Praėjo dar viena aktyvi savaitė – Lietuvoje iškilmingai paminėta Ne­priklausomybės atkūrimo diena, mies­tų gatvėse dar šurmuliavo tra­dicinė Kaziuko mugė, o Vyriausy­bėje pagerbti iškiliausi šalies kūrėjai. 

Šių metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos, teikiamos nuo 1997-ųjų, skirtos būriui ryškių ir iškilių asmenybių, tarp kurių – scenos menų kūrėja Gintarė Masteikaitė, fotografė Dovilė Dagienė, tapytoja Eglė Gineitytė, kritikai Vaidas Jauniškis bei Giedrė Kazlauskaitė. Taip pat įvertinti aktorius Rolandas Kazlas, kuratorius Raimundas Malašauskas, architektas Gintautas Natkevičius bei kino kritikų komanda: Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas.

Mūsų regione pavasaris pasitinkamas su naujomis parodomis. Tauragės kultūros centre vakar, kovo 16-ąją, atidaryta moksleivių tautodailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninė paroda. Mažosios Lietuvos ir pietų Žemaitijos jaunųjų meistrų darbus lankytojai gali apžiūrėti nemokamai, o laureatų pagerbimo šventė čia vyks kovo 31 d., 14 val. 

Tuo tarpu Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ pristatoma retrospektyvinė skulptoriaus Regimanto Midvikio paroda „Forma ir dvasia“, kurioje – tapyba, skulptūriniai maketai, eskizai, piešiniai. 

Šiandien, kovo 17 d., 19 val., Tauragės kultūros centro konferencijų salėje senjorai laukiami smagioje dainų bei šokių šventėje, susirinkusiuosius gyva muzika džiugins net trys kolektyvai: kapela „Kaimynai“, Tauragės žmonių su negalia draugijos instrumentinis vokalinis ansamblis „Svaja“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės skyriaus instrumentinė-vokalinė grupė „Dainos vedami“. Bilieto kaina – 3 Eur.

Šilalėje renginių ir susitikimų šią savaitę gerokai mažiau, tačiau štai kvėdarniškiai tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“, į kurį kviečia kovo 19 d., nuo 12 val. (dar vienas toks pat susitikimas vyks kovo 26 d.), Kultūros centre kovo 18 d., nuo 10 val., bus rengiama Nacionalinio kraujo cent­ro kraujo donorystės akcija, taip pat Šilalėje bus demonstruojami kino filmai, pasiklausyti saksofono muzikos kovo 20-osios vakarą, nuo 19 val., šilališkius kviečia saksofonininkas Juozas Kuraitis su ,,Romantic sax“ lietuviška programa. 

Šilalės savivaldybės viešoji biblioteka organizuoja nemokamus mokymus „Skaitmeniniai įgūdžiai: viešosios e. pas­laugos kasdienai“. Jie rengiami kovo 16–18 d. ir 23-25 d. bibliotekos Interneto skaitykloje I a., o norintieji turėtų registruotis tel. (+370-611) 6-18-94 arba el. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ar tiesiog užsukti į biblioteką.

Skelbiama, jog mokymai skirti gyventojams nuo 18 metų, kurie neturi pakankamai skaitmeninių įgūdžių arba nori juos sustiprinti. 

Kovo 23 d., 12 val., Šilalės viešosios bibliotekos Vaikų skaitykla kviečia į susitikimą su rašytoja Viktorija Butautis, kuri pristatys savo knygą „Magnetinė sala“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsiu pasakojimą apie kruizą po Karibus: ir vėl – die­na laive, atviroje jūroje. Bet visai neprailgsta, nes rytai prasideda ramiai, su saulės voniomis denyje, gaivinan­čiomis maudynėmis baseinuose ar atsipalaidavimu bur­bulinėse voniose, vėliau vilioja ypatingai skanus ir įvairus maistas, o pramogų pasi­rinkimas toks gausus, kad kartais net sunku apsispręsti. Laive nuolat vyksta koncertai, įvairūs žaidi­mai, šokių pamokos, veikia kazi­no, parduotuvės ir daugybė kitų užsiėmimų, todėl kiekvienas gali rasti tai, kas jam labiausiai patinka.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savo kariuomenės kūrimas anaiptol nebuvo klausimas su akivaizdžiu atsakymu. Atsargos pulkininko, iš Tenenių kilusio Jono Gečo prisiminimuose atsiskleidžia ir gudrios derybos su čia buvusiais rusų kariais, ir pastangos įtikinti savus politikus bei gyventojus. 

