„Danse Macabre“ – muzikinis patyriminis spektaklis, įkvėptas LotynųAmerikos magiško realizmo literatūroje ir ritmų muzikoje. Jūsų laukia pomirtinio restorano atidarymo vakarėlis, kuriame tarpusavyjepersipinapenkiųpersonažųistorijos.Spektaklyjeatsiskleisneišpildytųnorų,troškimųir svajonių tema, o su humoru, absurdu ir ironija bus žiūrima į mirties temą, keliant klausimą – ką reiškia gyventi čia ir dabar?

Pirktibilietus:

23d.–https://kdt.lt/renginiai/danse-macabre/?first=a153f566-e5b9-4b17-97b3-c8dfaede9572

Gegužės 24 d., 15 val., – „Sayonakidori“. Tarptautinisteatrofestivalis„TheATRIUM“2026 Prano Domšaičio galerijoje. Autorė, režisierė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.

Kompozitorė ir kūrinio režisierė Agnė Matulevičiūtė vizitų į Japoniją metu aplankė Nijō pilį, norėdama susipažinti su šio unikalaus statinio architektūra ir jo grindimis, kurios skleidžia garsus, panašius į paukščių balsus. Apie „lakštingalų grindis“ kalbama kaip apie mitą – tai galėjo būti apsaugossistema,padedantiapsigintinuoįsibrovėlių,artiesiogneintencionaliarchitektūrinėklaida. Menininkę domina tai, kad šis mitas vis tiek yra kažkieno užrašomas ir pasakojamas. Toks dualumasatveriaypačplačiusirįdomiuskontekstus,temasperformansokūrimui.Pasivaikščiojimas

„lakštingalų grindimis“ įkvėpė menininkę sukurti kūrinį pastatui, grojant juo kaip muzikiniu instrumentu, žaidžiant tuo, kas nematoma, o tik girdima ir atvirkščiai. Tai – muziką ir šokį jungiantiskūrinys,kuriameatlikėjaipatysformuosgarsinįaudinį,pasitelkdamisavokūnusir balsus.

Pirktibilietus:

24d.–https://kdt.lt/renginiai/sayonakidori/?first=a153f676-1711-49c6-a89e-6b01e8d1afd9

Gegužės 24 d., 18 val., – „Septynios vienatvės“. Tarptautinisteatrofestivalis„TheATRIUM“2026. NacionaliniameKaunodramos teatre. Režisūros,scenografijosiršviesųdailėskoncepcijosautorius RobertWilson. Režisierius ir teksto adaptacijos autorius Charles Chemin. „Septynios vienatvės“–tai poetinė kelionė po Oskaro Milašiaus kūrinius ir kūrybines Roberto Wilsono mintis.

Spektaklis jungia Milašiaus poeziją, prozą ir pasakas su jo dramatiškesniais ir metafiziniais kūriniais,tyrinėjančiaismeilę,vienatvę,mirtį,nesibaigiančiąšviesosbeiharmonijospaiešką, keliančiais gilius egzistencinius klausimus apie žmoniją, jos vietą visatoje, apie laiko tėkmę. NeįtikėtinasMilašiausvaizduotėspasaulisatgyjaperpoetiškąWilsonožvilgsnį –josukurtas nerimastingas subjektyvias abstrakcijas ir įspūdingas vaizdines priemones.

Pirktibilietus:

24d.–https://kdt.lt/renginiai/septynios-vienatves-nacionaliniame-kauno-dramos-teatre/?first=0

Daugiau informacijos www.kdt.lt ir www.theatrium.lt

Mielieji,

sveikinu visus su šv. Velykomis!

Nušviesti amžinojo gyvenimo pažado, kartu kasmet susimąstome apie atpirkimo ir prisikėlimo istorijos prasmę, protėvių tradicijų gelmes.

Pakylėkime savo sielas ir mūsų dvasinę laisvę, švęsdami pergalę prieš nuodėmę, įveikdami sunkumus ir išbandymus, saugodami valstybę, augindami atsparumą, stiprybę ir vienybę.

Skirkime visas jėgas tam, kad mūsų šeimos, mūsų vaikai, visos kartos Lietuvoje galėtų džiaugtis atgimimo stebuklu.

Tegu sunkiausių istorinių išbandymų metu mūsų mažieji mato dvasinės stiprybės pavyzdžius. Orius ir taurius siekius. Tegu jų vaikystė bręsta išmintingų sprendimų dvasioje.

Tegu teka gyvenimo upės ir tikėjimo džiaugsmas čiurlena virš visų sunkumų, tegu bunda sielos, stiprindamos mūsų visų tėvynę Lietuvą.

Gražaus atgimimo! Laimingų šv. Velykų!

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) šiandien vis drąsiau žengia į platesnius kultūros horizontus, siekdamas tapti ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu traukos centru. KVMT meno tarybos narė, muzikos kritikė, radijo LRT KLASIKA vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė savo įžvalgose atskleidžia teatro stiprybes, išskirtinumą, pabrėždama jo jau susiformavusią savitą tapatybę ir svarbumą Vakarų Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Teatro stiprybė – ambicingi ir rizikingi pastatymai

Vertindama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą ir jo unikalumą, R. Murauskaitė – Juškienė pirmiausia išskiria per pastaruosius metus susiformavusią KVMT tapatybę bei jo geografinę svarbą Lietuvos kultūros žemėlapyje. „Aktyviai stebėdama teatrą pastaraisiais metais, labai džiaugiuosi, kad KVMT suformavo autentišką tapatybę, kad turime scenos menų traukos vietą ne sostinėje, o Vakarų Lietuvoje. Mano akimis teatro stiprybė yra būtent tie ambicingi ir kartais rizikingi pastatymai, apie kuriuos garsas sklinda ir už Lietuvos ribų. Tai, žinoma, yra jau legenda tapusi R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, bet lygiai taip pat daugeliui įspūdį palikusi Philippo Glasso opera „Kelionė“. Aš, kaip didelė lietuvių muzikos „fanė“, asmeniškai labai džiaugiuosi, kad KVMT prieš kelerius metus pristatė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ naują pastatymą. Vertinu ir linkiu tęsti ir tą kūrybinę liniją, kuri susijusi būtent su Vakarų Lietuva – tai yra kūriniai ar koncertinės programos, skirtos šio krašto kultūrai ir istorijai. Tik labai norėtųsi išvengti jų progiškumo ir vienkartiškumo, o to turbūt galima išvengti tik ieškant naujų, netradicinių formatų šiomis temomis kalbėti, ir randant būdus įtraukti kūrinius ir programas šia tema ne tik prisirišant prie įvairių istorinių datų minėjimų. Apskritai, mano akimis, KVMT, ypač su naujais savo namais, vis dar traukiančiais kultūros „piligrimus“ jų apžiūrėti, turi puikias galimybes tapti vienu šiuolaikinių scenos menų centrų Lietuvoje“,- akcentuoja KVMT meno tarybos narė.

Augantys lūkesčiai

Kalbėdama apie teatro veiklos tobulinimo kryptis ir iššūkius, R. Murauskaitė – Juškienė pabrėžia repertuaro balanso, ambicijos ir edukacijos svarbą. „Tikiu nuoseklumu, drąsa ir švietimo svarba. Manau, iššūkiu išlieka klausimas, kaip suderinti teatro repertuarą, kad jis atlieptų tiek vietos publikos poreikį, bet išliktų ambicingas nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Lūkesčiai turi tendenciją augti, todėl labai norisi, kad teatras išlaikytų ambiciją imtis išskirtinių projektų, ko iš jo tikimasi po fenomenalios „Skrajojančio olando“ sėkmės“,– sako R. Murauskaitė – Juškienė. „Žvelgdama į gerąją Vakarų teatrų ir koncertų salių patirtį, labai laukiu, kada Lietuvos koncertinės institucijos ir teatrai žengs žingsnelį pirmyn, ir iš vietų, kuriose tiesiog vyksta koncertai ar spektakliai, pavirs kultūrinės traukos taškais, kuriuose šalia repertuarinio turinio vyksta ir nuosekli edukacinė veikla, kitos įtraukios kultūrinės iniciatyvos. Man nepaprastai žavu nuvykus, pavyzdžiui, į Londoną, matyti, kaip ten žmonės, paties įvairiausio amžiaus, apie tokias kultūrines institucijas buriuojasi ne tik vakare, laukdami koncerto, bet ir dieną. Suprantu, kad KVMT nėra didelis teatras, o Klaipėda nėra labai didelis miestas, tačiau manau, kad turinio prasme tai yra puiki vieta šiek tiek paeksperimentuoti šia linkme, ir atliepti šiuolaikines tendencijas“.

Anot R. Murauskaitės – Juškienės, norint išlaikyti ir auginti savo publiką, jai pristatant turinį, kuris kiek mažiau pažįstamas – tarkim baroko operas, ar, priešingai, šiuolaikinius kūrinius, labai svarbu yra rasti formas, kaip įdomiai ir įtraukiai publiką edukuoti. Gerai, įdomiai pristatytas net pats netikėčiausias ar sudėtingas kūrinys, gali rasti rezonansą publikoje. „Įvairios edukacinės iniciatyvos, pokalbiai, dirbtuvės šalia dalies kūrinių premjerų – matau to prasmę. Lygiai taip pat labai skatinčiau nuoseklumą repertuaro planavime – jeigu imamasi pristatyti, tarkim, XX a. operas, tai šią liniją  pagal galimybes tęsti, paversti tai vienu teatro tapatybės elementų“,- sako muzikos kritikė.

Kai kultūra kasdienybė, darbas ir pomėgis

Pasakodama, kaip jos profesinė patirtis prisideda prie darbo teatro taryboje, pašnekovė pabrėžia nuolatinį ryšį su muzikos lauko aktualijomis. „Mano darbas reikalauja nuolatos sekti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautines muzikos aktualijas, tad, be abejonės, mano pasiūlymai ir idėjos yra susiję su mano darbine patirtimi. Bet, tiesą sakant, visos patirtys verda bendrame katile – iš radijo ar publicistinės veiklos atklystančios žinios būna naudingos ekspertuojant ar dirbant įvairiose tarybose, ir atvirkščiai. Bet kuriuo atveju, muzika ir kultūra apskritai yra mano kasdienybė, darbas, jau seniai pavirtęs pačiu didžiausiu pomėgiu, kuriam valandų visai nesinori skaičiuoti“,– juokiasi R. Murauskaitė – Juškienė.

Jauna mama dalijasi patirtimi, kad anksčiau dažniau mėgaudavosi kultūros renginiais. „Dabar, be darbų dar ir auginant 10 mėnesių sūnelį, keliones į pajūrį iš sostinės ir galimybę vakare sudalyvauti spektaklyje, derintis yra sunkiau. Tačiau labai tikiuosi atsigriebti mano sūneliui šiek tiek paaugus. Daugelį įsimintiniausių pavadinimų jau paminėjau, tačiau tikrai noriu dar kartą atkreipti dėmesį į Philipo Glasso „Kelionę“ ir Broniaus Kutavičiaus „Lokį“. Pirmasis – tai ne tokia ir dažna galimybė pamatyti Lietuvoje solidų ryškaus XX a. operos pavyzdį, o antrasis – tiesiog būtinybė pamatyti tiems, kuriems rūpi mūsų kultūros istorija ir svarbiausi jos kūriniai“,- ragina pašnekovė.

KVMT inform.

Iš Upynos kilusi, Rytų Azijos kultūrą studijavusi ir japo­nų kalbą išmokusi Monika Grundhauser (Gerdauskaitė) stengiasi gy­venti taip, kaip liepia širdis. O ji linksta prie kaimo, kur seneliai Pukeliai įdiegė paprastą, bet efektyvią gyvenimo sampratą – reikia mokėti visus darbus, bet ne visus būtina daryti. Televizijos laidą „Atgimstančios sodybos” ku­rianti videografų šeima savo laimei kurti pasi­rinko kaimą netoli Kauno.  

Mokė šviesiai žiūrėti į gyvenimą

Petkalnio kaime gyveno net kelios Pukelių kartos. Nors dabar čia likusios gal tik kelios sodybos, kažkada tai buvo nemažas kaimas. Senelio brolis Monikai pasakojo, jog čia buvusios dvaro žemės, žmonės jas išsidalijo, pasistatė sodybas. Danutė ir Jonas Pukeliai buvo vieni iš paskutiniųjų senosios kartos šio kaimo gyventojų. 

Monika sako, jog Petkalnis jai buvo kaip namai, o seneliai niekuo nesiskyrė nuo tėvų. Lie­tuvos televizijos laidos „Atgimstančios sodybos“ kūrėja ir vedėja tikina, kad jie buvo paprasti žmonės, bet šviesiai žiūrėjo į gyvenimą ir ją mokė to paties. Abu kalbėjo žemaitiškai, tik skirtingai, nes močiutė Danutė Voverytė buvo kilusi iš Kvėdarnos. Jei vienas sakydavo „veršuks“, tai kitas – „veršalis“, vienam po kiemą lakstydavo „vištuks“, kitam – „vištalis“. 

„O mano tėvai stengėsi kalbė­ti taisyklingai, nes tais laikais nebuvo madinga šnekėti tarmiš­kai. Tas pats jautėsi, kai įstojau studijuoti Kaune – kaip aš dabar žemaičiuosiu? Negražu, bet kažkaip vis tiek tokių žodžių turiu, nors ir nesu visai žemaitiškai kalbanti, kaip mano seneliai. Labai stengiuosi žemaitiškus žodžius savo vaikams įterpti, nes kalba taip ir išnyks, jeigu niekas ja nekalbės“, – įsitikinusi M. Grundhauser.

Išvykusi studijuoti, Monika pastebėjo, jog daugelį dalykų supranta kitaip nei jos bendraamžiai. 

„Kai augi kaime, o seneliai gyvena ūkiškai, tas supratimas apie gyvenimą yra šiek tiek kitoks. Seneliai visada laukdavo rajono laikraščio „Šilalės artojas“, man labai įdomūs būdavo visi skelbimai: kas veršelius ar ką kitą parduoda, perka. Mieste nėra įpročio skaityti vietines naujienas, bet aš taip anksti, kaip miestuose gyvenę bendraamžiai, neturėjau interneto“, – juokiasi Monika, neabejojanti, kad žmogų iš kaimo gali išvaryti, bet kaimo iš žmogaus – niekaip. 

Dėl to niekas nesistebi, kad ir jos namuose Kauno rajone yra būrys augintinių, daržas, o šventėms kepamas kugelis. 

Monika norėtų laikyti karvę ir vištų, kad galėtų vaikams parodyti, kaip kadaise gyveno žmonės. Kur kitur galėtų tai padaryti, ji sako nežinanti, nes dabar jau ir kaime karvių beveik neliko, jų galima pamatyti tik didelėse fermose – o tai ne tas pats. Vokietijoje užaugęs jos vyras gal irgi neprieštarautų, tik pati tokiam sprendimui vis dar nesiryžta. 

Rytų kultūra sudomino senelis

Upynoje baigusi vidurinę mokyklą, Monika netikėtai pasirinko Rytų Azijos regiono studijas Vytauto Didžiojo universitete. Pripažįsta, kad tai irgi senelio įtaka. Nors jis nebuvo baigęs jokių mokslų, kolūkyje dirbo vairuotoju, dirbtuvių vedėju, bet buvo labai šnekus, mokėjo bendrauti ir savarankiškai domėjosi Rytų kultūra, turėjo žemėlapių, galėjo daug pasakoti apie jam įdomias šalis. 

„Imponavo tai, jog senelis labai domėjosi istorija ir geografija – tai buvo jo gyvenimo varikliukas. Kuo toliau, tuo įdomiau būdavo su juo kalbėtis, tos kultūros mane labai traukė, net hieroglifai atrodydavo labai gražūs. Kaip tik „Hitachi“ įmonė Visagine norėjo staty­ti atominę elektrinę ir kai reikėjo rinktis, kurias kalbas mokytis – buvo siūloma kinų, korėjiečių ir japonų, senelis patarė imti būtent japonų“, – prisimena Monika.  

Išmokti skaityti hieroglifus, pasak jos, įmanoma, bet tai kitas, vizualus kalbos mokymosi būdas. 

„Žiūrėdamas į žodį, gali suprasti, ką jis reiškia, nes jei užrašyta „medis“, skaitydamas ir matai medį. Man buvo įdomu ir tai buvo pats svarbiausias dalykas. Studijos buvo intensyvios, kalbos pamokų labai daug, bet mes nebuvom kalbininkai, nebuvom filologai, mes tokie labiau antropologai, todėl svarbiausia buvo suprasti kultūrinius skirtumus“, – pasakoja buvusi upyniškė. 

Pažinti tolimos Rytų Azijos kultūrą Monika vyko į Taivaną, nors toks jos sprendimas visai šeimai įvarė nerimo – kaip viena gali skristi į šitokią tolybę. Bet ji žinojo, kad kas ką besakytų, nuo šios kelionės ne­atkalbės. Ir paskui savo užsispyrimu labai džiaugėsi, nes būtent Taivane suprato, kokį didelį dvasinį lobį paveldėjo su savo kaimiška kilme ir žemaitišku charakterio užtaisu. 

„Man labai pasisekė, nes žmonės, kuriuos sutikau, savimonei labai daug davė. Ieškojau Taivano kaimo, draugės veždavosi pas močiutes ir ta vietinė kultūra, jos ištakos buvo labai įdomios. Grįžusi parašiau baigiamąjį darbą, apsigyniau jį ir galvojau, ką toliau daryti. Kai baigi humanitarinių mokslų studijas, neturi specia­lybės, tik išsilavinimą, o kur pritaikyti įgytas žinias, reikia rasti pačiam. Man nesisekė – kur nueinu, tarsi užkeikta, ten atsimušu lyg į sieną. Kad galėtų padėti, seneliai net telyčią pardavė“, – skausmingas darbo paieškas prisimena Monika.  

Sukūrė filmą apie savo šeimą

Bet kai jau buvo visiškai netekusi vilties ir nusprendusi vėl skristi į Taivaną bei padavusi prašymą skirti tam stipendiją, vasarą užėjo pasikalbėti dėl darbo į televizijos laidas kuriančią prodiuserių kompaniją. Šis žingsnis iš esmės pakeitė jos gyvenimą, nes gavo ne tik darbą – sutiko iš Vokietijos atostogauti atvykusį ir vasarą padirbėti Lietuvoje panorusį Gediminą. Ir jau daug metų jiedu nesiskiria nei darbe, nei namuose. 

„Iš esmės tai ir jį čia televizija užlaikė, nes aš būčiau išskridus į Taivaną, jis būtų grįžęs į Vokietiją ir niekada galbūt nebūtume susitikę. Nesigailėjau nė minutės, jog neišvykau. Nors mano darbas nėra susijęs su studijomis, labai esu patenkin­ta tuo, ką turiu Lietuvoje – šei­mą, du vaikiukus, įdomų darbą. Stengiuosi gyventi taip, kad nesigailėčiau. Kartais būna sunku, bet kažkaip pagalvoju, kad kaip širdis liepia, taip ir turi da­ry­ti“, – tikina Monika. 

Daug metų abu su vyru kūrę laidas komercinėms televizijoms, dabar jie turi savo „Šeimos dokumentikos“ projek­tą ir kuria laidas „Atgyjančios sodybos“. Pirmojoje laidoje Monika su žiūrovais sveikinosi iš senelių sodybos Petkalnio kaime.

„Su Upynos kultūros namuose dirbančia teta per pandemiją vis važinėjom filmuoti, kalbinom senelį, kuris labai džiaugėsi, jog proanūkis bus pavadintas jo vardu – Herkum Jonu, nes mūsų šeimoje daug Pukelių buvo Jonai. Visus nufilmavom, dar senelį, kuris vis šnekėjo ir šnekėjo apie Petkalnį, ruošėmės filmuoti, kai jis susirgo kovidu ir netikėtai mirė – atsigulė vakarienę pavalgęs ir amžiams užmigo. Labai pergyvenau, o kadangi buvau septintą mėnesį nėščia, ir atsisveikinti negalėjau, turėjau saugotis“, – pasakoja Monika.

Bakūžes kaime perka miestiečiai

Visus metus ji tikina negalėjusi prisiliesti prie filmo, taip skaudu buvo matyti kalbantį senelį.  

„Bet atėjo laikas, kai pagalvojau: Dieve mano, tas vaikiukas toks panašus į mano senelį, abu tokie pat šnekučiai, reikia kažką daryti. Sumontavau filmą ir supratau, kad savo šeimos istoriją sumontavau. Pamatę visi pradėjo klausti, ar galiu kitus pakalbinti, nufilmuoti. Taip atsirado „Šeimos dokumentika“, – prisimena upyniškė. 

2018 m. Monika ir Gediminas sukūrė dokumentinį filmą „Vaidilutė“ – apie dabar jau šviesios atminties neeilinę asmenybę, mokytoją lituanistę iš Upynos, kurios begalinė meilė vaikams ir Lietuvai buvo puoselėjama net sovietinio režimo laikais V. Jončaitę-Lovčikienę. Ji tapo ne vienos iškilios asmenybės gyvenimo mokytoja, žmogumi, įkvėpusiu siekti aukštojo mokslo, ne vienas jos mokinys tęsė mokytojos pradėtą veiklą, susijusią su folkloru, tautodaile ar lietuvių literatūra. Pasak Monikos, filmo tikslas buvo parodyti, kad net toli nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenantys žmonės turėjo įtakos nepriklausomos Lietuvos dabarčiai.

Laidos „Atgimstančios sodybos“ vedėja pastebi, kad didelė dalis miestiečių, kurie neturi savo šaknų kaime, pasijunta pavargę nuo miesto ir nusprendžia nusipirkti kad ir visai apleistą bakūžėlę. 

„Labai norisi kažkaip tuos žmones parodyti ir įkvėpti, nes ramybė, kurią jie randa kaime, yra neįkainuojama vertybė, ypač šiais laikais, kai gali dirbti nuotoliu. Apie tai ir yra mūsų laida – apie žmones, kurie lyg ir visai paprasti, bet vis tiek kitokie, ieškantys natūralumo, kad ir morką savo darže galėtų patys užsiauginti“, – tikina laidos kūrėja. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Dar rugsėjo mėnesį Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje raštu pareikalavo Šilalės savivaldybės tarybos patvirtinti žemės mokesčio lengvatų taikymo tvarką, suderinant ją su Žemės mokesčio įstatymo pakeitimais, įsigaliosiančiais nuo gegužės 1 d. Taikomos lengvatos turėtų skatinti žemę dirbančius ūkininkus įsigyti laisvus valstybinės žemės sklypus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Nors vengimas išlaikyti vaiką yra laikomas nusikaltimu, deja, dar daug tėvų pamiršta šią pareigą. O tada visa našta tenka tam, su kuriuo po skyrybų lieka vaikas, arba valstybei. Lietuvos antstolių informacinės sistemos duomenimis, 2026 m. pradžioje mūsų šalyje buvo vykdoma beveik 47 tūkst. vykdomųjų bylų dėl išlaikymo išmokų išieškojimo, daugiau nei 100 tūkst. vaikų priteistu išlaikymu šiandien rūpinasi antstoliai. Bendra Lietuvoje neišieškota vaikų išlaikymo skolų suma siekia per 200 mln. eurų, kuri, antstolių teigimu, kasmet didėja. Milijonais skaičiuojami ir šilališkių įsiskolinimai savo vaikams.

Žydrūnė MILAŠĖ

Asociatyvi Freepik nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Šilalės socialinių paslaugų namų dienos centro lankytojai dar kartą įrodė, kad žmonės su specialiaisiais porei­kiais geba kurti grožį ir tikrus stebuklus. Minint Tarptautinę teatro dieną, šilališkiai dalyvavo Kretingos dienos veiklos centro organizuotame renginyje „Atspindžiai“, kur prista­tė savo lėlių spektaklį.

Renginys buvo skirtas teatro meno šventei, kūrybiškumui skatinti ir bendruomeniškumui stiprinti. Dalyvių pasirodymas ne tik džiugino žiūrovus, bet ir atskleidė nuoširdų kūrėjų įsitraukimą, talentą bei gebėjimą perteikti emocijas per meną.

Šilalės socialinių paslaugų namų lankytojai ne tik stebėjo renginį, bet ir patys aktyviai įsitraukė – suvaidino spektak­lį „Draugystės miškas“, kurį režisavo Edita. Pasitelkus lėles, žiūrovams pristatytas šiltas, pamokantis kūrinys apie draugystę, tarpusavio pagalbą ir bendradarbiavimo svarbą. Spek­taklio herojai – vilkas, la­pė, zuikis, voverė, ežys ir paukš­tis – susiduria su netikėtu iššūkiu: nuo medžio nukrenta paukščio lizdelis. Iš pradžių gyvūnai pasimeta ir nežino, kaip padėti, tačiau netrukus supranta, jog, veikdami kartu, gali nuveikti kur kas daugiau. Tad vieni renka šakeles, kiti saugo, treti drąsina paukštį. Galiausiai bendromis pastangomis pastatomas naujas, tvirtas lizdelis, o bendras darbas sustiprina jų tarpusavio ryšį.

Spektaklis perteikė aiškią ir jautrią žinutę – draugystė, pagalba ir bendradarbiavimas padeda įveikti net didžiausius sunkumus. Muzika, kūrybiškumas ir nuoširdus dalyvių įsitraukimas sustiprino ryšį tarp spektaklio herojų bei žiūrovų. Renginys tapo ne tik meno, bet ir bendruomeniškumo švente, kurioje Šilalės socialinių paslaugų namų lankytojai savo talentu ir entuziazmu sužavėjo visus, stebėjusius jų spektaklį.

Edita TUTLIŪTĖ

Šilalės socialinių paslaugų namų užimtumo specialistė 

AUTORĖS nuotr.

Lurdo žvakių akcijos tikslas – padėti neįgaliesiems išvykti į piligriminę kelionę, prisi­dedant prie jos išlaidų. Viso pasaulio maltiečiai į vieną lankomiausių piligrimystės cent­rų Lurdą suvažiuoja gegužės pirmąjį savaitgalį. Ne išimtis ir šie metai – pasisemti tvirtybės, sveikatos ir vilties, atrasti bei sutvirtinti tikėjimo į Lurdą vyks ir du mūsų rajono atstovai. Tačiau tam, kad jų svajonė išsipildytų, reikia visų mūsų susitelkimo ir pa­galbos.

Ypatingai tokios piligriminės kelionės yra svarbios žmonėms su negalia: jos tampa jiems vilties įkvėpimu. Tačiau tam reikia mūsų paramos, todėl kviečiame prisidėti prie jau įpusėjusios Lurdo žvakių akcijos ir skirti savo auką, suteikiant galimybę jiems išvykti į šviesią jų gyvenimo kelionę.

Be to, vykstantieji į šią piligriminę kelionę turi ir dar vieną misiją – jie į Lurdą nuveža tų, kurie patys negali aplankyti šventovės, prašymus bei intencijas. 

Lurdo žvakučių reiktų ieškoti ir įsigyti bažnyčiose, bet paremti žmonių su negalia kelionę į Lurdą galima ir pervedant paramą į sąskaitą Nr. LT29 4010 0424 0397 4431 (paskirtyje nurodant Lurdo žvakė Šilalė). 

Rozvita BERŽINIENĖ

Maltiečių Šilalės skyriaus vadovė

Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai moksleivių krepšinio lygos U18 kategorijoje bu­vo nenugalimi – sutriuškinę bendraamžius iš Šilutės ir Šiaulių sporto bei Kauno krep­šinio mokyklų, į Šilalę pirmą kartą parvežė Lietuvos čempionų taurę, o komandos tre­neris Raimondas Matutis neslepia, jog tokį pasiekimą galima vadinti istoriniu. 

Šilalės sporto mo­kyk­los vaikinų koman­da – Dovydas Berži­nis, Ignas Toliušis, Au­gustas Armonas ir Paulius Pa­vilionis, ve­dami Šilalės sporto mo­kyklos krep­šinio trenerio metodi­ninko R. Matučio, di­džiuojasi ne be pag­rin­do: pasak sportininkų, pergalė yra itin svarbi. 

„Vaikinai nugalėjo Kauno krepšinio mokyklos auklėtinius, kur komandos formuo­ja­mos iš didelio norinčiųjų būrio, tuo tarpu Šilalėje krepšinį žaidžiančių vaikų nėra daug, tad ir pasirinkimas ne toks platus.

Laimei, šiemet susiklostė palankios aplinkybės, tačiau kitais metais šios amžiaus grupės komandos sudaryti nebus galimybių“, – pripažįsta treneris.

Pasak R. Matučio, sėkmingam žaidimui įtakos turėjo ir jaunuolių gebėjimas jausti vienas kitą – net trys iš keturių komandos narių jau žaidžia Regionų krepšinio lygos (RKL) lygos A divizione kovojančios Šilalės „Lūšies“ sudėtyje.

„3x3 ir komandinis 5x5 krepšinis yra skirtingi dalykai. Visų pirma, žaidžiama kito dydžio kamuoliu, be to, čia atakai skirta tik 12 sekundžių, tad būtina itin greita reakcija. Todėl tai, kad net trys mūsų komandos nariai žaidžia „Lūšyje“, o visi keturi – Šilalės sporto mokyk­los U18 ekipoje, buvo didžiulis privalumas, nes, kaip vėliau sužinojome, kitos komandos buvo surinktos iš skirtingose ekipose žaidžiančių pajėgiausių krepšininkų“, – apie įspūdingą pergalę pasakoja komandos vadovas.

R. Matutis neslepia, kad ruoštis šiam čempionatui krepšininkai pradėjo nuo rugsėjo – bent po kelis kartus per savaitę treniravosi, negailėjo laisvalaikio valandų net savaitgaliais. 

2025–2026 m. „Tichė 3x3“ čempionato finalinės kovos vy­ko Prezidento Valdo Adamkaus vardo Vytauto Didžiojo universiteto sporto centre. Ilgiau nei 10 valandų trukusiame finaliniame etape stip­riausi U12, U14, U16 ir U18 krepšininkai kovojo 8 skirtingose grupėse tol, kol paaiškėjo čempionai. Mačai truko po 10 minučių, o ilgesnė rungtynių trukmė atnešė ir daugiau int­rigos: netrūko atkaklių dvikovų, nuovargio ir kovos iki paskutinio švilpuko.

Lemiamose atkarpose ir pratęsimuose keli taiklūs metimai lėmė, kad dėl patekimo į finalą susitiko Šiaulių sporto gimnazijos II komanda, kuri 17:18 nusileido „Šilutės“ ekipai, o kitame pusfinalyje Šilalės sporto mokykla 22:14 įveikė „Tornado“ krepšinio mokyklos komandą. Šilališkiai šilutiškius sutriuškino rezultatu 22:10 ir tapo šio sezono čempionato nugalėtojais, bronzos medaliai atiteko „Tornado“ vyrukams, kurie 15:12 palaužė Šiaulių sporto gimnazijos II komandą.

„Iš komandos tik Paulius mokosi Pajūryje, o mes visi trys esame klasiokai, mokomės Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11-oje klasėje. Susipažinome, kai atėjome į krepšinio treniruotes sporto mokykloje“, – komandos draugus pristato Ignas.

Anot žaidėjų, visi trys čempionato etapai buvo skirtingi – pirmasis pateikė staigmenų, nes tai buvo visiškai nauja patirtis, o vėlesnieji buvo vis sudėtingesni. Pasak vaikinų, kai atvyko į finalines kovas, jų komanda rikiavosi ketvirtoje pozicijoje, tad tokio sprinto ir žemaitiško užsispyrimo iš pirmąkart čempionate debiutuojančiųjų niekas nesitikėjo. Ir, kaip juokauja krepšininkai, netgi jie patys. Sportininkai tikina, jog jiems patinka abi krepšinio rūšys – nors komandiniame krepšinyje būtina derinti tarpusavio veiksmus, o 3x3 kovose galvojimui laiko nebelieka. Tačiau bent jau kol kas visa ketveriukė pasiryžusi gyvenimą sieti su krepšiniu, o Augustas jau turi favoritą – stengiasi lygiuotis į Šilalės „Lūšies“ kapitoną Justą Košį.

Tuo tarpu jų treneris sako, jog 3x3 jaunimo ekipa įeina į sporto mokyklos 5x5 komandos sudėtį, o ši labai rimtai pretenduoja į prizininkus Lietuvos U18 vaikinų krepšinio čempionate. 

„Vyksta finalinės kovos, trys stipriausios komandos jau žinomos, beliko išsiaiškinti, kuri iš dviejų likusių pateks į finalinį ketvertą – Šilalės ar Panevėžio sporto mokykla. Vienerias varžybas Šilalėje prieš panevėžiečius jau laimėjome rezultatu 101:86, po Velykų vykstame į Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją. Jeigu pasiseks, keliausime į finalą, jeigu pralaimėsime, dar kartą žaisime Šilalėje“, – primena, kad finalinės kovos vyks balandžio 24-25 d. treneris.

Artimiausias šilališkių ir panevėžiečių susitikimas vyks balandžio 8 d., 17.30 val., kitas numatytas Šilalėje balandžio 10 d., 17 val., bet laimėjimo Panevėžyje atveju šio gali ir nebeprireikti.  

Žydrūnė MILAŠĖ

Sporto mokyklos archyvo nuotr.

Dar viena šiuolaikinės poezijos problema – forma. Pastebima, kad autoriai vis dažniau renkasi spontanišką, nešlifuotą tekstą. M. Tamošaitis įspėja, jog vien asmeninė patirtis dar nereiškia kokybiškos poezijos: „Nesutvarkyta, nesustyguota patirtis dar nėra savaime įdomi. Ne tas amžius, kad mus dar stebintų kažkoks atvirumo laipsnis, ypač kai internete visko pilna.“

Įdomu tai, kad nors poezijos skaitoma mažiau, ji rašoma dažnai. Anot M. Tamošaičio, rašymas šiandien tapo lengvesniu procesu, „atsisėdi prie klaviatūros ir gali maigyti bet ką.“ Tai demokratizuoja kūrybą, tačiau kartu mažina ir literatūros kokybės kartelę. Poezija neretai tampa saviraiškos forma, skirta artimam ratui ar socialiniams tinklams, o ne platesnei auditorijai. A. Šimkus tai apibūdina su ironija – pasak jo, tokie tekstai kartais tinka tik giminės susitikime paskaityti.

Ar dar įmanoma rasti pusiausvyrą?

Šiandieninė literatūra balansuoja tarp dviejų polių: populiarios, dinamiškos prozos ir nišinės, dažnai nesuprastos poezijos. Vis dėlto abi jos turi savo vertę. Proza leidžia pabėgti, įsitraukti, gyvenant kitų gyvenimą, poezija – sustoti, susitelkti į žodį ir jo prasmę. Prozos ir poezijos komisija ragina pasvarstyti, galbūt problema yra ne pats žanras, o žmonių lūkesčiai. Dažnai skaitytojai nori, kad kūrinys būtų ir lengvas, ir gilus vienu metu. Tačiau literatūra, kaip ir gyvenimas, retai kada telpa į vieną formą. Tad svarbiausia – neskubėti rinktis pusių, o išmokti knygas skaityti skirtingai.

Kodėl visuomenei svarbu balsuoti už Metų knygas? Literatūros ekspertai pusiau juokais atsako, kad tai – demokratijos išraiška.

„Normalu manyti, kad mūsų nuomonė bus svarbi. Tai galioja viskam – ir demokratijai, ir Metų knygos rinkimams“, – įsitikinęs M. Tamošaitis.

„Balsavimas – svarbus ir reikalingas dėmesys knygai, autoriui ir visai lietuvių literatūrai“ – pasakoja A. Cicėnaitė.

Skaitytojai iki balandžio 23 d. internetu kviečiami balsuoti už labiausiai sužavėjusias, sukrėtusias ar įkvėpusias knygas. Nugalėtojai bus paskelbti iškilmingoje ceremonijoje Valdovų rūmuose gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – LRT, akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija.

Vilija ASTRAUSKIENĖ
Komunikacijos ir rinkodaros departamento
Ryšių su visuomene skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka