Šilalės kultūros centre gegužės 15 d. vykusi konferencija „Nederlingų žemių ūkininkų ir šeimos ūkių išlikimo iššūkiai naujame ES finansiniame laikotarpyje“ didelio rajono ūkininkų dėmesio nesulaukė. Nors į ją atvykti buvo žadėjęs žemės ūkio ministras, o krašto ūkininkai jam buvo parengę nemenką pluoštą klausimų, jie taip ir likobe atsakymo: ministro prioritetai pasirodė besantys kitokie. Nors prieš savaitę Andrius Palionis rado laiko užsukti į Šilalės kraštą, tik su­si­tiko jis ne su ūkininkais, o viename rajono ūkyje dalyvavo edukacijoje su pradinukais... 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Šiemet pavasarinis darbuotojų pa­ieš­kos spurtas išskirtinai intensy­vus. Jau kovą 4,4 tūkst. šalies darb­davių paskelbė apie 15,4 tūkst. laisvų darbo vietų, o darbuotojų poreikis augo visuose sektoriuose. Balandį darbo skelbimų skaičius pasiekė 16 tūkst. 

Aktyvūs ir Šilalės darbdaviai – kovą rajone registruotos 75 laisvos darbo vietos, balandį – 61, o šiuo metu darbas siūlomas daugiau nei 30 asmenų.

Jūratė KIELĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Šilalės rajono laikraščiui, įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artojo“ laikraščiu, o pas­taruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu, sukako 75-eri. Šis jubiliejus tapo ne tik proga prisiminti nueitą kelią, bet ir galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams. Taip gimė paroda „Išartos istorijos“. Jos atidarymas, įvykęs gegužės 15-ąją Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, ir davęs star­tą Muziejų naktų renginiams, parodė, jog rajono laikraštis yra vertinamas, reikalingas ir laukiamas.

75-eri metai laikraščiui šiandien, kai informacija gimsta ir miršta tą pačią minutę, skamba beveik neįtikėtinai. Per tris ketvirčius amžiaus „Šilalės artojas“ išgyveno daugiau nei viena karta: keitėsi valstybės santvarkos, valdžios, pinigai, technologijos, žmonių įpročiai ir net pats būdas suprasti pasaulį. Tačiau laikraštis ir toliau du kartus per savaitę nenutrūkstamai pasiekia kelių tūkstančių rajono žmonių namus – kartais laukiamas, kartais kritikuojamas, kartais atidedamas vėlesniam laikui paskaityti, bet dažniausiai perskaitomas nuo pirmo iki paskutinio sakinio.

Rajono laikraštis niekada nebuvo vien naujienos. Šalių istorijas formuoja politikai, valstybių vadovai, o kartais net ir karai. Tuo tarpu mažo rajono metraštį rašo eiliniai žmonės. Būtent jų istorijos, džiaugsmai ir vargai per šiuos dešimtmečius ir nugulė į „Šilalės artojo“ puslapius: kas gimė, ko netekome, kam pavyko užauginti gerą derlių, kas laimėjo varžybas, kokius sprendimus priėmė vietos valdžia ir kaip jie atsiliepė rajono gyventojams. Kultūra, vietos žmonės ir jų pasiekimai, jaunimo renginiai – visa tai taip pat yra laikraščio dėmesio centre. O kur dar socialinės bėdos, kurios dažnai iš „mirties“ taško pajuda tik jas paviešinus, ir kt. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkūs dalykai. Tačiau būtent iš jų ir susideda tikrasis krašto gyvenimas, o iš to – ir šalies istorija.

Būtent dėl to laikraštis per daugelį metų tapo savotišku laiko liudininku, rajono gyvenimo met­raščiu. Tikimės, jog ir po kelių dešimtmečių, kaip dabar mes, kažkas vartys šiuos puslapius ieškodamas ne sensacijų, o atsakymo į kur kas svarbesnį klausimą: kaip gyveno žmonės prieš mus? Ko jie bijojo, kuo tikėjo, dėl ko pyko, ką mylėjo ir kas jiems rūpėjo? Tada ir paaiškėja tikroji regioninės spaudos vertė. Šiandien, kai vis daugiau turinio pradingsta ekranų sraute vos po kelių sekundžių, spausdintas žodis įgauna archyvinę prasmę. 

Kaip ir fotografijos, eksponuojamos parodoje „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ – 75 metai“. Joje – ir daugybė dalininko Algimanto Snarskio karikatūrų, be kurių „Šilalės artojas“ tiesiog neįsivaizduojamas ir kurios neretai pasako daugiau nei pats tekstas.  

Ši paroda ne tik redakcijos šventė – didžiuojamės, jog mums pavyko išsaugoti ir rajono bend­ruomenei pristatyti didelę dalį Šilalės krašto istorijos. Už tai, jog „Šilalės artojas“ galėjo tai padaryti, dėkojame Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorei Renatai Jančiauskienei bei visam muziejaus kolektyvui, fotografams Jonui Staseliui ir kvėdarniškiui Giedriui Žvirbliui, jaunajai menininkei Medai Jonaitytei, Tauragės radijui bei Valdui Latožai. 

Ačiū UAB „Pitlius“ ir jo vadovams Nijolei bei Eugenijui Gudauskams. 

Dėkojame kraštiečiams, kurie laikraščio jubiliejaus proga siunčia sveikinimus bei palinkėjimus toliau išlikti laisva, kritiška bei objektyvia žiniasklaida. Ačiū politikams – ir tiems, kurie atėjo į pa­­rodos atidarymą, ir tiems, kurie neišdrįso: jūsų priimami sprendimai yra neišsenkantis temų šaltinis. Dėkojame Seimo nariui Tadui Sadauskiui ir Šilalės savivaldybės vicemerei Jolantai Skrodenienei, kurie leidžia neprarasti vilties, jog ne visi politikai yra įtikėję, kad „valdžia nuo Dievo“ ir joje jie bus iki pat gyvenimo pabaigos, ačiū Šilalės garbės piliečio šviesios atminties Konrad Bastian vaikams Ursulai bei Kristijanui už prasmingus palinkėjimus ir simbolinę dovaną redakcijai iš jų tėvo sodo obels... 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad rajono laikraštis yra svarbus dėl to, kad yra arčiausiai žmogaus. Todėl už tai, jog jis gyvuoja ir yra reikalingas, labiausiai dėkojame visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams – sakome ačiū už pasitikėjimą ir už bend­rą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks iki rugpjūčio. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Renaldo MALYCHO nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Stasio Girėno gimtinėje-muziejuje vyko baigiamasis Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinio ugdymo C grupės ugdytinių piešinių parodos „Svajonių skrydis virš Lie­tuvos“ renginys, subūręs mažuosius kūrėjus smagiai, pažintinei ir kūrybiškai popietei.

Mažiesiems mokiniams buvo įteiktos padėkos už spalvingus, fantazijos kupinus darbelius bei dalyvavimą parodoje. Jaunieji lankytojai dalyvavo edukacinėje ekskursijoje, kurios metu „prakalbino“ muziejaus eksponatus –

svarstė, kam senovėje buvo naudojami įvairūs buities rakandai, ar jie dar galėtų būti pritaikomi šiandien ir kuo juos pakeitė šiuolaikinės technologijos bei šių dienų daiktai.

Vaikai taip pat žaidė įvairius žaidimus, kuriuos vaikystėje galėjo žaisti ir Stasys Girėnas, ieškojo dingusių aukso monetų lobio, kupini smalsumo tyrinėjo muziejaus aplinką. Ypatingai didelio susidomėjimo sulaukė animacinis filmukas „Mažasis Džonas“, pasakojantis apie reaktyvinio lėktuvėlio gimimą bei jo skrydį aplink žemę.

Kūrybinėje veikloje mažie­ji lankstė iš spalvoto popieriaus lėktuvėlius, o vėliau juos skraidino muziejaus sode – drauge danguje sklandė ir vaikų svajonės.

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai metodininkei Jolantai Aurylienei už vaikų kūrybiškumo puoselėjimą, įkvėpimą domėtis aviacija bei prasmingą bendradarbiavimą.

Džiaugiamės, jog Šilalės kraš­te auga smalsi, kūrybinga ir svajoti nebijanti jaunoji karta.

Lina GUDELIŪNIENĖ,

muziejininkė 

 V. GUDELIŪNO nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo pami­nė­ta Vaiko diena, o ta proga bend­ruomenė pakviesta į šventę „Spalvotų svajonių išsipildymo diena”, kuri prasidėjo iškilmingu naujos tinklinio aikštelės atidarymu. 

Kol 7-8 klasių mergaitės žaidė tinklinį, o berniukai – futbolą, kieme vyko kitos įvairios veiklos. Šokių mokytoja Alma Rumšienė pradinių klasių mokinius mokė „Flash mob“, Birutė Knyzelienė pravedė jogos užsiėmimus, mokinių tarybos nariai, vadovaujami mokytojos Linetos Dargienės,  organizavo veiklą su „Actionbound“ programėle: reikėjo surasti mokyk­los įkūrimo proga pasodintą ąžuolą, parašyti, kiek metų yra progimnazijai ir t.t. Šaulių būrelio vadovas Valde­maras Voras su jaunaisiais šauliais pakvietė pašaudyti šratasvydžio ginklais, išsipiešti veidus kareiviškais dažais, 1-3 klasių mokiniams surengtos kūrybinės dirbtuvėlės „Spalvota mano šeimos istorija“, 4-8

klasių mokiniams dailės mokytoja Ilona Venckienė organi­zavo kūrybines dirbtuves „(Ne)baltos varnos”, o pradinukai energingai įsitraukė į „Ieškavones gamtoje“ ir galėjo išbandyti įvairiausius lauko žaidimus, rankos miklumą pasitikrinti Šilalės „Draugužių“ klubo organizuotose smiginio varžybose, siausti „Juoko ir draugystės žaidimų fiestoje“ bei pan.

„Šią dieną norėjome jums padovanoti ne tik smagių žaidimų ir veiklų, bet ir naują erdvę aktyviam laisvalaikiui – tinklinio aikštelę. Tikiuosi, kad ji taps vieta, kur gimsta draugystė, stiprėja komandiškumas, pasitikėjimas savimi ir meilė judėjimui. Mums svarbu, jog mokykla būtų ne tik vieta mokytis, bet ir erdvė, kurioje gera būti, kur kiekvienas jaučiasi laukiamas, išgirstas ir gali atrasti savo pomėgius“, – sakė progimnazijos direktorė Ona Sturonienė.

Už šios gražios šventės organizavimą dėkojame mokyklos administracijai, mokytojams, smiginio klubui „Draugužiai“, šokių mokytojai Laimai Andrejauskienei bei visai mokyklos bendruomenei. O už idėjos sumanymą ir naujų erdvių sukūrimą mokinių laisvalaikio užimtumui ačiū sakome progimnazijos direktorei bei tarybai, tėveliams Jolantai ir Mantui  Beržiniams, Irmai ir Valdui  Teresams, Dainiui Jankauskui bei visiems kitiems, kurie prisidėjo prie šio įspūdingo renginio. 

Miglė PUNDINAITĖ ir Emilija TARVYDAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8e klasės mokinės,

Jaunųjų žurnalistų būrelio narės

Ž. MILAŠĖS nuotr.

Patekti į Prancūzijos Lurdą, kur veda viso pasaulio ligonių ir skurstančiųjų viltys, daugeliui yra neįgyvendinama svajonė, bet tokį stebuklą kelioms dešimtims žmonių kasmet dovanoja Lietuvoje veikianti Maltos ordino pagalbos tarnyba. Tarp 84 piligrimų šiemet buvo ir kvėdarniškis Viktoras Tarvydas su jį lydėjusia mama Rasa. Lėšomis jų kelionei pasirūpino tikintieji, aukoję ar įsigiję šventintą Lurdo žvakę bei užrašę savo intencijas, kad maltiečiai jas nugabentų tiesiai į Švč. Mergelės Ma­rijos šventovę. 

Maltos ordino piligrimystė į Lurdą prasidėjo minint Dievo Motinos apsireiškimo šventovėje šimtmetį ir nuo 1958-ųjų vyksta kasmet, tad pirmąją gegužės savaitę jau 68 kartą Lurdo miesto gatvės ir vėl buvo pilnos Maltos ordino piligrimų uniformomis vilkinčių žmonių. Šiemet čia atvyko piligrimai iš 44 šalių, iš viso 7600 tikinčiųjų, tarp kurių buvo 1300 ligonių ir neįgaliųjų, per 200 kunigų, 20 vyskupų ir 4 kardinolai. 

Tokį nepaprastą svečią iš pačios Romos turėjo ir lietuviai. Į Lurdą Maltos ordino va­dovybės kvietimu atvyko ir savo laiką Lietuvos maltiečiams dovanojo kardinolas Rolandas Makrickas, aukojęs Šv. Mišias Grotoje, teikęs Ligonių sakramentą ir kartu su savanoriais bei neįgaliaisiais dalyvavęs medalių įteikimo ceremonijose.

Jo palaiminimą gavo ir kvėdarniškis Viktoras, su negalia gyvenantis nuo gimimo. Gimęs kurčniabylis, sunkiai skynėsi kelius į visuomenę, tačiau vaikino užsispyrimas ir mamos atsidavimas padėjo lavinti jo meninius gabumus. Viktoras išgarsėjo prieš ket­verius metus, iš popieriaus nupynęs Dionizo Poškos Baub­lių maketą, jo darbeliai buvo eksponuojami ne vienoje parodoje, jis vienintelis iš Socialinių paslaugų namų neįgaliųjų dienos cent­ro lankytojų yra apdovanotas „Pagarbos lašu“. Šis Šilalės savivaldybės apdovanojimas V. Tarvydui skirtas už puikiai įvaldytą pynimo iš popieriaus meną, rajono gyventojus džiuginančius darbus ir pagalbą darbuotojams, vedant pynimo iš popieriaus pamokas Laukuvos vaikų dienos centro ir Pajūrio mokiniams.

Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė Rozvita Beržinienė pripažįsta, kad nebuvo paprasta surasti kandidatą tokiai sunkiai kelionei – ne visiems neįgaliesiems įveikiami tokie atstumai, o dar norėtųsi, kad tikinčiųjų aukos būtų skirtos žmogui, kurio gyvenimui prasmę suteikia tikėjimas. Juk Lurdas garsėja stebuklingais išgijimais, o viso pasaulio tinkintieji ten vyksta melstis už savo ir artimųjų sveikatą. Tačiau Viktoras buvo tas, už kurį mūru stojo ir Šilalės socialinių paslaugų namų darbuotojai, ir Kvėdarnos jaunųjų maltiečių vadovė Verutė Vaitkevičienė. 

„Kai sužinojau, kad mums dovanojama kelionė į Lurdą, negalėjau patikėti. Atrodė neįmanoma – esa­me paprasti žmonės, tik ret­sykiais išvykstantys iš na­mų. Tolimiausia mūsų kelionė – į Olandiją, kur gyvena duktė, net Palangoje neatsimenu, kada buvome“, – pasakoja R. Tarvydienė. 

Moteris tikina, kad ją padrąsino ir nuramino Kvėdarnos parapijos globos namų vadovė Li­gita Pudživelie­nė, pernai su sa­vo globotiniu Mantu Urbiku taip pat dalyvavusi maltiečių piligriminėje kelionėje į Lurdą. Visokeriopą pagalbą nuvykti į Vilnių, kur prieš kelionę susirenka, meldžiasi ir vyskupo Dariaus Trijonio palaiminimą gauna piligrimai, pažadėjo ir R. Beržinienė. 

Viktoras su mama iš Vilniaus į pietų Prancūziją vyko autobusu. Sako, buvo smagu – abu sėdėjo antrame aukšte, kartu su savanoriais ir dainavo, ir meldėsi, aplink buvo daug draugiškų, pagalbą kiek­viename žingsnyje siūlančių ir į visus klausimus atsakančių jaunų žmonių. Viktoras džiaugiasi, kad važiuodamas autobusu pamatė daugiau nei būtų matęs skrisdamas lėktuvu, ir nors kelionė buvo ilga, teko naktis leisti autobuse, nė kiek nepavargo. 

„Nežinau, kas mus laikė ir tą stiprybę teikė. Pati galvoju, kaip čia yra: iki kolektyvinio sodo nenueinu nepailsėjusi, o čia – šitokia kelionė, net baisu galvoti, kokia tolybė. Buvo taip lengva, tarsi kas ant sparnų neštų – nei kojos tino, nei skaudėjo, nei kokio nuovargio jautėme. O Viktoras tik žvalgėsi ir man rodė – taip įdomu jam toje kelionėje viskas buvo. Kitom spalvom pasaulį mano vaikas pamatė“, – džiaugiasi moteris. 

Tačiau ir jai, ir Viktorui labiausiai įsiminė viešnagė Lurde. Sako, sunkiai beatsimenanti kardinolo R. Makricko Groto­je aukotas Šv. Mišias – tarsi skendėjo rūke, mintys kažkur išplaukė, kūnu ir siela jautėsi palaiminta. Išėjus iš šventovės buvo taip lengva, lyg nuo jos pečių kažkieno ranka būtų nuėmusi visus žemiškus rūpesčius. 

„Paskui kalbėjomės su Viktoru – jis vyriškai santūrus, nedaug tepasako, bet irgi kažką panašaus jautė. Ne be reikalo ta vieta laikoma stebuk­linga“, – tikina R. Tarvydienė.

Pirmos viešnagės dienos Lur­de kulminacija – Žva­kių pro­cesija. Tūks­tančių žmonių eisena tamsoje, šviečiant žva­kių liepsnelėms, simbolizuojančioms viltį ir tikėjimą, atrodė lyg vizija, o šį įspūdį dar sustiprino bendrystė, į kurią skirtingų tautybių žmones sujungė malda.

Lurdas yra pagrindinė Mer­gelės Marijos apsireiškimo šventovė, ta vieta, kur Dievo motina daugybę kartų apsireiškė mažai mergaitei Bernadetai. Rasa tikina, kad yra daug skaičiusi apie Bernadetą, dar ruošiantis kelionei pasakojo Viktorui apie sunkią jos vaikystę, žmones, kurie neti­kėjo mergaitės regėjimais, juokėsi, kai ji rausė šalia Grotos žemę ir purvinu vandeniu prausėsi veidą. Bet jau netrukus visi pastebėjo, kad iš tos vietos veržiasi švarus vanduo, o juo nusiprausę stebuklingai išgyja nuo nepagydomų ligų. 

Nuo 1858 m. stebuklingais pripažinti 70 iš­gydymo atvejų – paskutinis 2018-ai­siais. 1862 m. Tarbo vyskupas Laurenceas pri­pažino apsireiškimų auten­tiš­kumą, ir nuo tada milijonai žmonių kasmet aplanko ste­buk­­lingą vietą ir prausiasi šven­tu šaltinio vandeniu. 

„Kiti dar ir maudėsi šaltinio voniose, mes šiek tiek bijojom sušalti ir susirgti kelionėje. Bet nusiprausę šventu vandeniu, jautėmės lyg naujai gimę – tokie lengvi ir laisvi, lyg būtume kūdikiai“, – sako Rasa. 

Kol kas visi kelionės įspūdžiai padriki, sunku sugaudyti mintis ir pojūčius, bet jau dabar aišku, kad kelionė pakeitė kvėdarniškių šeimos gyvenimą. Atskirai nuo mamos apgyvendintas Viktoras parodė, kad sugeba pasirūpinti neįgaliu draugu – rytais padėdavo jam susirinkti daiktus, apsirengti. 

„Vaikino mama džiaugėsi, kad dėl ratukuose sėdinčio sūnaus yra rami, nes šalia jo  būna Viktoras“, – tikina Rasa. 

Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė R. Beržinienė įsitikinusi, kad kiek­vienas, apsilankęs Lurde, gali paliudyti, jog tai nepaprasta vieta, ir nė vienoje kitoje šventovėje nejaučiama tokia gydanti Dievo galia kaip Lurde. Tik svarbu suprasti, kad didžiausi stebuklai vyksta ne išoriniame gyvenime, o žmogaus mintyse ir širdyje.

„Tikiu, kad tą stebuklą jaučia ir visi aukoję  šiai kilniai akcijai – Viktoro ir jo mamos piligriminei kelionei į Lurdą. Kvėdarniškiai nuvežė ir visas maldos intencijas, kurias surašė prie šios kelionės prisidėję Kvėdarnos ir Šilalės tikintieji. Nuoširdžiausia padėka šią maltiečių akciją rėmusiems Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebo­nui kun. Edgarui Petkevičiui ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonui, dekanui Virgilijui Poškui – be jų pritarimo nebūtume galėję surinkti lėšų didžiausiai ir įspūdingiausiai Viktoro kelionei”, – sako R. Beržinienė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Startuoja nauja „Žalgirio“, „LT72“ bei „Baltijos lizdo“ kampanija „Pasiruošę bet kam“. Šia iniciatyva siekiama paskatinti šalies bendruomenes būti pasiruošusioms krizinėms situacijoms ir elektros tiekimo sutrikimams. Kampanijos metu bus įgyvendinami nemokami praktiniai ekspertų mokymai dešimtyje šalies lokacijų, taip pat ir Šilalės r. Drobukščių k., o vienas dalyvis gaus ypatingą prizą – patirtį VIP ložėje bei susitikimą su komanda.

Iki birželio pabaigos dešimtyje Lietuvos vietų bendruomenėms bus suteikta galimybė nemokamai mokytis kartu su civilinės saugos ekspertais kaip ruoštis krizinėms situacijoms ir sudaryti šeimos veiksmų planą, kokius būtinus daiktus turėti, kaip komplektuotis išlikimo krepšį, kaip įsivertinti namų ūkio pasirengimą, kokius veiksmus atlikti esant elektros tiekimo sutrikimams, kokie sprendimai namuose padės siekti energetinės nepriklausomybės.

Šilalės r., Drobukščių k. gyventojai kviečiami į šiuos nemokamus civilinės saugos mokymus gegužės 23 d., 12 val., adresu Skurbyno g. 1.

Tai – naujos Žalgirio“ ir partnerių – pasirengimo ekstremalioms situacijoms platformos „LT72“ ir į bendruomenių įgalinimą orientuotos nevyriausybinės organizacijos „Baltijos lizdas“ – kampanijos „Pasiruošę bet kam“ dalis.

Kauno „Žalgirio“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ rungtynių metu gegužės 10 d. „Žalgirio“ arena aklinai užtemo 72 sekundėms. Tai ne techniniai sutrikimai, o signalas, kad įvykus ekstremaliai situacijai, žmonės turėtų savimi pasirūpinti bent 72 valandas, kol bus suteikta tinkama pagalba. Vis tik tyrimai rodo, kad įvairaus masto krizėms yra pasiruošę vos 30 proc. Lietuvos gyventojų.

Šiuo metu šalyje galioja 3 valstybės lygmens ekstremalios situacijos, o balandžio pabaigoje dėl stipraus vėjo registruota net 40 tūkst. elektros tiekimo sutrikimų. Todėl ekstremalių situacijų akivaizdoje individualūs kiekvieno žmogaus įgūdžiai išgyventi be elektros, vandens, interneto ryšio ar kitų esminių komunikacijų tiekimo tampa vis svarbesni.

„Krepšinis Lietuvoje daugiau nei sportas – tai bendruomenė, vienijanti skirtingus žmones bendram tikslui. Kaip komanda aikštelėje ruošiasi kiekvienoms rungtynėms, taip ir mes, kaip visuomenė, turime būti pasirengę netikėtoms situacijoms. Mūsų sirgalių ir krepšinio entuziastų bendruomenė šiandien yra stipri, auganti ir galinti daryti realų pokytį, todėl jaučiame atsakomybę inicijuoti šią kampaniją ir kartu skatinti vieni kitus veikti apgalvotai – nuo pasiruošimo elektros tiekimo sutrikimams iki atsparumo klimato keliamoms grėsmėms“, – apie kampaniją pasakoja „Žalgirio“ rinkodaros direktorius Ignas Vyšniauskas.  

Energetinis atsparumas edukacijų pavidalu

Iniciatyva bus įgyvendinama nuo gegužės 10 d. iki birželio 20 d. Visos šalies mastu bendruomenės kviečiamos stiprinti savo pasirengimą nenumatytiems elektros tiekimo sutrikimams, stichinėms nelaimėms ir kitoms ekstremalioms aplinkybėms.

Kartu siekiama edukuoti gyventojus, keičiant požiūrį, kad krizių metu viskuo turi pasirūpinti valstybė. Ši kampanija yra praėjusiais metais įgyvendintos „Žaliosios tribūnos“ iniciatyvos tęsinys.

„Pradėję šį projektą, kartu su „Žalgiriu“ bandėme išsiaiškinti, ar pasitelkę sportą galime pasiekti visuomenę ir suteikti bendruomenėms progą kalbėti apie svarbias temas. Tačiau per kelis metus iniciatyva išaugo į platformą, kuri stiprina civilinį pasirengimą, pabrėžia energetinės nepriklausomybės svarbą ir skatina būti atsparesniems krizėms. Šiemet, prisijungus organizacijai „LT72“, dar labiau plečiame praktinį pasirengimo aspektą – siekiame, kad energetinė nepriklausomybė būtų ne tik politinės dienotvarkės dalis, bet ir namų ūkių saugumo pagrindas“, – sako vieno iš projekto organizatorių „Baltijos lizdas" vadovė Teresė Škutaitė.

„Pasiruošę bet kam“ metu gyventojai galės gilinti tiek savo žinias, tiek praktinius įgūdžius. Specialiai kampanijai sukurtas interaktyvus testas pakvies pasitikrinti jau turimas pasirengimo ekstremalioms situacijoms žinias ir nustatyti savo pasiruošimo lygį.

Interaktyvų testą ir registraciją praktiniams mokymams rasite šioje nuorodoje.

Sporto renginiai ir apdovanojimai

Birželio 20 d. kampaniją vainikuos unikalus renginys – naktinis „Žaliosios tribūnos“ 3x3 krepšinio turnyras, rengiamas drauge su festivaliu „Naktinis krepšinis“. Šio sporto entuziastai turės galimybę ne tik sudalyvauti originalaus formato rungtynėse, bet ir dar kartą įsitikinti, kad būdami pasirengę ir energetiškai nepriklausomi, gali žaisti net ir naktį.

Be to, vienam atsitiktiniu būdu išrinktam mokymų dalyviui bus įteikti ypatingi prizai – žalios energijos generatorius-baterija namams, galintis tiekti elektrą sutrikus tinklo tiekimui, bei VIP patirtis „Žalgirio arenoje“. Laimėtojas turės galimybę susitikti su komanda bei pasimėgauti VIP ložės privalumais bei joje stebėti sezono atidarymo rungtynes.

Dešimtaisiais, jubiliejiniais Klaipėdos dramos teatre užsimezgusio ir subrendusio festivalio metais žiūrovų laukia ne tik Lietuvos teatro vitrinos bei tarptautinės programos įvairovė, bet ir nemokamų renginių ciklas. Nuo 2017 m. vykstantis „TheATRIUM“ – vienas svarbiausių teatro renginių Vakarų Lietuvos regione, nekantriai laukiamas teatro mylėtojų, šiais metais prasidės gegužės 20 d. ir tęsis iki birželio 18 d.

Vienas reikšmingiausių įvykių mieste

Kovą Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas pradėjęs eiti Anupras Jucius minėjo, kad jam „TheATRIUM“ jau prieš persikeliant į Klaipėdą buvo pažįstamas ir patrauklus, „labai džiugino juo kuriama alternatyva kitam, dideliam festivaliui Vilniuje. Smagu, kad Vakarų Lietuvos regionas turi tokį festivalį, tokią Lietuvos teatro vitriną, kuriančią partnerystes, suteikiančią Lietuvos teatrams ir kolektyvams progą megzti naujus ryšius užsienyje. Be to, šis festivalis labai lankstus – tai viena iš žavių jo stiprybių, kaip ir tai, kad jis vyksta pajūryje. Vienas iš momentų, kad festivalio renginiai vyksta ne tik Klaipėdos dramos teatro erdvėse, tokiu būdu festivalis išties tampa miesto festivaliu. Juk ir pagal savivaldybės užsakytą tyrimą, tai vienas reikšmingiausių įvykių mieste“.

Vienas iš festivalio sumanytojų, jo meno vadovas Gintaras Grajauskas, apžvelgdamas praėjusį laiką, akcentavo, kad jam iki šiol neišdildomai ryškios pirmojo „TheATRIUM“ atsiradimo aplinkybės, tuomet jo gyvavimą užtikrino didžiulis miesto verslo bendruomenės sutelktumas ir rūpestis. Laikui einant, pasak meno vadovo, festivalis pergyveno ne vieną iššūkį, „per dešimt metų buvo visko, daug visokių įdomių dalykų: yra tekę kovoti ir su žmones viliojančia jūra bei birželio karščiais. Pamenu, surengėme koncertą Teatro aikštėje, bet buvo per 30 laipsnių karščio, tad aikštėje liko labai mažai žmonių. O žiūrint į šių metų programą – ji, kaip ir visada, labai įvairi, įvairiems skoniams. Pagrindinis kriterijus, vienijantis ir lietuvišką, ir užsienio programą – geri spektakliai, galintys patikti mūsų miesto žiūrovams, o kalbant apie vitriną, ir užsienio svečiams“, – apibendrino festivalio meno vadovas.

Išsklidusi Lietuvos teatro vitrina

„TheATRIUM“ susideda iš dviejų dalių – Lietuvos teatro vitrinos bei tarptautinės programos dalies. Lietuvos teatro vitrina buvo inicijuota kaip tinklaveikos renginys, pristatantis Lietuvos teatro kūrėjų darbus užsienio teatro profesionalams, bet nuo pat atsiradimo jos itin laukia ir vietos žiūrovai. Vitrina jiems suteikia galimybę susipažinti su Lietuvos teatro kūriniais savo mieste. „Pristatysime dvylika spektaklių per penkias dienas. Laukia didžiulė žanrinė įvairovė – nuo draminių pasirodymų iki monooperos, lėlių teatro, bus net performatyvi paskaita. Didžiulis ir platus laukas scenos darbų, didžiuojamės galėdami juos pristatyti Klaipėdos regionui. Džiaugiamės ir tuo, kad bilietai sparčiai tirpsta, tad tai reiškia, kad darome gerus dalykus“, – kalbėjo Lietuvos teatro vitrinos organizacinius darbus koordinuojanti kultūros projektų vadybininkė Aistė Jokubauskienė.

Pasak jos, šiais metais Lietuvos teatro vitrinoje viešės 29 teatro profesionalai iš užsienio šalių, „tolimesni regionai: Argentina, Pakistanas, Armėnija, Gruzija, šiais metais viešės daug vokiečių, kol kas mažiau ryšių su Vokietija turėjome, tad labai tuo džiaugiamės. Mums rūpi festivalio svečiams iš užsienio parodyti, kokia turtinga savo kultūros įstaigomis Klaipėda, tad bus įdomu kai kuriuos spektaklius pristatyti juos kūrusių teatrų namuose, o taip pat apsilankyti kitose įstaigose – nuo P. Domšaičio galerijos, kur rodysime muzikinį performansą „Sayonakidori“, iki „Lighthouse Hub Innovation“ renginių erdvės „Innovation lounge“, kur vyks „Danse Macabre“, tai daug kam, gal ir tarp miestiečių, dar visai neatrasta erdvė. Vyksime ir į Klaipėdos universiteto Aula Magna auditoriją, joje matysime performatyvią paskaitą „tremolo“, šiuo metu šis kūrinys intensyviai keliauja po pasaulį“, – A. Jokubauskienės žodžiais, kitoniškų, neįprastų erdvių pasirinkimą diktavo patys kūriniai.

Aktualūs savo šalyse kūriniai

Tarptautinėje „TheATRIUM“ programos dalyje šiais metais vieši keturi scenos meno kūriniai iš Argentinos, Ispanijos, Estijos bei Graikijos. Kalbėdama apie juos, tarptautinės programos organizavimą koordinuojanti teatro tarptautinių kultūros projektų vadybininkė Karolina Sadlauskaitė pabrėžė, kas buvo svarbiausia formuojant programą, „norisi paminėti pasirinkimo procesą, aišku, veikia įvairūs kriterijai, bet mums svarbiausia, kad režisieriai ir jų kūriniai būtų svarbūs ir aktualūs savo šalyse. Atrinkome juos su didele įvairių sričių teatro profesionalų komanda. Visi spektakliai neša savyje labai daug teigiamų emocijų, tai labai svarbu mūsų išgyvenamais tamsos ir nežinios laikais. Ne tam, kad pabėgtume nuo realybės, bet kad žiūrovai išsineštų daug stiprios ir geros energijos. Aplanko jausmas, kad žmonėms būtų sunku nepataikyti renkantis spektaklį iš tarptautinės programos“. Anot jos, tarptautinė programa yra proga susipažinti su pasaulio teatru, pamatyti žinomų režisierių darbus, o taip pat pajusti ir skirtumus įvairių šalių teatro kalboje. Tarptautinę programą gegužės 30 d. pradės net du iš Argentinos atvykstančio spektaklio, biodramos „Wayqeycuna“ rodymai. Diena prieš juos vyks atviros ir nemokamos ritualinės kečujų duonos kepimo dirbtuvės su spektaklio autoriumi Tiziano Cruz. Birželio 5 d. vyks ispanų teatro kompanijos „La Perla 29“ ir britų tamsiojo kabareto grupės „The Tiger Lillies“ kūrinys „The Tiger Lillies – Makbeto daina“, gaivališkas spektaklis-koncertas. Ši grupė dalyvavo ir pirmojo „TheATRIUM“ festivalio programoje 2017 m. Birželio 11 d. bus rodomas estų „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Festivalio programą baigs iš Graikijos atvykstantis choreografės Patricijos Apergi šokio spektaklis „Hystory“, šis kūrinys yra Atėnų ir Epidauro 2025 m. festivalio produkcija.

Tarptautinės programos metu vyks ir režisieriaus bei aktoriaus Mario Banushi vedamos kūrybinės dirbtuvės profesionaliems aktoriams „Tarp atminties ir intymumo“. Jose dalyvautis gali registruotis scenos meno profesionalai (šokėjai, aktoriai), taip pat profesionalių šokio ir teatro mokyklų studentai bei absolventai.

Dovana – nemokami renginiai

Festivalio organizatorių komanda 10-ųjų metų šventiškumą pabrėš dovana miestiečiams – nemokamų renginių trilogija. Jų įgyvendinimu besirūpinanti kultūros projektų koordinatorė Emilija Tautkevičiūtė pasakojo, „mūsų šūkis šiais metais maloniai archajiškas „Savo sode auginsime dagius“ – gal iš pirmo žvilgsnio jis ne iš karto suprantamas, tad sukūrėme renginių trilogiją, leidžiančią į jį pažiūrėti iš įvairių perspektyvų. Pakvietėme skirtingas organizacijas ir jos į mūsų siūlomą avantiūrą įsijungė labai mielai. Birželio 6 d. Klaipėdos universiteto botanikos sode lauks edukacija, sodo atstovai ves ekskursiją apie nuodingus augalus – tai žvilgsnis į mūsų šūkį tiesiogine prasme. Kitas renginys birželio 13 d. 11 val. Teatro aikštėje, jis kvies šūkį pamatyti perkeltine prasme – ką reiškia ginti savo sodą ir kas tie spygliai. Šiam renginiui prie mūsų prisijungia Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (Jūros) šaulių 3-ioji rinktinė. Šauliai pristatys savo veiklą, skirtingose stotelėse pažindins su savo ekipuote, pirmosios pagalbos teikimu, pasakos apie išlikimo krepšį – tai puiki proga nuodugniai susipažinti su Šaulių sąjungos veikla. Paskutinis renginys vyks birželio 16 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatre. Jo centre – Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir „Kultūrpolio“ komanda, išauginusi smagų fenomeną – poezijos slemą. Teatre bus skaitoma kūryba pagal mūsų šūkio gaires – kas yra sodas, koks jis gali būti, ką reiškia jo gynyba. Kviečiame visus norinčius tapti slemo dalimi“.

Jūra teatre – „Balksvės“

Jau tapo tradicija, kad kasmet „TheATRIUM“ festivalyje vieši ne teatro srities menininkas. Šių metų svečias – Aleksas Grašys. Jo kūrinys – didelio mastelio filigraniškas pano „Balksvės“ teatro pirmojo aukšto fojė. Permąstydamas vieną iš įprasčiausių objektų – korinį pakavimo popierių, menininkas jame ieško charakteringo jūros ritmo.

Kūrinio ištakose ir vizitas į Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutą, kurio mokslininkai A. Grašiui pasakojo apie Baltijos jūros specifiką, iš susitikimo su jais atėjo ir kūrinio pavadinimas.

„Kūrinys reprezentuoja jūrą, man pačiam didžiausia inspiracija iš Jūros tyrimų instituto atėjo mokslininkams pasakojant apie du itin sunkius tyrimų zondus, kurie nuleidus juos į jūrą buvo nuplėšti. Suvokimas, kad nors paviršiumi mūsų jūra atrodo gana rami, bet viduje ji labai stipri, paliko didžiulį įspūdį. Kaip medžiaga man patinka popierius, jo draskymas priminė intensyvų jūros judėjimą. Myliu teatrą, tad buvo labai smagu prisidėti ir gaminti šį darbą“, – pristatydamas savo penkiolikos metrų ilgio kūrinį kalbėjo A. Grašys.

Festivalio programa www.theatrium.lt

Registracijos formas į nemokamus renginius bei kūrybines dirbtuves bus galima rasti festivalio socialiniuose tinkluose ir svetainėje.

Neseniai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie iš darbo atleistą vienos Alytaus mokyklos mokytoją. Gerokai tyliau paskelbta žinia apie teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad jos atlei­dimas buvo neteisėtas. Teismą laimėjusi pedagogė pati pripažino, jog labiau tikisi finansinės kompensacijos nei galimybės grįž­ti į buvusias pareigas. Mokyklos administ­racija, panašu, vengia konflikto su dalimi tėvų, kurie buvo nusiteikę prieš mokytoją, taip pat nenori precedento, kai visa mokyklos bend­ruomenė atvirai stoja prieš va­dovybę.

Nors Alytų nuo Šilalės skiria nemažas atstumas, sunku patikėti, kad Lietuvoje būtų bent viena savivaldybė, kurioje nereikėtų ieškoti atsakymo į tą patį klausimą – kaip pasiekti, jog mokytojai, ugdymo įstaigų administracija, tėvai ir mokiniai bendradarbiautų sklandžiai bei pasitikėtų vieni kitais. Tai ypač sudėtinga nuolatinių švietimo reformų kontekste. Nors jų sumanytojai tikina siekiantys gerinti sistemą, mokytojai kalba apie nuovargį nuo nuolatinių eksperimentų, kurių pasek­mes tenka spręsti praktiškai dirbantiems žmonėms. Politikai dažnai žada mažinti biurokratinę naštą, tačiau tai bus įmanoma tik tada, kai norą kont­roliuoti pakeis pasitikėjimas.

Mažėjantis gimstamumas kelia neri­mą, tačiau ne mažiau opi problema – augantis mokytojų trūkumas. Nors vai­kų švietimo įstaigose mažėja, peda­gogų stygius auga. Didelė dalis šalies mokytojų artėja prie pensinio amžiaus, o jaunų žmonių, pasirenkančių šią profesiją, vis dar per mažai. Jei norime, jog daugiau abiturientų svajotų tapti pedagogais, ši profesija turi būti prestižinė ne tik politiniuose pažaduose, bet ir kasdienėje visuomenės laikysenoje.

Prestižas nėra vien atlyginimo klausimas. Alytaus atvejis parodė, kad mokytojai dažnai yra priklausomi nuo administracijos sprendimų, o ši ne vi­sada stoja jų pusėn. Mokyklų vadovai turi didelę galią skirstyti krūvius, vertinti darbą, daryti įtaką profesinei karjerai ir pan. Tai ypač jautru tiems mokytojams, kurie drįsta kalbėti apie sistemos trūkumus ir kelti nepatogius klausimus.

Dar skaudesnė problema – dalies tėvų požiūris į mokyklą. Švietimas vis dažniau suvokiamas kaip paslauga, kurioje tėvai įsivaizduoja esantys klientai, o „klientas visada teisus“... 

Tokia logika pavojinga. Mokytojo pro­fesija, kaip ir gydytojo, grindžiama profesionalumu, o ne patogumu. Niekas nesitikėtų, kad chirurgo darbą operacinėje reguliuotų paciento artimieji. Tačiau mokytojams tenka nuolat aiškintis, teisintis ar net atlaikyti nepagarbų elgesį dėl jų profesinių sprendimų.

Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau pasirodo žinios apie skaudžius smurto atvejus mokyklose. Tai iššūkis visai bendruomenei. Jei mokyklų reitingai apskritai turi prasmę, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal egzaminų rezultatus, bet ir pagal tai, kaip mokykla sugeba spręsti patyčių, smurto problemas, ar joje yra kuriama saugi, pagarbi ir bendruomeniška aplinka. Daugelio tokių problemų šaknys glūdi šeimose – vaiko neišgirdimas, dėmesio stoka, nuolatinis stresas. Todėl tikras sprendimas įmanomas tik tuomet, kai tėvai ir mokytojai veikia kartu, ieškodami bendrų atsakymų.

Šiandien mokymasis tampa viso gyvenimo procesu. Mokyklos tikslas nėra tik perduoti žinias ir patikrinti, kiek jų išliko iki egzaminų. Sparčiai besikeičiantis pasaulis, ypač dirbtinio intelekto plėtra, verčia iš naujo svarstyti, kokios mokyklos mums reikia. Tačiau tai neturi būti vien ministerijų ar ekspertų diskusija. Kalbėjimas apie ugdymą turi tapti plačiu visuomenės pokalbiu.

Kalbant apie mokyklą, būtina matyti ir platesnį kontekstą. Apklausos rodo, jog vis mažiau žmonių skaito knygas, vis rečiau gilinasi į tekstus ir tenkinasi tik skambiomis antraštėmis, o viešos diskusijos dažnai virsta emociniais susidūrimais ir vienas kito užgauliojimu. Tačiau ugdymas negali būti atskirtas nuo kultūrinės ir socialinės aplinkos. Juk ne veltui buvo sakoma, jog vaikui užauginti reikia viso kaimo. Taip pat ir ugdymui reikia visos bendruomenės – šeimos, mokyklos, kultūros, tarpusavio pagarbos...

Lietuvos ateitis priklauso ne tik nuo gynybos, ekonomikos ar energetikos. Ji priklauso nuo to, kaip veiks mokyk­los, kaip jose bus ugdomi talentai, kūrybiškumas, pilietiškumas bei atsa­komybė už savo šalį. To neįmanoma pasiekti be autoritetingų, talentingų mokytojų, kuriais pasitiki ir administracija, ir mokiniai bei jų tėvai.

Tačiau autoritetas neatsiranda savaime. Jis kuriamas ten, kur yra pagarba profesijai, pasitikėjimas žmogumi ir jo kompetencija. Patys pedagogai gerokai daugiau turi būti įtraukti į švietimo sistemos kūrimą. Taip pat ir mes, tėvai, apie mokytojo profesiją privalome kalbėti su pagarba. Tik tada taip pat į mokytojus žiūrės ir mokiniai.  

Andrius NAVICKAS