Smagu, kai pildosi svajonės

Kenija – Rytų Afrikos valstybė, be­siribojanti su Indijos vandenynu, Somaliu, Etiopija, Sudanu, Tanzanija ir Uganda. Ši šalis, dažnai tituluojama Rytų Afrikos perlu, didžiuojasi savo išskirtiniu unikalios laukinės gamtos, pažangios šiuolaikinės civi­lizacijos ir kultūrų mišinio deriniu. Tai pritrenkiančio grožio šalis, pilna balto paplūdimių smėlio ir žėrinčių ryškiaspalvių koralinių rifų. O Didįjį Kenijos kalną saugo egzotiniai aukštikalnių augalai. Jaunystėje per­skai­tytos knygos „Kilimandžaro snie­gynai“, ,,Iš Afrikos“, ,,Gimusi lais­va“ pagimdė svajonę pamatyti Af­riką, įspūdingus gyvūnus, patir­ti gamtos grožį. Ir štai – svajonė išsi­pil­dė. 

Kenijoje gyvena apie 60 mln. gyventojų, šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas, jog joje naudojama kone 70 įvairių kalbų, galima priskaičiuoti apie 40 skirtingų genčių, kiekvienoje vyrauja saviti papročiai ir tradicijos. Žymiausia iš visų genčių yra išdidūs aukštaūgiai ir raudonai apsirėdę masajai, kurie vis dar gyvena tradicinį pusiau klajoklinį gyvenimą. 

Tiesa, ši šalis brangi keliautojams. Viešbutis nakčiai kainuoja 40–150 eurų, maistas – 10–15 Eur už porciją, o štai safaris gali atsieiti ir 1500 Eur. Tačiau reginys, kai neįsivaizduojamas skaičius antilopių, zebrų, gazelių pajuda didžiuoju koridoriumi į šiaurę, iš Tanzanijos į Keniją, vertas milijono. Įspūdingi ir dramatiški epizodai vyksta ties krokodilais knibždančia Maros upe, kurią tenka šiems gyvūnams kirsti. O kur dar išdidūs liūtai, drambliai, leopardai, raganosiai, buivolai... 

Nairobis – ne tik Kenijos sostinė, bet ir didžiausias Rytų Afrikos miestas. Nuostabi gamta, parkai ir draustiniai laikomi pagrindiniu jo traukos centru. Tai vienintelė vieta, kur taip arti miesto galima stebėti liūtų, žirafų ir daugelio paukščių gyvenimą. Į vakarus nuo Nairobio žemė nusileidžia iki Didžiojo lūžių slėnio, kuriame yra nefrito žalumo garsusis Turkanos ežeras. Sakoma, jog jame ir aplink gyvena apie 12 tūkst. tūkst. krokodilų. 

Nors keliai Kenijoje palyginti neblogi, vis tik didžioji jų dalis neasfaltuoti, todėl važiuojant į safarį galingais džipais nelabai sekėsi. Mašina, kurioje buvome šeši lietuviai, tris kartus kone vertėsi, buvo nukritęs ratas, kol galų gale visai užgeso savanoje. Vairuotojai per racijas ieškojo išeičių, tuo tarpu mes kantriai sėdėjome viduje – išlipti iš mašinos griežtai draudžiama. 

Dėl etninių įtampų ir didelės terorizmo grėsmės turistams Kenijoje rekomenduojama būti atsargiems viešosiose vietose, turistų lankomuose objektuose, vengti didesnių susibūrimų. Somalio pasienyje pasitaiko žmonių grobimo atvejų, tad dėl sustiprintų saugumo priemonių patartina su savimi visada turėti asmens tapatybės dokumentą ir jo kopijų. Dėl galimų išpuolių Manderos ir Lamu apskrityje galiojo komendanto valanda. Didžiuosiuose miestuose dažni užpuolimai, ginkluoti apiplėšimai, automobilių grobimai, kišenvagystės. Adeno įlankoje bei vakarinėje Indijos vandenyno dalyje išlieka piratų keliama grėsmė, o dėl aukšto nusikalstamumo nepatartina lankytis Nairobio lūšnynuose. 

Mūsų kelionių kompanija, norėdama parodyti Keniją iš visų pusių, grupę nuvežė į Kibernos lūšnynus – tai didžiausi Afrikos lūšnynai, kuriuose gyvena daugiau nei 0,5 mln. suaugusiųjų ir vaikų. Įėjus į lūšnyno teritoriją, mūsų laukė gal dešimt ,,kietų vyrukų“. Gidas padavė jiems pinigų, o jie visos ,,ekskursijos“ metu mus atidžiai lydėjo. Įspūdis buvo pritrenkiantis – daugybė lūšnelių iš kartono, plytų, lentgalių. Prie jų iš lentų sukalti staliukai, ant kurių sukrautos daržovės, vaisiai, drabužiai – visko galima nusipirkti. Baisūs šiukšlynai, gausybė vaikų, kurie kaulija pinigų. Ima jie ir sąsiuvinius, spalvinimo knygeles, flomasterius... Yra mokykla, bet labai mažai vaikų ją gali lankyti.

Kenijoje draudžiama daug kur fotografuoti. Pavyzdžiui, už viešųjų pastatų, įskaitant ambasadas, fotografavimą, gali net sulaikyti. 

Įdomus faktas – šioje šalyje draudžiama naudoti plastikinius maišelius. Tad savo kelionės lagaminuose negalėjome jų turėti. Už įstatymo nepaisymą baudžiama pinigine bausme arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Taip saugomi gyvūnai – kad neprisiėstų, ko nereikia. 

Kenijoje vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek sugeba nusipirkti. Atsiskaitoma karvėmis – vyksta derybos tarp šeimų. Štai Masajų gentyje žmoną vyras gauna už 15–20 karvių. Kitose, sakoma, užtenka penkių. Ugandoje karvių reikia mažiau, tai jaunikiai vyksta ten. Motyvai – kuo daugiau žmonų, tuo daugiau jos prigimdys dukterų, tuo daugiau šeima už jas gaus karvių.

Masajų berniukai, būsimieji medžiotojai, sulaukę 16–18 m., apipjaustomi. Dar neseniai šio ritualo dalimi buvo iššūkis – nužudyti liūtą. Tačiau kai šalyje iš ket­virčio milijono jų beliko apie 35 tūkst., susigriebta tradicijos atsisakyti.

Masai Mara – spalvingiausias ir didingiausias laukinės gamtos draustinis, garsėjantis didžiosiomis katėmis, didžiuoju gyvūnų penketu (liūtas, buivolas, leopardas, dramblys, raganosis) ir paukščių įvairove. Mums buvo surengti vakarinis ir dieninis safariai, be galo sužavėjo antilopės, gražuolės žirafos su jaunikliais, zeb­rų kaimenės ir, savaime suprantama,  liūtai, leopardai, hienos. 

Begemotai arba hipopotamai ilsisi prie pat Navaišos ežero kranto, šimtai pelikanų siūbuoja banguose. Žinant, kad begemotų patinai sveria iki 4 tonų ir garsėja kaip didžiausi Afrikos „žmogėdros“ (nuo jų žūva daugiau žmonių nei nuo liūtų, leo­pardų ar buivolų), užgniaužia kvapą nuo įspūdžių. Beje, begemotai arba hipopotamai yra žolėdžiai, bet agresyvūs ir, užpuolę žmogų ar kitą gyvūną, jį tiesiog užmuša ar sužaloja. Dar viena įdomi atrakcija mūsų laukė, kai valties, kuria buvome plukdomi po ežerą, vairininkas garsiai sušvilpdavo ir sviesdavo tolyn žuvį. Nežinia iš kur pakildavo ereliai, kurie tokią kovą, kuris pirma pagriebs žuvį, surengdavo, kad belikdavo iš nuostabos išsižioti.

Mokslininkai mano, kad Šiaurės Kenija ir Tanzanija galėjo būti žmonių gimimo vieta. Mat būtent Kenijoje buvo aptiktas vieno iš ankstyviausių kada nors rastų žmogaus protėvių kaulų.  

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.