Tamsūs rytai ir ilgėjantys rudens vakarai vis didesnį nerimą kelia Kvėdarnos miestelio pakraštyje gyvenantiems žmonėms. Labiausiai tiems, kurių vaikai savivaldybės elektriniais autobusais keliauja į gimnaziją iš „Sodų“ stotelės, esančios kelyje į Pajūralį. Daug metų ši stotelė yra pamiršta: savivaldybei ji nepriklauso, o kelio šeimininkui AB „Via Lietuva“, matyt, yra per toli, kad pamatytų Kvėdarnos gyventojų problemas. 

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Šilalės rajone veikia per pusę tūkstančio įmonių, o didžiausios iš jų per metus gauna dešimtis milijonų eurų pajamų. Tačiau darbuotojų atlyginimai rajone yra vieni mažiausių šalyje. Valstybės duomenų portalas skelbia, kad pirmąjį šių metų ketvirtį pagal vidutinį darbo užmokestį Šilalė buvo 59-oje vietoje iš 60 savivaldybių. O portalo imoniuanalitika.lt skelbiamų duomenų analizė rodo, jog didesnis įmonės pelnas nebūtinai reiškia didesnes algas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Nežaidžiu kompiuterinių žaidi­mų, mano dukra jau suaugusi, todėl kai pamačiau Seimo narių iniciatyvą atkreipti dėmesį į dar vieną potencialų pavojų, tykantį nepilnamečių virtualioje erdvėje, pirmiausia tai pasirodė nereikš­minga. Tačiau tereikėjo šiek tiek pasigilinti ir turėjau pripažinti, jog tai yra svarbus šeimos rūpestis. Tuo labiau, kad viešojoje erdvėje galima rasti ne vieną istoriją, kai dėl esą nekaltų vaikų pramogų susiduriama su rimtais finansiniais sunkumais.

Spėju, jog daugelis tėvų, kurių nepilnamečiai vaikai daug laiko praleidžia internete, nėra girdėję apie „grobio dėžes“ (angl. loot boxes). Tai žaidėjams siūloma pramoga, kai už tam tikrą atlygį galima atidaryti virtualią dėžę ir gauti kokį nors virtualų daiktą – „skiną“. Žaidėjas iš anksto nežino, ką gaus, o tai tik didina azartą. Tvirtinama, jog yra dėžių, kuriose slypi vertingi prizai, ir tai dar labiau skatina žaidėjus „bandyti savo laimę“. Tačiau tokiu būdu šeimos išlaidų sąskaitose gali atsirasti naujų eilučių, o sumos, augant žaidėjo azartui, tik didėja. Kita vertus, dalis tėvų mielai pasiduoda vaiko įtikinėjimui, kad „skinas“ jam būtinai reikalingas. Tarsi nedidelė investicija į dar vieną vaiko šypseną. Deja, ne visada susimąstoma apie tai, dėl ko perspėja psichologai – tokiu būdu gali būti skatinamas elgesys, galintis sukelti rimtą priklausomybę. Be to, virtualūs laimėjimai kai kuriais atvejais gali būti naudojami statymams įvairiuose azartiniuose lošimuose, o tai gali tapti veiksmingu būdu labai turtingai lošimų industrijai augintis potencialius impulsyvius lošėjus.

Tačiau dažniausiai tėvai naujos išlaidų eilutės nepastebi arba vaikas tiesiai nepasako, kam jam reikia papildomų lėšų. Neretai net sukuriami paaiškinimai, kad esą tai – investicijos į ugdymo priemones internete.

Tyrimai atskleidžia, jog į virtualius žaidimus įsitraukia kas ketvirtas ar penktas Lietuvos nepilnametis. Tai nereiškia, kad visi jie susiduria su rimtomis problemomis ar gerokai patuština tėvų sąskaitas. Bet galima teigti, kad jie neabejotinai patenka į padidinto pavojaus zoną, todėl labai svarbu rasti laiko pasidomėti, kuo gyvena ir užsiima vaikai.

Kaip rodo Belgijos ar Nyderlandų patirtis, griežti draudimai šiuo atveju nėra veiksmingi – labai greitai atrandama įvairių būdų juos apeiti. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijos praktika rodo, jog labai svarbu kuo plačiau informuoti ir perspėti apie atsitiktinių atlygių mechanizmų veikimą virtualioje erdvėje. Nes, deja, didelė dalis tėvų nesidomi arba menkai domisi, ką jų nepilnamečiai vaikai veikia kompiuteriuose. O kai kurie, net ir matydami, kad vaikas įniko į virtualius žaidimus, jaudinasi dėl to, kiek laiko jis juose praleidžia, o ne dėl to, kaip jie kuriami, kaip kinta ir kokiais būdais skatinamas žaidėjų įsitraukimas.

Šiandien egzistuojantis amžiaus cenzas virtualiuose žaidimuose yra susijęs išskirtinai su jų turiniu, bet ne mažiau svarbu yra įvertinti ir žaidimuose įdiegtas funkcijas, tokias kaip atsitiktinio atlygio mechanizmai.

Kokios apsaugos priemonės siūlomos Lietuvoje? Reikalaujama, kad jei žaidime naudojamas atsitiktinio atlygio mechanizmas, apie tai būtų viešai informuojama. Taip pat turi būti įvesti aiškūs žaidėjų amžiaus apribojimai, priklausomai nuo potencialios neigiamos įtakos, prie kurios priskiriamos ir vilionės virtua­liomis lobių skryniomis. Siūloma įvesti ir patikimesnes technines žaidėjų amžiaus patikras, nei šiuo metu yra paplitusi praktika, kai pats vartotojas turi patvirtinti, ar jis yra pilnametis. Bet tokios priemonės iš esmės netrukdo žaidimų kūrėjams monetizuoti savo paslaugas. Jos pirmiausia susijusios su siekiu atkreipti platesnės visuomenės dėmesį ir paskatinti tėvus daugiau domėtis tuo, kuo jų vaikai užsiima virtualioje erdvėje.

Tiems, kurie, kaip ir aš, dar visai neseniai nebuvo girdėję apie jokias virtualias lobių skrynias, šį tekstą siūlau priimti kaip savišvietą. Juk kažkada nė nesusimąstėme ir net neįsivaizdavome, kokie išmanūs ir atkaklūs gali būti telefoniniai sukčiai. Lygiai taip pat ir šiuo atveju – virtualioje erd­vėje pinigai viliojami kiek kitaip, tačiau ne mažiau veiksmingai. Tad saugokime save ir savo vaikus.

Andrius NAVICKAS

Šilalės viešojoje bibliotekoje eksponuojama kraštietės Adelės Meš­kauskaitės-Rač­kauskienės (1928–2025) paroda „Skiautinių žaismas“. Spalvingi, kruopščiai sukurti darbai pasakoja ne tik apie autorės ta­lentą, bet ir apie ilgą jos kūrybinį kelią, kuriame susipynė siuvėjos ama­tas, darbštumas, išradingumas ir gebėjimas net mažiausiai audinio skiautelei suteikti naują gyvenimą.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

Loretos ŠIMUTYTĖS-BALČIŪNIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Smiginio sportą vos prieš kelerius metus išbandžiusi Ieva Tvaronavičiūtė šiandien yra viena ryškiausių šios sporto šakos atstovių Lietuvoje. Neseniai ji trečią kartą iš eilės laimėjo Baltijos taurės individualią rungtį, ką tik su Lietuvos rinktine grįžo iš Europos čempionato Farerų salose. 

Pasak sportininkės, kelias iki pergalių neapsiriboja vien taikliu strėlytės metimu – svarbios nuolatinės treniruotės, ge­bėjimas susitvarkyti su psichologiniu spaudimu ir finansinės galimybės dalyvauti tarptautinėse varžybose. 

„Šilalės artojui“ Ieva pasakoja apie netikėtą pradžią smiginyje, skaudžius pralaimėjimus, Baltijos taurės pergales, augančias ambicijas ir žmones, kurie padėjo nenuleisti rankų.

– Kaip smiginis atsirado Jūsų gyvenime?

– Šia veik­la susidomėjau maždaug prieš trejus metus, iki tol matydavau klubo skelbi­mus, kviečiančius moteris į treniruotes, bet sakydavau, kad tik­rai niekada neužsiimsiu šiuo sportu. Tačiau draugas pasiūlė pabandyti, tuo metu kaip tik ieškojau aktyvesnės veik­los, kur galėčiau visiškai užsimiršti ir atsiriboti nuo aplinkos. Beje, eidama į pirmą treniruotę, visiškai nežinojau, kas tas smiginis. O ir nesisekė iš pradžių, svaidžiau strėlytes į sieną, bet man labai patiko pati atmo­sfera. Todėl iš pradžių norėjau tiesiog smagiai praleisti laiką, nes klubo reitinge būdavau paskutinė.

– Kada smiginį pradėjote vertinti ne tik kaip laisvalaikio praleidimą?

– Lūžis įvyko, kai man pasiūlė iš paskutinės vietos pabandyti pakilti bent į dešimtuką. Tas tikslas užsifiksavo, pradėjau gilintis į laikyseną, metimo techniką, supratau, jog smiginis nėra tik strėlytės mėtymas į lentą. Pakilau į dešimtuką, paskui ir į penketuką, galiausiai klube tapau pirma. Tada supratau, jog noriu varžytis dar toliau. Man patiko pats konkurencijos jausmas. 

– Esate pirmoji sportininkė tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, kuriai visai neseniai Baltijos taurės individualią rungtį pavyko laimėti trečius metus iš eilės. Ką reiškia ši pergalė?

– Neįtikėtinai smagu. Turėjau slaptą mintį surinkti visus „drakono rutulius“, nes Baltijos taurė kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Pirmą kartą laimėjau 2024 m. Estijoje, tada buvau tik pradėjusi žaisti, todėl pergalė atrodė kaip kosmosas. Kitais metais pasisekė Lietuvoje, nors finale stipriai atsilikau. 

Šį kartą po pergalės iš pradžių net nesuvokiau, kas įvyko. Tik grįžusi namo pagalvojau, kad „čia jau trečias kartas.“ Tada peržiūrėjau ankstesnius Baltijos taurės rezultatus ir pamačiau, jog per daugiau nei 20 metų nei vyrams, nei moterims nėra pavykę individualios rungties laimėti tris kartus iš eilės. Tuo labiau, kad šios varžybos yra sudėtingos, trunka tris dienas, individualios rungties dieną viskas prasideda gerokai anksčiau, nei finalas. Be to, šįkart mano pusėje buvo vienos stipriausių Baltijos šalių žaidėjų, todėl teko nueiti sudėtingą kelią. Finalas vyko vėlyvą vakarą, todėl jautėsi ir kelionės, ir visos dienos nuovargis. Kai tiek valandų žaidi ir žinai, kad dar laukia svarbiausias etapas, emocijos ir fizinis nuovargis daro savo. Spaudimo ir jaudulio yra visada, bet šį kartą jau turėjau daugiau patirties. Juk jeigu laimėjau du kartus, galiu laimėti ir trečią. Tarkime, Europos čempio­nate Slovakijoje

galvojau, kad bū­tinai turiu gerai pasirodyti, ir jau pirmame rate nesugebėjau sužaisti taip, kaip galiu. Pasaulio čempionate Pietų Korėjoje buvo panašiai. Dabar požiūris pasikeitė: jeigu prieš mane žmogus tą dieną žaidžia geriau, jis ir laimės.

– Kaip paveikia skaudūs pralaimėjimai?

– Dažniausiai augina ne pergalės, o pralaimėjimai. Man labai nesėkmingi buvo „Open“ turnyrai. Į kelis nuvažiuodavau ir sustodavau penktoje vietoje. Po tokių varžybų kartais reikėdavo net mėnesio atsigauti, galvodavau, jog nebenoriu žaisti. Šiemet pagaliau tą penktos vietos „prakeiksmą” perlipau ir užėmiau 3-iąją. Dabar mėginsiu prasikapstyti iki pirmos. Lietuvoje jau keletą metų esu reitingo viršuje, todėl norisi išbandyti save aukštesniame lygyje.

– Kas vyksta galvoje per lemiamus metimus?

– Geriausia, kad nieko nevyktų. Kai pradedi galvoti, kad „dabar tai labai svarbu, o jeigu nepataikysiu“, dažniausiai tik trukdai sau. Aš esu dainų žmogus, todėl kartais visą laiką kartoju kokią nors dainą. Ji išvalo mintis ir leidžia viską daryti automatiškai. Juokauju, jog geriau per lemiamą metimą galvoti apie kotletą, negu apie tai, kad privalai pataikyti. Svarbiausia žaisti prieš save, o ne prieš kitą žmogų. Ir dar labai svarbu nepamiršti kvėpuoti. Kartais varžybose taip įsitempi, kad tiesiog pamiršti tai daryti.

– Kaip vertinate smiginio populiarumą Lietuvoje?

– Jis po truputį auga, bet smiginio kultūra Lietuvoje dar nėra tokia stipri. Istoriškai tai labai susiję su barais, todėl iš tos aplinkos sunku pereiti į profesionaliau vertinamą sportą. Kai pradėjau, varžybose aktyviai dalyvaudavo apie 30 moterų, dabar susirenka ir daugiau nei 40. Pokytis tikrai jaučiasi, bet mastas vis dar nėra didelis.

– Ar svarbios yra finansinės galimybės?

– Žmonės kartais galvoja, jog užtenka strėlyčių, taikinio ir daugiau nieko nereikia. Bet norint siekti aukštesnių rezultatų, reikia nuolat važiuoti į varžybas, o kelionės kainuoja labai daug. Tarkime, nuvykti į „Open“ turnyrą užsienyje 3-4 dienoms reikia 500-600 eurų. Be paramos būtų labai sunku. Todėl džiaugiuosi, jog savivaldybė šiemet, kaip ir pernai, skyrė 2000 eurų. Federacija visų sportininkų išlaidų padengti negali, todėl rėmėjų ir finansavimo klausimas yra labai svarbus.

– Kam labiausiai norite dėkoti už palaikymą šiame kelyje?

– Labiausiai esu dėkinga savo antrajai pusei. Man atrodo, be jo labai daug dalykų mano gyvenime nebūtų įvykę. Tik­riausiai nebūčiau pradėjusi fotografuoti, nebūčiau nuėjusi ir į smiginį. O net jeigu ir būčiau, nežinau, ar būčiau kažką pasiekusi be paskatinimo. Jis visą laiką mane palaiko, bet kartu, kai reikia, pastumia į priekį, palydi tinkamu keliu. Ir nors pirmiausia turi pats savimi tikėti, bet labai gerai, kai šalia yra tas, kuris tavimi tiki. Todėl linkėčiau kiekvienam turėti šalia žmogų, kuris ne tik palaikytų, bet ir primintų, kad gali daugiau, negu pats galvoji.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

Pašnekovės albumo nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 73)

Tęsiame pasakojimą apie Tauragės žydų progimnaziją ir jos istoriją tarpukariu. Šįkart – apie laikotarpį, kai mokykla susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau kartu persikėlė į modernius, specialiai jai pastatytus rūmus. Archyviniai dokumentai leidžia gana išsa­miai atsekti ne tik mokyklos kūrimosi ir plėtros aplinkybes, bet ir problemas, su kuriomis jai teko susidurti.

1929 m. Taura­gės žydų progimnazijai buvo nelengvi – netrūko nei finansinių sunkumų, nei svarbių permainų. Tų metų gegužę mokyklos pedagogai kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami priversti mokyk­los laikytojus sumokėti atlyginimus. Mokytojams nebuvo sumokėta už tris mėnesius, o dėl to, kaip nurodoma skunde, buvo kreiptasi jau tris kartus. Archyvuose panašaus kitų žydų mokyk­lų pedagogų skundo aptikti nepavyko. Nors privačių mokyklų mokytojų atlyginimai dažnai buvo mažesni nei valstybinių, kreipimasis į ministeriją, prašant įpareigoti mokyklos laikytojus atsiskaityti, buvo gana išskirtinis atvejis. Švietimo ministerija problemą išsprendė radikaliai: paskelbė, kad „dėl nemokėjimo mokytojams algų, mokykla nuo VIII. 1 d. uždaryta“.

Tačiau netrukus ministeriją pasiekė progimnazijos tėvų komiteto ir kitų draugijų prašymas leisti mokyklai veikti toliau. Jame buvo nurodyta, jog jai yra statomi dviejų aukštų mūriniai rūmai, jau kainavę 80 tūkst. litų, Tauragės apskrityje nėra nė vienos žydų aukštesniosios mokyk­los, o apie 200 vaikų lankančių pradžios mokyklas vėliau siekia mokytis vidurinėje. Taip pat pabrėžta, kad mokyklos statybą gausiai remia iš Tauragės kilę Amerikos žydai, todėl jos uždarymas galėtų pakenkti tolesnei paramai. Ministerija leidimą mokyklai veikti suteikė, tačiau pareikalavo „garantijos ½ algoms mokėti“.

Tų pačių metų rugpjūtį progimnazijoje apsilankė iš Filadelfijos atvykęs milijonierius Mozė Mileris, kilęs iš Tauragės ir buvęs pagrindinis mokyklos statybos rėmėjas. Jis pažadėjo surasti lėšų pastatui užbaigti, tačiau iškėlė sąlygą – naujuose rūmuose turi veikti gimnazija ir amatų mokykla.

Progimnazijos tėvų komitetas netrukus paprašė leisti steigti septintą klasę, tačiau švietimo ministras K. Šakenis prašymo netenkino. 1929 m. rugsėjo 5 d. rezoliucijoje jis įrašė: „Negalima leisti, kadangi dar nėra cenzuotų mokytojų.“ Kitaip tariant, mokytojai neatitiko gimnazijos pedagogams keliamų kvalifikacinių reikalavimų.

Nepaisant sunkumų, progimnazija į naujas patalpas Šilalės gatvėje įsikėlė 1930 m. vasario 16 d. – Lietuvos nepriklausomybės dieną ir Vytauto Didžiojo metais. Apie naująjį pastatą išsamiau rašoma 1931 m. dokumente: „Mūsų mokykla jau veikia savo naujuose rūmuose, kurie pastatyti sulig naujosios technikos reikalavimais ir yra higieniškai įrengti: centrinis šildymas, vandentiekis, erdvios klasės, didelė salė ir aikštė kūno kultūrai ir t. t.“ Dokumente teigiama, jog tuo metu tai buvo geriausiai įrengta mokykla Žemaitijoje. M. Mileris parūpino mokinių knygyną, fizikos ir chemijos kabinetą bei kitų mokymui reikalingų priemonių.

Tačiau modernus, apie 150 tūkst. litų vertės pastatas prob­lemų neišsprendė. 1931 m. pavasarį progimnaziją lankė tik 55 mokiniai, o mokytojų kvalifikacija, sprendžiant iš Švietimo ministerijos ataskaitų, ne visada buvo pakankama. Dėl to kilo ir mokymo kokybės problemų – kai kuriais atvejais nebuvo rengiami net 4 klasę baigiančių mokinių egzaminai.

Mokykla neįgijo pakankamo pasitikėjimo, todėl pasiturintys Tauragės žydai savo vaikus dažnai leisdavo į Šiaulių, Kauno ar kitų miestų žydų gimnazijas. Artimiausia buvo Jurbarke, tačiau ir jos mokymo lygis buvo vertinamas kritiškai – Švietimo ministerija ją uždarė 1934 m.

Ne ką geresnė padėtis buvo ir Raseinių žydų gimnazijoje.

Kiekvienais metais 4 klasę baigę mokiniai laikydavo egzaminus, kuriuos stebėdavo Švietimo ministerijos deleguoti pedagogai. Keletą kartų progimnaziją vizitavo Tauragės mokytojų seminarijos direktorius Mečislovas Mačernis. Jo 1935 m. parengtame rašte atsispindi sudėtinga mokyklos finansinė padėtis. M. Mačernis nurodė, jog mokyklą išlaikiusi draugija anksčiau gaudavo lėšų iš Amerikos, tačiau tuo metu jų nebegavo, vertėsi iš mokinių surenkamų mokesčių. 1934 m. pajamos tesiekė 14 tūkst. litų, iš kurių reikėjo apmokėti kurą, šviesą ir atlyginimus. Mokytojams mokėta apie 225 litus per mėnesį, o per atostogas jų apskritai nemokėta dėl lėšų trūkumo.

1934–1935 mokslo metais mokykloje veikė II, III, IV ir V klasės, kurias lankė 55 mokiniai. Už mokslą buvo imama 15–30 litų per mėnesį. Mokyklos direktoriaus teigimu, mokinių būtų buvę daugiau, jei mokestis būtų mažesnis.

M. Mačernio 1931 ir 1934 m. ataskaitose kritiškai vertinamas ir mokymo lygis. Jis atkreipė dėmesį į nepakankamas mokinių žinias bei ugdymo kryptį. Vienoje ataskaitoje rašoma: „Mažai kreipiama dėmesio į mokinių ugdymą valstybinėje dvasioje. Susidariau įspūdį, kad toje mokykloje ruošiami piliečiai ne Lietuvos Respublikai, bet Palestinai“.

Tokį vertinimą iš dalies galima paaiškinti „Tarbut“ krypties mokyklų ideologija. Jose daug dėmesio buvo skiriama Palestinai, nes tuo metu tarp žydų stiprėjo idėja ten sukurti savo valstybę. Tarpukariu dalis Lietuvos žydų išvyko į Palestiną, kai kurie vėliau grįžo.

Ar Tauragės žydų progimnazija buvo išskirtinė tarp to meto Lietuvos žydų mokyklų? Bene labiausiai – savo pastatu. Nuo 1930 m. ji turėjo modernius, specialiai pastatytus rūmus. Dauguma to meto žydų gimnazijų ir progimnazijų patalpas nuomodavo, o jos ne visada buvo pritaikytos mokymui. Tik kelios mokyklos galėjo pasigirti specialiai pastatytais ar rekonstruotais moderniais pastatais.

Finansinės ir mokymo prob­lemos Tauragėje taip pat nebuvo išskirtinės. Panašių sunkumų patyrė Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Plungės, Kėdainių, Kudirkos Naumiesčio ir kitų miestų žydų mokyklos. Išlaikyti privačią mokyklą buvo sudėtinga, ypač ekonominės krizės metais, kai mokinių tėvai ne visada galėjo mokėti už mokslą. Dėl to ketvirtojo dešimtmečio viduryje užsidarė ne viena progimnazija ar gimnazija.

Tačiau, nepaisant finansinių sunkumų, mokymo problemų ir nepakankamo mokinių skaičiaus, Tauragės žydų progimnazija išliko iki 1940 m. sovietų okupacijos.

Dr. Benediktas ŠETKUS

Archyvų nuotr.

Rusijos dronai Kyjivą pastaruoju metu bombarduoja ypač intensyviai, o per vieną tokių atakų vos pats neatsidūriau taikinio centre. Tai, kad Maskvos inžinieriai sukūrė reaktyvinį droną, įnešė svarbių pokyčių į karą. Iki šiol ukrainiečiai numušdavo beveik visus priešo dronus, todėl į Kyjivą atskrisdavo vos vienas kitas iš kelių šimtų paleistų. Dabar reaktyviniai dronai skrenda labai aukštai, todėl ukrainiečių pabūklų ir tankečių šūviai jų nepasiekia. Juos efektyviai numuša iš lėktuvų iššautos raketos, tačiau ukrai­niečiai jų nebeturi.

Maskva dronais Ukrainą tiesiog terorizuoja – skraido dešimties kilometrų aukštyje, ilgai keičia kryptis, kad gynėjai nežinotų, kokį miestą ketinama atakuoti. Atskridę iki Kyjivo, neretai smogia iš karto į taikinį, o kartais visą valandą sklando po įvairius mikrorajonus, taip keldami didžiulę paniką. Dėl to tenka ilgam uždaryti įmones ir metro, žmonės po kelias valandas neišeina iš slėptuvių.

Į tokią situaciją patekau ir pats, praėjusį trečiadienį atvykęs fotografuoti drono sugriauto biurų pastato, esančio vos pusantro kilometro nuo mano nuomojamo buto. Dronas buvo pataikęs į viršutinį, penktąjį, pastato aukštą, kilo gaisras. Fotografuodamas gaisrininkų darbą neišgirdau perspėjimo, kad mūsų link vėl skrenda dronas, ir tik po pakartotinio raginimo ėmiau bėgti. Laiko sprukti tolyn nebebuvo, tad pritūpiau po artimiausiu medžiu. Tuo metu išgirdau sparčiai stiprėjantį gaudesį, panašų į lėktuvo. Garsas vis stiprėjo ir, kai atrodė, jog tuoj plyš ausų būgneliai, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Širdis daužėsi iš išgąsčio. Džiaugiausi, kad jokia skeveld­ra nekliudė. Pakėliau galvą – virš biurų pastato vėl kilo tiršti dūmai, šįkart – kitame kampe nei po pirmojo sprogimo.

Nespėjus nufotografuoti naujai kilusio gaisro, vėl pasigirdo riksmas, jog artėja dar vienas pavojus. Įbėgau pro pravertus vartus į kažkokios spaustuvės kiemą ir kartu su kitais puoliau į pastato vidų. Visi akis įbedę į telefonus stebėjo dronų skridimo kryptį. Po akimirkos nugriaudėjo sprogimas, ir biurų pastate pasirodė kylantys dūmai.

„Viršininke, pykit, nepykit, auginu du vaikus, šiandien nebedirbsiu“, – po sprogimo pasakė viena iš išgąsčio pabalusi moteris ir skubiais žingsniais pasuko išėjimo link. Jai pavymui išėjo dar šešios moterys, prisipažinusios, jog taip pat bijo dėl savo gyvybės, nes kitas spaustuves rusai ne kartą ata­kavo, o šioje, kur glaudėmės, nėra rūsio, nėra kur slėptis.

Neliko nieko kito, kaip visus darbuotojus išleisti namo.

Išslinkau į gatvę ir aš. Vėl ėmė rinktis žurnalistai, penkias minutes intensyviai fotografavome ir filmavome, o netrukus policininkas ir vėl suriko: „Dar vienas dronas“! Skuodėme iš visų jėgų, kone įskridome į artimiausio devynaukščio laiptinę. Ji buvo pilna žmonių.

Paaiškėjo, kad ir čia rūsio nėra, tad visi susigrūdo pirmojo aukšto koridoriuje. Jame prastovėjome dvi valandas, o dronų ataka iš viso tęsėsi net pusketvirtos valandos. Išgyvenome dar tris sprogimus: du dronai ir vėl pataikė į tą patį šalia esantį biurų pastatą, vienas – į parduotuvę.

Užkalbinau šalia stovėjusią moterį. Julija sakė dirbusi gaisro apimtame biurų pastate, finansinių kredito paslaugų įmonėje. Ji džiaugėsi, kad dėl oro pavojaus įstrigo metro ir taip pat pavėlavo į darbą.

„Esu iš kaimo, kuris yra 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Pirmą karo dieną 2022-aisiais, rusai užėmė mūsų kaimą ir nieko iš jo neišleido, todėl mano tėvas, sirgęs vėžiu, negalėjo nei tęsti procedūrų ligoninėje, nei gauti vaistų, dėl to netrukus mirė. Man, galima sakyti, pasisekė, nes pas tėvus buvau atvykusi lygiai prieš savaitę, todėl į okupaciją nepatekau.

Dabar ir vėl išsigelbėjau, pasisekė, kad pavėlavau į darbą, tačiau rankos dreba jau visą valandą, nes telefone matau, jog mūsų pusėn lekia nauji dronai. Bijau, kad pataikys ir nebepamatysiu savo šešiamečio sūnelio, kuris šiuo metu su kitais vaikais slepiasi darželio rūsyje. Nekenčiu nei rusų, nei baltarusių, kurie jiems talkina“, – kalbėjo Julija, nepakeldama akių nuo telefono ekrane rodomo dronų judėjimo žemėlapio.

Nusprendžiau nelaukti, kol pasibaigs oro pavojus, ir nu­ėjau pažiūrėti, kokia žala padaryta parduotuvei. 

Gatvėse praeivių buvo nedaug. Ir tie, kurie ėjo, atrodė įsitempę – žiūrėjo į telefonus, dalis baugiai stoviniavo po arkomis, kioskų stogais. Parduotuvė, stovėjusi vos keli šimtai metrų nuo centrinės geležinkelio stoties, pleškėjo – aplinkinių namų gyventojai paaiškino, kad anksčiau tai buvo stoties turgelis, vėliau perdarytas į prekybos centrą, o kadangi pastatą iš skirtingų pusių atakavo du dronai, gaisras buvo milžiniškas. Šalia parduotuvės stovėjusios mašinos buvo suvarpytos skeveldrų. Laimei, niekas nežuvo, nes, paskelbus oro pavojų, parduotuvė buvo uždaryta, o pirkėjai ir darbuotojai pasislėpė slėptuvėse.

Biurų centre tądien taip pat niekas nežuvo, tačiau aštuoni žmonės buvo sužeisti. Bet išaušusi kita diena buvo gerokai kruvinesnė – pataikius į dar vieną biurų pastatą, buvo sužeista keliolika žmonių, o vienam dronui sprogus šalia esančioje automobilių aikštelėje, žuvo keturi gyventojai. Dar vienas buvo užmuštas tiesiog vairuodamas automobilį gatvėje. Pasirodo, tai buvo karys, grįžęs atostogų iš fronto ir vykęs su savo mergina. 

„Aš dirbu biurų pastate, po pirmojo drono smūgio išbėgau į gatvę. Pamatęs kelio viduryje sustojusią mašiną ir iš siaubo klykiančią merginą, puoliau į pagalbą. Tačiau supratau, kad padėti niekuo negaliu, nes skeveldros pataikė į krūtinę ir smilkinį“, – pasakojo iš fronto po sužeidimų demobilizuotas Andrijus Afanasjevas.

Veteranas negalėjo patikėti, kad iš fronto grįžusiam kariui likimas buvo toks negailestingas – vietoj trumpo poilsio jis atguls jo amžinai... 

„Kare likimas yra nenuspėjamas. Šalia manęs buvę trys bendražygiai per lemtingą priešo artilerijos apšaudymą prie Pokrovsko žuvo, aš išgyvenau, nors tapau ne­įgalus. Kyjive dabar irgi beveik kaip fronte – žūti gali kiekvienas“, – kalbėjo buvęs karys.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Neseniai grįžęs iš festivalio Sakartvele, teatras ruošiasi išvykoms į Varėną, Vilnių, Mažeikius, o taip pat intensyviai dėlioja paskutines gastrolių į Turkiją detales. 91-ojo sezono pirmasis pusmetis Klaipėdos dramos teatrui itin gausus kelionėmis. Kalbinami teatro atstovai minėjo, kad kiekvienas išvažiavimas susijęs su galybe iššūkių, bet profesionaliojo meno sklaida regionuose, susitikimas su žiūrovais skirtinguose Lietuvos miestuose ar bendresnis šalies bei savo miesto ir teatro vardo garsinimas užsienyje – svarbi misija.

Rugsėjį viešėjęs Tbilisyje, Sakartvele, spalio 8 d. Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ (pagal Domano Nowakowskio pjesę) dalyvaus Varėnoje vykstančiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, kitą dieną jis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, pastarajame bilietų į abu šio spektaklio rodymus jau nebelikę. Tuo tarpu spalio 14 d. paskutinis Lietuvoje režisuotas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ (pagal Sauliaus Šaltenio romaną) viešės 20-ajame tarptautiniame Mažeikių meno festivalyje. Lapkritį teatro laukia dar vienos tarptautinės gastrolės – į Stambulo kultūros ir meno fondo rengiamą 30-ąjį Stambulo teatro festivalį keliaus Dmitrijaus Krymovo režisuotas „Requiem“. Spektaklis ten bus rodomas lapkričio 11 ir 12 dienomis.

Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadybininkė Aistė Jokubauskienė minėjo, kad sulaukiama nemažai užklausų dėl gastrolių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atvykti kviečia tiek teatro festivaliai, tiek kultūros centrai, teatrai. „Lankydamiesi kituose miestuose jaučiamės labai pakylėti, tikrai pastebime, kad žmonės džiaugiasi mūsų atvykimu. Ypač mažesniuose miestuose, kur mūsų teatras gali atvažiuoti gal tik kartą per kelis metus. Pastaruoju metu galima pasidžiaugti tuo, kad regionuose vyksta daug renginių, įvairios apimties ir tematikos festivalių, žmonės pasiilgę renginių ir jų laukia. Aišku, auditorijos mažesnės nei didžiuosiuose miestuose, bet mums svarbus kiekvienas žiūrovas“, – sakė A. Jokubauskienė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje šiuo metu kultūros centrai regionuose atsinaujina, tad turi didesnes galimybes priimti profesionalųjį teatrą, „jie labai nori atvežti profesionalųjį teatrą savo bendruomenėms. Tai smagu ir mes patys norėtume kuo daugiau keliauti. Tačiau mūsų norus riboja ne viena aplinkybė: jei nėra papildomo finansavimo, kiekvienos gastrolės mums yra labai brangios, be to, nemažai mūsų pastatymų didelės apimties ir skirti didelėms scenoms, ne visur galime juos adaptuoti. Kaskart išvykdami taip pat turime atsižvelgti į tai, kiek laiko užtruksime, kiek jo turėsime pasiruošimui, repeticijoms, nes išvyka reiškia ir tai, kad tuo metu pristabdoma teatro veikla Klaipėdoje“.

Klaipėdos dramos teatro kultūros vadybos padalinio vadovė Gintarė Kairytė pabrėžė, kad, nepaisant visų iššūkių, kiekvienos gastrolės labai svarbios, „tai vidinės sveikatos klausimas – cirkuliuoti bendrame kultūros lauke ir būti matomiems mums tiesiog privaloma, per tai giliname esamus ryšius ir mezgame naujus kontaktus. Galvojame apie savo spektaklių pristatymą, apie savo auditorijų plėtrą apie tai, kaip pasiekti tas, kurios negali atvažiuoti pas mus“. Anot jos, gastrolės naudingos ir palaikant profesinį teatro darbuotojų tonusą, „išvykdami, ypač į užsienį, išeiname iš komforto būsenos, iš savo namų erdvės. Išvykdami keliame savo kompetencijas ir plečiame žinių akiratį, juk bendraujame su kolegomis svetur, stebime, kaip jie dirba, tenka reaguoti situacijose, kuriose reikia būti lankstiems, gebėti rasti ir priimti greitus sprendimus“. Klausiama apie gastroles užsienyje, G. Kairytė atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai kontaktai didele dalimi yra viena iš šiemet jau vienuoliktą kartą rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ rezultatų, „į Sakartvelą buvome pakviesti jau ne vienerius metus festivalyje besilankančio teatro profesionalo, beje, per jį į Sakartvelą buvo išvykęs ir mūsų aktorės Eglės Jackaitės spektaklis „Šventoji“. Tarptautinis bendradarbiavimas vyksta ne tik paties festivalio metu, teatro atstovai, ieškodami spektaklių „TheATRIUM“ tarptautinei programai, patys keliauja po festivalius Europoje, o šių kelionių metu jie ne tik pasyviai stebi juose rodomus scenos meno kūrinius, bet ir aktyviai mezga pažintis, dalinasi informacija apie Klaipėdos dramos teatrą ir jo kūrinius. Būtent tokiu būdu ir buvo pasėta D. Krymovo režisuoto spektaklio „Requiem“ kelionės į Turkiją idėja.

Anot pašnekovių, gaunamos užklausos yra malonus patvirtinimas, kad teatras žinomas ir pastebimas ne tik savo mieste, bet ir už jo ribų. „Esame aktyviai kuriantis teatras, tad gastrolės mums gana sudėtingos ir dėl didelio teatro užimtumo namuose. Turime derinti naujai kuriamų spektaklių procesus, repertuaro rodymą, festivalio organizavimo darbus bei papildomus savo renginius. Kaip mažos apimties gastrolių prototipą paminėčiau ir nuo pernai plačiau keliauti ėmusius mūsų ciklo „Esminiai mazgai“ renginius, nukreiptus į bendruomenės sutelktį. Ir anksčiau kartais keliaudavome su pjesių skaitymais, nuo pernai keliauti ėmė ir aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės. Tad tai irgi viena iš formų susitikti su Klaipėdos dramos teatru“, – pridūrė G. Kairytė.

Bene didžiausias galvosūkis kiekvienų gastrolių atveju tenka teatro scenos meno techniniam padaliniui. Šio padalinio vadovas Artūras Lepiochinas neslėpė, kad kiekvienos gastrolės reiškia daug itin smulkmeniškų pasiruošimo žingsnių. Pavyzdžiui, dėl būsimų gastrolių Turkijoje bendrauti su turkais scenos meno padalinys pradėjo jau kovo mėnesį. Pastarosios gastrolės, anot A. Lepiochino itin sudėtingos, „pats išvažiuojantis spektaklis nei scenografijos, nei šviesų atžvilgiu nėra ypatingai sudėtingas. Pasiruošti jam namuose daug laiko tikrai nereikia, daugiau užtrunka nardymo scenos ar parašiutininko šuolio repeticijos. Gastrolėse reikia spėti viską padaryti gana suspaustu laiku, be to, šiuo atveju važiuojame į kiek mažesnę sceną. Pažįstame ją iš aprašymų, brėžinių, nuotraukų, turime pasidarę kelis galimus adaptavimo variantus, bet žinome, kad gali tekti greitai ieškoti sprendimo vietoje. Pavyzdžiui, bus nelygi siena, ir nors brėžiniuose viskas gerai, atvažiavus pritrūks kelių centimetrų, o jie bus būtent tai, ko reikėjo“. Kelionė į Turkiją dalinai paralyžiuos teatro veiklą namuose – išvyks apie trisdešimties žmonių komanda, jų turėjo būti dar daugiau, bet galiausiai skaičių pavyko sumažinti. Rodant spektaklį Turkijoje bus įsivedami ir vietiniai veikėjai – mergaitė bei keturi scenoje pasirodantys techniniai darbuotojai. Padėti adaptuoti „Requiem“ naujai erdvei bei susitikti su žiūrovais iš JAV atvyks ir pats režisierius.

„Nemažas iššūkis tai, kad Turkija nėra Europos Sąjungos narė ir nepriklauso Šengeno zonai. Tai reiškia itin daug dokumentacijos, be to, Turkija toli, laukia ilga kelionė, o kadangi šalia scenografijos ir visų reikalingų įrankių vežamės dalį visos savo šviesų, garso bei vaizdo įrangos, premjerai besiruošiantis teatras namuose liks gana tuščias. Kita vertus, atsivežti „Requiem“ sudėtinga ir turkams, komanda suskris iš Lietuvos ir JAV, mes gana smulkmeniški ir reiklūs, bet jie labai nori mus pamatyti“, – minėjo A. Lepiochinas. Pasak scenos meno techninio padalinio vadovo, kiekvienos gastrolės yra unikalios, kaip pavyzdį jis minėjo ir rugsėjo kelionę su spektakliu „Kai kurios erelių rūšys“ į Sakartvelą, „šį spektaklį esame rodę net Vydmantuose – jis toks paslankus, atrodo, galima su juo bet kur nuvažiuoti. Bet štai, vykome į Sakartvelą, į kurį dėl šiandienės geopolitinės situacijos negalėjome nieko vežti žeme. Turėjome daug pokalbių su kolegomis Tbilisyje ir galiausiai jie tiesiog surinko savo teatre arba nupirko visus būtinus daiktus spektaklio scenografijai. O mes patys? Tai asmeniškai pirma kelionė, kuomet asmeniniame skrydžio bagaže vežiausi tiek įrangos – laidai, kompiuteriai, įvairūs adapteriai, dekoderiai ir t. t. Su kolegomis labai kruopščiai svėrėme savo bagažą, kad neviršytume jo apribojimų“, – juokėsi A. Lepiochinas.

Gastrolės Lietuvoje paprastesnės ne tik dėl kalbos barjero nebuvimo, panašios darbo kultūros, plataus profesinių pažinčių tinklo, bet ir dėl paties atstumo, „jei kažką pamirštume, kitą dieną atvykstantys aktoriai atvežtų su savimi, arba prireikus net ir patys galėtume suvažinėti. Vis tik kaskart išvykdami turime prisitaikyti prie naujos erdvės ir tą paprastai reikia padaryti per labai trumpą laiko tarpą. Kiekvienos gastrolės mums yra aštraus proto vystymo pratybos – turime greitai reaguoti į įvairias situacijas, ieškoti sprendimų, būti lankstūs. Kiekviena nauja erdvė, kiek ją bestudijuotume iš anksto, turės staigmenų. Išvykdami pamatome, kuo gyvena ir kaip darbuojasi kolegos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nors neturime laiko sėdėti ir šnekučiuotis, keičiamės patirtimi, matome kaip jie dirba, jie mato kaip dirbame mes“,  – dalinosi pašnekovas.

Kelionės į kitus Lietuvos miestus ar į užsienį teatrui naudingos ir kaip būdas savo spektaklius pasitikrinti su kita auditorija – kaip žmonės priima spektaklį, kaip į jį reaguoja. O užsimezgęs ryšys, pažadintas susidomėjimas Klaipėdos dramos teatru dažnai gyvuoja ir po gastrolių, „tikrai būna, kad žmonės pamato mūsų spektaklį per gastroles, jiems patinka ir kai važiuoja į Klaipėdą, pasidomi, ką turime repertuare. Ypač per kalėdinį laikotarpį sulaukiame įvairių pasikreipimų iš miestų ir miestelių, kuriuose lankėmės – žmonės planuoja atvažiuoti su draugais, giminėmis ir pasidaryti šventę“, – plačiai laike išsklindantį gastrolių poveikį apibendrino A. Jokubauskienė.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kuriama nuotolinio mokymosi aplinka „Kompetencijų biblioteka“ per kelerius metus tapo plačiai naudojama kultūros sektoriaus darbuotojų profesinio tobulėjimo erdve. Joje kultūros darbuotojai iš visos Lietuvos aktualius e. mokymus gali rinktis ir mokytis jiems patogiu metu, pasirinktoje vietoje ir savo tempu. Šiandien „Kompetencijų bibliotekoje“ mokosi daugiau kaip 8 tūkst. kultūros sektoriaus darbuotojų, o besimokančiųjų vertinimai rodo, kad toks mokymosi būdas kultūros sektoriuje pasiteisina.

E. mokymai, pastebėti dėl kokybės ir inovatyvumo

Šiemet „Kompetencijų bibliotekoje“ siūlomi e. mokymai sulaukė pripažinimo – dveji iš jų pateko tarp „Digital Learning Awards Lithuania“ nominantų. Tai konkursas, kuriame vertinami skaitmeninio mokymosi projektai, išsiskiriantys kokybe, kūrybiškumu, poveikiu ir kuriama verte besimokantiesiems.

E. mokymai „Kūrybiškumo treniruotė: lapas ir brūkšnys“ (turinio autorė dr. Ieva Martinaitytė) nominuoti technologinės inovacijos kategorijoje, o „Komunikacija organizacijoje. Aukštyn, žemyn, horizontaliai“ (turinio autorė Raminta Stanaitytė-Česnulienė) – kategorijoje „Metų naudotojo patirtis (UX) ir vizualinis dizainas“. Konkurso nugalėtojai paaiškės spalio 8 dieną.

Abi nominacijos atspindi kryptį, kuria kuriami „Kompetencijų bibliotekos“ e. mokymai: svarbus ne tik profesionalus ir aktualus turinys, bet ir pati mokymosi patirtis – kad mokytis būtų aišku, įtrauku, o įgytas žinias ir praktikas būtų galima pritaikyti darbe.

Ne daugiau mokymų, o daugiau vertės

„Kultūros sektoriui reikia ne tiesiog daugiau mokymų. Reikia tokių, kurie atlieptų realius darbuotojų poreikius, padėtų įgyti šiandien reikalingas kompetencijas ir būtų pritaikomi kasdieniame darbe. Todėl augindami „Kompetencijų biblioteką“ siekiame ne mokymų skaičiaus, o kokybiško, aktualaus ir kuo plačiau prieinamo mokymosi“, – sako Lietuvos nacionalinės bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro vadovė Agnė Cicėnienė.

Nominuotus e. mokymus kūrusios MB „E. mokymų sprendimai“ vadovė, suaugusiųjų mokymosi ekspertė, mokymų patirčių dizainerė ir konsultantė Agnė Ignotienė pabrėžia, kad kuriant e. mokymus svarbu galvoti ne tik apie tai, ką žmogus išmoks, bet ir kaip įgytas žinias jis galės pritaikyti savo darbe: „Jeigu po mokymų žmogus grįžta į savo kasdienybę ir nieko nekeičia, didelė dalis mokymosi potencialo lieka neišnaudota. Todėl svarbu sukurti sąlygas žinias ir praktikas tęsti jau po mokymų – savarankiškai, su kolegomis, realiose situacijose.“

Netrukus „Kompetencijų biblioteka“ taps prieinama dar platesnei kultūros bendruomenei – prie nuotolinio mokymosi aplinkos bus kviečiamos jungtis ir nevyriausybinės kultūros organizacijos.

E. mokymai yra projekto „Sistemingas kultūros sektoriaus darbuotojų kompetencijų tobulinimas“, kurį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, dalis. Projektas yra finansuojamas pagal 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“.