Solidari valstybė ar širšių lizdas?
Neteko girdėti, kad nors viena kita tauta turėtų tradiciją, minint savo Valstybės dieną, vakare sutartinai giedoti šalies himną. Tačiau lietuviai jį gieda ne tik savo Tėvynėje, bet ir tose šalyse, kuriose tuo metu yra. Daugybė užsieniečių tuo žavisi ir netgi pavydi. Tačiau, nors Valstybės dienos vakare viešoji erdvė prisipildo viltingą vienybę liudijančiais vaizdais, netrukus ateina liepos 7-oji, o tada tenka vėl sugrįžti į barnių, patyčių, neteisybės ir net neapykantos sklidiną tikrovę...
Pastaruoju metu keisčiausias, švelniai tariant, politinis konfliktas vis dar vyksta Krašto apsaugos ministerijoje. Jau rašėme, jog karinės žvalgybos vadovui iki kadencijos pabaigos likus keliems mėnesiams, ministrė jį nušalino nuo pareigų ir perkėlė į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą. Taip, ji tikrai neprivalo siūlyti tos pačios kandidatūros kitai kadencijai. Tuo labiau, jei yra kokių nors asmeninių „kibirkščių“. Tačiau vieno svarbiausių žvalgų atleidimas tokiu būdu, kai siekiame, kad šalies gynybinės pajėgos atrodytų stiprios ir vieningos, atrodo lyg dovana mūsų valstybės priešams. Nebent būtų paaiškėję, kad Elegijus Paulavičius nesugeba tinkamai atlikti svarbių pareigų arba, kas būtų didžiausias smūgis, yra veikiamas iš išorės. Tačiau iš įvairių partijų atstovų sudarytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jokio realaus pagrindo, kodėl E. Paulavičius turėjo būti skubotai atleistas, nerado. Todėl nenuostabu, jog pasigirdo svarstymų, kad tokį prašymą ministrei galėjo pateikti Prezidentas, kuris esą turi planų visur „padėti“ jam paklusnius pareigūnus. Tokias versijas dar gimdo ir ministrės Dovilės Šakalienės keista konfrontacinė pozicija bei labai arogantiškas bendravimas su kolegomis Seime.
Tačiau gali būti, jog ministrė tiesiog „paslydo ant banano žievės“. Galbūt „užliūliuota“ pirmą pusmetį girdėtų palankių tiek pozicijos, tiek opozicijos vertinimų, nusprendė, kad gali nepaisyti formalių taisyklių, tuo labiau, kai turi tvirtą Prezidento užnugarį. Tačiau E. Paulavičiaus skandalas yra smūgis Lietuvos nacionaliniam saugumui ir tarptautinei reputacijai. Taip pat palieka pavojingą potencialių būsimų priešpriešų krašto apsaugos sistemoje židinį. Nes jis negęsta – ministrė pareiškė nepaisysianti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymo grąžinti į pareigas karinės žvalgybos vadą, kol, anot jos, nesibaigs tyrimas. Tad belieka laukti.
Antradienį protesto mitingas, pasibaigęs skanduote „Paluckas bailys“ nenustebino. Prie Vyriausybės susirinkę žmonės surengė mitingą dėl Premjero Gintauto Palucko buvusio ir esamo verslo, valdančiosios koalicijos veiksmų. Maždaug 2 tūkst. žmonių reikalavo, jog Ministras Pirmininkas pateiktų aiškius atsakymus apie savo buvusį ir dabartį verslą, nutrauktų koaliciją su „Nemuno aušra“, sustabdytų iniciatyvas, kuriomis siekiama palengvinti į „čekiukų“ skandalą įsivėlusių politikų atsakomybę, o jei atsakymai nebus išsamūs ar skaidrūs, reikalavo jo atsistatydinimo. Panašūs mitingai vyko ką tik suformavus Vyriausybę. Tik tada G. Paluckas juose išdrįso pasirodyti ir net sakė, kad nieko tokio, jei kadencijos pradžia prasideda švilpimais, svarbiausia pasiekti, kad jos pabaigoje nepasitikėjimo šūksniai virstų dėkojančiais plojimais. Kol kas nepanašu, jog Premjeras artėja tokio tikslo link. Ir ne tik mitingas Vilniuje tai rodo, bet ir prastėjantys reitingai...
Mitingai demokratinėse valstybėse yra įprastas dalykas. Deja, Lietuvos politikai turi įprotį ne bandyti suprasti protestuojančius, mėginti tirpdyti jų nepasitenkinimą, bet reaguoti sarkazmu ar net patyčiomis. Natūralu, jog Prezidentas ir jo komanda nepritaria mitinguojančių teiginiams, tačiau ar turi teisę Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas viešai tyčiotis iš pilietinį susirūpinimą demonstruojančių žmonių?
Praėjusioje kadencijoje valdantieji irgi panašiai reagavo į prieš juos nukreiptus protestus, o toks jų elgesys buvo vadinamas arogancija. Dabar Prezidento vardu išgirdome itin arogantiškus ir priešpriešą kurstančius teiginius. Todėl ir atrodo, kad iš Daukanto aikštės pasigirstantys raginimai susitelkti vienybei skamba veidmainiškai...
Kol politikai riejasi ir svaidosi kaltinimais, ligoninėje mirė dar vienas paauglys, apsinuodijęs narkotinėmis medžiagomis. Skaudi tragedija ir kartu dar vienas perspėjimas, kad tikrai yra labai sudėtingų problemų, vardan kurių dera susitelkti. Ir čia nepakanka griežtesnio tėvų moralo, prevencinių pokalbių mokykloje ar vienkartinių policijos akcijų. Privaloma ieškoti konkrečių būdų, kaip užkardyti naujųjų sintetinių narkotikų pasiūlą. Yra geroji kitų valstybių patirtis, turime stiprinti jau veikiančias į paauglius orientuotas prevencines programas, investuoti į sveiko laisvalaikio infrastruktūrą ir kt.
Tačiau tikras problemas spręsti yra sunku, ir čia mažai padeda pozavimas prieš kameras. Todėl, deja, greičiausiai ir toliau politikoje vyraus patyčiomis sustiprinti žodžių karai. Ir juos galima vadinti savotiška politikų priklausomybe. O sveikti priklausomi žmonės, kaip tvirtina specialistai, pradeda tik tada, kai pasiekia dugną...
Andrius NAVICKAS