Mamos širdis beribė – meilės visiems užtenka

Sakoma, kad kol žmogus turi tė­vus, jis yra laimingas vaikas, ne­svarbu, kokio amžiaus būtų. Ypa­tin­gą reikšmę turi mamos, kurios iš­moko mus mylėti, suformuoja po­žiūrį į gyvenimą ir kol jas turime, vi­sada galime jaustis ramūs ir sau­gūs, nes jos mūsų laukia. Šią am­žiną kaip pasaulis taisyklę patvirtina ir Nevočiuose gyvenanti Regina Noreikienė, užauginusi vienuolika vaikų. Jų keliai šį savaitgalį ves į gimtuosius namus. 

Reginos ir Albino namai ištuštėjo prieš dešimtmetį, kai iš­tekėjo ir savo gyvenimą pradėjo kurti jauniausia duk­ra Inesa. Tačiau retai būna dienų, kai kuris nors sūnus ar dukra bent trumpam jų neaplanko. Regina sako, kad jai nėra didesnės dovanos už į namus grįžtančius vaikus, kieme straksinčius anūkus ir didelės šeimos šurmulį, nejučia mintyse nukeliantį į jaunystės metus.  Klausdama, kaip savo vaikystę prisimena jos dukros ir sūnūs, matydama, kaip gražiai jie sutaria ir kaip vieni kitų pasiilgsta, Regina kaskart sau patvirtina, jog gyvenimas nepraėjo veltui. 

Ir Regina, ir Albinas yra kilę iš didelių šeimų. Regina turėjo dvi seseris ir tris brolius, Albinas užaugo net 14-os vaikų šeimoje.

„Tėvas sakydavo, kad žemė pūstynės nemėgsta, reikia sė­ti“, – šiandien juokiasi Albinas, ėjęs tėvo parodytu ke­liu. Pasak jo, tos „sėjos daigai“ džiugino kiekvieną pavasarį, bet bu­vo, kad atsirasdavo ir žiemą, ir rudenį. Tarp vyriausios duk­ros Gitanos ir jauniausios Inesos – 18 metų skirtumas. Regina tikina, jog vyresnieji visada buvo jos atrama. Kol abu su Albinu dirbdavo, jie ir mažesniuosius prižiūrėdavo, ir valgyti pagamindavo, ir namus su­tvarkydavo. Tokie pat įprasti jiems buvo ir ūkio darbai, kurių kaime visada yra daug. Dėl to dabar Reginos duk­ros ir sūnūs moka ir sugeba viską, ko jiems gyvenime reikia.

Nors šeima kone kasmet padidėdavo, moteris tvirtina, kad tai jos nė kiek negąsdino.

„Gerai gyvenome, nieko mums netrūko, nes visi daug dirbome. Per metus 5–6 bekonus pa­skersdavome, karvių laikėme, bulvių, daržovių užsiaugindavome, ir kolūkio normas visi supuolę nuravėdavome. Mažai ką pirkdavome, visko savo turėjome. Jei virdavome cepelinus, tai mažiausiai 60, kad dar ir kitai dienai liktų“, – pasakoja Regina. 

Gyvenimas ją taip užgrūdino, kad joks darbas neatrodė baisus, o mažuosius prižiūrėti mokėjo nuo vaikystės. Tėveliui nuskendus, jai, vyriausiai šeimos dukrai, tebuvo 15 metų, tačiau vis tiek teko perimti visus daugiavaikės šeimos priežiūros darbus. Tą patį darė ir sukūrusi savo šeimą. Tik dabar, kai prisimena jaunystę ir kai jau yra su kuo palyginti, pripažįsta, kad rankos paskausdavo nuo nesibaigiančio skalbimo – sauskelnių anuomet nebuvo ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, jog kada nors ateis toks laikas, kai kūdikių vystyklai neplevėsuos sode tarp medžių. 

„Anais laikais“, sako Regina, valstybė nebuvo tokia dosni, kaip dabar – vaikui skirdavo 12 rublių pašalpą ir verskis, kaip nori.

„Tiesa, kažkada už 10 rublių daug mais­to galėjai nupirkti, tai ir kitiems dalykams dar likdavo“, – pripažįsta moteris. 

Kai iš Balsių, kur pradėjo trūkti vietos, šeima sumąstė per­sikelti į gimtuosius Albino Nevočius, iš tuomečio „Nemu­no“ kolūkio nusipirko gyvenvietė­je namelį. Kukliam būstui reikėjo remonto, todėl statė ant­rą aukštą, kad vaikai galėtų džiaugtis erd­ves­niu gyvenimu. Ta­da bu­vo ir sunkių dienų, ir nu­sivylimų, bet palaikė viltis, jog vaikai auga ir var­gas nebus beribis. 

Moteris neslepia, kad aplinkinių požiūris į daugiavaikes šeimas ir dabar dar nėra labai palankus. O tada, prieš ke­lioliką metų persikėlę į Nevočius, jau­­tė kaimynų nerimą, jog ne­va neprižiūrimi vaikai nusiaubs sodus, prikrės išdaigų ar net ką pradangins. Bet No­reikiukai niekur iš namų neidavo, visi kartu laikėsi, visada buvo užsiėmę savo darbais, o vasarą bėgdavo į kolūkį krauti šieno, kad bent kiek užsidirbtų. Toks jų darbštumas privertė ir kaimą užmiršti visas baimes. 

„Nesu girdėjusi, jog kuris nors kaimynas būtų mūsų vaikais skundęsis. Atvirkščiai – džiaugdavosi, kad jie geri ir darbštūs. Mano vaikai niekada manęs nenuvylė. Visi užaugo protingi, užsienyje užsidirbo, sugrįžę į Lietuvą, sa­vo verslus susikūrė, namus pasistatė. Dabar tik Diana toli nuo mūsų gyvena, jos labiausiai pasiilgstame“, – pasakoja R. Noreikienė. 

Skirtingai nuo kai kurių kitų daugiavaikių mamų, augindama vaikus, Regina nesėdėjo namuose, stengėsi visada turėti darbą. Kai pirmieji keturi paaugo ir jau galėjo prižiūrėti mažesniuosius, moteris įsidarbino padėjėja medicinos punkte, jį panaikinus, važinėdavo į Šilalės ligoninę, kur slaugė ligo­nius tuometiniame Chirurgijos skyriuje. Dabar, kai jau perkopė 70-metį, galėtų sėdėti rankas sudėjusi ir mėgautis ramybe, bet, anot jos pačios, miestietiškas gyvenimo būdas jiedviem su Albinu nepriimtinas. Todėl gražiai sutvarkytoje sodyboje kudakuoja vištos, amsi šuniukas, šiltnamyje jau gerokai paaugo salotos bei ridikėliai, netrukus sužaliuos ir daržai, o širdį džiugina gausiai žydintys vaismedžiai ir gėlės. 

Bet smagiausia, kad ir dabar Noreikų kieme dažnai skamba vaikiški balsai. Regina jaučiasi nepaprastai turtinga, nes turi 25 anūkus ir tris proanūkius. Duktė Inga augina 5 vaikus, Asta ir Tomas – po 3, kiti – po vieną ar du. Moteris įsitikinusi, kad nesvarbu, kiek vaikų augini – vieną ar vienuolika, motinos meilė neturi ribų, jos visiems užtenka. 

„Gyvenimas nė vienam nėra rožėmis klotas. Kokią rykštelę duoda Dievulis, tokia likimas ir plaka. Aš nesigailiu, jog užauginau tokį būrį, nes vaikai mums yra ir laimė, ir paguoda. Dabar žmonės nori gyventi leng­viau, nori labiau keliauti, atsidėti karjerai – ir tai gerai. Ir kas gali jiems nurodyti, kiek vaikų reikia auginti?“ – svarsto Regina, dažnai pasikalbanti su savo sūnumis ir dukromis apie motinystės teikiamą laimę. 

Pirmąjį gegužės savaitgalį No­­reikų namai visada skęsta gėlėse, o Reginos akyse spindi laimės ašaros. Užauginti tokį būrį vaikų buvo viso jos gyvenimo darbas – be grafiko, be išeiginių, lydimas kasdienio nerimo, bet ir džiuginęs taip, kaip niekas kitas nedžiugina. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS