Kai maždaug prieš 20 metų man, jau išėjusiam iš Lietuvos televizijos, paskambino ilgametis kolega Stasys Arnašius ir pasiūlė tapti atsiminimų knygos bendraautoriumi, jo biografijos iki galo nežinojau. Tik tai, kad kilęs iš Šilalės rajono – o tai greičiausiai ir lėmė mano sutikimą. 

„Mano metai – mano turtas“ 

Būtent taip ilgus kūrybinės veiklos metus, per kuriuos sukaupė gana gausų video ir foto archyvą, yra apibūdinęs pats S. Arnašius. 

Gimęs 1933-iaisiais Tenenių kaime ir baigęs studijas, Stasys kelis metus dirbo spaudoje, vėliau – radijuje ir televizijoje. Per 46-erius kūrybinės veiklos metus, kaip pats yra sakęs, archyvuose susikaupė daugiau kaip 2000 jo sukurtų siužetų, vaizdelių, apybraižų. Lietuvos televizijoje jis rengė reportažus „Panoramai“, kūrė laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „Gamta ir mes“, vedė televizijos forumus, Atgimimo metu sukūrė dokumentines juostas apie Australijos ir Amerikos lietuvius „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Lietuva širdyje“, buvo vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, parašė publicistinę apybraižą „Motinos širdis“ ir kt.

Nenuleido rankų ir paskuti­niaisiais gyvenimo metais, sun­kiai sirgdamas – pamenu, kai po sunkios ligos sėdėdamas vežimėlyje jau per jėgą valdė kompiuterio klaviatūrą, atsiųsdavo painiai surašytas savo autobiografinės knygos skyrių tezes, kurias vėliau abu derindavome telefonu arba pas jį namuose Riešės soduose. Pačiais maloniausiais prisiminimais iš Stasio lūpų liejosi pasakojimai apie sodo bendrijos šventes, bičiulystę su kaimynu poetu Marcelijum Martinaičiu, rašytoju Vytautu Petkevičium, gamtosaugininku, tada dar ne Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Beje, Stasį kai kas su juo painiodavo ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Jis prisiminė, kaip kartą Lietuvos ambasadoje Vašingtone jam net buvo pasiūlyta pasiimti V. Adamkui skirtus laiškus... 

Daugiau nei metus tęsėsi ši mūsų kūrybinė draugystė, 2008-aisiais į dienos šviesą iškėlusi autobiografinę knygą „Interviu su savimi“. Po poros metų ji, gerokai papildyta, buvo pakartota.

Knygoje sudėti jo 50-ies kūrybinės veiklos metų, išguldyti prisiminimai kone nuo lopšio – įvykiai ir žmonės, faktai ir komentarai, interviu ir reportažai, daug garsių pavardžių, retų nuotraukų, piešinių, draugiškų šaržų. Per pusšimtį žurnalistinės veik­los metų daug visko nutiko: ir reikšmingo visai valstybei, ir asmeniško, todėl vienur S. Ar­našius – savotiškas herojus, kitur – tik dalyvis, stebėtojas...

Leidinį pristatėme Lietuvos nacionalinėje televizijoje, o kai Vilniaus šilališkių klube, garsių išeivių iš šio krašto atstovų apsuptyje vieno mano iliuzijos triuko asistentu tapo legendinis lakūnas Jurgis Kairys, supratau, jog Šilalės rajonas man irgi toks pat artimas kaip ir mano gimtinė Tauragė. 

Viliuosi, kad dirbda­mas prie „Interviu su savimi“ pažinau S. Arnašių ne vien kaip kolegą, bet ir kaip neramų, aistringą, viskuo besidomintį žmogų. Tikiu, jog Stasiui būtų smagu išgirsti, kad apie jo gimtąsias vietas rašė ne vien prieškario lietuvių spauda, bet to neleidžia užmiršti ir šiandienos kolegos.

Vakaras neįvyko, nes neatvažiavo artistai

Štai 1925 m. vasarą Amerikos lietuvių savaitraštis „Vienybė“, pradžioje lai­kęsis katalikiškų pažiūrų, o vėliau tapęs liberalios, socialistinės ir tautinės krypties leidiniu, rašė: „Šiame Žemaitijos kampelyje žmonės nūnai pradeda daugiau susiprasti ir liuosuotis iš kitų jungo. Praeitais metais čia buvę dvi žydelių krautuvėlės, žydai kaip norėjo, taip žmones išnaudojo. Už tas pačias prekes atlupdavo kelis sykius brangiau negu kaip kitur kad kainuoja. O žmonės yra priversti pas juos pirkti, nes arti kito miestelio nėra. Bet šių metų pradžioje vietinių keleto žmonių pastangomis tapo įsteigta vartotojų bendrovė, kurioje visos prekės yra žymiai pigesnės. Apylinkės žmonėms iš to didele nauda ir džiaugiasi, kad vienas kitas centas palieka jiems kišenėje. Ir abelnai žmonės ima daugiau domėtis kooperacija ir ją visomis galėmis remia.“

Tų pat metų trečią Kalėdų dieną vietos šaulių būrys ketino surengti teneniškiams vakarą. Afišos skelbė: „Viešas Vakaras. Bus vaidinama „Betlieja” 7 veiksmų drama.” Atėjus laikui, susirinko žmonės, nusipirko bilietus ir laukė, kada gi vaidinimas prasidės. O salėj šalta, net ausys raitosi... Grindys pasidengusios ledu, salė be lubų, lyg senas „magazinas”. Pagaliau vadas pareiškė, kad vakaras neįvyks, nes neatvažiavo „artistai ir muzikantai“... 

„Tai tau ir ragaišis! – pažymi žinutės autorius. – Negražu, šauliams ypač, taip apvilti žmones.“

 Kaip žinia, 1926 m. gegužės 8–10 d. vyko III Lietuvos Seimo rinkimai. Amerikos lietuvių spauda pabrėžė, jog Lietuvoje liaudis aiškiai parodžiusi savo nusistatymą, matyt, suprato krikdemų nedorus darbelius ir pasistengė tą jungą nuo savo sprando numesti. 

Įdomiai pasirengimas svarbiam įvykiui vyko Teneniuose. Rašoma, jog čia yra keletas krikščioniškų organizacijų. Visose jose esama per 300 narių (ir visi krikščionys!) Tačiau rinkimu metu išėjo visai kitaip. Krikščionių sąrašai vargais negalais gavo tik 50 balsų, o tuo tarpu kairieji apie 250 balsų. Kuo tai aiškinti? Pasirodo, kad ir krikščionių organizacijų nariai daugiau pasitiki kairiaisiais negu savaisiais. Esą veltui krikščionys tiek prakaito ir tulžies išliejo, dar prieš rinkimus agituodami žmones už savo kromelį. Visos pastangos nuėjo po keturių vėjų! 

Gal kiek pavėlavęs, tačiau nuo to nemažiau įdomus pranešimas atkeliavo į „Vienybės“ redakciją jau po rinkimų. Autorius pabrėžė, jog krikščionys demokratai, esą apsiaustus nusimetę, agitavo, kad tik laimėtų Seime daugumą. Bet galima tvirtinti, jog beveik visi kaimiečiai, kurie pirmiau buvo uolūs jų rėmėjai, griežtai prieš nusistatę. Ir visi sakė: „Balsuosiu už liaudininkus. Nebenorim, kad kunigai mus valdytų.” Šitai nujausdami, krikščionys demok­ratai net du savo agitatorius atsiuntė į Tenenius. Bet mažai jiems teneniškiai pritarė... 

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Nuotr. iš archyvo

Pernai suėjo 125 metai nuo garsios Lietuvos etnografės, vienos pirmųjų kraštoty­rininkų Lietuvoje, bibliotekininkės, Kraštotyros draugijos garbės narės Marijonos Čil­vinaitės gimimo ir 30 metų, kai ši iškili asmenybė mirė. Kadangi ji glaudžiai susijusi su mūsų kraštu, norisi ją bent keliais sakiniais prisiminti.

M. Čilvinaitė gimė 1900 m. rugpjūčio 6 d. prie  Upynos, Bajorkalnyje, valstiečių šeimoje. Kaip pati etnografė rašė, „mano gimtoji troba buvo šiaudiniu keturšlaičiu stogu, didele pastoge“. Šeimoje ji buvo vyriausia duktė.

1911 m. pavasarį Upynoje atidaryta pirmoji pradžios mokykla. Marijona ją lankyti pradėjo 1912 m. Vėliau kraštotyrininkė mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Lietuvos universitete studijavo istoriją ir lituanistiką. Dar būdama studentė dalyvavo Kauno miesto kraštotyros draugijos veikloje, Šiaulių kraštotyros draugijos rengiamose ekspedicijose, parašė ypatingai svarbų mūsų krašto istorijai darbą „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“. 

Baigusi mokslus, ji visą gyvenimą dirbo Kauno ir Vilniaus bibliotekose.

M. Čilvinaitė užrašė daug atsiminimų, padavimų ir pasakojimų apie Upyną bei jos gyventojus. XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje ji apvažiavo visą Žemaitiją ir parengė kraštotyrinį rinkinį „Pasakojo, šnekėjo žmonės“.

Diplomatas ir žurnalistas Ka­rolis Rač­kauskas rašė: „Visus savo pusšimčio metų rinkinius, visą savo gyvenimo turtą ji nemokamai išdalino mokslo įstaigoms, archyvams, muziejams. Jos rinkinių ir publikacijų biografija yra geriausias kraštotyrininkės rodiklis. Tai gausus aruodas, kurio vaisiais naudojasi ir naudosis mokslininkai, švietimo bei kultūros darbuotojai, rašytojai, žurnalistai“. 

Mokslų akademijos bibliotekos rank­raštynui M. Čilvinaitė perdavė virš 200 rinkinių, Istorijos instituto Etnografijos skyriui – virš 20, Šiaulių „Aušros“ muziejui – daugiau kaip 40 darbų. 

Etnografė ir kraštotyrininkė dažnai aplankydavo savo gimtąją Upyną. Ji buvo didžiausia skatintoja ir patarėja Klemensui Lovčikui dirbant kraštotyrinį darbą. Graži kūrybinė draugystė M. Čilvinaitę siejo su tuometinės Upynos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vaidilute Jončaite, kuri giliu soviet­mečiu skleidė lietuvybę, tautos papročius, tradicijas ir vadovavo etnografiniam ansambliui „Kukutis“, daug kartų tapusiam respublikinių konkursų laureatu.

1972 m. M. Čilvinaitė parengė „Upynos senovės apybraižą“. Šį darbą ją paskatino parašyti rašytojas Kazys Boruta. Kraštietė teigė: „Jo (K. Borutos – aut. pastaba) skatinimas didele dalimi prisidėjo prie kaupimo medžiagos apie gimtąją Upyną, kėlė iš pasąmonės vaikystės bei jaunystės prisimini­mus“. Tai – neįkainojama M. Čilvinaitės dovana savo tėviškei, žmonėms ir istorijai.

Išgarsinusi mūsų kraštą savo darbais, 1995 m. birželio 28 d. amžinojo poilsio M. Čilvinaitė atgulė Upynos kapinėse, šalia savo protėvių.

Regina MICKUVIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Nežinau, ar visi „Šilalės artojo“ skaitytojai tiki mano perteikiama tarpukario JAV lietuvių leidinių informacija. Sakau tai todėl, kad ne vienas faktas, tuo metu atrodęs tikroviškai, šiandien neretai kelia šypseną. Taip jau yra gyvenime – kuo labiau tolstame nuo praeities, tuo dau­giau galimų variantų, tuo mažiau liudytojų. Tačiau nediskutuosime, nevertinsime, galėjo taip būti ar ne, o tiesiog žvelgsime į tolimų laikų istoriją, į tai, kaip ją matė ir aprašė mūsų protėviai. Net jeigu tai bus ir juokinga...

xxx

Štai pavyzdys, nukeliantis mus į Kaltinėnus prieš 130 metų. Gaila, negaliu išsaugoti rašinio kalbos ir stiliaus – skaitytojai paprasčiausiai kai ko net nesuprastų. Kaip rašo „Vienybė lietuvninkų“, 1893-iųjų naktį vienas ūkininkas, nuėjęs į miestelį, paprašė užeigos šeimininko kvortos degtinės. Išgėrė vyriškis ir griuvo negyvas. Smuklininkas, bijodamas atsakomybės, kyštelėjo po keletą rublių kitiems buvusiems girtuoklėliams, kad jie, niekam nematant, išneštų numirėlį laukan. Šie, paėmę lavoną, nunešė prie mūrinės šventoriaus tvoros ir pasodino – esą žmogus meldžiasi. Prašvitus ubagai išvydo kažkokį jų draugą, taip anksti atėjus melstis. Bet, supratę, jog tai sustingęs lavonas, pranešė policijai. Uriadnikas (policijos žemesnysis pareigūnas, puskarininkis), nors viską žinojo, buvo smuklininko papirktas, todėl liepė kūną užkasti... Kaip tuomet pažymėjo „Vienybė lietuvninkų“, šio atsitikimo priežastimi tenykščiai žmonės įvardijo nunuodijimą (nutručijimą). Mat netrukus kitas žmogus toje pačioje užeigoje prigėręs degtinės, namo berėpliodamas į šulinį įžengė, kur galą gavo. Žinutės autorius teigia, jog girtuoklystė Šilalės krašte baisiai paplitusi. Nors nuolat išgirsti apie baisias jos pasekmes, žmonės, neturėdami kitokio užsiėmimo, vien degtinėje ieško pasilinksminimo...         

Kiek kitokie pranešimai iš Šilalės atkeliavo į užjūrį 1904 m. balandžio ir liepos mėnesiais (tekstai beveik nekoreguoti – A. J.).

„Pas mus žiema nuo Kalėdų buvo gera, sniego buvo giliai ant 3 pėdų. Žmonės, kurie turėjo pirkę medžių, galėjo juos lengvai susivežti. Bet dabar žiema baigias ir su rogėmis kelio kaip ir nėr. Žmonės iš pirmesnių metų neužaugimo labai suvargę ir suskurdę. Pašarai labai brangūs: šieno vežimas, sveriantis 2 birkavu, mokasi 9-10 rublių ir to nelabai galima gaut. Uždarbių niekur nėra, išimant skaldymą miestuose malkų, kuom, žinoma, vargdieniai vos užsidirba dienos pramitimą. Ūkininkai dar šeip teip verčiasi, bet, pažvelgus į gyvenimą bežemių, kumečių, tai neišpasakytai skauda širdį. Vargšai beveik niekad duonos neturi, minta putra ir bulvėmis, duonos nusipirkti neįstengia. Tenka man vienur matyti, kaip moteriškė su 4 kūdikiais, pasipylusi gorčių bulvių priekakalyje, kepa ir sako, jog tai esąs visas jos turtas. Klausiu: „Kur gi gausi maisto rytdienai“? Atsakė: ,,Eisiu per kaimus, maž gausiu verpti“...  Reikia žinot, kad gera verpėja uždirba ant dienos 5 kapeikas. Taigi puikus prasimaitinimas! Duonos svaras kaštuoja 4 kapeikas, rugių pūras (24 gorčiai) – 3–4 rubliai. Tai toks mitimas varguolių! Arkliai geri apie mus kaštuoja nuo 100–300 rublių. Bernų algos – nuo 30–100 ant metų. Žemės kas nori pirkti, gali gaut nuo 25–50 dešimtinę (margą). Apšvieta pas mus stovi labai žemai, jokios knygelės, nė laikraščio. Tik vienur mačiau ant sienos išlipdytą perėjusių metų ,,Vienybę lietuvninkų” ir pas vieną kunigą vieną numerį ,,Saulės”. Žmoneliai labai prasti ir nuo kunigų nužeminti. Per pamokslus kunigai bara žmones už švarius pasirėdymus, o ypač už juodas drapanas. Moterims po mirtina nuodėme uždrausta nešioti drabužiai pakeltais pečiais. Burtai ir kitoki visoki prietarai labai plačiai tarpe žmonių viešpatauja. Oras Lietuvos smagus, grynas. Žmonės visi gražūs, buini, raudoni, linksmi. Neturi tik laisvės, kurios, matyti, greit ir nesulauksime mūs mieloje ir brangioje tėvynėje, Lietuvoje. Šiuomi laiku pas mus labai didelis subruzdimas: valdžios tarnai atiminėja šaudykles ir neduoda ant jų „bilieto”. Užginta yra žmonėms susirinkti į pulkelius ir šnekėtis, o ypač apie karę ir kitus naujus dalykus. Tuom valdžia ir parodo, kaip ji yra įbauginta. Nė nuolankūs giedojimai už carą „Te Deum laudamus”, nė nužeminti prašymai atidavimo mums užgrobtų tiesų neprivers maskolišką valdžią pripažinti mūsų tautystę, bet mūsų energiški jos paieškojimai. Juo daugiau carizmas matys sau pasipriešinimo, juo labiau jis sius, šėls, o tas viskas veda jį prie savo paties pražuvimo. Kas jau yra ragavęs liuosybės, t. y. buvęs užrubežyj, tas kad ir pargrįžta Lietuvon, ilgai nepagyvena: kaip nors susitaiso pinigėlių ir sprunka Amerikon ar kur kitur. Jei kas iš lietuvių norėtų gauti sau sveikas ir geras lietuvaites už moteris, gal parvažiuoti ir pasirinkti, nes yra grakščių ir dailių tautos duk­relių. Bet vyrų yra visiškai mažai“, – rašoma 1904 m. balandžio 20-osios užjūrio laik­raštyje iš Šilalės atsiųstame laiš­ke apie tuometę padėtį. 

O štai „Vienybei lietuvninkų“ Eismonto vardu prisistatančio autoriaus atsiųstas laiškas iš Šilalės tų pačių metų liepos 20-ąją: „Orai pas mus iki šiol buvo labai šalti teip, kad dar niekados tuo laiku nebuvo: jau 10 birželio, o dar daugelis ūkininkų neatsėjo visų javų. Augalai ant laukų išrodo visai blogai, ypačiai rugiai. Apie Raseinius tačiau laukai labai puikiai išrodo ir yra viltis, kad gražiai užderės. Šįmet javai teipgi nepigūs: geriausių rugių pūras (24 gorčiai) – 4 rubliai, miežių – 3,50, kviečių – 4, bulvių – 1,20. Darbininkų algos daug mažesnės negu pernai. Už dieną paprastam padieniui moka nuo 60 iki 80 kapeikų. Amatininkai kai kurie uždirba ir daugiau, bet tiems mažai yra darbo. Dabar pas mus Šilalėj pradėjo griaut maldinyčią (bažnyčią), taigi išgirdę žmonės ėmė plaukti iš kitur, tikėdamos gausią darbo, tuom tarpu dar ir vietiniai negali prisimušti, jeigu ir gauna, tai su labai maža mokestimi, nes čia vos temoka 60 kapeikų už dieną su savo maistu. O maistas brangus: kiaulienos svaras siekia nuo 25 iki 35 kapeikų.

Žmonės, išgirdę, kad jau tapo atiduota lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, labai prasidžiugo, kad dabar bus galima liuosai skaityti knygas ir laikraščius. Pas mus lietuviška dvasia dar tebegyvuoja, tik bėda, kad nėra kam ją pajudinti, pažadinti labiaus. Lietuviai jau suprato svarbą vertelgystos, nes štai ir mūsų Šilalėje, nors nedidelis miestelis, jau įsikūrė trys lietuviškos krautuvės, kur pardavinėja visokias smulk­menas. Vargas dar yra su žmonėmis, kurie nešelpia tautiečių, eidami viską pirkti pas žydus, visur lietuvius apjuokiančius. Tauragės miestely jau įsikūrė kooperatyviška lietuvių sankrova (magazinas), kur pradėjus lietuviams darbuotis, sujudo žydai visaip tam užmanymui kenkti, net siuntė visokius prašymus, skundus vyriausybėn, tačiau lietuviai ant savo pastatė – ėjo naktimis, tvėrė draugystę ir nors daug vargo padėjo, šiandien jau krautuvė gražiai baltuoja, pastatyta ant klebono žemės, ir jau pardavinėja kai kuriuos daiktus daug pigiau. Juokai ima žiūrint į mūsų apkerpėjusius alksnynus – bajorus, kurie, nors patys sulig ausų paskendę skolose, žmogų darbininką lietuvį laiko už šunį ir riečia riebius sprandus aukštyn lyginai nutukę arkliai. Paskutiniu laiku, matydami lietuvius ir pinigiškai, ir protiškai už juos aukščiau kylant, pradėjo nežmoniškai ant „klopų” (chalopų – A. J.) siusti, ypač dabar, kada lietuviai atgavo spaudą, mat baisu darosi sutrūnėjusiams mamontams, kada tie ilgai mindžioti „klopai” pradės „poczitati gazety, panic dobrodziju” ir prispirs plikbajorius neštis kur kitur su savo šlėktybe arba bent su ja lysti į žemes it kurmius“. 

xxx

Šiandien, kai Lietuvoje vis šiltėja klimatas, kai sniegas tampa vos ne deficitu, o vaikai jau nežino, kas yra pusnys ir neišvažiuojami keliai (tiesa, šioji žiema tapo išimtimi), tolimų laikų aprašymai įrodo, jog taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, 1910 m. gegužės 1-ąją Laukuvą nusiaubė smarkus lietus su ledais. Pasak liudytojų, ledai buvę karvelio kiaulinio didumo. Dar ir kitą dieną galima buvo juos grėbliu stumdyti. Vien langų miestelyje išdaužyta už 30 rublių, be to, gerokai suplakti javai ir vasarojus, kai kur rugiai tiesiog kirste nukirsti. Trijų Degučių kaimo ūkininkų rugiai taip nuniokoti, kad žmonės liko be duonelės...

Beje, tokios stichinės nelaimės šiame krašte nebuvo retos. 1937 m. birželio 21 d. Laukuvos apylinkėje pradėjo pūsti smarkus vėjas ir pasirodė du dideli, vienas prieš kitą einą debesys. Po pusvalandžio pakilo toks viesulas, kokio net seniausi žmonės negalėję atsiminti. Jis nepaprastu greičiu viską pakeliui naikinęs, griovęs namus, daržines, tvartus, malūnus, rovęs ir laužęs storiausius medžius, vartęs tvoras ir telefonų stulpus. Viesulas, kaip vietiniai žmonės pasakojo, prasidėjęs nuo Kaltinėnų ir, vis stiprėdamas, ėjęs Laukuvos ir Tverų kryptimi. Viename kaime ūkininkas buvęs pasistatęs penkias visai geras ir tvirtas trobas ir su meist­rais statęs klėtį. Užėjęs viesulas visas trobas visiškai sugriovęs. Tveruose daug kam stogus bei silpnesnius pastatus perstatęs į kitas vietas arba visai sugriovęs. Ypatingai nukentėję Laukuvos kapinės, kuriose augo labai aukšti ir stori šimtamečiai medžiai, atrodę lyg didžiausių patrankų subombarduoti, beveik visi išlaužyti arba su šaknimis išrauti, krisdami nugriovę daug brangių kryžių ir paminklų. 

Smarki audra su nepaprastai dideliu ūžesiu 1937-ųjų liepos 16-osios popietę kilo Tūbinėse.  Nors siautė tik po­rą minučių, spėjo savo galy­bę parodyti: sugriovė apie 30 trobesių, kai kur tvartuose užmušė gyvulius, labai daug medžių miškuose ir soduose išvertė. Bažnyčios miške išlaužė apie šimtas eglių.

1931 m. gegužės 23 d. Šilalėje užėjęs toks didelis lietus, kad pilte pylė. Per pusant­ros valandos apylinkė tvanksojo vandeny. Kvėdarnoje nunešęs du vieškelio tiltus, išgriovęs Balsių ir Šilalės malūnų pylimus su tiltais, apsėmęs javus, juos visai dumblu apnešęs. 

1935 m. sausio 23-iosios nak­­tį vėtra sugriovusi Šilalės dvaro tvartą, užmušusi du arklius ir sužalojusi daug gyvulių. 

1924 m. gegužę Kaltinėnuose, kaip „Vienybės“ laikraštis rašė, esant giliai sniego, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva.

„Mūsų sodžiaus apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“, – rašoma tuometėje užjūrio spaudoje. 

1925 m. gruodį „Vienybė“ pranešė, kad Kvėdarnoje visą savaitę stiprokai šalo, purvynus ir pelkes aptraukė ledinė pluta, o gruodžio 1-ąją gerasis dangaus šeimininkas nepašykštėjo tą kietą ledo plutą apdengti storu sniego sluoksniu. Žmonės džiaugiasi, kad išpalaidavo juos iš klampaus purvyno ir kad pataisė gerą rogių kelią, ko jie seniai laukė.

Tai vis – gamtos išdaigos, prieš kurias žmogus dažniausiai yra bejėgis. Tačiau yra ir kitokių nelaimių, kurias sukelia jis pats ir kyla jos dėl aplaidumo ar paprasčiausios kvailystės. Bet apie tai – kitame „Šilalės artojo“ numeryje.

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kur bepasuktum žvilgsnį – į Europos vidurį, Artimuosius bei Viduriniuosius rytus, stebina tokie pat karų ir konfliktų motyvai, kai agresorius sukeičiamas su auka, o atviriems grasinimams surandama išsigalvotų priežasčių. 

Jau ne kartą pateikiau tokią buitinę analogiją: viena ausimi išgirdau, kad dvi kaimynės neva ketina nunuodyti per garsiai lojantį šunelį, todėl prevencijos tikslais smogiu pirmas – išdaužau kaimynės namo langus... Motyvas pagrįstas? Kur gi ne...

Argi ne taip elgėsi Putinas, užpuldamas Ukrainą? Tokių pat motyvų ve­dinas Donaldas Trumpas ėmė atakuoti Iraną. Abi šios „specialiosios karinės operacijos“ įstrigo, atnešusios tautoms ir visam pasauliui nesuskaičiuojamų žmogiškųjų bei ekonominių nuostolių.

O prieš keletą dienų išgirdome, kad Serbijos lyderis Aleksandras Vučičius (Aleksandar Vučić) apkaltino tris kaimynines šalis – Kroatiją, Albaniją ir Kosovą – rengiant Serbijos užpuolimą. Esą jos „tik ir laukia tinkamo momento“, sakė prezidentas per serbų radiją ir televiziją. Jis priminė, jog pernai šios šalys pasirašė saugumo deklaraciją, bet dabar neva ją ketina sulaužyti.

Čia pat nuskambėjo grasinimas: Serbija turi galingą ginkluotę, įskaitant Kinijos ir Rusijos raketas „oras – žemė“, galinčias nuskrieti 400 kilometrų. Be to, jis apkaltino Turkiją, kuri tiekia gink­lus Kosovui, amžinam Belgrado priešui. Kitaip sakant, sviedinys įstumtas į patrankos vamzdį ir laukia savo eilės. 

Kad Balkanai iš tiesų yra pavojingas židinys Europos pietuose, pakanka prisiminti iki 2006 m. egzistavusios Jugoslavijos (JSFR) dalybų laikotarpį. 34 metus šį konglomeratą valdęs Josipas Broz Tito tapo Leonido Brežnevo kopija Balkanuose. Jie net mirė kone vienu metu – 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Šie stagnatoriai suda­rė prielaidas 90-ųjų pradžios pokyčiams: vienas – SSRS subyrėjimui, kitas – karams Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje, vėliau konfliktams Kosove (į šį aktyviai įsikišo NATO), Makedonijoje ir Pietų Serbijoje.

Dabar Putino bičiulis eskaluoja tą pačią jo šalies sunaikinimo temą. Sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, tik iš dalies kaip nepriklausoma valstybė pripažintas, šešis kartus pagal plotą už Lietuvą mažesnis, net prie jūros neprieinantis Kosovas gali grasinti 7 mln. gyventojų turinčiai „motinėlei“ Serbijai...

Kuba – ypatingas JAV objektas. D. Trumpo ketinimai nuversti komunistinę Kubos valdžią taip paveikė jos prezidentą Miguelį Diazą-Canelį, jog šis puolė „dialogo keliu ieškoti sprendimų dvišaliams mūsų šalių skirtumams įveikti“. O juk sausį Laisvės salai įvedęs naftos embargą, D. Trumpas taip pat tvirtino, kad ji kelia grėsmę visam Karibų jūros regionui. Venesuelos lyderio  Nicolas‘o Maduro pagrobimas tik sustiprino Vašingtono retoriką...

Bet diktatorių teorijos apie kaimyninių šalių keliamas pražūtingas grėsmes dažniausiai, kartais po ilgo laiko, sprogsta lyg muilo burbulas. Putinas prieš Ukrainą kariauja jau ketverius metus ir tėra užgrobęs vos penktadalį jos teritorijos. Rodos, tik jo politinis ginklanešys Medvedevas savo bauginančiose rašliavose tiki galutiniu šio karo rezultatu, kurį dar prieš 2022-ųjų vasarį iškėlė Kremliaus vadeiva. Dabar Maskva laižo D. Trumpui batus, kad tik šis kaip reikiant nepaspaustų Putino režimo. Tačiau pastarasis, atrodo, gali būti ramus: JAV prezidentas vėl prakalbo apie Volodymyro Zelenskio nenorą siekti taikos, o Putinas neva priešingai – esąs taikos balandis...

Vašingtonui nesiseka Viduriniuosiuose rytuose. Jei dar Gazoje pavyko laikinai numalšinti dešimtmečius siautėjantį gaisrą (o čia juk Izraeliui ir jo draugystei su JAV grėsė nenaudėliai palestiniečiai), tai Irane D. Trumpas stringa. Pasaulis pradeda abejoti, ar nuolatinės žvalgybos ataskaitos apie Irano branduolinę grėsmę yra pagrįstos. Sąjungininkai nesiunčia savo laivų į Hormūzo sąsiaurį, kuriuo gabenama apie 20–25 proc. pasaulio naftos. Vadinasi, ir atakų prieš Teheraną motyvai yra silpnučiai. Tuo labiau, jog arabų šalių pasyvumas ir didžiulė žala pasaulio energetikai verčia manyti, kad D. Trumpui tikėtis Nobelio taikos premijos – bergždžias reikalas.

Diktatoriškų režimų šnekų apie mirtinas grėsmes ir jų agresyvių veiksmų negalima automatiškai pritaikyti, pavyzdžiui, Lietuvos vidaus retorikai. Mes juk turime istorinę patirtį. Tačiau nuolatinės kalbos apie jau neva rytoj rengiamą puolimą iš Baltarusijos teritorijos, remiantis kad ir Lukašenkos bauginimais apie militaristinius Vilniaus ketinimus, Suvalkų koridoriaus ar Kaliningrado srities tik didina paniką ir realiai neprisideda prie būtino pasirengimo galimam karui. Gal nebe reikalo V. Zelenskis prieš Rusijos invaziją visus ramino...

Kitaip sakant, jei grįžtume prie alegorijos, tas aklas prevencinis smūgis kaimynei, išgirdus vien jos kalbas, atrodo nepagrįstas, kvailas ir pražūtingas. Bet kas to išmokys pasaulio agresorius?

Česlovas IŠKAUSKAS

Finansų ekspertai akcentuoja, kad, norint išėjus į pensiją jaustis finansiškai saugiai ir pernelyg nekeisti savo gyvenimo bei įpročių, rekomenduojama gauti maždaug 70-80 proc. įprastinių pajamų siekiančią pensiją. Bet bent jau kol kas ji nesiekia nė 40 proc. Ir nors politikai bei valdi­ninkai, kalbėdami apie pensijas, nuolat pabrėžia, kad jos sparčiai didėja, ir nurodo vidutinės senatvės pensijos dydį visoje Lietuvoje, vis tik iš tiesų pensijos, pri­klausomai nuo gyvenamosios vie­tos, gali gerokai skirtis. O ta­da kyla klausimas, ar jos iš tik­rųjų atitinka gyventojų poreikius.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Vakar, kaip ir kasmet kovo 16-ąją, Lietuva paminėjo Knygnešių dieną ir pagerbė tuos drąsius žmones, kurie spaudos draudimo laikotarpiu saugojo lietuvišką žodį bei prisidėjo prie tautinės savimonės ugdymo.

Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotynišku raidynu. Šis draudimas galiojo net keturis dešimtmečius – nuo 1864 iki 1904 m., bet atsakas į šią politi­ką buvo unikalus reiškinys – knygnešystė. Manoma, jog tuo laikotarpiu apie 3 tūkst. knygnešių slapta gabeno ir platino lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos.

Spaudos draudimo metu susiformavo ir organizuotos knygų platinimo struktūros. Vieną pirmųjų tinklų organizavo žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, aktyviai rėmęs lietuviškos spaudos platinimą. Jo organizuotas knygnešių tinklas veikė įvairiuose Žemaitijos regionuose, tarp jų – ir Šilalės krašte, kur nemažai žmonių aktyviai dalyvavo lietuviškos spaudos platinime.

Petras Kavaliauskas (1847–1935) gimė Gvaldų kaime, Kvėdarnos apylinkėse, baudžiauninkų šeimoje. 13-os metų susirgęs raupais, jis apako, tačiau, nepaisydamas negalios, iki pat spaudos draudimo panaikinimo gabeno lietuviškas knygas iš Tilžės ir jas platino Lietuvoje. Mirė 1935 m., palaidotas Kvėdarnoje.

Kazimieras Jaunius (1848–1908) gimė Lembo kaime, Kvėdarnos apylinkėse. Kunigas, kalbininkas ir profesorius buvo vienas žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų. Jis taip pat rėmė lietuviškos spaudos platinimą ir knyg­nešių veiklą. Mirė 1908 m. Peterburge, palaidotas Kaune.

Antanas Surplys (1870–1959) gi­mė Keberkščiuose, vėliau gyveno Džiau­gė­nuose. Jis buvo valstietis ir knygnešys, platinęs lietuvišką spaudą Šilalės krašte. Palaidotas Šilalės kapinėse.

Vincas Birbalas (1866–?) gimė Reist­ruose. Jaunystėje emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Teneniuose. Pradėjo gabenti lietuvišką spaudą ir organizuoti knygnešių tinklą. 1896 m. buvo ištremtas, tačiau 1900 m. pabėgo ir vėl apsigyveno Čikagoje. 1904 m. Bitėnuose išleido knygelę „Širdis žmogaus bažnyčia Dievo arba lizdu piktų dvasių“.

Lina BAJORINIENĖ 

Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Kovo 12–18 d. Lietuvoje vyksta Žydų gelbėtojų dienos minėjimo renginiai: šiemet sukako 60 metų nuo 1966 m. kovo 15 d., kai vienai pirmųjų Lietuvos piliečių, Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Todėl kovo 15-oji skirta pagerbti žmones, kurie nacių okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Tai buvo įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių asmenys – ūkininkai ir gydytojai, dvasininkai ir mokytojai, intelektualai ir darbininkai. Bet visus juos vienijo moralinė drąsa, atsakomybė bei pasiryžimas ginti žmogiškąsias vertybes.

Ką reiškia, rizikuojant savo gyvybe, gelbėti žmogų? Kaip išsaugoti žmogiškumo viltį, kai prieš akis šaudomi niekuo nekalti vaikai? Kaip išdrįsti iš mirties nagų gete pavogti vaiką ir apgaubti jį meile, suvokiant, kad tai gali pražudyti tavo paties vaikus? Šie klausimai kviečia atiduoti pagarbą žmonėms, kurie Holokausto metais gelbėjo žydus. Vyriausybės kanceliarijos Spaudos tarnybos duomenimis, daugiau kaip 900 žydų gelbėtojų yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, 1600 geradarių yra gavę Lietuvos valstybės apdovanoji­mą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, tačiau dar daug gelbėtojų liko nepripažinti.  

Svarbių ir, deja, vis dar neatskleistų gelbėjimo istorijų yra ir mūsų krašte. Oficialiais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, mūsų rajone yra 9 išgelbėtieji ir 24 gelbėtojai. Pastarieji apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, daugelis jų buvo pagerbti jau po mirties, o apdovanojimus atsiėmė jų vaikai ar vaikaičiai.

Pasaulio tautų teisuolio vardas irgi yra suteiktas keliems Ši­lalės krašto žmonėms – remiantis patikimais iš­gelbėtųjų liudijimais ir  dokumentais, jis sutei­kia­mas ne žydų tautybės asmenims, kurie per Holokaustą nesa­va­nau­diškai gelbėjo žy­dus nuo persekiojimo ir mirties, rizikuodami savo gyvybe, laisve ar saugumu ir nedarydami to dėl materialinės naudos. Kone prieš dešimtmetį ini­ciatyvos pagerbti tokius žmones ėmėsi architektas Tauras Budzys, kuris vienodu atminimo ženk­lu žymi Pasaulio tautų tei­suolių kapavietes ir atminimo įamžinimo vietas. Bend­rau­damas su žydų gel­bėtojų artimaisiais, T. Bu­­dzys išgirsta nemažai istorijų, atskleidžiančių, kad dalies žydų gelbėtojų vardų vis dar nežinome.

„Jeigu išgelbėto asmens nebėra tarp gyvųjų, tiesiog nebeįmanoma gelbėtojui būti pripažintam Pasaulio tautų teisuoliu, būtina sąlyga – gyvas išgelbėto žydų tautybės asmens liudijimas. Vien aš žinau bent 24 atvejus, kai buvo nužudyti tiek gelbėję, tiek gelbėti žmonės, tad šių istorijų herojų, bandžiusių išsaugoti gyvybes, jau niekas nebepripažins. Ir tai tėra mano išgirstos istorijos. O kiek jų iš viso būta“, – apgailestauja architektas.

Vienas iš žydų gelbėtojų – prelatas dr. Jurgis Galdikas, už drąsą ir pasiaukojimą 2005 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 

Po tarnystės Šilalėje (1932–1938) ir Palangoje (1938–1941) 1941-ųjų pradžioje J. Galdikas buvo paskirtas Veiviržėnų bažnyčios klebonu ir Švėkšnos dekanu. Čia jį užklupo karas. Po žiau­rių Veiviržėnų žydų žudynių gyvi liko tik pavieniai žmonės. Viena jų – Fruma Pupsaitė. Mergaitę žudynių išvakarėse priglaudė klebonas J. Galdikas, kai jos tėvai ir dešimt brolių bei seserų buvo nužudyti. Vėliau, kilus įtarimų, jog klebonijoje slepiama žydaitė, Frumai buvo surasta kita saugi slėptuvė pas patikimus žmones.

Po karo F. Pupsaitė apsigyveno Telšiuose, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Vienas jų – Miša Jakobas tapo garsiu pedagogu ir buvo Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovu.

Šilalės miesto kapinėse 2021 m. prie prelato J. Galdiko kapo buvo atidengta atminimo lentelė su užrašu „Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų tautybės žmonių gelbėjimą“. 

Edita TUTLIŪTĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Nuotr. iš virtualios parodos 

„Rescued Jewish Children“ 

Praėjo dar viena aktyvi savaitė – Lietuvoje iškilmingai paminėta Ne­priklausomybės atkūrimo diena, mies­tų gatvėse dar šurmuliavo tra­dicinė Kaziuko mugė, o Vyriausy­bėje pagerbti iškiliausi šalies kūrėjai. 

Šių metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos, teikiamos nuo 1997-ųjų, skirtos būriui ryškių ir iškilių asmenybių, tarp kurių – scenos menų kūrėja Gintarė Masteikaitė, fotografė Dovilė Dagienė, tapytoja Eglė Gineitytė, kritikai Vaidas Jauniškis bei Giedrė Kazlauskaitė. Taip pat įvertinti aktorius Rolandas Kazlas, kuratorius Raimundas Malašauskas, architektas Gintautas Natkevičius bei kino kritikų komanda: Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas.

Mūsų regione pavasaris pasitinkamas su naujomis parodomis. Tauragės kultūros centre vakar, kovo 16-ąją, atidaryta moksleivių tautodailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninė paroda. Mažosios Lietuvos ir pietų Žemaitijos jaunųjų meistrų darbus lankytojai gali apžiūrėti nemokamai, o laureatų pagerbimo šventė čia vyks kovo 31 d., 14 val. 

Tuo tarpu Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ pristatoma retrospektyvinė skulptoriaus Regimanto Midvikio paroda „Forma ir dvasia“, kurioje – tapyba, skulptūriniai maketai, eskizai, piešiniai. 

Šiandien, kovo 17 d., 19 val., Tauragės kultūros centro konferencijų salėje senjorai laukiami smagioje dainų bei šokių šventėje, susirinkusiuosius gyva muzika džiugins net trys kolektyvai: kapela „Kaimynai“, Tauragės žmonių su negalia draugijos instrumentinis vokalinis ansamblis „Svaja“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės skyriaus instrumentinė-vokalinė grupė „Dainos vedami“. Bilieto kaina – 3 Eur.

Šilalėje renginių ir susitikimų šią savaitę gerokai mažiau, tačiau štai kvėdarniškiai tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“, į kurį kviečia kovo 19 d., nuo 12 val. (dar vienas toks pat susitikimas vyks kovo 26 d.), Kultūros centre kovo 18 d., nuo 10 val., bus rengiama Nacionalinio kraujo cent­ro kraujo donorystės akcija, taip pat Šilalėje bus demonstruojami kino filmai, pasiklausyti saksofono muzikos kovo 20-osios vakarą, nuo 19 val., šilališkius kviečia saksofonininkas Juozas Kuraitis su ,,Romantic sax“ lietuviška programa. 

Šilalės savivaldybės viešoji biblioteka organizuoja nemokamus mokymus „Skaitmeniniai įgūdžiai: viešosios e. pas­laugos kasdienai“. Jie rengiami kovo 16–18 d. ir 23-25 d. bibliotekos Interneto skaitykloje I a., o norintieji turėtų registruotis tel. (+370-611) 6-18-94 arba el. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ar tiesiog užsukti į biblioteką.

Skelbiama, jog mokymai skirti gyventojams nuo 18 metų, kurie neturi pakankamai skaitmeninių įgūdžių arba nori juos sustiprinti. 

Kovo 23 d., 12 val., Šilalės viešosios bibliotekos Vaikų skaitykla kviečia į susitikimą su rašytoja Viktorija Butautis, kuri pristatys savo knygą „Magnetinė sala“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsiu pasakojimą apie kruizą po Karibus: ir vėl – die­na laive, atviroje jūroje. Bet visai neprailgsta, nes rytai prasideda ramiai, su saulės voniomis denyje, gaivinan­čiomis maudynėmis baseinuose ar atsipalaidavimu bur­bulinėse voniose, vėliau vilioja ypatingai skanus ir įvairus maistas, o pramogų pasi­rinkimas toks gausus, kad kartais net sunku apsispręsti. Laive nuolat vyksta koncertai, įvairūs žaidi­mai, šokių pamokos, veikia kazi­no, parduotuvės ir daugybė kitų užsiėmimų, todėl kiekvienas gali rasti tai, kas jam labiausiai patinka.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20