Kodėl Sąjūdžio politikai boikotavo kariuomenės kūrimą

Tryliktoji Lietuvos nepriklau­somybės diena, 1990 m. kovo 23-ioji, maždaug pusė trijų nakties galėjo būti laikas, kai Aukščiausioji Taryba, būsimasis Seimas, būtų paskyrusi pirmąjį valstybės krašto apsaugos ministrą. Tačiau iki išnaktų diskutavę deputatai susiginčijo, ėmė grasinti posėdžio boikotu ir naujos ministerijos teko dar kurį laiką palaukti. Atėjus eilei svarstyti gynybos portfelį, salėje kilo šurmulys: parlamentarai svarstė, ką toks ministras veiks valstybėje be kariuomenės, iš kur rasis karių, ginklų.

Abejonių turėjo ir pats siūlomas ministras Vidmantas Povilionis, tą naktį kalbėjęs, kad „mūsų tauta yra vidutinių tarnautojų tauta“, o sovietmečiu lietuviai neturėjo savo aviacijos, laivyno, diplomatų. Oponentai priminė, jog Lietuva turi būti neutrali ir demilitarizuota, kaip deklaravo Sąjūdis. Kita vertus, Lietuvoje jau kūrėsi neoficialios paramilitarinės grupės ir bijota, kad be jėgos struktūros vėliau nepavyks jų suvaldyti. Tuo pat metu atėjo baimę sukėlęs pranešimas, kad Vilniaus link juda tankų kolona.

Lietuvos gynybos pajėgų kūrimui priešinosi dalis Sąjūdžio deputatų. Užsitęsus diskusijoms, vienas jų paragino nutraukti klausimo svarstymą – arba, pagrasino, dalis kolegų paliks salę ir sukels kvorumo krizę. 

Krašto apsaugos ministro Lietuva taip ir neturėjo iki pat 1991 m. spalio, jau gerokai po sausio įvykių ir pučo Maskvoje, galutinio Sovietų sąjungos žlugimo.

„Nieko iš karto neatsitiko“, – taip šį laiką atsimena J. Gečas, vėliau tapęs Krašto apsaugos departamento – kompromiso, neįkūrus ministerijos – darbuotoju.

J. Gečas buvo Aukščiausiosios Tarybos Gynimo štabo viršininkas, vienas svarbiausių pareigūnų Sausio įvykių metu. Vėliau, jau nuo Rusijos agresijos apsigynusioje Lietuvoje, jis tapo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininku, dirbo krašto apsaugos viceministru, gynybos atašė, Šaulių sąjungos vadu.

Iki Lietuvos nepriklausomybės jis buvo pedagogas, dirbo švietimo ir sporto įstaigose, tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

Kalbėdamas apie tuometes nuotaikas, pašnekovas prisiminė pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje 1988 m. Sąjūdžio programoje buvo kalbama apie Lietuvos savarankiškumą, ekonomiką, demokratiją, socialinį teisingumą ir net gamtosaugą – bet kalbant apie kariuomenę tebuvo pasakyta, jog piliečiai gali atsisakyti dalyvauti tarptautinės teisės neatitinkančiuose karo veiksmuose, o visuomenė turi būti „demilitarizuota“, nelikti karinio ugdymo. Minties, kad reikia išvesti sovietinę kariuomenę, nebūtų palaikę ir Vakarai. Tuo metu Lietuvoje bijota, kad Sovietų sąjunga brutaliai numalšins ambicijas kurti savo kariuomenę – buvo prisimenama nesena sovietinės kariuomenės agresija Vengrijoje ir Čekoslovakijoje.

„Visas pasaulis džiaugėsi, kad pagaliau baigėsi Šaltasis karas, konfrontacijos su Sovietų sąjunga. Buvo bijoma, jog tokie išsišokėliai kaip Antanas Terleckas, Sąjūdis ar Estijos liaudies frontas sužlugdys Michailą Gorbačiovą, ateis jėgos, kurios pradės viską iš naujo. Kodėl Sąjūdis manė, kad Lietuva turi būti demilitarizuota, neutrali? Toks buvo etapas, taip reikėjo“, – kariuomenės idėjai besipriešinusius deputatus prisiminė jis.

„Šilelis“ rusų generolui

Kaip pamena J. Gečas, iš pradžių Krašto apsaugos departamentas glaudėsi Seime, kiek vėliau gavo pastatą Antakalnyje. Nors ir be kariuomenės, Lietuva turėjo kelias karines organizacijas, kurių svarbiausia J. Gečas vadina atkurtą Šaulių sąjungą. Kol Lietuva žengė pirmuosius žingsnius, kurdama kariuomenę, ėmė blokuoti lietuvių šaukimą į sovietinę armiją, Maskva ėmėsi ekonominės blokados – stabdyti prekių, energijos ir degalų tiekimą bei spausti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės. Kaip prisimena J. Gečas, jam departamento viršininkas Aud­rius Butkevičius pavedė rasti, ką daryti su Lietuvoje dislokuotais sovietiniais kariniais daliniais ir pačiais kariais. Iš pradžių net nebuvo žinoma, kiek jų yra – J. Gečas suskaičiavo 35 tūkst. Gauti tokią informaciją buvo anaiptol nepaprasta, nes niekas neturėjo žvalgybos patirties. 

„Buvo bandoma laviruoti san­tykiuose su Maskva ir su Lie­tuvoje dislokuotų dalinių vadais. Apie Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos tada dar niekas nekalbėjo“, – 1990-uosius prisimena jis.

Pašnekovas keliavo ir į Mask­vą, kalbėjosi ir su karininkais Lietuvoje. Buvo manoma, jog su rusais turi bendrauti tie, kurie patys tarnavo sovietinėje kariuomenėje, mokėjo rusų kalbą, žinojo, kas jiems rūpi. J. Gečas su šypsena prisimena pokalbius su Vilniaus garnizono vadu generolu Viktoru Uschopčiku. Dėl civilių žudymo šis vėliau buvo nuteistas vadinamojoje Sausio 13-osios byloje 14 metų laisvės atėmimo bausme, bėgo į Baltarusiją.

„Važiuodavau ir kalbėdavau su juo: nieko nedarykit. Mes rusiškai, draugiškai, butelį išsitraukiam, susėdam, pakalbam. Znaješ, Jonas, a ti nemožeš ot „Šilelis“ malenkij dastat‘? („Ar tu gali, Jonai, gauti man „Šilelį“?) Vilniaus komendantui… Ir gavau jam tą „Šilelį“, nuvežiau“, – juokiasi J. Gečas.

Naudos išskaičiavimu buvo grįstas ir Lietuvos sprendimas rusų kariškiams leisti parduoti savo butus, už ką jie gavo gana daug pinigų. Kita vertus atsirado, pašnekovo žodžiais, „karštų galvų“, kurie siūlė prieš rusų kariškius imtis smurto, ypač po Sausio įvykių. Galiausiai situacija buvo tokia, kad ir Sausio 13-ąją Rusija turėjo siųsti karius iš kitur.

„Maskva visiškai nebepasitikėjo savo kariais Lietuvoje. Ne tai, kad jie buvo papirkti, bet šalia gyvena kaimynas lietuvis – tai ką dabar, eisiu šaudyti?“ – prisimena J. Gečas.

Kaip išėjo sovietai, o danai išvežė Lenino biustą

Iškart po Sovietų sąjungos agresijos prieš taikius Lietuvos civilius sausio 13-ąją buvo įkurta Savanoriškosios krašto apsaugos tarnyba, šiandien žinoma kaip Krašto apsaugos savanorių pajėgos. J. Gečas tapo tarnybos štabo viršininku. Paklaustas, kada pirmą kartą išgirdo apie tai, kad Lietuva sieks narystės NATO, jis mini, jog po nepavykusio pučo Maskvoje, po kurio iširo Sovietų sąjunga, „pradėjo sklandyti idėjos“. Kelios Vakarų valstybės jau buvo pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę. Kaip pradžią jis pamini amerikiečių CŽA vizitą Vilniuje, pokalbius su Danijos politikais ir kariais. Tada nebuvo kalbama apie narystės perspektyvas, labiau apie bendras treniruotes.

„Kaip dabar yra su Ukraina: kalbama, ar priimti į NATO, ES. Dieve, kiek mums tas kainavo! Pirma, ar tu kontroliuoji savo teritoriją? Ar turi savo pajėgas, savo valiutą? Ar turi demok­ratiškai išrinktą Vyriausybę ir Seimą? Kai išėjo Rusijos kariuomenė ir buvo pasirašyta unikali sutartis dėl sienų su Maskva, tai buvo labai svarbus, unikalus dalykas: buvę okupantai pripažįsta, jog esame nepriklausomi, ir yra sienos“, – prisimena pašnekovas.

Jam teko dalyvauti galutinai išvedant Rusijos kariuomenę 1993 m.

„Dabar matome nuotraukas, kad išvažiuoja. Bet visi komp­leksai jau buvo išvežti. Buvo tiesiog išvedimo paradas“, – sako jis.

Tuo metu Lietuvos kariams pirmoji bendradarbiavimo su NATO misija tapo 32 lietuvių dalyvavimas Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje buvusioje Jugoslavijoje kartu su danų kariais. J. Gečas tuomet ėjo krašto apsaugos viceministro pareigas. Mokymams į Lietuvą atvežė amerikietiškus automatinius ginklus, šarvuočius –

Lietuvos kariams, mačiusiems tik „kalašnikovus“, visa tai buvo naujovės. Savo ruožtu iš poligono prisiminimui išsivežė Lenino biustą. J. Gečas prisimena ir kuriozą – priėmimo proga danams Ruklos virėjai išvirė labai neskanių cepelinų.

„Patiekė tuos cepelinus, perpjauni, o ten atšokęs tas rudas mėsos gabaliukas… Pamaigė, pamaigė, Dieve tu mano“, – su šypsena prisimena J. Gečas.

Pirmasis užsienyje žuvęs lietuvis karys

Pirmąją Lietuvos karių taikos įtvirtinimo misiją užsienyje Bosnijoje ir Hercegovinoje J. Gečas vadina galbūt sunkiausiu savo darbu po Sausio įvykių. Nors kariuomenė ir ministerija norėjo suteikti kariams galimybę pasimokyti dirbant su Vakarų kariuomenėmis, politikai ir žiniasklaida buvo priešiškai nusiteikę, klausė, kam Lietuvai karas užsienyje.

„Žmonių galvose tebebuvo Afganistano karas. Ir čia dabar naujų lavonų išsiunčiame iš Lietuvos?“ – apie tuometes gyventojų nuotaikas pasakoja J. Gečas.

Tuo metu Danijos kariai stebėjosi – pusė lietuviško būrio buvo su aukštais kariniais laipsniais.

„Idėja buvo tokia: reikia parengti karininkus, kad jie pamatytų pasaulį, pabendrautų su Danijos, NATO kariuomene. Buvo galima eilinius, bet išsiuntėme leitenantus, vyresniuosius leitenantus, kapitoną“, – sako pašnekovas, vėliau dirbęs ir taikos palaikymo misijose Afganistane.

J. Gečui 1996 m. teko ir atsakomybė pargabenti namo pirmojo užsienio misijoje žuvusio lietuvio kario Normundo Valterio kūną, kai jo šarvuotis užvažiavo ant prieštankinės minos. J. Gečas prisimena, kad kelias dienas nebuvo žinoma nieko, tik jog misijoje žuvo danas ir lietuvis – kelias iki kūnų buvo užminuotas, nebuvo galima jų pasiimti net sraigtasparniu, nes minų buvo net medžiuose.

Skrydis į Lietuvą kariniu lėktuvu su palaikais J. Gečui įstrigęs atmintyje iki šiol.

„Tai iš tikrųjų buvo, sakykime, savotiškas skrydis. Du pilotai, šturmanas, aš ir kariuomenės vadas. Gale lėktuvo – du karstai. Atskridom į Daniją, pasitiko ministras, atidavėme dano palaikus, po to tuo pačiu lėktuvu skridome į Vilnių, ten laukė užsienio reikalų minist­ras Linas Linkevičius, N. Valterio mama. Atvežti ir atiduoti mamai karstą… Buvo taip, kaip buvo“, – atsidūsta jis.

Ragina Europą suklusti

Šiandien J. Gečas pensijoje, dienas leidžia name Vilniaus pakraštyje, tvarko savo patirtų įvykių archyvą, taip pat – giminės istorijos dokumentus.

„Jei neturi praeities, tiesiog išeisi, ir viskas tuo baigsis“, – susidomėjimą šeimos istorija aiškina jis.

Kalbėdamas apie savo vaid­menį lemtinguose Lietuvai įvykiuose, atsargos pulkininkas tikina, jog nesijaučia ypatingas, negali pasakyti, ar su Sąjūdžiu jo gyvenime nutiko lūžis – nebent įtakos darė ir sovietmečiu šeimoje išlaikyta religija, švenčių minėjimas, ėjimas į pamaldas.

„Tame Žemaitijos kaime tai buvo svarbu. Žmonės susirinkdavo ypač į spalines pamaldas, lapkritis, jokios elektros, šviesos, šildymo, kalbamas rožančius (...). Tai yra mano gyvenimas, kurį išgyvenau. Kai klausi, iš kur Sąjūdis, kodėl? Tai niekur nedingo“, – sako jis.

J. Gečas užsimena, kad, jo manymu, į mokyklas reikėtų grąžinti vienokios ar kitokios for­mos karinį ugdymą ir taip stip­rinti visuotinę gynybą. O Lietuva ir Europa šiandien, pasak pašnekovo, išgyvena istorinį metą, kurį svarba galima prilyginti Antrojo pasaulinio karo pabaigai ar Sovietų sąjungos žlugimui. Tuo metu Rusija Lie­tuvą mato taip pat, kaip ir so­viet­mečiu – kaip placdarmą karui Vakaruose, todėl, J. Gečo manymu, Europos valstybėms būtina skirti daugiau pinigų gynybai.

„JAV, valdomos Donaldo Trumpo ar kito prezidento, savo vietą turi, turi Kinija, Rusija ieško, nors nėra pasaulio žaidėja. Mes, Europa, taip pat ir Lietuva, turime rasti savo vietą. Vyksta naujas, trečias pasaulio persidalijimas, kuriame dominuoja žaidėjai, turintys jėgą“, – įsitikinęs jis.

Jurga BAKAITĖ

E. Blažio / LRT nuotr.

LRT

Gražią puokštę šventinių renginių, skirtų Lietuvos ne­pri­klau­somybės atkūrimo dienai Kovo 11-ajai paminėti, dovanojo Šilalės rajono kultūros įstaigos, bendruomenės ir orga­nizacijos. Į šią šventinę puokštę savo trispalvį žiedą įpynė ir Obelyno biblioteka, kartu su partneriais pakvietusi vi­sus į pėsčiųjų žygį „Laisvė – mūsų kelias ir spalvos“.

Šventinį renginį prie Atgimimo kryžiaus pradėjo Obelyno bibliotekininkė Silvijana Trijonaitienė, priminusi svarbiausius Kovo 11-osios įvykius, kai 1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybės atkūrimą. Sugiedoję Lietuvos himną, renginio dalyviai įkėlė simbolinį laisvės inkilėlį į istorinį ąžuolą, pasodintą 1930-aisiais Vytauto Didžiojo garbei, o tada, pasipuošę tautine atributika, nešini vėliavomis ir dainuodami patriotines dainas, patraukė Naujojo Obelyno link. Kartu žingsniavo mamos su vežimėliais, senjorai, jaunimas, o kai kurie atsivedė ir savo keturkojus draugus.

Naujajame Obelyne sustoję prie šviesaus atminimo tremtinio Antano Rabizos pastatyto atminimo kryžiaus, dalyviai uždegė simbolinę žvakelę ir tylos minute pagerbė visų kovojusių už Lietuvos laisvę atminimą. Taip pat klausytasi bibliotekininkės skaitomų ištraukų iš jos tėvelio, tremtinio Petro Gedrimo dienoraščio, kuriame aprašoma skaudi kelionė gyvuliniuose vagonuose.

Žygio dalyviai apžiūrėjo lauko piešinių parodą „Iš mažų širdelių – didelė Lietuva“, kurią dovanojo Ši­-

lalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijos 4e klasės mo­kiniai kartu su mokytoja Birute Zdanavičiene, o tra­dicinį žygį vainikavo biblio­tekos parengta viktorina „Suk kalbos ratą“, kuri prisidėjo prie Lietuvių kalbos dienų renginių ciklo.

Vėliau susirinkusieji jaukiai įsitaisė skverelyje prie bibliotekos – šnekučiavosi, vaišinosi gardžiu kugeliu, šilta arbata ir dalijosi šventinio žygio įspūdžiais.

Organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams, bendruomenės nariams, pagalbininkams ir rėmėjams, prisidėjusiems prie prasmingos iniciatyvos. Tokios bendrystės akimirkos liudija, kad laisvė gyva tol, kol ją saugome savo širdyse ir susitelkę puoselėjame bendruomeniškumą.

Silvijana TRIJONAITIENĖ, 

Obelyno bibliotekininkė 

Virgilijos VAZBIENĖS nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Šilalės rajono socialinių paslaugų namuose skambėjo ne tik dainos, bet ir šurmulys, tariantis dėl atsakymų ir įžvalgų – viktorina „Pažink savo kraštą“ sukvietė dienos centro lankytojus ir darbuotojus į draugišką, bet azartišką protų mūšį.

Šventę dienos centro lankytojai pradėjo daina „Tai gražiai, gražiai mane augino“ pagal Justino Marcinkevičiaus eiles – jautrus muzikinis intarpas suteikė renginiui šilumos ir priminė, kokia svarbi yra mūsų kultūra bei tradicijos.

Vėliau viktorinos dalyviai buvo suskirstyti į tris spalvingas komandas – geltonųjų, žaliųjų ir raudonųjų. Vedėja Edita pasveikino susirinkusiuosius į protmūšį, pristatė užduotis ir pakvietė ne tik ieškoti teisingų atsakymų, bet ir mėgautis bendryste.

Komandoms teko įveikti tris etapus: atsakyti į klausimus apie Lietuvos istoriją, bandyti atspėti garsias ir žinomas dainas bei atpažinti svarbias asmenybes. Azartas tiesiog tvyrojo ore, tačiau greitai paaiškėjo, kad šioje viktorinoje svarbiausia yra ne pergalių skaičius, todėl nugalėjo draugystė ir vienybė.

Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktorius Gediminas Raudonius bei jo pavaduotoja Loreta Bujienė linkėjo šio centro lankytojams ir darbuotojams nuolat puoselėti meilę savo kraštui, didžiuotis Lietuva bei saugoti jos tradicijas.

O patys dalyviai sakė, jog tokia šventinė viktorina ne tik suteikė daug džiaugsmo ir teigiamų emocijų, bet ir paskatino bend­ruomeniškumą, žinių troškulį bei norą dar labiau pažinti savo kraštą. 

Edita TUTLIŪTĖ

Šilalės rajono socialinių paslaugų namų užimtumo specialistė 

Rasos RAČKAUSKAITĖS nuotr. 

Šių metų rajono biudžeto pristatymo socialiniuose tinkluose klausęsi Traksėdžio seniūnijos gyventojai stebisi, kad nebuvo konkrečiai pasakyta, kiek lėšų savivaldybė šiemet skirs naujų gatvių apšvietimo projektams įgyvendinti ir kiek iš viso pinigų savivaldybė panaudoja gatvių apšvietimui.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Apie pusė rajono mokinių mokyklose gauna nemokamą maitinimą, tačiau nedaugelis tėvų domisi ir tikrai žino, už kokią pinigų sumą jų vaikams skiriami pietūs ir koks maistas mokykloje patiekiamas. Tokį klausimą iškėlė du vaikus į mokyklą leidžianti Laukuvos seniūnijos gyventoja, pastebėjusi, kad gimnazijos valgykloje dauguma patiekalų įkainoti centais.

Daiva BARTKIENĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Kiek ir kokio turto reikia savivaldybei ir kaip efektyviai jis naudojamas – klausimai, dažnai kylantys ne tik politikams, bet ir rajono gyventojams, matantiems nykstančius uždarytų mokyklų pastatus bei apleistus ir dėl to seniai nenaudojamus socialinius būstus kaimuose. Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas neslepia, kad nenaudojamas turtas atskirai nėra apskaitomas, ir nežinoma, ką su juo reikėtų daryti.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Prasidėjo Seimo pavasario sesija. Kai rašau šias eilutes, dar nebuvo įvykęs nepasitikėjimo Sei­mo pirmininku Juozu Oleku svarstymas. Dabar jau aišku, kad ši opo­zicijos iniciatyva baigėsi niekuo – jėgų išsidėstymas Seime iš es­mės nepasikeitė. Valdančioji dauguma, nors joje netrūksta vidinių nesutarimų, nėra suinteresuota imtis radikalių pertvarkų. Juolab, kad naujame kovos dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos etape valdantiesiems vei­kiausiai teks dar labiau susitelkti.

Galima sutikti su politikų mintimi, išsakyta pirmajame sesijos posėdyje: jei karas Iranas užsitęstų, Seimui gali tekti spręsti daug naujų iššūkių. Ir jeigu naujo migrantų srauto problema kol kas išlieka labiau teorine grėsme, tai didėjančias degalų kainas jau pajutome visi. Kaip žinia, jos turi didelę įtaką infliacijai ir kiekvieno iš mūsų materialinei gerovei.

Vis dėlto stebina tai, kad apie tai kalba valdančiosios daugumos atstovai, tačiau tarsi iš opozicijos pozicijų – pabrėžiama, jog apie naujas grėsmes esą niekas negalvoja. Bet juk būtent valdančioji koalicija ir jos lyderiai pirmiausia ir turėtų ne tik piktintis bei kelti klausimus, bet ir aiškiai pristatyti, kas jau padaryta, siekiant užkirsti kelią galimoms grėsmėms.

Gyvename pasaulyje, kuriame visi vienaip ar kitaip esame susiję. Politikos teoretikai kadaise kūrė viltingas teorijas: esą kadangi bet koks karas yra ekonomiškai nenaudingas, ilgainiui politikų karingumas turėtų išnykti. Deja, realybė parodė ką kita. Galingųjų valstybių politikai dažnai yra pernelyg turtingi, kad bijotų finansinių praradimų, be to, jie puikiai žino, jog karai gali atnešti ir naujų galimybių pelnui ar įtakai. Tuo tarpu milijonams paprastų žmonių karai reiškia tik netektis. Todėl mažesnės valstybės, negalinčios tiesiogiai paveikti didžiųjų galių sprendimų, turėtų susitelkti į tai, ką realiai gali padaryti pačios – pirmiausia veikti atsakingai ir nešvaistyti bendrų išteklių.

Kai girdime apie politinės korupcijos skandalus, skaudu ne tik dėl to, jog dar labiau tirpsta pasitikėjimas politikais, bet ir todėl, kad taip švaistomi visų mūsų pinigai. Neatsitiktinai daugelį žmonių taip supykdė vadinamasis čekiukų skandalas, vienas po kito į dienos šviesą lendantys korupcijos faktai valstybės įstaigose ir kt. Visuomenę labiausiai žeidžia tai, jog politikai ir tarnautojai, kitus raginantys gyventi taupiai, būti solidariais ir rūpintis silp­nesniaisiais, bendram gėriui skirtus valstybės pinigus naudoja savo reikmėms, nesibodi imti kyšių, piktnaudžiauti tarnyba ir pan. 

Galima būtų džiaugtis, kad po diskusijų, kilusių po Šv. Mišių Vilniaus katedroje, kai Premjerė Inga Ruginienė visą laiką sėdėjo, ji vis tik nusprendė susitikti su Popiežiumi Leonu XIV. Į panašius vizitus yra vykę beveik visi aukščiausias pareigas užėmę Lietuvos politikai, kai kurie – ir su antrosiomis pusėmis. Tokiais atvejais atrodė natūralu ir sąžininga, kad sutuoktinių kelionės išlaidos apmokamos iš asmeninių lėšų. Pavyzdžiui, taip savo laiku pasielgė Saulius Skvernelis. Tačiau šįkart visos Premjerės šeimynos kelionė į Vatikaną, atsiėjusi 8 tūkst. eurų, buvo apmokėta iš valstybės biudžeto. Be to, labai apmaudu, kad iš esmės kilnus turėjęs būti vizitas į Vatikaną apaugo melo ir godumo detalėmis. Paaiškėjo, jog kalbos esą Popiežius pats pakvietė I. Ruginienę valstybinio vizito ir primygtinai prašė atvykti su visa šeima, yra gerokai nutolusios nuo tikrovės – vizitas vyko pačios Premjerės iniciatyva, o iš Popiežiaus buvo tik paprašyta rasti laiko susitikimui bei pasiteirauta, ar galima atvykti su šeima. Jokie tarpvalstybinio lygmens klausimai nebuvo svarstomi. Taip pat perteklinis atrodo sprendimas grįžti namo kariniu „Spartan“ lėktuvu...

Žinoma, galima sakyti, kad keli tūkstančiai valstybės biudžetui nėra tragedija. Tačiau tokie sprendimai stiprina neteisybės jausmą ir kelia klausimą: kodėl politikai kartais elgiasi taip, tarsi būtų lygesni už kitus?

Visuomenę erzina ir parlamentarų noras vykti į kuo daugiau užsienio komandiruočių. Parlamentinė diplomatija, be abejo, yra svarbi, tačiau neretai tokios kelionės labiau primena prabangų turistavimą. Ir vėl – galima įrodinėti, jog tai investicija į teisėkūros kokybę, galimybė mokytis iš kitų valstybių gerosios patirties. Tačiau žvelgiant į kai kurių politikų elgesį, vis dėlto norėtųsi daugiau pastangų, skiriamų bendram, o ne asmeniniam gėriui. Tik tada galima tikėtis, kad žmonių lūpose žodis „politika“ neskambės kaip keiksmažodis.

Ir vis dėlto norisi baigti viltingiau. Praėjo dar vienas šil­dymo sezonas, ištvėrėme at­šiaurią žiemą, į Lietuvą sugrįžta paukščiai. Galbūt neišsipildys ir niūriausi geopolitiniai scenarijai – pavasaris visada stipresnis už žiemą, o atkak­lūs saulės spinduliai įveikia net didžiausią įšalą. Turėkime vilties, jog taip nutiks ir didžiausių pasaulio politikos mohikanų širdyse.

Andrius NAVICKAS