Keliu Šilalė–Laukuva dažniau važinėjantys vairuotojai netruko pastebėti, kad šiame ruože kažkas ne taip. Dar visai neseniai čia vyko intensyvūs remonto darbai, eismą reguliavo šviesoforai, vairuotojams tekdavo luktelėti kelyje. Bet atrodė, kad kai darbai buvo baigti, važiuoti atnaujintu keliu bus galima be trukdžių. Deja, netrukus vėl atsirado eismą ribojantys ženklai, o į kelią sugrįžo remontininkai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Atliekų tvarkymui keliami griežti reika­lavi­mai, tačiau net ir gresiančios baudos ne vi­sada užtikrina, kad jos būtų tvarkomos tinkamai ir nekeltų grėsmės aplinkai. Dėl to vis dar atsiranda vietų, kuriose ima formuo­tis nelegalūs atliekų kaupimo taškai. Viena tokių, šilališkių teigimu, gali tapti privatizuota buvusios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorija.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Baigiantis mokslo metams, ne visi jaunuoliai svajoja apie atostogas. Kai kurie vietoj poilsio renkasi darbą – vasarą kasmet pluša dešimtys Šilalės rajono mokinių, tarp jų ir 14-mečiai. Vietos įmonėms, ūkininkams tai paklausi sezoninė darbo jėga, kurią dar ir subsidijuoja savivaldybė. Tačiau Šilalės darbdaviai, regist­ruodami darbo skelbimus Užimtumo tarnyboje, sudominti jais jaunimo neskuba. Šiemet tik penkios laisvos darbo vietos buvo pažymėtos kaip tinkamos moksleiviams iki 18 metų.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Baigiantis gegužei, Stasio Girėno gimtinėje–muziejuje Vytogaloje aidėjo pirmokų juokas ir smalsūs klausimai – jau tradicine tapusi mažųjų mokinukų pamoka muziejuje ir šiemet pripildė jį gyvybės, emocijų bei prasmingų patirčių.

Mažieji lankytojai leidosi į pažintį su legendinių lakūnų istorija – klausėsi pasakojimų apie Stasį Girėną ir Steponą Darių, apžiūrėjo muziejaus ekspoziciją, pamatė edukacinį filmą „Lituanicos skrydis“, susipažino su drąsos, ryžto ir meilės Lietuvai simboliais, kurie iki šiol įkvepia jaunąją kartą. Juk pilietiškumas prasideda ne nuo skambių žodžių, o nuo pirmųjų pažinimo akimirkų, klausimo „kodėl?“ ir pasididžiavimo savo kraštu.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus pirmokams įteikė Vaiko konstitucijas, diplomus bei saldžią dovaną. Stasio Girėno gimtinė-muziejus kiekvienam padovanojo atviruką su garsių­jų lakūnų portretais – mažą, bet prasmingą simbolį, priminsiantį apie S. Dariaus ir S. Girėno drąsą, svajones bei meilę Lietuvai.

Vaikų akys žibėjo, klausantis pasakojimų apie didvyrius, kurie drįso ryžtis perskristi Atlanto vandenyną.

Tikime, kad būtent čia, muziejuje, tarp istorijų, prisiminimų bei gyvų pasakojimų ir gimsta mažieji Lietuvos patriotai. O gal tarp šių pirmokų auga ir būsimi svajotojai, kurie, kaip S. Darius ir S. Girėnas, irgi išdrįs išskirtiniu poelgiu garsinti savo šalį.

Lina GUDELIŪNIENĖ

S. Girėno gimtinės – muziejaus muziejininkė 

V. GUDELIŪNO nuotr.

Jau dvyliktus metus mūsų šalyje vykstančią skaitymo skatinimo akciją „Lietuva skaito“ organizuoja Lietuvos leidėjų ir Spaudos bei medijų asociacijos, o jos metu mokiniams siūlomos nuotolinės pamokos, susitikimai su rašytojais, ekskursijos bei įvairios edukacinės veiklos. Šiemet Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos jaunųjų žurnalistų būrelis, vadovaujamas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Zitos Kasiliauskienės, taip pat dalyvavo šioje akcijoje ir lankėsi Klaipėdoje įsikūrusioje spaustuvėje „Druka“.

Spaustuvės direktorius Algirdas Apulskis papasakojo, kad „Druka“ – ne tik pavadinimas, bet ir pagarba žemaitiškoms šaknims bei spausdinto žodžio tradicijoms. Mat pasirinktas tarmiškas žodis „druka“ reiškia spausdintą raidę. Šį pavadinimą pasiūlė direktoriaus mama, o jis tapo simboliu, jungiančiu praeitį bei modernią spausdinimo ateitį.

Spaustuvė veiklą pradėjo 1992 m. nedidelėje, vos 34 kv. metrų patalpoje. Tačiau sparčiai augo: joje nuolat daugėjo darbuotojų, įsigyta naujos įrangos, koja kojon žingsniuota su inovacijomis. Štai 2017 m. bendrovė įsigijo lazerinę išklotinių pjaustymo įrangą, vienintelę tokią Baltijos šalyse, bei dėžučių klijavimo įrenginį, o 2022 m. – penkiaspalvę spausdinimo mašiną.

Atvykę į spaustuvę pirmiausia susipažinome su knygų maketavimo procesu, apžiūrėjome čia išleistas knygas, tarp jų – ir mažiausią lietuvišką knygą. Spaustuvės direktorius taip pat parodė ir mažiausią pasaulyje knygą, išspausdintą Japonijoje, kurią galima skaityti tik per padidinamąjį stiklą.

Vėliau gyvai stebėjome, kaip spausdinamos knygos, etiketės, kalendoriai, dėžutės ir kt. Spaustuvės darbuotojai papa­sakojo, kaip išgaunamos spalvos, parodė pakavimo procesą. Įdomu tai, jog beveik pusė spaustuvės užsakovų yra iš užsienio šalių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje spausdinami kalendoriai Švedijos mokykloms.

Ši išvyka buvo labai naudinga, nes jos metu sužinojome, kaip gimsta knyga, kaip leidiniai pjaustomi, segami, įrišami, kokios naudojamos technologijos ir kokių profesijų žmonės dirba spaustuvėje.

Karina SLENZOKAITĖ

8d klasė mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

AUTORĖS nuotr.

Laukuviškiai Elena ir Povilas Vitkai užaugino penkias dukras – mylinčias, atsakingas, doras, pilietiškas. Stiebiasi ir jaunesnioji karta – giminę tęsia septyni anūkai ir trys proanūkiai. Keliskart per metus Laukuvoje susirenka toks gausus būrys, kad vos visi sutelpa. Bet ir šventiniam šurmuliui nurimus, likę vienu du, Elena ir Povilas išgyvena tylias laimės valandas. Dabartines savo dienas jiedu įprasmina darbuodamiesi miestelio bendruomenės labui, gimtojo krašto kultūrai, jo žmonėms. Kartu, lydimi keturių dukrų, sutuokti­niai dalyvavo ir iki širdies gelmių sujaudinusiose iškilmėse Vilniuje – praėjusį penktadienį šalies Prezidentas E. Vitkienę ir P. Vitkų apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliais. 

Žinia pradžiugino ir nustebino

Medalis ir pati apdovanojimo intencija – orūs ir reikšmingi. Juolab kad šįkart pagerbti abu sutuoktiniai, o tokių atvejų per visą apdovanojimų istoriją yra buvę vos keli. Tačiau patys Elena ir Povilas, su kuriais kalbėjomės likus kelioms dienoms iki iškilmių Prezidentūroje, ruošėsi joms ne tik su jauduliu, bet ir su šypsena.  

„Tokioje vietoje niekada gyvenime nesame buvę. Ką čia apsirengus, kaip reikės atrodyti? Koks rūpestis”, – paklausta, kaip jaučiasi prieš kelionę į Vilnių, nerimavo Elena, čia pat kartu su vyru prapliupusi juoku. 

Povilui nuraminus, kad apdarais rūpinasi dukros ir nuotraukose visi atrodysią puikiai, abu suskubo dalintis ta nuostaba ir džiugesiu, aplankiusiais išgirdus naujieną. Sutuoktiniai kuklinasi esą jų gyvenimas niekuo neišskirtinis, todėl kvietimas į Prezidentūrą tapęs didele staigmena. 

Prezidentas Gitanas Nausėda dar prieš Motinos dieną pasirašė dekretą, kuriuo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalius įteikė 60 mamų, tėčių ir globėjų iš visos Lietuvos už nuopelnus motinystei ir tėvystei, už atsakingumą, pasiauko­jimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei.

Pasak Prezidento, neatsitiktinai išskirtiniu įkvėpimu visuomenei tapusios mamos ir tėčiai, globėjos ir globėjai valstybės vardu pagerbiami kartu.

„Skirtingai išreiškiama, bet ta pati tėviška ir motiniška meilė, pagarbos kupini tėvų santykiai yra stiprybės šaltinis ne tik jūsų vaikams, jūsų šeimoms, bendruomenėms, bet ir visai valstybei. Jūsų, brangios mamos ir tėčiai, tarpusavio meilės ryšys, atsakingai prisiimtas šventas pašaukimas perduoti gyvybę, globoti ir ugdyti vaikus ne tik pratęsia šeimos, giminės istoriją, bet ir kuria Lietuvos ateitį“, – sakė Prezidentas.

Šiemet pirmą kartą iškilminga ceremonija, kasmet rengta Motinos dienos išvakarėse, buvo nukelta į mėnesio pabaigą, artėjant Tėvo dienai. 

Laukuviškiai sako nė neabejoję, jog į Prezidentūrą kartu su jais žengs ir dukterys Gražina, Lina, Vitalija bei Loreta. Šalia nebuvo tik Jungtinėse Ameri­kos Valstijose gyvenančios Ra­sos. Kaip per iškilmes, taip ir kasdienybėje – visi šeimos nariai laikosi kaip kumštis, dėkodami likimui už vieni kitus, už tą šilumą ir rūpestį, kuriuo gali tarpusavyje dalintis. 

Per šventes visi vos sutelpa

Užaugusios Lauku­voje, čia mokslus bai­gusios Vitkų dukterys pasklido po Lietuvą siekti savų svajonių – rinkosi studijas, profesijas, vėliau darbus, sukūrė šeimas. Tėvų džiaugsmui, visos rado savo vietą po saule, jaučiasi laimingos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. 

Pirmoji gimė Gražina. Šiandien jai – 53-eji, gyvena Klaipėdoje, dirba gydytojo odontologo padėjėja, augina du sūnus. Dvejais metais jaunesnė Rasa Lietuvoje gilinosi į neįgaliųjų psichologiją. Dabar ji savo žinias ir įgūdžius pritaiko Niujorke – dirba su žmonėmis, turinčiais intelekto ar vystymosi negalią. Už Atlanto ji išvyko 2004 m. laimėjusi žaliąją kortelę. Dar po metų gimusi Lina profesiją įgijo Kaune, čia ir įsikūrė – vienoje iš įmonių dirba siuvėja, augina dukrą bei sūnų. Vitalija, už Liną jaunesnė porą metų, taip pat įgijo profesinį išsilavinimą, dirba dažytoja apdailininke Klaipėdoje.

„Vitalija – statybininkė”, – su pasididžiavimu taria Elena, džiaugdamasi, jog dukra atrado savo pašaukimą. Vitalija augina dukrą.

Jauniausiai Loretai – 41-eri. Kartu su vyru Tauragėje ji verčiasi automobilių prekyba, šeimoje auga du sūnūs. 

„Nė viena neliko su mumis Laukuvoje. Gal truputį ir liūd­na, bet jau pripratome. Tankiai aplanko, mes retkarčiais nuvažiuojame. Bent kas antrą dieną susiskambiname ar žinutėmis susirašome. O per Kalėdas ar Velykas tai ir svetimų nereikia, pilna troba žmonių, vos telpame. Visi laimingi, visi turim ką pasipasakoti, pasidalinti”, – šypsosi Elena. 

Auklėjo savu pavyzdžiu

Gausi šeima – didžiausias džiaugsmas. Elena ir Povilas prisipažįsta, kad su kiekvienos dukters gimimu jo tik daugėjo. Tačiau bendro gyvenimo pradžioje nė nesvajojo apie tokią šeimą.

„Neplanavom, nesvajojom, bet taip jau gyvenime užderėjo – viena po kitos gimė penkios mergaitės. Gal ir norėjo tėvas berniuko, bet kad jo nebuvo, ką padarysi. Yra kaip yra”, – skėsteli rankomis Elena, tiriančiu žvilgsniu ir su šypsena žvelgdama į vyrą. 

„Ne ne! Čia Dievo dovana, nepasirinksi, kiek vaikų turėti, nepasiskirsi, dukra ar sūnus. Man neturi reikšmės, kas. Žmonės vis klausdavo, ar laukiau sūnaus. Nieko aš nelaukiau, norėjau tik, kad sveiki gimtų, ir viskas”, – tvirtina Povilas, vienas tarp savų moterų jautęsis ir pagerbtas, ir apšokinėtas.

Pasak jo, labai sutartinai jie­du su Elena gyveno, o pats smagumas buvo, „kai prasidėjo mer­gų vestuvės”. 

Tačiau kol visos penkios dukterys tapo nuotakomis, prabėgo daug rūpesčių kupinų dienų ir nemigos naktų. E. Vitkienė dėkoja likimui, jog mergaitės augo sveikos, rimtų ligų, „tampymosi po ligonines” pavyko išvengti. 

„Kartu išeidavome, kartu pa­­reidavome – mes į darbus, jos į mokyklas. Mažąją vyras, dirbęs vairuotoju, mašinoje vežiodavosi ar aš vesdavausi į darbą. Tuo metu dirbau valytoja Laukuvos vidurinėje mokykloje. Kokia mokytoja paimdavo ją į pamoką – paklausyti muzikos su vaikais, papiešti. Taip ir išaugome”, – atsidūsta moteris. 

Burnų prie stalo buvo daug, bet E. ir P. Vitkai tikina stygiaus nejautę. Netrūko nei pieno, nei varškės, nei mėsos, beveik viską turėjo iš savo ūkelio. Po darbų – iškart prie daržų, vištų, gyvulių... Nebuvo kada pavargti, sako, taip reikėjo, taip visi gyveno. 

„Dukros matydavo, ką dirbti, reikėdavo viską užsiauginti. Ėjo į mokslus, reikėjo kasdien kažką įdėti. Ir dabar pačios taip stengiasi, darbo tikrai nebijo, – visas iš šeimos išsineštas gyvenimo pamokas, sako P. Vitkus, dukterys gavo per pavyzdį, atskiro laiko auklėjimui, pokalbiams, vertybių ugdymui namuose nebuvo. 

Povilas prisėsdavo su mergaitėmis ir prie pamokų. Pradinėse klasėse kartu dėliodavo raides, aiškindavo matematikos uždavinius. Paaugus vyresniosioms, jau šios padėdavo jaunėlėms. Nors patys tė­vai didelių mokslų neragavę, mergaitės linko į juos nuo mažumės. O Gražinai išvykus į Šiaulius mokytis medicinos, seserys verkė, priekaištavo tėvui, kodėl aną išleido, o jos turi likti. 

Netrūko ir linksmybių. Neišblėso prisiminimai apie Jonines, būdavo pinami vainikai, net septyni, kiekvienam po vieną. 

„Visos eidavo pas pročkelę, klūpodavo per didžiąsias šventes apsivilkusios ilgom baltom jupom. Labai patikdavo, pročkelė dar ir saldainių duodavo. Bėgdavo pas mano mamą į Kontautus, ji gražiai mezgė, išmokė visas mergaites”, – apie dukterų laisvalaikį pasakoja Elena.

„Dabar tai jau pramogaujame”

„Apie atostogas tada negalvojome, nei prie jūros, nei prie kokių ežerų nevažiavome. Reikėjo dirbti, dirbti, dirbti. Bet dabar tai jau pramogaujame. Ir Turkijoje, ir Ispanijoje su žmona pabuvojome”, – džiaugiasi Povilas. 

Ir 81-erių Povilas, ir penkeriais metais jaunesnė Elena –

aktyvūs Laukuvos bendruomenės nariai, lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, dainuoja Šilalės ir Laukuvos „Bočių” ansambliuose, Povilas groja kaimo kapeloje, važinėja su ja po visą Lietuvą, prieš dvejus metus dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje. 

Pradėjęs vardinti, kiek miestų, miestelių aplankyta, susi­ima už galvos: „Jergutėliau, kiek mes daug apvažiavome”.

Povilas – tikra miestelio siela. Jo aktyvumas vietos bend­ruomenės veikloje buvo įvertintas ir respublikiniu mastu – laukuviškis prieš kelis metus buvo nominuotas projekte „Mūsų bendruomenės savanoris 2024” ir tapo vienu iš nugalėtojų. 

„Esu labai laiminga. Vaikai sveiki, darbingi, turi šeimas, namus, mamai džiaugsmas”, – savo laimės neslepia E. Vitkienė. 

Povilas priduria, jog dukros – tai ir didžiulė parama, sulaukus garbaus amžiaus. Kartais nereikia nė žodžio pratarti, viena per kitą skuba padėti. 

Abu su didele nuostaba stebi dabartinę jaunąją kartą, nenorinčią susilaukti vaikų. Nerimą kelia menkstantis šalies gyventojų skaičius, valdžia, nerandanti priemonių demografinei situacijai suvaldyti. 

„Jiems šuniukai, kačiukai rūpi. Sako, vaikus auginti sunku. Dabar žmonės per daug išpuikę. Mes apie tai negalvojome. Rūpėjo tik apsirengti, pavalgyti, kad būtų krosnį su kuo pasikurti, kad putrikė būtų šilta. Visko pakako, vaikai buvo aprūpinti”, – patirtų vargų nesureikšmina E. Vitkienė. 

Visą bendrą gyvenimą, nuo pat 1970-aisiais atšoktų vestuvių, laukuviškius lydėjo sutarimas, rūpestis ne tik vaikais, bet ir vienas kitu. Bėgantys metai neištrynė jausmų, pagarbos vienas kitam, neišblukino prisiminimų. 

„O kaipgi kitaip – susijungėme per kraują”, – merkia akį P. Vitkus, pirmą kartą Eleną pamatęs Laukuvos ambulatorijoje. 

Čia kraujo atėjusiam duoti jaunam vyrui iš karto į akį krito daili, guvi sanitarė. Paaiškėjo, kad tai ta pati mergina, kurią vis minėdavo jo mama – kokia gera, švelni, kaip rūpestingai ją slaugė ligoninėje. Nežinojo, jog kalba apie būsimą marčią.

„Štai kaip likimas viską sudėliojo”, – šypsosi Povilas.

Jūratė KIELĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Žydrūnės MILAŠĖS,

Rolando URBONO,

Gabijos PAMEDITYTĖS,

Julijos Teresės SADAUSKYTĖS,

Astos RACEVIČIENĖS nuotr.

Išmintingas posakis perspėja, kad generolai dažniausiai intensyviai ruošiasi jau pasibaigusiems karams. Pastarųjų metų įvykiai aiškiai parodė, kokia teisinga ši mintis. Karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose atskleidė, jog karybos tendencijos keičiasi žaibišku greičiu, o pranašumą šiandien įgyja ne tie, kurie turi brangiausią techniką, bet tie, kurie geba grei­čiausiai prisitaikyti.

Tikriausiai daugelis dar prisimena Lietuvoje vykusią paramos akciją, kai buvo renkami pinigai nepilotuojamam orlaiviui „Bayraktar“. Tuo metu jis buvo pristatomas kaip karo eigą keičiantis ginklas. Tačiau praėjus vos metams konstatuota, kad „Bayraktarų“ reikšmė fronte smarkiai sumenko, panašiai kaip ir tankų. Pakanka pažvelgti į karo Ukrainoje suvestines – sunkiosios technikos nuostoliai sumažėjo ne todėl, jog ji tapo atsparesnė, o dėl to, kad ji naudojama vis rečiau. Šiandien vyksta dronų karai.

Į šiuos pokyčius būtina atsižvelgti planuojant Lietuvos krašto apsaugos biudžetą. Dar visai neseniai viešojoje erdvėje virė diskusijos, kiek itin brangių tankų turėtume pirkti. Karinė doktrina ilgą laiką rėmėsi nuostata, jog be jų nėra tikros gynybos galios. Tačiau šiandien geriausi mokytojai yra ukrainiečių kariai fronte – jie ne kartą įrodė, kad moderniame kare dronų valdymo įgūdžiai ir technologinis lankstumas yra verti daugiau nei milijonus kainuojanti technika. Tą patį pajuto ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė, kai buvo priversta itin brangiomis raketomis numušinėti gerokai pigesnius Irano dronus – ir ne visada sėkmingai.

Neketinu aiškinti karybos ekspertams, kaip turėtų atrodyti mūsų gynybos sistema, tačiau akivaizdu, jog, norėdami tapti valstybe, primenančia ežį su aštriais spygliais, privalome iš esmės peržiūrėti savo gynybos prioritetus. Daugelis jų buvo suformuoti prieš dešimtmečius, kai karo pobūdis buvo visiškai kitoks.

Tuo labiau, kad šiandien jau gyvename hibridinio karo sąlygomis. Hibridinis karas – tai priešininko silpninimas ir trikdymas neskelbiant oficialaus karo. Vienu pirmųjų tokių veiksmų tapo dar ne taip seniai Baltarusijos režimo organizuota migrantų krizė, kai tūkstančiai žmonių iš Azijos ir Afrikos buvo sąmoningai stumiami į Lietuvą. Tikslas buvo aiškus – sukelti chaosą, įtampą bei ekonominius sunkumus. Sunku net įsivaizduoti, kokioje situacijoje šiandien būtume atsidūrę, jei ne ryžtinga reakcija ir sparčiai pastatyta fizinė siena pasienyje.

Po to sekė energetinis šantažas ir grasinimai, jog Europa sušals. Šį iššūkį pavyko įveikti stiprinant energetinę nepriklausomybę. Vėliau prasidėjo oro balionų incidentai, trikdę ir vis dar betrikdantys aviacijos darbą ir kėlę papildomą įtampą. Dabar dar viena bauginimo priemone tapo dronai. Rusija pademonstravo „išradingumą“ – į Lietuvos ir kaimyninių šalių teritoriją buvo nukreipiami ukrainiečių paleisti dronai, kurių signalai, kaip aiškėjo vėliau, buvo perimami ir nukreipiami iš Kaliningrado srities.

Pastarieji įvykiai Lietuvoje parodė, jog mūsų pasirengimas tokioms grėsmėms vis dar nepakankamas. Vienas neseniai paskelbtas oro pavojus sustabdė dalį šalies gyvenimo – nutrūko ugdymo procesas, stojo transportas, žlugo žmonių planai. Netruko pasigirsti ir balsų, jog esą pavojaus skelbti nevertėjo. Tačiau pakaktų įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei dronas būtų detonavęs gyvenamojoje teritorijoje. O tokia grėsmė šiandien yra visiškai reali.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad kol kas esame beveik bejėgiai net prieš pavienius dronus. Tuo metu moderniuose karuose vienos atakos metu naudojami šimtai ar net tūkstančiai bepiločių. Ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl dar nesame pasirengę – pernelyg ilgai ruošėmės karams, apie kuriuos skaitėme vadovėliuose, o ne tiems, kurie vyksta dabar.

Hibridinio karo dalimi galima laikyti ir masinę duomenų vagystę iš Registrų centro. Tokie išpuoliai nukreipti ne tik į informacines sistemas, bet ir į visuomenės pasitikėjimą valstybe. Šiandien dar sunku įvertinti visas pasekmes, tačiau ypač nerimą kelia tai, jog atsakingi pareigūnai ir politikai apie problemą žinojo gerokai seniau, nei ji tapo vieša. Pirmoji reakcija, panašu, buvo bandymas išvengti skandalo. Tačiau hibridinio karo sąlygomis tai yra itin pavojinga laikysena. Tokiose situacijose svarbiausia turėtų būti ne vieno „atpirkimo ožio“ paieškos, o greita ir skaidri reakcija bei tiksli informacija savo šalies piliečiams, parodant, kaip bus užkertamas kelias panašioms grėsmėms ateityje.

Apmaudu ir dėl politinės lyderystės stokos. Hibridinio karo sąlygomis visuomenei ypač svarbu girdėti aiškius bei ryžtingus politinius signalus. Kariškiai gali profesionaliai vertinti karines grėsmes, tačiau visuomenės pasitikėjimą ir ramybę pirmiausia palaiko politiniai lyderiai. Tačiau Premjerė šiuo laikotarpiu nusprendė pasiimti vieną dieną atostogų... 

Ilga tyla, dviprasmiški komentarai ar demonstratyvus atsipalaidavimas tokiu metu siunčia žinutę visuomenei, kad politikams ji nerūpi.

Kita vertus, pozityviai nuteikia Europos Komisijos reakcija. Pažadai stiprinti antridronines sistemas ir skirti Lietuvai papildomą finansavimą rodo, jog grėsmės vertinamos rimtai. 

Tačiau hibridinis karas vyksta ne tik ekonomikos ar saugumo srityje – jis nukreiptas ir į žmonių psichologinį atsparumą. Todėl šiandien svarbiausia yra nepasiduoti panikai ar apatijai. Net jei stokojame ryškios politinės lyderystės, kiekvienas galime prisidėti prie valstybės atsparumo – savo darbu, atsakomybe bei gebėjimu išlikti ramiais krizės akivaizdoje. Hibridinės atakos turi ir paradoksalią savybę: jei jos nepalaužia, tampa pamoka, leidžiančia geriau atpažinti silpnąsias vietas ir sustiprėti.

Turime nustoti ruoštis vakar dienos karams. Nes į duris jau beldžiasi rytdienos grėsmės.

Andrius NAVICKAS

Kai daugelis jaunų žmonių ateitį kuria miestuose, dalis jų ryžtasi visai kitokiam keliui – grįžta į kaimą ir kuria modernų, inovacijomis paremtą ūkį. Vietoje tradicinio ūkininkavimo jie renkasi uogų liofilizavimą, sraigių ar smidrų auginimą, o nedidelį žemės plotą paverčia konkurencingu ir tvariu ūkiu. Tam, kad drąsios idėjos virstų realybe, jauniesiems ūkininkams vis svarbesnė tampa ne tik finansinė parama, bet ir patyrusių mentorių pagalba bei valstybės palaikymas.

Pasak žemės ūkio minist­ro Andriaus Palionio, viena tokių inovatyvių sprendimų priežasčių yra ta, kad ūkininkauti siekiantis jaunas žmogus neretai tiesiog neturi pakankamai žemės. 

„Yra du jaunųjų ūkininkų tipai. Tie, kurių tėvai yra ūkininkai – jų kelias ūkininkauti yra visai kitoks, nes yra ir tėvų žemė, ir perduodama patirtis. Kitas tipas – tie jauni žmonės, kurie ateina į kaimą, bet žemės nėra. Todėl jie ir generuoja įdomias idėjas, nes nėra žemės arba jos mažai, tad turi su tuo mažu gabaliuku sukurti tokį verslą, kuris duotų užtikrintas pajamas, kad galėtų išlaikyti šeimą. Todėl ir gimsta inovatyvių sprendimų“, – sako ministras A. Palionis.

Šiai minčiai pritaria ir Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, Jaunųjų ūkininkų ir Jaunimo sąjungos valdybos narys Vytenis Grigas, pats ūkininkauti pradėjęs nuo nulio. Pasak jo, pradedančiam ūkininkui svarbi ne tik finansinė pagalba, bet ir paspirtis praktinėmis žiniomis.

„Kai mes turime jaunąjį ūkininką, kuris perima senelių ar tėvų ūkį, jam yra daug paprasčiau, nes jis matė ūkio veiklą ir turi tam tikrą rizikos valdymo pagalvę – ir finansinę, ir žinių. O kai tu ateini iš niekur, – aš pats esu ne iš ūkininkų, mano proseneliai buvo ūkininkai, tad turėjau viską pradėti nuo nulio: ir kapitalo susitaupyti iš kitų veiklų, ir žinių sukaupti beveik nuo nulio, – yra daug sunkiau. Plius tu nežinai visų reglamentavimo dalykų, nes tavo tėvai to nedarė. Tai apsunkina ir kelia papildomų rizikų, kad kur nors suklysi, tad mentorius būtų viena iš alternatyvų būtent tiems, kurie neturi senelių ar tėvų, kurie ūkininkauja. Mentorius jaunojo ūkininko įsikūrimo projekto metu vestų jį už rankos dvejus ar visus penkerius metus. Jis būtų tas, kuris moko, padeda ir prisiima atsakomybę kartu su jaunuoju ūkininku“, – mentorystės svarbą pabrėžia V. Gri­gas.

Mentorystės sistema sėk­min­gai veikia dalyje šalių, pavyzdžiui, tokį pagalbos norintiems pradėti ūkininkauti modelį taiko Austrija, Prancūzija.

Šiuo metu Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) aktyviai diskutuoja su socialiniais partneriais apie bandomąją Strateginio plano priemonę „Bendradarbiavimas dėl ūkių perėmimo“, kuria bus siekiama skatinti kartų kaitą ir užtikrinti sklandų žemės ūkio veiklos tęstinumą Lietuvoje. Tad jauni žmonės, norintys pradėti ūkininkauti, galėtų gauti lėšų mentorystei – konsultacijoms, ūkio perėmimo plano parengimui, mokymams ir kompetencijų ugdymui. 

Lengvesniam startui – 22,6 mln. eurų dotacijų

Jau birželį jaunų žmonių, norinčių pradėti ūkininkauti, laukia svarbi galimybė – startuoja paraiškų teikimas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ (dotacijoms ir paskoloms). Ši priemonė norinčiam pradėti ūkininkauti žmogui yra itin patraukli, ypač jei jis neturi pakankamo pradinio kapitalo. Tai puiki proga gauti papildomų lėšų ir startuoti su didesniu pajėgumu.

Pradedantiesiems ūkininkams numatyta reikšminga finansinė parama: iki 60 tūkst. Eur dotacija, lengvatinės paskolos iki 100 tūkst. Eur (bendra dotacijos ir lengvatinės paskolos suma negali viršyti 100 tūkst. Eur) bei papildomos galimybės stiprinti savo ūkį ir greičiau įsitvirtinti žemės ūkio sektoriuje.

Dotacijoms šiemet skirta daugiau kaip 22,6 mln. Eur, o lengvatinėms paskoloms – beveik 18,8 mln. Eur. 

„Ši parama jaunam ūkininkui suteikia galimybę greičiau ir drąsiau pradėti veiklą, nes sumažina didžiausią kliūtį – pradinio kapitalo trūkumą. Už gautas lėšas galima įsigyti technikos, įrangos, gyvulių, sodinukų, modernizuoti ūkį ar pradėti produktų perdirbimą. Lengvatinė paskola leidžia investuoti daugiau, nei dažnai leistų nuosavos santaupos ar komercinių bankų sąlygos, taip pat yra galimybė gauti lengvatinę paskolą apyvartiniam kapitalui, kuriam lėšų veiklos pradžioje paprastai trūksta“, – pastebi ŽŪM Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Viena populiariausių priemonių

Paramos priemonė „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ dotaci­joms gauti visuomet buvo viena populiariausių – per kiekvieną paraiškų teikimo laikotarpį sulaukiama itin daug paraiškų, o jose prašoma paramos suma viršija kvietimui skirtąją. Pirmuoju Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m.

strateginio plano kvietimu, vy­kusiu 2023 m., pagal priemonę buvo pateiktos 1045 paraiškos, antruoju 2024 m. – 582, o pernai buvo pateiktos 495 paraiškos.

Tai, kad paraiškų kasmet buvo pateikiama mažiau, nerodo, jog susidomėjimas priemone slūgsta – ši statistika tik parodo tendenciją, kad jaunieji ūkininkai atsakingiau teikia paraiškas ir geriau įvertina savo galimybes prieš pradėdami vykdyti veiklą. Tai yra, nors paraiškų pateikiama mažiau, jų vis daugiau buvo įvertinta teigiamai: iš 2023 m. pateiktų paraiškų buvo patvirtinti 107 jaunųjų ūkininkų projektai, 2024 m. – jau 258, 2025 m. – 373.

„Tikslinis pareiškėjų švietimas ir konsultavimas padėjo jauniesiems ūkininkams racionaliau bei strategiškai įvertinti savo ilgalaikį potencialą. Daugiausia paramos prašoma mišriai žemės ūkio veiklai pradėti – per trejus metus patvirtinti 603 projektai, augalininkystės – 56, gyvulininkystės – 39. Šie skaičiai ir kokybinis paraiškų šuolis rodo, jog parama pasiekia tikslingai ir rimtai nusiteikusius kūrėjus, gebančius kurti tvarius, ekonomiškai gyvybingus ateities ūkius“, – teigia Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktorius Kšištof Dokudovič.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ (dotacijoms ir paskoloms) iš viso skirta 95 mln. Eur Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų.