„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Vėl skambėjo dainužės

Belaukiant Velykų, Šilalėje skambėjo dainos – Šilalės rajono vokaliniai ansambliai bei kolektyvai iš Pagramančio rinkosi jau į III-iąjį vokalinių ansamblių festivalį „Dainuže, suskambėk 2025“! 

Šie metai – lietuvių liaudies dainų metai, todėl festivalio idėja buvo išpildyta su kaupu. Rengiamas jis kas du metai, ir išsiskiria iš kitų rajone bei Lietuvoje rengiamų tokių festivalių tuo, jog jame skamba harmonizuotos, aranžuotos, įvairia stilistika atliekamos liaudies dainos. Svarbu tai, kad nenaudojamos fonogramos, o pritarti gali tik akustiniai instrumentai.

Šilalėje skambėjusiam festivaliui šilumą ir jaukumą dovanojo jo vedančioji, Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai) Ilona Raudonienė, o nuskambėjus vokalinių ansamblių dainoms, nuotaikingą atmosferą kūrė renginio svečiai – profesionali liaudiškos muzikos kapela ,,Joldija“ iš Nidos. Neliko, ko gero, nė vieno, kurio nebūtų sužavėjęs kapelos dalyvių linksmi pašmaikštavimai, bendrai atliekamos dainos.

Laima SAROČKIENĖ

Šilalės kultūros centro dirigentė, festivalio organizatorė 

Šilalės kultūros centro nuotr.

 

Mediko pašaukimas kyla iš meilės žmonėms

Artėjant Lietuvos medicinos darbuotojų dienai, Šilalės kultūros centre pagerbti labiausiai nusipelnę, daugiausiai ligonių padėkų sulaukiantys rajono medikai. Kelis šimtus savo profesijai atsidavusių gydytojų, slaugytojų, įvairiausių sričių medicinos darbuotojų, be kurių neįsivaizduojame šiandieninių sveikatos priežiūros įstaigų darbo, pasveikino Šilalės savivaldybės vadovai.

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės kultūros centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

Su Ukrainoje žuvusiu lietuviu kartu gyvenęs latvis vos išvengė žūties

„Į mūšį, kuriame žuvo jūsiškis Tomas, pagal pirminį planą turėjau eiti ir aš, tačiau vadas man skyrė kitą užduotį“, – per atsisveikinimo ceremoniją su Tomo Valentėlio palaikais sakė latvis karys Raivis Marcencas. 51-erių rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su 20-mečiu biržiečiu, bet ir buvo sunkiai sužeistas, bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Tomas žuvo kovo 13-ąją, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotiną operaciją praėjus trims savaitėms po žūties.

Po kelių dienų bandant paimti žuvusio lietuvio palaikus, buvo sužeisti keturi į šią užduotį pasiųsti užsieniečių legio­no kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė Raivis, kuriam praėjusį ketvirtadienį Kyjive turėjo būti atlikta jau trečia ope­racija, kuri nulems, ar ateityje jis galės vaikščioti be ramentų.

Su Raiviu susipažinau prieš penkias savaites, tą pačią dieną, kai prasilenkiau su T. Valentėliu. Rytą degalinėje šalia Charkivo laukiau Latvijos Uog­rės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio 30 automobilių ukrainiečių kariams. Mero laukė ir du latvių kariai, su vienu iš kurių, slapyvardžiu „Šešėlis“, buvau susipažinęs prieš metus. Tąsyk su juo kartu buvęs R. Marcencas prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos ir dar nedalyvavęs mūšiuose. Jis prašė nefotografuoti jo, nes prisibijojo, kad šeima Latvijoje nesulauktų keršto iš rusakalbių kaimynų. Dabar, per atsisveikinimo ceremoniją su žuvusiu Tomu, Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką. 

Deja, su Tomu susipažinti nespėjau, tik prasilenkiau, kai lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo dislokuotas – tada į namą, kuriame gyveno ir lietuvis, iš Charkivo ligoninės atvežiau pasveikusį kitą užsieniečių legiono karį. Pastarasis laikėsi visų nurodymų ir nepasakojo, nei su kuo gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, nei kur treniruojasi. Kadangi duobėtais pafrontės keliais manęs laukė 3 valandų kelionė atgal, atsisakiau kario siūlymo išgerti arbatos ir išskubėjau į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Dėl to ir nesusitikau su T. Valentėliu, kuris, pasirodo, tame name gyveno.

„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau nei su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam tebuvo vos 20 metų, o man per 50, tad interesai irgi kiti. Tačiau pradžiugau, kad jis iš Biržų, nes į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penkerius metus, dažnai pravažiuodavau šį miestą, esu ne kartą sustojęs”, – pasakojo Raivis. 

Latvis su lietuviu sakė kalbėdavę rusiškai ir angliškai, nes pastarają kalbą biržietis žinojo neblogai, mat paskutiniu metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.

„Likimas mudu sujungė – jis metė darbą Jungtinėje Karalystėje, aš Vokietijoje, kad padėtume ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie, juos įveikę, neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tomui buvo lemta žū­ti, o aš likau gyvas, nors irgi nedaug trūko”, – kalbėjo Raivis.

Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai ne tik jam, bet ir dar trims kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežusį šarvuotą karinį automobilį „Humer”. Kūną bandę paimti kariai patyrė skeveldrinius sužeidimus, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis. Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Humerio” ratai, tačiau mašina sugebėjo karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, kol sužeistuosius perėmė kitas automobilis, kuriuo jie buvo nugabenti į pirminę fronto ligoninę. 

