Tarptautinės muziejų nakties proga Lietuvos aviacijos muziejaus pa­daliniai – Stepono Dariaus gimtinė-muziejus ir Stasio Girėno gimti­nė-mu­ziejus – gegužės 23 d. kviečia lankytojus į išskirtinius renginius, skir­tus aviacijos istorijai, kelionėms bei gyvai pažinčiai su legendinių „Lituani­cos“ lakūnų gimtinėmis.

Šių metų Muziejų naktis kviečia sustoti keliaujant po Žemaitiją ar vykstant pajūrio link ir atrasti autentiškas vietas, kuriose prasidėjo S. Dariaus ir S. Girėno gyvenimo kelias. Nuo žygio iki negirdėtų istorijų ir jaukaus vakaro gamtos apsuptyje – išskirtinei nakčiai lakūnų gimtinės-muziejai paruošę ypatingas programas. Tiek keliautojai jūros link, tiek vietos gyventojai kviečiami dalyvauti orientaciniame žygyje „Iš gimtinės – į gimtinę“: nuo 10 iki 19 val. vyksiantis žygis sujungs abi gimtines ir kvies savarankiškai žingsniuoti maždaug 50 km maršrutu po Žemaitijos istorines, kultūrines bei gamtines vietas. Dalyviai gali rinktis kelionę automobiliu, motociklu, dviračiu ar pėsčiomis, aplankyti maršrute pažymėtus objektus, fotografuoti juos bei rinkti kelionės taškus. Finišavusiųjų lauks simbolinės dovanos ir nemokamos Muziejų nakties veiklos.

Muziejų naktį Vytogaloje, S. Girėno gimtinėje, nuo 18 iki 22 val., vyks nemokamas muziejaus ekspozicijos lankymas, virtualios realybės turas po lėktuvų interjerus, netradicinė ekskursija po S. Girėno šeimos istoriją bei piknikas muziejaus sode.

S. Dariaus gimtinėje Judrėnuose lankytojai taip pat kviečiami nuo 18 iki 22 val. nemokamai aplankyti ekspoziciją, išbandyti turą po lėktuvus ir dalyvauti vakarinėje programoje prie laužo. Vakaro metu skambės autentiški lakūnų balsai, bus pristatyta archyvinė garso technika ir pasakojamos istorijos apie lakūnų gyvenimą bei legendinį jų skrydį.

Pasak muziejininkų, Muziejų naktis – tai reta galimybė šias vietas patirti ne kaip įprastus muziejus, o kaip gyvas istorines erdves, kuriose vakarėjant atgyja pasakojimai, prisiminimai ir legendinio skrydžio dvasia.

Visą informaciją apie žygį ir Muziejų nakties programas gimtinėse galima rasti Lietuvos aviacijos muziejaus interneto svetainėje ir socialinio tinklo „Facebook“ Lietuvos aviacijos muziejaus paskyroje.

Lietuvos aviacijos muziejaus inform. ir nuotr.

Pažinti savo kraštą, o ypač gimtąsias vietas, regis, turėtų būti kiekvieno žmogaus savotiška pareiga. Galbūt todėl pastaraisiais metais vis labiau populiarėja pėsčiųjų žygiai, leidžiantys ne tik aktyviai leisti laiką, bet ir iš naujo atrasti pažįstamas vietoves.

Iš Šilalė kilęs, dabar Klaipėdoje gyvenantis Steponas Dabulskis save vadina istorijos entuziastu ir neslepia, kad kiekvienas pasivaikščiojimas istoriškai įdomiose vietose jam tampa naujų atradimų kelione. Net ir gerai pažįstamose apylinkėse jis vis atranda detalių, kurios anksčiau buvo praslydusios pro akis, todėl šią vasarą vėl planuoja pasižvalgyti ten, kur seniai buvo įkėlęs koją, o gali būti, kad į kompaniją pakvies ir visus, norinčius prasmingai praleisti laiką. 

Steponas užaugo Šilalėje, tačiau noras giliau pažinti savo kraštą atsirado visai netikėtai – tyrinėjant mamos paveldėtą pievą netoli Pagramančio. Ten jis aptiko dotą su šaudymo anga, o šis radinys taip sužadino smalsumą apie Antrąjį pasaulinį karą, kad, laikui bėgant, nustelbė kitus pomėgius ir interesus.

Subūręs „Istorijos sekėjų“ klubą – aktyvaus laisvalaikio ir kraštotyros entuziastų bendruomenę – Steponas dabar organizuoja žygius istorinėmis ir aktualiomis temomis. Jo tikslas – ne tik pakviesti žmones į kelionę, bet ir padėti jiems pažinti vietovių istoriją, atrasti mažiau žinomas vietas bei išgirsti pasakojimus, kurių nerasi vadovėliuose.

Nors pagal išsilavinimą S. Dabulskis nėra istorikas – baigė socialinių mokslų krypties studijas, tačiau pagal specialybę niekada nedirbo. Dabar jis sako, jog istorija atvėrė daugybę naujų pasaulių, o idėjų naujiems maršrutams ir tyrinėjimams užtektų dar ne vieniems metams. Dažnai jos gimsta vartant storą Lietuvos kelių atlasą, kurį Steponas vadina neįkainojamu keliautojo žinynu. Nors šiandien daugelis informacijos ieško internete, atlasas jam vis dar išlieka nepakeičiamas, mat jame pažymėti net mažiausi keliukai bei lankytinos vietos. Tiesa, ne visos: keliaudamas jis vis atranda ir žemėlapiuose nepažymėtų objektų, vertų parodyti kitiems.

Buvusio šilališkio organizuojami žygiai skiriasi nuo įprastų pėsčiųjų išvykų. Prieš pakviesdamas bendraminčius kartu, Steponas specialiai netikrina maršruto ir iš anksto nevertina, kokiais takais teks eiti, kokius griovius ar pelkes kirsti.

„Mūsų tikslas ir yra ieškoti atradimų – išsinagrinėjame žemėlapį ir leidžiamės į kelią, o einant visko pasitaiko. Man pačiam norisi ir kitiems linkiu patirti atradimo džiaugsmą. Sunkumų nereikia bijoti – jie grūdina charakterį“, – sako S. Dabulskis.

Paprastai „Istorijos sekėjų“ klubo žygiai neviršija 30 kilometrų. Vienos dienos maršrutams svarbu, jog dalyviai dar spėtų grįžti namo, todėl iš Klaipėdos toliau nei iki Kulautuvos ar Šeduvos jie dažniausiai nekeliauja. Šilalė ir jos apylinkės tokiems žygiams, pasak Stepono, itin tinkamos – daug istorinių vietų yra išsidėsčiusios netoli viena kitos.

Vienu įdomiausių ir kasmet kartojamų žygių jis vadina keliones Lietuvos ir Prūsijos pasienio vietovėmis. Ten vis dar galima rasti griuvėsių, geležinkelio pylimų, karo įtvirtinimų bei kitų istorijos ženklų.

„Šilalėje, atrodo, viską žinau – tyrinėjau ir bunkerius. Man patinka kelti sau tikslą kažką naujo sužinoti, išsiaiškinti. O bendraujant su vietiniais žmonėmis atsiveria tikri lobiai. Gal net žemėlapyje būtų galima pažymėti naujas lankytinas vietas“, – svarsto Steponas, planuojantis apie žygius po Šilalės kraštą kurti kelionių reportažus.

Jo įsitikinimu, pasakojimai apie įdomias vietas ir iš kartos į kartą perduodamos legendos gali sudominti istorija kur kas labiau nei vien faktų išvardijimas.

„Daugelis gal net nėra girdėję apie Molotovo gynybos liniją – įspūdingą Antrojo pasaulinio karo laikų gynybinę sistemą, besidriekiančią nuo Palangos per visą Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvoje bunkeriai pradėti statyti 1941-aisiais, tačiau daug kur nespėta jų užbaigti, todėl praktiškai jie nebuvo naudojami. Kiek žinau, ties Pajūriu ir Žvingiais vietiniai gyventojai juose slėpėsi nuo bombardavimo, tad tam tikrą paskirtį jie vis dėlto atliko“, – pasakoja žygeiviu save vadinantis kraštietis. 

Steponas buvo vienas iniciatorių, prisidėjusių įrengiant „Memel Nord“ muziejų netoli Girulių. Jame dabar galima pajusti istorijos alsavimą – tai pakrančių apsaugos baterijos kompleksas, leidžiantis lankytojams tarsi persikelti į XX a. vidurį ir pajusti karo nuotaiką.

Nors po Šilalės rajoną S. Dabulskis galėtų keliauti vienas ar su artimiausiais bičiuliais, jam svarbu, kad istoriją atrastų kuo daugiau vietinių žmonių. Pasak jo, nors kai kam gali atrodyti, kad visi piliakalniai yra vienodi, jis pats neabejoja, jog kiekvienas jų slepia savitą pasakojimą.

„Įdomus pats kelionių ir atradimų procesas, o ne skaičiai ar faktai, kuriuos galima perskaityti internete. Istorija yra savotiškas detektyvas – įminęs jos mįsles, pats tampi turtingesnis, nes pasikeičia požiūris į daugelį dalykų“, – sako Steponas, žadantis, kad istorijos entuziastams artėjanti vasara bus kupina naujų atradimų.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

„Būk atsargus, nevaikščiok Kyjivo gatvėmis, geriau pasėdėk metro požemiuose ar slėptuvėse, nes tiek dronų, kaip šiandien, lekiančių sostinės link, dar nebuvau regėjusi“, – perspėjo buto Kyjive šeimininkė Svitlana, gyvenanti savo name šalia Bučos. 

Karo pradžioje šiame mieste okupantai išžudė tūks­tančius civilių gyventojų, o dabar jie girdi nuolatinį dun­desį danguje. Mat Kyjivo priemiesčiuose yra išsi­dėsčiusi pirmoji sostinės apsaugos artilerinė linija, pri­valanti naikinti į didmiestį skrendančius priešo dronus ir raketas.

Svitlana kelis kartus per mėnesį įspėja dėl sustiprėjusio šaudymo ir dronų – praėjusią savaitę per vieną parą į Ukrainos erdvę jų įskrido daugiau nei pusantro tūkstančio. Tai nau­jas terorizmo rekordas – to­kio jų skaičiaus per parą Mask­va iki šiol nebuvo pasiuntu­si. Iš tikrųjų tai buvo gudriai suplanuotos kombinuotos atakos dalis, kad, numušinėdami dronus, gynėjai pavargtų ir išeik­votų šaudmenis.

Prasidėjus antrai rusų operacijos daliai, į sostinę kartu su dronais ėmė lėkti raketos bei bombos, o dėl jų gausybės gynėjai visų nebeįstengė numušti. Buvo pataikyta į energetikos bei karinius objektus, degalines, pusę trijų nakties raketa „X-101“ smogė į devynių aukštų namą Darnycios mikrorajone. Per sprogimą nugriuvo 18 penktosios laiptinės butų kartu su jų gyventojais. Kai penktą valandą ryto atvykau į įvykio vietą, gelbėtojai iš griuvėsių jau buvo ištraukę 14 sužeistų ir vieną žuvusį žmogų. Regėdamas didžiulį gelžbetonio blokų bei cemento nuolaužų kalną iš karto supratau, jog aukų bus gerokai daugiau, nes anksčiau tokias tragedijas jau buvo tekę matyti. Tokį spėjimą sustiprino ir pokalbiai su kieme stovinčiais tragedijos liudininkais.

26-erių Irina Ševčiuk su ašaromis akyse pasakojo, kad po griuvėsiais yra jos 54-erių teta Anastasija su vienmečiu vyru Anatolijumi. Mergina su tėvais gyveno per kelis namus toliau, bet, sakė, kad lankydamasi pas tetą, buvo susidariusi nuomonę, jog tuščių butų laiptinėje nėra. Todėl spėjo, jog po griuvėsiais gali būti daugybė kaimynų.

Kito apgriuvusio namo laiptinėje gyvenanti 40-metė Darija Cisko teigė, kad apie pusė namo gyventojų karo metu išvyko į užsienį ar Vakarų Ukrainą, o butus išnuomojo. Darija prisipažino, jog tą naktį patingėjo su vyru ir dukrele eiti slėptis į metro požemį, todėl, raketai atskridus, išgyveno tik­rą košmarą. Jų bute suskilo sienos, išdužo langai ir nuvirto baldai. Moteris dėkojo Dievui, kad šeima liko gyva, ir prisiekė ateityje visada slėptis netoli esančiame metro.

Sužeistas Olehas Kipasto tei­gė nesuvokiantis, kaip liko gyvas, nes gyvena laiptinėje, į kurią ir pataikė raketa. Smūgio banga jį pargriovė, galva trenkėsi į spintos kampą ir prarado sąmonę. Iš nuolaužų jį išvadavo gelbėtojai, išvedę į kiemą.

69-erių Jurijus Kolomyjus susižalojo palyginti nestipriai, tačiau vis dar buvo šoko būsenos – vaikščiojo ir klausinėjo, ar niekas nematė jo bičiulio Vitalijaus.

„Jo telefonas neatsako, bet juk galėjo ir išsikrauti ar nusimesti kažkur, ar ne taip?“ – Jurijus negalėjo patikėti, jog bičiulis guli po griuvėsiais, ir tarsi prašė paliudyti, kad šiam nieko blogo negalėjo atsitikti... Po kelių valandų gelbėtojai pranešė atradę antrą žuvusįjį, vėliau informavo apie trečią, penktą auką, o galiausiai paaiškėjo, jog žuvo 24 namo gyventojai, iš kurių 3 buvo nepilnamečiai. Labiausiai visus sukrėtė Tetjanos Jakovlevos pasakojimas. Moteris po sprogimo pamatė, kad vaikų kambario, kuriame miegojo dvi dukros, nebėra – nugarmėjo žemyn.

„Fronte prieš trejus metus žuvo sutuoktinis Jevgenas, dukros buvo mano gyvenimo prasmė, meldžiuosi, kad Dievas būtų gailestingas ir jos išgyventų, nes kitaip ką man veikti šiame pasaulyje“, – raudojo moteris. 

Deja, 12-metei ir 17-metei nebuvo lemta išgyventi šio Maskvos teroro akto... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kviečiame visus krepšinio entuziastus, pasiilgusius įtemptų kovų ir geros atmosferos, jau netrukus išbandyti jėgas tradiciniame 3x3 krepšinio turnyre „Už pergalę gyventi“.

Kasmet šis turnyras suburia didžiulę sporto bendruomenę ir tampa tikra krepšinio švente!

Šis turnyras – tai ne tik sportas, bet ir bendrystė. Susivienijame bendram kilniam tikslui – prisidėti prie sunkiai sergančių vaikų gerovės. Gera žinoti, kad dalyviai savo pergales skiria fondo globojamiems mažiesiems pacientams, taip kiekvieną žaidimą paversdami dar prasmingesniu.

Renginio metu laukia įtemptos 3x3 krepšinio kovos, konkursai, DJ muzika, aktyvios veiklos ir gera nuotaika visai šeimai.

Prizininkų lauks vertingi apdovanojimai, o visiems dalyviams – „Puma“ įsteigti marškinėliai.

Pasimatome birželio 14 d., sekmadienį, sporto aikštyne prie Baltojo tilto, Vilniuje.

 Rimanto Kaukėno paramos grupė

Savanorių pr. 363-311, Kaunas

Lithuania

Jau netrukus vienas ilgaamžiškiausių ir ryškiausių Lietuvos vaikų ir moksleivių muzikinių konkursų „Dainų dainelė“ pasieks kulminaciją – birželio 7 d. finalinis laureatų koncertas vyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šiemet projekto vedėjų komandoje ypatingas duetas: vyras ir žmona I. Andriukevičius bei S. Lebrikaitė, kuriems „Dainų dainelė“ tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir jautria patirtimi šalia jaunųjų Lietuvos talentų.

Tiesioginis eteris – mokykla abiem

Sandros teigimu, nors renginių vedimo patirties ji jau turėjo, televizija pasirodė esanti visai kitokia erdvė. Čia svarbu ne tik tekstas ar buvimas scenoje, bet ir kameros, ritmas, partnerio pajautimas, gebėjimas reaguoti čia ir dabar. Ji sako, kad per sezoną išmoko daugybę televizijos darbo subtilybių – nuo žvilgsnio į kamerą iki tikslaus momento, kada perimti mikrofoną ar reaguoti į partnerio tekstą.

„Neseniai žiūrėjau vieną iš pirmųjų laidų ir galvojau: negaliu patikėti, kiek daug išmokau. Tokie, atrodo, elementarūs dalykai: tiksliai žiūrėti į kamerą, žinoti, kada Ignas baigė savo tekstą, kada paimti mikrofoną. Žiūrovas gal to ir nepastebi, bet aš jaučiuosi labai daug išmokusi. Visa komanda padėjo – patardavo, kaip susižymėti tekstą, į ką atkreipti dėmesį. Atrodo, kad per šias laidas turėjau geriausius vedėjų kursus“, – sako Sandra.

Ignas pripažįsta, jog šįkart jo vaidmuo scenoje taip pat buvo kitoks nei įprastai. Vedant koncertą kartu su žmona, teko rūpintis ne tik savo dalimi, bet ir bendru jų vaizdu.

„Jeigu iki šiol ką nors vesdavau, labiau rūpindavausi savo tekstu, suprasdamas, kad partneris atsakingas už savo. Šį kartą norėjosi matyti bendrą mūsų abiejų vaizdą – kaip atrodysime kartu, kaip pasiskirstysime pagal logiką, norus ar nenorus. Pirmiausia norėjau suprasti visumą, o tada jau viską skaidyti mažesniais gabaliukais“, – pasakoja Ignas.

Vyras ir žmona scenoje: daugiau saugumo

Vedėjai neslepia – darbas kartu tiesioginiame eteryje galėjo tapti ir išbandymu, tačiau abiem jis suteikė daugiau pasitikėjimo. Sandra prisipažįsta, jog šalia Igno jautėsi saugiau.

„Man labai patiko dirbti su Ignu. Jaučiausi saugesnė, nes žinojau, kad jam rūpi, jog ir man viskas būtų gerai. Tai buvo pliusas, kad esame šeima. Nežinau, gal Ignui kitaip, bet man tai tikrai padėjo“, – sako Sandra.

Ignas šypsosi, jog artimas ryšys leido scenoje būti spontaniškesniems. Jis kartais specialiai nepasakydavo Sandrai, ko ketina paklausti ne pagal scenarijų, nes norėdavo tikros, nesurepetuotos reakcijos.

„Kartais net nesakydavau, ko jos paklausiu ne pagal scenarijų, nes norėjau matyti tikras jos išraiškas. Žinojau, kad jei ji ir pasimestų, vis tiek būtų gyva ir įdomu. Kartais surepetuoti dalykai tampa labai nuspėjami, o čia norėjosi tikrumo. Visada prisigalvodavau, kuo ją nustebinti, ir, tikiuosi, pavyko“, – pasakoja Ignas.

Svarbiausi scenoje – vaikai

Abu vedėjai pabrėžia, jog „Dainų dainelėje“ jų vaidmuo tik dalis didesnio paveikslo. Svarbiausi šiame konkurse – jaunieji atlikėjai, jų emocijos, jaudulys, pastangos ir džiaugsmas.

„Jeigu lydėdavau vaiką į sceną, visada pasakydavau ką nors padrąsinančio: kad jis labai gražiai atrodo, kad nuostabiai dainuos, kad viskas bus gerai, kad tik nusišypsotų. O kai vaikai pabaigoje sužinodavo rezultatus ir kai kurie nusimindavo, norėdavosi jiems parodyti, kad čia nėra pabaiga. Sakydavau, jog dabar mūsų darbas – balsuoti, kviesti klasę, mokytojus, kaimynus, kad visi palaikytų. Norėjau, kad jie nenuliūstų, nes pati žinau, ką reiškia stovėti scenoje“, – teigia Sandra.

Ignas priduria, jog nuo pat pirmųjų laidų norėjo, kad konkursas neatrodytų šaltas ar pernelyg griežtas. Jam svarbu, kad „Dainų dainelė“ išliktų draugiška ir palaikanti.

„Nuo pat pirmos laidos turėjau lūkestį, kad atliepsime vaikų poreikius ir nesukursime labai griežto akademinio konkurso, kur sėdi rimta komisija, visi susikaupę ir tik vertina, tu geras ar blogas. Norėjosi sukurti ryšį. Vaikams atvažiuoti, repetuoti, laukti, pasirodyti – didelis krūvis, ypač mažesniems. Mūsų tikslas buvo ne tik būti vedėjų zonoje, bet ir apskritai kurti bendrą konkurso nuotaiką“, – tikina Ignas.

„Dainų dainelė“ – konkursas, kuriame auga ateities atlikėjai

Ignui „Dainų dainelė“ nėra nauja scena – jis yra vedęs šį konkursą ir anksčiau. Dabar matydamas jau užaugusius buvusius dalyvius, tapusius žinomais atlikėjais, jis jaučia ypatingą ryšį su jų muzikiniais keliais.

„Labai keistas jausmas, kai pamatai vaikus, kurie užaugo ir tapo žinomais. Tada pagalvoji: taigi aš vedžiau tą konkursą, aš tave mačiau. Aišku, juokais galima sakyti, jog truputį juos saviniesi, bet yra toks jausmas – matėme, kaip tu augai šiame muzikiniame kelyje, o dabar žiūrėk, koks esi“, – sako Ignas.

Pasak jo, „Dainų dainelė“ yra daugiau nei dar vienas muzikinis projektas. Tai ilgametė tradicija, kuri laikosi ne dėl trumpalaikio populiarumo, o dėl gilesnės prasmės.

„Atrodo, kad aplink šį konkursą limpa visi kiti konkursai. Jie gali būti populiaresni, trumpam sublizgėti ir atsitraukti, o „Dainų dainelė“ kaip prasidėjo prieš dešimtmečius, taip sėkmingai eina toliau. Iš esmės – tai mūsų jaunimas ir ateitis“, – neabejoja Ignas.

Sandros nuomone, šiame konkurse matyti ne tik vaikų balsai, bet ir didžiulis mokytojų, tėvų, vadovų darbas. Pasak jos, „Dainų dainelė“ aiškiai parodo, kaip Lietuvoje keičiasi muzikinis ugdymas.

„Dainų dainelė“ labai gerai atspindi neformalųjį muzikinį ugdymą Lietuvoje. Juk šešerių metų vaikas ne pats sugalvoja, kaip atrodys scenoje. Matyti komanda: tėvai, mokytojai, vadovai. Žmonės sako, kad kai pasibaigia viena „Dainų dainelė“, jie jau pradeda ruoštis kitai. Vadinasi, dvejus metus galvojama apie kūrinius, pasirodymą, kas tiktų, kas ne. Šiemet mačiau gražių, šiuolaikiškų, modernių pasirodymų – net liaudies dainos paverčiamos nuostabiais sceniniais kūriniais“, – džiaugiasi Sandra.

Finalas LNOBT: svajonės išsipildymas jauniesiems atlikėjams

Artėjantis finalas vedėjams kelia ypatingą jausmą. Sandra sako labai laukianti šio vakaro, nes daugeliui vaikų pasirodymas tokioje scenoje taps svajonės išsipildymu.

„Man atrodo, kad „Dainų dainelę“ atvesti į Operos ir baleto teatrą labai gražu. Daugeliui vaikų tai tikrai bus svajonės išsipildymas – orkestras, grupė, didelė, prestižinė salė. Oho“, – įsitikinusi Sandra.

Ignas pripažįsta, jog finalo laukimas skiriasi nuo įprastų laidų filmavimo. Jam LNOBT scena siejasi su iškilmingu konkurso užbaigimu ir pasididžiavimu tuo, ką pavyko sukurti per visą sezoną.

„Jausmas yra kitoks, nei filmuojant laidas. Operos teatras – tai pabaigos koncertas, į kurį visi ateiname su pasididžiavimu. Tokiu lūkesčiu ir laukiu finalinio koncerto – jis bus ilgas, bet tikiu, jog labai vertingas, apžvelgiantis visą šių metų „Dainų dainelės“ konkursą“, – sako Ignas.

Finalininkams – palinkėjimas pasimėgauti scena

Prieš didįjį finalą Sandra jauniesiems atlikėjams linki nepamiršti, kad tokia patirtis gali tapti vienu gražiausių vaikystės prisiminimų.

„Nežinau, ar čia gali būti kokia nors techninė rekomendacija – tą labiau pasako mokytojai. Tik norėčiau visiems palinkėti pasimėgauti ir pabūti toje akimirkoje. Tai tikrai įsimins ilgam ir bus vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – neabejoja Sandra.

Ignas linki finalininkams į didžiąją sceną žengti su džiaugsmu, bet be per didelės įtampos.

„Linkėčiau neįsitempti. Tegul tai būna vienas iš pasirodymų didžiosiose scenose, gera repeticija prieš ateities didžiuosius koncertus. Ateikime, pasidžiaukime, padarykime taip, kaip suplanavome ir surepetavome“, – sako Ignas.

„Dainų dainelės 2026“ finalinis laureatų koncertas vyks birželio 7 d.

Karolina BIELIAUSKAITĖ

Stipriausios Lietuvos penktokų komandos susitiko antrajame konkurso etape, kuriame pasitikrino žinias apie atliekų rūšiavimą ir sprendė kasdienes tvarumo situacijas. Azartišką protmūšį vedė humoristas ir televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius.

„Pastebime, kad vaikai tampa tikrais pokyčių ambasadoriais savo šeimose – primena tėvams apie rūšiavimą, domisi tvariais sprendimais ir skatina atsakingesnį požiūrį į aplinką. Todėl mums svarbu kalbėti apie tvarumą vaikams suprantama ir įtraukiančia kalba“, – sako „Gamtos ateities“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.

Iniciatyvą organizuoja gamintojų ir importuotojų asociacija „Gamtos ateitis“, siekianti tvaresnės aplinkos ir skatinanti atsakingą požiūrį į rūšiavimą. Konkurse dalyvauja mokyklos iš įvairių Lietuvos regionų – nuo Vilniaus rajono iki Pagėgių, Panevėžio, iki Lazdijų, todėl iniciatyva tampa ne tik edukacine, bet ir bendruomenes visoje Lietuvoje vienijančia žinių olimpiada.

Penktokai sprendė klausimus iš kasdienių situacijų

Sėkmingiausiai įveikę pirmojo etapo kūrybinius iššūkius, antrajame ture „Rūšiavimo spąstai“ penktokai aiškinosi ir demonstravo žinias apie taiklų rūšiavimą ir kasdienių tvarumo įpročių svarbą. Dalyviams teko atsakyti į klausimus, kur turėtų keliauti senas mobilusis telefonas, lemputės, įkrovikliai ar laidai, ką daryti su panaudotu aliejumi po kepimo, kaip tinkamai išmesti sudužusį porcelianinį puodelį ar seną neveikiantį skrudintuvą.

Tarp klausimų netrūko ir tokių, kurie neretai suklaidina net suaugusiuosius – pavyzdžiui, ar į tekstilės konteinerį galima mesti ir suplyšusius drabužius, ar organines atliekas galima išmesti kartu su plastikiniu maišeliu, kurioje pakuotėje dažniausiai būna supakuotas pienas ar sultys bei kada Lietuvoje pradėjo veikti taromatų sistema.

Protmūšio metu dalyviai turėjo ne tik parodyti žinias, bet ir laikytis sąžiningumo principų – žaidimo metu komandai buvo leidžiama naudoti tik vieną įrenginį, o atsakymų greitis lėmė papildomus taškus. Pirmuose trijuose etapuose atsakymams buvo skiriama po 30 sekundžių, ketvirtajame – viena minutė. Kuo greičiau komanda atsakydavo, tuo daugiau taškų surinkdavo.

Kodėl vaikus svarbu edukuoti per žaidimą?

Pasak konkurso organizatoriaus, „Rekūrų“ įkūrėjo Aurimas Kamantauskas, būtent žaidybiniai formatai padeda vaikams geriausiai įsisavinti informaciją.

„Tokios iniciatyvos kaip „Rūšiavimo lyga“ leidžia vaikams sudėtingas temas pažinti per patirtį, žaidimą ir emociją. Kai edukacija tampa žaidimu, vaikai įsitraukia natūraliai – be spaudimo ar formalumo. Būtent todėl kartu su „Gamtos ateitimi“ vystome šią idėją – tikime, kad įtraukiantys formatai yra paveikiausi kalbant apie tvarumą ir atsakingus kasdienius pasirinkimus“, – teigia renginių organizatorių agentūros „Rekūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas.

Konkurso „Rūšiavimo lyga“ vedėjas Paulius Ambrazevičius renginio metu nevengė humoro ir gyvenimiškų pavyzdžių. Kalbėdamas apie atliekų rūšiavimą, jis priminė, kad net kasdienės situacijos gali tapti svarbia pamoka.

„Man atrodo, kad humoras ir žaidimas yra vienas geriausių būdų kalbėti apie rimtas temas. Net suaugusieji kartais nežino, kur turi keliauti viena ar kita atlieka, todėl smagu matyti penktokus, kurie atsako greičiau už tėvus. Jei po tokio protmūšio vaikas grįžęs namo primins, kur mesti seną telefoną ar ką daryti su veidrodžiu, vadinasi, tikslą jau pasiekėme“, – sako humoristas ir televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius.

Į finalą Vilniuje pateko aštuonios komandos

Į didįjį „Rūšiavimo lygos“ finalą, vyksiantį mėnesio pabaigoje, pateko aštuonios daugiausia taškų surinkusios komandos: Vilniaus r. Juodšilių šv. Uršulės Leduchovskos gimnazija („Ekovizija“), LSMU gimnazija („5A Chebrytė“), Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija („Augalėlės“), Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazija („Rūšiavimo lyga – iš atliekų į meną“), Kražių Žygimanto Liauksmino pagrindinė mokykla („Mesk į tinkamą“), Pagėgių sav. Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazija („Žaliasis septintukas“), Kauno Juozo Grušo meno gimnazija („Tvarumo lyga“), Šalčininkų raj. Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazija („Rūšiuotojukai“).

Aštuonios stipriausios komandos užsitikrino savo vietą didžiajame finale Vilniuje, kuris vyks gegužės 26 dieną. Jame dalyvių lauks energingas ir įtraukiantis renginys, kuriame teks parodyti ne tik žinias, bet ir komandinius gebėjimus bei išbandyti save aktyviose rungtyse.

Konkurso finalininkų laukia ir prizai – bilietai bei kelionė į krepšinio varžybas, ekskursijos į „Mokslo salą“, taip pat įvairūs prizai mokytojams ir papildomos nominacijos.

Gegužės 17-ąją visi skubėjo prie Padievaičio piliakalnio, kur praūžė „Superdiena su mano šeima“. Šioje vietoje, kuri kadaise buvo brangi kunigaikščio Gedimino šeimai, susirinkę žmonės įrodė, kad žemėje nėra stipresnės sąjungos už laimingą ir draugišką šeimą.

Ši „Superdiena“ tapo visos bendruomenės susitelkimo įrodymu: tarkime, sceną, į kurią drąsiai žengė jaunieji atlikėjai, savo rankomis su didžiule meile pastatė ir išpuošė mamos, tėčiai, tetos ir dėdės.

Šventė prasidėjo šeimų plaukimu baidarėmis. Įveikę 4 kilometrų atstumą nuo Pajūralio tilto iki pat piliakalnio, dalyviai įsiliejo į linksmybių sūkurį: mažesnieji vaikai pūtė milžiniškus muilo burbulus ir niekaip negalėjo atsispirti malonumui suvalgyti dar vieną gniutulą cukraus vatos, vyresnieji azartiškai piešė ant plėvelės stendų, statė medinių kaladėlių bokštą „Jenga“ ir dėliojo didžiulę domino grandinę, šeimos fiksavo prisiminimus fotosesijose ant specialiai šventei išpuoštų sūpynių. O koks gi susibūrimas be bendro stalo? Tikrą bendruomenišką šilumą skleidė garuojanti sriuba ir kepami čirviniai blynai, kuriais vaišino Ligita ir Gedas Gedgaudai.

Vėliau buvo sugiedotas Kvėdarnos miestelio himnas (autoriai Regina Stasytienė ir Mantas Toleikis), susirinkusiuosius pasveikino Kvėdarnos seniūnijos seniūnas Aivaras Dobilas, bendruomenės pirmininkė Danutė Jotkevičienė, darželio „Saulutė“ direktorė Iveta Jokužienė, Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis ir Vytautas Jucius.

Meninę programą pradėjo neformalaus vaikų švietimo šokių grupė „Spalvoti pieštukai“ (vad. Giedrė Jurevičienė), nuoširdžias dainas dovanojo darželio „Saulutė“ ( mokyt. Severina Antanavičienė) dainorėliai, džiugino Kvėdarnos kultūros namų vaikų dainos ir teatro studija (vad. Gražina Pameditienė). Šventėje nebuvo pamirštos ir mūsų šaknys bei senosios tradicijos, apie tai priminė Kazimiero Jauniaus gimnazijos 2 a klasės etnobūrelis „Vėrinėlis“ (mokyt. Angelė Grikšienė). Skambėjo jungtinio Kazimiero Jauniaus gimnazijos popchoro „Varpelis“ ir Šilalės meno mokyklos Kvėdarnos skyriaus mokinių (vad. Dalia Krasauskienė) atliekamos dainos, o šventę vainikavo atlikėjo M. Toleikio koncertas.

Renginys dar kartą priminė, kad šeima yra didžiausia laimė ir kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Pilni gerų emocijų ir bendrystės jausmo, šventės dalyviai išsiskyrė su pažadu švęsti ir kitąmet!

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų vadovė

Kristinos SKURDELIENĖS nuotr.

Birželio 7 dieną Lietuvoje turėtų pradėti veikti Europos Sąjungos skaidraus atlygio direktyva, priimta dar 2023-iaisiais. Bet ar pradės veikti? Daugėja ir kritikos šiai direktyvai. Ką apie visa tai mano Europos Parlamento narė, socialdemokratė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ?

– Gerbiama Vilija, Lietuvoje skamba teiginiai, kad Skaidraus atlygio direktyva bus per didelė našta įmonėms ir dar blogiau. Kaip vertinate šiuos teiginius?

– Nereiktų nustebti: tai yra darbdavių atstovų pozicija. Prieš kelerius metus dėl šios direktyvos panašūs argumentai skambėjo ir Europos Parlamente. Yra darbuotojų, profesinių sąjungų nuomonė, yra ir darbdavių nuomonė. Normalu, kad ne visada jos sutampa.

Kita vertus, kaltinti direktyvą, gąsdinti ja verslą, visuomenę yra tas pats, kaip kaltinti šviesoforą, kad jis stabdo eismą. Direktyva yra apie skaidresnius, teisingesnius atlyginimus dirbantiesiems. Tai svarbu.

– Kokie šios direktyvos tikslai, kam jos reikėjo?

– Du tikslai: užtikrinti vienodą atlyginimą už tokį patį ar vienodos vertės darbą bei mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus. 

Juk ne vienas yra susidūręs su situacija, kai už tą patį darbą gauna mažesnį atlygį nei kolega. O kodėl? Ar taip teisinga? Atsakymų dažniausiai nėra, o ir paklausti dažnai net negalima. Lygiai taip vis dar pasitaiko atvejų, kai mažesnis atlygis mokamas vien todėl, kad esi moteris. Žinoma, diskriminacija pagal lytį yra viena iš priežasčių, kodėl moterų atlyginimai (ir pensijos) vis dar mažesni nei vyrų. 

Dirbančios moterys ES per valandą vidutiniškai uždirba apie 12 proc. mažiau nei vyrai. Moterų pensijos vidutiniškai net 25 proc. mažesnės nei vyrų.

– Kam naudinga ši direktyva?

– Naudinga dirbantiesiems pagal darbo sutartis: numatyta daugiau teisių ir galimybių. Darbdaviams numatyta daugiau pareigų. Didesniems darbdaviams – daugiau pareigų, mažesniems – mažiau. Kita vertus, ši direktyva gali būti naudinga ir darbdaviams: aiškesnė atlyginimų sistema, mažiau nesutarimų.

– Ką numato ši direktyva?

– Paminėsiu tik kelis dalykus, pirmiausia – dėl darbuotojų. 

Įmonės pareigybės bus suskirstytos į grupes pagal darbuotojų įgūdžius, kvalifikaciją, pastangas, atsakomybę, darbo sąlygas. Darbuotojai turės galimybę ir teisę sužinoti, kokį vidutinį darbo užmokestį gauna kolegos toje pareigybių grupėje, taip pat ir pagal lytį. Tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, elektrikas Petras žinos elektriko Jono atlyginimą: bus pateikiama informacija tik apie vidutinį atlygį. Kita vertus, naujos taisyklės suteiks galimybę ir teisę atskleisti informaciją apie savo darbo užmokestį kitiems darbuotojams.  

Darbdaviams bus draudžiama įdarbinimo metu klausti kandidato apie darbo užmokestį ankstesnėse darbovietėse. Darbuotojai, patyrę diskriminaciją, pavyzdžiui, dėl lyties atlyginimo srityje, galės kreiptis į teismą gauti kompensaciją.

Taigi direktyva suteiks daugiau aiš­kumo darbuotojams. Bus mažiau svars­tymų, ar teisingas mano darbo užmokestis. Atsiranda teisė klausti apie atlyginimus ir gauti informaciją. 

O, pavyzdžiui, Lietuvos darbdaviai teiks „Sodrai“ daugiau duomenų apie darbuotojų atlyginimus ir darbo sąlygas. „Sodra“ teiks duomenis Valstybinei darbo inspekcijai ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Kai vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumai bus didesni nei 5 proc., kurių darbdavys nesugebės pagrįsti, jis turės atlikti darbo užmokesčio vertinimą kartu su darbuotojų atstovais ir imtis priemonių nelygybei pašalinti. 

– Panašu, kad Lietuva atidės direktyvos taikymą iki kitų metų pradžios. Kaip Jūs vertinate situaciją?

– Treji metai. Tiek laiko turėjo Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę ir pradėti ją įgyvendinti. Vėluojam. Direktyva yra įstatymas, privalomas visoms ES valstybėms. Ir tą – Skaidraus atlygio – direktyvą reikės vykdyti.

Rimantas KAZLAUSKAS

www.blinkeviciute.eu 

1. Užsakovas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

2. Užsakovą kontroliuojantis subjektas: 

Europos Parlamentas

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

3. Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

4. Laikotarpis, kurį politinės reklamos skelbimą numatoma publikuoti, pateikti ar platinti:

Publikavimo datos laikraščiuose bei portale: 2026 05 22

5. Kitų išmokų, kurias politinės reklamos paslaugų teikėjai gavo už politinės reklamos skelbimą, bendros sumos ir bendra vertė:

196,10 Eur

6. Informacija apie politinės reklamos paslaugų teikėjų gautų sumų ir kitų išmokų kilmę:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

7. Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su:

Susijęs su darbu Europos Parlamente

8. [Nuorodos į Europos internetinės politinės reklamos skelbimų saugyklą.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/politika/7458-v-blinkeviciute-del-skaidresnio-atlygio-daugiau-teisiu-darbuotojams

Praėjusią savaitę vykęs Donaldo Trumpo trijų dienų valstybinis oficialus vizitas į Kiniją tapo svarbiau­siu tarptautiniu įvykiu bent jau puo­selėtų vilčių prasme. Pats JAV pre­zidentas D. Trumpas jo re­zul­tatus vadino „fantastiškais“, bet analitikai tvirtino, kad toks vertini­mas tik jam vienam ir reikalingas, artėjant tarpiniams rinkimams lapkritį. 

Londono laikraštis „The Mirror“ taik­liai apibūdino šį vizitą: „D. Trumpas savaitę pradėjo snausdamas Ovaliajame kabinete, o baigė palikęs Kiniją iš esmės tuščiomis rankomis“. O juk vežėsi visą pulką verslo viešpačių – Apple, Boeing, Ndivia, SpaceX, Tesla lyderius. Ko gi kito galima buvo tikėtis po D. Trumpo pernai padidintų muito tarifų Kinijos prekėms ir Pekino atsako – retų mineralų kontrolės įvedimo! Tad idėja įkurti dvišalę Prekybos tarybą ir liko tik popieriuje. Pagal šį mechanizmą abi pusės turi nustatyti apie 30 mlrd. dolerių vertės mažiau jautrių prekių krepšelį, kuriam būtų mažinami tarifai ar kitos prekybos kliūtys. 

O viltys buvo didžiulės. D. Trumpui ypač svarbu Kinijai parduoti daugiau prekių iš vadinamojo „Trigubo B“ („trip­le B“ – beans, Boeings, beef arba sojų pupelių, „Boeing“ lėktuvų ir jautienos). Kinijai aktualu išvengti naujo tarifų karo. Tačiau dviejų valandų derybose nieko „fantastiško“ nebuvo pasiekta.

Atrodo, vis tik daugiausiai laimėjo Elonas Muskas, susitaręs kinams parduoti didžiausią nuo 2017 m. – 200 Boeing lėktuvų siuntą, nors prieš derybas jis teigė, kad Pekinas jų nupirks 500. Todėl kompanijos akcijos iškart krito... Amerikietiškasis oligarchas su mažamečiu sūneliu įsitaisęs prie iškilmingos vakarienės stalo, darydamas „selfiuką“ su verslo partneriu, rodė visokias grimasas, o tai santū­riems kinams galėjo kelti pasibaisėjimą. 

D. Trumpas, dar net neprisilietęs prie deserto, ėmė taip liaupsinti šokoladinį tortą ir Kinijos kolegą, kad šeimininkai tik susižvalgė... Bankete svečias buvo „pažemintas“: tarnautoja nuėmė nuo kėdės paaukštinimo pagalvėlę, kad D. Trumpas nebūtų aukštesnis už šeimininką Xi, nes iš tikrųjų amerikiečio ūgis yra 10 cm didesnis... JAV delegacija prieš skrydį namo atsikratė visų kiniškų dovanėlių – vienkartinių telefonų, planšečių, ženk­liukų, parkerių, kitų suvenyrų, nes kinų šnipinėjimo įgūdžiai žinomi visame pasaulyje...

Pikantiškos detalės ar svečių iš užjū­rio pompastiškas elgesys – smulkmenos. Ne smulkmena – kritiniai JAV ir Kinijos nesutarimai dėl Taivano. D. Trum­pas gavo niuksą ir Pekine. Kinija kategoriškai prieštarauja ginklų pardavimui Taivanui, nors dar 2025 m. sausį Kongresas patvirtino 14 mlrd. dolerių ginklų pardavimo sandorį. D. Trumpui teko nuryti karčią piliulę. Iškart po Pekino demaršo JAV prezidentas tepratarė, jog šiuo klausimu reikia pasitarti su Taivanu. 

Bet jau lėktuve jis pakeitė plokštelę, o grįžęs „Fox News“ televizijai driokstelėjo: įspėjo Taivaną oficialiai neskelbti nepriklausomybės, nes šeštadienį ši de­­mokratinė sala pareiškė esanti „nepriklausoma“ valstybė. D. Trumpas atvi­rai pripažino: „Viskas priklauso nuo Ki­nijos“.

Žinoma, Rusija, pavydžiai stebėdama šį vizitą, nušvietė jį gana šykščiai. Bet kukliai pastebėjo, kad netrukus (gegužės 19 d.) ir Putinas vyks į Pekiną taip pat su trijų dienų vizitu. O vienas kremlinis portalas netgi didžiuojasi: jeigu D. Trumpas jį aplankė pirmą kartą nuo 2017 m., tai Putinas Kinijoje buvo gal 20 kartų, paskutinį – pernai, Xi kvietimu. Maskva džiaugiasi strategine sąjunga su Kinija, statomu dujotiekiu „Sibiro jėga – 2“, bendru darbu Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje ir t.t.

Šis Putino pavydas ne iš gero gyvenimo. Kinija palaiko Rusijos karą prieš Ukrainą, tebėra gyvybės gysla pajamoms iš energetinių resursų tiekimo gauti, strateginė atspirtis Maskvos interesams Azijos žemyne ginti. D. Trumpas savo tuštoku vizitu į Pekiną tarsi atstūmė Rusiją iš didžiojo pasaulinio trikampio, ir Putinas pamėgins susigražinti šią vietą.

Kokia gi Lietuvos vieta šioje titanų trijulėje? Vis daugiau abejonių kelia Vilniaus sprendimas atidaryti Taivano atstovybę ir taip komplikuoti santykius su Kinija. Žinoma, esame tik nykštukai šiame monstrų žaidime, tačiau gauti naudos iš šios santykių kaitos nepavyksta: per pusketvirtų metų iš sutarto 1 mlrd. eurų taivaniečiai Lietuvoje investavo vos 16 mln. 

Naujas JAV požiūris į Kiniją ir Taivaną, ketinimai išvesti savo karius iš kai kurių NATO šalių, o gal ir iš Lietuvos, mus atveda į keblią padėtį. Ar liksime ištikimi Amerikos simpatikai? Kai kas tvirtina, kad vien tik Valstybės gynimo tarybos sprendimas siųsti 40 Lie­tuvos karių į misiją Hormūzo sąsiauryje tėra įsiteikimas Vašingtonui, kuris pamažu keičia savo orientacijas. Netru­kus gali pasirodyti, kad ir Lietuvos santykių su Kinija ar Taivanu kaita taps rimta prob­lema Vilniui. 

Staiga įžvalgiu „real politik“ pragmatiku tapęs mokslo darbuotojas Stanfordo universitete, Miuncheno saugumo konferencijos Patariamosios tarybos narys, 18-osios Lietuvos vyriausybės užsienio rei­kalų ministras Gabrielius Landsbergis perspėjo apie aklo įsiteikimo JAV pa­vojus. 

Česlovas IŠKAUSKAS