Šilalės viešojoje bibliotekoje su vaikais ir paaugliais susitikusi rašytoja Ignė Zarambaitė už savo knygas yra įvertinta ne tik „Metų knygos rinkimuose“, bet ir tarptautiniu mastu. Šilalėje vaikams rašytoja papasakojo apie save bei kūrybą, pakvietė suda­lyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Beje, knygų autorė į mūsų miestą atvyko jau ne pirmą kartą – pasak jos, mokiniai čia išsiskiria smalsumu, gebėjimu išgirsti ir drąsiai klausti to, kas įdomu. 

„Metų knygos rinkimuose 2019“ rašytoja laimėjo vaikų knygų kategorijoje už knygą „Stebuklingi senelio batai“, o 2020 m. tapo laimėtoja paauglių knygų kategorijoje už knygą „Juodavandeniai“. Pasak Ignės, rašydama knygas ji stengiasi vadovautis dviem nuostatomis. 

„Pirmas dalykas – istoriją, kurią rašau, turiu matyti vizua­liai ir tada sakytoją bandau perkelti į tą pasaulį. Jeigu to pasaulio nematau, dažniausiai ir vaikams nėra įdomu skaityti. Vadinasi, aš pati ne visiškai į tą pasaulį buvau persikėlusi, pavyzdžiui, galbūt kasdieniai rūpesčiai buvo užgožę. Jeigu kitą dieną skaitydama nejaučiu bepersikelianti į tą pasaulį, tada rašau iš naujo“, – prisipažįsta I. Za­rambaitė. 

Kaip antrą būtiną savo kūrybos aspektą rašytoja išskiria nuoširdumą.

„Nieko nesistengiu kopijuoti, moralizuoti, noriu, jog istorija plauktų natūraliai. Vaikai ir paaugliai tai jaučia, galbūt todėl ir mėgsta mano knygas“, – svarsto rašytoja.

Dažnai galime išgirsti, kad vaikai, jaunimas šiais laikais iš viso mažai skaito, tačiau kūrėja sako, kad, susitikdama su jaunaisiais skaitytojais, pastebi, jog situacija būna įvairi. Ji teigia, kad keičiasi pats rašymo stilius, knygų apimtis, viskas pateikiama dinamiškiau, gal dėl to ir vaikai greičiau randa kelią į knygų pasaulį.

„Mes dažnai akcentuojame skaitymo svarbą, bet pamirštame, kad vaikai yra suaugusiųjų atspindys. Visiems reikia skaityti, tad pavyzdys yra labai svarbu: jeigu vaikai mato skatinančius tėvus, mokytojus, bib­liotekininkus, dažniausiai ir patys susidomi knyga“, – tikina vaikų ir paauglių knygų kūrėja.

Autorė susitikimuose su skaitytojais ne tik pristato savo kūrybą, bet ir veda kūrybines dirbtuves. Šįkart I. Zarambaitė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos trečiokams pristatė savo knygą „Užkampynė“ ir pakvietė juos sukurti Užkampynės gyventojus.

„Vaikams įdomu ne tik kažką sukurti, bet ir pažinti kūrėją, kad, atsivertę knygą, atsimintų, jog, pavyzdžiui, autorius mėgsta karštą šokoladą, sportuoja, muzikuoja. Tokie faktai suartina autorių su skaitytoju. Toks yra ir kūrybinių dirbtuvių tikslas – vaikas pats gali būti kūrėju, įsivaizduoti save iliustruotoju, istorijos pasakotoju“, – tikina I. Zarambaitė. 

Rašytoja rengia įvairiausias kūrybines dirbtuves. Pavyzdžiui, mokiniai yra gaminę kaukus, sapnų gaudyk­les ar net knygų skulptūras iš senų, nurašytų knygų. 

„Dažniausiai kūrybinių dirbtuvių idėjos išsigrynina pagal konkrečias amžiaus grupes, tačiau per dešimt metų jų temas daug kartų keičiau, todėl net pačiai sunku jas visas išvardyti“, – juokiasi rašytoja.

Ignė ne tik rašo knygas jaunimui, bet ir mėgsta užsiimti įvairia kitokia veikla. Pavyzdžiui, gamina lėles, sportuoja, dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

„Pirmiausia savo knygose stengiuosi būti nuoširdi. Dažnai rašau apie herojiškus, geraširdžius, kilnius personažus, kurie daro gerus darbus, kad ir kas nutiktų, jie nenuleidžia rankų ar letenų, eina visuomet pirmyn. Vaikystėje skaitant la­biausiai traukė, įkvėpė nedrąsių, mažų herojų tvirtybė, moralinis stuburas, tos knygos mane augino kaip asmenybę“, – sako knygų kūrėja. 

Ir priduria, jog ypač svarbi jos gyvenimo dalis yra pilietiškumas. 

„Man labai svarbu, kur aš užaugau, upės, kuriose maudžiausi. Neįsivaizduoju, kad galėčiau nieko nedaryti dėl savo šalies. O kadangi suprantu, jog vien kūrybos neužtenka, reikia ir didesnio pasiruošimo, ir to „tvirtesnio stuburo“, įstojau į Šaulių sąjungą,“ – teigia I. Zarambaitė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vokiečių kalbos mo­kytoja metodininkė Kristina Katauskaitė ir pradinio ugdymo vyr. mokytoja Inga Makarė dalyvavo metodinėje-praktinėje konferencijoje „CLILiG praktikoje: patirtys, metodai, mokinių pasiekimai, tikslingas kompetencijų ugdymas ir žvilgsnis į ateitį“. Tai buvo puiki galimybė ne tik susipažinti su naujau­siomis integruoto dalyko ir užsienio kalbos mokymo tenden­cijomis, bet ir praktiškai įvertinti, kaip šie metodai gali būti taikomi kasdienėje ugdymo veikloje.

Konferenciją organizavo Goethe’s institutas Lietuvoje, bend­radarbiaudamas su Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija bei Kauno švietimo inovacijų cent­ru. Jos dalyviams mokytojos ve­dė praktines dirbtuves „Žaliosios inovacijų dirbtuvės: miesto kūrėjai!“ ir pristatė savo CLILiG veiklą 3 klasėje. Konferencijos metu pedagogų komandos iš įvairių Lietuvos mokyklų, kuriose vykdomas projektas „CLILiG –

integruotas vokiečių kalbos ir dalyko mokymas(is) Lietuvoje“, pristatė savo patirtis, dalijosi integruotų pamokų ir programų pavyzdžiais, metodais bei mokinių pasiekimais. Taip pat vyko pamokų simuliacijos, darbas komandose, diskusijos bei teminiai pranešimai, konferencijos dalyvės turėjo unikalią galimybę dalyvauti IDUKM eksperto iš Kelno (Vokietija), dvikalbio ugdymo mokytojo Maiko Böingo vedamose dirbtuvėse.

Konferencijos metu aptarti pavyzdžiai ir kolegų patirtys leido pamatyti, kaip CLILiG metodika skatina mokinių aktyvumą, kritinį mąstymą bei didina mokymosi motyvaciją. Įgytos žinios ir praktiniai įrankiai bus pritaikomi pamokose, siekiant įvairesnio ir patrauklesnio ugdymo proceso. Tai ypač svarbu šiandien, kai didelis dėmesys skiriamas kompetencijų ugdymui, integruotam mokymui ir mokinių gebėjimui žinias taikyti praktiškai. Todėl labai džiaugiamės suteikta galimybe dalyvauti konferencijoje ir pasisemti naujų idėjų.

Kristina KATAUSKAITĖ

Inga MAKARĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos

AUTORIŲ archyvo nuotr.

Būsime atviri – jei ne jūsų klausimai, už kurių nemigo naktimis švyti nerimo baubas, galėtume džiaug­tis pavasario saule ir smagiai gaivinančio, jau šilto vėjo glamone. Bet mes įpratę dirbti be poilsio dienų, todėl kuo paprasčiau sudėliosime, kaip vertiname karą Irane, kas dėl jo šiuo metu vyksta Rasiejoje, ko tikėtis iš Kremliaus, o svar­biausia – kas ir kada mus užpuls. Jau užpuolė.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

1. Užsakovas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

2. Užsakovą kontroliuojantis subjektas: 

Europos Parlamentas

Rue Wiertz 60, , B-1047 Bruxelles

3. Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

4. Laikotarpis, kurį politinės reklamos skelbimą numatoma publikuoti, pateikti ar platinti:

Publikavimo datos laikraščiuose bei portale: 2026 03 31

5. Kitų išmokų, kurias politinės reklamos paslaugų teikėjai gavo už politinės reklamos skelbimą, bendros sumos ir bendra vertė:

240,62 Eur

6. Informacija apie politinės reklamos paslaugų teikėjų gautų sumų ir kitų išmokų kilmę:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

7. Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su:

Susijęs su darbu Europos Parlamente

8. [Tinklalapio saitas (-ai) į oficialią informaciją apie dalyvavimo rinkimuose ar referendume, su kuriuo (-iais) politinės reklamos skelbimas yra susijęs, sąlygas.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/partnerio-turinys/7326-skaidrumo-pranesimas-2026-03-31 

9. [Nuorodos į Europos internetinės politinės reklamos skelbimų saugyklą.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/politika/7332-vilija-blinkeviciute-skurdas-turi-daug-priezasciu-bet-viena-liudna-veida 

Minint Tarptautinę teatro dieną įteikti tradiciniai uostamiesčio teatro kūrėjų apdovanojimai „Padėkos kaukė“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras džiaugiasi ir didžiuojasi, kad „Metų režisiere“ tapo Rūta Bunikytė, kuri šio pripažinimo sulaukė už Timo Minchino miuziklo „Matilda“ (pagal Roaldo Dahlio knygą) režisūrą.

Džiugu, kad ir šiuose apdovanojimuose pastebėti ir kiti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjai. „Metų režisieriaus vardui nominuota ir choreografė Daria Verovka (Silvijos Miliūnaitės šokio spektaklis „Panama labai graži“), į „Metų aktoriaus“ titulą pretendavo Tadas Jakas, sukūręs ypač įtaigią mokyklos direktorę panelę Agatą Trančbul miuzikle „Matilda“.

Rūta Bunikytė Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo dramos režisūros bakalauro (2005) ir magistro (2007) diplomus. 2007–2012 m. dirbo režisieriaus padėjėja Klaipėdos lėlių teatre, nuo 2012 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus asistentė.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo vodevilį „Sveikas, Čarli“ (2012), muzikinę pasaką vaikams „Verpalų pasakos“ (2012), teatralizuotą miuziklų reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ (2012), spektaklius „Varnas“ (2013), „Romeo ir Džuljeta“ (2013–2014), muzikinę pasaką vaikams „Tinginėlių kaimas“ (2014), I. Kálmáno operetę „Misteris X“ (2014), teatralizuotus koncertus „The Beatles Show“ (2014), „Broadway.lt“ (2015), F. Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“ (2016), J. Kanderio miuziklą „Čikaga“ (2017), teatralizuotą Eduardo Balsio dainų programą „Aš – senas jūrininkas“ (2019) ir vienaveiksmių operų diptiką „Vivat kava!“ (2020), J. Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“ (2020), teatralizuotą Arvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“, skirtos Klaipėdos įkūrimo 770-mečiui, premjerą (2022), teatralizuotą koncertinę programą „A la luna“ IV tarptautiniame Klaipėdos festivalyje (2024), teatralizuotą reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ (2024), miuziklą „Matilda“ (2025), mono operą „Prima Donna“ .

Režisavo spektaklius bei tarpdisciplininio meno projektus Vilniaus „Menų spaustuvėje“, Klaipėdos Pilies teatre ir savo pačios įkurtoje VšĮ „Memelio teatras“. Klaipėdos lėlių teatre pastatė kaukių ir lėlių spektaklių vaikams ciklą „Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną“ (2008–2009). Kauno valstybiniame muzikiniame teatre režisavo operetę „Silva“ (2019). Alytaus miesto teatre pagal savo pačios scenarijų pastatė judesio spektaklį „Fikcija made in social media“ (2023). Dirbo režisiere tarptautiniuose projektuose „The strangest dream“ (2008, „Risor International Performance Project“, Risoras, Norvegija), „The Raven“ (2013, South Baltic Academy of Independent Theatre). Bendradarbiaudama su Bencha teatru (Nyderlandai) ir Ingos Briazkalovaitės šokių mokykla CODA, režisavo vertikalaus šokio projektus „Kalbantis Bokštas“ (2017), „Giedanti Vydūno upė“ (2018), „Kūrėjo kodas“ (2020), „Tempo“ (Nyderlandai, 2022), „Kambarys“ (2023).

Dirbo pasirodymų režisiere LRT projekte „Delfinai ir žvaigždės“ (2015–2016). Režisavo Lietuvos jūrų muziejaus renginius „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją“ (2018), „Sniego karalienė“ (2019), „Su jūra mes didesni“ (2024). Buvo daugelio teatralizuotų renginių Klaipėdos mieste režisierė.

Keturiskart buvo nominuota Klaipėdos miesto teatralų apdovanojimams „Padėkos kaukė“: 2007 m. už dramos spektaklį „Ne aš“ Klaipėdos Pilies teatre (nominacija „Metų debiutas“), 2016 m. už miuziklą „Boni ir Klaidas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (nominacija „Metų spektaklis“), 2019 m. už spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“ (nominacija „Metų šokio projektas“), 2024 m. už vertikalaus šokio performansą „Kambarys“ (nominacija „Metų režisierius (-ė)“. Su vertikalaus šokio performanso „Kambarys“ kūrybine komanda pelnė „Padėkos kaukės“ sruogą už išskirtinumą, inovatyvumą ir žaismingumą. 2022 m. pelnė KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ (nominacija „Metų iššūkis“) už sugrįžusį ir Lietuvos publiką pavergusį miuziklą „Čikagą“.

KVMT inform.

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrybinę kryptį ir iššūkius kalbamės su baleto trupės šokėju, choreografu ir pedagogu Mantu Ūsu, kuris yra ir teatro Meno tarybos narys. Ilgametę scenos patirtį sukaupęs artistas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kokią reikšmę kūrybiniam procesui turi bendradarbiavimas, profesinis augimas ir atvirumas naujovėms. Taip pat jis pasakoja kokius spektaklius rekomenduotų pamatyti teatro žiūrovams.

Įvardinkite Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stiprybes ir kas jį išskiria iš kitų teatrų?

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, mano manymu, yra „eksperimentinis“ teatras, novatoriškas. Nesakau, kad tai vienintelis teatras Lietuvoje, kuris ieško naujovių, bet, manau, mes sau leidžiam labiau išeiti už kanonų ribų, nei kiti didieji teatrai. Žinoma, pasitaiko klaidų, bet juk menas ir yra klaidos, ir tik menininkas nusprendžia, kurias klaidas rodyti. Man tai ir stiprybė, ir unikalumas.

Kokias teatro sritis reikėtų tobulinti ir kokius sprendimus ar iniciatyvas tam siūlytumėte?

Teatras toks organizmas, kad visada yra kur tobulėti. Todėl sunku įvardinti ką konkretaus reikia tobulinti, nes tai jau vyksta visose teatro srityse. Sakyčiau, kad kiekvienam svarbu tobulėti individualiai – kaip savo srities profesionalui ir, žinoma, kaip žmogui. Todėl visos iniciatyvos ir sprendimai, kurie gali prie to prisidėti, yra sveikintini ir laukiami: nuo tvarumo sprendimų teatro pastate iki naujos šokio dangos baleto studijoje. Asmeniškai, kaip baleto trupės šokėjas, negaliu prisiminti geresnių darbo sąlygų nei dabar.

Su kokiais iššūkiais susiduriate teatro choreografijos, šokio atlikimo srityje ir kaip juos, Jūsų manymu, galima įveikti?

Baigdamas savo septynioliktąjį sezoną supratau, koks svarbus yra spektaklio statymo laikas. Ne kartą savo karjeroje teko kūrybinį procesą labiau iškentėti nei juo mėgautis, o tada artistams atsiranda dvigubas iššūkis – nesinešti tos patirties į sceną. Malonus ir konstruktyvus kūrybinis spektaklio procesas visada greičiau bus siekiamybė, tad šiame kontekste labai svarbūs yra kūrėjai, puikiai valdantys šį laikotarpį ir neatsinešantys blogų emocijų ar įpročių į studiją, o vėliau ir į sceną. Patikėkite manimi – esant geram kūrybiniam procesui gerokai padidėja tikimybė sukurti gerą spektaklį, kuris patiks ne tik artistams, bet ir žiūrovams.

Kaip savo patirtį profesionalaus šokėjo, choreografo ir pedagogo darbe panaudojate Meno taryboje?

Vertinant ir siūlant idėjas man svarbiausia išlikti kuo objektyvesniam, nes nemanau, kad tai yra erdvė, kur mano asmeninis skonis turėtų turėti lemiamą balsą. Žinoma, šimtu procentų to pasiekti nepavyksta, nes žiūrovai taip pat diktuoja savo poreikius, todėl, manau, turime susitikti per vidurį. Tą balansą pasiekti visada yra sudėtinga. Kol kas, kai jaučiu poreikį, išsakau savo argumentuotą nuomonę, tačiau dažniausiai pritariu teatro krypčiai, nes ji neprieštarauja mano, kaip profesionalo, požiūriui.

Ar dažnai lankotės teatro pastatymuose kaip svečias, ir kokius spektaklius rekomenduotumėte pamatyti savo kolegoms ar pažįstamiems?

Yra toks vidinis juokelis, kad aš nesirenku, kur ir ką pamatyti, nes dažniausiai arba pats esu scenoje, arba turiu repetuoti tuo metu, kai kiti kolegos rodo spektaklį. Vis dėlto su metais vis dažniau pavyksta pamatyti spektaklį kaip žiūrovui, su kuriuo nesu tiesiogiai susijęs. Nors jau porą metų esu tėtis, o tai gerokai sutrumpino mano laisvalaikį, vis tiek stengiuosi rasti tam laiko.

Visiems rekomenduoju lankytis teatre kuo dažniau, jei tik leidžia galimybės, ypač kolegoms – tai padeda praturtinti profesinį akiratį. Mano asmeniniam skoniui labai tinka spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, miuziklai „Smuikininkas ant stogo“, „Matilda“, o baletas „Eglė žalčių karalienė“ man yra tiesiog labai svarbus.

Kokia kryptimi artimiausiu metu galėtų augti KVMT baleto trupė?

Juokaudamas atsakyčiau – į viršų. Tačiau šokėjo profesijoje augimas yra neišvengiamas: tiek individualus, tiek kolektyvinis. Ne veltui kiekvienas rytas prasideda nuo baleto pamokos – ji skirta ne tik paruošti kūną dienos darbui, bet ir nuosekliai jį lavinti ateičiai, nes niekada nežinome, kokių iššūkių pareikalaus choreografas statydamas naują spektaklį.

Kadangi mūsų trupė yra ganėtinai jauna, manau, labiausiai jai dar trūksta sceninės brandos. O ši ateina tik su laiku ir patirtimi. Greičiausias būdas ją ugdyti – kuo dažniau būti scenoje, pasirodyti žiūrovams ir kaupti gyvą sceninę patirtį.

KVMT ypač laukiami choreografai, turintys aiškią stilistiką, novatoriški ir nebijantys rizikuoti. Taip pat svarbu, kad jie keltų iššūkius šokėjams ir skatintų nuolat tobulėti.

Ko šiandien labiausiai reikia jauniems baleto artistams, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras jiems būtų patrauklus?

Dažniausiai šokėjams tiesiog reikia šokti – skamba banaliai, tačiau tai yra esmė. Didelę reikšmę turi repertuaras ir kūrėjai, su kuriais tenka dirbti, nes būtent jie lemia profesinį augimą ir įkvėpimą.

Žinoma, svarbios ir geros darbo sąlygos. Vis dėlto tokie dalykai kaip nauja šokio danga motyvuoja tik pirmąsias savaites – vėliau tai tampa kasdienybe. Kur kas didesnę reikšmę ilgainiui įgauna kolektyvas. Man asmeniškai labai svarbūs žmonės, su kuriais tenka kartu dirbti, prakaituoti, įveikti fizinius iššūkius ir dalintis patirtimis.

Geras mikroklimatas trupėje leidžia lengviau atsiduoti savo amatui ir padeda siekti geriausios savo versijos.

Žaneta SKERSYTĖ

Ilgametis kolega iš Lietuvos radijo per veteranų eterio žurnalistų ir inžinierių apdovanojimų ceremoniją Telecentre (Kultūros ministrės padėkos raštas bei prizas buvo įteikti ir man) pertraukėlės metu tarstelėjo: ką ten Iranas, ką ten Kuba ar koks Hormūzas! Panagrinėk, kas dedasi Lietuvoje...

O kodėl gi ne? Štai didžiulį „kipišą“ sukėlė dar vienas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko (VKI) Audriaus Valotkos akibrokštas, esą žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, seni, tradiciniai. 

„Atsidarykite Tautinių mažumų departamento puslapį ir suraskite, kaip vadinasi jų tautinė bendrija. Jie patys savo bendriją yra pavadinę „Čigonų laužas“, – pareiškė jis.

Lyg tyčia šiandien, kai į rankas skaitytojas paims šį laikraštį, yra pažymima Tarptautinė tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus diena. Tiesa, Jungtinių Tautų asamblėja 1980 m. ją paskelbė pagerbdama už raginimus kareiviams nežudyti krikščionių prie altoriaus nušauto San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Romero (Óscar Romero) atminimą. 

O Lietuvoje nutiko dar du ekscesai. Kovo 11-ąją ant vieno Vilniaus viaduko pasirodė nuorodą į sostinės centrą uždengęs plakatas su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Gi vienas jaunas, bet itin aktyvus docentas iš Vilniaus universiteto jį nuplėšė ir dar susipešė su plakato kėlėjais.

Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali atrodyti kaip kaimo muštynės per gausiai alkoholiu laistomas vestuves. Tačiau šie įvykiai sukėlė nemažą ažiotažą, į kurį įsijungė ir teisėsaugos organai, ir net Kultūros ministerija su įvairiais specialistais, politikais bei žmogaus teisių gynėjais. Klausimas: ar verta dėl to laužyti tiek iečių? Ir kuo čia dėtos žmogaus teisės?

Šiaip jau VKI vadovui priminčiau priesaką „Santūrumas vyrą puošia“. Arba – seną, dar Smetonos laikų karei­višką šūkį, kuris kabėjo ant sienos mano tėvo namuose: „Darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylime“. A. Valotka – patyręs, gerbiamas filologas, nuosekliai ginantis lietuvių kalbą nuo įvairiausių jos „graužikų“. Pritariu vieno buvusio sąjūdiečio pastabai: jeigu valdžios viršūnėse nebūtų tokio žmogaus, mes greit paskęstume savo kalbos šiukšlėse... 

Specialistai sako, kad svarbu, kokią prasmę įdedame į žodžius ar net kokia intonacija ar veido išraiška juos sakome. Svarbu neperžengti padorumo ir tolerancijos normų, nepasiduoti žodinėms provokacijoms. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį į ploną ribą tarp šių išraiškos būdų ir pateikia „ribinį“ atvejį. Šiauliuose įkurto Romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė portalui LRT. lt sakė, jog Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas romus esą žeidžia. A. Valotka atkirto gana šiurkščiai: „Čigonai neturi reguliuoti lietuvių kalbos“... Tad kas čia peržengia tą ribą?

Šūkis ant viaduko subtilesnis. Galima ginčytis, ką jis reiškia: ar yra rasistinis ir ekstremistinis, kaip tvirtina jį nuplėšęs jaunas mokslininkas, ar patriotinis ir labai savalaikis? Juk užplūdus Lietuvą visokio plauko rusakalbiams ir mel­džiantis angliškiems užrašams bei pavadinimams, lietuviškumo troškulys jau nereiškia pliko ir vulgaraus nacionalizmo, kurį bjauriu trumpiniu „nacizmas“ taip mėgsta prikišti agresorius iš Rytų. 

Šiandien tai greičiau skamba kaip raginimas prioritetu laikyti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį savitumą. Kas kita, jei šūkyje būtų įterptas žodelis „tik“. Mano nuomone, šiandien nebent visiškas nesusipratėlis ir marginalas, turintis rasistinių kėslų ar atsiųstas kitų tarnybų, viešai gali kelti atvirai visuomenę provokuojančius šūkius. Žmonės „ant tilto“ niekur nesislėpė ir, tikėkimės, savo iššūkiui suteikė atviro reikalavimo stiprinti lietuvybę, apsivalant nuo valstybei kenkiančių apraiškų, atspalvį. Sutikime, jog šis laikotarpis reikalauja didžiulio apsivalymo. O kokią konotaciją (papildomą, šalutinę žodžio reikšmę, apimančią emocinius, vertinamuosius ar stilistinius atspalvius – cituoju žinyną) tam suteikia koks nors neapsiplunksnavęs veikėjas ar „idėjų istorikas“, nesvarbu, sėdi jis miesto taryboje ar Seime, tai yra jo problema. 

Labai suprantamai šį šūkį paaiškino Seimo narys Vytautas Sinica: „Jei aš vartočiau tą šūkį, jis būtų nukreiptas prieš migraciją, kad Lietuva netaptų multikultūrine. Mes norime, jog Lietuva liktų lietuviška. Ir šia prasme čia nematau jokio ekstremizmo...“

Taigi du tokie, iš pirmo žvilgsnio neryškūs, antraeiliai geopolitinių įvykių kontekste nutikimai rodo, kokie mes esame jautrūs ir pažeidžiami, kaip skirtingai suprantame žmogaus teises. O išbalansuota, suskaldyta visuomenė tampa puikia dirva veistis valstybę griaunančioms jėgoms. 

Jeigu būčiau koks mesijas, mielai dalinčiau patarimus: valdžios žmonės turi būti santūresni savo vertinimuose, nors santūrumas šiandien, kaip matome, dažnai siejasi su abejingumu ir neveiklumu. Kita vertus, tolerancija negali būti beribė, nes tuomet ateis metas, kai Lietuvos nebeliks.

Tačiau daug pavojingesnis už neapgalvotus „ribinius“ poelgius yra mūsų abejingumas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Vasarį baigėsi dar vienas Šilalės savivaldybės administracijos darbuotojų vertinimas. Didelių aistrų dėl jo šįkart nekilo – sutapimas ar ne, bet, artėjant kitų metų savivaldos rinkimams, net 98 proc. darbuotojų buvo įvertinti kaip viršiję lūkesčius. Galima ironizuoti, jog skaičiai primena sovietmetį, nors net rajono mero Tado Bartkaus tiesioginės sesijos metu socialiniame tinkle skambėjo priekaištai galimai nekompetentingiems savi­valdybės specialistams ir bu­vo prašoma atkreipti dėmesį į bend­ravimo su klientais etiką.

Daiva BARTKIENĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Demografiniai pokyčiai Baltijos šalyse šiandien tyliai perbraižo ekonomikos ateitį. Mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir vėliau priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai keičia ne tik visuomenės struktūrą, bet ir darbo rinką, vartojimą bei finansų sistemą. Lietuvoje visuomenė sensta beveik dvigubai greičiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, o iki 2050 m. ji gali tapti viena vy­riausių Europoje. Ar mūsų ekonomika tam pasiruošusi?

Rūta EŽERSKIENĖ

„Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė

„Citadele“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22