Praėjusį trečiadienį Kyjive Uk­rainoje žuvęs lietuvis karys savanoris T. Valentėlis išlydėtas į gimtinę. Į Kyjivą jis atvyko prieš 5 mėnesius, lankė pratybas užsieniečių legiono treniruočių stovyklose. Žuvo šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno apie 350 žmonių. Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas, pravarde „Jaras”, sakė, kad biržietis drausmingai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu. Tačiau po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauko organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi. Vyrai spėjo, kad per susišaudymą Tomui galbūt pritrūko šaltakraujiškumo, dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų. Per tokius mūšius žūva ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje kulkos lekia visomis kryptimis.

„Tomas žuvo didvyrio mirtimi, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net 10 dienų, per ją niekas nebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypatingai pavojingų”, – pripažino ukrainiečių karininkas.

Jis viliasi, kad Lietuvos Vyriausybė apdovanos Tomo kū­ną išgebenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.

Atsisveikinimo su lietuviu ceremonija vyko Maidano aikš­tėje Kyjive, kur plėvesuoja tūkstančiai vėliavėlių su užrašytais žuvusių karių vardais. Šioje vėliavėlių jūroje buvo ir prieš metus žuvusio lietuvio savanorio Tado Tumo trispalvė, o nuo šiol čia plazdės ir T. Va­lentėliui skirta mūsų tautinė vėliava.

Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietu­vos ambasadorė Ukrainoje Inga Sta­nytė-Toločkienė, užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos kariuomenės atstovai. Lietuvio palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Jose šalia vienas kito sėdėjo sužeistas lat­vis karys R. Mencenas bei mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.

Šią savaitę lietuvis karys palaidotas savo gimtinėje Biržuose.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Hommage à Čiurlionis“: iš pagarbos M.K. Čiurlioniui ir visiems kūrėjams

Balandžio 26-ąją, dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos programa „Hommage à Čiurlionis“, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) simboliškai pradeda antruosius savo gyvavimo naujame pastate metus. Vakarą, dedikuotą M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui ir minint Tarptautinę šokio dieną, teatro scenoje atvers choreografės Editos Stundytės ir kompozitoriaus Arvydo Malcio vienaveiksmis šokio spektaklis „PraRegėjimai“, kurį diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Menininkas, Mūza ir Minia

Choreografė Edita Stundytė ir kompozitorius Arvydas Malcys pasakoja, kad kurdami šokio spektaklį rėmėsi keliais juos ypač sudominusiais M. K. Čiurlionio gyvenimo momentais. Spektaklyje kuriamas abstraktus, savo pašaukimui atsidavusio Menininko paveikslas, įkvėptas tiek genijaus asmenybės, tiek tikrų biografinių faktų: pažinties su būsima žmona Sofija Kymantaite bei 1906 metais Vilniuje įvykusios Pirmosios lietuvių dailės parodos.

Tai spektaklis apie menininko pasaulėjautą, jo išgyvenimus, kūrybines kančias ir meilę. Veiksmas vyksta tarp realybės ir sapno, tarp tamsos ir nerimo, skaudaus Minios nesupratimo bei kūrėją aplankančių šviesos blyksnių – praregėjimų: įgyvendinus kūrybinį sumanymą arba sutikus mylimąją – Mūzą.

„Pagrindiniai spektaklio veikėjai – Menininkas, Mūza ir Minia. Pirmieji du atstovauja šviesos jėgoms, o pastaroji – tamsesnei pusei. Vis dėlto spektaklio finalas išlieka šviesus“, – pozityviai nuteikia choreografė.

Daugiasluoksnis spektaklis

Kompozitorius A. Malcys išskiria tris pagrindines temas, atsispindinčias jo šokio spektakliui sukurtoje muzikoje: miestas ir žinia apie parodą, studija su joje tvyrančiu vargu ir šalčiu bei paroda ir minios reakcijos – kur vieni reiškia pasipiktinimą, kiti – susižavėjimą.

A. Malcys yra redagavęs ir instrumentavęs keletą M. K. Čiurlionio nebaigtų klavyrų, taip pat parengęs keliolika fortepijoninių preliudų, pritaikytų simfoniniam ir styginių orkestrams. Visgi, kaip pats sako, tai – pirmas kartas, kai kūrinys tiesiogiai skirtas M. K. Čiurlioniui ir apie Čiurlionį. „Per muziką bandžiau išreikšti menininko jausmus ir mintis, svajones ir nusivylimus, kančias ir džiaugsmus. Mano tikslas – panardinti klausytoją į nevaldomą emocijų tėkmę, pažadinti svajones ir fantazijas, pakylėti ir suteikti tikėjimą…“ – sako kompozitorius.

Spektaklio vizualiąją dalį kūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, vaizdo projekcijų dailininkas Marius Vilčinskas bei šviesų dailininkas Edvardas Osinskis.

J. Jankutė pasakoja, kad kelias nuo pirmųjų apmąstymų iki scenos vizijos buvo ilgas ir daugiasluoksnis: „Pradžioje scenoje tu bandai atkurti genijaus gyvenimą. Tačiau ilgainiui suvoki, kad „PraRegėjimai“ pasakoja kone apie kiekvieną kūrybinės komandos narį – o gal net apie mane pačią. Mes visi esame tarsi Čiurlionio tąsa šiandien, ir tikiu, kad tai tęsis dar daug amžių ateityje. Muzika ir tapyba gimsta ir šiandien, tačiau menininkai vis dar išgyvena, ar bus suprasti, pripažinti?“ – sako J. Jankutė.

Čiurlionį pažinti per šiuolaikinę muziką ir šokį

Antrojoje vakaro dalyje tarptautinė KVMT baleto šokėjų-choreografų komanda – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su muzikos kūrėjais Yana Shliabanska (Ukraina), Dylanu Iuliano (Italija), Kristijonu Lučinsku, Donatu Bielkausku, Jonu Raudonium ir Andriumi Stakele (Lietuva).

KVMT baleto vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas džiaugiasi, kad šiemet naujai skleidžiasi tradicinis, Tarptautinei šokio dienai skirtas projektas. „Tai puiki proga supažindinti tarptautinę KVMT baleto trupę su M. K. Čiurlionio kūryba, o publikai – atrasti šį menininką per šiuolaikinio šokio prizmę“, – sako A. Liškauskas.

Spaudos konferencijoje dalyvavusi kompozicijos „Pasaka II“ autorė, italų choreografė Aurora Ruvoletto pasakojo įkvėpimo sėmusis iš paveikslo, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis. „Nusprendžiau sukurti duetą – vyras įkūnija erelį, moteris – kūdikį. Kiekvienam veikėjui kūriau savitą kūno kalbą, stengiausi atspindėti Čiurlionio darbams būdingą statiškumą, kuris čia išsilieja per judesį,“ – sako jaunoji choreografė.

KVMT baleto trupės šokėja ir choreografė Elly Bruno pasakojo, kad „jos choreografija vaizduoja gyvybę, slypinčią M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta dar tebesaugo senųjų dvasių energiją. Kompoziciją atlieka trys šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, susijusią su gamtos ritmais. Jų judesiai įkūnija šią transformuojančią galią.“

Pagarba Menininkui

Apibendrindama pristatymą, KVMT vadovė Goda Giedraitytė teigė, jog žiūrovų laukia kupinas atradimų vakaras – tai galimybė šiuolaikinių menininkų akimis pažvelgti į prieš daugiau nei šimtmetį kūrusio genijaus gyvenimą ir kūrybą. Kartu vadovė džiaugėsi, kad KVMT parengta žanriškai įvairi, M. K. Čiurlionio jubiliejui paminėti skirta programa yra įtraukta į LR Vyriausybės kuruojamą renginių programą. Anot jos, 2025-aisiais žiūrovų laukia ne tik M. K. Čiurlionio simfoninės muzikos koncertai, specializuota styginių kvarteto edukacija, bet ir įtraukus tarpdisciplininis projektas „Misterija Rex“ Klaipėdos skulptūrų parke, kiti renginiai.

„O šį savaitgalį pristatoma dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos programa „Hommage à Čiurlionis“ – dedikacija ne tik M.K. Čiurlioniui. Tai pagarba Menininkui iš didžiosios raidės, tiek praeities, tiek dabarties, tiek būsimiems kūrėjams. Jos pagrindas – dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų kartų, meninių tradicijų, tarp muzikos, dailės ir šokio. Dalyvauti kūrybiniame procese tikslingai buvo pakviesti įvairaus amžiaus ir kultūrinių patirčių kūrėjai iš skirtingų šalių. Kai kurie jų užaugo su M. K. Čiurlionio kūryba, kiti ją pažino tik atvykę į Lietuvą ar įsilieję į šį projektą. M. K. Čiurlionis šioje programoje – ir įkvėpėjas, ir centrinis motyvas, ir visgi pristatoma šokio programa – jau šiandienos refleksija. Tai – duoklė genijui, kurio kūryba peržengia laiko ribas ir vis dar kalba su mumis – šiuolaikiniais žmonėmis“, – įžvalgomis dalinosi teatro vadovė.

KVMT inform. 

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos ir ponios Dianos Nausėdienės sveikinimas Lietuvos krikščionims šv. Velykų proga

Brangūs Lietuvos žmonės,

džiugu Jus vėl sveikinti šv. Velykų proga. Tai metas, kai brandesnis, gilesnis dvasinis pabudimas pabeldžia į mūsų širdis prisikėlimo šventei, teiraudamasis apie mūsų stiprybes.

Ši diena kviečia kiekvieną sustoti, apmąstyti būties šioje Žemėje prasmę ir įvertinti tai, kas mus saugojo tamsoje. Prisiminti vertybes, kurios per amžius stiprino mus visus neramiais laikais ir kurios kaskart kėlė mūsų bendruomenių dvasią atgimimui.

Tegul Velykos tampa šviesa, kuri įkvepia iš naujo tikėti vienas kitu. Atsiremkime į mūsų šeimų stiprybę, dalinkimės Žodžiais, kurie gydo.

Tegul gerumas tampa pagrindu viskam, ką kuriame, – namuose, bendruomenėje, valstybėje.

Mielieji,

tegu tikėjimas gėriu ir žmonėmis šv. Velykų rytą šviečia mūsų vaikų akyse. Tegu čiurlena jų juokas, primindamas mums visiems, kad kiekviena diena gali būti nauja, nuostabi pradžia. Tegu mūsų namai būna ateities švyturiai, kupini tėvų išminties ir meilės, švelnumo, dėmesio ir ramybės. Tegu šv. Velykos pripildo mūsų sielas dėkingumo ir artumo.

Tesaugo Dievas Lietuvą. Laimės ir džiaugsmo šv. Velykų rytą, Mielieji!

Ar priimsime Prisikėlimą į savo gyvenimą?

Šiemet Velykos atkeliauja su vasariškais orais, kurie tarsi patvirtina, kad šviesa gali įveikti tamsą, šiluma gali pašalinti įšąlą. Vien jau dėl skaistesnės ir šiltesnės saulės taisosi nuotaika ir viskas atrodo kiek viltingiau. Tiesa, esame būtybės, kurios visada sugeba atrasti, kas negerai. Kai šviečia saulė, skundžiamės, kad trūksta lietaus, kai pradeda lyti, piktinamės, jog norėtume saulės. Kai darbas veja darbą, alkstame poilsio valandėlės, o atradus laiko pailsėti, tampa nuobodu, nerimstame, kad jis teka tuščiai...

Šventos Velykos ir tradicinis pasveikinimas „Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė“ – būtent apie tai. Jei savo viduje nešiojamės žaizdą, tai viskas, prie ko prisiliečiame, kels skausmą. Susibarti, susipykti, pasijusti vienišam, nesuprastam ar išduotam galima ir prie šventinio Velykų stalo, ir margučių grožis čia nepadės.

Įpratome apie didžiąsias krikščioniškas šventes kalbėti skambiais žodžiais, pabrėžti tikėjimo, iš kartos į kartą perduodamų tradicijų svarbą. Tačiau esmė yra kiek giliau. Ji nėra sudėtingas slėpinys, nereikalauja teolo­ginio išmanymo, tik primena, jog ši šventė pirmiausia yra apie kiekvieną iš mūsų. Prisikėlimas yra tai, kas vyksta kiekvieno širdyje. O pasirin­kimas paprastas: priimti jį arba žiūrėti į kitą pusę ir toliau likti muse, kuri pirmiausia pastebi nešvarumus. Prisikėlimas nėra lengvabūdiškas numojimas ranka į visus rūpesčius, išbandymus, netektis. Tai veikiau persikeitimas iš musės į bitę, kuri pakyla skrydžiui, nes tiki gėlių egzistavimu, nes yra pasiryžusi ieškoti nektaro, o ne trūnėsių.

Šv. Velykos krikščioniui yra žinia, jog gyvenimas, su visais žiedais ir spyg­liais, yra dovana, o ne spąstai. Žinia, labai daug kas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūrime, kokia širdimi vertiname. Tikrovė yra labai įvairi ir nuo kiek­vieno mūsų pasirinkimo gyvenimas keičiasi. 

Gal egzotiškai skamba pasakėčia apie du vilkus – gerą ir blogą – kurie gyvena žmogaus prigimtyje. Galiausiai laimi tas, kurį maitiname savo mintimis ir veiksmais. Velykų kontekste galima pridurti: net tada, kai gyvenime tamsa vis plečiasi, o akyse vis daugiau nevilties, tai nėra pabaiga. Vienintelė akimirka, kai galime iš tiesų kažką pakeisti, yra čia ir dabar. 

Tikri pokyčiai nebūna labai greiti. Būtent apie tai mums sufleruoja gavėnia. Tai kelionė, ruošianti širdį Prisikėlimui. Išvalyti akis ir širdį nėra paprasta. Gali prireikti laiko, tačiau net ilgiausia kelionė visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Savąją gavėnią kiekvienas galime pradėti nuo dabar, o Velykų stalas, brangūs žmonės prie jo, bendrystės dovana – labai svarbi pagalba.

Kristus prisikėlė. Jis stipresnis už mirtį, todėl ir Velyknakčio vigilija prasideda degančios žvakės įnešimu į tamsią šventovę. Viena žvakė įveikia tamsą. Nuo jos uždegamos kitos ir šviesa stip­rėja. Tas pats gali vykti ir kiekvieno iš mūsų širdyje, svarbiausia – priimti tai, jog Velykos yra mums, o ne tik prieš 2 tūkstančius metų vykusio stebuklo prisiminimas, sudabartinamas ritualizuotu spektakliu.

Nuoširdžiai sveikinu visus su šv. Velykomis, Prisikėlimo švente. Tegu džiugina ne tik gausus stalas, bendrystė, tačiau ir augantis pasitikėjimas tikrovės grožiu ir prasme, tuo, kad visos negandos yra žaizdras, kuris augina mūsų tik­rumą. Linkiu, jog kiekvieno gyvenime subręstų akimirka, kai visa esybe su džiaugsmu galėtume pasakyti: dabar tikrai žinau ir išgyvenu tai, kad Kristus prisikėlė.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Anksčiau norėdavo išmokti vairuoti, dabar reikia tik pažymėjimo

Būsimųjų vairuotojų rengimas priklauso nuo daugelio ins­ti­tucijų, o vairavimo mokyklos „Jonvaira“ vadovas Remigijus Jonutis sako, kad kiekviena iš jų atskirai paėmus veikia puikiai, bet bandant veiklas su­derinti, atsiranda nesutapimų. Tad „Regitra“ ėmėsi inicia­tyvos ir surengė konferenciją, kuri, tikimasi, davė startą geriems po­kyčiams.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Tautos prisikėlimo kryžius – dovana visai Lietuvai

1990-ųjų Velykų rytą į Prisikėlimo mišias Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skubančius pa­rapijiečius pasitiko įspūdingas keliasdešimties metrų aukščio kryžiaus maketas. Po vos daugiau nei pusmečio Tautos prisikėlimo kryžius iškilo ant kalvos ir iki šiol plačiai laimina visus važiuojančius pro Kaltinėnus. Tokią neįkainojamą dovaną prieš 35 metus Kaltinėnams ir visai Lietuvai paliko legenda mūsų krašte tapęs kun. Petras Linkevičius. 

Tautinio prisikėlimo simbolis

„Kaltinėnai buvo mano gyvenimo misija“, – taip 18 metų trukusią tarnystę Šilalės rajono žmonėms vadina kun. Petras, 1988 m. pats pasiprašęs tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus paskirti jį Kaltinėnų klebonu, kad galėtų atstatyti sudegusią bažnyčią. Kunigo žvilgsnis į kalvą už miestelio nukrypo tada, kai bažnyčiai statyti prireikė labai daug žvyro, o vežtis jį iš karjero Kryžkalnyje pasirodė pernelyg brangu. Kasant žvyrą, reikėjo užlyginti atsiradusias duobes, tuomet ir kilo mintis sukurti Lurdą Švč. Mergelės Marijos garbei. Telšių vyskupas A. Vaičius palankiai įvertino kunigo idėjas ir pasiūlė pagalvoti apie kažką panašaus į Kalvarijų Kryžiaus kelią. Taip gimė sumanymas įrengti Dvasingumo parką.

„Mano mokytojas, Jiezno klebonas, mokslininkas, filologas, filantropas ir nuostabus žmogus kun. Bronius Bulika dažnai būdavo Prancūzijoje, gerai mokėjo prancūzų kalbą. Jis man papasakojo, kad daugelyje Prancūzijos bažnyčių yra ne 14 stočių, o 15. Penkioliktoji yra Prisikėlimo kryžius. Pagalvojau – labai gera mintis. Lietuvoje neprigijo idėja Kristaus stočių kelią vainikuoti Prisikėlimo kryžiumi. Per Velykas bažnyčiose būna kryžius, perjuostas balta drobe, tačiau tik iki Atvelykio. O mes jau kiek metų turime Kaltinėnuose? Nuo 1990-ųjų“, – iki šiol džiaugiasi kun. P. Linkevičius, iš tolo šviečiantį kryžių vadinantis ne tik Kristaus, bet ir lietuvių tautinio prisikėlimo simboliu.  

Kyla į dangų kaip banga

Kaltinėnuose vykstančių darbų įkarštyje likimas kun. P. Linkevičių suvedė su dailę studijavusiu kauniečiu Juozu Rupšiu. Jauno menininko mama dainavo viename iš Kauno chorų ir buvo atvykusi į Kaltinėnus giedoti Mišiose. Klebonui didelį įspūdį padarė žinia, kad ji yra tremtinė.

„Sutikti tokį žmogų 1989-ųjų vasarą Kaltinėnuose buvo didelė laimė. Ta vasara buvo įspūdinga, vyko Baltijos kelias, daug kitų įsimintinų įvykių – jautėsi didžiulis dvasinis ir tautinis žmonių pakilimas, tarsi po kažkokios ilgos sausros būtume gavę gurkšnį tyro gyvybės vandens. Prie to visi vienu ar kitu būdu prisidėjome kaip kas galėjome“, – prisimen J. Rupšys, 1989-aisiais suprojektavęs Tautos prisikėlimo kryžių ir prižiūrėjęs jo statybas.

Bažnyčia jau buvo pradėta atstatyti, tuo pat metu traktoriai valė kelią į kalną, stumdė akmenis, ten, kur turėjo būti išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, darbininkai kirto krūmus. Kūrybiniame procese, kaip mena J. Rupšys, aktyviai dalyvavo ir kun. P. Linkevičius.  

„Mačiau, koks yra užsidegęs kun. Petras, kaip jam reikia profesionalaus meniško požiūrio į tą erdvę, kurią buvo užsimojęs paversti unikaliu parku. Mane ta idėja irgi labai užkabino ir panirau į ją visu kūnu ir siela. Buvo ir konkursas kryžiui sukurti paskelbtas – turėjau jame dalyvauti. Kažkiek, matyt, suveikė ir pasitikėjimas manimi, anuomet jaunu menininku“, – prisipažįsta J. Rupšys. 

Kūrinio idėja kilo iš bangos. Tauta – lyg Baltijos jūros banga – stipri, galinga, galinti griauti, bet galinti ir kurti naują pasaulį be okupantų priespaudos. 

„Kryžius yra Kristaus prisikėlimo simbolis: klebonas tada sakė, jog tautos prisikėlimas yra prilyginamas Kristaus prisikėlimui Kalvarijų kelyje, dėl to Kryžius ir yra paskutinė šio kelio stotis. Jo forma yra bangos: kyla iš apačios į viršų ir sklendžia virs visko, kas yra akiratyje. Projekte turėjo atsispindėti ir mūsų protėvių siekis išsaugoti tapatybę, dėl to ant jo pavaizduoti Gediminaičių stulpai“, – aiškina menininkas. 

1990 m. pavasarį, Šv. Velykų išvakarėse, kun. P. Linkevičius pristatė šį projektą parapijos tikintiesiems. Pasak J. Rupšio, jam labai svarbus buvo pritarimas, todėl teko padaryti net keletą būsimo kryžiaus maketų: vieną natūralaus dydžio ir kelis mažus, 30 cm aukščio, kad žmonės galėtų apžiūrėti, palaikyti rankose. Didysis maketas, natūralaus dydžio kryžius plokštumoje, buvo kranu pakeltas šventoriuje, prie statomos bažnyčios. 

Norėjo dvigubai aukštesnio

J. Rupšys prisimena, kad kun. P. Linkevičius ragino jį statyti dar didesnį, bene 40 metrų aukščio kryžių. Ir nors dabartinis buvo sumažintas perpus, vis tiek yra vienas aukščiausių Lietuvoje.  

„Klebonas tada man sakė: „Juozai, daryk taip, kaip tu matai, kad jis gražiai atrodytų erdvėje, o Akmenės cementas prižadėjo, kad cemento bus tiek, kiek reikės“. 

Noras statyti aukštesnį buvo, bet toje erdvėje, kurią išrinkome, man atrodė, jog 19 metrų yra pats optimaliausias dydis. Žinoma, suveikė ir lietuviškas kuklumas, būtinybė taupyti. Tuo laiku taip jautėme, ir darėme taip, kaip jautėme. Galbūt dabar atsirastų kitokia stilistika, bet tai nėra esminis dalykas. Kai nugyveni didelį metų tarpsnį, visada atrodo, jog galėjai padaryti geriau. Bet pagrindinės koncepcijos ir dabar nekeisčiau“, – neslepia menininkas. 

Anot skulptoriaus, tuo metu kompiuteris buvo neįsivaizduojama prabanga, o apie skaitmeninius fotoaparatus niekas nė nežinojo. Viskas buvo daroma tik „akimis ir rankomis“. Juostiniu fotoaparatu „FED-5“ J. Rupšys pasidarydavo įvairaus kryžiui parinktos erdvės nuotolio nuotraukas. Tada ant jų pagal mastelį nupiešdavo kryžių, kad matytų jo santykį erdvėje. Važiuodamas Žemaičių plentu, nes iš ten geriausiai atsiveria vaizdas į kryžiaus vietą, žiūrėdavo, ar tas kryžius ne per mažas, ar ne per didelis. Galutinis sprendimas buvo priimtas po to, kai parinktoje vietoje iškilo natūralaus dydžio kryžiaus maketas.

J. Rupšys tuomet buvo 20-ies, bet atsakomybė jo neišgąsdino. Nebijojo ir kritikos, nes turėjo didžiulį norą kurti, entuziazmo, užsispyrimo ir tikėjimo tuo, ką darė, kad jokia kritika neveikė.

„Kunigas buvo užsidegęs tikėjimu, o aš kūryba, tokia stipri buvo mūsų abiejų sinergija, kad negąsdino jokios kliūtys. Visa tai davė geriausią rezultatą“, – dabar „Šilalės artojui“ sako skulptorius. 

Kryžiaus projektą jo autorius susuko į tūbelę, įdėjo į kapsulę ir, statant įmūrijo į kryžių, kad jis niekada nebūtų nukopijuotas. 

Niekas neatsisakydavo padėti

Vienam kunigui viską aprėpti buvo sunku, nebuvo įmanoma gauti net baltų dažų, tada nueiti ir nusipirkti ko reikia, buvo paprasčiausiai neįmanoma, reikėjo ieškoti, susitarti, išprašyti.

„Reikėjo važiuoti į Kauną, susitikinėti ir vesti derybas su statybinių organizacijų tiekimo skyrių vadovais, buvau tarsi Kaltinėnų atstovas, organizuojantis medžiagų tiekimą. Dabar stebiuosi, kaip tada viskas buvo paprasta: neturėjau automobilio, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau 3 valandas Žemaičių plentu, gėrėdamasis viskuo, ką užmatydavo akys“, – prisimena Tautos prisikėlimo kryžiaus autorius. 

Atrodo kaip stebuklas, bet anuomet daugelis dalykų buvo daroma dykai. Klebonas Petras, kurį, regis, pažinojo visa Lietuva, mokėjo taip paprašyti, kad jam niekas neatsakydavo. Pinigų už savo darbą neėmė ir J. Rupšys. Kai prireikė techninio projekto kryžiui statyti, paskambinęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo Techninio skyriaus viršininkui Česlovui Vytautui Stankevičiui iškart pasakė, kad atlyginimo nebus. Bet žodžiai „tauta, prisikėlimas“ veikė magiškai, niekas neatsisakydavo padėti. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje tuomet politiko karjerą jau pradėjęs kaunietis inžinierius ir parengė Tautos prisikėlimo kryžiaus Kaltinėnuose statybos projektą. 

Sujaudino begalinis žmonių dosnumas

Tautos prisikėlimo kryžiaus idėja uždegė ir kaltinėniškius – kun. P. Linkevičius mena begalinį žmonių dosnumą: „Buvo Didysis penktadienis, šeštadienis, o Velykų sekmadienį reikėjo žmonėms pristatyti projektą. Juozas jau buvo atvežęs maketuką, užlipau į sakyklą ir rodau jį visiems. Pasiūliau balsuoti, ar reikia. Pakilo jūra rankų. Tada pasakiau, jog reikės po 5 rublius susimesti, ir vėl jūra rankų pakilo“...

Ne tik Kaltinėnų apylinkių, bet iš visos Lietuvos žmonės siuntė aukas Tautos prisikėlimo kryžiui.

„Kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčiai žmonės už plytą mokėjo aukodami, taip ir šitam kryžiui aukojo. Ateina paštininkė su šypsena ir vis perduoda tai 100, tai 50 rublių, o mes su Juozuku dedame į taupyklę“, – maloniais prisiminimais dalijasi kun. kanauninkas P. Linkevičius, dabar tarnaujantis Darsūniškio parapijoje Kaišiadorių rajone.

Per 1990-ųjų Velykas tikinčiųjų laukė stebuklas.

„Padarėme beveik identišką muliažą būsimam kryžiui iš faneros. Karkasas buvo iš 35 mm vamzdžių. Aš šventoriuje pjausčiau tuos kartono lapus. Turėjome pakelti ir pažiūrėti, kaip atrodys natūroje. Kėlėme su kranu, sutvirtinome lynais, kad nenuvirstų“, – šiandien nostalgiškai prisimena skulptorius J. Rupšys.  

Tautos prisikėlimo kryžius buvo pastatytas 1990-ųjų birželio 22-ąją, o tų pačių metų lapkričio 13 d. jį pašventino Telšių vyskupas A. Vaičius.

„Vatikano didžiojoje salėje yra kūrinys, kuriame Kristus pavaizduotas nepaprastos energijos. Tas kūrinys – šedevras. Lietuvoje tokio simbolio nemačiau. Na, gal Trijų kryžių kalnas, bet tokios ekspresijos kaip Kaltinėnų prisikėlimo kryžius nėra“, – neabejoja kun. kanauninkas P. Linkevičius, 2022 m. žmonių valia tapęs Šilalės rajono garbės piliečiu. 

Dabar, ruošiantis jubiliejui, Kaltinėnų ir visos Lietuvos simboliu tapęs kryžius yra atnaujinamas ir netrukus jo švytėjimas bus dar ryškesnis ir prasmingesnis.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

J. RUPŠIO archyvo nuotr.

Prisikėlimo šviesa

Pavasaris. Jau pilna Lietuva paukščių: jie grįžo namo. 

Gervės – ir po dvi, ir būreliais, vaikštinėja ne tik po pievas, bet ir greitkelio pakraštyje.

Vasnoja sparnais, kalena gandrai, o rytais įvairiausiomis melodijomis švilpauja, ringuoja pamiškės ir paupiai. Atgyja žemė. 

Atgis ir širdys.

Velykų rytą stebuklingai tekės saulė, pavasariško vėjelio supami linguos besprogstantys jauni beržų lapeliai, 

tolumoje aidės bažnyčios varpas. Ant didžiulio stalo puikuosis velykinių margučių kraitė, 

o jos viduryje tupės sviestinis zuikutis. Garuos didžiulis, ką tik iškeptas pyragas... 

Viskas bus labai paprasta ir labai stebuklinga, nes liudys išsaugotą pasaulio gražumą.

Nutols, bent trumpai akimirkai, visa, kas bloga, kas neteisinga, skaudu ir nepakeliama.

Įsiviešpataus tikras, niekaip nepagražintas ir nesuvaidintas gerumas, meilė kiekvienam

sutiktam žmogui ir praskrendančiam paukščiui. Tebūnie...

Rima PETRAITIENĖ

Parama stipresnei biosaugai – kad būtų išvengta snukio ir nagų ligos

„Snukio ir nagų liga (SNL), kuria serga porakanopiai, labai užkrečiamas ir labai sparčiai plintantis bei didžiulius nuostolius nešantis susirgimas. Ja serga galvijai, ožkos, avys, kiaulės“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Panevėžio apygardos priežiūros vedėjas Alvydas Stukas. 

Ligos simptomai

Gyvulių augintojams A. Stukas pataria atkreipti dėmesį į simptomus, kurie gali rodyti, kad gyvulys jau užsikrėtęs. Galvijai pradeda karščiuoti, jie praranda apetitą. Sumažėja melžiamų karvių produktyvumas. Snukio ir nosies ert­mės gleivinėse, tarpunagėse ir apynagės odoje atsiranda vandeningų pūslelių. Joms plyšus, pažeidimo vietoje atsiveria opos. Pūslelės gali atsirasti ant tešmens. Ligai komp­likuojantis, opos atsiveria ant liežuvio, deformuojasi nagos, išsivysto mastitas, miokarditas. Jauni gyvūnai nugaišta.

Karščiavimas būdingas ir avims, ožkoms bei kiaulėms. Avims ir ožkoms atsiranda seilėtekis, dantenų pažeidimų. Ant apynagės ir tarpunagėje susiformuoja pūslelės. Sumažėja avių ir ožkų produktyvumas, jos gali ir visiškai užtrūkti. Prieauglis gaišta.

Kiaulėms atsiranda nagų pažeidimų, ant kojų, ypač apie riešus, susiformuoja pūslelių.

Nustačius susirgimą, visi gyvuliai naikinami 3 km spinduliu nuo ligos židinio.

Viruso nešiotojai 

SNL viruso nešiotojai yra nuo užsikrėtusio gyvūno iki žmogaus. 

„Ant gyvulio susi­for­­mavu­sios vandeningos pūs­lelės plyš­ta ir iš jų išsiskiria labai pavojingas sekretas. Jame labai didelė SNL viruso koncentracija. Sekretas patenka ant pašarų, ant žolės, taip užkrečiami kiti gyvuliai. Virusas gali patekti ir ant žmonių avalynės, drabužių, jų nedezinfekavus, žmogus tampa viruso platintoju“, – pažymi A. Stukas.

„Šiais laikais, kai žmonės važinėja ilsėtis į šiltus kraštus, keliavusiems po SNL užkrėstus regionus kaip Turkija, Vidurio Azijos šalys, Indija ir lankiusius ūkinių gyvūnų laikymo vietas, po atvykimo į Lietuvą reikėtų vengti eiti ten, kur laikomi ar ganomi gyvuliai. 

Virusas gali parkeliauti ir per lauktuves. Tarkime, ūkininkas lauktuvėms parvežė rūkytų mėsos gaminių, pavaišino ūkio darbuotojus, o mėsoje – virusas, kuris lengvai gali patekti į gyvūno organizmą, jei tokia mėsa pasivaišinęs žmogus prieš eidamas pas gyvulius nenusiplaus ir nedezinfekuos rankų. Grėsmę kelia ir aktyvi prekyba gyvuliais. Norint apsaugoti bandą, naujai įsigytus gyvulius reikėtų 21 dieną karantinuoti. Jei gyvūnas jau užsikrėtęs SNL, per tą laiką išryškės ligos simptomai. Jei pasirodys, kad gyvulys serga SNL, galbūt ūkininkui pavyks įrodyti, kad naujai įsigytasis neturėjo kontakto su jo laikoma banda, ir nereikės jos visos naikinti“, – teigia VMVT Klaipėdos apygardos priežiūros skyriaus vedėjas Mindaugas Kašinskas.

Dėmesys biosaugai

Nors, pasak specialistų, kol kas Lietuvai nėra labai didelės šios ligos grėsmės, nes šiuo metu artimiausia šalis, kurioje SNL sparčiai plinta, yra Slovakija. 

„Ten jau nustatytas penktas užsikrėtimo atvejis 3,5 tūkst. galvijų fermoje. Visus gyvulius reikia sunaikinti. Atsirandantys antriniai židiniai rodo, kad liga toje šalyje vis sunkiau sukont­roliuojama. Kol kas mus skiria Lenkija, kur įdiegta nemažai apsaugos nuo viruso priemonių, bet jei liga pasireikštų šioje kaimyninėje šalyje, situacija ir Lietuvoje taptų labai sudėtinga. Gerai, jog daugelis ūkininkų imasi saugos priemonių. Rekomenduotina, jei kas dar to nedaro, ūkiui paslaugas teikiantiems specialistams prieš įeinant į fermą duoti vienkartinius drabužius ir apavą, apriboti pašalinių žmonių lankymąsi ten, kur laikomi gyvuliai, įrengti dezinfekcines zonas, apsirūpinti dezinfekcinėmis priemonėmis. Taip pat nesidalyti priekabomis, srutovežiais ir kita įranga bei įrankiais su kitais ūkiais arba po naudojimo juos dezinfekuo­ti. Reikėtų saugos priemonių im­tis ir parduodant gyvulį supirkėjams. Pačiam ūkininkui išves­ti parduodamą gyvulį, o drabužius, kuriais apsirengęs lipo į priekabą ar kontaktavo su vairuotoju, iškart išskalbti ir dezinfekuoti“, – primena M. Kašinskas ir pataria pasinaudoti šiuo metu atsiradusia galimybe gauti paramą investicijoms į biosaugą.

Parama biosaugai

Kaip informuoja Žemės ūkio ministerija, reaguojant į sparčiai plintančias gyvuliams pavojingas ligas, paankstintas kvietimas investicijoms į bio­sau­gą. Parama teikiama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinę priemonę 

„Investicijos į prevencinę veik­lą, kuria siekiama sumažinti galimų gaivalinių nelaimių, ne­palankių klimato reiškinių ir katastrofinių įvykių padari­nius“. Nuo gegužės 2 d. iki bir­želio 30 d. teikiamoms paraiškoms finansuoti lėšos padidintos nuo 1 mln. iki 2,6 mln. eurų.

Paramos lėšomis finansuojama:

• vidaus ar lauko aptvarų (tvoros, vartai, praėjimo punktai, praėjimo kontrolės sistemos) įsigijimas bei įrengimas;

• ūkinių gyvūnų pakrovimo / iškrovimo rampų ir (arba) aikštelių įrengimas;

• žmonių ir ūkinių gyvūnų uždarų praėjimo takų tarp pastatų įrengimas;

• pašarų terminio apdorojimo įrangos įsigijimas;

• konteinerių ir patalpų, skirtų laikyti gaišenoms, įrengimas ir įrangos įsigijimas;

• darbo drabužių ir batų plovimo ir džiovinimo įrangos įsigijimas ir kt.

Tinkamomis finansuoti laikomos išlaidos, kurios yra  patirtos (apmokėtos) jau patei­kus Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką paramai gauti. Išlaidos gali būti patirtos ir nesulaukus paraiškos paramai vertinimo.

Paramos intensyvumas – iki 80 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.

Ūkiams, laikantiems iki 20 są­lyginių gyvulių, didžiausia paramos suma gali siekti 4000 Eur, o ūkiams, turintiems dau­giau kaip 21 sąlyginį gyvulį, pa-

rama bus apskaičiuojama, priklausomai nuo gyvulių skaičiaus.

Didžiausia paramos suma vienam projektui gali siekti iki 100 tūkst. Eur, tačiau kai įsigyjamas turtas, kuris gali būti naudojamas daugiau negu vienoje ūkių laikymo vietoje, suma gali būti padidinta iki 300 tūkst. Eur.

Norint pasinaudoti parama, ūkininkai privalės pateikti bio­loginio saugumo priemonių taikymo ir tam reikalingų investicijų planą, kuriame turi būti nurodyta, kaip bus užtikrinamas saugumas ūkiuose. Šis planas iki paramos paraiškos pateikimo turi būti suderintas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba el.paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ir atitikti visus reikalavimus.

Paramos gavėjai gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir laikantys ūkinius gyvūnus.

Pastebėjus laikomų gyvulių sveikatos pakitimus, bū­tina kuo skubiau pranešti privačiam veterinarijos gydytojui ar VMVT internetu užpildžius anketą arba paskambinus tel.: 1879 ar (+370-5) 2-42-01-08.  

Daugiau informacijos https://vmvt.lrv.lt/lt/ 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą