Amerikos emisaras spaudžia Lietuvą

Vos pusmečiu už JAV prezidentą Donaldą Trumpą jaunesnis specialusis jo pasiuntinys Baltarusijoje Johnas Purcellis Coale’as (abu jie šiemet sulauks 80-ies), kuriam nepavyko misija Ukrainoje, patyrė nepaprastą slavišką svetingumą: jis antrą kartą paviešėjo pas Lukašenką. Ir nepaprastai tuo džiau­gėsi...

Tiesa, prieš kelionę į Minską J. Coa­le‘as apsilankė Vilniuje, o tai sukėlė Lukašenkos pavydą: vėliau svečiui jis patars skristi tiesiai į Baltarusijos sostinę, „miestą didvyrį“, kaip gyrėsi „batka“. Vilniuje JAV pasiuntinys susitiko su ištikimais Lukašenkos simpatikais parlamentarais Ignu Vėgėle ir Rimu Jonu Jankūnu bei europarlamentaru Pet­ru Gražuliu. Pastarieji svečią mėgino įtikinti, jog esą kone visa Lietuva pasisako už baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per mūsų šalies teritoriją ir draugystės su Minsku atgaivinimą. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Premjerė Inga Ruginienė nebuvo tokie įsitikinę ir atsargiai vertino raginimą atkurti ryšius su Baltarusija.

Antrą kartą nuo lapkričio atvykęs į Minską, pasiuntinys pateko į stiprų „batkos“ glėbį. J. Coale‘as buvo perspėtas, kad Lukašenka mėgsta „paplepėti ir pajuokauti“, todėl esą reikia atitikti jo bend­ravimo stilių. Po kelionės grįžęs į JAV, Makeino (McCain) institute Arizonoje pasiuntinys gyrėsi patyręs „nuostabų Lukašenkos svetingumą“, pri­sipažino pataikavęs šeimininkui, sa­kęs, jog europiečiai – tai „saujelė šuns­nukių“. 

Penkias valandas išklausęs „batkos“ monologą, dar dvi valandas sėdėjo už gausiai nukrauto vakarienės stalo, kur netrūko stipriųjų gėrimų. Šeimininkas ne tik pats gėręs firminę „President vodką“, kėlęs tostus už D. Trumpą ir Ameriką, bet vertęs tai daryti ir svečią. Kaip pasakojo J. Coale‘as, jis išlenkęs dvi taureles, tada pasiskundęs skrandžiu ir kitas šešias, pagal seną slavišką paprotį, paslapčia išpylęs po stalu... Kiti JAV delegacijos nariai to nedarę ir gerokai įkaušę, tad pokalbis buvęs tik dar nuoširdesnis ir draugiškesnis...

D. Trumpo advokatas (J. Coale‘as turi teisininko išsilavinimą) į Minską išsiųstas ne šiaip sau: JAV ieško pigių trąšų tiekimo rinkų, nes prasidėjus karui Irane, kartu su degalais jos brangsta, o santykiai su pagrindine šios medžiagos tiekėja Kanada komplikuojasi. Hormūzo sąsiaurio uždarymas sutrikdė 58 proc. kalio ir 20 proc. fosforo trąšų tiekimą.  Buvusio JAV prezidento Joe Bideno administracija sankcijas Bal­tarusijos kalio trąšoms įvedė 2021 m., praėjus metams po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuos neteisėtai laimėjo iškart represijas pradėjęs Lukašenka. 2022 m. sankcijas baltarusiškoms trąšoms pritaikė ir Europos Sąjunga. Tuo metu Lietuvos valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ sutartį dėl trąšų tranzito nutraukė pagal 2022 m. priimtą Vyriausybės sprendimą, kuriame teigiama, jog „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šio vasario pabaigoje ES pratęsė sankcijas Baltarusijai, kurios taikomos ir baltarusiškoms trąšoms. Manoma, kad Klaipėdos uosto birių krovinių terminalas prarado apie 100 mln. eurų per metus. O prieš 13 metų tuometinis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius džiaugėsi, jog Lietuva ir Baltarusija kurią „bendrą ekonomiką“...

 Neseniai Vašingtonas atšaukė sankcijas Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ ir Plėtros bankui, taip pat šalies Finansų ministerijai, trąšų kompanijoms, tarp kurių – ir „Belaruskalij“. Berlyno „Carnegie center“ duomenimis, iki karo Ukrainoje pradžios pag­rindinis Maskvos sąjungininkas Lukašenka kasmet kalio trąšų eksportavo už 2,5 mlrd. JAV dolerių, o apie 90 proc. šios produkcijos keliaudavo per Lietuvą. Nuo pat karo pradžios jis savo trąšas gabena per Rusijos uostus, o tai keliskart brangiau. Kreipęsis į tarptautinį arbitražą (jo sprendimo laukiama tik kitąmet) Minskas paskaičiavo, kad nuostoliai sudaro apie 12 mlrd. eurų.

Taip trąšos tapo Lukašenkos represinės ir Putinui ištikimos politikos įkaitėmis. D. Trumpas į tai žvelgia labai pragmatiškai, nors Vašingtonas akivaizdžiai ir nespaudžia Vilniaus vėl pulti glėbesčiuotis su Lukašenka, kaip kažkada bičiuliavomės, prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, o tuo labiau Algirdui Brazauskui. Laikai pasikeitė, ir tas pokytis priklauso ne nuo Lietuvos. 

Lankstydamasis Amerikai, Lukašenka bijo pasakyti tiesiai šviesiai: užkertu kelią nelegalių migrantų ir balionų siuntimui į kaimynines šalis, paleidžiu visus politinius kalinius, kurių kalėjimuose liko apie 1150, stabdau Rusijos karinę ir ekonominę invaziją į savo šalį, atsiriboju nuo paramos karui prieš Ukrainą, o jūs atnaujinate trąšų tranzitą ir naikinate sankcijas... Aišku, ko jis bijo – Putino! To paties, kuris kaimyninę šalį pavertė galimos atakos prieš NATO placdarmu. Antai, jos teritorijoje nuspręsta įkurdinti rusų dronų paleidimo štabavietę...

Ar tokiomis sąlygomis su šiais režimais galima draugiškai siurbčioti „vodką“?

Česlovas IŠKAUSKAS