Kuo kvepia narcizas?

Psichologai tvirtina, kad Donaldas Trumpas – tipiškas narcizas, kurį jo aplinkos žmonėms suvaldyti yra gana sunku, o nevaldomas jis gali nueiti labai toli. Jie sako, jog ir šiuo atveju negalima neigti vaikystės svarbos jo charakterio bruožams. 

Donaldo tėvas Fredas Trumpas buvo ambicingas ir griežtas nekilnojamojo turto verslininkas, mokęs savo penkis vaikus versle ir politikoje būti „žudikais“ ir „karaliais“, nes gyvenimas esą yra nuolatinė kova. 

Išsamesnę jo asmenybės analizę palikime specialistams. Tik pridursiu, kad D. Trumpo dukterėčia Mary Trump, kuri yra psichologijos mokslų daktarė, prezidentą taip pat apibūdino negailestingai: narcizas ir psichopatas. 

Kas yra narcizas? Žinoma, tai ir kvap­ni dekoratyvinė gėlelė, ir asmenybės sutrikimas. Žinynai aiškina, jog tai yra asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Jeigu žmogus neužima aukštų pareigų, tai jo įtaka visuomenės sprendimams minimali. Tačiau D. Trumpas buvo 45-asis, o dabar yra 47-asis galingiausios pasaulyje valstybės Amerikos vadovas. Tarp jo kadencijų įsiterpęs garbaus amžiaus demokratas Joe Bidenas, turėjęs ir savų stiprybių bei silpnybių, dabar atrodo tarsi likučius lesinėjantis viščiukas... Betgi toks Amerikos pasirinkimas.

Minėtą D. Trumpo savybę prieš keletą dienų, pristatydama savo knygą „Laisvė“, pabrėžė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. 2017 m. per susitikimą Ovaliniame kabinete D. Trumpas ne tik jai nepaspaudęs rankos, bet ir, anot buvusios kanclerės, „puikavosi visų dėmesiu į save“.  

Pastaroji savaitė tik patvirtino šią D. Trumpo diagnozę. Bet ir narcizai patiria nuopuolių, nors to jie nepripažįsta. Bereikšmis pokalbis telefonu su Putinu Amerikos prezidentą taip nuvylė, kad teko pripažinti, jog „nebuvo pasiekta jokios pažangos“, kad Kremliaus vadovas „nori eiti iki galo, tiesiog toliau žudyti žmones – tai nėra gerai“. Iš tiesų, žudyti nėra labai gerai... 

Taikos balandžiu save vaizduojantis Putinas pareiškė esąs pasirengęs deryboms su Kyjivu, bet kartu patvirtino, jog Maskva „neatsitrauks nuo tikslo – pašalinti konflikto priežastis“. Visi žinome, ką tai reiškia. 

Kaip bebūtų keista, visai neseniai supeikęs Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kad jis yra labai užsispyręs, siekiant taikos Ukrainoje, po keleto dienų, pasikalbėjęs su juo maždaug 40 minučių, D. Trumpas sakė, kad pokalbis buvo „labai geras“. Maždaug toks, kaip jų susitikimas Vatikane balandžio pabaigoje...

Tokie žodžiai pažadino V. Ze­lenskio viltis. Jam atrodo, kad, kaip rašė politologas Linas Kojala, JAV prezidentas neatmeta sankcijų Rusijai ir, nors apskritai gyvybiškai svarbi karinė parama pakibo ant plauko, Amerika nesustabdys svarbių „Patriot“ raketų perdavimo Ukrainai. 

To prašė ir Vokietijos kancleris Frydrichas Merzas bei Italijos premjerė Giorgia Meloni. Kaip rašė „Forbes“, Vokietija net siūlosi nupirkti „Patriot“ sistemas iš JAV ir perduoti jas ukrainiečiams. Pasak D. Trumpo, „šis klausimas svarstomas“. 

Manoma, kad nemažos šios ginkluotės atsargos yra sukauptos Lenkijoje, tačiau Vašingtonas gali sustabdyti jų perdavimą Kyjivui. O D. Trumpas, staiga pamiršęs ankstesnes kalbas, ima ir pareiškia: JAV toliau bendradarbiaus su Ukraina ir tieks jai ginklus bei šaudmenis, įskaitant „Patriot“ kompleksus. Nors antradienį Pentagonas pranešė stabdantis artilerijos sviedinių ir oro gynybos sistemų tiekimą Ukrainai.

Ar galima tikėti JAV vadovo žodžiais? Kaip pabrėžia sociologai, tikimybė – vos apie 20 proc. Juk puikiai prisimename Amerikos prezidento pažadus užbaigti karą Ukrainoje, vos atėjus į postą, per keletą dienų, per pusmetį, bet dažniausiai jis žada viską padaryti „per dvi savaites“. Tokia D. Trumpo retorika jau tapo pašaipų motyvu ir jam vis dažniau pritaikoma pravardė „misteris Trumpas – dvi savaitės“...

Daugelis klausia, ką gero D. Trumpas padarė per pusę metų. Nedaug. Kongrese pra­stūmė ir tarsi neįkainojamą dovaną amerikiečiams per 279-ąsias JAV nepriklausomybės metines pasirašė mokesčių mažinimo bei išlaidų įstatymo projektą. Migrantams įkalinti įkūrė jų sulaikymo centrą Floridoje, vadinamą „Aligatorių Alkatrasu“, kainavusį kone pusę milijardo dolerių. Paragino Europos Sąjungą ir NATO daugiau lėšų skirti savo gynybai, beje, šis spaudimas pasiteisino. Apmalšino Irano branduolinius apetitus. Tačiau padėtis Gazoje ir akla parama Izraeliui tebėra didžiausiomis Baltųjų rūmų šeimininko prob­lemomis. Kaip ir pastangos priversti Putiną nutraukti karą prieš Ukrainą. 

Užtat pasigyrimo, savęs liaupsinimo, pomėgio dabintis povo plunksnomis – per akis. Ko gero, kito tokio prezidento beveik per tris šimtmečius Amerika neturėjo.

Česlovas IŠKAUSKAS