Siekiant stiprinti kolektyvinę gynybą, 2025 m. Lietuvoje buvo dislokuota Vokietijos kariuomenės 45-oji šarvuotoji brigada, kuri netrukus pasieks pilnus kovinius pajėgumus. Šie įvykiai nejučiomis grąžina mintimis prie laikų, kai Lietuva ginklu kovojo už savo nepriklausomybę. Galbūt neatsitiktinai, būtent tų pačių metų pabaigoje iš kolegos sulaukiau vokiškai parašytos knygos, kurią jis pasiūlė išversti. Paaiškėjo, kad tai – vokiečių kario atsiminimai. Juose jis, Adalbertas Loras, pasakoja, kaip prieš 80 metų, besitraukiant Vermachto frontui, atsidūrė ir pasiliko Tauragėje.

Lietuvoje

A. Loras buvo pašauktas į Vermachtą 1941 m. vasario 4 d. Vos po kelių mėnesių, birželį, jo dalinys įsijungė į masinį puolimą prieš Sovietų sąjungą – operaciją „Barbarosą“. Žygiuodamas į rytus, prisimena, su savo daliniu priartėjo maždaug 20-25 kilometrų iki Maskvos. Čia 1941 m. gruodžio mėnesį jis nušalo kojas ir buvo evakuotas. Į frontą grįžo tik 1942-ųjų vasarą, kai Vermachtas pradėjo puolimą Kaukazo ir jo naftos telkinių link. Vokiečiams patiriant pralaimėjimus, jo dalinys atsitraukė ginti Kubanės placdarmo – paskutiniojo Vokietijos užnugario Kaukaze, kurį kariuomenė bandė išlaikyti po pralaimėjimo Stalingrade. Čia jį ištiko dar viena nelaimė: vieno mūšio metu sužeidė tanko granata. Septyniolika skeveldrų perskrodė kūną nuo galvos ir nugaros iki dešinės rankos bei kairės kojos. Gydydamasis nuo sužalojimų, Loras dirbo mokymų instruktoriumi, tačiau 1944 m. rugpjūtį, visiškai atsigavęs, buvo perkeltas į 1094-ąjį pėstininkų pulką ir nusiųstas į Lietuvą.

Vermachto pajėgos Lietuvoje jau traukėsi. Raseiniuose dar buvo įtvirtintos vokiečių pozicijos, tačiau spalio 7 d. prasidėjo didelis sovietų puolimas palei visą frontą, kurio tikslas buvo atskirti Kuršą nuo Rytprūsių. Vokiečių linija greitai lūžo. Atskiros dalys pasidavė, bet Loro dalinys kovojo toliau. Situacija buvo kritinė: vokiečiai nebeturėjo nei aviacijos, nei pabūklų, o atsitraukiančias kolonas nuolat naikino sovietų artilerija. Vadovavimas buvo visiškai sutrikęs. Loras prisimena: „Staiga mūsų artilerija gavo amunicijos ir ėmė šaudyti į mūsų sektorių… Taip mūsų pačių ugnis patvirtino, kad mūsų pozicija jau laikoma priešo užnugariu“. 

Apie 60 likusių karių suprato: jei liks – bus apsupti ir sunaikinti. Nuspręsta prasiveržti. Pirmiausia buvo išsiųsta žvalgybinė grupė, bet ją pasitiko aršūs sovietų šūviai. Loro teigimu, nė vienas negrįžo. Buvo nuspręsta bandyti praeiti nepastebėtiems pamiške, persiskirstant mažomis grupėmis. Taip Loras atsidūrė penketo karių grupėje. Kaip pamena, jie slapta ėjo per laukus ir miškus vakarų link, o tolumoje nerimo patrankų gaudesys, tankų dardėjimas ir sunkių mašinų riaumojimas.

Kariai keliavo naktimis, o dienomis slapstėsi atokiuose ūkininkų svirnuose. Jų laimei, lietuviai su vokiečiais bendravo mieliau nei su rusais, nes sovietų valdžios grįžimas jiems reiškė represijas. Todėl gyventojai aprūpindavo maisto atsargomis – dažniausiai duonos gabalėliu ir stikline pieno. Grupė turėjo būti itin atsargi, nes kraštą jau buvo užėmusi Raudonoji armija, o jos sunkvežimius reguliariai galėjai matyti kelyje.

Po trijų savaičių tokio slapstymosi ūkininkas Steponas Gajauskas pasikvietė juos į namus ir atvedė vokiškai kalbantį studentą, kuris paaiškino bendrą padėtį: Raudonoji armija jau buvo pažengusi iki Klaipėdos ir stovėjo prie Rytprūsių sienos. Šansų nepastebėtiems pereiti Nemuną ir grįžti į tėvynę beveik neliko. Studentas patarė slėptis pas ūkininkus, kol praeis žiema ir situacija taps aiškesnė. Svarstyta ir pasiduoti, bet baimė buvo stipresnė. Viskas, ką kariai buvo girdėję apie sovietų elgesį su belaisviais, kėlė siaubą. Jų manymu, iš sovietų nelaisvės karo metu niekas negrįždavo, sklandė gandai, kad sugautus žiauriai kankindavo – išdurdavo akis, nupjaudavo liežuvius ir lytinius organus...

Šios baimės turėjo pagrindą. Dabar žinoma, jog tokių svetimoje šalyje likusių vokiečių karių buvo keli tūkstančiai, tačiau tik maža dalis sugebėjo išvengti Raudonosios armijos ir grįžti namo. Tačiau grįžimas dar nereiškė laisvės. Sąjungininkams laimėjus karą, apie 11 milijonų vokiečių karių tapo belaisviais, iš kurių maždaug 3 milijonai buvo sovietų okupuotoje teritorijoje. Jų likimas visiškai priklausė nuo šalies, kurioje buvo paimti į nelaisvę. JAV ir Didžiojoje Britanijoje belaisviai už nedidelį atlyginimą dirbo fermose ir gamyklose, jų santykiai su vietiniais buvo palankūs ir dauguma buvo paleisti 1948–1949 m. Sovietų sąjungoje iš belaisvių namo negrįžo maždaug trečdalis.

Žinant šį istorinį foną suprantama, kodėl Loro grupė nusprendė išsiskirti, o jis pats pasilikti pas ūkininkus. Bet ar iš tiesų įmanoma buvo visą žiemą sėlinti netoli priešo linijos, slapstantis svetimuose namuose? Kiek teisūs buvo tie, kurie abejojo, netrukus teko patirti pačiam A. Lorui.

Pas Steponą Gajauską

Prasidėjo keistas, pavojingas ir iki tol nepažintas gyvenimo etapas. A. Loras pastebėjo, jog Lietuva labai skiriasi nuo Vokietijos. Čia kiekvienas valstietis gyveno savo žemėje, o laukai driekėsi tiesiai prie namų, todėl sodybos dažnai stovėjo viena nuo kitos nutolusios. Gyvenimo sąlygos buvo gerokai kuklesnės: užmiestyje ir kaimuose nebuvo nei elektros, nei vandentiekio – vanduo buvo semiamas tik šulinio. Visi namai buvo mediniai ir dengti šiaudais.

A. Loras atkreipė dėmesį ir į namų statybos ypatumus. S. Gajausko sodyba buvo padalinta į keturias patalpas: svetainę, virtuvę, sandėliuką ir kepyklą. Tėvai su dviem dukromis miegojo svetainėje, o du sūnūs – vienoje lovoje virtuvėje. Krosnis taip pat šildė svetainę, todėl buvo įrengiama taip, kad eitų išilgai svetainės sienos, kuri tarnavo kaip pertvara. Grindys iš lentų buvo tik svetainėje, kitose patalpose jos buvo molinės.

Pirmą savaitę A. Lorui leido miegoti sandėlyje. Bet greitai tai tapo pavojinga, NKVD pradėjo ieškoti žmonių, vokiečių okupacijos metu tarnavusių policijoje ar valdžios įstaigose, taip pat nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbusių valstybės tarnyboje. Dėl šios priežasties jis dienomis slapstėsi klėtyje, maistą jam atnešdavo vaikai. Vakarais leisdavo įeiti į namus. Svarbiausia buvo atsikratyti uniformos. Ūkininkas padėti negalėjo – jo drabužiai buvo per dideli, o berniukų – per maži. Po kelių dienų pasirodė kaimynas, kuris pasiūlė mainais į karinį pistoletą duoti civilinius drabužius. A. Loro padėtyje civilinis apdaras buvo svarbesnis už ginklą, nes jei kas jį būtų pamatę, iškart galėjo atpažinti ir išduoti.

Sandėlyje buvo įrengta slėptuvė iš dviejų pertvarų: tikrosios (krosnies pusėje) ir imituotos (sandėlio pusėje). Kadangi sandėlio sienos buvo apklijuotos senais laikraščiais, imituota siena visiškai neišsiskyrė. Norint patekti į slėptuvę, reikėjo kopti kopėčiomis iš prieškambario į palėpę, kur pakėlus tris grindų lentas atsiverė slaptas kambariukas. Čia tarp dviejų sienų, maždaug 70 cm atstumu viena nuo kitos, buvo sukaupta keli šimtai kilogramų grūdų tam atvejui, jei sovietai konfiskuoti maistą. Čia A. Loras ir praleisdavo naktis.

Tačiau 1945 m. vasario 4 d. S. Gajauskas lietuvišku vardu pasivadinusiam vokiečiui pranešė: „Jurgi, jei nori pasilikti pas mane, turi laikytis maždaug už pusės kilometro nuo namų, bulvių lysvėje. Vaikai atneš tau maisto.“ Ūkininkas nerimavo dėl vis didėjančios grėsmės – NKVD nuolat vykdė kratas visame rajone. Galbūt jis taip pat bijojo, kad pas jį ieškos kaimyno, kuriam buvo parduotas pistoletas. Nebuvo kito pasirinkimo: šalis buvo svetima, kalbos jis beveik nesuprato, o eiti – nebuvo kur.

Slėptuvė bulvių lauke

Pamatęs savo būsimus „namus“, A. Loras išsigando: apvali duobė, uždengta medžiais, ant kurių glaudėsi šiaudų sluoksnis ir žemė. Priekyje liko tik siaura įėjimo anga. Viduje nebuvo vietos net kojoms ištiesti, todėl kastuvu jis dar pramušė skylę sienoje. Jo žodžiais tariant, „negalėjau sau leisti mąstyti, kitaip tikriausiai būčiau išprotėjęs. Tarsi kurmis pasislėpiau žemėje“.

Kitą dieną, sutemus, netoliese pasigirdo žingsniai, stipriai jį išgąsdindami – tačiau tai buvo tik ūkininko dukros Stasė ir Elena. Jos atnešė pieniškos sriubos ir gabalėlį duonos, palaukė, kol pavalgys, o tada pasiėmė indelį ir patraukė namo. Net vaikai žinojo, kad negali išsiduoti ir bijojo artintis prie slėptuvės.

Po kelių dienų ūkininko sūnūs Juozapas ir Jonas atnešė maisto, o kartu įkišo į duobę ir karštą plytą – kad vokietis galėtų pasišildyti kojas. Siaura erdvė trukdė judėti: galima buvo tik gulėti, nes sėdint nugara remdavosi į šaltą sieną. Trūko pačių elementariausių patogumų – tie patys drabužiai, tie patys apatiniai, praustis teko tirpstančio sniego balose, o gamtinius reikalus atlikti naktimis toliau nuo slėptuvės, dienos metu – skardinėje...

Netrukus jį aplankė jau matytas vokiškai kalbantis studentas. Jis paskolino lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriuo A. Loras galėjo naudotis mokydamasis lietuvių kalbos. Kasdien jis išmokdavo apie 20 žodžių, bet mokytis galėjo tik geru oru, kai buvo pakankamai šviesu. Pasak jo paties, su kai kuriais žodžiais nutikdavo taip, kad nebeatsimindavo jų vokiško atitikmens, jei mintyse jau įsisąmonindavo lietuvišką variantą.

A. Loras prisimena, kad šis gyvenimo neapibrėžtumas buvo sunkiai pakeliamas. Kiekviena diena atrodė lyg paskutinė, be jokios ateities perspektyvos. Dažnai akyse kaupėsi ašaros, nes tai nebuvo vaikų žaidžiamos slėpynės. Mintys sukosi apie karo atneštas negandas, metus fronte bei namus tėvynėje.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.

Ankstesnėje dalyje pasakojome apie vokiečių karį Adalbertą Lorą, kurio likimas Antrojo pasaulinio karo metais netikėtai atvedė į Lietuvą. Slapstydamasis nuo NKVD, jis rado prieglobstį pas ūkininkus, greitai tapo savu ir iš arti pamatė jų požiūrį į sovietų valdžią. Galiausiai pats įstojo į partizanų gretas ir dalyvavo kovose. Vėliau buvo išduotas, o jį bėgantį kliudė NKVD pareigūnų paleistos kulkos. Vis dėlto tuo A. Loro istorija nesibaigė – prasidėjo dar sudėtingesnis ir dramatiškesnis gyvenimo etapas.

Tauragės NKVD tardymo izoliatoriuje

A. Loras atsibudo batsiuvio namelyje. Rusai į namus buvo atsivedę ir nepažįstamą vokietę merginą. Jie apipylė jį šaltu vandeniu, rodė vieno vokiečių kario nuotraukas ir klausinėjo, ar jis esąs tas vyras. Paaiškėjo, jog mergina su tuo kariu buvo pora, o rusai įtarė, kad A. Loras ir yra tas ieškomasis. Galiausiai buvo suimti visi trys – Loras, mergina ir batsiuvys ir pėsčiomis išvaryti per laukus, maždaug penkis–šešis kilometrus. Vokietis buvo sunkiai sužeistas, o ant nugaros jam dar buvo užkrauta sunki radijo aparatūra.

Tuo metu jis nebuvo tikras, ar batsiuvys laikomas kaltu dėl pagalbos jam, ar visa tai buvo surežisuotas rusų spektaklis – galbūt tam, kad vėliau jis galėtų gintis nuo partizanų, teigdamas, jog nieko neišdavė. Galiausiai kolona laikinai apsistojo pas vieną ūkininką, kol atvyko aukštesnio rango karininkai. Jie A. Lorą sumušė, apspjaudė ir apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos neišgavo.

Kitą dieną ūkininkui buvo liepta pakinkyti vežimą ir visi pajudėjo Šilalės link. Pakeliui atsirado galimybė pabėgti: vežimas leidžiantis nuo kalno smarkiai įsibėgėjo, o rusai, vydamiesi pėsčiomis, atsiliko maždaug šimtą metrų. Tačiau A. Loras buvo sužeistas, negalėjo priminti kairės kojos, todėl minties apie pabėgimą teko atsisakyti.

Šilalėje nuvedė į NKVD būstinę, kur jį apžiūrėjo gydytojas. Po valandos kelionė tęsėsi sunkvežimiu – šįkart į Tauragę. Ten jis buvo atvestas į dviejų aukštų namą, kuriame šiandien įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus. Mažame kambarėlyje visi sėdėjo ant suolo, kol įėjo rusų pareigūnas ir pasakė batsiuviui bei merginai, kad jie gali eiti namo. Tačiau A. Lorui teko eiti kartu su sargybiniu į pirmą aukštą. Ten jo laukė keturi ar penki aukštesnio rango NKVD karininkai. Prasidėjo ta pati „procedūra“ kaip ir pas ūkininką. Pirmasis ištartas žodis buvo „banditas“. Po jo sekė rusiški keiksmažodžiai. Pareigūnai spjaudė jam į veidą ir mušė. Kai vokietis, jų manymu, buvo „pakankamai“ nukankintas, vienas iš jų nuvedė jį į rūsį, kur buvo įrengtos kalėjimo kameros.

Kamera buvo skirta dviem žmonėms. Šildymo nebuvo, stovėjo siauras gultas, pakeltas virš grindų, virš durų degė lemputė: pusė švietė į kamerą, kita pusė – į mažą koridorių. Ji švietė visą naktį, kad sargybiniai matytų, ką kaliniai veikia.

Keltis reikėjo šeštą ryto, atsigulti buvo leidžiama tik nuo dešimtos vakaro. Kameros duryse buvo mažas liukas, pro kurį paduodavo maistą. Rytais kaliniai gaudavo nedidelį molinį dubenėlį su arbata ar kava – iš tiesų tai buvo tik drungnas vandens sultinys. Prie jo – mažą gabalėlį duonos. Pietums duodavo žuvies sriubą su perlinėmis kruopomis, tačiau, kaip A. Loras prisimena, „tas kruopas buvo galima suskaičiuoti, o žuvies visai nebuvo matyti“. Prie jos – nedidelė duonos riekelė. Vakarienei kartodavosi pusryčių meniu. Toks racionas trukdavo savaites ir mėnesius.

Naktys dažniausiai būdavo neramios, iš viršutinio aukšto girdėdavosi tardymams išvedamų kalinių riksmai, klyksmai, mušimai ir kankinimai, kurie prasiskverbdavo net į rūsio kameras. Rūsyje buvo ir karceris – visiškai tamsi, drėgna skylė be langų. Ten uždarydavo tuos, iš kurių bet kokia kaina siekė išgauti prisipažinimus. Maistas buvo dar menkesnis – keli šaukštai vandeningos sriubos ir trupinėlis duonos.

Tačiau tame rūsyje buvo ir dvi vietos, skirtos ypatingam kankinimui. Po dviem betoninėmis laiptinėmis buvo likusios tuščiavidurės maždaug metro aukščio erdvės. Jose nebuvo įmanoma atsistoti, galėjai tik šliaužti arba sėdėti susirietęs. Visos sienos – storas betonas, priekyje – geležinės durys. Kalinius dažnai užrakindavo būtent ten. Kartais jų klyksmai valandų valandas aidėdavo naktimis. Sargybiniai priėję grasindavo, šaukdavo, tada triukšmas trumpam nutildavo, bet netrukus prasidėdavo iš naujo.

Kartą per dieną kalinius trumpam išleisdavo į kiemą ištuštinti skardinio kibiro, naudoto gamtiniams reikalams. Kieme stovėjo medinė būdelė – visa tualeto įranga. Jokio pasivaikščiojimo nebuvo leidžiama. Išeiti galėjai tik po vieną ir tik trumpam – kad nepamatytum kitų kalinių.

A. Loras vienatvėje praleido kelias savaites. Tai buvo laikas apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardymų metu, kad apsaugotų likusius partizanus ir ūkininkus, kurie jam padėjo.

Vieną rytą jis buvo iškviestas tardymui. Priešais sėdėjo kapitonas Glaseris, šalia – vertėjas. A. Loras apsimetė vokiečių kariu, kurį kadaise trumpam sutiko einantį iš Latvijos. Šią istoriją jis buvo kruopščiai apgalvojęs – iš anksto išsiaiškinęs dalinio pavadinimą, maršrutą, vadus. Taip jis apsaugojo visus, su kuriais bendravo iki prisijungiant prie Antano grupės. Prisijungimą jis sąmoningai pavėlino pasakojime, kad nebūtų siejamas su kautynėmis prieš NKVD. Kadangi Antanas jau buvo žuvęs, ši informacija niekam nebegalėjo pakenkti.

Vėliau A. Loras turėjo prisipažinti, kad buvo prisijungęs prie Genio grupės, tačiau tvirtino nežinantis nei vardų, nei buvimo vietų. Tai buvo tiesa – partizanus jis pažinojo tik slapyvardžiais. Pats Glaseris, anot A. Loro, elgėsi gana abejingai.

„Kartais man atrodydavo, – prisiminė jis, – kad jam rūpėjo tik atlikti savo tarnybos valandas.“

Vieną dieną tardytojas tapo griežtesnis. Pareikalavo pavardžių ir pagrasino karceriu po laiptais: „Jei nepripažinsi, pasirūpinsiu, kad patektum ten, iš kur sklinda naktiniai šauksmai.“

Po kelių dienų A. Loras sugalvojo pusiau tiesą. Paminėjo Juozą Montvydą. Jis žinojo, kad J. Montvydas – sovietų šnipas, o partizanai tai jau seniai išsiaiškinę. Jei šis išduotų A. Lorą, jam pačiam grėstų partizanų kerštas. Tačiau tardytojas reikalavo daugiau pavardžių. A. Loras nenorėjo išduoti ūkininkų, kurie jį slėpė, todėl ieškojo kompromiso. Pasakė, kad slėpėsi pas senutę Emiliją Laugalienę – tikėdamasis, kad dėl jos senyvo amžiaus ir varganos socialinės padėties sovietai jos nesuims ir neištrems.

Kito tardymo metu Glaseris paklausė, ar A. Loras toliau laikosi savo parodymų. Gavęs atsakymą „Taip“, jis mostelėjo ranka, ir pro duris įžengė J. Montvydas kartu su E. Laugaliene. Kaip ir tikėtasi, J. Montvydas, bijodamas partizanų keršto, prisipažino slėpęs A. Lorą, o Emilija puolė į isteriją: verkė, aimanavo ir į visus klausimus aklai atsakinėjo „taip“, net kai tai akivaizdžiai neatitiko tiesos. Galiausiai tardytojas ėmė ją raminti ir išleido iš kambario.

Per tą laiką A. Lorą ne kartą perkėlė į kitas kameras. Ten jis sutikdavo įvairiausių žmonių. Kai kurie bijodavo iš viso kalbėti įtardami, kad kameros draugas gali būti provokatorius ir viską išduoti, kiti, visiškai palūžę, visą dieną vaikščiodavo pirmyn atgal, verkdavo ir melsdavosi, o maldas nutraukdavo tik valgant. Tokias dienas A. Loras vertino ne ką geriau nei karcerį, nes nebuvo įmanoma normaliai pasikalbėti, pasidalinti mintimis.

Tik po nuosprendžio, dažniausiai skirdavo standartinius 25 metus lagerio, kaliniai atsipalaiduodavo. Slėpti nebebuvo ko, o sargybiniai elgdavosi atlaidžiau. Vienas kalinys pasakojo, jog pro durų plyšius matydavo, kaip sargybiniai vagia kalinių maistą. Tai buvo dar vienas sovietinio skurdo ženklas.

Po kelių savaičių A. Lorą išvedė iš kameros, pervedė per kiemą ir pasodino į sunkvežimį. Viduje jau sėdėjo keli kaliniai – nugara į kabiną, surištomis rankomis. Vartai atsivėrė, sunkvežimis pajudėjo ir išvažiavo iš miesto. Kelionės tikslas liko nežinomas.

Šilutėje, Vilniuje, vagone 

Kelionė truko keletą valandų. Galiausiai sunkvežimis sustojo prie didelio raudonų plytų pastato – Tauragės tardymo izoliatorių pakeitė Šilutės kalėjimas. Čia A. Lorą pasitiko gydytoja, kuri, pamačiusi išsekusį kalinį, elgėsi gana palankiai ir liepė sargybiniams skirti jam papildomą maitinimą.

Šilutėje sąlygos buvo kur kas geresnės nei Tauragėje. Nebeliko priverstinės miegojimo pozicijos, kai tekdavo gulėti veidu į duris, beprasmio durų trankymo. Tačiau gultis ir čia reikėjo nuo 22 valandos vakaro, keltis – šeštą 6 ryto, skardinis kibiras buvo skirtas gamtiniams reikalams. Maisto racionas buvo dosnesnis: duonos kaliniai gaudavo dvigubai daugiau, o meniu, gydytojai paliepus, papildė pienas. Pietų sriuba taip pat buvo geresnės kokybės.

Lietuvių kaliniai Šilutėje dažniau gaudavo maisto siuntinių iš artimųjų. Lorui pasisekė ir dėl kitos aplinkybės – tualetas buvo pastato viduje, į jį kaliniai iš vienos kameros eidavo visi kartu. Susitarę su kaimynais, jie palikdavo jam papildomo maisto ant palangės. Gyvenimas Šilutės kalėjime buvo monotoniškas, bet palyginti ramus – kitaip nei Tauragėje, kur naktimis vykdavo tardymai ir buvo girdėti kankinimų garsai.

Galiausiai A. Lorą išvežė į Vilnių. Ten jis pateko į patalpą, kur ant grindų gulėjo apie septyniasdešimt kalinių. Sužinoję, kad jis buvo partizanas, lietuviai džiaugėsi ir pasidalijo maistu – taip A. Loras sukaupė net apie 20 kilogramų džiovintos duonos ir sūrio. Tačiau netrukus prasidėjo vadinamoji „nemokama kelionė į Sibirą“. Visur buvo gausu ginkluotų saugumiečių su automatais, kulkosvaidžiais ir šunimis. Iš kalėjimo kiemo vedė kelias žemyn į krovinių stotį. Šiuo keliu kalinius varydavo ir sugrūsdavo po 37 žmones į kiekvieną gyvulių vagoną.

Gyvuliniams vagonams prilyginti deportacijų vagonai už Uralo, 1949 m. balandis. Autorius: Vabamu Okupacijos ir laisvės muziejus.

Vagone kiekvienoje pusėje buvo dvi medinių gultų eilės. Ant vieno gulto gulėdavo septyni vyrai, dar devyni – ant grindų. Gamtiniams reikalams buvo įrengtas lentinis vamzdis, vedęs įstrižai žemyn per vagono duris į lauką. Kiekvienoje vagono pusėje buvo dvi nedidelės angos, pro kurias patekdavo šiek tiek oro.

660 kalinių: 12 vagonų su politiniais kaliniais ir 6 vagonai su moterimis. A. Loro žodžiais, „nuostabiai šviečiant saulei, traukinys keleivius vežė į vergystę Rytuose“. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį. Kiekvieną kartą traukiniui sustojus, saugumiečiai barbendavo vagonų sienas ir grindis mediniais plaktukais, tikrindami, ar kas nors neišpjovė skylės. Sustodavo ir tuomet, kai kaliniams būdavo dalijama kava bei duona. Tik labai retai atveždavo šiltos, vandeningos sriubos, kurioje turėjo būti bulvių ir kopūstų, tačiau jų beveik nesimatė.

Traukiniui judant vis toliau į rytus, oras vis labiau vėso. Tokiame klimate dvidešimt penkerių metų bausmę lageriuose ištverti atrodė beveik neįmanoma. Po aštuoniolikos parų nuo kelionės pradžios traukinys sustojo Taišeto paskirstymo lageryje, esančiame maždaug 8000 kilometrų atstumu nuo namų Vokietijoje. Lageris jau buvo perpildytas, o nauji atvykėliai jį dar labiau užkimšo. A. Loro prisiminimu, kaliniai jautėsi „įkalinti tarsi beždžionės zoologijos sode“.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.

Nepaisydami dešimčių tūkstančių žmonių, gruodį išreiškusių savo pilietinę poziciją protestuose, valdantieji grįžta prie LRT įstatymo pataisų svarstymo. Reaguodamos į tai, žurnalistų bendruomenė ir Kultūros asamblėja kviečia visus balandžio 8 d., 18 val., prie Seimo rinktis į grįžtantį protestą „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!” 

Pagrindinės grėsmės: cenzūra ir politinis dominavimas

Balandžio 7 d., pirmą dieną po Velykų, projektą ketinama svarstyti Seimo komitetuose, o bet kurią dieną po to galutinai priimti. Organizatorių teigimu, naujasis projektas ne tik neišsprendė ankstesnių problemų, bet tapo dar pavojingesniu laisvai žiniasklaidai. Grįžtančio protesto tikslas – kad LRT pataisos, kurios kelia pavojų žodžio laisvei, nebūtų priimtos. 

Pasak Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkės Birutės Davidonytės, valdantieji turi tą patį LRT politizavimo planą ir tikisi, jog visuomenės pasipiktinimą galima „pralaukti“, o po kurio laiko iš esmės priimti tas pačias pataisas ir pasiekti tų pačių norimų tikslų be jokio pasipriešinimo.

„Viena iš taktikų yra tikėtis, jog, ištęsus procesą laike, visuomenė nebesimobilizuos, žmonės paprasčiausiai pavargs. Ir iš tiesų mes rinkomės jau ne į vieną protestą, mitingą, įspėjamąjį streiką, rinkome parašus po peticijomis. Negana to, gyvename tikrai neramiais laikais ir kiekvieną dieną susiduriame su nauju pavojingu, sudėtingu ir kompleksišku klausimu. Visa tai, žinoma, veikia visuomenę, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad pažadinta pilietinė savigarba negali būti taip lengvai užmigdyta, nes visuomenei rūpi valstybė, kurioje mes gyvename ir rūpi demokratijos ateitis”, – sako Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Monika Gimbutaitė.

Siūlomos pataisos numato apriboti išorinių žurnalistų ar ekspertų dalyvavimą, kuriant LRT turinį. Tai atrodo kaip tiesioginė cenzūra ir noras iš LRT eterio pašalinti valdantiesiems kritiškus balsus. Projekte taip pat paliekamos nuostatos, leidžiančios lengviau atleisti LRT direktorių. Priėmus šią pataisą, politikų deleguoti LRT tarybos nariai galės lengviau skirti ir atleisti LRT vadovus, remiantis politiniais interesais, o tai niekaip nesuderinama su žiniasklaidos laisvės principais. Užuot depolitizavę LRT valdymą, valdantieji siūlo didinti Tarybos narių skaičių nuo 12 iki 15. Šis pokytis neišsprendžia esminės problemos – disbalanso tarp politikų ir ne politikų deleguojamų asmenų skaičiaus Taryboje. Daugumą vis tiek sudarys Seimo ir Prezidento deleguoti žmonės, o tai reiškia, jog politinis dominavimas, priimant svarbiausius sprendimus, niekur nedingsta.

M. Gimbutaitės teigimu, naujosios LRT įstatymo pataisos ir toliau rodo cinišką valdančiųjų ignoravimą tiek teisinių argumentų, tiek profesinės ir pilietinės visuomenės. 

LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė sako, jog žurnalistų bendruomenė sulaukė aršios Tarybos reakcijos į protestą, esą buvo iniciatyvų neleisti žurnalistams protestuoti.

„Tai rodo, kad protestai nėra patogūs nei politikams atstovaujančiai Tarybai, nei valdantiesiems. Su LRT žurnalistais nusprendėme, jog atnaujiname tylos sekundes, kolegos per šią protesto akciją kartos žodžius „šalin rankas, nuo laisvo žodžio”.

Žurnalistė akcentuoja, kad tylos sekundės eteryje nieko nekainuoja.

„Taip norime reaguoti į politikų ir kai kurių LRT tarybos narių manipuliacijas, esą žurnalistų protesto akcija kainavo mokesčių mokėtojams”, – teigia I. Makaraitytė.

Siūlomos LRT įstatymo pataisos prieštarauja Europos teisei

Seimo teisininkai jau konstatavo, kad siūlomos pataisos prieštarauja Europos žiniasklaidos laisvės aktui – svarbiausiam ES žiniasklaidos reguliavimo dokumentui, bei Venecijos komisijos rekomendacijoms, pagal kurias bet kokie pokyčiai galėtų būti taikomi tik ateities direktoriams. Jei pataisos būtų priimtos, Lietuvai grėstų dar ir Europos Komisijos sankcijos.

„Nerimą kelia ir nuolatinis žurnalistų pjudymas su visuomene, kolegos regionuose nesijaučia saugūs, jie yra atakuojami, nuolat girdime panieką iš valdančiųjų lūpų – tai vienas iš bauginančių požymių, kas persikelia į Lietuvą iš Vengrijos, Slovakijos bei kitų valstybių, kur žurnalistų gyvybėms gresia pavojus. To nuleisti nemačiomis nenorime, turime ginti savo teises ir žodžio laisvę“, – sako I. Makaraitytė.

Protesto informacija

Kultūros asamblėja nuo pat susibūrimo pradžios akcentuoja rūpestį dėl laisvo žodžio, nes nepriklausoma ir laisva žiniasklaida yra viena pagrindinių demokratijos atramų, o žiniasklaidos klausimai, visuomenės informavimo politika yra Kultūros ministerijos žinioje.

Protesto organizatoriai kviečia visus piliečius, susirūpinusius žiniasklaidos laisve ir demokratijos ateitimi Lietuvoje, dalyvauti proteste ir taip parodyti ne tik Seimo nariams, bet ir tarptautinei bendruomenei, kad demokratija Lietuvoje yra gyva ir ginama ne žodžiais, o veiksmais.

Balandžio 8-ąją Nepriklausomybės aikštė taps diskusijų ir laisvo žodžio erdve:

visą dieną vyks gyvos LRT radijo ir „LRT Klasikos“ transliacijos, kurios leis gyvai pamatyti žurnalistų darbą; 18 – 20 val. – protestas Nepriklausomybės aikštėje; po 20 val. – bendrystės vakaras: dainos, pokalbiai ir pilietinė vienybė.

Protestą organizuoja žurnalistų iš įvairių redakcijų bendruomenė bei Kultūros asamblėja. Organizatoriai kviečia dalyvius atsinešti trispalves, plakatus ir kūrybišką protesto simboliką
Kultūros asamblėjos inform.

Vos pusmečiu už JAV prezidentą Donaldą Trumpą jaunesnis specialusis jo pasiuntinys Baltarusijoje Johnas Purcellis Coale’as (abu jie šiemet sulauks 80-ies), kuriam nepavyko misija Ukrainoje, patyrė nepaprastą slavišką svetingumą: jis antrą kartą paviešėjo pas Lukašenką. Ir nepaprastai tuo džiau­gėsi...

Tiesa, prieš kelionę į Minską J. Coa­le‘as apsilankė Vilniuje, o tai sukėlė Lukašenkos pavydą: vėliau svečiui jis patars skristi tiesiai į Baltarusijos sostinę, „miestą didvyrį“, kaip gyrėsi „batka“. Vilniuje JAV pasiuntinys susitiko su ištikimais Lukašenkos simpatikais parlamentarais Ignu Vėgėle ir Rimu Jonu Jankūnu bei europarlamentaru Pet­ru Gražuliu. Pastarieji svečią mėgino įtikinti, jog esą kone visa Lietuva pasisako už baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per mūsų šalies teritoriją ir draugystės su Minsku atgaivinimą. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Premjerė Inga Ruginienė nebuvo tokie įsitikinę ir atsargiai vertino raginimą atkurti ryšius su Baltarusija.

Antrą kartą nuo lapkričio atvykęs į Minską, pasiuntinys pateko į stiprų „batkos“ glėbį. J. Coale‘as buvo perspėtas, kad Lukašenka mėgsta „paplepėti ir pajuokauti“, todėl esą reikia atitikti jo bend­ravimo stilių. Po kelionės grįžęs į JAV, Makeino (McCain) institute Arizonoje pasiuntinys gyrėsi patyręs „nuostabų Lukašenkos svetingumą“, pri­sipažino pataikavęs šeimininkui, sa­kęs, jog europiečiai – tai „saujelė šuns­nukių“. 

Penkias valandas išklausęs „batkos“ monologą, dar dvi valandas sėdėjo už gausiai nukrauto vakarienės stalo, kur netrūko stipriųjų gėrimų. Šeimininkas ne tik pats gėręs firminę „President vodką“, kėlęs tostus už D. Trumpą ir Ameriką, bet vertęs tai daryti ir svečią. Kaip pasakojo J. Coale‘as, jis išlenkęs dvi taureles, tada pasiskundęs skrandžiu ir kitas šešias, pagal seną slavišką paprotį, paslapčia išpylęs po stalu... Kiti JAV delegacijos nariai to nedarę ir gerokai įkaušę, tad pokalbis buvęs tik dar nuoširdesnis ir draugiškesnis...

D. Trumpo advokatas (J. Coale‘as turi teisininko išsilavinimą) į Minską išsiųstas ne šiaip sau: JAV ieško pigių trąšų tiekimo rinkų, nes prasidėjus karui Irane, kartu su degalais jos brangsta, o santykiai su pagrindine šios medžiagos tiekėja Kanada komplikuojasi. Hormūzo sąsiaurio uždarymas sutrikdė 58 proc. kalio ir 20 proc. fosforo trąšų tiekimą.  Buvusio JAV prezidento Joe Bideno administracija sankcijas Bal­tarusijos kalio trąšoms įvedė 2021 m., praėjus metams po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuos neteisėtai laimėjo iškart represijas pradėjęs Lukašenka. 2022 m. sankcijas baltarusiškoms trąšoms pritaikė ir Europos Sąjunga. Tuo metu Lietuvos valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ sutartį dėl trąšų tranzito nutraukė pagal 2022 m. priimtą Vyriausybės sprendimą, kuriame teigiama, jog „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šio vasario pabaigoje ES pratęsė sankcijas Baltarusijai, kurios taikomos ir baltarusiškoms trąšoms. Manoma, kad Klaipėdos uosto birių krovinių terminalas prarado apie 100 mln. eurų per metus. O prieš 13 metų tuometinis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius džiaugėsi, jog Lietuva ir Baltarusija kurią „bendrą ekonomiką“...

 Neseniai Vašingtonas atšaukė sankcijas Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ ir Plėtros bankui, taip pat šalies Finansų ministerijai, trąšų kompanijoms, tarp kurių – ir „Belaruskalij“. Berlyno „Carnegie center“ duomenimis, iki karo Ukrainoje pradžios pag­rindinis Maskvos sąjungininkas Lukašenka kasmet kalio trąšų eksportavo už 2,5 mlrd. JAV dolerių, o apie 90 proc. šios produkcijos keliaudavo per Lietuvą. Nuo pat karo pradžios jis savo trąšas gabena per Rusijos uostus, o tai keliskart brangiau. Kreipęsis į tarptautinį arbitražą (jo sprendimo laukiama tik kitąmet) Minskas paskaičiavo, kad nuostoliai sudaro apie 12 mlrd. eurų.

Taip trąšos tapo Lukašenkos represinės ir Putinui ištikimos politikos įkaitėmis. D. Trumpas į tai žvelgia labai pragmatiškai, nors Vašingtonas akivaizdžiai ir nespaudžia Vilniaus vėl pulti glėbesčiuotis su Lukašenka, kaip kažkada bičiuliavomės, prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, o tuo labiau Algirdui Brazauskui. Laikai pasikeitė, ir tas pokytis priklauso ne nuo Lietuvos. 

Lankstydamasis Amerikai, Lukašenka bijo pasakyti tiesiai šviesiai: užkertu kelią nelegalių migrantų ir balionų siuntimui į kaimynines šalis, paleidžiu visus politinius kalinius, kurių kalėjimuose liko apie 1150, stabdau Rusijos karinę ir ekonominę invaziją į savo šalį, atsiriboju nuo paramos karui prieš Ukrainą, o jūs atnaujinate trąšų tranzitą ir naikinate sankcijas... Aišku, ko jis bijo – Putino! To paties, kuris kaimyninę šalį pavertė galimos atakos prieš NATO placdarmu. Antai, jos teritorijoje nuspręsta įkurdinti rusų dronų paleidimo štabavietę...

Ar tokiomis sąlygomis su šiais režimais galima draugiškai siurbčioti „vodką“?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šiemet žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas prasidės balandžio 13 d. ir truks iki birželio 12 d. 

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) kviečia žemdirbius būti aktyvius ir teikti deklaracijas nelaukiant paskutinės die­nos – yra daug įvairių remiamų veiklų, kuriose gali dalyvauti visų žemės ūkio sektorių atstovai.

Pavėluotai paraiškas bus galima teikti iki birželio 22 d. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną tiesioginių išmokų už plotą suma bus mažinama 1 proc. Savaitgaliai, šventinės dienos ir po jų einanti pirma darbo diena laikoma viena darbo diena.  

Kas naujo?

Artėjant pasėlių deklaravi­mui, žemės ūkio ministro įsakymu jau patvirtintos ir Para­mos už žemės ūkio naud­menas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administ­ravimo bei kontrolės tai­syk­lės, kuriose yra naujovių ir tikslinamojo pobūdžio keitimų.

Dalyvaujantieji Lietuvos že­mės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio pla­no ekologinėse sistemose „Ariamųjų durpžemių keitimas pievomis“, „Eroduotos žemės keitimas pievomis“, „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“ pievas galės atnaujinti bearimėmis technologijomis.

Pagal kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklą „Tarpiniai pasėliai“:

• įsėliui sutrumpintas išlaikymo dirvoje terminas – nebe 8, o 6 savaitės;

• posėliui nustatyta papildoma galimybė jį įsėti į pag­rindinę kultūrą iki rugpjūčio 1 d. ir nepertraukiamai išlaikyti dirvoje 8 savaites (išlieka galimybė posėlį pasėti po pagrindinės kultūros derliaus nuėmimo iki rugpjūčio 15 d. ir nepertraukiamai išlaikyti dirvoje bent 8 savaites).

Atlikus tikslinamojo pobūdžio keitimą, ekologinėje sistemoje „Tausojanti vaisių, uogų ir daržovių programa (NKP)“ nustatyta, kad nepriklausomas konsultantas turi būti įtrauktas į sąrašą, skelbiamą Žemės ūkio agentūros tinklalapyje, o patikros vietoje metu nebus reikalaujama pateikti jo akreditavimo pažymėjimo kopijos.

Saulės elektrinių teritorijose paramai tinkamais bus laikomi visi plotai su žoline danga, o ne tik saulės modulių tarpueiliai, kaip buvo iki šiol.

Įvertinus ankstesniais metais deklaruotų lauko daržovių pažeidimų mastą ir galimas fi­nansines korekcijas, iš galimų žemės ūkio augalų sąrašo susietajai paramai už lauko daržoves gauti išbrauktos cukinijos, ridikai ir ropės. 

Svarbu – teisėto žemės valdymo užtikrinimas

Prie Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS) pa­reiškėjai gali prisijungti ir pateikti paraišką:

• savarankiškai per Elektroninių valdžios vartų portalą (https://www.epaslaugos.lt); 

• su savivaldybės darbuotojo pagalba, nuvykę į savivaldybės, kurioje registruotas žemės ūkio valdos centras, seniūniją ar struktūrinį padalinį.

Ruošiantis paraiškos teikimui svarbu įregistruoti ir (arba) atnaujinti žemės ūkio valdą Žemės ūkio ir kaimo verslo registro informacinėje sistemoje (ŽŪIKVRIS). 

Be to, svarbu turėti žemės valdymo teisę patvirtinančius (nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais) dokumentus, pagrindžiančius planuojamų deklaruoti plotų valdy­mo teisę, ir juos įregistruoti ŽŪIKVRIS iki š. m. gruodžio 1 d.

Paraiškų priėmimo informacinės sistemos pokyčiai

Ruošiantis pasėlių deklaravimui, žemdirbiai ir savivaldybių darbuotojai jau nuo kovo mėnesio gali Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje sukurti 2026 m. paraiškas, pildyti jų duomenis, keisti pasėlių laukų informaciją pagal planuojamą šių metų sėją. 2026 m.

paraiškos bus kuriamos pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) administruotų 2025 m. paraiškų duomenis.

Žemdirbiai, pirmą kartą dek­laruojantys pasėlius, galės pasinaudoti naujove: PPIS į kuriamą paraišką bus įkelti žemės ūkio valdoje įregistruoti žemės sklypai, prieš tai juos automatiškai padalijus pagal sluoksnyje „Žemės ūkio naudmenos“ nustatytas žemės ūkio naudmenas (ariamoji žemė, daugiametės pievos, daugiamečiai sodiniai). Padalytiems laukams, kurie patenka į nustatytas daugiametes pievas, bus taip pat automatiškai priskiriamas daugiamečių pievų ar ganyklų kodas DGP. Visiems kitiems laukams, patenkantiems į kitas žemės ūkio naudmenas, bus paliktas neužpildytas kodas.

VĮ Žemės ūkio duomenų cent­ras (ŽŪDC), ruošdamasis šių metų pasėlių deklaravimui, maksimaliai pratęsė PPIS prieinamumą naudotojams – galutiniams pakeitimams įdiegti prireiks tik vienos savaitės prieš pasėlių deklaravimo pradžią (anksčiau tai užtrukdavo visą mėnesį). Atlikti pakeitimai leis žemdirbiams lengviau suplanuoti deklaruotinus pasėlius ir sumažins paraiškų priėmimo savivaldybėse krūvį.

Paramos vedlys. Pirmojo etapo, t. y. 2025 metų pasėlių deklaravimo,  metu gyvendinta dalis PPIS vedlio funkcionalumo. Paramos pasirinkimo įrankis tikslingai pagal įvestą laukų informaciją atrinko laukus, kurie gali dalyvauti paramos priemonėje, pateikė paramos priemonių reikalavimus, apskaičiavo preliminarias išmokas ir bendrą plotą pagal paramos priemonę.

Antrojo etapo metu (2026 m. pasėlių deklaravimas) bus baigtas įgyvendinti visas PPIS vedlys, integruojant paramos pasirinkimo įrankį. Pareiškėjas žingsnis po žingsnio galės užpildyti ir pateikti paraišką.

Kyla klausimų?

• Kaip ir kasmet, deklaravimo metu ketvirtadieniais, nuo 8 iki 10 val., bus rengiamos nuotolinės konsultacijos, kuriose ūkininkus konsultuos ŽŪM, NMA, ŽŪDC specialistai. Nuorodą (priminimą) į šias konsultacijas bus galima rasti ŽŪM tinklapyje, socialiniuose tinkluose kas savaitę. 

• Kilus su deklaravimu susijusiems neaiškumams ar klausimams, galima kreiptis specialiu el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba į ŽŪDC el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

• ŽŪM interneto svetainės rubrikoje „Dažniausiai užduodami klausimai“ nuolat atnaujinama informacija apie pasėlių deklaravimą.

Žemės ūkio ministro įsakymą galite rasti ČIA.

Susėdus prie Velykų stalo, kalba dažnai sukasi apie šios šventės simbolį – kiaušinį. Iš pirmo žvilgsnio tema paprasta, tačiau kaskart lieka vietos ir diskusijoms: nuo amžino klausimo, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis, iki visai praktiškų svarstymų, kiek jų valgyti sveika, ar „laisvos“ vištos deda geresnius kiaušinius ir kuo skiriasi balti bei rudi lukštai. Atsakymų į šiuos klausimus ieškoti nusprendėme kartu su Kavaliauskų šeima, visą gyvenimą susiejusią su paukštynu, – apie kiaušinius ir vištas jie, regis, žino viską.

Jūratė KIELĖ

Vytaliaus JUDICKO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Kvėdarniškiai visą savaitę prieš Velykas galėjo mokytis marginti velykaičius, daugiau sužinoti apie lietuvių senąsias tradicijas – Kvė­darnos kultūros namuose vykę už­siėmimai buvo gana populiarūs, o  kaip sako šių namų vadovė Jū­ra­tė Augienė, durys čia beveik ne­už­si­daro.

„Turime puikiai atnaujintas erd­ves, bet jų ir vėl mums nepakanka – tiek daug Kvėdarnoje gyvena muzikuoti, dainuoti, šokti norin­čių žmonių. O mes to ir siekiame –

užimtumo visoms amžiaus gru­pėms. Be to, ypatingai daug dėmesio skiriame autentiškumo puose­lėjimui‘, – tikina J. Augienė.

Tradicijos – iš kartos į kartą

Pasak direktorės, šventa tiesa, kad vienas lauke – ne karys, tuo labiau, dirbant kultūrinį darbą, būtina darni komanda. Todėl ji ypatingai džiaugiasi, jog būtent tokią ir turi. Tam pritaria ir meno vadovė, kankliavimo mokytoja Jolanta Kasputytė. 

„Pas mus vyksta visos tradicinės šventės: labai svarbu išlaikyti savo tautos papročius, juos įskiepyti augančiai kartai, priminti jų tėvams, seneliams, nes tik nuolat prisimenant, išugdomas paprotys, kuris bus perduotas ateities kartoms ir gyvuos, kai mūsų nebebus“, – įsitikinusi Jolanta.

Todėl šiemet, kaip, beje, ir anksčiau, artėjant Velykoms, kvėdarniškiams buvo surengtos margučių dekoravimo dirbtuvės. 

Tiek Jolanta, tiek Jūratė sako, kad jų namuose velykaičiai marginami taip, kaip, ko gero, daugelio: į per metus sukauptų svogūnų lukštų nuovirą merkiami į audinį įrišti kiaušiniai, kurie dar kartais aplipdomi įvairiomis kruopomis ar žolelėmis. 

„Pamenu, baba kiaušinius virdavo ne tik šiame nuovire, o ir vilnai dažyti skirtuose dažuose – juk tais laikais pasirinkimo nebuvo. Dailiai numargintus velykaičius mes, vaikai, ištrindavome lašiniais, kad blizgėtų. Mano Velykos neįsivaizduojamos be babos kepto pyrago ir kugelio – tai būdavo pagrindiniai patiekalai, kurių privalgę lėkdavom suptis. Būtent šie prisiminimai man iškyla prieš Velykas, nes kiaušinių ridenimas atsirado gerokai vėliau“, – prisimena J. Kasputytė, kurios vaikystė prabėgo Kaltinėnuose.

Salomėja Žvynakienė – Kvėdarnos kultūros namų edukacijų vedėja. Moteris gyveno Panevėžyje, dirbo vaikų darželyje, o į gimtąją Kvėdarną grįžo slaugyti tėvų. Manė, trumpam. Bet taip čia ir pasiliko.

„Iš pradžių įsitraukiau į meninę veik­lą, pradėjau lankyti Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, kol Jūratė prikalbino prisijungti prie kultūros namų kolektyvo. Tad dabar mažiesiems kvėdarniškiams esu tiesiog Velykų bobutė – būtent taip jie mane vadina sutikę miestelio gatvėse“, – juokiasi pašnekovė.

Buvusi ikimokyklinio ugdymo pedagogė vaikams veda žodines edukacijas – primena lietuvių senąsias tradicijas, perteikia jas pasakomis, pasakoja apie kiaušinių spalvų reikšmę ir marginimo raštų prasmę. 

„Velykų raštuose ir spalvose svarbiausia, jog viskas sietųsi su gamta: piešiniams tinkamiausi gėlių, varpų, dobilo, rūtos, paukščių pėdučių, saulučių ornamentai, o spalvos gali būti įvairios: juoda – Žemynai, raudona – Ladai, Geltona – saulei ir javams, žalia – augalams, mėlyna – dangui. Velykos – žemės atsibudimo metas, o visa gyvybė prasidėjo nuo kiaušinio. Štai todėl per Velykas tiek daug kalbame ir dėmesio skiriame kiaušiniams“, – sako edukatorė S. Žvynakienė.

Galimybių daug – svarbiausia teisingai pasirinkti

Bene dažniausiai kvėdarniškiams edu­kacinius užsiėmimus veda Regina Vir­šilienė. Iš Telšių į Kvėdarną atitekėjusi moteris į edukacijas kviečia ir savo ūkyje Paragaudyje.

„Laikau bičių, iš vaško lieju žvakes, siūlau jų pasigaminti ir savo ūkyje. Užsiėmimams visada pasirenku tas medžiagas, kurios labiausiai tinka lankytojų amžiui, pavyzdžiui, šįkart laukiu pirmokų, su jais marginsime kiaušinius dekupažo technika: servetėles prie išvirto kiaušinio „klijuosime“ išplaktu kiaušinio baltymu“, – karpydama popierines servetėles, kurios netrukus taps dekoracijomis, pasakoja Regina.

Kitas itin paprastas velykaičių marginimo būdas, patinkantis vaikams, – flomasteriais išpieštais popieriniais rankšluosčiais: kiaušinis apsukamas popieriumi ir taip „supakuotas“ merkiamas į vandenį su actu, o tada piešinys plinta ir lėtai susigeria į baltą lukštą. 

Pati R. Viršilienė mėgsta kiaušinius marginti tik natūraliomis medžiagomis, tad renkasi ne tik svogūnų lukštus, o ir mėlynuosius kopūstus, mėlynių uogienę, burokėlius ir t.t. Sako, niekur nespėjantys gali atrasti kiek neįprastų spalvų, jeigu kiaušinį apvynios svogūnų lukštais bei kinrožių arbata.

„Mūsų šeimoje Velykos yra atgimimo šventė, o smagiausias jos akcentas – kiaušinių marginimas. Nors visada juos dažau ir tradiciškai, vis tik kasmet stengiuosi išbandyti ką nors naujo – šiemet bandysiu rasti šilkinių kaklaraiščių, mačiau šia technika dažytų kiaušinių, paliko didelį įspūdį“, –  tikina tautodailininkė.

Regina prisipažįsta, jog ją nuo mažens traukė siuvinėti, austi, nerti, megzti. Deja, tam neturėjo laiko – įgijo dvi specialybes, dirbo medicinos sesele, vėliau socialine darbuotoja. Bet netikėtai daug laisvo laiko sako atradusi, kai nuvyko į Didžiąją Britaniją padėti sūnui – būtent ten gimė idėja imtis siuvinėjimo kryželiu. Vėliau šią techniką ji ištobulino, taip išsiuvinėjo bene 20 paveikslų.

„Dabar mano didžiausios pagalbininkės yra Šilalėje gyvenančios anūkės Amelija bei Milana. Kartu mes liejame žvakes, gaminame šieno paukščius (jais buvo pasidabinusi visa Šilalės delegacija, dalyvavusi šimtmečio Dainų šventėje), šieno indus, kaukes, muilus ir t.t. Mintys, idėjos mums gimsta tarsi iš niekur, vis norisi išbandyti ką naujo. O pagrindinės metų šventės yra tradicinės, namuose visada kvepia šviežia gira ir kepta duona, Velykoms būtinai iškepu ir balto mielinio pyrago. Tiek duonai, tiek pyragui renkuosi tikras, ne sausas mieles, o ingredientai – pagal kiekvienos šeimininkės skonį: kas nori rūgštesnės duonos, deda daugiau ruginių miltų, aš renkuosi tik pilno grūdo miltus, beriu avižinių dribsnių, įvairių sėklų, juodgrūdės ir kmynų“, – atskleidžia R. Viršilienė.

Prietarų daug, bet svarbu – dvasia

„Mokykloje turime etnobūrelį, vaikams ir jų tėvams tradicijų puoselėjimas pas mus nėra jokia naujiena. Anksčiau vykdavome į edukacijas Tauragės rajone, o šįkart pasikvietėme edukatorę pas save“, – džiaugiasi mokinukus į edukaciją atlydėjusi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokytoja Angelė Grikšienė. 

Edukatorė Jurgita Brazauskienė, kurios šviesios atminties mama Irena yra dirbusi rajno laikraščio redakcijoje, sako, kad šaukštai, kuriuose edukacijos dalyviai kaitina vašką kiaušiniams marginti, yra jos mamos „šliūbiniai“.

„Iš pradžių pati jais valgiau, vėliau vyras sumeistravo įrankius edukacijoms, kurie ir patogūs, ir gražūs“, – tikina Jurgita.

Jos teigimu, vaikai labai mėgsta tradicines edukacijas – kartu jiems ne tik smagiau, o ir daugiau galimybių išmokti. 

„Savo namuose dažau kiaušinius geležimi, kad gautųsi sodriai juodos spalvos, o tada skutinėju. Tiesa, jų pavyzdžių nebeturiu, bet atsivežiau savo amžinatilsį mokytojos tauragiškės kraštotyrininkės Anastazijos Pečkaitienės darbų. Beje, esu pasipuošusi jos nešiota ir dovanota kepuraite“, – pasakoja Jurgita. 

Anot jos, ir Tauragės, ir Šilalės krašte daug kas Velykoms kepa „babką“. Anksčiau tam esą buvo naudojamas Kuršėnuose gamintas vazonas, kuris, iškepus pyragą, būdavo sudaužomas, nes kitaip pyrago iš jo neišimsi. 

„Kadangi iki Velykų reikėdavo septynias savaites silkę ėsti, tai prieš šventę būtinai vykdavo silkės išvarymas. Be to, būdavo sakoma, kad kai mergina atiteka į vyro namus, reikia prie vartelių pakasti silkės galvą ir ten pasodinti bijūną. Sakoma, tada vyras rūpinsis tik šiais namais. O kad šeima gyventų santarvėje, būtina per Velykas suvalgy­tų kiaušinių lukštus pakasti prie namo kampo. Kai renkamas stipriausias kiaušinis, nugalėtojo nevalia valgyti, jį reikia išlaikyti namuose kuo ilgiau, jog nepritrūktų maisto. Pinigų stinga? Per Velykas vienas kitą vandeniu perliekit“, – tradicinius pokštus ir papročius primena J. Brazauskienė.

Pasak jos, kiaušinių nevalia marginti iš anksto, tai daryti reikia tik Velykų rytą. O šventinį stalą puikiai papuošti galima iš sviesto pagamintais kiškučiais. 

J. Brazauskienė įsitikinusi, kad kur kas svarbiau, švenčiant Velykas, apsilankyti bažnyčioje, parsinešti pašventintos ugnies ir vandens: tik dvasiškai apvalytuose namuose galima švęsti.

„Nepamirškime, jog Velykos yra pati didžiausia šventė. Tos tradicijos, kurias išlaikėme, yra seniausios visame pasaulyje. Galvoje turiu iš kiaušinio lukšto gaminamus žaislus – paukščius. Jie iki mū­sų dienų išliko net nuo akmens amžiaus – būtent tokius paukščiukus mūsų protėviai aukodavo deivei paukštei“, – sako edukatorė, linkėdama visiems pavasariškos ramybės.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

* * *

Kadangi kiaušinių marginimas yra viena seniausių ir gražiausių Velykų tradicijų, simbolizuojanti gyvybės atgimimą, nuo seno žmonės tam naudodavo natūralias priemones: svogūnų lukštus, žoleles, vašką ir pan. Šian­dien marginimo būdų yra gerokai daugiau, todėl galbūt keli iš jų padės kūrybiškai pažvelgti į artėjančias šventes.

Marginimas druskoje 

Norint išmėginti marginimą druska, reikės kietai virtų kiaušinių, vidutinio stambumo druskos, specialių dažų margučiams, plastikinių maišelių, skirtų šaldyti maistą.

Maždaug pusę maišelio pripilame druskos, supilame dažus (gali būti tiek skysti, tiek milteliais, bet jei sausi – įpilame porą šaukštų vandens), maišelį užsandariname ir patriname, kad druska tolygiai prisisodrintų dažų. Tuomet į jį įdedame vieną ar kelis virtus kiaušinius ir švelniai juos patriname. Kiaušinius galima išimti iškart arba šiek tiek palaikyti spalvotoje druskoje. Išimtus kiaušinius paliekame nudžiūti (ant grotelių ar popierinio rankšluosčio), kai jie sausi, druskos likučius nubraukiame, o kad margučiai blizgėtų, patepame juos aliejumi.

Taškuoti margučiai ryžiuose

Kiaušinių marginimo ryžiuose principas – toks pat, kaip ir druskoje, tačiau stambesni ryžių grūdeliai margučiams suteikia kitokią faktūrą nei druska. Šiam eksperimentui reikės kietai virtų kiaušinių, nevirtų ryžių, dažų, plastikinių maišelių.

Į maišelį suberiame ryžius, į juos įlašiname ar įberiame dažų (naudojant sausus įpilame porą šaukštų vandens), maišelį sandariai uždarome ir gerai pakratome, kol ryžiai tolygiai nusidažys. Tuomet dedame virtus kiaušinius, trumpam paliekam, kad spalva būtų intensyvesnė. 

Burokėliais marginti kiaušiniai

Burokėlius nuplauname ir sutarkuojame (lupti nebūtina). Kuo smulkiau sutarkuosime, tuo vientisesnis raštas bus ir margutis greičiau nusidažys (galima dalį tarkuoti stambiau, dalį – smulkiau). Į masę įpilame acto ir išmaišome. Virtą kiaušinį nestoru sluoksniu apdėliojame burokėlių tarkiais, kad neliktų tarpelių ir nesimatytų lukšto, standžiai apspaudome ir įvyniojame į maišelį arba apsukame maistine plėvele. Taip supakuotus kiaušinius dedame į šaldytuvą – kuo ilgiau jie ten gulės, tuo intensyvesnė spalva bus.

Margutį išvyniojame, atsargiai nu­imame burokėlių likučius (neplauname) ir nudžioviname. Sausus galima pablizginti aliejumi (netinka kokosų aliejus, nes jis suteikia balzganumo).

„Šilalės artojo“ inform.

Kai po žiemos sąstingio norisi daugiau spalvų ir naujų patirčių, duris plačiai atveria meno pasau­lis. Praėjusią savaitę Tarptauti­nės teatro dienos proga 23-iąjį kartą įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“, Tokijuje atidaryta išskirtinė pa­roda „M. K. Čiurlionis: vidinis žvaigždėlapis“, o į priešvelykinės savaitės planus tilps itin plataus spektro veiklos: nuo vietos šviesuolius menančių vakarų bei gamtos fotografijos Tauragėje iki istorinę atmintį puoselėjančių parodų uostamiestyje bei avangardinių idėjų sostinėje.

Balandžio 2 d. Šilalės kultūros cent­re nuo 9 iki 13 val. vyks rajoninės moksleivių tradicinių šokių varžytuvės „Šok, žemaiti, šonke 2026“. Šio renginio metu išrinktos geriausios poros įgis teisę atstovauti Šilalės kraštui respublikinėje šventėje-varžytuvėse „Patrepsynė 2026“.

Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka kviečia į ypatingą atminties vakarą – Eugenijaus Skipičio (1951–2023) kūrybos rinktinės „Amžinybė sustoja Rambyne“ pristatymą. Šis leidinys skirtas menininko 75-osioms gimimo metinėms. E. Skipitis, tikras Mažosios Lietuvos dainius ir Pagėgių krašto šviesuolis, visą gyvenimą paskyrė šio krašto kultūros puoselėjimui. 

Tuo pačiu laiku, balandžio 2-ąją, 17 val., Tauragės kultūros centre atidaroma poetės bei gamtos fotografės Ramunės Vakarės paroda „Šviesos apžavai“. Karšuvos girios apsuptyje gyvenanti kūrėja daugiau nei dešimt­metį fotografiją puoselėja kaip saviraiškos formą. Ši paroda – jos siekis atskleisti žmogaus santykį su gamta ir tekstu išreikšti, kaip tai atliepia menininkės vidinį pasaulį. Nemokama paroda veiks visą balandžio mėnesį.

Dienoms ilgėjant, bus verta pasidairyti ir po kaimyninius miestus. Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje, atidaryta paroda „Richardas Pfeifferis – sakralinių erdvių tapytojas“. Tai unikali proga išvysti dailininko, kūrusio Rytų Prūsijoje, palikimą: parodoje eksponuojami Italijos kraštovaizdžiai, portretai bei sakralinė tapyba bažnyčioms. Bene didžiausias išlikęs dailininko kūrinys prieš šimt­metį buvo sukurtas Šilutėje. Paroda veiks iki rugsėjo pabaigos, vėliau bus eksponuojama Šilutėje.

Vilnius kviečia į Fluxus parodą, paremtą viena didžiausių šio judėjimo kolekcijų pasaulyje. Jos pagrindas – italų leidėjo ir fotografo Francesco Konzo kolekcija, kaupta daugiau kaip keturis dešimtmečius, o iš viso eksponuojama 100 iš 20 tūkst. kolekcijos kūrinių. Juos apžiūrėti galima iki balandžio vidurio galerijoje „Vartai“.

Šilališkiai gali ir vėl didžiuotis – Etninės kultūros globos tarybos pirmininku tapo istorikas, buvęs laukuviškis Virginijus Jocys. Šių pareigų jis imsis jau antrą kartą – Etninės kultūros globos tarybai yra vadovavęs 2014–2017 m. Šiuo metu V. Jocys dirba Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, yra vyresnysis Liaudies meno skyriaus rinkinių kuratorius. 

Kotryna PETRAITYTĖ

„Skurdas yra vagis, atimantis iš vaikų vaikystę dar prieš jai prasidedant. Dažnai tie randai lieka visam gyvenimui. Kova su skurdu, juolab su vaikų skurdu, nėra labdara. Tai teisingumas“, – teigia Europos Parlamento narė, socialdemokratė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ.

– Gerbiama Vilija, europarlamentarai ragina Komisiją, valstybes skirti daugiau lėšų kovai su skurdu, socialine atskirtimi. Kodėl tokios rezoliucijos reikėjo?

– Tai griežtas perspėjimas, priminimas, kad skurdas savaime neišnyks. Jis neišnyks nuo garsių šūkių ir puikiai sukaltų strategijų, jei nebus imtasi konkrečių realių darbų. Juolab kad, pastebėjau, žodis „skurdas“ tampa nebemadingas. Kai kuriuos politikus vien nuo šio žodžio ištinka alergija. Taip neturi būti.

2024 m. daugiau nei 93 milijonai europiečių (tarp jų – beveik 20 milijonų vaikų) grėsė skurdas arba socialinė atskirtis. Tai sudaro penktadalį ES gyventojų. 

2021 m. priimtame Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane įsipareigota iki 2030 m. sumažinti skurstančių žmonių 15 mln., įskaitant 5 mln. vaikų. Jei įsipareigojame, privalome vykdyti. 

– Ką siūlo Europos Parlamentas?

– Raginame kovai su skurdu skirti pakankamai lėšų daugiamečiame ES biudžete ir užtikrinti tinkamą koordinavimą tarp ES ir jos valstybių. 

Europos Komisija ir ES valstybės turi užtikrinti prieigą prie įperkamų pagrindinių prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, maisto, energijos, vandens, būsto, transporto ir ryšių. Viešosios investicijos į šias paslaugas padėtų nutraukti iš kartos į kartą išliekantį skurdą, mažinti socialinę atskirtį. 

Būtina užtikrinti darbuotojų teises, tinkamas darbo sąlygas, teisingą darbo užmokestį bei vienodą užmokestį už vienodą darbą. Kokybiškas užimtumas, o ne pigi darbo jėga. Siekdami sumažinti skurdo riziką tarp dirbančių asmenų, siūlome užtikrinti geresnę prieigą prie vaikų priežiūros ir profesinio orientavimo paslaugų.

Tai tik dalis rezoliucijoje pateiktų siūlymų. Išskirčiau dar vieną sritį. Raginame padėti ES valstybėms įgyvendinti Europos vaiko garantijų sistemą, kuri leistų užtikrinti vaikams nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą, ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą bei sveiką mitybą. Siūlome Europos vaiko garantijų sistemai skirti bent 20 mlrd. eurų ir bent dešimtadalį Europos socialinio fondo lėšų nukreipti ES valstybėms, kuriose vaikų skurdo ir socialinės atskirties lygis viršija ES vidurkį. 

Tai didelės sumos, bet, manau, minimaliausios investicijos, jei norime tikrai padėti vaikams.

Priminsiu, kad Europos Parlamento darbotvarkėje – ir prieinamo būsto problema. Kovo mėnesį patvirtinome re­komendacijas: numatyti konk­rečias lėšas būsto renova­cijai, mokesčių išimtis įsigyjantiems pirmą būstą, greitinti naujos statybos leidimų išdavimą (ne daugiau 60 dienų), užtikrinti tinkamą viešojo ir socialinio būsto pasiūlą.

Tikimasi, kad šiemet, po nuolatinio socialistų ir demok­ratų spaudimo, Europos Komisija pristatys kovos su skurdu strategiją. Mano galva, tokia strategija jau seniai turėjo būti parengta.

– Kaip vertinate situaciją Lietuvoje visos ES kontekste?

– Deja, Lietuvos skurdo, socialinės atskirties rodikliai nėra geri. 2024 m. duomenimis, apie 744 tūkst. Lietuvos žmonių grėsė skurdas arba socialinė atskirtis. Tarp šių žmonių yra vaikai, jaunos šeimos, pensininkai, vieniši žmonės, bedarbiai ir net dirbantieji, žmonės su negalia ar turintieji sveikatos problemų. Nerimą kelia, kad vis didesnę skurdo riziką, socialinę atskirtį patiria 18–24 metų jaunimas. 

Taigi gyvenimas Lietuvoje gerėja, bet ne visiems. Ir Lietuva nėra vienintelė tokia Europos Sąjungoje. Skurdas turi daug priežasčių ir vardų, bet vieną liūdną veidą.

Kita vertus, matau didžiules Lietuvos pastangas ir jau priimtus sprendimus, nežiūrint mūsų valstybę ištikusių iššūkių. Į šeimos stiprinimą, skurdo ir atskirties mažinimą, į demografines problemas siekiama žvelgti kompleksiškai. Taip ir turi būti. Šiemet sparčiau didėjo pensijos, padidinti vaiko pinigai, vienkartinė išmoka gimus vaikui, numatomi nauji sprendimai, tarp jų – gerinti žmonių su negalia gyvenimą. 

Iš esmės Lietuva daro tai, apie ką kalbama ir jau minėtoje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl skurdo mažinimo: reikia greitesnių, tikslesnių ir finansais paremtų sprendimų. Įveikti skurdą įmanoma tik bendromis visos Europos Sąjungos ir kiekvienos valstybės narės pastangomis.

Rimantas KAZLAUSKAS

Jau ne kartą dalinausi šia krikš­čioniška malda, tačiau atrodo, kad joje slypi kone vienintelis receptas, kaip neprarasti savitvardos vis labiau beprotiškame pasaulyje: „Viešpatie, suteik kantrybės ir iš­tvermės priimti tai, ko negaliu pakeisti, taip pat išminties atpažinti, kas yra mano valioje...“

Kartais net kyla abejonių, ar pats JAV prezidentas Donaldas Trumpas žino, ką nuspręs po valandos. Panašu, kad jį žavi pati idėja, jog kiekvienas jo pareiškimas gali akimirksniu supurtyti akcijų biržas ar degalų kainas. Ne kartą teko skaityti argumentuotų analizių, kuriose keliama prielaida, jog tokioje nuolatinio neapibrėžtumo aplinkoje turtus gali krautis ne tik rinkos dalyviai, bet ir paties prezidento aplinka. Pakanka vieno pareiškimo apie galimus karinius veiksmus – ir akcijų kainos krenta. Po kiek laiko pasigirsta ramesnis scenarijus – jos vėl šauna į viršų. Tie, kurie sugeba išnaudoti tokius svyravimus, gali uždirbti milžiniškus pelnus.

Vis dėlto JAV prezidentas yra būtent tas veiksnys, kurio mes negalime paveikti. Jei kadaise europiečiai dar turėjo iliuziją, kad gali daryti įtaką JAV sprendimams, šiandien, panašu, tuo abejoja net patys amerikiečiai. Todėl, kalbant apie kylančias degalų kainas ir jų pasekmes, galime imtis tik tų sprendimų, kurie priklauso nuo mūsų pačių.

Vienas iš jų – akcizų mažinimas degalams. Iš pirmo žvilgsnio tai patrauk­lu, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos pusės: valstybės skola dar niekada nebuvo tokia didelė, o ją teks ne tik grąžinti, bet ir mokėti palūkanas. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kas svarbiau: keliais centais pigesni degalai ar pakankamai finansuojamos viešosios paslaugos? Priešingu atveju gali tekti karpyti socialines programas, kurios itin svarbios pažeidžiamiausiems gyventojams.

Akivaizdu, kad paprastų sprendimų šioje situacijoje nėra. Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą, o politikams tenka spręsti ne tai, kas geriausia, bet tai, kas mažiausiai bloga. Ir net pri­ėmus sprendimą, visada atsiras jį kritikuojančių – tokia jau šių neramių laikų realybė.

Šią savaitę Seime vykęs balsavimas dėl Kapčiamiesčio poligono tapo dar vienu patvirtinimu, kad tikros ir vieningai veikiančios valdančiosios koalicijos šiuo metu paprasčiausiai nėra. Kol kalbama apie valdžią – būti kartu dar įmanoma, tačiau vos tik prireikia priimti nepopuliarius sprendimus, patogiausia „nusiplauti rankas“. Pragmatiniu požiūriu galima suprasti ir Remigijaus Žemaitaičio laikyseną, tačiau socialdemokratai, regis, atsitokės nebent po savivaldos rinkimų. 

Panašu, kad jie vis dar viliasi, jog regionų palaikymą užtik­rina atsargumas ir vengimas ryžtingų sprendimų. Ar ši strategija pasiteisins, parodys tik rinkimų rezultatai.

Vis dėlto kalbant apie ateitį, kyla nemažai abejonių – pirmiausia dėl dalykų, kurie nuo mūsų beveik nepriklauso. Pasaulis vis labiau grimzta į chaosą, o istorija dar kartą primena: pradėti karą yra kur kas lengviau nei jį užbaigti. Tuo pat metu vis labiau pasitvirtina ir psichologinė taisyk­lė – pakanka vienam pradėti nepaisyti bendrų normų, ir ilgainiui tai tampa nauja „tvarka“. Jei dar prieš keletą metų raketų smūgiai ar artilerijos atakos prieš kaimynines valstybes atrodė kaip išskirtiniai, šokiruojantys įvykiai, tai šiandien tarpusavio provokacijos vis dažniau tampa kasdienybe.

Žlugo ir iliuzija, jog valstybės yra pasirengusios atremti visas grėsmes, išskyrus nebent branduolinį smūgį. Šiandien matome įvykius, kurie anksčiau būtų sukėlę milžinišką rezonansą – nuo sprogimų iki incidentų strategiškai jautriose vietose – tačiau dabar jie vis dažniau priimami kaip neišvengiama realybė. Tai kelia esminį klausimą: ar tokie įvykiai yra pavienės klaidos, iš kurių galime pasimokyti, ar vis dėlto tai ženklas, kad susiduriame su procesais, kurių kontroliuoti nepajėgiame?

Šiek tiek vilties teikia tai, jog Ukrainos kariai vis dar sėk­mingai priešinasi, o Putinas, tikėtina, šiuo metu neturi pajėgumų imtis platesnio masto veiksmų, apsiribodamas pavienėmis provokacijomis. Kita vertus, kai kurios tarptautinės retorikos kryptys gali veikti priešingai – skatinti agresyvesnį elgesį.

Pozityvu ir tai, kad pagaliau juda karinio poligono klausimas. Realybė paprasta: vienintelis patikimas atgrasymas yra gebėjimas apsiginti ir suduoti atsaką. Tik taip galime išvengti „silpniausios grandies“ etiketės.

Tokioje situacijoje ypač svarbu, jog kiekvienas darytų tai, kas priklauso nuo jo atsakomybės ribų. Politikoje ne mažiau svarbus nei ambicijos yra gebėjimas susitelkti į savo darbą. Todėl, užuot siekus tapti visų sričių ekspertais, politikams kur kas naudingiau būtų nuosekliai spręsti konkrečias problemas ir stiprinti tai, kas iš tiesų yra mūsų valioje.

Andrius NAVICKAS