeninį gyvenimą, kontroliavo KGB. Tuo metu, kai M. Gorbačiovas jau buvo paskelbęs „glasnostj“ kursą, sovietinis saugumas, neva pritraukdamas investicijas, verbavo užsienio verslininkus atlikti žvalgybines funkcijas. D. Trumpui buvo siūloma statyti elitinį viešbutį Maskvos centre. Būtent tuo metu, kaip prieš dešimtmetį paliudijo buvęs KGB 6-osios valdybos karininkas bei Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas Alnuras Musajevas, verslininkas ir užkibo ant saugumo kabliuko. Jam esą buvo suteiktas „Krasnovo“ slapyvardis. D. Trumpo buvo prašoma teikti informaciją apie JAV galimybes vystyti statybų verslą Sovietų sąjungoje ir daryti įtaką Amerikos ekonomikai rinktis reformų keliu sukančią šalį. 

Užsieniečių verslininkų verbavimo praktiką patvirtino kiti liudininkai, pavyzdžiui, buvęs KGB bendradarbis Jurijus Švecas, dirbęs saugumo rezidentūroje Vašingtone, tapęs svarbiausiu Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo liudininku. Minimas ir JAV specialaus prokuroro Roberto Muellerio tyrimas, kaip rusų operatyvininkai kišosi į D. Trumpo rinkimų kampaniją 2017–2019 m. Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė leidinio „BuzzFeed“ 2017 m. paskelbtas vadinamas „Stylo dosjė“ – britų žvalgybininko Christopherio Davido Steele‘o dokumentų rinkinys apie tai, kad Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai neva Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį... 

Nei seno saugumiečio A. Musajevo liudijimas (jo „Facebook“ paskyroje yra ir nuotrauka iš D. Trumpo susitikimo su M. Gorbačiovu), nei keli tyrimai dar neįrodo ano meto JAV statybų magnato pažinties su SSRS užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Juk sunaikinęs saugumo dokumentus, Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį. Bet dirbdamas kontržvalgyboje jis turėjo priėjimą prie KGB archyvų. Tad šiandien ne be reikalo internautai juokauja, kad „Krasnovo“ agentūrinę veik­lą išduoda jo mėgstamas raudonas kaklaraištis...

Gali būti, kad jau keli dešimtmečiai, kaip D. Trumpas Putino „pakabintas ant kabliuko“. Net nebūtina nešti KGB agento naudą. Psichologai sako, jog žmogaus pasąmonėje ilgam išlieka prieraišumas praeičiai, svarbiems įvykiams ir žmonėms. Jis nevalingai tampa jo įkaitu. Todėl, patekęs į atsakingą postą, politikas priima sprendimus, kurie primena malonius jo gyvenimo posūkius. Jis jaučia turįs gražinti skolą. Taip agentūrinės veiklos asas Putinas gali valdyti 47-ąjį Amerikos prezidentą. 

Šiandien išaušo 1700-oji Rusijos karo Ukrainoje diena. Du skirtingo pasaulio diktatoriai vienijasi ir dirba ranka rankon, kad Europą užtrauktų juodais debesimis.  

Česlovas IŠKAUSKAS

Kai standartiniai baldai netinka pagal matmenis, spalvą ar funkcionalumą, išeitimi gali tapti individualus projektavimas. Kaip išvengti dažniausių klaidų ir į ką atkreipti dėmesį, pasakoja „Senosios Baldinės“ tinklo baldų specialistė Judita Vaičekauskienė.

Pradėkite nuo poreikių, o ne nuo spalvos

„Pirmiausia siūlau pagalvoti, kokius daiktus balde laikysite ir kaip juo naudositės kasdien“, – sako Judita. 

Vieniems svarbiausia tikslus plotis ar gylis, kitiems – stalčių apkrova, lentynų aukštis ar galimybė po baldu pravažiuoti robotui siurbliui. Individualiai projektuojant korpusinius baldus galima numatyti norimą stalčių ir durelių skaičių, jų išdėstymą, rankenėles, kojeles bei lentynų aukštį. Tai aktualu ne tik svetainėje ar miegamajame, bet ir prieškambaryje, virtuvės ar pagalbinėse patalpose.

Matmenys: svarbūs ne vien centimetrai ant sienos

Prieš užsakant būtina išmatuoti baldui skirtos vietos plotį, aukštį ir gylį, įvertinti praėjimus bei kitus šalia esančius daiktus. „Kartais žmonės pamiršta rozetes. Tuomet paaiškėja, kad baldas jas užstoja ir jo nebegalima pristumti prie sienos“, – pastebi specialistė. 

Reikia pagalvoti ir apie pristatymą: ar jau surinktas baldas tilps pro duris, koridorių ar laiptinę. Jei ne, galima tartis dėl nesurinkto baldo.

Vidaus išdėstymas lemia patogumą

Jeigu vietos mažai, verta išnaudoti patalpos aukštį, rinktis gilesnius stalčius ar platesnes lentynas. Lentynoms galima numatyti papildomas tvirtinimo angas, kad jų aukštį vėliau būtų galima reguliuoti. Sunkesniems daiktams svarbu parinkti tinkamus stalčių bėgelius ir patikrinti jų leistiną apkrovą. Juditos siūlomų projektų atveju tam tikri švelnaus uždarymo stalčiai gali atlaikyti iki 30 kg, tačiau konkrečias galimybes būtina aptarti prieš užsakant.

Spalvos ir dizainas – derinami prie namų

Individualus projektavimas leidžia pritaikyti baldą prie jau turimo interjero. Galima derinti skirtingas korpuso ir fasadų spalvas bei tekstūras, rinktis įvairius pagrindus ir viršutines plokštes. 

„Turime 76 spalvų ir tekstūrų paletę. Tačiau svarbiausia, kad pasirinkimas derėtų ne tik prie kitų baldų, bet ir prie žmogaus kasdienybės“, – sako Judita. Jos pastebėjimu, klientai labiausiai mėgsta natūralaus medžio atspalvius ir kašmyro spalvą.

Kai standartinis sprendimas nepadeda

Specialistė prisimena klientą, kuris, įsigijęs svetainės baldų komplektą, suprato, kad televizoriaus spintelė per aukšta, o garso aparatūrai trūksta vietos. Kartu buvo suplanuotas naujas baldas: jo matmenys pritaikyti aparatūrai, o išvaizda suderinta su jau turimais baldais. 

„Toks rezultatas ir yra individualaus projektavimo prasmė – ne vien gražus baldas, bet konkrečios problemos sprendimas“, – teigia ji.

Ar individualus baldas būtinai brangus?

Galutinę kainą lemia pasirinktos plokštės, baldo matmenys, stalčių ir lentynų skaičius, furnitūra bei komp­lektacija. Kartais verta palyginti kelis to paties baldo variantus – pavyzdžiui, su paprastais ir švelnaus uždarymo bėgeliais. Judita su klientais pirmiausia aptaria poreikius, nubraižo projektą ir siunčia jį gamintojui kainai apskaičiuoti. Taip sprendimą galima priimti žinant konkrečią sumą. Jos aptariamų baldų gamyba paprastai trunka iki mėnesio.

Trys patarimai prieš apsisprendžiant

Įvertinkite, ką balde laikysite; kruopščiai išmatuokite ne tik jo vietą, bet ir įnešimo kelią; įsivaizduokite, kaip baldas atrodys ir veiks bendroje erdvėje. 

„Man svarbiausia, kad žmogus būtų patenkintas ne tik gavęs baldą, bet ir naudodamasis juo kasdien“, – sako J. Vaičekauskienė. 

Dėl individualiai projektuojamų korpusinių baldų galima pasikonsultuoti „Senosios Baldinės“ salone Šilalėje, V. Kudirkos g. 7.

Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi moteris, kuriai tenka į gydymo įstaigas vežioti pagyvenusius ligotus savo tėvus – pasirodo, ties pagrindine rajono gydymo įstaiga esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje vietų neįgaliųjų automobiliams nebeliko.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Nuo moliūgų šviesos ir šokių ritmų iki gilių pokalbių bei kino seansų – artimiausių dienų gidas kviečia atverti duris įvairiapusei kultūrai. Ap­žvelgiame įdomiausius renginius, kuriuos šią savaitę verta įtraukti į savo planus. 

Šilalės bibliotekoje šią savaitę bus rodomi dar du festivalio „Nepatogus kinas“ filmai. Rytoj, spalio 21 d., 16 val., vyks filmo „Bialiackis“ peržiūra, o po jo lauks diskusija su kviestiniu svečiu. Spalio 22 d., 13 val., biblioteka pakvies į juostos „80 piktų žurnalistų“ peržiūrą. Po filmo bus siūlomos refleksijos užduotys 10-12 kl. mokiniams. Filmų peržiūros – nemokamos. 

Rytojaus pavakarę Kaltinėnų kultūros namuose vyks edukacinio ciklo „Mūsų meistarni“ susitikimas, kviečiantis į gardžias dirbtuves „Žagarėliai ir kisielius“. Šioje etninės plėtros prog­ramos pamokoje edukatorės dalinsis kulinarinėmis paslaptimis, užsiėmimai nemokami, tačiau būtina išankstinė registracija.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus tęsia renginių ciklą „Vėlių mėnuo“, pasakojantį ir primenantį Vėlinių tradicijas bei kviečiantį atrasti prasmingą kultūrinę alternatyvą Helovynui. 

Spalio 22 d., 16 val., muziejuje vyks susitikimas su kun. dr. Sauliumi Stumb­ra, spalio 27 d., 17 val., Kvėdarnos kultūros namuose paskaitą „Kapinių kultūra Lietuvoje“ skaitys lektorė Evelina Viktorija Žemeikytė, o spalio 29 d., 18 val., muziejaus direktorė, kultūrologė Renata Jančiauskienė ves ekskursiją po Kvėdarnos kapines „Vėlių takais“. Visi šie renginiai yra nemokami.

Netrūksta ir pramogų. Štai spalio 20 d., 18 val., Tauragės kultūros cent­re pasirodys legendinis Juozas Erlickas su nauja programa „Šį kartą”. Autorius ją pristato taip: „Galiu pasakyti tik tiek: šį kartą bus taip. Aną kartą buvo anaip. Kitą kartą bus kitaip. O dar kitą kartą gal nebebus niekaip” (bilietus platina www.bilietai.lt).

Šilalės Atviras jaunimo centras spalio 22 d. 14–29 m. jaunuolius kviečia į nemokamą išvyką „Autobusu į Marsą“ – į Naująją Akmenę, į marso kraštovaizdį primenantį Menčių klinčių karjerą. 

Po metų Tauragės Kartų parkas vėl prisipildys moliūgų šviesos – spalio 22-ąją čia rengiamas „Bėgimas su moliūgu“ ir šuniukų lenktynės. Registracija nuo 17 val. vyks parko saloje, organizatoriai kviečia atsinešti savo išskaptuotą moliūgą ir kartu jį įžiebti. Po lenktynių vyks teatralizuotas pasirodymas „Eros pabaiga“ kartu su „Amadeus Dance“ šokio klubo pasirodymu, Panevėžio Purpurinio choro koncertas, dalyvių lauks karšta moliūgų sriuba, karališkojo sodo vaišės, saldumynai, piešimas ant veidų, kaukių gamyba ir kt.

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ tą patį vakarą, spalio 22 d., 19.30 val., vyks diskusija „Kaip stiprinti Lietuvos komandinę dvasią?“. Joje dalyvaus laidų vedėjas Arūnas Valinskas bei krepšinio treneris Dainius Adomaitis, o diskusijose bus kalbama apie šalies saugumą, bendruomeniškumą, istoriją bei mūsų visų ateitį. 

Spalio 24 d. Pagramantyje (Tauragės r.) šilališkiai laukiami žygyje, kviečiančiame pažinti Pagramančio kraštą iš arčiau. Dalyviai galės rinktis iš 11 km, 16 km, 28 km ir 32 km trasų, maršrutai drieksis Pagramančio regio­ninio parko teritorijoje, pro gamtos, istorijos ir kultūros objektus. Bilietus platina tickets.paysera.com.

Tuo tarpu Skaudvilės kultūros cent­re spalio 24 d., 12 val., vyks šokių festivalis „Skaudvilės kviestinis“, kuriame pasirodys ir Šilalės „Mainytinis“, „Laukiva“ bei „Dūzginėlis“ iš Laukuvos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant Vėlinėms, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus įgyvendina ren­ginių ciklą „Vėlių mėnuo“. Pirmajame susitikime archeologė dr. Ša­rūnė Valotkienė skaitė paskaitą apie žemaičių įkapes, archeologinius radinius, kurie padeda atskleisti, kaip mūsų protėviai rengė mirusiuosius, kuo juos puošė, ką laikė esant reikalinga pomirtiniame gyvenime ir kodėl į kapus kartais būdavo dedamos net žirgų dalys.

Įkapėmis vadinami daiktai, dedami į kapą kartu su mirusiuoju. Drabužiai dažniausiai neišlieka, tačiau kartais jų fragmentai užsikonservuoja sąlyčio su žalvario ar kitų vario lydinių dirbiniais vietose. Iš šių liekanų archeologai gali spręsti apie audinio spalvą, pynimą ir raštus, o papuošalai padeda atkurti to meto žmonių aprangos ypatumus.

„Baltai ir žemaičiai į kapus labai mėgo dėti įvairius daiktus, taip pat žmogus buvo laidojamas su papuošalais. Tarkime, žemaičiai segdavo smeigtukus krūtinės srityje, jais sutvirtindavo rūbus. Taip pat mėgo įdėti po keletą gintarinių karoliukų“, – pasakojo dr. Š. Valotkienė.

Anot archeologės, įkapės leidžia geriau suprasti, kaip žmonės atrodė būdami gyvi, kokius papuošalus nešiojo ir kokie daiktai jiems buvo svarbūs. Vis dėlto negalima teigti, jog į kapą visada būdavo dedami tik mirusiajam priklausę ar jo kasdien naudoti daiktai.

Kad įkapės galėjo būti susijusios ne tik su kasdienybe, bet ir su svarbiais žmogaus gyvenimo etapais, rodo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios etnografiniai pasakojimai. Vienas jų užrašytas Upynos apylinkėse: senutei, jos prašymu, buvo uždėtas „veliumas“, į karstą įdėtas nuo vestuvių išsaugotas rūtų vainikėlis.

„Pasakojimas rodo, jog kape galėjo atsidurti daiktai, kurie buvo siejami su tam tikrais žmogaus gyvenimo etapais. Močiutė nebuvo jaunoji, bet vestuvės jai, matyt, buvo svarbus gyvenimo etapas“, – aiškino mokslininkė.

Archeologai neatmeta galimybės, kad mirusieji būdavo puošiami labiau, nei rengdavosi kasdien. Galima suprasti: keli smeigtukai, ilgos grandinėlės ar plačios apyrankės galėjo trukdyti dirbti fizinį darbą, todėl tikėtina, jog dalis papuošalų buvo skirta būtent laidotuvių apeigoms.

Dar įdomiau, jog kapuose randama ne tik papuošalų, bet ir namų apyvokos daiktų, tarkime, puodų. Vakarų Lietuvoje aptiktų puodų vidus leidžia spėti, kad juose galėjo būti fermentuotų gėrimų iš pieno ar grūdinių kultūrų. Vėlesnių laikotarpių kapuose aptikta ir gaidžių bei vištų kaulų.

„Tai galima sieti su mirusiųjų „maitinimu“, – sakė dr. Š. Valotkienė.

Tačiau maisto produktai po žeme greitai suyra, todėl archeologai dažniausiai apie šį paprotį sprendžia iš etnografinių pasakojimų ir kitų radinių.

Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu galėjo lemti ir kitus laidojimo papročius. Manyta, jog mirusiajam būtina palikti svarbius daiktus, kad jis nepyktų dėl to, ko negavo, ir negrįžtų pas gyvuosius. Be to, pasak mokslininkės, laidotuvių apeigos turėjo apsaugoti ir patį mirusįjį, nes perėjimas iš vieno pasaulio į kitą laikytas pavojingu laikotarpiu.

„Ypač šarvojimo metu, kada norėta „apšarvoti“, apsaugoti mirusį žmogų, kuris pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Įsivaizduota, kad tai – pavojingas etapas, kada jam gali pakenkti įvairios mitinės būtybės“, – pasakojo Š. Valotkienė.

Palaidojus mirusįjį, kapai neretai būdavo apjuosiami akmenų vainikais. Manoma, kad akmenys galėjo žymėti ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ir saugoti gyvuosius nuo mirusiųjų sugrįžimo.

Žemaičių moterų kapuose dažniausiai randama galvos papuošalų, antkak­lių, vėrinių, karolių, smeigtukų ir apyrankių. Kartu aptinkama ir buities reik­menų – verpstukų bei ylų. Išskirtinis radinys – apie dešimt iki šiol rastų kepuraičių, kurių svoris viršijo kilogramą.

„Radome kepurėlę, kuri buvo taisyta, reiškia, kad ji nešiota tiek, kad suplyšo. Yra kepurėlė, kuri buvo apsiūta mėlynos spalvos juostele, ji turėjo šviesti iš toli ant moters galvos simbolizuoti amžiaus tarpsnį –

gal ji buvo jaunos mergaitės, kurios kepurėlę nešiodavo ir rodydavo, kad gali ištekėti, turėti vaikų. Tačiau čia spėlionės“, – sakė archeologė.

Vyrų kapuose, pasirodo, taip pat randama papuošalų – segių ir antkaklių, tačiau drabužiai smeigtukais būdavo segami rečiau. Tarp vyriškų įkapių aptinkama ginklų ir įrankių, pavyzdžiui, kirvių bei peilių. O vienas išskirtiniausių žemaičių laidojimo papročių – kartu su mirusiaisiais laidotos žirgų dalys.

„Baltų kultūroje, o ypač žemaičių, vyrai laidoti su žirgų dalimis. Dažniausiai tam iškasant didelę duobę šalia mirusiojo. Išskirtiniais atvejais žemaičių kape randamas ir visas gyvulys“, – pasakojo archeologė. 

Žirgas baltų pasaulėžiūroje buvo svarbus kario palydovas, su kuriuo jis keliaudavo ir į kitą pasaulį. Tikėta, jog šis gyvulys atlieka tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių vaidmenį. Todėl žirgo dalys galėjo būti dedamos į kapą kaip mirusiajam reikalingas palydovas pomirtinėje kelionėje.

Kodėl dažniausiai būdavo laidojamos ne visas gyvulys? Archeologė neatmeta galimybės, kad tai galėjo būti susiję su laidotuvių eiga ir šermenų papročiais. Mirusiojo laidotuvėms kartais reikėdavo palaukti, kol susirinks artimieji, giminaičiai ir draugai, kuriuos reikėdavo vaišinti. Todėl žirgas galėjo būti panaudojamas šermenų vaišėms, o į kapą dedama tik tai, kas liko.

Bet žirgo kojų ir galvos palaidojimas nereiškė, jog gyvulys buvo laikomas mažiau svarbiu. Jo reikšmę lėmė ne dalių skaičius, o vieta to meto žmonių pasaulėžiūroje. 

„Žemaičių įkapės ir laidojimo tradicijos atskleidžia, kad mirtis buvo suvokiama ne kaip galutinė pabaiga, o kaip perėjimas į kitą gyvenimą, kur mirusiajam galėjo prireikti ir daiktų, ir ištikimo palydovo“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos skyriaus vyresnioji rinkinių kuratorė, archeologė Š. Valotkienė. 

Vesta VITKUTĖ

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos namuo­se prasidėjo Alfa kursas, kviečiantis žmones kalbėtis apie tikėjimą, gyvenimo prasmę ir dvasinius klausimus. Į pirmąjį iš dešimties susitikimų susirinko gausus būrys dalyvių ne tik iš Šilalės, bet ir iš kitų rajono vietovių bei Tauragės.

Pasak susirinkusiųjų, vieni tikisi pagilinti tikėjimą, kiti nori geriau suprasti krikščionybę, išgirsti kitų žmonių patirtis ir rasti atsakymus į seniai rūpimus klausimus. Štai šilališkė Lina į Alfa kursą sugrįžo po dešimties metų. 

„Šie susitikimai mane nukreipė toliau domėtis tikėjimu. Antrą kartą dalyvauju, nes mokymus gyvai veda lektoriai, prieš 10 metų jų neturėjome, žiūrėjome tik vaizdo įrašus. Džiugu, kad Šilalėje vyksta tokie renginiai“, – sakė Lina.

Pirmajame susitikime savo gyvenimo istorija ir tikėjimo patirtimi dalijosi sesuo Danutė Ančerytė iš Kretingos Švč. Širdies pranciškonių misionierių vienuolijos. Jos atvirumas palietė ir kurso dalyvę Janiną.

„Nustebino drąsi vienuolė, kuri atvirai papasakojo savo gyvenimo istoriją. Vargu, ar aš taip atviraučiau“, – prisipažino moteris.

Alfa kurse svarbus ne tik mokymas, bet ir bendravimas. Dalyviai drauge gieda, klausosi lektorių, diskutuoja nedidelėse grupėse, dalijasi savo patirtimi ir prie arbatos puodelio geriau pažįsta vieni kitus. Taip pat mokomasi įveikti nedrąsumą bei laisviau reikšti mintis.

„Baimė, kuri mus valdo, su Dievo pagalba mažėja. Čia mes mokomės bendrauti, o tai yra svarbu. Pavydžiu žmonėms, kurie moka kontaktuoti tuoj pat, aš nemoku, bet mokausi“, – savo patirtimi dalijosi Janina.

Į Alfa kursą kviečiami visi – ir tikintys, ir dar tik ieškantys atsakymų apie tikėjimą. Susitikimai vyksta kartą per savaitę. Kurso viduryje organizuojamas Alfa savaitgalis, skirtas atsitraukti nuo kasdienybės, giliau pažinti krikščionybę ir skirti laiko dvasiniams apmąstymams.

Alfa kursas prasidėjo 1977 m. Anglijoje. Iš pradžių jis buvo skirtas naujiesiems krikščionims, kad neformalioje aplinkoje jie galėtų susipažinti su pagrindiniais tikėjimo principais. 1990 m. kursą pradėjęs vesti buvęs teisininkas Nicky Gumbel pastebėjo, kad jis gali būti naudingas ir bažnyčios nelankantiems žmonėms. Pritaikius mokymų turinį platesnei auditorijai, Alfa kursas ėmė plisti po pasaulį. Šiandien jis rengiamas įvairiose krikščionių bendruomenėse. 

Alfa kurso koordinatorė Šilalėje sesuo Brigita Edita Gramauskaitė pasakojo, jog per dešimt susitikimų dalyviai gali susipažinti su krikščionybe, diskutuoti rūpimais klausimais ir dalytis tikėjimo patirtimi.

Sesuo Brigita kursus pradėjo organizuoti 2014 m. pavasarį savo gimtojoje Žemaičių Kalvarijos parapijoje. Šilalės parapija jai bus jau trisdešimtoji per dvylika metų.

„Pradžia nebuvo sudėtinga. Iš Viešpaties malonės organizuoju Kairos rekolekcijas. Žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos, tad komandą, kuri man padeda, ir liudytojus, kurie liudija bei veda mokymus, jau turėjau. Belieka darbuotis atsiraitojus rankoves“, – sakė kurso koordinatorė.

Alfa kursai Lietuvoje organizuojami įvairioms grupėms: jaunimui nuo 14 metų, studentams, suaugusiesiems, tėvams, kurių vaikai ruošiasi Pirmajai komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui, taip pat nuteistiesiems bei tarnaujantiesiems karinėse pajėgose.

Paklausta, ką žmonės išsineša iš Alfa kurso, sesuo Brigita prisiminė vienos senjorės pasakojimą. Moteris atėjo manydama, kad apie tikėjimą jau žino viską, tačiau mokymai paskatino iš naujo pažvelgti į daugelį dalykų ir atrasti dar nepažintų tikėjimo gelmių.

„Po Alfa kurso žmonės ne tik geriau pažįsta tikėjimą, vaduojasi nuo prietarų, bet tuo pačiu atranda asmeninį ryšį su Jėzumi, gauna ramybę, džiaugsmo. Parapijose kuriasi bendruomenės, šiltėja žmonių santykiai“, – teigė sesuo Brigita Edita.

Šilalės parapijos namuose į Alfa kursą nauji dalyviai dar priimami, susitikimai vyksta pirmadieniais, nuo 19 val.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Savo plačias šakas Šilalėje skleidžiantis Ne­pri­klausomybės ąžuolas – krašto įžymybė. O šiuo metu garsas apie jį sklinda ir kur kas plačiau, mat Šilalės galiūnas dalyvauja Lietuvos medžio rinkimuose, kurių nugalėtojas bus skelbiamas jau kitą savaitę, spalio 20 d. Ta proga verta prisiminti, jog tokių Nepriklausomybės ąžuolų mūsų žemėje žaliuoja ne vienas. Istoriškai tai itin vertingi objektai, tačiau medžių ekspertai atlaidžiai šypsosi: 100 metų sulaukę ąžuolai – tik jaunuoliai, iki savo biologinės vertės turėsiantys dar gerokai paūgėti. 

Žaliuoja ir liudija praeities didybę

Į šių metų Lietuvos medžio titulą pretenduojantis Šilalės ąžuolas mena tuos laikus, kai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metinių proga ąžuolai buvo sodinami daugelyje šalies vietų. Tradicija tęsėsi visą tarpukarį – paminkliniais medžiais įamžintas ir nepriklausomybės 10-metis, ir 20-metis. Deja, laiko išbandymą atlaikė ne visi, daugelio jų likimas nėra žinomas – priežiūros nebuvo, nebeliko informacijos rašytiniuose šaltiniuose, išbluko ir amžininkų liudijimai. 

Šilalei pasisekė – išlikę ąžuolai tebėra svarbi istorinės atminties dalis, jungianti praeities kartas su šiandiena. Šilalės, Vytogalos, Tenenių ąžuolai atiduoda pagarbą jaunai tarpukario nepriklausomybei, Senojo Obelyno ąžuolas, pasodintas minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, byloja apie Tauragės apskrities valdybos krašto labui nuveiktus reikšmingus darbus. 

Už šiuos šimtamečius visa epocha jaunesni – tarp Vytogalos ir Judrėnų atgimimo metais sodinti ąžuolai. Ir nors iš alėjos, simboliškai jungiančios Stasio Girėno ir Stepono Dariaus gimtines, teliko pavieniai medžiai, bet žinia apie vietos bendruomenės, įgyvendinusios šią kilnią iniciatyvą, vienybę neužgeso iki šių dienų. 

Protingų, išsilavinusių žmonių dėka

Krašto istorijos žinovė Regina Mickuvienė mintinai žino mūsų garbingųjų ąžuolų istorijas ir jas lydėjusius gyvuosius pasakojimus. 

„Būtinai reikia paminėti Vytogalos ąžuolus. Jie buvo pasodinti keturiuose kampuose aplink medinį Nepriklausomybės kryžių, iškilusį 1928 m., minint nepriklausomybės dešimtmetį. Svarbu tai, jog ta proga pamaldas už du nepriklausomybės kovose žuvusius Vytogalos krašto vyrus Upynos bažnyčioje laikė Mykolas Lovčikas”, – pabrėžia pašnekovė, primindama, kad šis kunigas buvo ilgamečio kraštotyrininko Klemenso Lovčiko, kurio sukauptais istorijos lobiais ji remiasi, dėdė. 

Nepriklausomybės kryžiaus vietoje dabar stūkso paminklas Dariui ir Girėnui, iškilęs 1969 m. Sunykusio kryžiaus sovietai atstatyti neleido. Iš keturių autentiškų ąžuoliukų liko trys, o ketvirtojo vietoje žaliuoja daugiau nei puse amžiaus jaunesnis 1989-aisiais lakūno Stasio Girėno giminių, kaimynų iniciatyva atsodintas naujas ąžuolas.

„Su tais keturiais ąžuoliukais susijusi įdomi istorija. Kairėje pusėje pirmąjį sodino kaimo vaikinai, antrą – suaugę vyrai, dešinėje pusėje – pirmą merginos, antrą – moterys. Įsitraukė visa bendruomenė, būtent tokios vienybės bei bendrystės jausmo šiuo simboliniu gestu ir siekta”, – pasakoja R. Mickuvienė. 

Iškilmės vyko Vytogaloje, o pamaldos – Upynoje. Kun. M. Lovčikas kreipėsi į Telšių vyskupą Justiną Staugaitį, prašydamas leisti Šv. Mišias aukoti Vytogaloje, tačiau šis nurodęs jas rengti Upynos bažnyčioje, taip ceremonijai suteikiant dar daugiau iškilmingumo. Po Mišių procesija patraukė į Vytogalą, kur jos dalyviai buvo pasitikti prie tai progai įrengtų vartų.

Tenenių nepriklausomybės ąžuolas, augantis priešais Šv. Barboros bažnyčios šventorių, – vytogališkių ąžuolų bendraamžis. Čia esanti memorialinė lenta skelbia: „Lietuvos Respublikos 10-mečiui. 1928 m. Tenenių šauliai”. 

„Atkūrus nepriklausomybę, ypač Sme­tonos laikais, lietuvių tautinė savimonė labai sustiprėjo, patriotiškumas iškeltas į pirmą vietą. Apskritys skatino žmones statyti kryžius, sodinti ąžuolus. Tauragės apskrities valdyba buvo ypač iniciatyvi, joje dirbo išsilavinę, protingi žmonės, todėl Šilalės krašte turime nemažai to meto liudininkų. Štai ir Bijotuose 1930 m. buvo supiltos dvi jubiliejinės pilaitės – memorialiniai kalneliai, skirti kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms ir rašytojo Dionizo Poškos mirties 100-osioms metinėms paminėti”, – istorinį kontekstą pateikia R. Mickuvienė.

Tą laikotarpį mena ir Senajame Obelyne, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pasodintas ąžuolas. Regina sako, jog pravažiuodama pro šalį, kaskart žvilgsniu palydi šį galingą medį, pasidžiaugia jo skleidžiama istorine žinia. 

Dar vienas istorinis ąžuolas auga Stepono Dariaus tėviškėje Judrėnuose – jį 1933-iųjų spalį, sudužus legendinei „Lituanikai“, pasodino vietos pavasarininkai, pagerbdami kraštiečio lakūno atminimą. Tuo metu Judrėnai priklausė Šilalės rajonui.

Tradicija sodinti ąžuolus – stiprybės, laisvės ir ilgaamžiškumo simbolius – gyvuoja ir šiandien. Minint Lietuvos vardo 1000-metį, 2009-aisiais ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį 2018 m., šviesios atminties kraštotyrininko K. Lovčiko iniciatyva kilo tikras atminimo ąžuolų sodinimo, koplytstulpių, stogastulpių ir kryžių statymo sąjūdis. Anot R. Mickuvienės, pasodinti ąžuoliuką tapo kone kiekvieno kaimo garbės reikalu. Ši tradicija neaplenkė Pagrybio, kur ji gyvena, – Lietuvos vardo 1000-mečio proga kaimas pasipuošė vietos tautodailininkų sukurtu stogastulpiu.

„Tarp Vytogalos ir Girėno tėviškės Jud­rėnuose atgimimo metais buvo pasodinta per 2000 ąžuoliukų! Tai buvo kvėdarniškio mokytojo Eugenijaus Ivanausko idėja. Labai gaila, kad iš tos įspūdingos alėjos beliko vienas kitas. Buvo labai tvarkingai susodinta, tarpai gražūs palikti. Paskui viskas keitėsi – žmonės atsiėmė žemes, ėjo gyvuliai, nyko ir nunyko... Atminties nebeliko – ką patys žinome, pamatome pravažiuodami, bet pati alėja kaip paminklas neišliko”, – apgailestauja R. Mickuvienė.

Šimtas metų – dar tik jaunystė

Šilalės ąžuolas turi ypatingą simbolinę reikšmę. Botaniniu požiūriu tai yra paprastasis ąžuolas, būtent ši rūšis Lietuvoje tradiciškai sodinama svarbiems istoriniams įvykiams ir asmenybėms įamžinti. 

„Ąžuolas yra toks organizmas – gyvoji substancija, – kuris 300 metų auga, 300 metų klesti ir 300 metų senėja. Visi tie proginiai ąžuolai – Nepriklausomybės, sodinti Prezidento Antano Smetonos garbei – šiandien viso labo tėra jaunuoliai. Ąžuolo brandos amžius, kai skaičiuojant pagal žmogų, vyrui pradeda ryškėti plikė, ateina 200-250-aisiais jo gyvenimo metais”, – pokštauja Lietuvos arboristikos centro vadovas Algis Davenis. 

Tačiau moksliškai grįsta tiesa yra tokia, kad visi to laikotarpio ąžuolai – tarp jų ir ne itin dėkingoje, urbanizuotoje aplinkoje augantis Šilalės, iki biologinės brandos, savo klestėjimo amžiaus, dar turi nugyventi ilgus metus. Medžių specialistas pabrėžia, jog dabar jų biologinė reikšmė yra dar palyginti nedidelė, bet jau pasižymi ekologine nauda. 

„Šie šimtamečiai artėja prie didžiausio lapijos ploto tarpsnio, jei tik žmogus tam nesutrukdys pernelyg genėdamas ar kitaip pažeisdamas. Esant geram apšvietimui, jų lapija didžiausiu intensyvumu vykdo fotosintezę, iš aplinkos pasisavina anglies dioksidą, o į aplinką išskiria deguonį”, – šimtamečių ąžuolų privalumus vardija arboristas. 

Šiandien jų lapijos kiekis dar auga pakankamai sparčiai, kol, pasiekus brandą, prasideda puvimo procesai. Tada laja ima nykti, viršūnėje ima atsirasti sausų šakų, jų vis daugėja. Tiek medžio šerdyje, tiek šaknyse įsibėgėjantis puvimas paverčia jį svetinga buveine kitoms gyvybėms rūšims. Tai ir yra biologinis aukso amžius. 

„Įsivaizduokime medį kaip daugiabutį, pasižymintį didžiuliu gyventojų spalvingumu. Jame apsigyvena kur kas daugiau medienos vartotojų nei jauname medyje, atsiranda sąlygos organizmų įvairovei. Išpuvo drevė – atsirado ertmė, kurioje gali gyventi uodai, šikšnosparniai, paukščiai... Kuo senesnis medis, tuo tos sąlygos geresnės”, – tikina pašnekovas. 

Pasak jo, paprastas pavyzdys: ant 70 metų ąžuoliuko galima rasti iki 70 įvairių nariuotakojų rūšių – vabzdžių ir voragyvių, o ant biologiškai aktyvaus medžio, sulaukusio 300 metų, – jų aptinkama net  iki 3000. Ir ta gyvybė nebūtinai matoma plika akimi, nes puviniai slepiasi kamieno, šakų viduje, atsivėrusiose drevėse, kur ir formuojasi jai palankios sąlygos.

„Palyginti su seniausiu Lietuvos ąžuolu, kuris, teigiama, skaičiuoja antrą tūkstantmetį, šie jūsų krašto Nepriklausomybės medžiai – ąžuolų jaunimas”, – įvertina A. Davenis, pabrėždamas, jog nors kiekvieno medžio klestėjimo amžių nulemia genetika, vis tik didžiausią įtaką daro aplinkos ir žmogaus veiklos veiksniai.

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS ir „Šilalės artojo” archyvo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Atrodo, kai kuriems vairuotojams net ir kaime neužtenka laisvos vietos – automobiliu būtina privažiuoti kuo arčiau tikslo, net jei tenka brautis tiesiai per paplūdimį. Todėl kai įspėjimai ne­veikia, norint sutramdyti tokius asmenis, tenka imtis neįprastų priemonių: Nevočiuose, prie tvenkinio, nuo automobilių teko aptverti visą maudyklos teritoriją.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78