Iš Šilalės kilusi menininkė Raimonda Grikšaitė-Seitzinger jau daugiau nei 25 metus gyvena Nyderlanduose. Čia ji su pagyrimu baigė Utrechto dailės akademiją, o šiandien yra įkūrusi nuosavą dailės studiją ir savo kūryba džiugina, kaip dažnai pavadinama Olandija, tulpių šalies meno gerbėjus.

Nominuota karališkajai tapybos premijai

Pasak R. Grikšaitės-Seitzinger, kūryba jai yra kur kas daugiau nei menas ar įgimtas talentas – tai gyvenimo būdas ir esminė žmogaus vidinio pasaulio išraiška. Kurdama ji įprasmina save, patiria kūrybinę laisvę, atskleidžia savo unikalumą ir užmezga gilesnį, prasmingesnį ryšį su kitais.

Menininkės darbuose dažnai atsikartoja simboliniai motyvai – angelai, motinos, deivės bei moters kūrėjos įvaizdžiai, atspindintys dvasinę, emocinę ir kūrybinę žmogaus dimensiją.

„Žmogus bei jo siela yra ir atspirties taškas, ir pagrindinis motyvas mano kūryboje. Mane domina vidinis pasau­lis – atviras, bet taip pat ir pilnas pas­lapties, kuriame atsiveria būsena, leidžianti tyrinėti santykį su pačia savimi ir aplinka. Klausiu: ar pasaulis, kurį matome, yra ir tas pasaulis, kurį atpažįstame savyje? Kur veda mano pačios vaizduotė ir intuicija? Tapyba man – tarsi dienoraštis kita forma, būdas išgirsti savo sielos poreikių balsą. Tai – apie pusiausvyrą santykiuose, darną su savimi bei aplinka, gebėjimą kasdienybėje įžvelgti skirtingas spalvas ir kiekviename sutiktame žmoguje atrasti jo unikalų pasau­lį“, – sako R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja juokauja, kad yra amžina studentė: Lietuvoje ji baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, o paskui, vedama meilės, išvyko į Olandiją ir, ūgtelėjus pirmajai dukrai bei padrąsinta vyro, įstojo į Utrechto dailės akademiją, kurią baigė cum laude diplomu (su pagyrimu).

„Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų. Akademijoje mane sužavėjo laisvumas visose srityse: saviraiškoje, žodyje, matyme. Teko ir pačiai paplušėti, siekiant išsilaisvinti iš tuometinio klasikinio supratimo piešti „gražiai, teisingai ir niūriai“, kuris susiformavo lietuviškoje terpėje. Po kurio laiko atradau savyje naują spalvų paletę ir ekspresiją. Atsirado kitoks fizinis kontaktas su didele drobe. Pradėjau tapyti abstraktaus stiliaus paveikslus. Ypač patraukė vokiečių ekspresionizmas dailėje“, – teigia menininkė. 

Prieš keletą metų moteris gavo ir regresijos terapeutės diplomą Tasso institute. Ši sritis traukė, kadangi domino vidinis žmogaus pasaulis. Tiesa, menininkė ne tik gilino žinias mokydamasi skirtingų dalykų, bet ir surengė ne vieną savo darbų parodą.

„Parodų buvo įvairių, sunku išskirti kurią nors vieną. Dažniausiai tai yra emocinis momentas man pačiai. Matau, kaip paveikslai, kūryba žiūrovui gali suteikti terapinę erdvę, būdą susimąstyti ir apmąstyti. Kai kuriems pa­­roda tampa įkvėpimu veiksmui, galimybe pasisemti naujų idėjų“, – dalijasi patirtimi R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja buvo nominuota prestižinei Nyderlandų karalienės Beatrix karališkajai tapybos premijai. Ši išskirtinė nominacija menininkei suteikė ne tik pripažinimą, bet ir unikalią galimybę susitikti su pačia karaliene. Pasak kūrėjos, šis įvertinimas tapo svarbiu vidiniu patvirtinimu – įrodymu sau, jog ji yra savo kelyje ir gali drąsiai kurti. 

Pasiilgsta gyvo kontakto su artimaisiais

Olandijoje menininkė su vyru George augina dukras Juliją ir Noa Salomėją. Jos abi gimė Nyderlanduose. 

„Mano vyras pustrečių metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jis yra puikiai susipažinęs su lietuvišku mentalitetu, tradicijomis bei papročiais. Nuo pat pradžių buvo savaime suprantama, kad dukros augs dvikalbėje šeimoje ir dažnai lankysis Lietuvoje pas pačius mieliausius senelius Kvesčių kaime, pas kitus giminaičius, išsibarsčiusius ne tik po Žemaitiją“, – pasakoja Raimonda. 

Ji įsitikinusi, jog vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių, ir matydami skirtingas jų patirtis bei požiūrius, savaime sparčiau mokosi supratingumo, empatijos, pagarbos kitiems žmonėms, jų kultūrai. Anot Raimondos, jie yra lankstesni, lengviau prisitaiko naujose situacijose ar aplinkoje. 

O ko menininkė pasiilgsta gyvendama užsienyje?

„Nors visas didžiąsias šventes dažniausiai švenčiame visi kartu Lietuvoje, vienareikšmiškai pasiilgstu gyvo kontakto su artimaisiais. Olandijoje galiu gyventi be lietuviškos duonos, cepelinų ar šaltibarščių, nes vis tiek skaniausi jie būna gimtajame krašte, susėdus visiems prie bendro stalo“, – juokiasi iš Šilalės kilusi kūrėja. 

Tačiau, pasak jos, nesvarbu, kur gyventum, viską reikia kurti pačiam – puoselėti santykius, šeimą, vertybes, veiklą ir svajones. Raimonda dažnai keliauja po įvairias šalis, yra susipažinusi su įvairiomis kultūromis, o štai Olandiją apibūdina ne tik tulpių, kanalų ir dviračių kraštu, bet ir pastebi, jog tai yra labai judri šalis, kurioje vyrauja tarptautinė visuomenė, gyvena daug emig­rantų. 

„Kiekvienas žemės metras čia yra aukso vertės. Patys olandai yra atviri, komunikabilūs, mokantys nubrėžti ribas, tiesūs, o gal tiksliau juos būtų galima pavadinti net kiek tiesmukais ir labai vertinančiais punktualumą. Tiesa, yra ir kitų savybių, kurios mums gali pasirodyti neįprastos – tarkime, net puodeliui kavos, draugiškiems susitikimams reikalingas išankstinis susitarimas“, – sako 25-erius metus Olandijoje gyvenanti Raimonda.

Ji taip pat išskiria, kad, lyginat su lietuvišku vaišingumu, lietuviams olandai gali pasirodyti šiek tiek šykštūs. Ypač tai jaučiama švenčiant gimtadienius. 

„Kai visi susėda ratu, gauna po vieną gabalėlį torto, užkandžiai, kaip ir gėrimai atnešami, jais pavaišinama, o kas lieka, tuoj nukeliauja atgal į virtuvę. Toks jų pragmatizmas yra susijęs su kalvinizmu, kurio viena iš idėjų yra drausmingas gyvenimas – dorovė, kuklumas, atsidavimas darbui.

Reikia nepamiršti ir to, kad olandai nuo seno daug keliavo ir buvo pirkliai, galbūt dėl to šioje šalyje vaikai nuo mažumės yra mokomi finansinio raštingumo, o išėję į vidurinę mokyklą pradeda teisėtai dirbti po keletą valandų per savaitę“ , – teigia R. Grikšaitė-Seitzinger.

Ir, pasak menininkės, olandai labai mėgaujasi gyvenimu, savanoriauja, yra optimistiški ir vertina kultūrą. 

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Šilalės kultūros cent­re nu­skambėjo Lietuvos vokalinių ansamblių šven­tė-konkursas „Šilų aidai“, išskirtinis renginys, gy­vuo­jantis net 48-erius metus. Tai šventė, kuri kas antri metai suburia visų Lie­tu­vos regionų vokalinius an­samb­lius. „Šilų aidai“, 1978 m. prasidėję kaip Žemaitijos vokalinių ansamblių sambū­ris, iš­augo ir išsiplėtė į visos šalies vokalinių ansamb­lių kon­kursą. 

„Šilų aidai“ išsiskiria savo senomis tradicijomis ir kultūrine verte, prisideda prie grupinio dainavimo tradicijos puoselėjimo, lietuvių liaudies dainų populiarinimo bei lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidos.  

Konkurse dalyviai varžosi keturiose kategorijose: kaimų ir miestelių bei miestų ir rajono centrų dviejų kategorijų ansambliai. Vertinimo komisija nustato geriausius kiekvienoje kategorijoje, kurie apdovanojami diplomais ir prizais. Taip pat yra skiriamas specialus prizas kolektyvui, geriausiai atlikusiam liaudies dainą, ir paskelbiamas absoliučiai geriausias kolektyvas, pagrindinio prizo laimėtojas.

Šiais metais konkurse dalyvavo 32 kolektyvai iš visos Lietuvos. III laipsnio diplomais buvo apdovanoti Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus moterų tercetas „Aidija“ ir moterų ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Šiluvos (Raseinių r.) bardų grupė (vad. Saulius Beniulis), Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“ (vad. Soneta Būdvytienė), Ginkūnų kultūros centro (Šiaulių r.) moterų vokalinis ansamblis „Rasa“ (vad. Birutė Andriukaitienė), Šakių r. Kudirkos Naumiesčio padalinio mišrus tercetas „Momentas“ (vad. Aušra Ubartaitė) bei Joniškio kultūros centro vokalinis ansamblis „Harmonija“ (vad. Ingrida Ručinskienė).

II laipsnio diplomai įteikti Pagramančio (Tauragės r.) kultūros namų moterų vokaliniam tercetui „Akimirka“ (vad. Rasa Jakienė), Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) kultūros centro Alsėdžių skyriaus mišriam vokaliniam ansamb­liui „Alsėda“ (vad. Kristina Mikalauskaitė-Gricė), Kretingos r. Kūlupėnų moterų vokaliniam ansambliui „Elegija“ (vad. Marius Butkevičius), Šiluvos „Harmonijai“ (vad. S. Beniulis) bei Pasvalio kultūros centro Joniškėlio skyriaus ansambliui „Kvinta“ (vad. Jolanta Giedraitienė).

I laipsnio diplomus pelnė Šiaulių r. Bridų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gegužė“ (vad. Rūta Stanislava Balsė), Joniškio kultūros centro duetas „InRe“ (vad. I. Ručinskienė), Šilalės kultūros centro merginų kvartetas „Petkutės“ (vad. Laima Petkuvienė) bei Šakių r. kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gaudenė“ (vad. Ramunė Valaitienė).

Už geriausiai atliktą lietuvių liaudies dainą specialus Šilalės savivaldybės prizas ir diplomas buvo įteiktas Pajūrio laisvalaikio salės mišriam tercetui „Trelė“ (vad. S. Būdvytienė), o nugalėtojo diplomas atiteko Šiaulių r. Kuršėnų kultūros centro vokalinei grupei „Melomanai“ (vad. Nerilė Bernotienė).

Vertinimo komisiją sudarė kvalifikuo­ti ir autoritetingi muzikos profesiona­lai, vadovaujami KTU akademinio choro-meno vadovės ir dirigentės, A. Kačanausko muzikos mokyklos mokytojos ekspertės, Lietuvos chorų sąjungos tarybos narės, Kauno chorų sąjungos pirmininkės Danguolės Beinarytės. 

Šilalės kultūros centro inform. ir nuotr.

„Mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti, todėl kad gyvenam tarybų šaly“, – silpnai sudainavome ketvirtoje klasėje, sustatyti prie lentos. Garsiau! Kelis kartus iš naujo ir vėl iš naujo. Kol pagaliau užbaubėme kaip reikiant. Tiko...

Nei laimingi, nei gražiai aprengti 1949-ųjų rugsėjo 1 d. atėjome į 4 klasę. Vaikai iš visų kaimų žingsniavome po 5–7 kilometrus per lietų, darganas ir sniegą. Niekas į mokyklą neveždavo, dviračių neturėjome, jokių telefonų, televizorių nebuvo. Namuose palubėje kabojo žibalinė lempa, virtuvėje spragsėjo malkomis kūrenama krosnis. Laikrodis ant sienos būtų buvusi didžiulė prabanga. Kaip ir vandentiekis ar kanalizacija. Krautuvėse trūko visų būtiniausių prekių: maisto, drabužių, avalynės. Knygoms nešti tėvai iš faneros sukaldavo dėžutę, nudažydavo kuo papuolė, tie dažai, einant per sniegą, palikdavo ant jo spalvotą žymę...

Pietums tėvai įdėdavo virtų bulvių ar tarkuotų blynų. Valgyklos nebuvo.

Mums, vaikams, įdomiausia buvo, kai pirmoje klasėje 1946 m. radome ir 12–14 m. paauglius, niekada nelankiusius jokių mokslų. Su tais „pirmokais“ mokytojai turėjo daug vargo – nepratę prie tvarkos ir drausmės, jie tankiai klūpėdavo ant žirnių, o kai juos suvalgydavo – ant žvyro... 

Tie 14-mečiai pirmokai pertraukų metu ir dūmą užtraukdavo.

– Kodėl toks mažas jau rūkai?

– Prieš tris metus buvau metęs, o dabar vėl patraukė...

To „pirmoko“ ketvirtoje klasėje jau nebebuvo, kažkur įsidarbino, o po metų (kai turėjo būti penktokas) išėjo į kariuomenę.

Nežinau kodėl, bet kai buvau 7-oje klasėje, jis man parašė laišką. Gyrėsi, jog metė rūkyti, o armijoje saugo kažin kokią daržinę. Turintis PPŠ automatą, dvi valandas vaikštantis aplink tą daržinę, antrą dieną skutantis bulves virtuvėje, trečią – ilsisi. Su tokiu mokslu nieko daugiau ir negalėjo gauti...

1957 m. baigėme vidurinę mokyk­lą Kvėdarnoje. Su ketvirta abiturientų laida: nuotraukoje šalia manęs priekyje, iš kairės Eugenijus Palekas, vėliau tapęs Tauragės ligoninės vyr. gydytoju-chirurgu, toliau – Algis Petkus, Šilutės ligoninės vyr. gydytojas, už manęs ir E. Paleko – šilališkis Steponas Norbutas, buvęs rajono meras.

Prisimenu visus „sočius ir laimingus“ to meto vaikus ir nors retai užklystu dabar į buvusią savo klasę, žinau, kad tie suolai, lenta ir sienos pilni mūsų balsų. Paimu kreidą, prieinu prie lentos ir atsisveikinimui užrašau:

Tie suolai ir sienos mano balsą girdi,

Nors ir kalbėčiau pats su savim:

Renkuos tave, jaunystės suolo drauge,

Ir tą pavasarį su šiltu lietumi...

Eugenijus IVANAUSKAS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Metų knygos rinkimai – ilgametes tradicijas puoselėjanti kasmetė kultūrinė akcija, kviečianti skaitytojus atrasti ir įvertinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tapusi simboliniu skaitymo kultūros barometru, ši iniciatyva skatina dialogą tarp skaitytojų, autorių ir literatūros ekspertų bei siekia didinti vertingų lietuviškų knygų (taip pat ir lietuvių kalba užsienyje išleistų leidinių) sklaidą.

Iki Metų knygos rinkimų pabaigos liko vos viena savaitė – skaitytojai raginami nedelsti ir internetu atiduoti savo balsą už labiausiai įsiminusias šiuolaikinės lietuvių literatūros knygas iki balandžio 23 d., 23.59 val.

Nugalėtojai bus paskelbti iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje Valdovų rūmuose gegužės 7-ąją  –  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Renginį nuo 19 val. tiesiogiai transliuos LRT PLIUS kanalas.

Susipažinkite su vertingiausių knygų penketukais

Nors šiandien bibliotekų ir knygynų lentynos mirga nuo leidinių gausos, lietuvių autorių kūriniams išsiskirti šioje spalvingoje literatūrinėje įvairovėje nėra paprasta. Todėl svarbų vaidmenį čia atlieka akcija „Metų knygos rinkimai 2025“, tapusi patikimu orientyru ne tik skaitytojams, bet ir kūrėjams.

Šiemet trys literatūros ekspertų komisijos, vertinusios kūrinius penkiose kategorijose – vaikų, paauglių, negrožinės literatūros, prozos ir poezijos – perskaitė daugiau nei 800 knygų ir iš jų kiekvienoje kategorijoje atrinko po penkis ryškiausius, vertingiausius leidinius. Šie kūriniai išrinkti iš vasario pradžioje visuomenei pristatytų ilgųjų sąrašų, su kuriais susipažinti galima čia.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2025“ knygos nominantės:

KNYGOS VAIKAMS

1. Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Viktorija Ežiukas, „Slaptas Spirgutės noras“. „Alma littera“

2. Sigita Mikšaitė, iliustravo Reda Tomingas, „Istorija vizgina uodegą“. Lietuvos nacionalinis muziejus

3. Aušrinė Tilindė, iliustravo Greta Alice, „Po šimts pypkių, seneli!“. „Alma littera“

4. Neringa Vaitkutė, iliustravo Reda Tomingas, „Odilės pasaka“. „Aukso žuvys“

5. Jurga Vilė, iliustravo Kornelija Žalpytė, „Džuljeta ir kino kaukai“. Vaizdų kultūros studija, „Skalvijos“ kino centras 

KNYGOS PAAUGLIAMS

1. Viktorija Butautis, „Magnetinė sala“. BALTO leidybos namai

2. Gerda Jord, „Karalius nakvos Merkinėje“. „Aukso žuvys“

3. Justina Kapeckaitė, „Sono Electrum“. „Alma littera“

4. Laurynas Peluritis, iliustravo Živilė Žvėrūna, „Profesorius S. ir Vilniaus Baziliskas“. Phi knygos

5. Goda Raibytė-Aleksa, iliustravo Julija Račiūnaitė, „Aurora ir gyvybės paieškos tarp žvaigždžių“. „Raštinė“

POEZIJOS KNYGOS

1. Gintaras Bleizgys, „Šešėlių upė“. „Slinktys“

2. Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“. „Baziliskas“

3. Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

4. Mindaugas Kvietkauskas, „Gruntiniai vandenys“. „Odilė“

5. Rimvydas Stankevičius, „Kartais sninga juodai“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

PROZOS KNYGOS

1. Marijus Gailius, Augustė Gilytė. „Romanas apie tai, kaip galėjo būti“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

2. Akvilė Kavaliauskaitė, „Jausmai“. BALTO leidybos namai

3. Vytautas V. Landsbergis, „Bevardžio sagos“. „Dominicus Lituanus“

4. Indrė Motiejūnaitė, „Mūsų miestelis“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

5. Lina Simutytė, „Raudonasis albumas“. „Tyto alba“

NEGROŽINĖS KNYGOS

1. Sudarytoja Danguolė Gervytė, „Adutė“. „Artuma“

2. Marius Ėmužis, „Šeimininkas ir jo dvariškiai“. „Aukso žuvys“

3. Sudarytoja Giedrė Šmitienė, „Janinos Degutytės laiškynas“, 3 tomai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

4. Artūras Svarauskas, „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Lietuvos istorijos institutas

5. Viktorija Vitkauskaitė, „Namai ir likimai“. „Tyto alba“

Išskirtinė galimybė susipažinti su nominuotomis knygomis

Kad pažintis su gausiu nominuotų knygų skaičiumi būtų patogesnė, šiemet akcija „Metų knygos rinkimai 2025“ pristatė reikšmingą naujovę – interaktyvias skaitymo erdves Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos apskričių bibliotekose ambasadorėse. Jei dar nespėjote atrasti šių metų nominančių, tai galite padaryti būtent čia – iki balandžio 23 dienos bibliotekose įrengtuose specialiuose atrinktos šiuolaikinės lietuvių literatūros stenduose.

Šie stendai lankytojus kviečia ne tik pažinti, skaityti, pavartyti, bet ir aktyviai įsitraukti į rinkimus – nuskenavus pateiktą QR kodą, už labiausiai patikusias knygas galima patogiai balsuoti telefonu. Pasibaigus akcijai, nominuotų knygų rinkiniai liks bibliotekoms, todėl skaitytojai ir toliau galės lengvai pasiekti vertingiausią 2025 metų lietuvių literatūrą.

Balsai, kuriantys literatūros ateitį

Aktyvus skaitytojų įsitraukimas į ilgiausią istoriją turinčią kultūrinę akciją – svarbus pilietinis procesas, prisidedantis prie gyvos, augančios skaitymo kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Rinkdami Metų knygas skaitytojai ne tik palaiko autorius, bet ir stiprina visuomenės ryšį su literatūra, skatina kultūrines diskusijas bei atranda naujus, dar nepažintus balsus. Taip pat balsavimas atskleidžia, kokios knygos iš tiesų gyvena žmonių rankose, bibliotekose, pokalbiuose ir mintyse.

Iki „Metų knygos rinkimų 2025“ finišo tiesiosios liko nebedaug – skaitytojai kviečiami susipažinti, rinkti, skaityti ir švęsti geriausius bei vertingiausias metų kūrinius!

Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dėmesį nuolat blaško ekranai ir informacijos perteklius, skaitymas tampa ne tik svarbiu įgūdžiu, bet ir galimybe sustoti, susikaupti ir pažinti save. Vis dažniau keliant klausimą, kaip sudominti vaikus ir jaunimą knygomis, atsiranda iniciatyvų, kviečiančių į skaitymą pažvelgti kitaip – be spaudimo, be privalomų sąrašų ar atsiskaitymų, o su laisve rinktis.  

Viena tokių iniciatyvų – Skaitymo valandėlė, kurią mokyklose kviečia puoselėti naujoji skaitymo ambasadorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Tokia valandėlė skirta vaikams ir jaunimui atrasti skaitymo džiaugsmą kaip natūralų, kasdienį, vidinį pasaulį praturtinantį procesą.  

Skaitymo valandėlė: nuo idėjos iki judėjimo  

Paklausta, kaip kilo Skaitymo valandėlės idėja, ambasadorė prisimena pirmuosius įkvėpimo šaltinius – apie skaitymo pamoką išgirdo konferencijoje. Būtent tada kilo mintis ieškoti būdų, kaip skaitymą paversti ne prievole, o malonumu.  

„Pirmą kartą apie skaitymo pamoką išgirdau konferencijoje, kurioje kolegos iš Suomijos pasakojo apie savo švietimo sistemą. Skaitymo pamokos tikslas nėra supažindinti vaikus su literatūra – svarbiausia, kad jie išmoktų skaityti ir pamėgtų šį procesą. Kiekvienas vaikas vertinamas individualiai, nes jų gebėjimai skiriasi: vieni į mokyklą ateina jau mokėdami skaityti, kiti dar nė nepažįsta raidžių. Tad negalima tikėtis vienodų rezultatų iš visų, nes tai gali kelti vaikams stresą. Natūralu, kad esame skirtingi ir mokomės savu tempu. Vėliau šios pamokos padeda vaikams atrasti skaitymo džiaugsmą ir juo mėgautis“, – pasakoja Skaitymo ambasadorė.  

Ši švietėjiška idėja greitai virto realiais veiksmais – Lietuvos mokyklos buvo pakviestos skirti bent vieną pamoką laisvam skaitymui. Pirmieji iniciatyvos rezultatai pranoko visus lūkesčius.  

„Mintis, kad galima bent kartą per metus skirti tik skaitymui, man atrodė labai tinkama ir vaikams, ir paaugliams, tad dar dirbdama viešojoje įstaigoje „Laikas skaityti“ pakviečiau Lietuvos mokyklas leisti vaikams bent vieną pamoką skaityti tai, kas jiems patinka: atsinešti savo knygą, pasiūlyti draugams, kurie galbūt nežino, ką išsirinkti. Paprašiau atsiųsti nuotraukų ir jų buvo tiek daug, kad neatlaikė pašto dėžutė. Vaikai skaitė stadionuose, aktų salėse, klasėse, parkuose. Tai veikė! Žinau, kad yra mokyklų, kurios tai praktikuoja nuolat ir tikrai džiaugiasi, kad vaikai skaito mieliau“, – teigiamais iniciatyvos rezultatais dalinasi R. Elijošaitytė-Kaikarė.  

Ambasadorė siekia Skaitymo valandėlę paversti ne vienkartine iniciatyva, o prasminga, į vaikų ugdymą integruota šalies mokyklų kultūra, vykstančia reguliariai – bent kartą per mėnesį ar net kiekvieną savaitę. Toks nuoseklumas svarbus formuojant natūralų skaitymo įprotį, kurį nuolat praktikuodami vaikai gali atrasti savo skaitymo ritmą, ugdyti dėmesio koncentraciją ir patirti tikrą skaitymo džiaugsmą.  

Jeigu vaikams sunku rasti tokią valandą kartą per savaitę, tai galima daryti literatūrinių švenčių progomis – Tarptautinę vaikų knygos dieną (balandžio 2-ąją), Pasaulinę knygos dieną (balandžio 23-iąją) arba Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną (gegužės 7-ąją), kai visoje Lietuvoje vyksta akcija „Lietuva skaito“.  

Svarbu pabrėžti, kad ši iniciatyva siekia burti mokyklų bendruomenę, kurioje pedagogai galėtų dalintis gerąja patirtimi, įkvėpti vieni kitus ir kartu auginti skaitymo kultūrą. Mokyklos, jau įgyvendinančios Skaitymo valandėles, kviečiamos jungtis į bendrą tinklą, o ateityje planuojama organizuoti renginius ar konferencijas, skirtas aptarti šioms ir panašioms ugdymo iniciatyvoms.  

Skaitymas – be spaudimo ir atsiskaitymų  

Nors Skaitymo valandėlė – svarbus švietimo žingsnis, ne mažiau reikšmingas ir kasdienis skaitymas – vaikai ir jaunimas skatinami rasti bent 15 minučių per dieną asmeniniam skaitymui, kuris padeda formuoti tvarų įprotį ir stiprina ryšį su tekstu.  

Ambasadorė akcentuoja, kad toks skaitymas neturėtų būti siejamas su akademinio atsiskaitymo mechanizmais. „Tikslas – suteikti vaikams ir jaunimui galimybę skaityti tai, kas jiems patinka, kad tą valandą tiesiog susikauptų prie patinkančio skaitomo teksto“, – teigia iniciatyvos autorė.  

Rūta įsitikinusi, kad paprastumas yra didžiausia šios idėjos stiprybė: „Labai dažnai geros priemonės yra pačios paprasčiausios. Juk skaityti mėgstamą knygą – taip lengva.“  

Kaip prisijungti prie skaitymo valandėlių iniciatyvos  

Skaitymo ambasadorė kviečia mokyklas jungtis prie Skaitymo valandėlių iniciatyvos bent 15 minučių per dieną skiriant asmeniniam skaitymui. Daugiau informacijos apie tai, kas yra skaitymo valandėlės ir kokiu dažnumu bei kada rekomenduojama jas organizuoti, rasite čia.  

Kviečiame fiksuoti savo valandėles nuotraukose ar įrašuose ir atsiųsti skaitymo akimirkas adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Taip pat raginame savo įspūdžiais dalintis socialiniuose tinkluose su grotažyme #skaitymovalandėlė.  

Komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“ yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.  

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys mane palietė giliausiai. Ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su soliste Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera - jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 dienomis.

2025 metų lapkričio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną?

Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. Atsimenu, važiuodama namo draugei telefonu sakiau: „Nežinau, kaip pasirodžiau – tiesiog buvau savimi“.

Mane labai džiugina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi daug atvirų perklausų – atlikėjams tai puiki galimybė prisijungti prie įdomių pastatymų, o teatrui – atrasti naujus talentus.

Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt būtų galima teigti, kad Sofijos vaidmeniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miuziklo repeticijos?

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje ABBA dainos akompanuojant džiazo trio buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad ši muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis.

Spalio 26-ąją sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, netrukus pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teatras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“. Be to, gavau gal šešias draugų žinutes su raginimais dalyvauti. Pati visata man siuntė ženklus – privalėjau tai padaryti.

Koncertinėje ABBA programoje Vitalijaus Neugasimovo aranžuotas dainas atlikai įvairiais stiliais: kaip barokinę ariją, miuziklo baladę, žydiškais motyvais. Ar kituose žanruose gerai žinomi popmuzikos hitai tau atsiskleidė naujai?

Visiškai. Vien pažiūrėjus „Mamma Mia!“ filmą šios dainos man atsiskleidė kitomis spalvomis. ABBA muzika visiems asocijuojasi su disko stiliumi, tačiau sulėtinus tempą ir pasirinkus akustinę aranžuotę, galima išgirsti visiškai kitą kūrinio prasmę. Kai lieka tik fortepijonas, balsas ir tekstas, man net šiurpai eina per kūną. ABBA yra genijai – jų tekstai ir melodijos be galo stiprūs.

Šioje muzikoje girdžiu daugybę sluoksnių. ABBA nariai kūrė, kas buvo populiaru ir klausoma tuo metu, ir galbūt patys iki galo nesuvokė savo dainų universalumo ir vertės. Pavyzdžiui, daina „The Winner Takes It All“ man yra šedevrų šedevras. Tai – vienas iš sudėtingesnių kūrinių, kokį man gyvenime yra tekę dainuoti.

Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? Ar randi joje savęs?

Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys.

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu ir kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pati naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, kad tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man yra 35 metai ir jei manęs kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti penkiolika metų atgal – tai nenorėčiau, nei akimirkai, niekada. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo.

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, kad negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

Miuziklo „Mamma Mia!“ režisierius yra Leonardas Prinsloo. Kaip vertini jo darbą, kaip apskritai jautiesi repeticijose?

Repeticijose jaučiuosi be galo laiminga ir galvoju: „Kaip gerai, kad čia esu“. Supratau, kad teatras ir miuziklai yra mano sielos dalykas. Čia viską užmirštu, neskaičiuoju valandų – tiesiog persikeliu į kitą pasaulėlį. Kiekvieną repeticiją nusifilmuoju, o grįžusi namo vietoje „Netflix“ serialų žiūriu ir analizuoju savo įrašus.

Man labai patinka dirbti su šiuo režisieriumi – jis turi savo matymą, tačiau išlieka lankstus. Su juo jaučiu kūrybinę laisvę. Jei jis pastebi, kad aktorius su siūlomu sprendimu jaučiasi nepatogiai, nemato logikos ar neranda tinkamo priėjimo prie vaidmens, jis nebijo keisti savo sumanymų. Dirbdama su juo jaučiuosi lygiavertė kūrybinio proceso dalis, o taip teatre būna tikrai ne visada. Kartais atlikėjas jaučiasi kaip įrankis – negali išreikšti net dvejonės. Tačiau šįkart jaučiu, kad šį pastatymą iš tikrųjų kuriame kartu.

Nors didžiausi uždarbiai yra privačiuose renginiuose ar koncertuose, kur dainuoju viena kaip solistė, būtent teatre jaučiuosi esanti ten, kur ir turiu būti. Kadangi gyvenime turėjau etapų be teatro, tai kiekvieną repeteciją vertinu kaip dovaną. Labai tai branginu, nes iki šio etapo ėjau ne vienerius metus. 

Muzikiniame teatre įprasta, kad vieną vaidmenį ruošia du arba trys atlikėjai. Sofijos vaidmenį spektaklyje kartu su tavimi kuria ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė. Ar ruošdami tą patį vaidmenį artistai jaučiasi kaip viena komanda, ar visgi išlieka kūrybinė konkurencija?

Manau, kad čia negali būti konkurencijos. Mes viena kitą palaikome. Man labai įdomu stebėti, kaip Judita dirba – mokausi iš jos, nes ji turi sukaupusi didžiulę patirtį. Kartais stebiu ją ir galvoju: „O dieve, kaip ji čia gerai sugalvojo!“. Mes abi bandome surasti, kokia iš tiesų yra Sofija. Tai yra komandinis darbas. Bet du atlikėjai niekada nesukurs identiško vaidmens, nes kiekvienas jį mato skirtingai. Net ir tą patį judesį atlikdamos mes atrodome skirtingai, todėl kiekviena įnešame į Sofijos personažą unikalių spalvų.

Scenoje dainuoji jau dešimtmetį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo tavo pirmasis vaidmuo?

Pirmasis mano vaidmuo ir kartu pats sunkiausias buvo Agota, muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“ režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas man suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaidmenų baimę. Iki tol nuolat abejodavau savimi – svarstydavau, ar sugebėsiu, jaučiau milžinišką atsakomybę prieš publiką.

Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgą laiką daugiausia dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu aš save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. Operai reikia pasišventimo. Kad išlaikytum balsą nepriekaištingos formos, reikia didžiulės disciplinos ir daugybės darbo valandų.

Jautiesi universali atlikėja?

Visada tokia buvau. Baigusi studijas, nuoširdžiai tikėjau, kad mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau pats gyvenimas mane pasuko miuziklo link, o aš tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man visada sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės sako: „O, kaip girdisi klasika!“. Visada jaučiau, kad esu tam tikras tarpinis variantas. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti per pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuziklas tapo ta vieta, kur jaučiuosi savimi ir galiu suderinti šias abi puses. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip pati vertini dabartinę situaciją?

Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose miuziklo atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti vienodai stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai. Šiame žanre tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką.

Manau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų sukurti miuziklo studijų programą, į kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų turime ir dabar. Net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba su mokytojais ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką. Be to, atlikėjui sėkmę šiame žanre labai dažnai lemia tiesiog prigimtis.

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera įvyko 1999 metais „Prince Edward Theatre“ Londone. Nuo to laiko sumanymo autorė ir prodiuserė Judy Craymer prodiusavo jau 50 šio miuziklo pastatymų 16 skirtingų kalbų daugiau nei 450 miestų visame pasaulyje. Kaip manai, kur slypi šio miuziklo fenomenalumas? Kodėl žiūrovai jį taip myli?

Žmonės tiesiog nori pasiklausyti šitos muzikos. ABBA dainos spinduliuoja pozityvumu ir kelia pačias geriausias emocijas. Net ir apie skaudžius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, išsiskyrimą, čia dainuojama su šviesumu, lengvumu. Atrodo, sudainuoji – ir paleidi tą skaudžią akimirką. Šiame sudėtingame ir tikrai nelengvame gyvenime visi esame pasiilgę kažko gražaus, manau, būtent todėl ši muzika mus taip stipriai traukia.  O tai, kad „Mamma Mia!“ turėsime Lietuvoje yra įspūdinga – tai tikrai didelis įvykis. Labai džiaugiuosi, kad tapau šio proceso dalimi ir galiu kurti šiame gražiame teatre. Jaučiu didelį pasididžiavimą ir visiems sakau: atvažiuokite į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – jūs neįsivaizduojate, kaip čia gražu.

Tekstą parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė

Verslo idėjos gimsta ne tik didmiesčiuose – jos auga visoje Lietuvoje. Būtent todėl naujienų portalas Lrytas pirmą kartą savo ilgametį projektą „Verslo genas“ perkelia į regioną ir kviečia smulkiojo bei vidutinio verslo bendruomenę susitikti Tauragėje, kur vyks praktinė konferencija ir paroda „Verslo genas“: kryptis – Tauragė“.

Konferencija suburs verslo kūrėjus, ekspertus ir sprendimų priėmėjus bendram tikslui – dalintis patirtimi, stiprinti ryšius ir ieškoti realių sprendimų šiandieniniams verslo iššūkiams. Bus nagrinėjamos aktualiausios temos: verslo augimo strategijos, finansų valdymas, inovacijų diegimas ir tvarumo užtikrinimas, o savo įžvalgomis dalinsis įvairių sričių profesionalai ir praktikai.

„Organizuodami „Verslo geną“ jau dešimt metų matome, kiek daug stiprių, inovatyvių ir augančių verslų kuriasi visoje Lietuvoje – ne tik didžiuosiuose miestuose. Todėl šiemet sąmoningai žengiame žingsnį arčiau žmonių ir pirmą kartą konferenciją rengiame regione – Tauragėje. Tai ne tik simbolinis pokytis, bet ir aiški mūsų, kaip žiniasklaidos, pozicija: matyti, girdėti ir atliepti visos Lietuvos verslo bendruomenę.

Regionai šiandien yra gyvybiškai svarbi šalies ekonomikos dalis – čia gimsta drąsios idėjos, kuriami tvarūs verslai ir stiprinamos bendruomenės. Tikime, kad mūsų atsakomybė yra ne tik pasakoti sėkmės istorijas, bet ir kurti platformas, kuriose jos galėtų atsirasti – skatinti dialogą, dalijimąsi patirtimi ir realių sprendimų paiešką. Jubiliejiniai apdovanojimai „Verslo genas“ yra proga ne tik įvertinti pasiekimus, bet ir pažvelgti į ateitį – kokį verslą kuriame, kokias vertybes stipriname ir kokią Lietuvą norime matyti rytoj“, – sako Lrytas verslo vystymo vadovė, projekto „Verslo genas“ vadovė Greta Ališauskaitė-Bagušauskienė.

Kas laukia konferencijos dalyvių:

– daugiau nei 60 pranešėjų;

– per 15 pranešimų ir diskusijų;

– 1000 dalyvių;

– daugiau nei 10 stendų su specialiais partnerių pasiūlymais;

– verslo kontaktų mezgimo galimybės su verslo, politikos, mokslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovais.

Visos konferencijos metu vyks paroda, kurioje bus pristatomi verslui skirti sprendimai, įrankiai ir partnerių pasiūlymai. Dalyviai taip pat galės išbandyti bandomuosius važiavimus, kuriuos pristatys JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje bei „Tesla“. Susipažinkite su konferencijos programa ir pranešėjais šiame puslapyje.

„Verslo genas“ – jau dešimtmetį vystomas portalo Lrytas projektas, vienijantis verslininkus, kūrėjus ir iniciatyvius žmones, kuriančius pokytį Lietuvoje. Renginys ne tik suteikia žinių, bet ir įkvepia veikti – kartais viena idėja, išgirsta istorija ar naujas kontaktas gali tapti svarbiu lūžio tašku versle.

Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas pabrėžia regionų svarbą šalies ekonomikai ir džiaugiasi, kad toks konferencija „Verslo genas“ vyks būtent Tauragėje: „Mums yra ne tik įvertinimas, bet ir aiškus signalas, kad regionai šiandien yra svarbi Lietuvos ekonomikos augimo dalis. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio renginio įgyvendinimo Tauragėje, tikime, kad stipri valstybė kuriama ne vien didmiesčiuose – ji auga regionuose, kur gimsta drąsios idėjos, kuriamos darbo vietos ir stiprinamos bendruomenės.

Tauragė šiandien yra augantis, ambicingas ir atviras verslui regionas. Per pastaruosius metus matome nuoseklų verslo aplinkos gerėjimą, didėjantį investuotojų pasitikėjimą, stiprėjančias vietos įmones. Mums svarbu ne tik pritraukti naujus verslus, bet ir auginti jau veikiančius – ypač smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris yra mūsų ekonomikos pagrindas.

„Verslo genas“ vertė slypi ne tik apdovanojimuose. Tai platforma, kuri suteikia matomumą regionų verslams, skatina dalintis gerosiomis praktikomis, įkvepia pradedančiuosius ir parodo, kad sėkmės istorijos gimsta visoje Lietuvoje – taip pat ir Tauragėje. Tokie renginiai stiprina verslumo kultūrą, skatina inovacijas ir tvarumą, o kartu kuria bendruomeniškumo jausmą tarp verslo, valdžios ir visuomenės.“

Konferencijos pabaigoje vyks jubiliejinė „Verslo genas“ apdovanojimų ceremonija, kurios metu bus pagerbti 8 nominacijų laureatai bei specialios „Žmogus, kuris šviečia“ nominacijos nugalėtojas.

Lrytas kviečia nepaleisti galimybės tobulinti savo verslą ir dalyvauti smulkiam bei vidutiniam verslui skirtame renginyje. Įkvepiantis pavyzdys, išgirsta pamoka ar laiku ir vietoje sutiktas žmogus gali pakeisti ateitį. Konferencija nemokama, tačiau vietų skaičius ribotas ir registracija būtina, bilietus rasite šiame puslapyje.

Konferencija „Verslo genas“ vyks 2026 m. gegužės 22 d. Tauragėje, „Tauragės Bendruomenių namuose“.

Pagrindiniai renginio partneriai – Tauragės rajono savivaldybė ir LKU kredito unijų grupė. Partneriai: Ekonomikos ir inovacijų ministerija, „Tele2“, Inovacijų agentūra, Finansų ministerija, įmonių grupė „ICM Group“, „Aconitum“, „Tesla“, „Žaliųjų finansų institutas“, „Tarptautinio transporto ir logistikos aljansas“, „AJ Produktai“, JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje, „Norsan“, Kauno technologijų universitetas, prekybos centras internete Pigu.lt ir kiti.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį amerikiečių kosminė misija „Arte­mis II“ po 9 dienų ir vienos valandos odisėjos kosmose grįžo į Žemę. Kapsulė, atsiskyrusi nuo apa­rato, iš viso įveikusio 1 mln. 117 tūkst. kilometrų atstumą, po 3 val. nakties Lietuvos laiku nusileido Ra­miajame vandenyne netoli San Diego (Kalifornija).

Įvykis neeilinis. Tai nebuvo bandymas pakartoti 1969 m. liepos 20 d. pirmąjį žmogaus išsilaipinimą šiame Žemės palydove. Jis numatytas per ketvirtąją astronautų misiją, kuri greičiausiai vyks 2028 m. Tuomet čia ketinama įkurdinti kosminę bazę, kuri lyg tarpinė stotelė vėliau taptų startu į Marsą. Šįkart keturi astronautai ištyrinėjo šešėlinę (nematomą) Mėnulio pusę.

Skrydis į nematomą Mėnulio pusę (1970 m. astronautai taip pat ją apskrido, bet nebuvo įėję į palydovo orbitą) nušluostė nosį rusams ir kinams. Mėnulio tyrinėjimuose jau anksčiau Kinija išsiveržė į trečią vietą po SSRS ir JAV. Jos pilotuojamas skrydis į Mėnulį numatytas 2030 m. Kartu su Rusija Pekinas ketina statyti tarptautinę mėnulio stotį. 

Mes jau prieš porą metų rašėme, kaip Rusija ir Amerika dalijasi Mėnulį. Tuomet priminėme, jog dar Potsdamo konferencijoje 1945 m. Stalinas juokais ar ne Harry S. Trumanui į klausimą apie Vokietijos pasidalijimą atkirto: „Ne, Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje...“

Ilgą laiką SSRS buvo šio palydovo tyrinėjimo pirmeivis. Bet visą sėkmingą mokslinį darbą lyg ranka nuėmė 2014 m. prasidėjusi invazija į Ukrainą. Didžiulės lėšos, mestos į kosminius projektus, staiga išseko, pradėjus karą prieš šią šalį. Jau 2023 m. gruodį, po to, kai vienas aparatas prieš pusmetį sudužo palydovo paviršiuje, „Roskosmos“ vadovai pareiškė, kad kosminio aparato „Luna“ paleidimas iš 2028 m. nukeliamas porai metų. 

Paskui pridūrė: pilotuojami skrydžiai iki 2036 m. nenumatyti... Taip Rusija ima atsilikti ne tik nuo JAV ar Kinijos, bet ir nuo Indijos, kurios nepilotuojamas aparatas Mėnulio pietiniame poliuje nusileido 2023 m. 

Rusija kosmoso tyrimų srityje galėtų bendradarbiauti su Pekinu ar Vašingto­nu. Tačiau Kinija nori įrodyti savo nacio­nalinį pranašumą ir jau ruošiasi išsilaipinimui Mėnulyje, o Maskvos derybos su Vašingtonu dėl tarptautinės stoties „Lunar Gateway“ statybos palydovo or­bitoje, kurios tęsiasi nuo 2017 m., pateko į aklavietę: Rusija ėmė atsilikti kosminių technologijų srityje ir NASA tapo neįdomi... Dėl karo, įvestų sankcijų jos ekonomika ėmė buksuoti. Tad dabar svarstoma tik tai, kieno vėliava – JAV ar Kinijos – šiame amžiuje bus įbesta į Mėnulio paviršių. 

Bet ši amerikiečių misija mus skatina ir pasvajoti. Programa „Artemis“ įžiebė viltį, kad kažkada galėsime ilgiau būti Mėnulyje, ne tik jame dirbti, bet ir ilsėtis. Jau dabar JAV planuoja NASA investicijas padidinti iki kokių 20 mlrd. dolerių, skirtų Mėnulio bazei įkurti. Žinoma, sąlygos ten gyventi itin atšiaurios: žema gravitacija – šešis kartus mažesnė negu Žemėje, nuolatinė kosminė spinduliuotė, nesant magnetinio lauko, dideli temperatūros svyravimai, toksiškos Mėnulio dulkės ir t.t. Adaptuotis būtų nepaprastai sunku. 

Betgi pasvajoti galima. Tuo labiau, jog istorija rodo, kad svajonės kartais išsipildo. Juk vaikystėje, ko gero, daugelis skaitėme Jules‘o Verne‘o fantastinius veikalus, R. D. Bradbury‘io, A. Clarko, I. Asimovo kosminių odisėjų aprašymus. Nors visas fantastų svajones paprastai tenka atidėti bent šimtui metų, bet, kaip rašė garsus teorinės fizikos specia­listas Michio Kaku savo knygoje „Ateities fizika“ („Physics of Future“, 2011 m.), geriausiu atveju galime tikėtis Saulės sistemos įsisavinimo ir kelionių artimiausių žvaigždžių link ne anksčiau kaip 2100 m.

Inžinierius, fizikas, technologijų mokslų daktaras Česlovas Šimkevičius pastebėjo: juk svajonės visada kada nors pradeda veikti, bet gali būti, kad ir šioms prognozėms bus nelemta išsipildyti, nes artėjanti daugelio Žemės išteklių krizė ir žmonių susipriešinimas galutinai palaidos mūsų viltis kada nors pasiekti žvaigždes.

Vis dėl to šį rašinį užbaikime linksmesne gaida. Prieš kelis metus rašėme, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasaulyje yra daugiau kaip du milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija „Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 2011 m. įkainiais vieno akro (4047 kv. metrų) sklypą buvo galima įsigyti už kokius 30 eurų, o šiandien jis netgi atpigo: 1 akras kažkur Vaivorykščių („Bay of Rainbows“) rajone atsieis vos 25 eurus… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) ekonominę krizę 2008–2009 m. 

Beje, kompanijos padalinys yra arčiau: atsivertę Rygoje įsikūrusios tarptautinės organizacijos regioninio padalinio „Mėnulio ambasada Baltijos šalyse” tinklapį (Lunar Embassy Baltic), taip pat rasime patrauklių skelbimų. Padalinio vadovas Alexanderis Kukelsas nusiteikęs linksmai: „Tai gali būti ir dovana šventėms. Nes tikiu, kad po pusšimčio metų, kai prasidės visavertis Mėnulio ir kitų dangaus kūnų įsisavinimas, jūsų anūkai galės tinkamai įvertinti savo paveldėjimą“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Rajono laikraštis mini gražų jubiliejų – įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artoju“, o pastaruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu – vieninteliam rajono leidiniui rytoj sukanka 75-eri. Tai ne tik skaičius ar simbolinė data – tai kelių kartų darbas ir nuoseklių kasdienių pastangų rezultatas, fiksuojant rajono gyvenimo pulsą, svarbiausius įvykius, pasakojant žmonių istorijas, telkiant bend­ruomenę, remiant kultūrą, skatinant diskusijas bei pilietinį aktyvumą. Šis jubiliejus yra ne vien proga prisiminti nueitą kelią, bet pirmiausia tai – galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams: visiems, kurie buvo ir yra šios gražios bendrystės dalimi. Ačiū už pasitikėjimą, už buvimą kartu, už tai, jog esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs. 

Jau daugiau nei 32 metus yra leidžiamas visiškai nepriklausomas, savarankiškas ir tik savo skaitytojams įsipa­reigojęs „Šilalės artojo“ laikraštis. Nors leidinio ištakos siekia 75-metį, vis tik dabartinei redakcijai ypatingai svarbu yra tai, jog per tuos pastaruosius tris dešimtmečius kartu su savo skaitytojais išgyvenome ir atlaikėme įvairiausius iššūkius, drauge formavome leidinio tapatybę, todėl šiandien galime pagrįstai sakyti – esame ne tik informacijos šaltinis, bet ir rajono istorijos bei jo gyvenimo metraštis.

O vartant archyvinius laikraščio numerius, akivaizdu, jog tie keliasdešimt pirmųjų dešimtmečių nebuvo lengvi. Ribotos galimybės, politinė aplinka, spaudos kontrolė ir cenzūra vertė ieškoti būdų, kaip išsaugoti svarbiausią –teisę kalbėti. Laisvas žodis ne visada buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau net ir tada, tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai pagrindiniu šios ideologijos ruporu buvo spauda, žurnalistams vis tik pavykdavo išlaikyti profesinius principus, kartais labai nedrąsiai ir labai subtiliai parašant vieną ar kitą objektyviai kritiškesnį tekstą, iliustruojant jį tam laikmečiui, atrodytų, visiškai „netinkama” fotografija…

Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė naujos galimybės, tačiau kartu atėjo ir nauji išbandymai. Spaudos laisvė tapo realybe, bet atsirado konkurencija, finansiniai sunkumai ir, deja, politikų spaudimas bei nepamatuoti norai turėti „savo” laikraštį. Neįtikėtinai karštai ir atkakliai troško jo ir Šilalės rajono valdžia, todėl kai Lietuvos Vyriausybė 1994-aisiais priėmė nutarimą, leidžiantį tuometinių periodinių leidinių redakcijoms privatizuoti patalpas bei turtą ir, sukūrus bendrovę, darbuotojams perimti laikraščio steigėjo bei leidėjo teises, prasidėjo net ketverius metus trukęs teismų maratonas – redakcijai teko ginti ir gintis nuo vietos valdžios siekio užvaldyti nepriklausomą laikraštį. Pavyko. Ir už tai, jog tada sugebėjome atsilaikyti prieš itin sutelktas, gausias bei finansiškai stip­rias valdžios „pajėgas”, labiausiai esame dėkingi savo skaitytojams – būtent jų palaikymas ir paskatinimas teikė jėgų kovoti už laikraščio išlikimą ir laisvo žodžio išsaugojimą.

Tačiau nebuvo lengvas kelias ir vėliau, kai politikai visais, kartais net pačiais kvailiausiais būdais, mėgino spausti laik­raštį – pavyzdžiui, kone prieš 20 metų tuometinė rajono valdžia taip supyko už kritiką, kad net ryžosi išdarkyti pastatą, kuriame patys „reziduoja”: kadangi jame yra įsikūrusi ir „Šilalės artojo” redakcija, nuspręsta ją pamokyti, paliekant tą dalį nerenovuota... 

O tai tik patvirtina, jog laisva, kritiška bei objektyvi žiniasklaida visada yra politikų ir valdžios atstovų „taikik­lyje” – kokia politinė jėga bebūtų, ji vis tiek neatsilaiko norui spaudoje atrodyti (pasirodyti) gražiau, negu yra iš tikrųjų. Deja, neatlaikė šio išbandymo ir dabartiniai Šilalės rajono vadovai – jie, kaip ir kelios kartos jų pirmtakų, irgi mano, jog didžiausią grėsmę rajono „gerovei” kelia kritiškos „Šilalės artojo“ publikacijos apie valdininkų bei politikų išlaidavimą, kartais sunkiai suvokiamus pirkinius ir jų kainas, prisidengiant viešaisiais pirkimais, straipsniai apie duobėtas gatves bei kelius, apie brangiai apmokamas savivaldybės kuriamas ir nežinia kada galėsiančias būti įgyvendintas vizijas, apie savų protegavimą bei nesavų ignoravimą, priimant į valdišką tarnybą ar net į kūriko pareigas... Rajono laik­raštis, drįstantis pasvarstyti, kad ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į prob­lemas arba jų visai nemato, ir jaunajai politikų kartai yra nepatogus, todėl savivaldybėje, kaip ir prieš tuos tris dešimtmečius, vyksta „didvyriška kova“: savivaldybei pavaldžių institucijų vadovams patariama neprenumeruoti „Šilalės artojo”, net seniūnai, ką jau bekalbėti apie savivaldybės administracijos skyrių vedėjus ar specialistus, negali teikti informacijos žurnalistams, prieš tai nesuderinę atsakymo su administracijos direktoriumi, visas bendravimas su žiniasklaida galimas tik raštu ir pan. O pastaruoju metu savivaldybėje po ilgų apmąstymų netgi gimė „saliamoniškas” laikraščio auklėjimo metodas – nurodymas visa jos pateikiamą informaciją spausdinti „pilna apimtim”. Nors su užduotu klausimu ji mažai kuo būna susijusi…

Tai, kas pagal įstatymus turėtų būti vieša ir prieinama, neretai tampa slapta, atsakymai yra vilkinami, pateikiami fragmentiškai ir formaliai. Ir nė motais, jog tokia vietinės valdžios „bendravimo” forma labiausiai atsiliepia ne redakcijai, kurią, matyt, taip tikimasi nubausti ir paspausti už tai, kad rašo „ne taip, kaip reikia”, o tiems, kurie skaito ir prenumeruoja laikraštį – nepamatuotų valdžios ambicijų ar netgi, galima sakyti, nebrandumo pasekmė yra be informacijos liekantys keli tūkstančiai rajono gyventojų. Nors visuomenės teisę žinoti apibrėžia įstatymai, tarp jų – ir Visuomenės informavimo įstatymas, aiškiai įtvirtinantis viešumo, skaidrumo bei atsakomybės principus. Viešasis interesas, kurį užtikrina žiniasklaida, reiškia, kad informacija apie sprendimus, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui, turi būti prieinama. Ir tai nėra valdžios privilegija – tai būtina sąlyga demokratijai. Todėl neretai redakcijos darbas tampa ir tam tikra pras­me nuoseklia, kantria kova – ne prieš konk­rečius žmones ar institucijas, bet už principus. Už tai, jog svarbi informacija pasiektų bendruomenę. Už tai, jog klausimai būtų užduodami, o atsakymai – pateikiami.

Tuo labiau šiandien, kai viešojoje erd­vėje gausu dezinformacijos, laisvo ir atsakingo žodžio svarba tik auga. Nes svarbiausia yra pasitikėjimas tuo, kas jį paskelbia: skaitytojai renkasi ne tik naujienas, bet ir požiūrį, vertybes, atsakomybę. Ir iš savo patirties galime drąsiai sakyti, jog tai nėra duotybė – tai užsitarnaujama tik sąžiningu kasdieniu darbu. 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad laikraščio vertė slypi ne tik informacijoje, bet ir gebėjime telkti bendruomenę. Iniciatyvos, skirtos vietos problemoms spręsti, diskusijoms skatinti, istorinei atminčiai saugoti ar pilietiškumui stiprinti, tapo neatsiejama leidinio dalimi. Ir galbūt tai ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio, tačiau būtent tokie darbai kuria ilgalaikį pasitikėjimą: „Šilalės artojo” skaitytojas žino – laikraštis visada bus jo pusėje ir stengsis surasti atsakymą į klausimą, kuris jam rūpi.

„Kodėl žmogui reikia vietos laikraščio? Ogi todėl, kad jisai yra arčiausiai jo, jo namų, jo bendruomenės. Kokioms medijoms gali rūpėti tai, kas yra arčiausiai tavęs? Todėl ir sakau, kad vietos laikraštis iš esmės rėžia bendruomenių ateities ir bendrabūvio, bendradarbiavimo perspektyvas. Ne veltui Vakarų komunikacijos ir žurnalistikos mokslininkai vietos spaudą tyrinėja kaip labai svarbų pilietiškumo ir bendruomeniškumo objektą”, – yra sakiusi žiniasklaidos ekspertė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Mažylė.

Per 75-erius metus laikraštį kūrė daugybė žmonių – redaktoriai, žurnalistai, fotografai, maketuotojai, spaustuvininkai. Kiekvienas jų prisidėjo prie bendro rezultato, kuris šiandien yra matomas ir vertinamas. Tačiau bene svarbiausia šioje „grandinėje” yra skaitytojų bendruomenė – tie, kurie renkasi laikraštį skaityti, tie, kurie jį kritikuoja, siūlo temas ir palaiko. Būtent skaitytojų pasitikėjimas leidžia laikraščiui išlikti. Ir tai galime vertinti ne tik kaip įprotį ar tradiciją – kartu tai ir sąmoningas pasirinkimas remti nepriklausomą, vietos bendruomenei svarbią žiniasklaidą. Pasitikėjimas, kuris redakciją įpareigoja kasdien dirbti atsakingai, tiksliai bei sąžiningai, pateisinti žmonių lūkesčius ir jų nenuvilti. 

Laikraštis gyvuoja tol, kol yra reikalingas, todėl šiandien visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams sakome ačiū: už pasitikėjimą, už laiką, už bendrą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija