Iš Šilalės kilusi pedagogė Alvija Steponavičiūtė šiemet pelnė di­džiausio Lietuvos švietimo forumo „Švietimo kodas“ apdovanojimą ir laimėjo pirmą vietą nominacijoje Švietimo pagalbos specialistas. Ją įvertino ne tik žmonės, kurie balsavo internetu, bet ir kompetentinga komisija. Pedagogė yra subūrusi 52 tūkst. žmonių bendruomenę socialiniame tinkle, išleidusi dvejas pratybas moki­niams ir beveik kasdien kuria mokomąsias priemones vaikams.

Darbas moko kantrybės

Pastaraisiais metais itin daug kalbame apie įtraukųjį ugdymą, o susidūrę su tuo vaikai, jų tėvai ir pedagogai neretai laikosi skirtingų nuostatų ar turi savo požiūrį į tokį mokymą. 

„Tėvai turi išgyventi labai daug jausmų, jie jaučia ir gėdą, ir nerimą, nes nežino, kaip atrodys jų vaiko ateitis“, – sako su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais dirbanti Alvija. 

Darbas su mokiniais ją įkvėpė kurti užduotis įvairių mokymosi sunkumų turintiems vaikams. Teksto suvokimo, žaidimų pobūdžio ir kalbos ugdymo užduotys yra patrauklios bei praverčia ir įprastos raidos vaikams. Šis jaunosios kartos mokytojos inovatyvumas, nuoširdus darbas ir gražus ryšys su mokiniais buvo pastebėtas ir įvertintas, o pati Alvija sako buvusi be galo laiminga ir susijaudinusi, gavusi širdžiai brangų apdovanojimą. Tai buvo ne tik džiaugsmo, bet ir didelio dėkingumo momentas.

„Džiaugiausi nominacija, žmonių palaikymu, komisijos sprendimu. Bet netrūko ir dvejonių, natūraliai kilo noras save lyginti su tais, kurie švietime dirba jau daug metų, yra įveikę didžiulius iššūkius ir sukūrę daugybę mažų bei didelių kasdienių stebuklų. Todėl šis apdovanojimas man tapo ne tik įvertinimu, bet ir priminimu, kad tai, ką darau, turi prasmę“, – džiaugiasi A. Steponavičiūtė.

Jaunoji pedagogė juokiasi, jog, stovint ant scenos ir priimant apdovanojimą, drebėjo kojos. 

„Toje erdvėje buvo tiek daug šviesos ir gėrio – žmonių šypsenų, palaikymo, todėl labiausiai norėjosi apkabinti kiek­vieną, kuris prisidėjo prie mano augimo kelionės. Tuos, kurie mane įkvėpė, palaikė, tikėjo net tada, kai pati dar nedrąsiai ieškojau savo kelio. Todėl didžiausias įvertinimas man yra ne statulėlė, o žmonės, kurie tiki tuo, ką darau, palaiko. Ir, žinoma, vaikų šypsenos, su jais atrastas ryšys, tie kasdieniai stebuklai, kurie primena, kodėl einu šiuo keliu“, – sako apdovanojimo laimėtoja.

Būdama vos 23-ejų, Alvija jau yra sukūrusi du pratybų sąsiuvinius, per mažiau nei trejus metus subūrė daugiau nei 52 tūkst. žmonių bendruomenę „Facebook“ platformoje, kur beveik kasdien dalinasi nemokama medžiaga. 

Šiuo metu šilališkė, dirbanti Klaipėdos Vitės progimnazijoje socialine pedagoge ir mokinio padėjėja, sako, jog tai yra labai įvairių emocijų kupina veikla, kai nutinka gražių akimirkų, nuoširdžių pokalbių su vaikais, tačiau būna ir dienų, kai jie patiria sunkumų, o tada jų emocijos natūraliai paliečia ir aplinkinius.

„Vis dar mokausi to nepriimti asmeniškai – suprasti, jog vaikas gali ateiti į mokyklą su savo išgyvenimais, susidurti su sunkumais pamokų metu ir į mano užsiėmimą atsinešti visus tuos susikaupusius jausmus. Kartais vaikai dar nežino arba tuo metu negali prisiminti tinkamų nusiraminimo būdų, todėl tas emocijų išliejimas būna skaudus tiek jiems, tiek man. Iš kitos pusės, pagalvoju, kad galbūt vaikas pas mane jaučiasi saugus, todėl ir „paleidžia“ viską, kas buvo sukaupta“, – svarsto pedagogė.

Mergina tikina, jog darbas su ypatingais vaikais moko kantrybės, jų meilė yra tokia didelė ir stipri, kad, pabuvęs šalia, pradedi ir pats matyti pasaulį vaikų akimis: pastebėti grožį, mažas smulk­menas, dalykus, kurių mes, suaugusieji, dažnai nepamatome.

„Vaikas labai lengvai perima suaugusio žmogaus emocijas, todėl jei nori jam suteikti ramybės, pirmiausia turi ją turėti. Todėl ir man šis darbas tampa erd­ve sustoti, nusiraminti, o kai tą darau, gaunu dvigubai atgal“, – šypsosi Alvija.

Iš pradžių, rinkdamasi profesiją, mergina save matė šiek tiek kitoje srityje, socialinė pedagogika buvo tarsi antras pasirinkimas. Tačiau ją visada lydėjo noras padėti žmonėms.

„Mokykloje turėjau labai gražių pavyzdžių – psichologę Eglę Kviet­kauskaitę, socialinę pedagogę Ramintą Rudzinkovienę, kurios man padėjo suvokti paprastą taisyklę – kiek širdies įdedi į savo darbą, tokie ir rezultatai. Mačiau, kokį stip­rų poveikį jų komanda daro vaikų ir paauglių gyvenimams, šie prisiminimai liko atmintyje, todėl pasirinkau vaikystės pedagogikos studijas (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir socialinę pedagogiką), kad pati galėčiau prisidėti prie to, jog kiek­vienas mano sutiktas vaikas būtų pastebėtas, jo jausmai ir mintys priimti. Norėjosi būti ta užuovėja, kurioje vaikui gera augti“, – teigia švietimo pagalbos specialistė.

Klaipėdos Vitės progimnazijoje ji atliko socialinės pedagogikos praktiką, ten teigia sutikusi žmones, kuriuos šiandien jau gali vadinti kolegomis. 

„Mano galvoje buvo milijonas klausimų, o jų širdyse – kantrybė ir noras dalintis. Būtent jų dėka ir jų pavyzdžio įkvėpta nusprendžiau eiti šiuo keliu ir siekti, kad galėčiau dar daugiau bei geriau prisidėti prie vaikų ugdymo. Praktikos metu pirmą kartą iš tikrųjų pažinau ypatingus vaikus – jų pasaulį, jautrumą, kitoniškumą. Jie ypač reikalauja švelnumo ir kantrybės, turime juos tarsi „prisijaukinti“, kad užsimegztų tikras, nuoširdus ryšys. O tai reikalauja laiko, kantrybės ir, žinoma, žinių“, – sako A. Steponavičiūtė.

Po bakalauro studijų Alvija pasirinko specialiosios pedagogikos studijas, nes norėjo padėti ypatingiems vaikams mokytis, atrasti jiems tinkamiausius kelius bei patirti sėkmę.

Neapsiriboja viena veikla

Prieš du mėnesius savo socialinio tinklo puslapyje „Mokomės smagiai“ pedagogė atliko apklausą, norėdama geriau susipažinti su bendruomene, sužinoti, kokie žmonės čia renkasi. Paaiškėjo, kad ją „seka“ specialieji ir socialiniai pedagogai, logopedai, psichologai, ergoterapeutai ir pan. Bendruomenėje yra ir tėvų, senelių, studentų, bibliotekininkų, dėstytojų, lektorių, įvairių dalykų mokytojų – nuo matematikos iki gamtos mokslų. 

„Manau, jog tokia įvairovė parodo, kad puslapis yra aktualus labai skirtingų ugdymo sričių specialistams. Nors dažniausiai dalinuosi skaitymo, rašymo ar socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo užduotimis, čia galima rasti ir matematikos, geografijos ar gamtos mokslų pamokoms skirtų veiklų. Man taip pat labai svarbu, kad jos būtų pritaikomos skirtingiems vaikams, nes kiekvieno gebėjimai yra labai skirtingi, todėl ta pati užduotis vienam gali būti lengva ir jis ją atliks dar būdamas pradinukas, kitam – sudėtinga ir įveikiama tik vyresnėje klasėje. Dirbant su ypatingais vaikais ypač aiškiai supranti, kad amžius ne visada apibrėžia gebėjimus. Bet norisi, jog kiek­vienas rastų tai, kas jam tinka ir padeda augti“, – teigia A. Steponavičiūtė. 

Šis jos puslapis gimė tada, kai, pradėdama pedagogės kelią, pajuto, kad trūksta medžiagos – užduočių, kurias galėtų naudoti dirbdama. 

„Bendraudama su mokiniais praktikos metu vis galvodavau, kokias veiklas ar klausimus galėčiau jiems parengti, kad geriau atskleisčiau jų vidinį pasaulį, kad jie galėtų pažinti savo emocijas, reakcijas į tam tikras situacijas, analizuoti elgesį ir pan. Taip po truputį pradėjau kurti, dėlioti pirmąsias užduotėles, atsirado užduotys skaitymui, rašymui, kalbos pažinimui. Dalindavausi jomis su kolegėmis, o jų gražūs žodžiai labai šildė širdį. Užduočių vis daugėjo, kartu augo ir noras jas kurti dar gražiau, estetiškiau“, – prisimena švietimo pagalbos specialistė.

Pedagogė sukūrė ir „Mokomės smagiai“ „YouTube“ kanalą, kuriame šiuo metu dalinasi vaizdinėmis pasakomis, viktorinomis bei kitomis pamokėlėmis, tinkančiomis įvairaus amžiaus vaikams.

„Mano kūryba ir puslapis man labai siejasi su popieriniu lėktuvėliu. Jis net atsirado puslapio logotipe, kadangi simbolizuoja mane pačią – yra paprastas ir dar popierinis. Tai nėra tikras lėktuvas, kuris yra užtikrintas, kad visos kelionės bus sėkmingos, kad jis pasieks savo tikslą ir įveiks didžiausius atstumus. Popierinis lėktuvėlis neskrenda didelių atstumų, ne visos jo kelionės ar jų rezultatai džiugina, tačiau tai yra neatsiejama jo dalis. Tai lyg parodo jauno žmogaus augimą“, – šypsosi A. Steponavičiūtė.

Šiuo metu be visų kūrybinių veiklų ir socialinės pedagogės darbo Alvija yra ir šeštoko padėjėja. Ji sako, jog tai nuostabus berniukas, su kuriuo dažnai labai įdomiai pasikalba. Vis dėlto tenka patirti ir iššūkių, vienas didesnių – kalba, mat vaikas kol kas kalba tik angliškai. Natūralu, kad, nesuprantant kalbos, sunku įsitraukti į veiklą ar atlikti užduotis. Tačiau, pasak Alvijos, jis labai stengiasi, plečia savo žodyną ir vis dažniau mintis bando išsakyti lietuviškai.

Jaunoji pedagogė ragina visuomenę keisti požiūrį į kartais nepastebimą mokinio padėjėjo darbą. Ji įsitikinusi, kad padėjėjas reikalingas ne tik atversti vaikui knygą ar pirštu parodyti, ką skaityti ir rašyti. Tai –  artimiausias žmogus vaikui darželyje ar mokykloje, jo palaikytojas, ramstis, su kuriuo jis gali dalintis savo jausmais, baimėmis ir džiaugsmais.

Vesta VITKUTĖ

Per šiuos dešimtmečius ši švietimo įstaiga tapo svarbia vieta tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo ar nespėjo įgyti išsilavinimo anksčiau, tačiau neprarado noro mokytis. Čia ir dabar susitinka skirtingos patirtys, amžius ir gyvenimo istorijos, bet bendras tikslas išlieka tas pats – žinios, atveriančios naujų galimybių. Ir nors per tuos aštuonis dešimtmečius teko patirti įvairiausių negandų – pokario metai, partizaninės kovos bei tremtys ir kt. – mokykla sugebėjo išlikti iki šių dienų. Tiesa, iššūkių nestinga ir šiuo laikmečiu – rajono valdžioje norinčiųjų atsikratyti ugdymo įstaiga buvo dar visai neseniai. Tad išskirtinis jubiliejus – proga prisiminti nueitą kelią, įvertinti bendruomenę ir dar kartą patvirtinti, kad mokytis niekada nevėlu.

Nuo 2004-ųjų Šilalės suaugusiųjų mokyklai vadovaujanti Daiva Rudminienė į 80-ąjį jubiliejų kvietė buvusius mokytojus, mokinius bei mokyklos vadovus. 

„Deja, iš direktorių gyvi yra vos keli. 1975–1985 m. mo­kyklai vadovavo Birutė Bik­nevičienė, kuri šiuo metu gyvena Palangoje, bet dėl sveikatos į šventę negalėjo atvykti, iki manęs, 1997–2004 m. direktore dirbo Ramutė Marija Valiuvienė-Bendorienė“, – sakė D. Rud­minienė.

Dešimtmečiais išdėstytas šventės scenarijus tarsi vedė jos svečius per visą mokyklos gyvavimo istoriją ir priminė, jog 1945–1955 m. dabarti­nėje Simono Gaudėšiaus gim­nazijoje veikė Šilalės suaugusiųjų gimnazija, ku­rios šūkis buvo „Darbo žmonėms atsiveria naujas, šviesus gyvenimas“. Tuo laikotarpiu į tremtį buvo išsiųsta apie 1800 šilališkių, daugelis likusių suaugusiųjų buvo tik pradėję lankyti mokyklą, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tad nuo 1945 m. spalio 15 d. prie vidurinės mokyklos atidarytos 2, 4 ir 5 klasės. Suaugusieji mokėsi vakarais, po darbo, o jų mokytojais buvo tie, kurie mokėsi toje pačioje mokykloje rytais. Pirmoji mokyklos direktorė buvo Regina Doveikienė, tuo metu čia mokėsi 41 mokinys. Norinčiųjų įgyti vidurinį iš­silavinimą vis daugėjo, tad 1956-57 m. mokykla jau turėjo 141 mokinį, atsirado 8 ir 10 klasės.

1955–1965 m. mokykla pervadinta į Šilalės darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą, kuriai buvo keliamas tikslas suteikti aštuonmetį išsilavinimą visiems dirbantiesiems. Dėl to išaugo mokinių skaičius, buvo įvesti papildomi užsiėmimai, padedantys įgyti vairuotojų ir motociklininkų teises. 1965-aisiais buvo suformuota net dešimt klasių su 279 mokiniais, atsirado tradicinės mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės. Šiuo laikotarpiu neakivaizdi­niai mokyklos skyriai kū­rėsi ir kaimo vidurinė­se bei aštuonmetėse, kiek­vienas turėjo savo vadovą. Mieste buvo galima rinktis, mokytis vakarinėje (keturi susitikimai savaitėje) ar neakivaizdžiai (dvi dienos per savaitę). Per šį dešimtmetį mokyklą baigė ir atestatą gavo 183 abiturientai.

1965–1975 m. mokyk­la pervadinta į Šilalės vakarinę vidurinę mokyk­lą, netrukus ji tapo savaran­kiška, o jai 15 metų vadovavo E. Mikutienė. Mokytojai ne tik teikė žinias, bet ir padėdavo mokiniams apsispręsti, kokį gyvenimo kelią rinktis toliau, tad nemažai šilališkių tęsė studijas technikumuose ar aukštosiose mokyklose. Per 10 metų mokyklą sėkmingai baigė 356 mokiniai. Iki šiol jie mena lietuvių kalbos mokytoją Aleksandrą Šidlauską bei direktorių Antaną Sladkevičių.

„Pati mokiausi šioje mokykloje, vėliau ir dirbau. Tarp mūsų buvo ne vienas, vėliau pasiekęs didelių nuopelnų šalyje. Aš ir dabar dar galėčiau mokyti kitus, tik žurnalus reikia pildyti nebe ranka, o naudojantis technologijomis“, – juokavo 98-erių Zita Palmyra Kalnikienė.

1975–1985 m. mokykla pavadinimą pakeitė dar kartą ir tapo Šilalės rajono vidurine neakivaizdine mokykla. 

„Mokslas visiems laisvu nuo darbo laiku“ ir „Kiekvienam jaunam dirbančiajam – vidurinį išsilavinimą“ buvo pagrindinės to dešimtmečio idėjos. Vaikinams, išeinantiems tarnauti į kariuomenę, egzaminų laikyti nereikėjo, atestatai jiems buvo įteikiami dovanai, tad šiame dešimtmetyje brandos atestatus gavo daugiau nei 2500 mokinių. 

1985–1995 m. su šūkiu „Žinios – mūsų laisvės pamatas“ ugdymo įstaiga atkeliavo į naują veiklos dešimtmetį ir į naują pavadinimą – Šilalės suaugusiųjų vidurinė mokykla. Po nepriklausomybės atkūrimo tai buvo naujos transformacijos laikotarpis, buvo panaikinti skyriai kaimuose, nes nebeliko kolūkių, be to, pasikeitus ideologijai, trūko vadovėlių. Tačiau mokykla išgyveno, nes netrūko profesijai pasišventusių mokytojų. 

1995–2005 m. mokykla vėl turėjo naują šūkį: „Nestovėk vietoje – judėk ir tu“. Tai buvo išskirtinis metas, nes iš ankstesniųjų išsiskyrė „klajoklišku“ gyvenimu: iš gimnazijos 2001-aisiais mokykla buvo perkelta į buvusios katalikiškos mokyklos patalpas, o 2004-aisiais – į tuometę Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinę. 

Nuo 2012-ųjų suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykla išsikelia naują šūkį „Mokant mokytis, mokantis mokyti“, prie jos prijungtos keturios mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, klasės, kuriose mokosi jaunimas nuo 7 iki 21-erių metų, abiturientai valstybinius bei mokyklinius brandos egzaminus laiko bendrajame egzaminų centre. 

Viena geriausių to laikotarpio mokinių Kristina sakė išlaikiusi tris brandos egzaminus valstybiniu lygiu, tęsė studijas iki magistro laipsnio.

„Pradėjau mokytis, kai vyriausioji duk­ra ėjo į pirmą klasę, o mažoji buvo dar kūdikis. Ne tik pati nusprendžiau įgyti vidurinį išsilavinimą, bet į šį procesą pastūmėjau ir sutuoktinį“, – pasakojo Kristina, savo istorija įkvėpdama abejojančiuosius.

Jos kolegė Ilona atskleidė, kad šią mokyklą baigė ne tik ji, o ir jos mama, galbūt čia mokysis ir jos vaikai.

„Šita mokykla yra lyg pavasario saulė – suteikia šilumą ir viltį, pasitikėjimą, kurie yra labai svarbūs žmogui, abejojančiam, ar jis gali ko nors gyvenime pasiekti“, – pripažino buvusi mokinė.

Per 80 mokyklos veiklos metų tokių ar panašių istorijų būta ne vienas šimtas, jas prisiminė ir renginyje dalyvavę buvę mokiniai. 

Tačiau, nepaisant sėkmės pavyzdžių, nestigo ir iššūkių. 2021-aisiais, kai mo­kyk­la tikino, jog „Mokytis niekada nevėlu“ ir pradėjo vykdyti vaikų bei jaunimo vasaros poilsio programas, dalyvavo „Erasmus+“ programose kartu su partneriais iš įvairių užsienio valstybių, jai buvo iškeltas ultimatumas – tuometė rajono valdžia užsimojo ją uždaryti ar reorganizuoti, motyvuojant rajono mokyklų tinklo optimizavimu ir neva mažėjančiu mokinių skaičiumi. Laimei, bendruomenei pavyko įrodyti, kad norinčiųjų siekti vidurinio išsilavinimo skaičius nemenksta – ir šiandien čia mokosi 155 mokiniai, o tokia ugdymo įstaiga, be jokios abejonės, yra ir reikalinga, ir paklausi.

„Iš šios mokyklos išsinešiau labai stip­rią žinią – kiekvienas žmogus esame gilė, bet tai nereiškia, kad kiekviename mūsų gyvena ąžuolas. Tarp mano mokinių buvo ne vienas, kuris, atrodė, tuoj sprogs, buvo besijaučiančių lyg nuvytusios gėlės, tačiau buvo ir tokių, kuriems mokslo reikėjo lyg duonos kasdieninės. Dėl jų ir norėjosi dirbti, nors buvo rajono merų, kurie turėjo planų mokyklą uždaryti – lengviausia griauti... Bet juk yra daug gyventojų, kuriems mokslo reikia lyg duonos, o jų viduje gyvena ąžuolo energija“, – vaizdingai linkėdama mokyklai išlikti sakė buvusi mokytoja Vilija Pocevičienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir mokyklos archyvo nuotr.

Dvi savaites į kino teatrus kvietęs „Kino pavasaris“ pasiekė finišą: pa­skelbti konkursinių programų nugalėtojai, tarp kurių – ir lietuvių ki­no kūrėja Aistė Žegulytė su doku­mentiniu pasakojimu „Dulkės, kau­lai ir stebuklai“. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko „Metų verstines knygas“, taip pat prasideda intensyvus pasiruošimas Velykoms.

Grožinės literatūros kategorijoje geriausia išrinkta ukrainiečių poeto ir kario Maksymo Kryvcovo, 2024 m. žuvusio už savo tėvynę, eilėraščių knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, negrožinės literatūros kategorijoje nugalėjo Krzysztofo Czyżewskio, „Mažasis pasaulio centras: idėjų praktiko užrašai leidi­mas“, o vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje – sukrečiantis italų rašytojo Fabio Geda pasakojimas „Jūroje būna krokodilų: iš Afganistano į Italiją, tikra Enajo pabėgimo istorija“.

Regiono kultūrinė panorama taip pat džiugina įdomiais susitikimais bei pa­rodomis. Šiandien (kovo 24 d.), 17 val., Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bib­liotekoje vyks Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narės Justinos Trilikauskienės poezijos knygos „Atspindžiai“ pristatymas, muziejuje „Santaka“ iki balandžio 18 d. eksponuojama išskirtinė tarptautinio fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ paroda, o kovo 25 d., 17.30 val., lankytojai kviečiami į susitikimą su jos organizatoriais, kuriame bus pristatyta šių metų festivalio tema „Sankirtos“. 

Kovo 26-ąją, 18 val., Šilalės žiūrovai laukiami Arvydo Ambraso absurdo dramos pjesėje „Duobė“. Šis Šilalės kultūros centro dramos studijos kūrinys jautriai vaizduoja sovietmečio visuomeninio gyvenimo atmosferą bei kalba apie istorinę ir kultūrinę okupacijos duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvenome ir į kurią kiekvienas reagavo savaip. Spektaklis nemokamas, tačiau reikalingi kvie­timai – juos galima atsiimti Šilalės kultūros centro bilietų kasoje.

Kovo 27 d., nuo 19 val., Obelyno bend­ruomenės namai kviečia į Žemaitiškų kalnų giedojimo vakarą, o kvėdarniškiai tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“ (kovo 26 d., nuo 12 val.).

Tauragės kultūros rūmuose vyksta mokinių tautodailės konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuriame eksponuojami ir šilališkių Neridijos Vaitkutės, Inesos Kazlauskaitės (mokytoja Daiva Kačinauskienė), Inetos Kumponaitės, Vytautės Buinevičiūtės (mokyt. Daiva Pocienė), Lukrecijos Kungytės (mokyt. Lina Kibelytė) ir Rimantės Martinavičiūtės (mokyt. Jolanta Baubkuvienė) darbai. Regio­ninio turo laureatų pagerbimo šventė rengiama kovo 31-ąją, tad laiko apžiūrėti juos dar yra.

Geriausi darbai pateks į trečią turą – nacionalinę parodą, kuri gegužės mėnesį bus eksponuojama Telšių kultūros centre, o birželio 1 d. surengti laureatų apdovanojimai. 

Intensyviai ruošiamasi Lietuvos moksleivių dainų šventei „Laiku. Ratu. Kartu“,  kuri vyks liepos 3–6 d. Vilniuje. Kaip skelbia Šilalės kultūros centras, pasiruošimo etapą jau įveikė šokių kolektyvo „Mainytinis“ jaunuolių ir jaunimo grupės, merginų šokių grupė „Raizgė“ (vad. Laima Andrejauskienė), Šilalės meno mokyklos šokių studija ,,Lo­kysta” (vad. Digma Kononovienė ir L. Andrejauskienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos tautinių šokių jaunučių kolektyvas (vad. Olga Jog­minienė) bei Kvėdarnos kultūros namų merginų tautinių šokių kolektyvas „Kadagėlis“ (vad. Lina Linkė).

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant kovo 27-ąją švenčiamai Tarptautinei teatro dienai, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ įteikė savo įsteigtą ir jau dešimtus metus gyvuojančią nominaciją „Mūza“. Viena iš šių metų laureatų tapo Rita Petrauskaitė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė, įvertinta už profesionalumą, sceninę charizmą ir reikšmingą kūrybinį indėlį į muzikinio teatro meną.

Nominaciją „Mūza“ solistei įteikė jos steigėjas, kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis.

„Teatras yra viena ryškiausių Klaipėdos identiteto dalių. Jis telkia bendruomenę, praturtina klaipėdiečių laisvalaikį, skatina kūrybiškumą ir leidžia miestui gyventi intensyvų kultūrinį gyvenimą. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios tradicijos puoselėjimo ir pagerbti žmones, kurie kasdien kuria scenos magiją. „Mūzos“ nominacija – tai mūsų padėka teatro kūrėjams už jų talentą, atsidavimą ir indėlį į miesto kultūrą. Kartu šis apdovanojimas dar kartą patvirtina ilgalaikę verslo ir kultūros partnerystę, kuri yra labai svarbi tiek abiem bendradarbiaujančioms pusėms, tiek pačiam Klaipėdos miestui“, – sakė A. Kuzmarskis.

Rita Petrauskaitė nuoširdžiai dėkojo už įvertinimą ir skirtą apdovanojimą. „Esu labai nustebinta ir sujaudinta“, – prisipažino ji. Savo padėką ji pirmiausia skyrė spektaklio „Prima Donnos“ idėjos autorei ir režisierei Rūtai Bunikytei, pabrėždama, kad šios kūrybingos teatro sielos dėka spektaklis tapo realybe. Taip pat ji dėkojo teatro vadovei Godai Giedraitytei už pasitikėjimą ir nuolatinį palaikymą. Nuoširdūs padėkos žodžiai skambėjo ir dirigentui Vytautui Valiui – už kantrybę, toleranciją, muzikalumą bei kruopštumą, o scenografei ir kostiumų dailininkei Renata Valčik - už įspūdingą sceninį vaizdą, kurį įamžino fotografė Eglė Sabaliauskaitė.

„Esu laimingas žmogus, nes esu apsupta nuostabių teatro žmonių, kolegų ir jų palaikymo“, – sakė R. Petrauskaitė, dar kartą dėkodama visai kūrybinei komandai ir nominacijos steigėjams.

Klaipėdos uoste veikianti kompanija „Bega“ „Mūzos“ nominaciją įsteigė dar 2016 metais. Per šį laiką ji tapo gražia tradicija, skirta pagerbti teatro kūrėjus – aktorius, režisierius, vadovus ir kitus scenos menininkus, savo darbu praturtinančius Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Visą šį laiką kompanija „Bega“ yra ir Klaipėdos teatrų rėmėja, kasmet pratęsianti finansinės paramos, skirtos teatrų kūrybinei veiklai, sutartis.

Apdovanojimą sudaro originali statulėlė, kurią sukūrė žinomas klaipėdiečių skulptorius Klaudijus Pūdymas, ir 1000 eurų piniginis paskatinimas.

Per dešimtmetį „Mūza“ tapo reikšmingu įvertinimu uostamiesčio teatro bendruomenei. Nuo nominacijos įsteigimo jos laureatais jau yra tapę 18 Klaipėdos teatrų kūrėjų. Tiesa, šiemet tai bus ne vienintelis „Mūzos“ apdovanojimas, tad laureatų sąrašas dar pasipildys. 

„Mūzos“ laureatai:

2016 m. – aktorės Regina Šaltenytė ir Renata Idzelytė.
2017 m. – šviesaus atminimo režisierius, meno vadovas Povilas Gaidys ir aktorius Vaidas Jočys.
2018 m. – šviesaus atminimo aktorė Nijolė Sabulytė ir aktorius Jonas Baranauskas.
2019 m. – aktoriai Igoris Reklaitis ir Linas Lukošius.
2021 m. – aktoriai Toma Gailiutė ir Rimantas Pelakauskas.
2022 m. – aktorė Regina Arbačiauskaitė ir teatro vadovas Tomas Juočys.
2023 m. – aktoriai Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas.
2024 m. – teatro vadovė Laima Vilimienė ir aktorė Eglė Barauskaitė.
2025 m. – solistė Beata Ignatavičiūtė.

2026 m. – solistė Rita Petrauskaitė.

KVMT inform.

Kai rašau šias eilutes, įvairios Lietuvos savivaldybės skelbia apie potvynių pavojus. Ir nors at­ro­dy­tų, laiko pasiruošti buvo, tačiau susidūrimas su stichija vis tiek kelia įtampą. Bet juk užtektų vie­ną kartą susitarti, kad potvyniai yra įprastas pavasario palydovas, dažnai vienintelis būdas gamtai išsilaisvinti iš sniego ir įšalo gniauž­tų, priimti sprendimus, kaip jį suvaldyti, ir problemos nebeliktų. Kita vertus, ką bekalbėti apie gamtą, jei pastaraisiais metais apie „užtvindymo efektą“ vis dažniau prabylama ir politikoje. Skirtumas tik tas, kad čia jis kuriamas dirbtinai ir nebūtinai žada kokias nors pozityvias permainas.

Ryškiausiu tokios strategijos pavyzdžiu dažnai laikomas Donaldas Trumpas. Ilgą laiką jo komunikacija daugeliui atrodė chaotiška ir sunkiai paaiškinama: prieštaringi pareiškimai, nuolatiniai skandalai, intensyvus aktyvumas socialiniuose tinkluose. Kiekvienas įrašas sukeldavo audringas reakcijas ir diskusijas. O po kelių metų sugrįžus į prezidento postą, šis stilius iš esmės nepasikeitė. Šiandien komunikacijos specialistai sutaria, kad tai – ne atsitiktinumas, o sąmoningai pasirinkta ir dažnai veiksminga strategija, kurios tikslas – „užtvindyti“ viešąją erdvę informacija taip, kad joje nebeliktų vietos nuosekliai analizei ar racionaliai diskusijai. Todėl vos tik pradedamas nagrinėti vienas pareiškimas ar sprendimas, jį tuoj pat užgožia kokia nors nauja žinia. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu sąmoningai provokuoti kritiką, tačiau šiame informacijos sraute viskas susilieja į bendrą, dažnai chaotišką triukšmą.

Galiausiai lieka vienas aiškus rezultatas – visi kalba apie tą patį žmogų. Susiformuoja įspūdis, jog jis nuolat puolamas, tačiau kartu – ir nepalaužiamas. Ir būtent šis „nepaskandinamumo“ įvaizdis neretai tampa svarbesnis už konkrečius žodžius ar veiksmus.

Dabar pažvelkime į Lietuvą ir į tai, kaip ši strategija mėgdžiojama mūsų politinėje erdvėje. Vienu ryškiausių tokių pavyzdžių yra laikomas Remigijus Žemaitaitis. Tarkime, vien per kelias pastarąsias dienas jis pareikalavo atleisti vieną iš Vyriausybės ministrų, nors jo vadovaujama partija yra valdančiosios koalicijos dalis. Ir tai jau, regis, ketvirtas Vyriausybės narys, kuris jam netinka.

Tuo pat metu jis kritikavo poligono steigimą Dzūkijoje, užsiminė apie norą kandidatuoti į Palangos merus, pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika yra nevykusi, aiškinosi dėl galimo pasipelnymo iš automobilio nuomos, sukėlė skandalą Seime ir netgi pareiškė, kad Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas esą buvęs perversmas. Šį teiginį su pasimėgavimu kartoja ir Rusijos propagandistai. Tiesa, po kelių dienų politikas pasakytų žodžių bandė išsiginti ir netgi mėgino juos paneigti, teisindamasis, kad neva sakė „pertvarka“, nors kas klausėsi, tas tikrai girdėjo tai, ką šis pasakė.

Prie viso to dar reikėtų pridėti ir kitų politikų reakcijas: tiek valdantieji, tiek opozicija nuolat komentuoja R. Žemaitaičio pasisakymus. Nors Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda yra pareiškęs netu­rintis noro „apie šį asmenį kalbėti“... 

Galbūt noro ir nėra, tačiau kyla klausimas: kaip nereaguoti, kai kalbama apie vieną iš valdančiosios daugumos lyderių?

Todėl ir susidaro įspūdis, jog čia veikia ta pati „užtvindymo“ logika: kalbėti greitai, daug ir apie viską. Tokiu būdu bet kokia kritika ar nepalankūs faktai paskęsta bendrame informacijos sraute. Tuomet viską galima apversti paprasta formule: „Visi puola, vadinasi, esu stiprus, nepatogus ir neįveikiamas“.

Vis dėlto kyla esminis klausimas, kaip išvengti šios informacinės priklausomybės. Kaip ignoruoti politikus, kurie turi realią įtaką? Kaip nerea­guoti, kai jų pasisakymai ar veiksmai akivaizdžiai teršia vie­šąją erdvę ar net kenkia valstybei?

Mano įsitikinimu, pirmas žingsnis – atpažinti šią „užtvindymo“ strategiją ir ją aiškiai įvardyti. Tuomet nebereiks kankintis klausimu, kodėl vieni ar kiti politikai vis „išplaukia“ net iš rimtų skandalų. Antras svarbus dalykas –

suvokti, kad net ir veiksmingiausia strategija turi ribas. Nuolatinis triukšmas vargina, o politikas, visą energiją skiriantis informacijos „potvyniui“, retai nuveikia ką nors iš tiesų reikšmingo.

Norisi tikėti, jog anksčiau ar vėliau visuomenė ima suvokti, kad „karalius nuogas“. Ir nors šis suvokimas ateina lėtai, tačiau jis yra būtent tai, prieš ką jokia triukšmo strategija neveikia.

Galiausiai nepamirškime ir dar vieno dalyko: šiuolaikinė auditorija nuolat ieško netikėtumo efekto. Tad tai, kas tampa nuspėjama, greitai pabosta. Būtent čia slypi viltis, kad politiniai „potvyniai“ ims slūgti. Galbūt ne savaime, gal ne itin greitai, bet tikrai tada, kai patys aiškiai pasakysime: užtenka, mums tai atsibodo.

Andrius NAVICKAS

Didžioji dauguma projektų, įgyvendinamų Šilalės savivaldybės, yra nekomerciniai ir tiesiogiai gyventojų gerovei įtakos neturi. Tačiau visiškai kitoks turėjo būti 2024 m. užbaigtas saulės elektrinės projektas Lentinės kaime – žadėta, jog ji aprūpins elektros energija Šilalės savivaldybės įstaigas ir bendruomenes. Pernai saulės elektrinių parkas visus metus jau gamino elektros energiją ir sugeneravo jos beveik tiek pat, kiek ir buvo numatyta projekte, tačiau koks finansinis efektas pasiektas, projektą įgyvendinusi savivaldybės administracija pripažįsta net neskaičiavusi.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Nekaltas įprotis vakarą užbaigti vyno taure, padedančia atsipalaiduoti prieš miegą ar nuolatinis telefono tikrinimas nepastebimai tampa sunkiai įveikiama priklausomybe – žmogaus gyvenimas pamažu ima griūti, byra santykiai, nukenčia darbas, prarandamas ryšys su artimaisiais. Tokiais atvejais labai svarbu rasti specialistą, kuriam gali išsakyti savo bėdas ir skausmą. Tokia atrama daugeliui jau yra tapusi priklausomybių ekspertė Germantė Tamošaitienė, daugeliui šilališkių žinoma kaip Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Šilalės viešojoje bibliotekoje knygos „Pelynų medus“ pristatymą su­rengė jos autorė Edita Mildažytė. Ji yra jau trijų knygų autorė. „Įdomiausiose bobų vasaros istorijose“ nugulė jaut­rūs pasakojimai iš jos vestos to paties pavadinimo televizijos laidos, 2011 m. pasirodžiusioje knygoje „Pasimatymas su Lietuva“ atsklei­džiama Lietuvos istorija ir išskirtinumas pasaulyje, o į praėjusių metų lapkritį išleistą biogra­finę knygą Edita tikina sudėjusi keturis savo gyvenimus ir prisipažįsta, jog, pasakodama apie juos, stengėsi būti atvira, sąžininga, korektiška ir linksma. 

Pelynų medus

Charizmatiškoji televizijos lai­dų kūrėja ir vedėja jau ne vieną dešimtmetį išlieka viena ryškiausių Lietuvos asmenybių. Kai nori – ji šilta, kai reikia – tiesmuka, kai prašoma – visada ištiesia pagalbos ranką. Ji – sąžininga, drąsi, stipri ir negailinti savęs.

E. Mildažytė sako ne kartą sulaukusi siūlymų papasakoti savo istoriją, tačiau ilgą laiką jų atsisakydavo. Ir štai – atėjo metas. Knygynuose pasirodžiusi jos knyga „Pelynų medus“ iškart tapo bestseleriu.

„Mano gyvenime būta daugybės gražių dalykų, todėl būtų nuodėmė jų nepapasakoti“, – susitikime su šilališkiais sakė Edita ir pridūrė, kad galutinį tašką knygos atsiradimo istorijoje padėjo dvi ypatingos moterys – televizijos laidų vedėja Beata Nicholson ir redaktorė Daina Žemaitytė. Abi jos įtikino, jog Editos gyvenimas kupinas nepaprastų įvykių, apie kuriuos žmonėms iš tiesų bus įdomu skaityti.

„Pelynų medus gamtoje neegzistuoja, nors visada maniau, jog bitės ir iš žydinčių pelynų renka medų. Tokį žodžių derinį sugalvojau pati – jis man labai gražus. Šiame pavadinime svarbiausias žodis yra „medus“. Visai nesvarbu, iš ko jis suneštas. Juk ir iš rūgščių citrinų galima pagaminti saldų limonadą. Pelynų medaus paslaptį aiškinausi su bitininku Algirdu Amšiejumi. Jis mane nustebino – pasirodo, bitės gali nešti medų ir iš pelynų, jei jas to išmokysi“, – pasakoja autorė.

Istorija prasideda areštinėje

„Iš tiesų knyga prasideda pasakojimu apie areštinę, į kurią prieš kelerius metus pakliuvau, kai policija mane sustabdė išgėrusią prie vairo. Pagalvojau –

atsivertus knygą svarbiausia, ar ji tave užkabina: ar norisi skaityti toliau, ar jauti, kad neverta gaišti laiko. Jei pradžioje būčiau surašiusi, kiek daug nuveikiau, ką pasiekiau ir kokia esu nuostabi, tikriausiai daugelis pavartytų ir padėtų atgal į lentyną. O aš nenoriu, jog mano istorija liktų neperskaityta. 

Tada, būdama areštinėje, pažadėjau sau: kai iš šios keblios situacijos išsikapstysiu, parašysiu knygą – atvirą ir tiesią. Juk mano gyvenime yra nutikę tiek visko – ir juokingo, ir graudaus, ir gėdingo, ir žavingo. Be to, ta istorija tokia vieša, kad ją slėpti būtų neteisinga. 

Apskritai šioje knygoje kalbėdama apie save ir mane supančius žmones norėjau visur išlikti sąžininga. Jei nori, jog tekstas jaudintų, privalai kalbėti ir apie tai, kas nemalonu. Šiame socia­linių tinklų netiesos ir iliuzijų amžiuje, kai kiekvienas stengiasi sukurti nepriekaištingo žmogaus įvaizdį, man norėjosi pasakyti: štai tokia aš – sudaryta iš juodo ir balto. Jei jūs sėdite ant debesies, vadinasi, jums gyvenime pavyko tapti angelu. Man nepavyko. Nors labai stengiausi“, – šypsosi televizijos laidų vedėja.

Atvirumo ribos

„Knyga gana atvira. Žinoma, ne iki kvailumo – yra dalykų, apie kuriuos nepasakojau ir nepasakosiu. Jie pernelyg intymūs. Vis dėlto kai kurie pasakojimai – labai atviri, tačiau jei jų atsisakyčiau, knyga netektų savo stuburo ir prasmės. Atvirumas būtinas, kad pasakojimas turėtų pradžią, kulminaciją ir pabaigą.

Medų šaukštu kabinu rečiau, nei jaučiu pelynų kartumą burnoje. Ne iš visko gyvenime pavyksta išsukti medų. Daug kas priklauso nuo to, kur stovi tavo aviliai, kur tau Dievas paskyrė vietą.

Ar knyga gali būti kažkam nepatogi? Nebent kas nors pats nuspręstų taip ją matyti. Neturėjau tikslo menkinti, niekinti, skųsti ar skųstis. Kai kurių mano draugių vardai pakeisti, kad neįsižeistų jų šeimos. Papasakojau apie daugelį žmonių, kuriems teko su manimi gyventi, tačiau galiu juos nuraminti – jie gali jaustis saugūs. Ir mano mama, ir vaikai“, – teigia autorė.

Vaikystės svajonė

Vaikystė – žmogaus gyvenimo pamatai. Ji atskleidžia, iš kur viskas atėjo ir kodėl gyvenimas klostosi vienaip ar kitaip. Tėvai, seneliai, giminės perduoda elgesio modelius, formuoja įpročius, net charakterį.

„Didžiausią įtaką man padarė seneliai, nes su jais augau iki septynerių metų. Močiutė įskiepijo tradicijų, šeimos švenčių poreikį. Iš mamos perėmiau vitališkumą ir gyvenimo geismą, o iš jos sesers Reginos – gebėjimą girdėti kitus žmones. Tai, ką gavau, vėliau perdaviau ir savo vaikams.

Viskas mumyse išlieka – tradicijos, matyti santykiai, tėvų santuokos ir skyrybų niuansai. Mano tėvai išsiskyrė. Aš buvau sau pažadėjusi niekada neišsiskirti, tačiau ir pati išsiskyriau. Dabar suprantu: vaikus traumuoja ne pačios skyrybos, o tėvų elgesys jų metu.

Mama, besilaukdama manęs, paskutinėmis dienomis išvyko pas savo mamą į Marijampolę – ten ir gimiau. Tėvas nepasirodė nei močiutės namuose, nei ligoninėje, mūsų su mama iš gimdymo namų neparsivežė. Nematau tame didelės tragedijos – jis buvo medikas, ga­lėjo būti užsiėmęs, o gal tuo metu jų santykiai jau buvo pasibaigę.

Tėvai susituokė 1963-iai­siais, aš gi­miau 1966-aisiais, tad tikrai nebuvau vedybų priežastis. Greičiau – sa­votiškas projektas, turėjęs sulaikyti mano gražius, ambicingus tėvus būti kartu. Tačiau taip nenutiko. Abu buvo per stip­rūs, per daug savarankiški. Mama – labai graži, ambicinga, talentinga, daininga gydytoja. Tėvas – siekiantis realizuoti save profesijoje medikas, mokslininkas, tik­ras mačo. Galbūt jie per daug reikalavo vienas iš kito ir abu buvo stiprūs lyderiai.

Vaikystėje turėjau svajonę kada nors pamatyti savo tėvus kartu. Kad bent per mano mokyklos išleistuves jie stovėtų šalia vienas kito, atleidę ir susitaikę. Tačiau mama tėvui niekada neatleido – pyko nuoširdžiai, visą gyvenimą. Ir tik tada, kai sėdėjo prie jo karsto, pirmą kartą pamačiau juos kartu. Ir tarp jų jau nebebuvo įtampos“, – jautriai prisimena Edita.

Kodėl žurnalistika?

Atrodė, kad jos kelias aiškus – medicina, nes abu tėvai buvo gydytojai. Be to, tėvas dėstė tuometiniame Medicinos institute ir kurį laiką net buvo egzaminų komisijos pirmininkas. Tais laikais į medicinos studijas patekdavo tik patys gabiausieji – konkurencija buvo milžiniška, nors netrūko ir įvairių „prastūmimų“ per mandatines komisijas.

„Su tėvų pagalba tikrai būčiau įstojusi, tačiau mama nenorėjo, jog studijuočiau Kaune – bijojo, kad per daug prisirišiu prie tėvo. Todėl bet kuri kita alternatyva atrodė geresnė. Pasirinkau žurnalistiką. Stojamieji egzaminai tuo metu buvo savotiški: vaikinai po tarnybos armijoje gaudavo papildomą balą, stojantieji su kolūkių siuntimais – taip pat. Buvo ir kandidatų su garsiomis pavardėmis. Žodžiu, likau pirma už brūkšnio – patekau į neakivaizdinį skyrių. Tačiau jei lankydavai paskaitas dieną ir gerai išlaikydavai egzaminus, galėjai tikėtis būti pervestas į dieninį. Aš dienomis lankiau paskaitas, o vakarais dirbau „Lietuvos“ viešbutyje skalbėja–lygintoja.

Negaliu sakyti, kad sirgau žurnalistika. Argi aštuoniolik­metis gali būti visiškai tikras, jog teisingai pasirinko profesiją visam gyvenimui? Tik vėlesni įvykiai ir televizijos karjera parodė, kad nesuklydau“, – atvirai dalijasi prisiminimais E. Mildažytė.

Jeigu jie kris, aš pagausiu

„Aš visada rinkausi vaikus ir šeimą. Kai 1990–1991 m. vertėsi Lietuvos santvarka ir gyvenimas, žurnalistika buvo auganti, labai svarbi ir įdomi sritis. Širdyje buvo gaila, kad negaliu dalyvauti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos veikloje, vykti į stažuotes Amerikoje ir Europoje. Bet aš rinkausi vaikus – palikti juos ir išvažiuoti pusei metų mokytis į užsienį man atrodė neįmanoma. 1999 m., kai jau buvo gimęs Mykolas, gavau kvietimą į moterų konferenciją Islandijoje. Joje ketino dalyvauti Hillary Clinton ir daugiau panašaus rango moterų, buvo galima užmegzti ryšių ir galvoti apie karjeros perspektyvas. Bet nutraukti žindymą man atrodė per didelė žala.

Man atrodo, jog būti mama reiškia labai daug meilės, rūpesčio ir truputį griežtumo. Man labai svarbus tvirtas ryšys su vaikais. Geriausią rezultatą duoda trys dalykai: kalbėjimasis, situacijos išsiaiškinimas ir tėvų pavyzdys. Be to, aš niekada nepavargdavau vaikams rodyti, kad jie man yra labai labai svarbūs. Vaikas yra pati rizikingiausia investicija gyvenime. Galima metų metus kišti pinigus repetitoriams ir būreliams, studijoms, o vaikas vieną dieną viską mes, užsidės kuprinę ir išeis iš namų. Arba susirgs, numirs, taps narkomanu, sės į kalėjimą, nepateisins lūkesčių... Bet mes vis tiek juos gimdom, auginam iki pilnametystės, o gal ir dar ilgiau į juos investuojam. Nes tai stipriau už mus. Vadinasi, motinystė nėra joks nuopelnas ar žygdarbis. Tai yra tiesiog biologija. Projektuojam save laimei ir dideliam džiaugsmui, o gyvenimas yra toks, koks yra. Visos vaikų „dovanotos“ pamokos išmoko tėvus stoicizmo. Ir suvokimo, kad ne sau juos pagimdei. Jie tik per tave atėjo gyventi savo gyvenimo“, – įsitikinusi Edita. 

Nuojauta

„Kartais protas būna bejėgis prieš jausmus ir nuojautas. Esu iš tų moterų, kurios turi intuiciją ir jos klauso. Už daugelį dalykų, įvykusių mano gyvenime, ir už sprendimus, kuriuos priėmiau, didele dalimi turiu būti dėkinga būtent intuicijai. Jei būčiau klausiusi vien proto, greičiausiai nebūčiau padariusi daugelio dalykų.

Ne kartą sustodavau ties riba – juk kai kurie sprendimai atrodė, švelniai tariant, neprotingi, o kartais net visiškai absurdiški. Atrodė, jog jie negali baigtis gerai, tačiau viskas susiklostydavo palankiai. Todėl kartais intuicija yra geresnė patarėja už protą, logiką ar skaičiavimus. Dabar ji man sako, kad gyvensiu iki 84-erių. Ir kol būsiu gyva, Lietuvoje karo nebus“, – tikina optimizmo bei gyvenimo džiaugsmo nestokojanti ir dosniai jį aplinkiniams žarstanti žurnalistė. 

Pasak jos, „Pelynų medus“ turėtų padėti pavargusiems nuo beprasmių politinių ginčų, nuolatinio jausmo, kad aplink visi teisūs ir nepriekaištingai geri – miega ant debesies ir pasisotina vienu džiūvėsiu perpus su angelais...

„O jei skaitant kiltų noras smerkti autorę ar visokeriopai ją niekinti – nesidrovėkite. Tai šalutinis pelynų poveikis. Jei jis pasireikštų pernelyg stipriai – užkąskite šaukšteliu medaus,“ – šmaikščiai rekomenduoja autorė.  

Knygos pabaigoje ji duoda moterims 10 patarimų, kuriais tikina ir pati vadovaujasi. Svarbiausi iš jų: „nesivyk nemylinčio – atsigręžk į mylinčius“, „visada pasitikėk širdimi, nes ji net smegenis aprūpina krauju“, „nereikia gedėti amžinai, mylėti reikia amžinai“. 

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Jolantos VENCKIENĖS nuotr.