Senstant visuomenei, kyla daugybė prob­lemų, apie kurias anksčiau daugelis ne­bū­tume net pagalvoję. Senelių globos na­muo­se, slaugos ligoninėse ir hospisuo­se, kur gyvena nepagydomai sergantys žmo­nės, surašytos eilės keliems metams į priekį. Ligonių arti­miesiems tenka rinktis – mesti darbą ir atsisakyti savo gyvenimo ar ieš­koti prieglaudos „pas bobutę kaime“. Ta­­čiau tyras oras, gamtos apsuptis ir ža­damas namų jausmas, ligonio arti­mie­siems kainuojantis ne mažiau nei senelių glo­bos namuose, ne visada garantuoja ko­kybiškas paslaugas.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

AUTORIŲ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Prieš savaitę Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija iškilmingai paminėjo 90-ies metų sukaktį. Šis gražus nuei­tas kelias liudija apie ilgametes gimnazijos tradicijas, bend­ruomenės stiprybę bei per dešimtmečius sukauptą patirtį. 

Šventė prasidėjo iškilmingo­mis Šv. Mišiomis bažnyčioje, kur susirinkusi gimnazijos bend­ruomenė prisiminė mokytojus, mokinius, visus tuos, kurių kasdienis darbas, rūpestis ir meilė mokyklai kūrė tai, kuo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija yra šiandien. Maldose ir giesmėse tvyrojo ypatinga bendrystė – tarsi tylus priminimas, jog mokykla pirmiausia yra žmonės, jų ryšys, perduodamos vertybės ir kartu nueitas kelias.

Iš bažnyčios į miestelį išsiliejo gyva, spalvinga eisena. Jos priekyje žingsniavo šokėjos, eiseną lydėjo Šilalės meno mokyk­los orkestro muzika, suteikusi šventei iškilmingumo ir jaukaus džiugesio. 

Sugrįžus į gimnaziją, koridoriai ir klasės prisipildė balsų, šypsenų bei prisiminimų. Buvę mokiniai su nostalgija pravėrė kadaise pažįstamų kabinetų duris, dalijosi istorijomis iš mokyklinių metų, o dabartiniai moki­niai ir svečiai smalsiai apžiūrinėjo atnaujintas erd­ves, mokyklos muziejų. 

Vidudienį gimnazijos ak­tų salėje skambėjo muzi­ka, netrūko šiltų žodžių ir nuoširdžių sveikinimų. Gimnaziją sveikino Šilalės rajono mokyklų vadovai, buvę mokiniai, mokytojai, seniūnas, rajono meras ir kiti svečiai. Ypatingu šventės akcentu tapo kvėdarniškio Giedriaus Žvirb­lio sukurtas filmas apie Kvėdarnos gimnaziją. Jautriai ir šiltai pasakojama istorija priminė, kiek daug vei­dų, likimų ir mažų kasdienių akimirkų sudaro didelę mokyklos gyvenimo knygą.

Po oficialiosios dalies gimnazijos kiemelyje visų laukė gimtadienio tortas, o šventinę nuotaiką dar labiau sustiprino buvusių mokinių Pauliaus Skurdelio ir Manto Toleikio koncertas, sukvietęs visus pabūti kartu dar ilgiau.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 90-me­čio jubiliejus tapo ne tik gražia švente, bet ir prasmingu sustojimu prisiminti nueitą kelią. 

Jurgita SKURDELIENĖ 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Edilijos NAGYTĖS ir Evos DZENOVAGYTĖS nuotr.

Kaune vykusiose 12-osiose projekto „Jaunimas gali/Youth Can“ finalinės žaidynėse komandos varžėsi sportinėse rungtyse, kūrė įvairias taktikas, mokėsi veikti kartu bei prisiimti atsakomybę už bendrą rezultatą. Už šiame projekte sėkmingai įgyvendintus iššū­kius bei veiklas 3-ioji vieta ir picų vakarėlis atiteko pajūriškių komandai „Jaunimas gali“.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda, kurios  veiklų trenerė – socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė, o komandos kapitonė – IIg klasės mokinė Guoda Krauzaitė, šiame projekte dalyvauja pirmus metus. „Jaunimas gali/Youth Can“ – tai iniciatyva, suburianti jaunuolius aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, suteikianti erdvę tobulėti, įgyti patirties, ugdyti socialinius įgūdžius, pasitikėjimą savimi, tapti pozityviais pokyčių kūrėjais bei atrasti naujas galimybes. Jaunimas kviečiamas dalyvauti įvairiuose ugdymo renginiuose: nuo lyderystės, komandinio darbo iki emocinės sveikatos bei kūrybiškumo lavinimo, gali išbandyti jėgas meninėje veikloje, medijų kūryboje ar inovatyviuose projektuose. Įgyvendinami ir tarptautiniai mainai – projektas suteikia galimybę pažinti kitų šalių kultūras, bendradarbiauti su bendraamžiais iš Europos, keistis patirtimi bei idėjomis, vyksta diskusijos ir forumai, jauni žmonės kviečiami išsakyti savo nuomonę aktualiais klausimais, bendradarbiauti spren­džiant bendruomenės iššūkius. O Pajūrio gimnazistai įrodė, kad jie tikrai gali daug! 

Už galimybę įsitraukti į projektą „Jaunimas gali / Youth Can“ ir dalyvauti jo veiklose dėkojame projekto koordinatoriams Arminui Vareikai ir Emilijai Greviškytei bei Kazickų šeimai – šios programos  steigėjams bei rėmėjams, taip pat Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracijai. 

Jurgita RUMŠIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Šiandien visose penkiose rajono gimnazijose aidi Paskutinis skambutis. Šilalės suaugusiųjų mokykloje ši šventė vyko trečiadienį. 

Kaltinėnuose, Laukuvoje, Pajūryje, Kvėdarnoje Paskutinio skambu­čio šventė – vienintelė iškilmin­ga proga, užbaigiant 12 metų trukusį kelią – švęsti išleistuves planuoja tik miesto gimnazistai. 

Linkėdami abiturientams atrasti savo vietą gyvenime, turėti tiks­lų ir jų siekti, gimnazijų vadovai kalba ir apie skaudulius. Labiausiai apčiuopiamas – mokinių skaičiaus mažėjimas, paliekantis mažąsias gimnazijas ant išlikimo ribos.

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo” archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Išgirdusi Putino nurodymą surengti keršto ataką Kyjivui, pasiunčiant raketą „Orešnik“, JAV ambasada išplatino pranešimą tautiečiams: visi Ukrainoje esantys JAV piliečiai paraginti, išgirdus informaciją apie oro pavojų, skubiai leistis į slėptuves. Panašų kreipimąsi į savo tėvynainius išsakė ir Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis. Ir nors nei jis, nei JAV ambasada nepaminėjo atominės bombos, karo ekspertai apie tai užsiminė. Mat „Orešnikas“ yra greičiausia Rusijos sukurta raketa, o dalis jų turi kovinius branduolinius užtaisus, todėl buvo spėjama, jog, įstrigus puolimui ir Ukrainai ėmus naikinti Rusijos naftos gamyklas, Maskva gali Kyjivą „paauklėti“ branduoline bomba. 

To išvengta – Maskvos pasiųstas „Orešnik“ buvo be branduolinės galvutės ir sprogo ne Kyjive, o už 90 kilometrų nuo jo esančioje Bila Cerkvėje. Kadangi raketa pataikė į garažų kooperatyvą ir didelių sugriovimų nepadarė, tapo aišku, jog grasinimas panaudoti branduolinį ginklą buvo siekis sukelti paniką.

Visgi naktis iš praėjusio šeštadienio į sekmadienį Kyjivo gyventojams įsimins ilgam dėl rekordinio raketų antskrydžio. Aš asmeniškai tų įvykių nepamiršiu visą gyvenimą, nes dauguma sprogimų vyko cent­riniame Ševčenkos mikrorajone, kuriame gyvenu, o keliolika raketų ir dronų sprogo vos už puskilometrio nuo mano langų. Juos teko laikyti visą naktį pravirus, jog sprogimo banga neįgrūstų į butą jų su visais rėmais. Jei langai yra praviri, per sprogimą subyra tik stik­lai.

Tą naktį okupantai paleido virš 600 dronų ir kone 100 raketų, lekiančių skirtingais greičiais ir vis kitaip manevruojančių. Dauguma jų taikėsi į Kyjivo statinius, o sprogimai sostinėje dundėjo keturias valandas – nuo pusės pirmos nakties iki pusės penkių ryto, gaisrai kilo net aštuoniuose iš dešimties sostinės mikrorajonų. 

Didžiausi sugriovimai buvo netoli, vos už pusės kilomet­ro nuo mano namų esančioje metro stotelėje „Lukjanivka“. Raketos sunaikino ir šešių aukštų prekybos centrą „Kvad­ratas“, trijų aukštų buitinių paslaugų centrą, turgaus paviljonus, banką, vaistinę, kirpyklą, kavines, parduotuves ir įmonių biurus. Prie metro nuvykau apie penktą ryto, vos pasibaigus komendanto valandai, kuri Kyjive prasideda vidurnaktį. Iki tol beveik tiek pat laiko praleidau vonios kambaryje, nes netoliese nėra slėptuvės. Per oro atakas rekomenduojama slėptis vonioje, tikintis, jog vidinės pertvaros ir išorinė namo siena suteiks bent šiek tiek didesnę apsaugą. Gyvenu viršutiniame, aštuntame, aukšte, o tokie butai laikomi itin pavojingais, nes, numušus raketą ar droną, jų nuolaužos dažnai krenta ant stogų ir sprogsta. Laimei, šįkart taip nenutiko, nors, prisipažinsiu, kad bent šiek tiek nurimčiau, išgėriau ir valerijono, ir gudobelės lašų...

Ryte nuskubėjęs ten, iš kur kilo didžiausi dūmai, pamačiau liepsnojančius parduotuvių ir turgelio pastatus. Vaizdas spaudė širdį – čia lankydavausi beveik kasdien, turėjau pamėgtų vietų, sveikindavausi su prekeiviais. Dar skaudžiau pasidarė išgirdus jaunos merginos klyksmą ir raudą. Ją apkabinusi jos bičiulė Olga paaiškino, jog 26-erių Lena vos prieš dvi savaites buvo nusipirkusi paviljoną turguje. Tam ji skolinosi pinigų iš draugų ir giminaičių, pasiėmė kreditą, susivežė prekes ir įrangą. Tačiau viskas akimirksniu virto pelenais, o šoką patyrusi mergina nebegalėjo suvaldyti isterijos.

Graudulį sukėlė ir pokalbis su 9-mečiu Jareku, kuris į degantį prekybos centrą ir turgų žiūrėjo apsikabinęs didžiulį pliušinį meškiną. Berniukas pasakojo, jog visą naktį su tėvais ir broliu praleido metro požemiuose, o mylimą žaislą pasiėmė todėl, kad šis bijo likti vienas namuose per sprogimus... Be to, apkabinęs meškiną jis greičiau užmiega. Vaikas su ašaromis akyse stebėjo liepsnas ir sakė, kad turgelis nuo mažens buvo jo ir mamos mėgstama apsipirkimų bei pasivaikščiojimų vieta.

„Turguje dirbau 22 metus – iš pradžių kaip samdoma pardavėja, vėliau su vyru išsipirkome patalpas. Pastaruoju metu turėjome keturis paviljonus, į kuriuos sudėjome visas santaupas ir savo darbą, o dabar viską praradome. Verkiau visą naktį, bet ryte supratau, kad svarbiausia, jog abu likome gyvi. Mūsų kariai fronte iškenčia kur kas daugiau. Atsitiesime ir mes. Išgyvensime“, – sakė Darina Srebcova.

Moters optimizmas trumpam praskaidrino slogią nuotaiką, tačiau ją temdė žinios, kad per ataką Kyjive žuvo du žmonės, beveik 100 buvo sužeisti. Nukentėjo ir nemažai istorinių paminklų bei muziejų, smūgiai buvo suduoti strateginiams bei kariniams objektams, tačiau informacija apie galimas aukas ten neviešinama.

Maskva šią ataką aiškina kaip atsaką į neva dieną anksčiau ukrainiečių surengtą dronų smūgį Rusijos okupuotame Luhansko regione. Nors Kyjivas skelbė atakavęs studentų bend­rabutyje įsikūrusią Rusijos karinę vadavietę, tačiau Maskva tvirtina, jog bendrabutyje neva gyveno studentai ir esą žuvo daugiau nei 20 civilių. Kas šiuo atveju sako tiesą, tikriausiai paaiškės tik po karo. Tačiau prie gaisravietės stovėję kyjiviečiai savo nuomonės nekeičia: jų teigimu, Rusija nuolat atakuoja civilius objektus Ukrainoje be jokios priežasties, todėl kasdien žūsta su karu nesusiję žmonės. Pavyzdžiui, prieš dieną per Rusijos dronų ataką Sumuose, smogus laidotuvių procesijai, nuo sužalojimų žuvo du žmonės, dar keliolika buvo sužeisti...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) pristatys VI-ąjį Klaipėdos festivalį – vieną ryškiausių vasaros scenos menų įvykių Vakarų Lietuvoje. Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms dedikuotas šių metų festivalis kvies publiką patirti muziką ir šokį naujai atrandant Klaipėdos erdves.

Per penkerius metus Klaipėdos festivalis tapo svarbia klasikinės muzikos ir šokio platforma, pristatančia aukščiausios meninės vertės kūrinius, tarptautinius atlikėjus ir išskirtinius sceninius projektus. Po kelių sezonų istoriniame Klaipėdos elinge festivalis tęsia kryptį atverti miestą kultūrai – šiemet renginiai vyks ne tik modernioje KVMT salėje „Jūra“, bet ir Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme.

„Klaipėdos festivalis šiandien jau yra ne tik profesionalaus scenos meno renginių ciklas, bet ir miesto kultūrinės tapatybės dalis. Festivalio programoje susijungia užsienio ir Lietuvos kūrėjai, istorinė atmintis ir šiuolaikinė muzikinio teatro kalba. Šių metų programa formuojama iš kelių žanrų renginių: teatralizuoto oratorijos atlikimo, šokio spektaklių premjeros, festivalio svečio pasirodymo, įspūdingo teatro simfoninį orkestrą ir keturis Klaipėdos regiono chorus apjungiančio koncerto, kuriame miesto bendruomenę apsilankyti kviesime nemokamai“, – pasakoja KVMT vadovė Goda Giedraitytė.

Festivalio atidarymui – teatralizuotas J. Haydno „Pasaulio sutvėrimas“

Festivalio atidarymui rugpjūčio 13 ir 14 dienomis pasirinkta monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ – vienas garsiausių vėlyvojo klasicizmo muzikos kūrinių, neatsitiktinai tapęs VI-ojo Klaipėdos festivalio programos ašimi. Dedikuodamas festivalį Karalienės Luizės metams, KVMT ieškojo kūrinių, galinčių atspindėti laikmečio dvasią ir turinčių istorinių sąsajų su pačia valdove. Pasakojama, kad 1802 metais Berlyne išgirdusi šią oratoriją Karalienė Luizė liko giliai sujaudinta muzikos, tad kompozitoriui padovanojo žiedą, o kūrėjas jai klavyrą.

1798 metais sukurta oratorija pagal Johno Miltono poemą „Prarastasis rojus“ laikoma vienu brandžiausių J. Haydno kūrinių. Muzikologai ją dažnai vadina „garsų tapyba“ – partitūroje klausytojas gali išgirsti ir riaumojančius žvėris, ir paukščių balsus, o legendinis epizodas „Tebūnie šviesa“ tampa vienu įspūdingiausių nušvitimo momentų visoje klasikinės muzikos istorijoje. Kūrinys svarbus ir Lietuvos muzikinei kultūrai – tai vienas pirmųjų oratorinio žanro opusų, atliktų Lietuvos istorijoje.

Skirtingai nei įprasti koncertiniai šio kūrinio atlikimai, KVMT publiką pakvies į teatralizuotą oratorijos versiją. Salėje „Jūra“ muzika susilies su šviesų dramaturgija ir vizualinėmis projekcijomis, o po festivalio kūrinys papildys teatro repertuarą. Pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, režisūrinius sprendinius kurs Rūta Bunikytė, sceninę atmosferą formuos šviesų magas Arvydas Buinauskas (ABLight) ir projekcijų dailininkas Linartas Urniežis.

Oratorijos intriga taps ir pasakotojo linija – arkangelo Urielio partija. Įprastai atliekama tenoro, Klaipėdos festivalio pastatyme ji bus patikėta aktoriui Dariui Meškauskui, kuris pasaulio sutvėrimo istoriją žiūrovams pasakos lietuviškai.

Scenoje pasirodys pasaulio scenas užkariavęs klaipėdietis Almas Švilpa ir KVMT teatro solistai: Rita Petrauskaitė, Giedrius Gečys, Vilius Trakys ir Judita Butkytė. O taip pat KVMT simfoninis orkestras, mišrus teatro choras bei valstybinis choras „Vilnius“. Oratorija bus atliekama originalo kalba – vokiškai, o lietuviški ir angliški vertimai bus pateikiami titruose.

Šokio diptiko premjera – lyg tarptautinis dialogas

Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis KVMT salėje „Jūra“ bus pristatyta šokio diptiko premjera. Minint karalienės Luizės jubiliejų buvo svarbu aktualizuoti moterų kūrėjų balsą (o jų tiek šveicarų, tiek lietuvių kūrybinėse komandose gausu). Antra vertus, konceptualiai abu spektaklius sieja bendruomenių ir tarpusavio ryšio temos, kurios buvo svarbios ir pačios Luizės veikloje.

Šokio diptiką sudaro du kūriniai. Pirmąjį – „Decrescendo” kuria šveicarų choreografas Marcel Leemann kartu su muzikos autoriumi Jonu Raudoniumi bei scenografijos ir kostiumų dailininke Ayse Özel. Šokio spektaklis nagrinėja grupinio elgesio, kolektyvo ir individo santykio temas. Pasitelkdamas tradicinius ir ritualinius šokio motyvus bei folklorines formas, kūrinys atskleidžia įtampą tarp bendruomenės ir individualumo. Spektaklyje tradicija tampa ne tik kultūrine atmintimi, bet ir gyvu komunikacijos, saugumo bei priklausymo šaltiniu, prie kurio nuolat sugrįžtama.

Choreografas Marcel Leemann – tarptautinį pripažinimą pelnęs kūrėjas iš Ciuricho, dirbęs su tokiais teatrais kaip Drezdeno „Semperoper“, Liucernos ir Berno teatrai. Vėliau jis įkūrė „Marcel Leemann Physical Dance Theater“, su kuriuo gastroliavo Europoje, kūrė operų, miuziklų ir dramos spektaklių choreografijas,  vadovavo festivaliui „Physical Days Bern“. Nuo 2023 m. jis šokio vadovas Tirolio žemės teatre Insbruke.

Antroji vakaro dalis – šokio kompozicija „Borrowed Landscapes“ – klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko kūrinys, įkvėptas japoniško sodo principo shakkei – „pasiskolinto peizažo“. Šiame darbe sceninė erdvė nuolat plečiasi už savo ribų, įtraukdama nematomus, bet jaučiamus kontekstus – atmintį, aplinką, kitus kūnus ir istorijas. Spektaklis kuria kintantį, daugiasluoksnį peizažą, kuriame nėra centro, o kiekvienas judesys tampa kito judesio pratęsimu.

Choreografė Agnija Šeiko – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, Šeiko šokio teatro vadovė, „Auksinio scenos kryžiaus“, „Padėkos kaukės“ laureatė, kurios kūryba pasižymi tarpdiscipliniškumu ir socialinių temų refleksija. Kūrinio scenografiją kuria Sigita Šimkūnaitė, o kostiumus – Sandra Straukaitė. Abi kompozicijas atliks KVMT baleto trupės šokėjai.

Pirmą kartą Lietuvoje – Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras

Rugpjūčio 29 dieną salėje „Jūra“ pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras. Šis festivalio akcentas pasirinktas neatsitiktinai – Karalienė Luizė buvo glaudžiai susijusi su jaunimo ugdymo ir švietimo iniciatyvų pradžia Klaipėdoje, todėl jaunųjų profesionalių muzikantų orkestras simboliškai pratęsia festivalio dedikacijos idėją.

1982 metais Prancūzijos kultūros ministerijos iniciatyva įkurtas Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (Orchestre Français des Jeunes, OFJ) laikomas viena svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų ugdymo platformų Europoje. Į orkestrą atrenkami talentingiausi atlikėjai iš visos Prancūzijos, su kuriais intensyvių kūrybinių sesijų metu dirba pasaulinio lygio dirigentai, solistai ir pedagogai.

Orkestras nuolat koncertuoja garsiausiose Prancūzijos koncertų salėse: Paryžiaus, Lilio, Dižono filharmonijose bei prestižiniuose festivaliuose, o vasaromis leidžiasi į tarptautinius gastrolių turus. Kasmet rengiamos trys orkestro sesijos, į kurias susiburia apie šimtas Prancūzijos muzikos akademijose studijuojančių jaunųjų muzikų. Čia jie gilinasi į orkestro repertuarą nuo XVIII amžiaus klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, kartu mokydamiesi profesionalios sceninės kultūros.

Nuo 2025 metų orkestro muzikos vadove tapo estų dirigentė Kristiina Poska, žinoma dėl savo ekspresyvios dirigavimo manieros ir plataus simfoninio repertuaro interpretacijų. Jos vadovaujamas orkestras europiniuose turuose pristato vadinamąjį „prancūzišką skambesį“ bei skatina kultūrinį dialogą tarp skirtingų Europos muzikos tradicijų.

Klaipėdos festivalyje skambės monumentali simfoninė programa: R. Strausso simfoninė poema „Taip kalbėjo Zaratustra“, M. Ravelio siuita nr.2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ ir legendinis „Bolero“ – vienas žinomiausių XX amžiaus orkestrinių opusų.

Festivalio finalui – bendruomenę vienijantis „Symphonic Adiemus“

Festivalį rugsėjo 5-ąją apvainikuos vienas populiariausių britų kompozitoriaus Karl Jenkins kūrinių – „Symphonic Adiemus“. Šis festivalio renginys yra dovana Klaipėdos miesto bendruomenei, todėl yra nemokamas. Koncertas vyks Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme, kuris vienam vakarui virs atvira koncertų scena.

Kūrinys išaugo iš muzikos, sukurtos Delta Airlines reklamai, ir pavergė pasaulį savo etniniu koloritu bei kompozitoriaus sukurta išgalvota kalba. Nors ji skamba tarsi lotynų, „žodžius“ K. Jenkinsas formavo pagal melodinę liniją. Įdomu tai, kad kūrinio pavadinimas artimas lotyniškam adeamus, reiškiančiam „priartėjimą“ – vertybę, kurios šiuolaikinei visuomenei dažnai trūksta. Būtent bendrystės idėja tapo ir šio koncerto pagrindu, primenant karalienei Luizei itin svarbius principus: bendruomenių telkimą, socialinį jautrumą ir kultūrinio ryšio stiprinimą.

Bendram pasirodymui KVMT subūrė gausias Vakarų Lietuvos kūrybines pajėgas. Kūrinį atliks KVMT simfoninis orkestras kartu su  Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ kameriniu choru „Cantare“, Kretingos kultūros centro choru „Kristalė“ ir Palangos kameriniu choru. Diriguos KVMT vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis.

VI-asis Klaipėdos festivalis ir šiemet sieks sujungti istoriją, šiuolaikinį scenos meną ir tarptautinį kultūrinį dialogą, o Klaipėdą dar kartą paversti reikšmingu Baltijos regiono profesionalios muzikos ir šokio centru. Karalienės Luizės jubiliejui dedikuota festivalio programa primins jos puoselėtas bendrystės, švietimo ir kultūros vertybes, kurios aktualios ir šiandienos miestui bei jo bendruomenei.

KVMT inform.

Iš tiesų apie sovietinius trėmimus, prasidėjusius 1948 m. gegu­žės 22–23 d., pavadintus „Vesna“ („Pavasaris“), pasakyta ir parašyta yra labai daug. Bet dar daugiau nepasakyta. Todėl kiekvienas prisiminimas, senolių, vaikų ar anūkų pasakojimas vėl suvirpina širdį ir tarsi įspėja: neužmirškime, nes tai įmanoma ir šiandien, kai agresorius siaubia ne tik Ukrainą, bet grūmoja ir mūsų valstybei...

Parašiau ir pagalvojau: juk ši 78 metų trėmimų istorija – gūdi praeitis, kuri mažai kam įdomi. Juo labiau, kad dar ir šiandien aptinkame nemažai iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu. Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių padlaižių palikuonys vieno kito kriminalinio tų laikų nusikaltėlio ar kolaboranto egzekuciją paverčia visos tautos nuodėme, o partizanus vadina „niekuo nekaltų kaimo žmonių žudikais“.  

Prieš 13 metų, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo metinėms, varčiau man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris buvo sumanytas išleisti atskira knyga. 165 puslapių kampuota 81-erių žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis bei suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkė didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Nepavyko. Jau visiškai parengus knygą spaudai, jos leidimui kažkodėl pasipriešino patys iniciatoriai... O rankraštis su gausybe senų nuotraukų iki šiol yra mano archyve ir primena: sovietinis okupantas rovė net menkiausius, vos kylančius tylaus pasipriešinimo daigus. 

Masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija, metodiškai buvo rengiamasi nuo 1939 m., o Molotovo – Ribentropo paktas Stalinui visiškai atrišo rankas. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių  tautinių partijų ir organizacijų narių, o kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Išvežtinų gyventojų apskaita pradėta 1940 m. ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus bei kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus.

Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, pagrindinis politinis trėmimų organizatorius Antanas Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti. Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. 

Įvairiais duomenimis, vien tik gegužės 22-28 d. į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatiją ir kitur buvo ištremta nuo 35 iki 40 tūkst. Lietuvos gyventojų...

Trėmimai vienodai paveikė visas tau­tines grupes, bet santykinai labiausiai nukentėjo palyginti nedidelė žydų bend­ruomenė – ištremta apie 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). 

Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, jog tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų. O istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ rašė, kad iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės, kurios išvežtos į Kazachstaną. 

Ištremtųjų vietą užėmė kolaborantai, vietiniai aktyvistai arba atvykėliai, užsilikę ar sugrįžę po žygio į Berlyną, atkelti iš SSRS gilumos. Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Tai buvo teroro prieš Lietuvos žmones branduolys.

1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų sąjungoje buvo išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Rusai mėgsta terminą „specialus“...

Baisūs tai skaičiai. Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų tautų neapykantą sovietiniam režimui, ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal netoks jau ir beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Ar prielaidos ir sąlygos joms, nuo seno brandintos Rytuose, dabar gali būti vėl realizuotos ir prie Baltijos?

Česlovas IŠKAUSKAS

Kai sovietai, vydami vokiečius, 1945 m. užėmė Karaliaučiaus kraštą, daugybė vaikų liko be namų ir šeimų. Dalis suaugusiųjų žuvo per masinius bombardavimus, kiti, mėginę laivais pasitraukti į Vokietija, buvo nuskandinti sovietų povandeninių laivų torpedomis. Vaikai plūdo į Lietuvą – daugelį priglaudė ūkininkai, jie dirbo įvairius darbus, kiek pajėgė. Nemažai jų čia ir pasiliko, sukūrė šeimas...

„Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis – vaikai. Ypač – našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų sąjungos pergalė Ant­rajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai...

Ar šiandien yra atsakymas į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą?

„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu 3–16 metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1948 m. kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar vieni pasiekė Lietuvos miestus bei kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius–Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vil­kaviškio, Marijampolės, Kalvarijos ra­jonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jur­barko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės“ (www.vilkovaikai.lt).

Po karo, bado vejami, žmonės – ypač moterys su vaikais – traukė į Estiją, Latviją ir Lietuvą. Pamenu, pas mus buvo užėjusi jauna moteris su dviem mergaitėmis – maždaug penkerių ir septynerių metų. Kadangi mano tėvai gerai mokėjo rusiškai, galėjo susikalbėti. Paklausus, kas nutiko ir kodėl jos atkeliavo taip toli, moteris, kilusi iš buvusio Leningrado, papasakojo: „Kai vokiečiai apsupo Leningradą, buvo paliktas kelių kilometrų koridorius civiliams su mažais vaikais pasitraukti. Tačiau valdžia neleido niekam išeiti – išėjimai buvo užblokuoti, pastatyti kulkosvaidžiai ir pagrasinta, jog bandantieji palikti miestą bus sušaudyti...

Žmonės masiškai mirė nuo šalčio ir bado. Gatvės buvo pilnos kūnų. Maisto gaudavo tik kareiviai ir tie, kurie dirbo gamyklose. Mano vyrą paėmė į kariuomenę, per kelias dienas apmokė tankistu ir pasiuntė į puolimą prieš vokiečius. Prieš tai buvo sunaikinta daug tankų, o bandžiusius bėgti vaikinus sušaudydavo. Kad ir maniškis nepabėgtų, tanko bokštelį užrakino. Visi keturi viduje buvę vaikinai sudegė. Tarp jų – ir mano vyras.

Vokiečiai miesto nesugriovė, bet dabar niekas mumis nesirūpina. Einame kaip ubagai per pasaulį – gal bent išliksime“...

Neužsibuvo. Pavalgydinus mergaites ir jų mamą, jos išėjo toliau.

Visi karai – beprotystė, kurią sukelia politiniai neūžaugos.

Eugenijus IVANAUSKAS

Kvėdarna

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija