Tarp kūrėjų, besirengiančių miuziklo „Matilda“ premjerai, kuri įvyks vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje, yra ir Taurūnas Baužas – šokėjas, choreografas, aktyviai besireiškiantis tiek šokio, tiek teatro meno terpėse.

2013–2022 m. T. Baužas dirbo baleto šokėju Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, kūrė choreografiją šio teatro muzikiniams spektakliams. Drauge su chormeisteriu Vytautu Valiu jis yra vienas iš Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS) vadovų, čia dirba choreografu ir režisieriumi nuo 2016 metų. Ši studija ugdo vaikų gebėjimus dainuoti, šokti, vaidinti muzikinio teatro spektakliuose ir patiems statyti miuziklus. Nuo 2022 m. jis taip pat dirba pedagogu Klaipėdos licėjuje, kur prisideda prie jaunųjų talentų ugdymo ir stato spektaklius su licėjaus auklėtiniais. Įvairius žanrus jungiančioje choreografo kūryboje rastume ir trumpametražį šokio filmą „Garšva“, įkvėptą Antano Škėmos romano „Balta drobulė“. Šis projektas atspindi jo siekį išbandyti ir derinti skirtingas meninės išraiškos formas – nuo šokio, literatūros kūrinio motyvais kuriamos dramaturgijos ir inscenizacijos iki kino režisūros.

Kalbiname T. Baužą apie jo darbą su miuziklo „Matilda“ pastatymo grupe ir savo auklėtiniais iš Klaipėdos vaikų operos studijos.

– Kaip prasidėjo jūsų darbas su miuziklu „Matilda“?

– Su „Matilda“ susipažinome dar Klaipėdos vaikų operos studijoje, kur su vaikais parengėme savo kiek trumpesnį, kameriškesnį variantą. Visada svajojome dirbti su originaliu ir pilnu miuziklo variantu, todėl labai džiaugiamės atsiradusia galimybe. Miuziklo medžiaga yra tikrai labai gerai pažįstama, nagrinėta, konspektuota, todėl neabejoju šio pastatymo sėkme. Drąsiai teigiu, jog miuziklas „Matilda“ taps hitu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kontekste.

– Kokia jūsų, kaip choreografo, vizija šiam spektakliui?

– Visada kuriu iš pajautimo, iš to, koks mano žiūros būdas būtent tuo metu. Dažniausiai idėjos gimsta vos išgirdus muziką. O miuziklo „Matilda“ muzika yra ypač charakteringa, todėl kūrybinės idėjos aplankė greitai. Kadangi šiame spektaklyje dalyvauja vaikai, muzikinio teatro solistai ir baletas, mano tikslas, kad choreografija scenoje atrodytų natūraliai ir dinamiškai. Džiaugiuosi, jog darbo procesas vyksta būtent tokia linkme.

– Kuo miuziklo „Matilda“ choreografija išsiskirs iš kitų jūsų darbų?

– Būtent „Matildai“ kuriu „kitokį“ choreografinį pasaulį, lyg Timo Burtono filmuose. Noriu, kad choreografija būtų charakteringa, originali, energinga, pasakotų istoriją ir tuo pačiu būtų atpažįstama.

– Kokie iššūkiai kyla įsijungus į tokį dinamišką ir siužetiškai sudėtingą miuziklą?

– Kadangi spektaklyje dalyvauja vaikai, turbūt svarbiausias iššūkis yra juos pastatyti į vieną gretą su teatro profesionalais. Noriu labai pasidžiaugti šiais vaikais, nes jų kruopštus darbas, atsidavimas duoda apčiuopiamų rezultatų. Tad miuziklo kontūrai tikrai jau yra matomi.

– Ar yra specifinių scenų, reikalaujančių daugiausiai pastangų ir kūrybiškumo?

– Visoms scenoms tiek aš, tiek komanda esame pasiruošę, todėl darbas vyksta sklandžiai ir pagal planą.

– Kaip sekasi bendradarbiauti su kitais kūrybinės komandos nariais?

– Noriu pasidžiaugti turėdamas galimybę dirbti su profesionalia, kompetentinga, kūrybiška komanda, kur visi yra savo srities profesionalai, savo profesijai atsidavę menininkai. Režisierė Rūta Bunikytė, dirigentas Vytautas Valys ir scenografė Rūta Venskutė yra „auksiniai“ kūrėjai, šalia kurių galiu mokytis ir aš. Kita vertus, visas gyvenimas ir yra mokymasis. Kai jau visko išmoksti, tuomet gali ir mirti (juokiasi). Šio miuziklo pastatymas vyksta greitai ir sklandžiai dar ir todėl, jog visa komanda vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Kai reikia, veikia vietoje, prisitaiko vienas prie kito, ir svarbiausia – netrukdo vienas kitam.

– Kaip pavyksta rasti balansą tarp choreografijos ir siužeto pasakojimo?

– Choreografija turi persipinti su siužetu, tačiau neturi tiesiogiai jo pasakoti. Kuriu tarsi choreografinius paveikslus, kurie dera su siužeto vingiais, o šalia prijungus muziką, visuma virsta nepaprasto grožio vaizdiniu scenoje. Mano tikslas, jog scenoje nebūtų tiesiog gražaus šokio. Noriu, kad choreografija kalbėtų, būtų patraukli, išskirtinė. Mes visi esame skirtingos asmenybės, todėl, manau, ir mūsų kūryba turi būti išskirtinė, pasakojanti tiek autoriaus sukurtą istoriją, tiek savo paties.

– Kaip sekasi dirbti su Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais ruošiant miuziklą?

– Pradėsiu nuo to, jog KVOS tai jau 8-asis sezonas, tad vaikams ir vadovams darbo principas puikiai žinomas. Šioje studijoje į darbą žiūrima profesionaliai, vaikai žino, kas yra scena, ir kad norint joje būti, reikia turėti ką parodyti. Todėl ir dirbame su vaikais, išskirdami jų geriausius gebėjimus. Ruošti šį miuziklą su vaikais pradėjome dar rugsėjį, kuomet pradėjome mokytis choreografiją, todėl darbas vyksta be streso ir pagal planą. Iš vaikų reikalaujama labai daug, nes miuzikle pasakojama apie jų bendraamžius, o KVOS auklėtiniai visas užduotis pasitinka drąsiai ir užtikrintai. Ugdome vaikų įgūdžius, kurie reikalingi scenoje – nuo disciplinos, elgesio, taisyklių scenoje iki muzikalumo, šokio, vaidybos pagrindų ir jų panaudojimo scenoje. Pasikartosiu, norime, kad vaikai scenoje atsiskleistų tik gražiausiomis spalvomis.

Šiuo metu pagrindinis iššūkis – laikas. Premjera artėja, o darbas verda visu pajėgumu. Vaikai turi ateiti į repeticijas išmokę tekstus, taip pat repeticijų metu mokosi ir tobulina choreografiją, dainavimą, vykdo režisierės užduotis, įvairiapusiškai gilinasi į miuziklo medžiagą.

– Gal pastebėjote, kad pasiruošimas šiam miuziklui keičia vaikų požiūrį į scenos meną?

– Net neabejoju, jog visas šis bendras kūrybinis procesas pakeis vaikų požiūrį tiek į meną, tiek į asmeninį tobulėjimą. Visgi KVOS studijos vaikų siekiamybė – profesionali scena, todėl dabar yra nepaprastai gera terpė matyti viską iš arti ir patiems dalyvauti spektaklio statymo procese. Teatro virtuvė – ne saldainis gražiame popierėlyje. Šį saldainį turi sugalvoti, pagaminti ir tik tada patirsi malonumą jį skanaudamas.

– Koks yra svarbiausias dalykas, kurio mokote vaikus per šokį ir scenos meną?

– KVOS studija yra išugdžiusi ir į „gyvenimą“ paleidusi ne vieną auklėtinį, kuris savo karjerą tęsia teatro arba muzikinėje sferoje. Visada džiugu, kai buvę auklėtiniai sugrįžta arba parašo, pasidalina mintimis, jog kruopštus darbas repeticijų metu jiems padeda studijuojant, nes jie jaučiasi kažko išmokę ar pasisėmę. Visgi repeticijų metu neapsiribojame vien šokiu. Kalbame ir mokomės apie visas scenos menų rūšis, nevengiame diskusijų ir bendresnėmis kultūros temomis.

– Kaip įsivaizduojate Klaipėdos vaikų operos studijos ateitį ir jos vietą miesto kultūriniame gyvenime?

– KVOS studija Klaipėdos kultūriniame gyvenime yra jau pakankamai atpažįstamas reiškinys. Po šios premjeros, neabejoju, iš šios studijos bus laukiama dar aukštesnio lygio profesionalumo, sceninės kultūros. Esame jau beveik savotiškas teatras, suteikiantis galimybę jauniesiems klaipėdiečiams pasimatuoti profesionalios scenos kostiumą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Ilgalaikė globa senelių namuose daugeliui vienišų, savimi negalinčių pasirūpinti žmonių yra vienintelė orią gyvenimo pabaigą užtikrinanti išeitis. Senoliams, gaunantiems mažas pajamas, išlaikymą senelių namuose iki šiol garantuodavo valstybė. Tačiau dabar tokia pareiga jai pasidarė per sunki: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sumažino žmonių su sunkia negalia ilgalaikei globai skirtas dotacijas, o savivaldybės neslepia, jog, trūkstant biudžete lėšų, pinigų teks ieškoti ligonių artimiesiems.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Lietuvos socialdemokratų lydere, bent jau formaliai, išliekanti Vilija Blinkevičiūtė pagaliau sureagavo į politinius procesus Lietuvoje. Tie­sa, reakcija panaši kaip ir prieš metus, du ar penkis – stebėtoja iš Briuselio piktinasi tuo, kas esą nuo jos niekaip nepriklauso. Tik šįkart ji nebegali pridurti, kad „jei rinkėjai jai suteiktų veikimo mandatą, ji parodytų, kaip reikia dirbti Lietuvai“. Mandatas buvo suteiktas, bet socialdemokratų pirmininkė pasirinko Briuselį...  

Rinkimus laimėjusios partijos lyderės žodžiai, kad dabartinei valdančiajai koalicijai reikia ne skandalus kelti, bet susitelkti į darbus, yra labai teisingi. Juos netgi būtų galima pakabinti prie įėjimų į Seimą ar Vyriausybę. Tačiau verta paklausti politikės, ar ji tokiu pareiškimu mano išsprendusi visas problemas. O gal vis tik derėtų klausti: kodėl vis dar skandalų, tarpusavio kumštynių ir durų trankymo yra daugiau nei darbų, kurie leistų kalbėti apie naują politinę kokybę?

Panašu, jog dabartinei valdančiajai koalicijai patogu nuolat aiškintis santykius. Tarkime, buvo žadėta, jog šios savaitės pradžioje įvyks itin svarbus Koalicinės tarybos posėdis, kuriame bus sudėlioti visi taškai. Tačiau, kaip paaiškėjo, tam nelabai yra nei laiko, nei noro. Tuo labiau, kad šįsyk teks kalbėti ne tik apie skandalingus Remigijaus Žemaitaičio žodžius apie Ukrainą, kurie radikaliai kertasi su ta pozi­cija, kurią stengiasi demonstruoti tiek Prezidentas, tiek Premjeras. Tačiau ir R. Že­maitaitis, neabejoju, iškels racio­nalų klausimą – ar atsakinga Gintautui Paluckui ir Sauliui Skverneliui pritarti Valstybės gynimo tarybos posė­džio sprendimui praktiškai dvigubai didin­ti Lietuvos gynybos išlaidas, prieš tai to neaptarus su visaverčiu koalicijos partne­riu, t. y. juo? Nors tas pats R. Že­maitaitis, beje, kaip ir didžioji dalis so­cial­demokratų ar demokratų, per rin­kimų kampaniją aršiai kritikavo kon­serva­torius, kad jie esą pernelyg viską mobilizuoja gynybai ir neva pamiršta kasdienę žmonių gerovę. Dabar gi skel­biama, jog naujoji valdžia yra pasiryžusi į gynybą investuoti dvigubai daugiau, nei tie keikti konservatoriai. Kaip tą R. Žemaitai­tis galėtų paaiškinti savo rinkėjams? 

Social­demokratai, regis, nusiteikę aps­kritai vengti bet kokių paaiškinimų. Naujoji krašto apsaugos mi­nistrė pareiškė, kad nesiruošia nieko komentuoti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, kol pastarieji neišsirinks pirmininko. Taip pat ir Premjeras bei Seimo Pirmininkas piktai sureagavo į opozicijos pastabą, kad gynybos klausimai yra ypatingai svarbūs, todėl būtina atnaujinti nacio­nalinį susitarimą ir patikslinti potencialius finansavimo šaltinius.

Paradoksalu, kad „vanagais“ vadinta buvusi valdžia purto galvą, matydama, kaip „taikos balandžiai“ nusprendė pademonst­ruoti, kad būtent jie yra „tikrieji patriotai.“ Tačiau, skirtingai nei R. Žemaitaičiui, opozicijos atstovams nerimą kelia ne valdžios siekis didinti Lietuvos gynybines jėgas, bet tai, jog Valstybės gynimo tarybos sprendimas pernelyg primena deklaraciją, skirtą naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, tikintis, kad kai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvaus susitikime, kuriame bus ir D. Trumpas, šis paplekšnos mūsų lyderiui per petį... 

Kalbant apie finansavimą krašto gynybai, ir demokratai, ir socialdemokratai, ir Prezidentas labai skirtingai fantazuoja, iš kur Lietuva galėtų paimti ir gerokai padidinti tam numatomas lėšas. Kol kas populiariausia idėja yra skolintis. Tačiau ir vėl – būtent R. Že­maitaitis per rinkimų kampaniją garsiausiai kalbėjo apie „praskolintą Lietuvą.“

Itin keistai atrodo ir tai, kad Finansų ministerijoje, kuriai tektų tvarkyti gynybai skirtus milijardus, viceministru pasirenkamas žmogus, simpatizavęs Kremliui. Jis pats tvirtina, jog pasikeitė. Galbūt. Tačiau ar į šią politinę pareigybę dabartinėje geopolitinėje situacijoje tikrai nebuvo įmanoma surasti kito specialisto, kuriam būtų nereikėję aiškintis dėl savo šleifo? Viceministras jau atleistas, tačiau daug nereikalingų nuosėdų liko, ir vargu, ar tai sustiprino Finansų ministerijos autoritetą.

Buvusi valdžia labai dažnai „šaudė sau į kojas“, pati prisidarydama problemų. Naujoji valdžia, akivaizdu, šitą „patirtį“ irgi perėmė. Tik dar prideda pjautynių koalicijos viduje. Beje, verta atkreipti dėmesį, jog dažnu atveju skandalai kyla ne dėl ideologinių skirtumų, rinkimų programų įgyvendinimo, bet dėl paties primityviausio tarpusavio nepasitikėjimo. Nuolat girdime aiškinantis, kas iš koalicijos partnerių yra didžiausias melagis, kas sulaužė pažadą, kas jį pamiršo ir pan. Kyla abejonių, ar vienas Koalicijos tarybos posėdis padės atsakyti į visus tuos nesusipratimus. 

Tiesą sakant, problema yra ne tai, jog kažkas kažkam neaišku – labiau stebina, jog visos trys valdančiosios koalicijos partnerės turi savų politinių interesų. Štai „Nemuno aušrai“, jei ši galvoja apie būsimus savivaldos rinkimus ir R. Žemaitaičio mūšį dėl Daukanto aikštės, labai svarbu išlaikyti aiškią ribą nuo kitų politinių jėgų ir toliau išnaudoti žmonių baimes bei problemas. Ir nebus nieko keisto, jei jis kažkuriuo metu trenks koalicijos durimis. Tereikia apskaičiuoti, kada geriausias laikas tai padaryti...

S. Skvernelis bando pabrėžti skirtumus nuo R. Žemaitaičio ir tikisi tapti ta jėga, kurią rinksis žmonės, pavargę nuo socialdemokratų ir konservatorių. Na, o socialdemokratai yra gerokai susiskaldžiusi politinė bendruomenė, todėl G. Paluckui svarbiausia yra įtvirtinti savo žmones visose valstybės institucijose. Tradiciškai tai socialdemokratai daro meistriškai. Beje, „vidinė“ opozicija G. Pa­luckui laukia valdančiosios koalicijos krizės, kad galėtų Premjerą paversti „atpirkimo ožiu“ ir perimti iš jo valdžią. Ir, atrodo, socialde­mokratai šiuo metu yra vienintelė politinė jėga, mažiausiai galvojanti apie būsimus Seimo ar Prezidento rinkimus – jie bando pajusti malonumą būti valdžioje „čia ir dabar“...

O kaip su darbais, apie kuriuos sakė V. Blinkevičiūtė? Panašu, kad jų dar teks palaukti. Kaip ir aiškaus atsakymo, kiek lėšų Lietuva skirs gynybai, kas bus finansavimo šaltinis ir galiausiai – krašto apsauga bus vienijanti ar skaldanti sritis...

Andrius NAVICKAS

Šių metų balandžio 30 d. baigs galioti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas. Iki to laiko visus tokius vandens gręžinius privaloma įteisinti Žemės gelmių registre. Nors laikas senka, Ši­lalės rajono gyventojai šios pareigos atlikti neskuba.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Praėjusią savaitę Šilalės rajo­ne vyko Medijų ir informacinio raš­tin­gumo mokymai (MIRKT), skirti Tre­čio­jo amžiaus universiteto klausytojams. Juos organizavo Šilalės savivaldybės viešoji biblioteka ir Švietimo pagalbos tarnyba, o mo­ky­muose dalyvavo daugiau nei 300 dalyvių iš devynių grupių, sie­kiančių pagerinti savo įgūdžius in­formacinių technologijų srityje.

MIRKT programa orientuota į šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje itin svarbių kompetencijų ugdymą: saugų socialinių tinklų naudojimą, propagandos ir dezinformacijos atpažinimą, apsaugą nuo internetinių sukčių bei dirbtinio intelekto galimybių kasdienybėje atradimą. Mokymų metu dalyviai turėjo galimybę ne tik išklausy­ti teorinę dalį, bet ir įgyti praktinių įgūdžių, padedančių drąsiau naudotis technologijomis.

Pirmojoje mokymų dalyje buvo gilinamasi į socialinių tinklų saugą – lektorės, Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vyr. bibliotekininkės Rūta Vaitkevičienė ir Loreta Šimutytė-Balčiūnienė supažindino su privatumo nustatymais, paskyrų apsauga bei patarė, kaip atpažinti fiktyvius profilius ar pavojingus pranešimus. Antroji dalis buvo skirta kritiniam mąstymui ir gebėjimui atskirti patikimus informacijos šaltinius, dalyviai mokėsi juos analizuoti bei naudotis naujienų tikrinimo įrankiais.

Didelio susidomėjimo sulaukė praktiniai patarimai, kaip apsisaugoti nuo internetinių sukčių. Dalyviai analizavo realius pavyzdžius ir mokėsi atpažinti sukčiavimo schemas, pavyzdžiui, netik­ras loterijas ar elektroninius laiškus. Mokymų pabaigoje senjorai galėjo išmėginti dirbtinio intelekto įrankius, pavyzdžiui, balsu valdomus asistentus.

Šiuo metu aktualus dalykas – nuo ko­vo pasikeisiantys telefonų numerių kodai, todėl mokymų dalyviai programėlės pagalba mokėsi pakeisti telefonų numerius iš 8 į +370 arba 0, nes jie bus pradėti naudoti nuo kovo 1 d. Nepakeitus telefono numerio pradžios į 0 arba šalies kodą +370, nebus įmanoma niekam paskambinti, adresų knygelėje suvesti numeriai, kurie prasideda 8, bus nepasiekiami. 

Beje, norintieji pasikeisti numerius, bet negalintys to atlikti savarankiškai, laukiami bibliotekoje – užeikite ir padėsime, o ši paslauga yra nemokama. 

Po mokymų jų dalyviai dalinosi savo įspūdžiais ir aptarė išmoktas pamokas. Refleksija ir diskusijos padėjo geriau suprasti, kaip pritaikyti žinias kasdieniniame gyvenime. Senjorų aktyvumas ir atsiliepimai patvirtino, jog tokie mokymai ne tik ugdo kompetencijas, bet ir įkvepia naujiems technologiniams atradimams.

MIRKT programa – puikus pavyzdys, kaip bibliotekos gali prisidėti prie bendruomenės technologinio raštingumo didinimo. Pastarieji mokymai parodė, jog mokytis niekada nevėlu, o technologijos gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir naujų galimybių šaltiniu.

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus darbuotojos visada yra pasiruošusios atsakyti į senjorams rūpimus klausimus, susijusius su medijomis ir skait­meninėmis technologijomis. Konsulta­cijų metu dalyviai gali sužinoti, kaip nau­dotis kompiuteriu ar išmaniuoju įrenginiu, įsidiegti reikalingas programėles, išsaugoti naujus kontaktus, susikurti elektroninį paštą, siųsti nuotraukas, internetu užsiregistruoti pas gydytoją ar apmokėti sąskaitas. Laukiame visų bib­liotekos interneto skaitykloje (I a.).

Rima NORVILIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

Erikos GARGASĖS nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje Šilalės rajono mero surengtame pagarbos vakare „Už nuopelnus Šilalės kraštui“ apdovanota Šilalės savivaldybės sveikatos cent­ro Fizinės medicinos ir reabili­tacijos skyriaus masažuotoja Danutė Garbenienė save vadina pareigos žmogumi – to ją išmokė mediko profesiją parinkusi mama ir požiūris, jog kiekvienas darbas yra garbingas. 

Netoli Bilionių, Girvainių kaime užaugusiai Danutei nė į galvą nebūtų atėjusi mintis rinktis mediko profesiją, jei šio kelio jai nebūtų nurodžiusi mama, Bilionių bibliotekininkė Juzefa Urbonienė. Kodėl ji parinko dukrai tokią profesiją, Danutė sako niekada neklaususi, tik mano, jog silpnos sveikatos moteris norėjo namuose turėti artimą žmogų, nusimanantį apie mediciną. 

„Pasakė, kad reikia eiti ten, o ne kur kitur, o aš ir pagalvojau, kad bus visai gerai. Iš tiesų, niekada ir nesigailėjau“, – pripažįsta D. Garbenienė, jau 48 metus dirbanti sveikatos priežiūros įstaigose. 

Nors baigusi medicinos mokyklą ga­vo paskyrimą į Raseinių ligoninę ir ten dvejus metus dirbo Infekcinių ligų skyriuje, kaimyniniame rajone ilgai neužsibuvo. 1979-aisiais ištekėjusi grįžo į savo kraštą ir liko čia visam laikui. Į darbą Šilalės ligoninėje ją priėmė tuomet vadovavęs gydytojas Antanas Levickis. Nors tada, prisimena moteris, medicinos seserų, dabar vadinamų slaugytojomis, ligoninei netrūko, Danutė tapo pavaduojančia medicinos seserimi – teko padirbėti ne viename skyriuje, net rūpintis kūdikėliais naujagimių kambaryje. 

Netrukus ir pati vieno po kito susilaukė trijų sūnų, o paauginusi juos ir grįžusi į ligoninę po motinystės atostogų sužinojo, kad įstaigai labai reikia masažistės. Tada ir buvo nuspręsta pasiųsti ją į persikvalifikavimo kursus sostinėje. 

„Mano kartos žmonės nesvarstė, nori ar nenori kažkokio darbo dirbti, žinojom, kad turim eiti ten, kur reikia. Be to, masažistas irgi yra medikas“, – įsitikinusi D. Garbenienė. 

Ji teigia nesijautė išdavusi savo profesijos, juolab, kad medicinos slaugytojos įgūdžiai gyvenime labai pravertė. Dirbdama Infekcinių ligų skyriuje gerai išmoko leisti vaistus į veną, kasdien daugybę kartų praktikavosi statyti lašines. O tų įgūdžių vėliau prireikė ir slaugant mamą, ir ilgą gyvenimą nugyvenusį uošvį. 

Nesigailėjo pasirinkusi ir masažistės profesiją, o pasitenkinimą savo darbu labiausiai nulėmė gyvenimiški dalykai. Danutės vyras dirbo gaisrinėje, budėjo naktimis, tad likusi dirbti medicinos seserimi, ji irgi nebūtų to išvengusi. 

Prieš keliasdešimt metų visoje 5 aukštų ligoninėje dirbo tik dvi masažistės, abi daugiausiai paskyrimų atlikti masažus gaudavo tuomečiame Nervų ligų skyriuje. Tik vėliau atsirado daugiau masažisčių ir kineziterapeučių, ligoninės skyriai plėtėsi. Daug metų D. Garbenienė dirbo Ambulatorinių konsultacijų skyriuje, priimdavo „iš miesto“ įvairiomis nervų sistemos ligomis sergančius pacientus. Dabar ji masažuoja Terapinio skyriaus ligonius, bet dažniausiai ją mato Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintys senukai – ten, kur daugelis jos kolegių ne visada nori eiti.  

Pasak Danutės, kiekviena masažistė per dieną turi priimti apie 15 pacientų, bet šiame skyriuje dažniausiai tenka užtrukti ilgiau, nes senam žmogui reikia padėti ir apsirengti, ir nusirengti, apsiversti ant kito šono, o prišokęs greitai nieko nepadarysi. 

„Vyresni žmonės yra nuoširdūs, nori pasikalbėti, jie ir didelių pretenzijų nereiškia – su džiaugsmu visada sutinka ir išlydi. Dažniausiai tai sunkiai vaikštantys ar visiškai nevaikštantys žmonės, jų kraujo apytaka lėta, todėl masažai jiems labai reikalingi. Mūsų skyriaus vedėja labai stengiasi, kiek įmanoma, daugiau jiems padėti“, – neslepia D. Garbenienė. 

Moteris nuoširdžiai stebisi, kad ją, regis, nieko ypatingo gyvenime nepadariusią, visada ramiai prie visko prisitaikančią, kažkas pastebėjo ir pasiūlė tokiam gražiam apdovanojimui. Nors apie tai sužinojusi, juokiasi, kone patyrė šoką ir ilgai nerimavo, kaip reikės nueiti to apdovanojimo atsiimti, labai apsidžiaugė, kai pasveikinti susirinko visa šeima: vyras, trys sūnūs, penki anūkai. Danutė tikina, kad apie tai, ar yra vertinama ir gerbiama dėl atliekamo darbo, niekada negalvojo, nors ir anksčiau yra gavusi ne vieną ligoninės vadovų padėką, ir buvusio mero Albino Ežerskio padėkos raštą. 

„Dirbi tiek metų ir negalvoji, ką kiti žmonės apie tave mano. Mūsų laikmečiu visi buvo sėslesni, vienoje vietoje dirbdavo dešimtis metų, o kai kurie ir visą gyvenimą. Dabar madinga keisti darbovietes, sakoma, jog taip galima kilti pareigose, tobulėti. Bet tai nereiškia, kad mes netobulėjom. Kas penkerius metus reikėjo prasitęsti licenciją, tam tekdavo išklausyti dešimtis valandų naujausių mokymų, dalyvauti kursuose ir kt. Tačiau mes ramiau žiūrėjome į gyvenimą, viską paprasčiau priėmėme“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi medikė. 

Pasak D. Garbenienės, jos gyvenimas, galima sakyti, eina viena tiesia linija, kol kas nebuvo jokių didelių sukrėtimų. Tiesa, sunkumų ji tikina nesureikšminanti, nes jų pasitaiko visose šeimose: serga artimieji, ateina laikas, kai reikia laidoti tėvus. Tuos dalykus nori nenori turi priimti natūraliai.

„Bet didelių nelaimių, kokių nors nesusipratimų neturėjau, visada mane džiugino vaikai, vis dar pas mus nori atbėgti pasisvečiuoti anūkai, o mums daugiau nieko ir nereikia – esu laimingas žmogus“, – tvirtina moteris. 

Šilališkio menininko Andriaus Zaikausko sukurta gilė tapo simboline padėka už daugybę metų trunkantį prasmingą D. Garbenienės darbą, grąžinantį sveikatą ir paleng­vinantį skausmus daugeliui mūsų krašto žmonių. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

„Kokio gerumo ši muzika! Neabejoju, kad miuziklas „Matilda“ bus labai populiarus spektaklis. Neįmanoma, kad jis nerastų savo žiūrovo, juk čia skamba ir lyrinė muzika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa...“, – sako miuziklo „Matilda“, kurio premjerą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato vasario 14 ir 15 d., muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys.

Pagal Roaldo Dahlio to paties pavadinimo knygą sukurto miuziklo visai šeimai kūrybinėje komandoje drauge su juo dirba režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Pirmoji premjera jau išparduota, antrojoje likusios vos kelios vietos, bilietų į likusius penkis šio sezono parodymus irgi sparčiai mąžta. Tad akivaizdu, kad spektaklis publikai kelia didžiulį susidomėjimą. Kalbiname KVMT chormeisterį, dirigentą Vytautą Valį, kuris šiuo miuziklu žavisi ne vienerius metus ir jau anksčiau yra parengęs glaustesnį jo variantą su savo vadovaujamos Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais.

– Tenka matyti, kad kitose šalyse miuziklo „Matilda“ herojai – tikri paauglių dievaičiai. Ar tokio efekto tikitės ir Klaipėdoje, Lietuvoje?

– Matilda – paauglių superherojė. Mano manymu, Matilda – tobulas vaikas: gabi, drąsi, nieko nebijanti, turinti galių įtikinti, o svarbiausia – kovojanti už teisybę. Spėju, kad Matildomis norės tapti visos mergaitės, jomis žavėsis paaugliai vaikinai.

– Kuo jums patinka miuziklas „Matilda“? Kuo, jūsų manymu, jis turėtų sudominti jaunuosius ir vyresnius žiūrovams?

– Žaviuosi tuo, kaip miuzikle „Matilda“ dera muzika ir drama. Muzikos čia labai daug, kas nėra įprasta miuziklams, kur tarpus tarp muzikinių numerių dažniausiai užpildo dialogai. Šiame spektaklyje net vadinamoji „proza“ skamba muzikos fone, o tai sudėtinga. Juk kiekvienas žmogus kalba skirtingai, tad reikia taikytis ir prie muzikos, ir prie veiksmo.

Šis miuziklas skirtas visai šeimai, tad jis bus įdomus ne tik vaikams ar paaugliams, bet ir suaugusiems. „Matildoje“ plėtojamos kelios siužetinės linijos: ne tik klasė ir jų kasdieniai rūpesčiai, bet ir suaugusiųjų gyvenimas. O tai labai spalvingi personažai. Esu tikras, kad miuziklo veikėjus publika atpažins kaip kasdien gatvėje sutinkamus „herojus“.

– Kuo „Matildos“ muzika skiriasi nuo kitų kūrinių, prie kurių teko dirbti? Kokie buvo didžiausi iššūkiai diriguojant šiam miuziklui?

– Nuostabios kiekvieno „Matildos“ personažo muzikinės temos, apstu greito kalbėjimo, palydimo muzika. Greitakalbes šiame miuzikle turi kone kiekvienas personažas – tiek vaikas, tiek suaugęs.

Didžiausi iššūkiai ir kyla dėl muzikos kalbamuosiuose intarpuose. Jei šiuos tekstus veikėjai dainuotų, „Matilda“ taptų opera. Muzika šiame kūrinyje retai kada nutyla.

– Kaip pavyko pasiekti, kad daugumą pagrindinių vaidmenų miuzikle atliktų Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai? Kaip jūs juos ruošėte tokiai sudėtingai užduočiai?

– Miuziklo „Matilda“ priešistorė tokia: prieš šešerius metus atsitiktinai išgirdau vieną kūrinį, ieškojau iš kur jis... Paaiškėjus, jog tai numeris iš miuziklo „Matilda“, su choreografu Taurūnu Baužu nutarėme pastatyti vaikų studijai adaptuotą mažąją versiją, kurioje dalyvavo tik studijos vaikai. Kai 2022 metais televizijos projekte „Lietuvos talentai“ atlikome dainą „Maištaujantys vaikai“ iš šio miuziklo, komisija mums paspaudė „auksinį mygtuką“ – be atrankos iškart patekome į projekto finalą. Šio numerio premjeroje ypač laukiame.

– Kuo ypatingi pagrindiniai spektaklio personažai ir kas ruošia vaidmenis?

– Matildos ir Briuso vaidmenims atlikti teatras paskelbė atranką. Sulaukėme daugiau nei 20 mergaičių, norinčių tapti Matildomis, ir vieno paauglio, pretendavusio į Briuso vaidmenį. (Tiesą sakant, slapčia tikėjausi šimto dalyvių – juk tai svajonių vaidmenys, kurių turėtų siekti kiekvienas jaunas atlikėjas.) Atranką įveikė penkios Matildos, o šiuo metu šią partiją ruošia trys. Likusios dvi dainuoja spektaklio vaikų chore bei prie šio vaidmens galimai prisijungs vėliau. Vyriausia Matilda – devyniolikmetė Radvilė Galminaitė, KVOS dainavusi nuo devynerių, parengusi vaidmenų KVMT spektakliuose, pvz. dainavusi operoje „Bohema“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, o šiuo metu studijuojanti muzikos industrijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje bei koncertuojanti kaip atlikėja. Tai studijos nuo mažens užaugintas vaikas, kuriuo labai didžiuojuosi. R. Galminaitė idealiai atitinka Matildos personažą savo išore, charakteriu ir t. t. Kitos Matildos yra moksleivės, taip pat KVOS auklėtinės – tai Nora Žiulkutė ir Vytautė Rimkutė, kuri atlieka Bielkės vaidmenį miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

Vieninteliam pretendentui į Briuso vaidmenį negalėjom jo pažadėti, tad paruošėme KVOS senbuvį – Leonardą Farah. Jis rengia net du vaidmenis: Briusą vienoje sudėtyje, o kitoje – Matildos brolį Maiklą. Briusu taps ir KVOS naujokas Renaldas Radavičius. Noriu priminti, kad tiek KVOS, tiek KVMT labai trūksta dainuojančių vaikinų, vyrų. Talentingus žmones kviečiame aktyviai dalyvauti perklausose ir prisijungti.

Matildos tėvai – visiška priešingybė dukrai. Tėvas – automobilių pardavėjas, mama – namų šeimininkė, maistą šildanti mikrobangų krosnelėje, vis mąstanti apie šokėjos karjerą. Matildos mamos partiją ruošia solistės Beata Ignatavičiūtė, Vitalija Trinkė ir Žyginta Jašinskaitė, tėvo – solistai Mindaugas Rojus ir Vilius Trakys. Matildos šeima – tai komiški personažai, kūriniui suteikiantys komedijos spalvų.

Kūrinio geroji, šviesioji fėja – mokyklos mokytoja panelė Hani (solistės Judita Butkytė ir Rasa Ulteravičiūtė). Jei po miuziklo premjeros paauglės sieks tapti Matildomis, tai tikėtina, jog visi vaikai svajos apie tokias mokytojas kaip panelė Hani.

Mokyklos direktorės Trančbul vaidmuo patikėtas dviem solistams vyrams, nes tai labai vyriška moteris – pikta, pagiežinga ir griežta, nekenčianti vaikų. Paradoksalu, kad ji vadovauja mokyklai. Miuzikle ji dainuoja tokią frazę: „o jei pamėgint pasvajoti, kad pasaulyje nebūtų vaikų...“ Mokyklos direktorės Trančbul vaidmenį ruošia solistai Gytis Šimelionis ir Tadas Jakas. Dar miuzikle yra personažas Iliuzionistas, kurį atliks solistai Valdas Kazlauskas ir Šarūnas Šapalas.

Neabejoju, kad miuziklas „Matilda“ bus labai populiarus spektaklis. Neįmanoma, kad šis spektaklis kam nors nepatiktų, juk čia skamba ir lyrinė muzika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa... Jei jis būtų rodomas vakarais, manau, kad sulauktų panašios sėkmės kaip miuziklas „Boni ir Klaidas“. Beje, atlikėjai sako, kad minėti miuziklai labai panašūs. Kokio gerumo ši muzika! O KVMT repertuare buvusį „Boni ir Klaidą“ publika labai mylėjo...

– Įdomu, kaip į miuziklą „Matilda“ reaguoja Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai?

– Jie „Matildos“ repeticijose praleidžia labai daug laiko: darbo dienomis po tris valandas vakarais, o savaitgaliais dukart per dieną. Pradžioje labai bijojome, kad vaikai negalės repeticijoms skirti tiek daug laiko, kad jiems tai nusibos, kad jie nelankys repeticijų... Tačiau kūrybinės grupės baimės nepasitvirtino – vaikai puikiai ir atsakingai dirba!

Vaikams šios repeticijos – neįkainuojama praktika, nes Lietuvoje dar nėra buvę, kad vaikai būtų pagrindiniai profesionalaus teatro scenoje statomo miuziklo. Bent man neteko girdėti. Jie dainuoja teatro scenoje drauge su KVMT solistais, choro ir baleto šokėjų grupe, dirba su KVMT simfoniniu orkestru.

Pasirodymai spektakliuose Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniams – ne naujiena, bet jie nėra buvę pagrindiniais veikėjais.

– Ar turite mėgstamą „Matildos“ muzikos epizodą ar sceną, kuri jums asmeniškai yra ypatinga?

– Man labai patinka pats darbo procesas su solistais, ansambliu. Su kiekvienu iš jų individualiai ieškojome, analizavome, diskutavome, kaip turėtų skambėti jų atliekamas veikėjas. Kartu kūrėme savitas interpretacijas. Todėl sunku atsakyti, kuris epizodas pats ryškiausias, nes į kiekvieną natą ar pauzę buvo įdėta pastangų, širdies. Man pats jautriausias – Matildos ir Iliuzionisto duetas, kurio klausant salėje, tikiu, nuriedės ne viena ašara. Įspūdingi visi mokyklos direktorės Trančbul muzikiniai numeriai. Pamatę spektaklį, suprasite kodėl (juokiasi).

– Kaip sekasi dirbti kūrybinėje grupėje su kitais spektaklio kūrėjais?

– Tai svajonių komanda. Geresnės net negalėčiau įsivaizduoti. Su choreografu Taurūnu Baužu daug metų kartu dirbame KVOS, kur jis moko vaikus šokio. Rūta Bunikytė – ypač stipri asmenybė, mano manymu, viena geriausių miuziklų režisierių šalyje. Šiuo metu pastatyme dalyvauja 23 vaikai, KVMT choro grupė ir baletas. Visa tai suvaldyti reikia išmanymo, o režisierė su šia komanda tvarkosi puikiai, turi savus metodus. Scenografė Rūta Venskutė – jaunas , kūrybiškas žmogus. Žaviuosi jos sumanymais ir gebėjimu atliepti šio miuziklo koncepciją.

– Ar choreografo ar režisieriaus sumanymai, scenografiniai sprendimai netrukdo dainavimui?

– Priimtas neeilinis sprendimas: visų spektaklyje dainuojančių vaikų ir suaugusiųjų vienu metu neišvysite. Kiekvienas vaikas, dalyvaujantis scenos veiksme, turės prisegtą nematomą mikrofoną, o kitus įkurdinsime užkulisiuose ar šalia orkestro su stacionariais mikrofonais. Miuziklo choreografijoje gausu aktyvių šokių, o tam reikia erdvės, tad šis veiksmas prilygsta šokių studijos pasirodymui. Labai laukiame pasirodymų, džiaugiuosi matydamas, kad mano auklėtiniai ne tik puikiai dainuoja, bet ir šoka.

– Gal įsiminė kažkas iš repeticijų ar premjeros pasiruošimo akimirkų, kas jus labai nustebino ar prajuokino?

– Aš juokauju, kad „Matildos“ repeticijos lyg kūno kultūros pamokos, kur daug sportuojama. Smagios ir repeticijos su Matildos partijų atlikėjais, kai tenka iš jų išpešti įvairiausius jausmus, charakterio savybes. Turi išprovokuoti veikėją atskleisti pyktį, paryškinti emocijas dainuojant... Pasakoji jiems baisius dalykus, kad tik jie suprastų. Visa kita vyksta saugiai, gražiai ir sklandžiai (juokiasi).

– Esate ne tik dirigentas, bet ir pedagogas. Kaip jūsų pedagoginė patirtis praturtina darbą miuzikle „Matilda“? Ar yra skirtumų tarp darbo su vaikais ir suaugusiais?

– Dirbant su bet kurio amžiais žmonėmis, svarbu rasti kelią kaip prie jų prieiti. Galbūt vaikai turi mažiau kaukių nei suaugę. Pavyzdžiui, jei nori dūkti, tai ir šėlioja. Vaikai dažniausiai be jokių baimių pasako tai, kas jiems svarbu. Suaugę kartais patyli ar daro tai, ko prašai, nekvestionuodami. Mano credo dirbant su vaikais ir jaunuoliais – bendradarbiavimas. Noriu, kad veiksmas scenoje vyktų ne per baimę, o sužadinant norą veikti – dainuoti, vaidinti. Įgalinti vaikus pasitikėti savo jėgomis – kiekvieno gero pedagogo stiprybė.

„Matilda“ – vaikus išlaisvinantis, jų gebėjimus atskleidžiantis kūrinys. Čia daug puikių galimybių improvizacijai. Vaikai daugelyje spektaklio situacijų nevaidina, o tiesiog būna savimi. Tą akcentuoja ir režisierė R. Bunikytė. Repeticijų metu ji dažnai sako: „Elkitės natūraliai, lyg būdami mokykloje, kai neklausote, žaidžiate, slepiatės nuo mokytojų“. Didžioji KVMT salės „Jūra“ scena, visos galimybės pasirodyti publikai – tai neeilinė galimybė KVOS auklėtiniams, ypač jauniausiems, kurie augs kartu su šiuo spektakliu. Užaugę jie taps tikrais scenos profesionalais.

KVOS šiuo metu jungia 35 auklėtinius, dvejose grupėse dainuoja ir šoka vaikai nuo 6 iki 19 metų. Manau, kad užauginsime dar ne vieną Matildą ir šiam miuziklui atlikėjų niekada nepritrūks. Noriu pabrėžti, kad šis spektaklis atlikimo prasme labai sudėtingas: po kurio laiko, prireikus įvesti naujų atlikėjų, bus labai sudėtinga. Net juokauju, kad KVOS kuriam laikui taps „Matildos“ studija, nes nuolat reikės ruoštis šiam spektakliui. Juk vaikai greitai auga, išvyksta, situacijos keičiasi.

– Gal jums lengva kalbėti, nes į KVOS ateina bene geriausi ir labiausiai motyvuoti vaikai?

– Klaipėdos vaikų operos studija yra ne dainuojančių ir šokančių vaikų būrelis, o jau netrukus 10 metų jubiliejų švęsianti šeima. KVOS veiklą reklamuojame labai saikingai, todėl vaikai ir tėvai dažniausiai žino, kur ateina. Vyresniems vaikams rengiamos perklausos, o vaikus nuo 7 metų priimame visus. Juos labai įtraukia teatro gyvenimas, ta meno terpė. Nors darbo turime tikrai daug, išeinančių būna mažai.

– Kartu su žmona auginate tris vaikus, vyresnieji jau dainuoja KVMT repertuariniuose spektakliuose. Ar jūsų vaikus reikėjo motyvuoti dainuoti, o gal jie jau gimė norėdami būti teatre?

– Vyriausiasis sūnus Vytautas dainuoti miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ pradėjo vos būdamas penkerių. Choro moterys visada juokaudavo, kad šiam vaikui pasirodžius scenoje jos nebegali dainuoti, nes mažasis atlikėjas taip traukia akį, toks komiškas jo personažas. Dabar jam dešimt metų. Beje, miuzikle „Matilda“ jis taps pagrindinės herojės klasioku Naidželu.

Sūnus Emilis scenoje pasirodė dar anksčiau, gal ketverių, nes labai veržėsi į sceną, kad būtų kartu su broliu... Jam visi spektaklio rūbeliai buvo per dideli, tad rankoves teko maksimaliai atraityti. Jam dabar aštuoneri.

Abu broliai iki šiol dainuoja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, operoje „Meilės eliksyras“. Teatras jiems – šventas reikalas (juokiasi). Mažoji sesė Matilda dar tik dvejų...

– Gal jūs iš anksto ruošėtės miuziklui, nes dukrai išrinkote tokį vardą?

– Nežinojau, kad „Matilda“ tikrai išvys sceną, nors tokia idėja sklandė seniai. Rinkome vaikui vardą, skaitėme įvairiausius vardynus. Vis nesutapdavo mūsų su žmona nuomonės... Galiausiai radome Matildą ir ji tiko abiems!

Kita vertus, KVOS statant mažąją spektaklio versiją jis visada skambėjo galvoje, patiko ir pats superherojės personažas bei šio vardo reikšmė – galia. Tai savybės, kurių prireiks augant su vyresniais broliais ir gyvenime. Iš vardo Matilda išėmus raides A ir T, – o tai, beje, yra Austrijos, kur baigiau mokslus ir kur su žmona gyvenome penkerius metus, pavadinimo trumpinys, – gauname gražų lietuvišką vardą Milda. Šio vardo kilmė – lietuvių meilės deivės pavadinimas. Meilė ir galia – kontrastuojantis junginys, tačiau abi šios savybės svarbios tiek gyvenime, tiek ir scenoje.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Tiesą sakant, prezidento rinkimai Baltarusijoje mažai kam įdomūs. Ši gudų šalis ir Lietuvos kaimynė seniai tapo Rusijos vasalė, o stambus Lukašenkos stotas nuslinko į kur kas smulkesnio Putino šešėlį. Jų dažni apsikabinimai dvelkia protokoliniu šaltumu ir nenuoširdumu.

O ir sausio 26-ąją įvykusius rinkimus pasaulis sutiko šaltai bei abejingai. Kaip ir reikėjo tikėtis, septintą kartą juose nugalėjo Lukašenka, kitus keturis kandidatus įveikęs didžiuliu skirtumu. Dar prieš rinkimus sociologinių tyrimų cent­ro apklausa rodė, kad dabartiniu prezidentu pasitiki daugiau kaip 80 proc. rinkėjų, o per rinkimus jis gaus net 87–92 proc. balsų. Ko galima buvo tikėtis iš kitų kandidatų, pavyzdžiui, liberalios demokratų partijos vadovo Olego Gaidukievičiaus, pasisakančio už glaudesnius ryšius su Rusija, ar Vieningosios piliečių partijos atstovės Anos Kanopackajos, raginančios panaikinti Vakarų sankcijas Baltarusijai, ar laikraščio „Baltarusijos komunistas“ redaktoriaus Sergėjaus Syrankovo, siekiančio šalyje atstatyti paminklus Stalinui? Dar profsąjungų veikėjo Aleksandro Chižniako, kuris ypač susirūpinęs šalies kibernetiniu saugumu? Opozicijos kandidatų tarp jų nėra ir negalėjo būti: Putino pavyzdžiu politiniai oponentai arba susodinti, „kur jiems ir vieta“, arba kaip „užsienio agentai“ pašalinti iš kandidatų sąrašo. 

Lukašenka džiaugiasi, jog dabar nepasikartos protestų banga kaip po 2020 m. rinkimų, nes esą naujai kartai „brangesnė taika, nepriklausomybė ir visų žmonių gerovė“. Priminsime, kad prieš penkis metus visoje Baltarusijoje į gatves išėjo apie milijonas gyventojų (vien Minske – nuo 200 iki 400 tūkst.), reikalavusių surengti laisvus rinkimus, apie 3000 buvo suimta. Lukašenka tuomet lakstė su „kalašnikovu“, o jo sūnus Nikolajus tėvą lydėjo apsirengęs kamufliažine kario uniforma...

Praėjusį gruodį sukako 25 metai nuo vadinamosios sąjunginės valstybės – Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – įkūrimo. Iš tikrųjų ji tapo formaliu įrankiu Rusijai aneksuoti vakarinę kaimynę ir paversti ją placdarmu prieš Vakarus. Baltarusija praryjama, kaip sakoma, su visais viduriais pagal tobulą aneksijos principą „dvi šalys – viena ekonomika“. Nuo 1995 m., kai tik į valdžią atėjo Lukašenka, rusų kalba čia tapo antra valstybine, mokyklose dabar ja kalba daugiau kaip 90 proc. vaikų. Jie baltarusių kalbos net nemoka. 

Anksčiau Lukašenka bent išsakydavo pastabų Kremliui, pavyzdžiui, dėl Rusijos tiekiamo kuro kainų ar diskriminuojamos baltarusiškos žemės ūkio produkcijos. Dabar priekaištai visiškai nutilo, kaip, beje, ir reveransai į Vakarų pusę. Tiesa, prieš šiuos rinkimus „paskutinis Europos diktatorius“ demonst­ruoja gerbiąs žmogaus teises: iš kalėjimų jis paleido 293 žmones – 89 moteris bei 17 kalinių, kurie nusikaltimus įvykdė būdami nepilnamečiai. Organizacija „Viasna“ tvirtina, jog „batkos“ kalėjimuose dar kankinasi apie 1200 politinių kalinių. Dauguma jų už grotų pateko po 2020 m. kilusių protestų. 

Propagandinis Lukašenkos žaidimas labai panašus į Putino: neva Vakarai kėsinasi sunaikinti jo valstybę ir pakeisti režimą. „Užzombinti“ ne tik rusai, bet ir baltarusiai: organizacijos „Chatham House“ duomenimis, palyginus su 2024 m. geguže, pasitikinčių Baltarusijos valdžia padaugėjo 10 procentinių punktų ir tik 10 proc. piliečių nesutinka, kad jų šalis būtų įtraukta į Rusijos karą prieš Ukrainą. Tyrėjai daro išvadą apie „sumanią Lukašenkos politiką“. 

Tokiame politiniame fone, prisimenant K. Donelaičio „Metų“ eilutę, lyg „ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai“, klostosi Lietuvos ir gudų šalies santykiai. Netgi opozicijos nepasitikėjimą ugdo tiek jos neveiklumas, tiek istoriniai arba simboliniai naratyvai. Vilniaus sprendimas suvienodinti ribojimus čia atvykstantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams kelia atvykėlių protestus bei nepasitenkinimą. Per 979 km ilgio valstybių sieną į Lietuvą gali patekti kas tik nori, taip pat ir šimtai režimo agentų. O netoli tas metas, pasak politikės Laimos Liucijos Andrikienės, kai maždaug 270 km siena su Kalinin­gradu taps daugiau kaip 900 km siena su Rusija... Tuomet kalbėsime ne tik apie hibridinio karo grėsmę. 

Trintį skatina ir Baltarusijos opozicijos sumanymas ant jos išduodamų pasų naudoti Vytį, kurie jį vadina „Pahonia“. Heraldikos komisija tarsi ir nemato tame nieko blogo, tačiau kibirkštis skelia didėjanti atvykėlių nepagarba lietuviškiems simboliams, kuriuos ruošiamasi paversti politinių diskusijų objektu. Šalia režimo veikėjų mėginimų savintis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją šitos kibirkštys gali įžiebti rimtus nesutarimus su Lukašenkos oponentais. Pranešta, jog kai kurie sprendimai dėl tokių pasų legalizavimo ir oficialaus pripažinimo turėjo paaiškėti iki sausio 27-osios. 

Kad visiškai pašalintų ne už jį balsuojančius, Lukašenka nusprendė, kad Lietuvoje balsavimas nevyks. 70-metis septintą kadenciją pradedantis diktatorius lieka atsivėręs tik Rytams. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsiasi Regionų krepšinio lygos (RKL) rungty­nės – sausio 25 d. baigėsi 15-asis Nostra.lt – RKL turas, kuriame buvo sužaistos savaitės rung­ty­nės, o jose dominavo Šilalės „Lūšis“.

Praėjusį savaitgalį šilališkiai vėl sužaidė dvejas rungtynes – penktadienį vyko į Biržus, o šeštadienį rungtyniavo namuose. Ir abu susitikimai baigėsi šilališkių pergale.

Kaip skelbia RKL, Biržuose įvyko cent­rinė dvikova tarp vienų iš turnyrinės lentelės lyderių – BC Biržų (12/5) ir Šilalės „Lūšies“ (13/6) ekipų. Po dramatiškos kovos 84:78 (21:19, 24:22, 22:23, 17:14) pergalę šventė Šilalės krepšininkai.

„Atkakli kova klostėsi iki pat 4 kėlinio pabaigos, kai, likus žaisti 2 minutes, rezultatas buvo lygus (78:78), tačiau šeimininkai per likusį laiką nepelnė nė taško, o tuo pasinaudoję „Lūšies“ krepšininkai surinko 6 taškus be atsako ir pratęsė pergalingą seriją“, – skelbia RKL.

Šilalės komandos gretose geriausiai sekėsi Gvidui Kačiušiui, kuris surinko 22 taškus, Valdas Vasylius pelnė 19, Justas Košys ir Nedas Vydmantas po – 11, Linas Lekavičius – 10.

Sausio 25 d. šilališkiai dominavimą pratęsė – „Lūšies“ (14/6) ekipa namuose 79:59 (24:14, 23:14, 15:21, 17:10) įveikė Birštono „Milastos“ (12/7) krepšininkus.

Birštoniečiai, pasak RKL apžvalgininkų, rungtynėse laikėsi tik pirmajame kėlinyje, kuomet nuo varžovų atsiliko keliais taškais (19:13). Bet Šilalė netrukus susikūrė dviženklę persvarą (24:14), kurią išlaikė iki pat rungtynių pabaigos.

Šį sykį „Lūšies“ komandoje dominavo Mindaugas Čepauskas su 35 taškais, J. Košys jų pelnė 16, V. Vasylius – 10.

„Šilalės artojo“ inform.

Prieš savaitę Šilalės savivaldybė pranešė rajono gyventojams, kad privačiai medicinos klinikai „Andoka“ perdavė naujutėlį elektromobilį, o kartu su juo ir daug klinikai reikalingos medicininės įrangos. Už Europos Sąjungos pinigus įstaigai nupirktos priemonės turėtų suteikti galimybę efektyviau teikti ambulatorines slaugos paslaugas visų rajono ligonių namuose.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8