Pastaruoju metu darosi sunkiai prognozuojami ne tik Lietuvos orai, bet ir politinių sezonų ribos. Kadaise buvo įprasta sakyti, kad va­sara – politinis „agurkų sezonas“, kai svarbesnių įvykių beveik nebūna. Tačiau šiandien ši taisyklė akivaizdžiai nebegalioja, o vasarą griuvo jau antroji Lietuvos Vyriau­sybė. Ironizuojant galima sakyti, jog visi ženklai rodo, kad Turniškių šiltnamyje Ingos Ruginienės iniciatyva sodinti agurkai netrukus keliaus ant Mindaugo Sinkevičiaus stalo...

Tiek Prezidentas Gitanas Nausėda, tiek naujasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas pabrėžia neturintys esminių priekaištų Premjerei I. Ruginienei. Tačiau visuomenės vertinimai gerokai santūresni. Naujausios „Sprinter“ apklausos duomenimis, darbą baigiančią Vyriausybę palankiai vertina vos 15 proc. šalies gyventojų. Tai beveik pasitikėjimo dugnas.

Socialdemokratai aiškina, jog išseko jų viltys, kad „Nemuno aušra“ ir jos lyderis pakeis politinį elgesį, todėl nusprendė su šia partija nutraukti bendradarbiavimo sutartį. Vis dėlto tie, kurie atidžiai stebėjo pastarųjų metų procesus, galėjo matyti ir kitą tendenciją – patys socialdemokratai iš „Nemuno aušros“ perėmė nemažai retorikos ir politinio stiliaus. Todėl neatmestina, jog LSDP suskubo inicijuoti politines skyrybas, kol to nepadarė patys buvę koalicijos partneriai.

Vis dėlto svarbiausia priežastis, regis, yra kitų metų savivaldos rinkimai. LSDP pagrįstai vadinama „merų partija“, todėl jos savivaldos lyderiai baiminasi, kad prasta Vyriausybės reputacija gali turėti neigiamų pasekmių vietos rinkimuose. Svarbia dėlionės detale tapo ir tai, jog baigėsi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatytas terminas, kuriuo M. Sinkevičius negalėjo pretenduoti į Ministro Pirmininko pareigas.

Kiekvienas Vyriausybės „perkrovimas“ politikoje primena naują kreditą. Paprastai naujai suformuota Vyriausybė sulaukia tam tikro visuomenės palankumo laikotarpio – vadinamojo politinio medaus mėnesio. Be to, M. Sinkevičius yra gerokai labiau patyręs politikas nei I. Ruginienė – kadangi „naujosios Blinkevičiūtės“ projektas nepasiteisino, dabar, panašu, bus išbandomas „naujojo Brazausko“ variantas.

Tačiau yra ne vienas „bet“. Socialdemokratai jau prarado dvejus metus. O reputaciją susigadinti yra daug lengviau nei ją pataisyti. Kiekvieną kreditą, taip pat ir politinį, anksčiau ar vėliau tenka grąžinti su palūkanomis. XXI Vyriausybei teks spręsti sudėtingus ekonominius, socialinius bei geopolitinius iššūkius, o kartu atlaikyti ir naujų – senų kritikų spaudimą. Tarp jų – Ignas Vėgėlė ir Remigijus Žemaitaitis. Nėra sunku prog­nozuoti, jog pastarasis dabar aktyviai pasakos „visą tiesą“, kurią esą žino apie socialdemokratus.

Kita vertus, nors Vyriausybėje gali atsirasti naujų veidų, LSDP frakcija Seime iš esmės liks ta pati. Ji gana komfortiškai jautėsi ankstesnėje koalicijoje ir nuolat konfliktavo su opozicija, taip pat ir su demokratais. Nors po Sauliaus Skvernelio skandalo Demokratų sąjungos politinės pozicijos susilpnėjo, dabartinėje situacijoje būtent demokratai gali tapti svarbiausia jėga, diktuojančia būsimos koalicijos sąlygas.

Paradoksalioje situacijoje atsidūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Akivaizdu, kad ji ir toliau liks mažesniąja koalicijos partnere, todėl neatmestina, jog tarp šios frakcijos ir demokratų gali kilti rimtų nesutarimų, svarstant naujas Vyriausybės programos nuostatas.

Vis dėlto socialdemokratai turi ir papildomų kozirių. Pirmiausia – galimybę stiprinti savo pozicijas Seime, ieškant paramos kitose frakcijose. Jau prisijungė Vilija Targamadzė, taip pat tikimasi dalies Mišrios Seimo narių grupės palaikymo, girdisi ir apie galimus perėjimus iš „Nemuno aušros“, nors jos lyderis juos neigia, kaip visada taip savotiškai įspėdamas savo partiečius „niekur nejudėti”.

Jau matome ir pirmąją naujosios politinės realybės detalę – dėl darbo koalicijoje trijų partijų lyderiai pirmiausia tarėsi Briuselyje. Tikslios šio „Briuselio pakto“ sąlygos kol kas nežinomos, tačiau, pavyzdžiui, jei Demokratų sąjungos pirmininkas Virginijus Sinkevičius galimai svarsto tapti užsienio reikalų ministru, tai įsivaizduoti, kad Aurelijus Veryga atsisakytų Europos Parlamento mandato dėl ministro posto Lietuvoje yra gerokai sunkiau. 

Situacija keičiasi itin sparčiai, todėl iki penktadienio, kai skaitytojai laikys rankose laikraštį, aiškumo greičiausiai bus daugiau. Bet kuriuo atveju galima pasidžiaugti bent tuo, jog naujos Vyriausybės formavimas turėtų būti gerokai trumpesnis nei praėjusį kartą. Tai reikštų daugiau laiko parengti subalansuotą kitų metų valstybės biudžetą.

Viltingai skamba ir būsimo premjero pažadai daugiau dėmesio skirti socialiniam teisingumui, sveikatos apsaugai bei švietimui. Tiesa, nesu toks naivus, kad nematyčiau, kokia didelė praraja politikoje dažnai skiria pažadus nuo tikrovės, vis dėlto norisi tikėti, jog Lietuva, praėjus porai metų nuo rinkimų, pagaliau turės valdžią, kuria bus galima pasitikėti ir kuri neapsiribos tik postų dalybomis, o didžiąją dalį energijos skirs viešajam interesui. Nors pagrindiniai susitarimai pasiekti Briuselyje, norisi, jog naujoji valdžia būtų arčiau kasdienių Lietuvos žmonių problemų.

Politologas Mažvydas Jastramskis jau paskelbė gana griežtą verdiktą – social­demokratų atsinaujinimas esąs tik tariamas. Galbūt. Tačiau sunku nesutikti, kad nenormali buvo ir ankstesnė situacija, kai Gintautas Paluckas nuolat kartojo taisantis konservatorių klaidas, o I. Ruginienė dėl neįgyvendintų reformų kaltino koalicijos partnerius. Dabar M. Sinkevičiui teks atsakyti į svarbiausią klausimą: ar LSDP dar turi politinės energijos ir potencialo atsinaujinti? Jei ne, seniausiai Lietuvos partijai gali grėsti ilgas buvimas ant politinio atsarginių suolelio.

Andrius NAVICKAS

Nuolat girdime raginimus ugdyti jaunąją kartą tautiškumo ir patriotiškumo dvasia. Tačiau neretai pamirštame, kad vaikai ir jaunimas pirmiausia mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio. Būtent mūsų požiūris, vertybės ir darbai formuoja jaunosios kartos supratimą apie pilietiškumą, pagarbą istorijai bei savo kraštui.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena naujausius nuveiktus darbus, stiprinančius šeimų finansinį stabilumą, užtikrinančius socialinį saugumą ir prieinamą pagalbą nepasiturintiems šalies gyventojams.

„Mūsų tikslas – siekti, kad valstybė būtų patikima šeimos partnerė kiekviename jos gyvenimo etape – nuo vaiko gimimo iki galimybių derinti vaikų auginimą su mokslu ar darbu, kad kiekviena šeima jaustų didesnį saugumą, stabilumą ir valstybės rūpestį“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė.

NAUJOVĖS ŠEIMŲ GEROVĖS SRITYJE

• Padidinome vienkartinę išmoką gimus vaikui. Ji auga nuo 814 iki 1 036 eurų.

• Išplėtėme išmokos vaiko priežiūrai gavėjų ratą. Kas mėnesį mokama 444 eurų išmoka skiriama ir šeimoms, susilaukusioms vaikų nuo šių metų birželio 1 d., ir visiems vaikus iki 2 metų auginantiems tėvams, neturintiems pakankamo socialinio draudimo stažo.

• Išplėtėme vaiko priežiūros kompensacinės išmokos gavėjų ratą. Šią išmoką jau gali gauti ne tik dirbantys, bet ir besimokantys ar studijuojantys tėvai bei globėjai. Kasmėnesinė 384,8 euro išmoka mokama už ikimokyklinio amžiaus vaiką, kuris nelanko darželio ir už atlyginimą yra prižiūrimas auklės, dirbančios pagal individualios veiklos pažymą arba pagal darbo sutartį.

• Padidinome vaiko išlaikymo išmoką. Nuo liepos 1 d. ji didėja nuo 133 iki 185 eurų per mėnesį. Ši išmoka mokama tais atvejais, kai vaikas negauna priteisto vieno iš tėvų išlaikymo.

• Nuosekliai didiname „vaiko pinigus“. 2026 metais universali išmoka vaikui padidėjo iki 129,5 euro per mėnesį. Gausios, nepasiturinčios ar vaiką su negalia auginančios šeimos gauna 205,7 euro per mėnesį už kiekvieną vaiką.

NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS – DIDESNĖ PARAMA

• Sudarėme palankesnes paramos gavimo sąlygas tėvams, vieniems auginantiems vaikus, kuriems nenustatyta tėvystė ir nepriteistas išlaikymas, taip pat šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, – jie gaus didesnio dydžio paramą.

• Pakeitėme turto vertinimo kriterijus – nepasiturintys gyventojai gali turėti daugiau santaupų (turto), t. y. „finansinę pagalvę“, ir gauti socialinę paramą.

• Skatiname paramos gavėjus dirbti ir išlikti darbo rinkoje.

Parama bus skiriama dirbantiems žmonėms, nepriklausomai nuo darbo laiko trukmės, ir gaunantiems darbo užmokestį, proporcingą faktiškai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Paramos gavėjams įsidarbinus, iki tol mokėta 100 proc. dydžio socialinė pašalpa bus mokama ilgiau – 6 mėnesius (vietoj 3 mėnesių). Taip pat išplėstas jos gavėjų ratas – teisę gauti socialinę pašalpą įsidarbinus įgis ir tie žmonės, kuriems registruotis Užimtumo tarnyboje iki įsidarbinimo neprivaloma (pvz., auginę vaikus iki 3 metų).

Piniginę socialinę paramą gaunantys žmonės pirmiausia bus siunčiami dalyvauti užimtumo didinimo programose ir užimtumą skatinančiose priemonėse, o atsisakiusieji, kurie gauna socialinę pašalpą ilgiau kaip 3 mėnesius, bus pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti.

Visą naujausią informaciją rasite https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-parama-kas-man-priklauso/ 

Redakcijai nebe pirmą kartą tenka narplioti ginčus tarp kaimynų, kurie dažniausiai įsiplieskia dėl lopinėlio žemės, bet aistros taip įsisiūbuoja, kad išardo santykius ne tik tarp šalia gyvenančiųjų, bet ir tarp jų šeimų narių. Nors yra ir kita medalio pusė – neretai greta gyvenantys žmonės tampa artimesni nei toli esantys giminaičiai. Deja, šiuo atveju situacija priešinga, o kaimynai virto vieni kitiems aršiausiais priešais.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai – viena skaudžiausių mūsų tautos istorijos tragedijų. Vien tą dieną gyvuliniais vagonais į atokiausius Sovietų sąjungos regionus buvo išvežta apie 17,5 tūkst. žmonių. Šiemet sukanka 85 metai nuo šių tragiškų įvykių. Jau 36 metus gyvename laisvoje valstybėje ir galime atvirai prisiminti bei pagerbti nužudytuosius, ištremtuosius ir negrįžusius į Tėvynę. Tačiau ramybės neduoda klausimas: ar pakanka prisiminti tik savuosius? Neretai sakoma, jog svarbiausia yra išsaugoti savo šeimos istoriją ir atminti artimuosius. Tačiau kas prisimins tuos, kurių visos šeimos buvo sunaikintos? Kas ištars jų vardus, jei visi jų artimieji liko amžiams ilsėtis Komijos, Krasnojarsko, Permės lagerių ir kitų tremties vietų bevardžiuose kapuose? Todėl Gedulo ir vilties diena yra ne tik asmeninės, bet ir bendros tautos atminties diena. Ji įpareigoja prisiminti kiekvieną – ir tuos, kurių vardus tebesaugo artimieji, ir tuos, kurių atminimo nebėra kam perduoti.

Pirmoji susisteminta informacija apie 1941 m. suėmimus ir trėmimus lietuvių bendruomenę pasiekė tų pačių metų spalio 7-ąją. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame dienraštyje „Draugas“ (Nr. 234, 3 psl.) buvo paskelbtas „Lietuvių, apie kurių nužudymą ar išvežimą Rusijon gauta žinių, sąrašas“, kuris vėliau buvo nuolat pildomas. 1942 m. „Draugo“ numeriuose išspausdinti abėcėliniai Rusijoje atsidūrusių Lietuvos tremtinių vardų sąrašai.

Atgimimas leido pradėti ir sistemingą tremtinių bei politinių kalinių atminimo įamžinimą. Nuo 1988 m., susikūrus „Tremtinio“ klubui, Šilalės krašto žuvusieji tremtyje ir kalinimo vietose buvo įamžinami pamink­liniais kryžiais. Vėliau šį darbą tęsė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo nariai, kuriems talkino daugybė kraštiečių, bendruomenių ir visuomeninių organizacijų. 2001 m. išleistoje knygos „Šilalės kraštas“ trečiojoje dalyje paskelbtas Šilalės krašto tremtinių sąrašas, 2005 m. Šilalės kapinėse, sovietinės okupacijos metais nugriautos koplyčios vietoje, pastatytas ir pašventintas paminklas žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose (1941–1990). Prie šio paminklo iki šiol dega žvakelės, gėlės nugula nuo tų šeimų, kurių artimųjų kapų vietos liko nežinomos...

Didžiulį darbą atliko šviesaus atminimo LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė. Nuo 2009 m. leidžiamuose leidinio „Erškėčių keliu“ tomuose ji siekė išsaugoti kuo daugiau tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, taip iš užmaršties prikeldama šimtus žmonių likimų. Kartu su Amžinybėn šiemet iškeliavusiu Antanu Rašinsku ji rūpinosi politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių atminimo įamžinimu Pajūrio kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje. Nuo 2015 iki 2025 m. joje esančiose stelose iškalta 2640 nukentėjusiųjų pavardžių.

1941-ųjų birželio 14-osios giedrą ir sau­lėtą rytą į Šilalės, Te­nenių, Drobūkščių, Kal­tinėnų, Dargalių, Beržės, Eidžiotų, Karūžiškės, Laukuvos, Žvingių, Simėnų, Donylų, Rukšių, Kiaukų, Džiaugėnų, Paežerio, Lapkalnio, Lingiškės ir Gedeikių kaimų gyventojų sodybas įriedėjo kariniai sunkvežimiai. Buvo pasirengta ištremti 29 šeimas ir pavienius asmenis – iš viso 193 mūsų krašto gyventojus. Tarp jų buvo 120 vyrų ir 73 moterys, iš jų 47 vaikai – 27 berniukai ir 20 mergaičių. Dešimt vaikų savo gimtinės daugiau niekada nebepamatė...

Lietuvoje, nesulaukę ištrėmimo, buvo nužudyti 48 Šilalės krašto gyventojai, o iš viso po suėmimo kalinimo vietose ir tremtyje žuvo 91 žmogus.

Vyriausia tremtinė buvo 78-erių Viktorija Boginienė iš Šilalės, mirusi tremtyje. Jauniausia – 1941-aisiais gimusi Jūratė Stir­bytė, kuri iš Komijos su­grį­žo. Deja, jos dvejų metų se­sutė Nijolė trem­tyje mirė...

Šiandien prisimename ir Ši­­lalės krašto geradarį, vaistininką Simoną Gaudėšių, Tū­bi­nių krašto istorijos puose­lėtojai saugo mo­kytojų Račkauskų ir Noreikaitės šeimų atminimą...

Tai nebyli ir skaudi statisti­ka. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi žmonių likimai: jie turėjo svajonių, kūrė namus, augino vaikus, dirbo savo žemę, mokė, gydė, meldėsi, dainavo ir tikėjo ateitimi. Mokytojai, studentai, ūkininkai, vaistininkai, kunigai ir daugelio kitų profesijų žmonės tapo represijų aukomis vien todėl, kad buvo Lietuvos piliečiai.

Po tremties ir kalinimo, baigusi Kauno medicinos institutą, 1960 m. į Laukuvą dirbti atvyko 1941-ųjų tremtinė Dalia Grinkevičiūtė. Gydytoja ir rašytoja negalėjo susitaikyti su melu, už tiesos žodį, atsiminimus ir liudijimus ji buvo persekiojama, šmeižiama, o po kelių metų, 1974-aisiais, atleista iš darbo. Laukuvoje D. Grinkevičiūtė gyveno iki pat mirties 1987 m. Šiandien jos gyvenimo ir šeimos istoriją galima pažinti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje Laukuvoje.

Nuo 1961 m. Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbti pradėjo 1941 m. tremtinė iš Raseinių krašto Janina Karevaitė-Jurgaitienė. Daugiau kaip tris dešimtmečius ji teikė pagalbą susirgusiems ir nelaimės ištiktiems mūsų rajono žmonėms, o kraštiečiai ją prisimena kaip rūpestingą, nuoširdžią ir pasiaukojančią medikę.

Šilalėje gyveno bei dirbo ir dar viena 1941-ųjų tremtinė – Elena Rabačiūtė-Kuizinienė. Kol leido sveikata, ji buvo aktyvi LPKTS Šilalės filialo narė, daug prisidėjusi prie nukentėjusiųjų atminimo įamžinimo.

Tremties ir kalinimų patirtys – tai ne tik atskirų žmonių tragedijos. Tai visos tautos žaizda, palikusi gilų randą mūsų istorinėje atmintyje. Tik prisimindami praeities skausmą, galime iki galo suvokti laisvės vertę, branginti nepriklausomybę ir atsakingai kurti ateitį. Atmintis nėra žvilgsnis vien į praeitį. Atmintis yra mūsų moralinis įsipareigojimas tiems, kurių likimus mėginta ištrinti, bet kurių vardai ir šiandien tebekalba mums apie laisvės kainą.

Loreta KALNIKAITĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo ir autorės nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Priešpaskutinę 1983-iųjų gruodžio dieną KGB Šilalės rajono poskyrio viršininko Igno Alšausko pasirašytas ir LKP Šilalės rajono pirmajam sekretoriui P. Povilaičiui adresuotas raštas, žinoma, rusų kalba ir, žinoma, slaptai, skamba grėsmingai – „Sąrašas asmenų, užimančių rajone atsakingas pareigas, dėl kurių ar kurių giminaičių gauta kompro­mituojančių duomenų.“ Šiandienos kalba tariant, tai buvo žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ver­tintų kaip nepakankamai patikimų, sąrašas. Dabar šis viešai prieina­mas dokumentas tampa liudijimu, kad net ir okupacijos metais buvo daugybė žmonių, išsaugojusių ryšį su nepriklausoma Lietuva. 

Ne vieno iš minimų žmonių jau nebėra tarp mūsų. Todėl norisi tikėti, jog šis dokumentas bus įdomus ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip priminimas apie tai, kokiais metodais veikė viena slapčiausių sovietinio režimo institucijų. Jis atskleidžia, kaip kruopščiai buvo renkama informacija apie žmones, jų artimuosius ir net tolimiausius giminystės ryšius, o kartu leidžia geriau suprasti atmosferą, kurioje teko gyventi anuomet.

Siekdamas išlaikyti dokumento autentiškumą, jame vartotus terminus, pareigybių pavadinimus ir formuluotes daugeliu atvejų palikau tokius, kokius juos užrašė KGB papulkininkis.

Kaltinėnų gyventoja, dirbanti Kaltinėnų vykdomojo komiteto buhaltere Monika Ažubalienė, dar besimokydama Ukmergės rajono Taujėnų progimnazijoje, 1946 m. įstojo į antisovietinę pogrindinę organizaciją „Sakalai“, palaikė ryšius su ginkluoto antisovietinio „Tankisto“ būrio nariais. 1947 m. M. Ažubalienė areštuota ir nuteista 8 metų pataisos darbų lageryje bausme. Jos vyras pensininkas Petras Ažubalis, pokario metais gyvendamas Kaune, talkino nacionalistiniams gink­luotiems būriams (taip KGB įvardija Lietuvos partizanus – aut. pastaba), padėdavo gauti spausdinimo šriftų, padirbtų dokumentų. 1946 m. Karinio tribunolo nuteistas 10 metų pataisos darbų lageryje...

Iš Bokštų kaimo kilusio Šilalės autotransporto įmonės eksploatacijos inžinieriaus Albino Girkonto tėvas Adomas, saugumiečių žodžiais, buvo kilęs iš buožių, palaikė ryšius su ginkluotu nacionalistiniu būriu, tiekė jiems maistą. 1951 m. nuteistas 25 metams, vėliau bausmė sumažinta iki 6 metų. 1951 m. Adomo žmona ir vaikai ištremti į Krasnojarsko kraštą...

Šilalės paruošų kontoros direktoriaus Henriko Girčio motinos Pet­ronėlės Girčienės šeima valdė 70 hektarų žemės. Po karo ji buvo numatyta ištremti su turto konfiskavimu, tačiau pasislėpė. Du Girčienės broliai 1949 m. palaikė ryšius su ginkluotu pogrindžiu, už ką 1951 m. buvo ištremti. Dvi Girčienės seserys 1949 m.

nuteistos 10 metų laisvės atėmimu. H. Girčio brolis, 1955 m. mokydamasis Šilalės vidurinėje mokykloje, įkūrė antisovietinę organizaciją, platino antisovietinius lapelius, nors nuteistas nebuvo. Tėvas 1956 m. už valstybės turto grobimą nuteistas 2 metams laisvės atėmimo. 

Amerikoje gyveno P. Girčienės dėdė A. Paleckis, palaikęs aktyvius ryšius su, saugumiečių teigimu, reakcingomis lietuvių emigrantų organizacijomis... 

Šilalės rajono VRS vyresniojo VAI inspektoriaus Juozo Dajoro tėvas, irgi Juozas, „Obelyno“ tarybinio ūkio darbininkas, yra Tūbinių bažnyčios religinės bendruomenės tarybos narys. Palaiko ryšį su JAV gyvenančia teta Rozalija Bartkūniene, emigravusia prieš karą. 1982 m., jai mirus, gavo kaip palikimą automobilį VAZ-2106, valstybinis numeris 95-73ЛЛШ. Žmonos tėvas (autoinspektoriaus uošvis) – Upynos bažnyčios diakonas...

Jonas Zelba dirba Pajūrio vykdomojo komiteto pirmininku. Susirašinėja su Čikagoje gyvenančia teta Alisa Šambaras. 1981 m., po jos mirties, gavo automobilį VAZ 2101, valstybinis numeris 66-64ЛЛШ...

Šilalės gyventojas Vincas Šiaudvytis dirba Šilalės rajono gamybinio susivienijimo „Lietžemūktechnika“ juriskon­sultu. Jo žmonos gydytojos Aldonos Šiaudvytienės tėvas Viktoras Butkus prieš karą buvo aktyvus ginkluotos „Šaulių“ organizacijos narys. 1941 m. suimtas ir nuteistas mirties bausme. A. Šiaudvytienės dėdė kunigas, aktyviai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, Benediktas Sugintas 1945 m. kartu su besitraukiančiais vokiečiais pabėgo į Vakarus, vėliau persikėlė į Čikagą. Ten kun. B. Sugintas buvo keleto antisovietinių organizacijų nariu, aktyviai bendradarbiavo su BALFu...

Akivaizdu, kad šita KGB informacija tėra tik maža smiltelė skaudžiame mūsų istorijos smėlyne. Net ir menkiausias pareigas užėmę, tačiau bent kiek aukščiau „leidžiamo lygio“ galvas pakėlę ir aktyvaus lojalumo valdžiai neparodę žmonės buvo sekami, kont­roliuojami ar stabdomi. Kai kurie – ypač intensyviai. Ir gebėjimas išlikti tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kai tuo tarpu dauguma tiesiog plaukė pasroviui, nebuvo lengvas...

Alvidas JANCEVIČIUS, 

žurnalistas, istorikas

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas – publikacija

Prieš mėnesį 75-eri sukako Pasausalio kaime gyvenančiam Stasiui Kybartui – visą gyvenimą „Šilalės artojo“ laikraštį Kaltinėnų apylinkių gyventojams nešęs paštininkas ir dabar nesiskiria su bendraamžiu leidiniu, tik laikraštį į jo kiemą jau atveža kita pašto darbuotoja. 

Irenos ir  Stasio Kybartų vienkiemis yra tolokai ne tik nuo aplinkinių kaimų, pro jų namų langus nematyti ir kelio, bet atskirti nuo pasaulio šie žmonės nesijaučia. Iš Kanapukų kaimo, buvusio už poros kilometrų, kilęs Stasys čia apsigyveno prieš 49 metus, parėjęs į užkurius Irenos tėviškėje. Ją taip pat nusižiūrėjo nešiodamas laikraščius – tada nebuvo šeimos, kuri, pasak Stasio, neprenume­ruotų „Tiesikės“ ir „Artojo“. Di­delio formato „Tiesa“ buvo rei­kalinga krosniai prakurti, lašiniams susukti, o sukarpyta nukeliaudavo į būdelę su širdele – apie tualetinį popierių kaime ilgai niekas nežinojo. O „Artojo“, pasak Stasio, žmonės laukdavo, nes jis dalinosi vietinėmis naujienomis, švietė žmones ir džiaugėsi nors ir lėtai kaime vykstančia pažanga.

Lingeniškės pašte dirbti laiš­kininku S. Kybartas pradėjo 1968-aisiais, būdamas vos septyniolikos. 

„Jaunas esi, palakstyk po kaimą“, – susirgus ankstesniam paštininkui paliepė kolūkio pirmininkas, gal net pats nesitikėjęs, kad surado jam darbą visam gyvenimui. 

 „Laikraščiai tada buvo pigūs, žmonės daug jų sakydavosi, tad vaikščiodavome pilnais krepšiais, net nugara pasisuko į vieną pusę. Kai Lingeniškės paštą sujungė su Kaltinėnų paš­tu, jau dirbome keturiese – išnešiodavom net 1000 „Artojų“. Tada mano apylinkėj 80 trobų buvo, kiekvienoj po kelias šeimas gyveno“, – prisimena S. Kybartas. 

Smagus jam buvo tas darbas: vasarą šokdavo ant dviračio, žiemą kinkydavo arklį – sniego būdavo tiek, kad „paziukui“ važiuojant Kražių keliu, stogo nesimatydavo. „Suvažinėjo“ Stasys  nuosavą „Ižą“ ir „Minskelį“, paskui ir mašinukę nusipir­ko – greičiau darbus atlikdavo, nes laiškininko visur laukdavo. Žmonės daug laiškų rašydavo ir daug jų gaudavo: giminės sveikinimus vieni kitiems švenčių proga siųsdavo, vaikai iš kariuomenės tėvams laiškus rašydavo, nes kitų susisiekimo priemonių nebuvo. 

Sovietų kariuomenėje teko tarnauti ir Stasiui. Žmogus juokiasi, kad ir ten paštininku dirbo: turėjo leidimą išeiti į miestą parnešti korespondenciją ir išdalyti laiškus tarnybos draugams. Laiškas būdavo didelis turtas, nes tai buvo vienintelė žinia iš namų ir likusių mylimųjų. 

Nekeitė Stasys profesijos ir grįžęs iš kariuomenės. Kam ieškoti kito darbo, jei tas „prie širdies“, o visi žmonės pažįstami, visi laukia ir džiaugiasi, kai į sodybą užsuka.

 „Mano laikais nereikėjo nešioti ir pardavinėti muilo, siūlyti per prievartą skalbimo miltelių. Tik prieš pat galą tapom „bankininkais“ – pašte buvo galima mokesčius sumokėti, žmonės prašydavo paimti, o daugelis dar ir skaitiklių parodymus nurašyti, kiek mokėti, suskaičiuoti. Kol kaimai neištuštėjo, paštininkams darbo užteko“, – sako S. Kybartas,  Kaltinėnų apylinkėse laikraščius nešiojęs iki 2008 m. 

Ne kartą atostogų metų Irenai tekdavo pavaduoti savąjį Stasį, bet paštininko darbas jai nepatiko. Kažkada siuvėjos profesijos išmokusi moteris kelis metus dirbo Šilalėje – autobusu nuvažiuodavo ir grįždavo, bet, susirgus mamai, ilgam tapo jos slauge ir namų siela: visi kaimo darbai griūdavo ant jos pečių, todėl lakstymas per kaimynus su laikraščiais moteriai buvo laiko gaišimas. 

Prie keliuko į Kybartų sodybą pritvirtinta pašto dėžutė, bet  Sauslaukio kaimą, kuriame teliko dvi sodybos, aptarnaujanti laiškininkė laikraščius ir žurnalus atveža tiesiai į kiemą. Irena ir Stasys  nemažai skaito: šiuose namuose tebėra mylimas „Šilalės artojas“, Stasiui įdomus „Kaimo laikraštis“, o Irena negali gyventi be žurnalo „Namuose ir sode“. Sako, jog skaityti naują laikraščio numerį yra didelė pramoga.

„Laiko turiu daug – nebelaikom gyvulių, nereikia šienauti. Dabar tik vienas rūpestis – kieme žolę nupjauti“, – dėsto didžiulėje, bene pusės hektaro sodyboje šeimininkaujantis Stasys. 

Ir tas darbas, pasak jo, daug laiko atima – žingsniui sulėtėjus, kol vieną sodybos pusę nušienauja, kitoje vėl žolė suželia. 

Šeima turėjo Kaune paveldėtą butą, bet iš savo kraštų niekur nenorėjo išvažiuoti. Tik dabar, kai sveikata jau kelia nemažų problemų, norėtų, kad būtų gerai arčiau vaikų, kad daktarai, vaistai ir duona būtų ranka pasiekiami. Gerai, jog dar gali pats nuvažiuoti bent į Kaltinėnus, apsukti Šilalę, aplankyti Tauragėje, Šiauliuose gyvenančius vaikus. Gyvenimo keliai sutrumpėjo, draugų nebeliko, bet gyventi norisi – ypač, kai toks gražus laikas ir kieme laido gerklę gegutės, suokia skardžiabalsės lakštingalos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungoje lankėsi žolininkė, fitoterapeutė ir trijų knygų autorė Giedrė Bružienė. Viešnia šmaikščiai ir įtaigiai pasakojo apie pievose augančių žolynų poveikį žmogaus sveikatai bei sveikos gyvensenos principus. Pasak G. Bru­žienės, žmonės dažnai kreipiasi į ją ieškodami patarimų dėl gydymosi žolelėmis ar sveikesnio gyvenimo būdo. Tačiau fitoterapeutė iš anksto apibrėžia savo galimybes: „Tik neprašyk iš durno razumną padaryti – tai vienintelė liga, nuo kurios vaistų nėra.“

Šį teiginį ji iliustravo nuotaikinga istorija iš savo gyvenimo. Šeima augino katiną, kuris įsikorė į medį ir kelias dienas nesavu balsu kniaukė, tačiau pats išlipti nesugebėjo. Galiausiai Giedrės vyras pasiryžo gelbėjimo operacijai. Bet vos tik nukėlė katiną iš vieno medžio, šis tuojau pat liuoktelėjo į kitą. Iš ten nušoko ant stogo, o vėliau įsmuko į kaminą. Gaila pasidarė kamine įstrigusio gyvūno, todėl šeimininkai net išardė krosnies sienelę, kad jį išlaisvintų. Tačiau ištrauktas katinas netrukus išlėkė į kiemą ir vėl šoko į medį...

„Taip ir su durnumu – kad ir kaip gelbėtum, neišgelbėsi, jei pats to nenori“, – juokavo žolininkė.

Apie savo kelią į fitoterapiją G. Bružienė pasakojo atvirai.

„Pagal išsilavinimą esu filologė. Dirbau pagal specialybę Klaipėdos miesto savivaldybėje. Kiek galima taisyti tuos pačius administracijos direktoriaus įsakymus? Kableliai man labai nusibodo. Ryte išvažiuoju – alyvos dar nežydėjusios, grįžtu iš darbo – jau nužydėjusios. Supratau, jog nebematau gyvenimo ir pati tapau tikru ligų maišeliu“, – prisiminė ji.

Pasak žolininkės, vienas didžiausių gydymosi vaistažolėmis privalumų yra tas, kad jas ar jų mišinius galima pradėti vartoti vos pajutus pirmuosius negalavimo požymius. Tačiau, anot Giedrės, svarbiausia ne tik žolelės, bet ir žmogaus požiūris į savo sveikatą bei kasdienius įpročius.

„Žolės veikia švelniai. Nereikia laukti, kol atsiras rimtų sveikatos problemų – nemiga, inkstų ar kepenų ligos. Rūpintis savimi galima vos pajutus pirmuosius negalavimus“, – sakė fitoterapeutė.

Vis dėlto G. Bružienė pabrėžė, kad vaistažoles reikia vartoti atsakingai. Pasak jos, perdozuoti žolelių arbatų tikrai įmanoma, todėl svarbu išlaikyti vartojamų augalų įvairovę ir nepikt­naudžiauti vienos rūšies preparatais.

„Jei nėra proto, tai ir kibiras vandens gali tapti mirtina doze. Nereikia pulti naudoti vien tik vienos rūšies žolelių. Pavyzdžiui, medetkos, varto­jamos per ilgai ir dideliais kiekiais, gali suploninti kraujagyslių sieneles. Dabar labai populiarus pelynas – tačiau jo padauginus gali prasidėti haliucinacijos, sapnuosis itin ryškūs ir spalvingi sapnai“, – perspėjo žolininkė.

Pasak jos, viena vertingiausių vaistažolių yra paprastasis varputis. Jo šaknis galima rinkti ir naudoti ištisus metus. Varputis švelniai valo organizmą, padeda palaikyti inkstų veiklą ir saugo nuo akmenų susidarymo. Žolininkė pabrėžė, jog šis augalas neturi ryškaus šalutinio poveikio, o jo perdozuoti praktiškai neįmanoma.

Įdomu tai, kad sunkmečiais ir bad­mečiu varpučio šaknys būdavo maišomos į duoną – taip ji tapdavo sotesnė ir jos užtekdavo didesniam žmonių skaičiui.

Kalbėdama apie kitas vaistažoles, G. Bružienė ragino būti atsargiems ir visada pasidomėti, ar pasirinktos žolelės nesąveikauja su vartojamais vaistais. Taip pat svarbu daryti pertraukas ir ilgą laiką nenaudoti tos pačios rūšies augalų.

O kad klausytojams būtų lengviau prisiminti patarimus, viešnia atsivežė savo knygą „Ir ateis ta diena...“. Paklausta apie pavadinimo kilmę, autorė pasakojo, jog šiam posakiui jau keli tūkstant­mečiai.

„Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi. Ir eisi tą dieną skinti augalų. Ir senat­vėje džiaugsiesi, kad tą dieną padėjai sau, o gal net kitam“, – citavo ji. 

Pasak autorės, knygos pavadinime panaudota tik šių prasmingų žodžių pradžia. Tai tarsi užuomina, kad istorija dar nėra baigta ir ateityje gali sulaukti tęsinio.

Leidinyje ne tik nuotaikingi pasakojimai apie augalus ir jų gydomąsias savybes, bet ją paįvairina ir Giedrės vyro Lino Bružo fotografijos, padedančios atpažinti vaistažoles bei tinkamai jas naudoti. Savo ūkyje žolininkė augina apie 80 rūšių vaistinių augalų.

Susitikimo metu netrūko smagių istorijų. G. Bružienė juokaudama tikino, jog tepalo skaudantiems sąnariams gali pasigaminti kiekvienas.

„Švėkšnoje galima nusipirkti paršelį. Kainuoja, berods, šimtas keliasdešimt eurų, tik važiuoti reikia ketvirtą valandą ryto, kad gautumėte. Po pusės metų auginimo ekologiškais pašarais turėsite puikių taukų tepalui. Į juos pridėkite pasirinktų žolelių, keturias valandas kaitinkite, bet nevirkite. Palikite per naktį nusistovėti, o rytą vėl pakaitinkite ir išpilstykite. Visa virtuvė bus taukuota, bet šuo užtat bus laimingas“, – šmaikštavo žolininkė.

Vargu ar kas nors po šio pasakojimo skubės į Švėkšną pirkti paršelio, tačiau prisirinkti ar užsiauginti vaistinių augalų savo reikmėms gali beveik kiek­vienas. Vienas iš tokių, kuriuos Giedrė rekomenduoja auginti, yra vaistinė gelsvė.

„Ji yra ir vaistas, ir prieskonis, skatina tulžies išsiskyrimą, tinka, kai kojos tinsta, gerina virškinimą, o kaip prieskonis puikiai dera su žuvimi“, – pasakojo fitoterapeutė.

Vaistinė gelsvė yra ilgaamžis augalas, vienoje vietoje gali augti septynerius ir daugiau metų, o palankiomis sąlygomis užauga net iki dviejų metrų aukščio.

Visiems gerai žinomas valgomasis krienas vertingas ne tik dėl šaknų, bet ir dėl lapų. Žolininkės teigimu, verdančiu vandeniu nuplikyti krienų lapai gali būti dedami ant skaudančių sąnarių. Naudingos ir šaknys, tačiau jų reikėtų vartoti saikingai – didesni kiekiai dirgina skrandį, todėl nerekomenduojami žmonėms, turintiems skrandžio opų. Valgomasis krienas gerina kraujotaką, padeda kovoti su organizmo parazitais, yra vienas iš vitamino C šaltinių ir turi kitų vertingų medžiagų. G. Bružienė krieną vadina lietuvišku imbiero atitikmeniu.

„Vyresniems žmonėms labai tinka orkaitėje kepti obuoliai su krienais – stiprina širdį. Krienų sultimis galima įtrinti ir galvos odą, kad mažiau slinktų plaukai. Dar geriau jas sumaišyti su bičių žiedadulkėmis, įmasažuoti į galvos odą ir palaikyti kuo ilgiau“, – pasakojo žolininkė.

Ypač vertingos ir dilgėlės – kol jos jaunos, neperaugusios, o lapų apatinė pusė nusidažiusi violetiniu atspalviu, jas verta rinkti ir dėti į žaliuosius kokteilius. Pasak žolininkės, tai puiki priemonė pavasariniam nuovargiui ir jėgų stokai įveikti.

Lietuvoje auganti didžioji ugniažolė taip pat pasižymi vertingomis savybėmis. Pasak G. Bružienės, šis aguoninių šeimai priklausantis augalas turi nuskausminamąjį poveikį ir nuo seno naudojamas liaudies medicinoje.

„Praskiestomis ugniažolės sultimis galima patepti akių vokus, kai vargina akių nuovargis ar uždegimai. Tam tinka susmulkinta antžeminė augalo dalis, tik ją būtina skiesti vandeniu, kad nenudegintų odos. Ugniažolė taip pat yra puiki priemonė nuo nagų grybelio. Prisirinkite augalo, vieną jo dalį užpilkite actu, ki­tą – 40 laipsnių degtine. Po kelių savaičių nukoškite ir sumaišę abi ištraukas tepkite grybelio pažeistus nagus. Kartais tokios ištraukos padeda atsikratyti ir papilomų“, – pasakojo žolininkė.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad su šiuo augalu reikia elgtis atsargiai. Pasak G. Bružienės, kai kuriems onkologiniams ligoniams gydytojai leidžia vartoti ugniažolės užpilus, tačiau tai daryti galima tik pasitarus su medikais ir griežtai laikantis rekomendacijų.

Atidžiausiai G. Bružienės klausiusieji, ko gero, jau planuoja savo darželiuose ar soduose pasisodinti vaistinį šalaviją. Pasak žolininkės, šis augalas ne tik skleidžia naudingus fitoncidus, bet ir gali pagerinti nuotaiką.

„Jei norite apsisaugoti ne tik nuo melancholijos, įsidėkite šviežią šalavijo lapelį į batą – tada be baimės net kalnus perlipsite“, – šmaikštavo viešnia.

Vaistinis šalavijas nuo seno vertinamas dėl savo gydomųjų savybių. Jis vartojamas esant įvairiems uždegimams, odos ir gleivinės infekcijoms, viršutinių kvėpavimo takų ligoms, infekciniams bei uždegiminiams bronchų procesams, taip pat virškinimo sutrikimams.

Baigdama susitikimą žolininkė šilališkiams paliko ne tik naudingų žinių apie vaistažoles, bet ir šiltą palinkėjimą: „Jei esi birbalinė musė, visur mėšlyną matai, o jei bitelė – visos pievos tau žydi. Tad nebūkime birbalinės musės – tegul mums žydi visos pievos.“

Šie žodžiai tapo gražia susitikimo pabaiga, priminusia, kad sveikata prasideda ne tik nuo vaistažolių puodelio, bet ir nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių trėmimus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo vežami į Sibirą. Ši diena paskelbta Gedulo ir vilties diena.

Šiuolaikinės oratorijos „45-tas ŠERKŠNAS“ pavadinimas simboliškai siejasi su 1945-aisiais, Algirdo Pūro ištrėmimo metais. „Tuo pačiu, tai yra ir paminklas kovojantiems už laisvę“, – sako oratorijos autorius Domantas Pūras, kurio kūrinį veda senelio balsas, autentiškai liudijantis trilerį primenančią žmogaus patirtį.

Darbo eskizą pristatęs „ConTempo OFF“ 2025 platformoje, šiandien Domantas kviečia jį išgirsti išskirtinai autentiškoje aplinkoje. Gedulo ir vilties dienos išvakarėse – Birželio 13 dieną, 22 valandą – Raseinių rajone, prie Viduklės geležinkelio stoties, iš kurios 1941–1952 m. į SSRS gilumą buvo masiškai tremiami Lietuvos gyventojai.

Ši oratorija – istorinė, muzikinė ir vizualinė patirtis, paremta autentišku tremtinio Algirdo Pūro liudijimu. Jo balsas tampa daugiasluoksnio muzikinio kūrinio ašimi, kur susipina asmeninė istorija, istorinė atmintis ir universalios žmogiškos patirtys.

Pasakojime atsiveria priverstinio ištrėmimo patirtis, partizanų kovų reikšmė, NKVD kankinimai, asmeniniai išgyvenimai, o kartu ir platesnės temos: kančia, stiprybė, išdavystė, atleidimas ir susitaikymas.

Kūrinys sukurtas vokaliniam ansambliui „Melos“, ansambliui Twenty Fingers Duo – Lorai ir Arnui Kmieliauskams, elektronikai, erdviniam garsui ir balso įrašui. Klausytojai atsiduria kūrinio viduje: juos supa atlikėjai, erdvinio garso sistema ir 180° projekcijos, išplečiančios pasakojimą į vizualinę dimensiją. Išskirtinėje erdvėje muzika, liudijimas ir istorinė vieta tampa viena įtraukiančia gyvos atminties patirtimi.

Su kompozitoriumi Domantu Pūru, kuris pokalbio metu su grupe „El Chico Fuendre“ yra ture po Europą, kalbasi dramaturgė Deimantė Vilkelytė.

Iš kur atėjo inspiracija sukurti šį kūrinį?

Kokiais 2016 metais pas senelį žaidėm šachmatais ir paprašiau jo, kad viską papasakotų. Slapčia jį įrašiau. Norėjau dokumentuoti tai. Gal sau labiau. Negalvojau apie kažkokį kūrinį, bet norėjau atsiminti, turėti įrašą kaip gyvą atmintį. Senų Kauno vaizdų, kur jis atvažiavo mokytis ir... tą visą istoriją apie jo suėmimą, KGB tardymą.

2022 metais padariau pirmą kūrinio versiją. Tai buvo mano bakalauro baigiamasis. Bet tada, šiais metais, jis... numirė ir niekad šito neišgirdo. Tai tapo paminklu – gyvu šios istorijos atminimu. Nusprendžiau, kad reikia perdaryti viską nuo pradžių: sudėti tiek grožio, tiek ir negrožio... Tokia buvo pirminė inspiracija.

Dabar kūrinys įgavo ir kitą pusę – tyrinėdamas kitų žmonių tremties istorijas, gilindamasis į laisvės kovų, okupacijų ar genocido kontekstus, įgavau kitą požiūrį, pradėjau iš naujo vertinti, kiek lietuvių tautos išgyvenimai yra svarbūs ir negali būti pamiršti. Turi būti prisimenami ir vertinami kaip mūsų tautos dalis.

O kokia yra tavo senelio istorija, kurią tik tu žinai?

Senelis buvo labai protingas žmogus, labai imlus visokiems mokslams ir norėjo būti astronautu, bet kadangi jį ištrėmė 15-os, dar visai paauglystėje, grįžo iš Sibiro po 10 metų, kai buvo jau 25-erių… ir nebeturėjo progos, tikriausiai, tiek mokytis, kad taptų astronautu.

Iš to, ką išmoko Sibire, grįžęs dirbo drobės fabrike ir buvo ten vienas iš svarbiausių asmenų, bet tą pasiekė ne per sovietinę sistemą – pažintis ir gėrimą, o per savo darbą ir išmonę. Palengvino ir automatizavo daug fabriko darbų – buvo ir apdovanotas už tai. Senelis buvo labai tvarkingas žmogus, nelinkęs į žalingus įpročius, negerdavo. Tuo tarpu kai visi bendradarbiai iškart prapildavo savo algą, jam visada kažkaip labiau rūpėjo kosmosas… Ir aš galvoju, galbūt dėl to, kad žemėje buvo tiek neigiamų patirčių, jam labiau norėjosi žiūrėti į viršų…

Turėjo istoriją, kaip vaikystėje jį buvo pagrobę ateiviai ir pavežioję... Niekada jos neišsižadėjo. Per visą savo gyvenimą – iki pat mirties – sakydavo tiek man, tiek mano tėvams, kad „jį buvo pagrobę ateiviai“... Tai aš kažkaip linkęs juo tikėti.

Apie ką tu galvojai kurdamas šį kūrinį?

Man visada rūpėjo tremties tema. Tikriausiai visą gyvenimą. Visada augant jausdavau tą kolektyvinę traumą. Darydamas kūrinį supratau, kad tas trėmimas ir visa istorija jau yra užkoduota manyje ir, man atrodo, daugumoje lietuvių. Tai tam tikras patriotiškumas, noras saugoti tą savo žemę, kovoti dėl jos ir kalbėti apie tai.

Didelė darbo dalis – mano paties būsenų analizavimas ir ėjimas kartu per tą istoriją, kurią mano senelis pasakojo. Įsijautimas – toks empirinis, subjektyvus – kaip tai mane veikia ir koks tai jausmas. Ką aš jaučiu tame pasakojime. Ką aš jaučiu toje kolektyvinėje traumoje... Bandymas visa tai sudėti į muziką.

Kai gyvai atlieki šį kūrinį, ką tau reiškia ir duoda erdvė?

Tikrai, erdvė labai daug duoda. Raseiniai – labai simboliška... geležinkelio stotis. Bet tai yra open air‘as ir viskas atvira – kitokie iššūkiai, su kuriais dar iš tiesų nežinau, kaip reikės susitvarkyti, bet ta vieta tikrai duoda daug. Įsivaizduoti tuo pačiu, kaip kai kurios detalės iš pasakojimo – kaip tie garvežiai rieda, kokia būsena, galbūt įsijausti į senelio būseną tuo metu. Kai jis ten buvo penkiolikos ar šešiolikos...

Kūrybinė komanda:

Kompozitorius: Domantas Pūras

Šviesų ir vaizdo projekcijų dailininkas: Tomas Stonys

Atlikėjai:

Vokalinis ansamblis „Melos“

Twenty Fingers Duo – Lora ir Arnas Kmieliauskai

Prodiuseris: Darius Vizbaras

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

Projektą įgyvendina: Kosmos Theatre

Renginio ko-organizatoriai:

Raseinių krašto istorijos muziejus

Renginio partneriai:

Raseinių rajono savivaldybė

Raseinių rajono kultūros centras

UAB „Agrokoncerno grūdai“

Birželio 13-ąją Šilalė taps viso Tauragės regio­no kultūrinės bendrystės centru – čia vyks dainų šventė, subursianti apie pustrečio tūkstančio dainininkų, šokėjų, muzikantų ir kitų meno mėgėjų iš Šilalės, Tauragės ir Jurbarko rajonų bei Pagėgių savivaldybės. Šventė ne tik primins turtingas regiono dainų švenčių tradicijas, bet ir dar kartą įrodys, kad lietuviška daina, šokis ir muzika tebėra gyva jėga, vienijanti skirtingų kartų bei kraštų žmones.

Įspūdingi ir šventės mastai – Šilalėje susiburs apie 2400 meno mėgėjų. Gausiausia bus šeimininkų delegacija – net 1065 šilališkiai. Iš Jurbarko rajono atvyks 620 dalyvių, Tauragei atstovaus 555 meno mėgėjai, o Pagėgių savivaldybei – 155 kultūros puoselėtojai. Toks dalyvių skaičius liudija, jog dainų švenčių tradicija mūsų regione ne tik gyva, bet kasmet suburia vis daugiau žmonių, norinčių dainuoti, šokti, muzikuoti bei puoselėti savo krašto kultūrinį paveldą.

Šventė prasidės Šilalės Dariaus ir Girėno skvere, kur žiūrovus pasitiks linijinių šokių programa, o netrukus miesto gatvėmis nusidrieks iškilminga eisena. Spalvinga kolona, lydima muzikos ir geros nuotaikos, keliaus į miesto pušyną, kuriame vyks pagrindiniai renginiai. Vien eisenoje žengs daugiau kaip 2 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių – nuo pirmą kartą dainų šventėje dalyvaujančių vaikų iki ilgamečių tradicijų puoselėtojų.

Šiųmetė šventė ypatinga ir tuo, kad primena svarbų istorinį faktą – būtent Šilalėje 2004-aisiais įvyko pirmoji Tauragės apskrities dainų šventė. Tad po daugiau nei dviejų dešimtmečių regiono kolektyvai vėl susitiks ten, kur prasidėjo graži tradicija, tapusi svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi.

Renginio programa atskleis lietuviškos kultūros įvairovę. Žiūrovai išgirs vaikų ir jaunimo chorus, pučiamųjų orkest­rus, mišriuosius bei moterų chorus, folkloro ansamblius, liaudiškos muzikos kapelas, išvys įvairiapusę šokių prog­ramą. Skambės tiek lietuvių liaudies kūriniai, tiek šiuolaikinių autorių muzika.

Netrūks ir ypatingų svečių: šilališkiai ir svečiai turės galimybę išgirsti operos solistą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Vytautą Juozapaitį, mums jau puikiai pažįstamą solistą And­rių Apšegą bei jaunąją atlikėją šilališkę Liepą Gedvilaitę. Jų atliekami kūriniai neabejoti­nai taps vienomis įsimintiniausių šventės akimirkų.

Ypatingas dėmesys bus skir­tas krašto šviesuolei, tremti­nei, poetei, Šilalės rajono gar­bės pilietei Teresei Rubšy­tei-Ūksienei. Jos kūrybos muzikinis pagerbimas primins, kokią svarbią vietą kultūroje užima žmonės, paliekantys ryškų pėdsaką ateities kartoms.

Dainų šventės pavadinimas „Siekiai suartina“ kalba apie tai, kas šiandien ypač svarbu – gebėjimą būti kartu, nepaisant skirtingų gyvenimo kelių, kartų ar gyvenamosios vietos. Kai vienoje erdvėje susitinka vaikai ir senjorai, mokiniai ir mokytojai, choristai, šokėjai bei muzikantai, gimsta svarbiausia – bendruomeniškumas.

Birželio 13-ąją Šilalė taps regiono kultūros sostine, kur bus akcentuojama, jog lietuviška daina tebėra gyva, o tradicijos išlieka tol, kol jas perduodame vieni kitiems. Tad kviečiame visus ateiti, išgirsti, pamatyti ir pajusti. 

Antanas KAZLAUSKAS

Šilalės kultūros centro direktorius, laikinai einantis pareigas

Nuotr. iš dainų šventės archyvo