Upyniškiai jau septynerius metus puoselėja gražią ir prasmingą tradiciją – Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, pagerbti žmogų, labiausiai nusipelniusį šiam kraštui, jo istorijai bei kultūrai.

Praėjusį trečiadienį po šventinių mišių Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, skirtų Nepriklausomybės dienai paminėti, žmonės rinkosi į kultūros namus. Čia vyko iškilminga nominacijos „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ įteikimo ceremonija. Šiemet šis garbingas apdovanojimas skirtas poetei Daliai Petkevičienei, savo kūryba ir prasmingais darbais jau ne vienerius metus garsinančiai Upynos kraštą.

Susirinkusiesiems – upyniškiams, svečiams ir tiems, kurie gal dar tik pradeda pažinti poetę – apie Dalios kelią į šią nominaciją vaizdingai ir nuoširdžiai papasakojo istorikė, muziejininkė ir buvusi jos mokytoja Regina Mickuvienė. Ji prisiminė, kad pirmąjį savo eilėraštį Dalytė parašė dar trečioje klasėje, mokydamasi Varsėdžių pradinėje mokykloje. Mergaitės kūrybinį talentą pastebėjo šviesios atminties mokytoja Danutė Gulbinienė, paskatinusi ją kurti ir drąsiau išreikšti savo mintis. Vėliau, mokantis Upynos vidurinėje mokykloje, Dalios talentą puoselėjo šviesios atminties pedagogė Vaidilutė Jončaitė, savo mokinę vadinusi mokyk­los šviesuliuku ir kukliąja mergaite. 

Šis kuklumas poetę lydi ir šiandien. Sužinojusi apie jai skirtą nominaciją, ji vis kartojo: „Aš neverta. Niekas neateis ir manęs nepagerbs.“ Tačiau tądien kultūros namų salė buvo pilna žmonių, atėjusių pasveikinti kraštietės.

Nors mokykloje Dalia buvo santūri ir kukli, aktyviai dalyvavo ansamblyje „Kukutis“, dramos būrelyje, o mokytojai jai pranašavo lituanistės ar režisierės kelią. Tačiau gyvenimas pakrypo kita linkme. Vis dėlto kūrybos ji niekada neapleido. Dar mokyklos metais svajojo išleisti savo poezijos knygelę – ir šią svajonę vaikiškai, bet nuoširdžiai įgyvendino: surašė eilėraščius į savadarbę knygutę, pati ją iliustravo ir padovanojo geriausiai draugei...

Apie Dalią pasakodama R. Mickuvienė džiaugėsi, kad jai teko mokyti ne tik poetę, bet ir jos vyrą Arūną bei duk­ras – taip kūrybos ir kultūros gija tarsi natūraliai persipynė su šeimos istorija.

Pirmieji brandūs Dalios kūrybiniai bandymai pasirodė rajono laikraštyje „Šilalės ar­tojas“, tačiau jos eilėraščius skaito ir vertina ne tik šilališkiai. 2008 m. respub­likiniame poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ D. Petkevičienė tapo dip­lomante. 2013 m. ji jau pelnė šio konkurso laurea­tės vardą, o 2017-aisiais vėl buvo įvertinta diplomu. 2023 m., minint konkurso 40-metį, ant paminklo, skirto laureatams, greta tokių poezijos grandų kaip Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Bernardas Brazdžionis ir kt. buvo iškalta ir mūsų kraštietės D. Petkevičienės pavardė.

Dalia yra ir nuolatinė „Poezijos pavasario“ dalyvė, jau išleidusi poezijos knygas „Prisnigo žiedų“, „Vėjas šakose“ ir „Juodai lakuotos plunksnos“. Autorės kūryboje atsiskleidžia jautrus bei subtilus vidinis pasaulis – jos eilėraščiai kalba apie tikėjimą, gimtinę, žmogaus gyvenimo prasmę.

Graži kūrybinė bend­rystė poetę sieja su Tauragės literatų klubu „Žingsniai“, Plungės „Vingiorykšte“, Skuodo „Nojaus laivu“. Savo poetiniu žodžiu ji yra pradžiuginusi Marijampolės, Viekš­nių, Varnių, Rie­tavo ir kitų Aukštaitijos bei Žemaitijos miestų poezijos mylėtojus.

Įteikdamas nomi­na­ciją „Upynos kraš­to istorijos ir kultūros sergėtojas“, Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas linkėjo D. Petkevičienei ir toliau kurti atvira širdimi, savo kūryba džiuginti ne tik upyniškius, bet ir visos Lietuvos žmones.

Stasio Girėno gimtinės muziejaus edukatorė Lina Gudeliūnienė pabrėžė, kad poetė yra tarsi Dariaus ir Girėno testamento vykdytoja – Lietuvos garsintoja, savo kūryba liudijanti meilę gimtajam kraštui.

Tą popietę netrūko nuoširdžių padėkos žodžių. Apie Dalios kūrybiškumą, altruizmą, meilę žmogui ir gimtinei kalbėjo Šilalės Trečiojo amžiaus universiteto atstovai ir Upynos skyriaus lankytojai, giminaičiai, bendramoksliai bei kraštiečiai.

Pati poetė kartu su savo bičiule, bend­raminte ir kūrybinių idėjų bendraautore Violeta Razminiene dalijosi eilėraščiais, gimstančiais iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties.

Iškilmingai popietei ypatingo jautrumo ir subtilumo suteikė atlikėjos Editos Tutliūtės atliekamos patriotinės dainos.

Ši šventė dar kartą priminė, jog gimtojo krašto istoriją saugo ne tik knygos ar paminklai. Ją saugo žmonės – tie, kurie savo darbais, žodžiais ir kūryba kasdien liudija meilę Lietuvai bei savo gimtinei.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo bei kovos už savo teises dieną, Charkivas paminėjo gedu­lingai – išvakarėse okupantų raketa pataikė į penkiaaukštį gyvenamąjį namą ir pražudė keliolika žmonių. Kremliaus sadistai pirmą kartą Ukrainos bombardavimui panaudojo naujos rūšies raketą „Gaminys-30“ („Izdelije-30“). Aka­demiko Proskuros gatvėje esančiame name ji perskrodė laiptinės stogą ir į šipulius pavertė 3–5 aukštų butus, jų liekanos užgriuvo ant apatinių aukštų butų, sutraiškydamos jų gyventojus... 

Kraštinėje laiptinės pusėje esančiuose butuose niekas neišgyveno. Pirmą paieškų dieną gelbėtojai rado 11 aukų palaikus, dėl kitų 6 dingusių asmenų buvo abejonių – sprogimas kai kuriuos kūnus taip sudraskė, jog buvo aptiktos vien nedidelės jų dalys. Griuvėsiai buvo vežami kiek tolėliau, todėl jie labai akylai būvo peržiūrimi pakartotinai, kad artimieji galėtų palaidoti nors nedidelę žuvusiųjų dalelę. Ir net praėjus trims paroms po sprogimo, šių žmonių palaikai vis dar nebuvo rasti. Kai kurių turbūt ir neras, nes sprogimo epicentre karštis buvo toks didelis, jog iš kūnų galėjo nieko nelikti.

„Pažinojau 13-metę Lizą Polianską, su ja dažnai važiuoda­vome kartu troleibusu. Ji – į mo­kyklą, aš su ketverių sūneliu – į jo darželį. Labai kultūringa, draugiška, bendraujanti mergaitė buvo. Žuvo ir Lizos mama bei močiutė, jos tėtis, kiek ži­nau, kovoja fronte Kupianske. Ne­galiu patikėti tuo, kas nuti­ko“, – šluostydama ašaras pasakojo šalia esančio penkiaaukščio gyventoja Olia. 

Moteris parodė plokštėmis apkaltus savo buto langus bei apgriuvusį balkoną ir prisiminė tos nakties įvykius.

„Buvo kiek po pirmos, kai pasigirdo pirmasis sprogimas, netrukus gavome pranešimus į telefonus apie raketų atakos pavojų. Skubiai iš lovos pakėliau sūnų bei tėvus, susėdome ant kėdžių koridoriuje, laikydamiesi dviejų sienų taisyk­lės. Po keliolikos minučių driokstelėjo taip, kad visi apkurtome, pažiro langų stiklai, griuvo baldai, kieme pasigirdo klyksmas. Pamačiau, kad Lizos namą apgaubė liepsnos bei dūmai. Tai prisimindama drebu ir dabar, nes jei būtų pataikę į mus, būtume visi žuvę“, – sakė Olia.

Charkivo meras Igoris Terechovas patikslino, jog per ataką žuvo 11 žmonių, 6 yra laikomi dingusiais. Be to, 16 asmenų buvo sužeista, kelių būklė yra kritinė. Reanimacijoje medikai kovoja ir už 11 metų berniuko gyvybę. 

Be to, nuo smūgio bangos ir skeveldrų nukentėjo dar 17 aplinkinių namų, langai išdužo šalia esančiame licėjuje, kuriame dirbo pradinių klasių mokytoja Olena Udovičenko ir mokėsi jos 9-metis sūnelis Gordijus – abu jei žuvo per sprogimą. Berniukas lankė sporto mokyklą, buvo vaikų ledo ritulio komandos lyderis...

„Gerai pažinojau žuvusiuosius: su Liza kartu lankiau akrobatiką, Gordijaus mama Olena mane mokė pradinėje mokyk­loje. Mūsų rajone ne pirmą kartą sprogimai, bet iki tol jų nesibaiminau, nes atrodė nerealūs, kažkur kitur, ne visada norėdavau eiti slėptis į rūsį. Dabar esu išsigandusi, nežinau, kaip reikės gyventi toliau. Man tik 16, nenoriu mirti“, – kalbėjo Karina Belousova.

71-erių Mokslų akademijos Radioastronomijos institute dirbanti Nataša Timoševskaja per sprogimą nenukentėjo, nes tą naktį nakvojo pas seserį tolimesniame mikrorajone. Jos bute kitame name išdužo langai, suskilinėjo sienos, nugriuvo baldai. Langų ertmes medžio drožlių plokštėmis dar tą pačią dieną apkalė komunalininkai, todėl dauguma namo gyventojų pasiliko ir skuba butus tvarkyti, neketina kraustytis kitur. N. Timoševskaja irgi liko, tačiau pergyvena ne dėl suniokoto buto, o dėl žuvusios geriausios draugės Irinos.

„Matote ketvirtame aukšte atsivėrusią buto sieną su kabančiu kilimu? Ten ir gyveno Irina. Susipažinome institute: aš esu juristė, iki šiol dirbu administracijoje, o ji buvo radioelektronikos žinovė, atlikdavo tyrimus. Irina už mane dviem metais vyresnė ir silp­nesnės sveikatos, todėl prieš keletą metų išėjo į pensiją. Susitikdavome dažnai – jos arba mano bute, eidavome pasivaikščioti. Ji labai nerimavo dėl fronte kovojančio sūnaus, jis keletą kartų buvo sužeistas. Tačiau pirmiau žuvo ne sūnus, o jo motina. Sakykite, kaip tikėti Maskvos taikingumu, jei ji kasdien žudo civilius? Ar tai ne terorizmas?“ – klausė raudodama N. Timoševskaja.

Ką gi daugiau bepridursi – Rusijos karas toliau žudo nekaltus žmones, negailėdamas nė vieno. Net vaikų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad prieš tuos 36-erius metus vėlus kovo 11-osios vakaras kiekvienam atnešė tik džiaugsmo, pasidi­džia­vimo ir nežabotų lūkesčių akimir­kas. Dažnam virpėjo širdis, kai 22.44 val. buvo paskelbta apie Nepriklausomybės akto priėmimą. Dokumentą per trečiąjį posėdį pa­sirašė 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, vadovaujami Vytauto Landsbergio, kurį pirmininku iš­rinko tą pačią dieną, 15.30 val.

Prieš nebalsavo nė vienas. Šeši, deleguoti lenkakalbių rinkėjų, susilaikė. Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą. Pirmininkas, skelbdamas rezultatus, skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo, taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Po balsavimo rezultatų V. Landsbergis tarė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė.

Tos minutės iš tikrųjų buvo jaudinančios. Su žmona iškilmes žiūrėdamas per televiziją, negalėjau sulaikyti ašarų... Bet jas lydėjo ir, kaip pasakytų psichologai, žmogiškas jausmas – baimė. Kas dabar bus?

Česlovas Stankevičius vėliau prisimins M. Gorbačiovo elgesį. 

„Iš pradžių jis paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos sprendimai yra negaliojantys, bet paskui jam teisininkai, matyt, paaiškino, jog tokie teiginiai yra tušti, ir paprašė juos atšaukti“, – prisiminė buvęs diplomatas.

Tačiau didysis „reformatorius“ neatlyžo: iki pat 1991-ųjų gruodžio, kai buvo likviduota SSRS, nepriklausomai Lietuvai jis visaip kenkė ir trukdė. 

Tiesa, grubi jėga buvo panaudota ne iškart. Kraujo pra­liejimą buvo patyrusios Gruzija ir Azerbaidžanas. Bet Lietuvos atžvilgiu Maskva buvo priversta delsti, nes jai reikėjo JAV paramos, o tuometinis JAV prezidentas George‘as H. W. Bu­shas buvo perspėjęs nenaudoti jėgos prieš laisvę atkūrusią Lietuvą. 

Prisiminkime: Latvija ir Estija nepriklausomybę pripažino su tam tikru 7ereinamuoju laikotarpiu, o Lietuva, pasak Č. Stankevičiaus, net nedavė galimybės suabejoti ir okupaciją užbaigė iškart.

Kodėl Lietuvoje dar kerojo baimė? Pusketvirtų metų po Kovo 11-osios Lietuvą mindė sovietinio okupanto kerziniai batai. Tik 1993-iųjų rugpjūtį buvo išvesta SSRS kariuomenė. Istorikai tvirtina, kad tik tuomet atėjo tikroji nepriklau­somybė. Nuo 1940 m. okupacijos žmonių protuose buvo įtvirtinta, kad sovietinė armi­ja, okupavusi didžiąją dalį Rytų ir Vidurio Europos, įveikusi nacistinę Vokietiją, nenugalima. Ji tapo visų represinių okupacinių struktūrų – tiek „kagėbė“, tiek komunistų partijos – atrama Lietuvoje.

M. Gorbačiovas, aplankęs Vilnių 1990-ųjų sausį ir gražiai suokęs apie „daugiatautį bendrabutį“, iš kurio esą neverta trauktis, iškart griebėsi spaudimo. Maskva žmones gerokai gąsdino balandžio 13 d. paskelbtu ultimatumu, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Po poros dienų vakare Lietuvai buvo nutrauktas naftos tiekimas, sustabdyti ešelonai su žaliavomis ir produktais. Tik liepos 1 d. blokada buvo atšaukta, nes M. Gorbačiovas įsitikino, kad jam niekas nepadės: nei vadinamieji „platformininkai“, nei sovietinės armijos remiama „Jedinstvo“. Tą patį balandį buvo sukurtas net aštuonerius su puse metų egzistavęs Blokados fondas, kurio lėšas sudarė Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų, įstaigų, organizacijų, judėjimų įnašai.

Bet įtampa davė savo vaisių. Manoma, jog Maskvos grasinimai priversti Lietuvą kapituliuoti įbaugino kai kuriuos aukštus politikus, kurie 1991-ųjų pradžioje pasidavė ir, gerai neapgalvoję padarinių, neva remdamiesi Kainų ir biudžeto sandaros įstatymais, staiga drastiškai pakėlė prekių kainas. Tai buvo katalizatorius „Jedinstvos“ ir so­vietinės kariuomenės veiksmams, o netrukus, po savaitės, ir Sausio 13-osios agresijai.

Prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, o baimės ir netikrumo nuosėdos mus tebe­nuodija. Bjaurus kaimynas nerimsta. Jam reikia vis naujų žemių, jis trokšta grąžinti sovietinę erdvę. Deja, Putino pagalbininkų apstu ir Lietuvoje. Vieni jų net nejaučia tarnaujantys Maskvai, kiti tai daro sąmoningai. Neseniai Valstybės saugumo departamento paskelbtas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ – formali ataskaita, pridengta niekam nereikalingu paslapties šydu. Juk kažkelintas „Jedinstvo“ klanas, kurį dabar vadiname Penktąja kolona, tebeveikia vis aktyviau ir įžūliau...

Rytoj išeisime į gatves. Griaudės orkestrai, plevėsuos vėliavos, žygiuos darnios karių gretos, žmonės plūs į eisenas. Seime bus sakomos iškilmingos atrinktųjų kalbos. Bet tai nėra visa Lietuva. Tylioji ir pasyvioji jos dalis, kartodama taikos troškimo mantras, vis dar tebejaučia baimę. Suprantamas, bet pražūtingas jausmas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Vasario pradžioje Lietuvoje ir pasaulio lietuvių bendruomenėse prasidėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuotos šiemet jau 11-osios Lietuvių kalbos dienos, kurių metu šalyje suplanuota beveik pusketvirto tūks­tančio renginių, skatinančių domėjimąsi lietuvių kalba, stiprinančių kartų ryšį per kalbą. Šiemet Lietuvių kalbos dienų sostinė yra Rokiškis, parengęs programą „Anys kalbes žodžiais“, kuria kviečia kalbą ne tik saugoti, bet ir ja kurti, įtraukti jaunąją kartą, skirti dėmesio tarmėms, diskusijoms ir poezijai.

„Šilalės artojas“ praėjusias metais savo skaitytojams pristatė rubriką „Žuodis jung“, kuriai įžanginį straipsnį parašė kraštietė kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pirmi­ninkė dr. Albina Auksoriūtė, paaiškinusi pietų žemaičių varniškių tarmės, kuria šneka ir šilališkiai, ypatybes. Šiandien skaitytojams siūlome kraštiečio, laikraščio bend­raautoriaus prof. Albino Bagdono, kuris ragina „naužmiršti na tik garsi­nes, o ir rašytines dūnininku“ šnektos, žemaitiškai parašytą tekstą. Galbūt jį nebus lengva skaityti, bet tikimės, jog vis tik pavyks. O redakcija taip pat kvie­čia savo skaitytojus, mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta ir taip saugoti gimtąją savo tarmę, puoselėti savitą kalbinį paveldą.  

Atroda, 1953 mētu vīna līpas pavakari nukėblinau pas kaimīna bitininka Untana Astrauski. Mun tada buva 12 mētu, o jam par 50. Nažiurint umžiaus skirtuma, mudu dažnokā pasirokūdavom visokēs klausimās. Pas Astrauski masindava da ir proga palaižīti medaus, o vėliau jis buva vīns iš muna bitininkavima mokintoju. Kits buva Kazīmiers Jaks, Astrauske švogeris. Tāp vėliau dar tapom ir bičiulēs.

Tun pavakari roda išeji apie Lunkas – dideli pelkėta plīni tarp Derkintū (iš pītū), Užlunke (iš vakarū) ir Gūbriū (iš šiaures) kaimū. Tik nadideli tū Lunkū dalis buva šīnaunama. Daug kur par visa vasara laikīdavos vundū, unt kokia kupsta atsistojus galėjē ir pasilingūti, o naatsargē žingus – iki pažasčiū īklimti ī dumbla. Derkintiškē kartās ir derėdavos (ēdav lažību), kad tumsi nakti nuēs nū Astrauske trobos (jis gīvena prī pat Lunkū) iki Mik­niaus sodības (tin, kur daba už naujūju Šilales kāpiniu Traukšle gatvi dāra vos na 90 laipsniu posūki Nevočiu link). Vīnas tokias derības prisimenu iš 1948 m. Dėdi Pranius (mamas brolis) buva tik grinžis iš rusū kariūmenes. Susiderėji (nepamenu iš ko, rēk manīti iš numinukes bonkas) su muna tėvu, kad jis toki žīgi tumsō par Lunkas padarīs. Buva daugiau žmoniū. Su anum pasišovi ēti ir cioci Zuosi (Praniaus sesū). Abudu pasidari po degla (ilga pagali, katro vīns gals stundē apvīniots mintās linās ir išmirkīts kažkokiūse rībalūse). Buva vasaras pradžia. Nors mėnule ir nabuva, ale nabuva ir baisē tumsu. Nakti ēti par Lunkas buva rizikauns reikals – galėjē ī koki naužžėluse properša nugarmėti. Tėvā mums, vaikams, vīnīms ēti drauzdava. 

Pranius ir Zosi išēji maždaug prīš pat dvīlikta valunda naktīs. Ilgokā matės dēgla švīsa. Mas, vaikā (aš, seseres Dani ir Rita), nasulaukėm grinštunčiu ir nuejom mīgoti. Rīkmeti tievs papasakoji: keliauninkā parēji tik po keturiū valundū. Ir parēji na atgal par Lunkas, o nu Mikniaus sodības vīškeliu (Traukšle gat­ve). 

Dėdi Pranius saki, kad daugiau toke žīge nanorėtū. Jis dar nažinoji, kad jam teks patirti daug sunkesniū kelioniu: už poras mėnesiu išēji partizanauti (ī brole Simona būri), o 1951 m. vasare 16 d. buva rusu kareiviu pašauts prī Rītava (kažkas išdavi Šilū miška bunkerė buvusius partizanus). Zuosi su motina (muna bobuti, irgi Zuosi) ir sesere Mīle po poras mētu buva ištrimtas ī Sibira – Bratska. 

Ale grinžkēm ī muna rōda su Astrauskiu. Aš ir klausu jo: „Dėdi Untanā, kāp čia išēn? Kožna pavasari tos Lunkas pritvinst vundins ir pasidara panašes ī ežera. Gal čia kada ir buva ežers?“ 

Untans pradėji pasakoti: „Je, je, čia buva baisē didelis ežers. Jis tinsės lig pat Vāboliu pelkīna, kur kožna pavasari, kada nerš līdēkas, enam anū badīti“. 

Prisiminiau, kad ir muna tėvs īra parnēšis līdeku, nusmeigtū persteke (žeberklu).

„O ta tas ežers išgarāva?“ – klausu.

„Ne, naišgarāva, o išlėki“, – saka Untans. 

„Kap galėji ežers išlėkti?“ – vėlē klausu.

„Paprastā, kāp ir kiti ežerā. Jug visi ežerā atsirund iš dungaus: lakio lakio po padunges gausībi vundins, kol surund gera vīta ir nusilēd tin. Būn būn, kol kas nors tam ežerū pavadinima dūd. Je nagaun pavadinima, po septīniū dīnū vėlē pakiln ir lakio, kol kita nauji vīta surund. Nū senoves žmones pāsako, kad ir mūsu Lunkūse pabuvis ežers nasulauki varda ir po tū septīniū dīnū pakila ī padunges ir nulėki Varniu link. Tin virš to nusileiduse ežera kelias valundas skraidi toks nadidelis paukštuks, vis rėkaudams „lukst, lukst, lukst“. Aplinkinē žmones pradėji stebėti tun paukštuka, o vīns kaimietis, toks Tavadorius, pradėji mėgdžioti: „lukšt, lukšt lukšt“. Jis kaimīnams ir sāka: „Rėket lukšt ir jūs. Gal paukštuks ežera varda rėk. Ar nagražus vards būtū Lukšts?“

O nutika tāp dėl to, kad tas žmogus blogā sakīdav garsa „s“ (vīto „s“ sakīdava „š“). Kiti bundi anun riktavoti – rēktū tikslē vadinti lukstu. Pradėji baisioniškā sporintis: vīns kartō „lukšts“, untras – „luksts“. Po kīk laika kitīms nusiboda ta rėkavoni, tada kaima seniūns ir sāka: „Darīkem tāp: Tavadorius pirms pasiūli ir pavadina ežera Lukštu. Palauksma septīnes dīnas. Jegu septinta dīna ežers pradės dūkti, narimti, bungūti, pulsma jin vadinti Lukstu. Gal nabkils. O jegu ežers pasiliks su tokiu vardu, iškelsma baliavōni Lukšta ir Tavadoriaus garbē.

Gaila, kad dalīkā tāp kvailā susirikiāva. Je būtū atsiradis koks krīkštuntis paukštuks, kol ežers buva čia lunkūse, muna numā būtū prīežerinē, būtumėm turėjin kur pasimaudīti, su valte paplaukioti, pažvejoti, o dabar visīms Derkintams tik Lokīsta, Šilales prūds ir kēles Derkintū torpīnes līkt. Nevočiu ir Balsiū prūdā tolokā“, – pasakoj kaimīns Untans. 

Iki 20 umžiaus septinta dešimtmete visas Derkintū kaims buv pelkėts, vos na kožnas ūkininks turėji sava, kad ir nadideli, torpīna. Derkintiškē pečius kūrendava pagrindinā torpėmis. Medis buva tik dėl prakurū. Anī (išskīrus pora šeimū) ir gerū miškū naturėji. Visas žemesnes drėgnas vītas buva krūmās ir navisavertēs mē­dēs apauguses, o unt kalvikiu buva budinkā ir dirbama žēmi. Preita umžiaus pinkta dešimtmeti par kaima galingu traktorium buva padarīti keli kanalā (kur tekėji Traukšle intaką – ke­li maži upāle), o septinta dešimtmete pabaigō prasidėji visōtini melioracija, praktiškā visas kaims buva nusausints, o kažin kada pelkėtas lunkas pavīka ir suarti. Traukšlīs buva paversts cintriniu kanalu. Nameliorūta lika tik pagal Žalkeli buvusi Macijauskiū žemi. Tīsa pasakius, čia buva tokia naaiški priklausomībi: valdiškā ta kaima dalis buva priskirama Zobielijē, ale tos vītas žmones dėjos su Derkintās. Tarp Derkintū ir Zobielijas visada buva painiava. Pavīzdīs ir muna tievū šeima: to pačio trobo gīvenom nū 1940 m. Muna metrikō (1941 m.) īrašīta, kad gimiau Zobielijō, sesers Danes (1942 m.) – Derkintūse.

Porinims apie Lukšta buva dažnokā kartojams. Ale misliju, kad prīš kelis šimtmečius tose Lunkūse tikrā buva ežers. Dar daugiau: tas ežers galėji tinstīs iki pat Šilales. Juk nū pat Lunkū par visus Derkintus lig Šilales tinsoji žemuma su pelkīnās ir torpīnās. Ta žemuma skīri Derkintus ir Zobėliji. Ji buva tin, kur dabar kertās Dievyte gatvi su Birutes, Kēstute, Viltīs ir kitoms gatvėms. Tos žemumos likutis buva ravālis, katras ītekėji į Ašuti. Dar senās laikās po Vīkinta gatve (tarp Vītauta Didžioje g. ir Šilales kapū pradžios) buva padarīta betonini pralaida (tunelis). Tas ravalis (mun rodos, pavadinima jis naturėji) pavasari smarkē patvindava (kap ir Ašutis, Traukšlīs ir į anus sutekuntē kiti upālē ir ravālē). O įsivaizdūket, kas darės prīš 12 tūkstunčiu mētu – baiguntis paskutiniam ledīnmečiū: jug nū Gūbriū kaima pītines puses prasided Žemaitiu žemuma. Visi Derkintā, Leviškē, Zobielija ir pati Šilali buva po vundiniu. Vundū tekėji į Baltijas jūra, formāvos dideles upes (Minija, Nemuns), o paskum ir mažesnes – Jūra, Lokīsta, Traukšlīs, Ašutis su gausībi į anus įtekunčiu upāliu ir ravāliu.

Sovietmečiu daug kaimū išnīka, vīnkīmē buva iškilnoti ī tunkē surinstas sōdas dėl melioracijas. Derkintiškē napasidavi – visas kaims lika vīnkīmēs, išsidėstis pale du kelius, dabar Palokīste ir Traukšle gatves. Tīsa, kēles sodības išnīka (tarp anū ir muna babūnes soda), o dar daugiau naujū vīnkīmiu atsirada, kiti smarkē atsinaujina. Muna tėvū žēmė (8 aktarā, dar 6 aktarā miška, ale toliau prī Šilales pušyna) kažkada buva tik vīna sodība. Dabar, važiūdams Traukšle gatve (kels ī Nevočius pro Zobielija) suskaičiūju pinkes sodības. Dar vīns fakts: Derkintūse niekada nagīvena tīk žmoniū, kīk dabar – visa dvidešimta umžiu anū skaičius tik didėji: 1902 m. – 59, 1923 m. – 90, 1970 m. – 188, 2021 m. – 194 gīventojē. 

Bajavi žmones tī derkintiškē. Apie anū bajavuma (o ir slab­numa, ko nabūn) pašnekėsma kitūse rašinukūse.

Albīns BAGDONS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Šilalės muzikinio teatro pristatinėti nebereikia – šis kolektyvas jau seniai pelnė žiūrovų simpatijas. Vis dėlto kiekvieną sezoną jo gretose atsiranda naujų žmonių ir naujų kūrybinių idėjų. Viena tokių permainų naujausiame operetės „Cirko princesė“ pastatyme – kostiumų dizainerė Gabija Žymančiūtė.

Teatro režisierius ir vadovas Antanas Kazlauskas ją pristato kaip jauną, bet itin gabią profesionalę. Tuo tarpu pati Gabija apie save kalba kur kas santūriau ir prisipažįsta, kad imdamasi šio darbo iki galo net neįsivaizdavo, kas jos laukia.

Pastūmėjo jaunatviškas optimizmas

„Kai buvo rodomas praėjusio sezono premjerinis muzikinio teatro pastatymas „Linksmoji našlė“, dar buvau studentė ir į teatrą ateidavau tik kaip žiūrovė. Tapusi profesionalia drabužių dizainere nusprendžiau nepasikuklinti – pati pasisiūliau teatrui. Netrukus sulaukiau režisieriaus kvietimo pokalbiui“, – apie savo kelią į teatro kolektyvą pasakoja pajūriškė Gabija.

Anot A. Kazlausko, toks merginos žingsnis pradžiugino: iki šiol nė vienas muzikinio teatro spektaklis neturėjo profesionalaus kostiumų dizainerio, rū­bus kurdavo darbščiosios siu­vėjos Daiva Kau­­nienė ir Livija Valauskytė. 

Gabija neneigia, jog darbas gimtinėje tapo didžiuliu iššūkiu, pareikalavusiu neįtikėtinai daug jėgų. Tuo labiau, kad tai buvo pirmas toks solidus užsakymas. 

„Man buvo įprasta sukurti rūbą, jį pritaikyti, prieš pasirodymą padėti apsivilkti, kad scenoje jis atrodytų taip, kaip įsivaizdavau. O Šilalės muzikiniame teatre masinių scenų veikėjų (choro, šokėjų) kostiumus teko derinti prie pagrindinių veikėjų rūbų, tuo pačiu žiūrint, jog kiekvienam jis tiktų tiek spalva, tiek modeliu. Labai greitai supratau, kad viena visko nepajėgsiu įgyvendinti, dėl to tariausi su nemenkos patirties turinčia siuvėja Livija – kartu ieškojome spalvų, audinių. O tada netikėtai paaiškėjo, jog mano įsivaizduotos spektak­ly­je plytinės spalvos audinio Lie­tuvoje nėra – suradome jo tik Amerikoje, iš kur jis keliavo ilgiau nei suplanuota“, – apie iššūkius pasakoja kostiumų dizainerė.

Vienu metu Gabijai teko plušėti tarsi keliais frontais: kurti kostiumų modelius, juos derinti prie vis gausėjančio kolektyvo, nors audinių buvo užsakyta mažesniam žmonių skaičiui, ir kartu stengtis neperžengti numatyto biudžeto. Todėl prisiėjo paragauti ir vadybininkės darbo: ieškojo pigesnių, bet tokios pat kokybės audinių, idėjų dairėsi dėvėtų drabužių parduotuvėse. pasitelkusi išmonę, ten įsigytus rūbus ardydavo ir pritaikydavo naujiems sceniniams kostiumams.

„Į priekį vedė jaunat­viškas entuziazmas. Atrodė, kad viskas įveikiama ir lengvai pada­roma. Bet realybė pasirodė daug sudėtingesnė, reikėjo taikytis ir prie atikėjų charakte­rių, ir perdėlioti prioritetus“, – atvirai pasakoja kostiumų di­zai­nerė.

Vis dėlto Gabija pripažįsta, kad ši patirtis buvo labai vertinga. Ji sako, jog dabar, jau sukaupusi daugiau praktikos, dirbdama su šiuo kolektyvu daug ką organizuotų kitaip.

Šilalė ar Paryžius – reikalavimai vienodi

G. Žymančiūtė sako tik Šilalėje supratusi, jog rūbų dizainerio darbas mėgėjų teatre – ypa­tingas. Ir svarsto, kad gal­būt sudėtinga dirbti buvo ir dėl to, jog kolektyvas buvo įpra­tęs prie kitokios kostiumų atrankos. Ji gi norėjo pakeisti nusistovėjusią tvarką, nes, mergi­nos įsitikinimu, ne atlikėjas sprendžia, kokį kostiumą vilkėti personažui, o jį turi parinkti režisierius bei dizaineris. 

„Tikiuosi, kad tiek aš, tiek visas kolektyvas iš šio bendro darbo išmokome daug pamokų. Esu tikra, kad jos pravers mano tolesnėje kūryboje. Žmonėms gal ir nesinori pokyčių, tačiau, mano manymu, tobulėjimas įmanomas tik tada, kai atsiranda aiškios ribos ir reikalavimai“, – sako Gabija.

Pasak dizainerės, Šilalės mė­gėjų muzikinis teatras yra uni­kalus – iš esmės vienintelis toks Lietuvoje. Čia šoka, dainuoja ir vaidina žmonės, kurie kasdieniame gyvenime neturi tiesioginio ryšio nei su scena, nei su kostiumų kūrimu. Visi kolektyvo nariai į repeticijas ar kostiumų matavimus dažniausiai atbėga tiesiai iš darbų: pasimatuoja, pasako, ką, jų manymu, reikėtų pataisyti, persirengia ir skuba atgal į darbą.

„Įprastame drabužių dizaine­rio darbe tokio skubėjimo ne­būna. Su modeliais kartu va­žiuo­jame rinktis audinių, ra­miai juos apžiūrime, vėliau de­riname detales iki mažiausių smulk­menų. O čia būdavo aki­mirkų, kai išpildavo devyni pra­kaitai, sužinojus, jog siuvėja ga­vo visai kitokios struktūros ar kito atspalvio audinį“, – prisimena kūrėja.

Nors pažįstami ją ramindavo, Gabija prisipažįsta esanti perfekcionistė, todėl kiekviena smulkmena jai labai svarbi. Be to, ji puikiai žino, kokie populiarūs yra muzikinio teatro pastatymai – jų pasižiūrėti į Šilalę atvyksta žiūrovai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

„Man svarbu, kokie bus mano darbai ir kaip juos pamatys potencialūs ateities klientai“, – sako dizainerė. 

Ir neslepia, kad po „Cirko princesės“ premjeros jai prireikė šiek tiek laiko atgauti kūrybines jė­gas ir ramiau pažvelgti į šią in­tensyvią, bet labai vertingą patirtį.

„Man labai patinka kurti, dirbti su žmonėmis, kuriems mano pagalbos reikia. Net nuėjusi į parduotuvę produktų matau, kuris rūbas neteisingai pasiūtas, kur spalvos nesuderintos. Mies­to renginiuose nevalingai atkreipiu dėmesį į mūsų valdžios vyrus bei moteris. Ne, su manimi ir tikėtina jokiu kitu dizaineriu ar stilistu jie nesitaria. Tik viena iš dabar valdžioje esančių moterų su manimi konsultavosi ir dėl Šilalės simbolikos spalvinės ga­mos. Sakiau, jog priimtinos vi­sos spalvos, išskyrus turkio/ru­dos derinį. Papildomai dar pasitariau su kitais dizaineriais – nuomonės sutapo. Deja, vėliau sužinojau, kad mūsų įžvalgos nebuvo įdomios, rajono valdžia pasirinko tą spalvinį derinį, kuris buvo visų atmestas“, – stebisi profesionali dizainerė. 

Žemaitiškas užsispyrimas padėjo pasiekti užsibrėžtus tikslus

Gabija nustebina prisipažinimu, jog nėra lankiusi meno mokyklos, nors potraukis menui, ypač drabužių kūrimui, atsirado dar mokantis Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. 

„Esu 1,8 metro ūgio, mėgstu avėti aukštakulnius, tad 190 centimetrų ūgio merginai beveik kiekvieną rūbą reikia taisyti ar perdaryti, rasti parduotuvėse tinkančių drabužių nelengva. Todėl pradėjau piešti namuose, tyliai, kad niekas net nežinotų. Mano kūrybą į dienos šviesą ištraukė dailės mokytoja Diana Rupšienė. Ji įkalbėjo gimnazijoje surengti darbų parodą, galbūt tai ir paskatino rinktis dizaino studijas Kauno kolegijoje“, – prisimena mergina.

Gabija prisipažįsta buvusi užsispyrusi: jei nebūtų pavykę įstoti iš pirmo karto, būtų bandžiusi tol, kol pasiseks. Tačiau viskas susiklostė palankiai – į kolegiją ji buvo priimta iš karto, ir dar į valstybės finansuojamą vietą.

„Atsidūriau man visai neįprastoje aplinkoje. Dauguma bendramokslių buvo kūrybiški, savito stiliaus, vadinamieji neformalai. Teko greitai susidėlioti prioritetus – man svarbiausia buvo darbas, nejaučiau jokio iššūkio valandų valandas dirbti prie modelio, kad rezultatas būtų toks, kokio siekiu. Deja, kai kuriems tai pakišo koją – iš viso kurso studijas baigėme tik septyniese“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Gabija.

Konkurencija ne visada sąžininga

Ji pastebi, kad nors stilistų bei dizainerių poreikis Lietuvoje auga, o dauguma scenos žmonių įvaizdžiui kurti renkasi profesionalus, vis tik išsikovoti vietą „po saule“ pavyksta nedaugeliui.

„Dauguma kolegų dirba ir kitus darbus, nes iš kelių per metus sukurtų kostiumų paprasčiausiai neįmanoma išgyventi. Tiesą sakant, susidarė paradoksali situacija: dizaineriai yra brangiai apmokami specialistai, bet mokėti jiems niekas neskuba. Su tokiais „bend­radarbiavimo ypatumais“ ir pati susidūriau – pamačiau, kad ir garsūs stilistai kartais nevengia pasinaudoti pradedančiųjų dizainerių kūryba: tik vieni išdrįsta nurodyti tikrąjį autorių, o kiti – ne, vieni už „pasiskolintą“ modelį sumoka, kiti to nepadaro“, – šou verslo užkulisius praskleidžia G. Žymančiūtė.

Mergina neslepia, jog parengusi baigiamąjį studijų darbą „Dangaus odisėja“ sulaukė žinomų stilistų žinučių su prašymais „paskolinti“ savo darbus – derybose šilališkė išlaikė stuburą ir, nepaisydama garsaus stilisto vardo, pareikalavo nurodyti, kas yra modelio tikrasis autorius. Deja, buvo tokių, kurie atsisakė tai padaryti...

Gabija su pasididžiavimu rodo savo darbus, kuriais puošėsi žinomi Lietuvoje veidai: Evgenija Redko šilališkės sukurtą rūbą vilkėjo per „Sidabrinių gervių 2024“ apdovanojimus, Augustė Nombeko su Gabijos rūbais papuošė 2024 m. vasaros žurnalą „Elle Lithuania“ (abiejų stilistė Milda Metlovaitė), atlikėja Petunija, vilkėdama jos kurtu ir siūtu kostiumu, pernai dainavo Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio koncerte Vilniaus Rotušės aikštėje. G. Žymančiūtės sukurtų rūbų kolekciją buvo galima pamatyti ir 2024 m. Kaune vykusiame tarptautiniame mados šou „Apkalbos“. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Netrukus švęsime jau 36-ąjį atkurtos Lietuvos valstybės gimtadienį. Per šį laiką Lietuva labai pasikeitė, tačiau dar didesni pokyčiai įvyko visame pasaulyje. Šiandien net sunku patikėti, kad nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse spar­čiai populiarėjo vadinamoji „is­torijos pabaigos“ idėja. Jos esmė buvo paprasta: manyta, kad žmonija jau baigė svarbiausius ginčus dėl to, kokia santvarka yra geriausia, todėl ateityje beliks tik nedideli skirtumai tarp valstybių ir varžybos ekonomikos bei inovacijų srityje. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai atrodo beveik neįtikėtinai naivi prognozė. Kartais net kyla klausimas, ar net dviejų pasaulinių karų laikotarpiu žmonija buvo taip susipriešinusi ir taip lengvai pasiryžusi žudynėms, kaip atrodo dabar.

Natūralu, kad jaučiamės nesaugiai. Daugiau ar mažiau stabili pasaulio tvarka, kurią dešimtmečius bandėme suprasti ir prie jos pratintis, šiandien yra susvyravusi. Vieni konfliktai reiškia sparčiai augančias benzino kainas ir trūkinėjančias pasaulines gamybos bei prekybos grandines, kiti verčia vis daugiau lėšų skirti gynybai, o kiekvienas žingsnis didesnio saugumo link kainuoja labai brangiai. Todėl šiame kontekste su įkyriomis smulkmenomis pateikiama mūsų šalies Prezidento tvoros istorija atrodo apgailėtinai. Kita vertus, jau per „čekiukų“ skandalus įsitikinome, kad net ir nieko nestokojantys, įtakingas pareigas užimantys politikai nesustoja, kai atsiranda galimybė išspausti naudos sau – net jei toks elgesys gali atrodyti neteisėtas. Nebestebina nei galimai pasisavinti keli metrai valstybės žemės, nei įvairūs kaltinimai politine korupcija. Tačiau galbūt tai ir yra tikrosios pažangos ženklas: statybos inspektoriai nebijo apsilankyti net pas Prezidentą, o Specialiųjų tyrimų tarnyba daro kratas įtakingų politikų kabinetuose, nepaisydama, kokiai partijai jie priklauso.

Ieškodami pozityvių dalykų galime pasidžiaugti tuo, kad buvo daug laikotarpių, kai baiminomės, jog Lietuvos valstybė gali neatlaikyti stipresnio geopolitinio „čiaudulio“. Vis dėlto dabar laikomės net ir tokių sukrėtimų akivaizdoje. Taip pat išmokome gyventi ir tvarkytis nepaisydami to, jog kokią valdžią beišsirinktume, ji labai greitai nuvilia. Mano įsitikinimu, gera žinia yra tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų į valstybės ateitį vis dar žvelgia viltingai, nors nuo pat atkurtos nepriklausomybės pasitikėjimas politinėmis institucijomis dar niekada nebuvo taip smukęs. Tai rodo, jog vis tik sugebame atskirti valdžią nuo valstybės.

Pagaliau pavasaris pradeda rodyti savo jėgą. Įveikėme seniai matytą ir regėtą ilgą bei atšiaurią žiemą. Sumažės išlaidos šildymui, nebereikės taip bijoti paslysti. O kartu su pavasariu prasideda ir eilinė Seimo sesija. Prisipažinsiu – jos nelabai laukiu, nes jau kurį laiką atrodo, kad darniausiai ir skaidriausiai gyvename tada, kai politikai atostogauja, o ne skuba mumis „rūpintis“. Tai, kuo iš tiesų turėtų pasirūpinti tiek nacionalinė, tiek

vietos valdžia, yra žiemos padarytos žalos keliams taisy­mas. Tirpstantis sniegas atveria daugybę nemalonių „siurp­rizų“. O gal šiuo požiūriu netgi gerai, kad po metų vyks savivaldos rinkimai – daugiau vilčių, jog skirtingų lygmenų valdžia nenorės būti keikiama dėl nesutvarkytų duobių...

Per šalį aidi iki šiol neregėtas skandalas – mokytojai stojo ginti kolegės, o prie jų prisijungė ir dalis moksleivių. Tačiau vargu, ar šias dramas pajėgs sutvarkyti posėdžius atnaujinęs Seimas – konflik­tas Dzūkijoje apnuogino įsisenėjusią švietimo problemą, apie kurią pedagogai patyliukais kalba jau seniai. Į mokytojo profesiją, anot jų, vis dažniau žvelgiama iš „kliento, kuris visada teisus“, perspektyvos. Todėl daugelis pedagogų didžiausia savo profesijos prob­lema įvardija ne atlyginimą, o stresą santykiuose su mokinių tėvais – ypač tada, kai šie yra turtingi, gali paremti mokyklą ar turi politinės įtakos. Tikrai negalime kategoriškai įrodinėti, jog visi mokytojai yra nepriekaištingi profesionalai, bet nei mokytojo, nei mediko, nei kunigo profesija nėra ta sritis, kur galioja principas „klientas visada teisus“. 

Tačiau kokie skauduliai mus bekamuotų, kokie nesutarimai begadintų nuotaiką, vis tik tai yra mūsų Tėvynė – galbūt netobula, kerėpliška, galbūt neretai suirzusi ir melancholiška. Tačiau ji yra Kūrėjo dovana. Be abejo, čia yra ir tamsos, bet tvirtai tikiu paprastu principu: užuot keikę tamsą, pirmiausia turėtume patys pamėginti tapti bent mažos žvakės šviesa...

Andrius NAVICKAS

„Vis girdime – tas jau grįžo, anas ruošiasi. Žmonės masiškai kraustosi į Lietuvą”, – tikina emig­ran­to duonos Londone ragavusi Ri­man­tė Betingienė. Po svetur pra­leistų ilgų metų ji įleido šaknis vyro Edvardo gimtuosiuose Kaltinėnuo­se. Čia namus įsirengusi, verslus sėk­mingai kurianti pora iliustruoja džiuginančią tendenciją: emig­racija, anksčiau tirpdžiusi gyventojų skai­čių, jau šešeri metai iš eilės su pliusu – į Lietuvą grįžta daugiau mūsų tautiečių nei išvyksta. Tai puiki proga regionams pasigerinti demografi­nius rodiklius. Ar Šilalė pasiruošusi ja pasinaudoti? Savi­val­dybė konk­rečiais planais nesidalija, bet žada, jog šįmet dias­po­ros klausimams dėmesio bus daugiau.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Tai šūkis, suvienijęs Šilalės rajono mokyklų 5-12 klasių mokinius, kurie savo mokyklose aiškinosi bendruomenės poreikius, pristatinėjo idėjas bendraklasiams, diskutavo, argumentavo, tobulino sumanymus ir demokratiškai rinko, kuris projektas atstovaus klasei mokykliniame etape. Padedami mokytojų, jie ėmėsi pačių įvairiausių problemų sprendimo: užimtumo, ekologijos, istorinės atminties saugojimo, pagalbos kitiems, edukacinių, pramoginių erdvių kūrimo, planavo ir įgyvendino projektus. O šie buvo rengiami pasitelkus LIONS QUEST programoje integruotą pilietiškumo ugdymo metodą mokymasis tarnaujant. 

Lietuvos socialinio ir emocinio ugdymo instituto (SEU) bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos iniciatyva surengtas mokinių lyderystės forumas „Nuo kalbų prie darbų“ sukvietė geriausius mokyklų projektų kūrėjus iš Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijų bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. 

„Mes visi turime minčių, kaip galėtume pagerinti savo mokyklą, bendruomenę, aplinką. Bet vien nuo jų niekas nesikeičia. Pokytis įvyksta tada, kai žodžius lydi darbai, kai idėja tampa planu, o planas – veiksmu,“ – sakė pirmojo tokio forumo mūsų rajone iniciatorė bei organizatorė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktorė Ona Sturonienė.

Forumo  vedėja Daiva Šukytė, SEU lektorė-konsultantė, Socialinio–emocinio ugdymo asociacijos prezidentė, dalyvius pakvietė padiskutuoti apie lyderystę, pasvarstyti, kaip jaunas žmogus ją atranda savyje ir kaip svarbu yra turėti palaikantį bei paskatinantį veikti žmogų. Mokykloje klasių auklėtojai ir mokytojai pirmiausia pastebi, kas iš mokinių turi potencialo, gebėjimo veikti, organizuoti, suburti kitus. Kartais reikia tik nedidelio palaikymo ir padrąsinimo, kad įsižiebtų jų lyderystės ugnis. 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimna­zijos mokinių tarybos pirmininkas Arnas Ramanauskas tikino, jog jauni žmonės labai nori prisidėti prie miesto augimo bei vietos politikos ne tik plakatuose, bet ir realiame gyvenime.  Prisiminta situa­cija, kai jaunuoliai patarė Šilalės merui, kaip būtų galima patobulinti naujai įrengtą dviračių trasą. Forume dalyvavę Šilalės rajono meras Tadas Bartkus, vicemerė Jolanta Skrodenienė, savivaldybės tarybos narė Asta Bataitytė sutiko, kad tarp suaugusiųjų ir jaunimo turi vykti tvirtas ir sklandus bend­radarbiavimas, kad suaugusieji turėtų priimti jaunus asmenis kaip lygiaverčius partnerius, o tuomet šie galbūt norėtų po studijų grįžti dirbti ir gyventi į tėviškę. Todėl svarbu parodyti, jog jaunimas ir jo indėlis į bend­ruomenės gyvenimą yra vertinami, išgirsti, ką jis norėtų matyti savo mieste ar rajone. Tačiau be lyderystės nebus jokio rezultato – reikia įrodyti, kad viena ar kita idėja yra reikalinga mūsų kraštui. 

Forumo dalyviai turėjo progą susipažinti su geriausiais rajono mokinių lyderystės projektais. Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 7 c kl. mokiniai (auklėtoja D. Šniaukštienė) pasvarstė ir pagalvojo, kaip kitaip galėtų atrodyti jų poilsis tarp pamokų, pristatydami projektą „Gyvoji pertrauka“. Penktokai (d klasės mokiniai su auklėtoja J. Gražinskiene) pristatė pa­čių sukurtus originalius stalo žaidimus iš perdirbtų medžiagų – tokius, kurie tiktų skirtingo amžiaus vaikams ir ugdytų kantrybę bei bendravimą per pertraukas, 6 a klasės mokiniai (vad. L. Saročkienė) projektu „Atsakomybė už savo veiksmus ir žodžius“ pakvietė bendraamžius prisiminti savo pareigas, o aštuntokai (vad. V. Galdikaitė) projektu „Pagalba mažesniesiems“ stiprino bendravimo, bendradarbiavimo, savanorystės įgūdžius: padėjo pradinukams ruošti namų darbus, turiningai praleisti laisvalaikį. 

Dėmesį patraukė Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio gimnazistų projektas „Kaltinėnų atminties žemėlapis“, kurį sudarydami, mokiniai rinko senųjų gyventojų pasakojimus, prieškario  duomenis apie šeimas, jų gyvenamąsias vietas, verslus. Remdamiesi pasakojimais ir archyviniais šaltiniais, jie atkūrė prieškario Kaltinėnų miestelio vaizdą.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazistų projektas lakonišku pavadinimu „Ei, kodėl mane pamiršai?... Juk aš tavo dalis“ gilinosi į Šilalės gimnazijos fizikos mokytojo žydo Edmundo Ruvino Ze­ligmano biografiją, pristatė jo atminimui įkurtą naują edukacinę erdvę bei jo vardo Tolerancijos centrą.

Progimnazijos direktorė O. Sturonienė nuoširdžiai dėkojo renginio rėmėjams ir partneriams: Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariatui, Visuomenės sveikatos biurui, Šilalės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, UAB „Eurobiuras“ bei Vilniaus Karaliaus Mindaugo Lions klubui už  dovanas mokiniams-lyderiams bei jų mokytojams. Nuoširdus ačiū ištartas Šilalės kultūros centrui už patalpas bei pagalbą organizuojant renginį, o kavinei „Ugnija“ už estetiškai pateiktus gėrimus bei kitus skanumynus. Nuoširdi padėka mokinių tėvų bei Atviro jaunimo centro atstovams, dalyvavusiems diskusijose ir pateikusiems vertingų įžvalgų lyderystės skatinimo tema.

Dėkojame visiems rėmėjams ir forumo dalyviams už partnerystę – jūsų palaikymas, domėjimasis ir nuoširdūs padrąsinimai suteikia mokiniams daugiau pasitikėjimo savimi.

Projektas „Nuo kalbų prie darbų“ dar kartą įrodė, kad jaunimas turi idėjų, noro veikti ir gali būti svarbi pokyčių jėga. Ši patirtis padėjo labiau pasitikėti savimi, išmokti planuoti laiką, bendradarbiauti ir drąsiau reikšti savo nuomonę. 

Austėja TAUJENYTĖ, Karina SLENZOKAITĖ, Beata AUŠRAITĖ,

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 d klasės mokinės, Jaunųjų žurnalistų būrelio narės

AUTORIŲ ir Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Šią savaitę šurmuliuojančios Ka­zi­mierinės paskatino prisiminti vie­ną iškiliausių mūsų tautos švie­suolių monsinjorą Kazimierą Va­si­liaus­ką, kurio 25-ąsias mirties me­ti­nes minėsime šį rudenį. Tai bu­vo žmogus, atviras politikams, ti­kin­tie­­siems ir nuo religijos nusigręžu­siems, išgyvenęs tremtį, bet pasi­žy­mėjęs didele vidine laisve. Mon­sin­joras K. Vasiliauskas jį paži­no­­ju­siųjų pri­siminimuose yra išli­kęs kaip vi­suomenės taikytojas, kiek­­vieną žmo­gų laikęs didele vertybe. 

„Visi mes norime būti gra­žūs. Norime, kad ir mūsų Tėvynė Lietuva bū­tų graži, todėl turime kiek­vienas surasti tokią veik­los sritį, kurioje galėtume lengviau atsiskleisti kaip grožio ir gėrio kūrėjai. Tik gražus savo siela, blaivus žmogus gali gražinti Lietuvą. O pradėti reikia nuo savo tėviškės kampelio, upelio, takelio”, – rašė mons. K. Vasiliauskas.

Šiandien su „Šilalės artojo“ skaitytojais noriu pa­sidalinti savo asmeniniais prisiminimais ir ta šviesa, kurią paliko monsinjoras. Pamenu, su kokiu giliu skausmu širdyje 2001 m. spalio 14 d. sutikau žinią apie jo netektį – išėjo žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė santarvės, gėrio ir dvasingumo idėjai. Sunku buvo patikėti, jog nebematysime žilagalvio monsinjoro ankstyvą rytmetį Pylimo gatve skubančio į Šv. Mikalojaus bažnyčią, nebegirdėsime jo dvasingų pamokslų ir sielą raminančių žodžių. Mons. K. Vasiliauskas buvo vaikščiojanti meilė, kurią patyrė daugelis žmonių, pažinojusių šį dvasininką. 

Jis buvo vienas iš Vaižgantiškos draugijos atkūrimo iniciatorių. Pamenu, kai 1995 m. atkūrėme „Lietuvai pagražinti“ draugiją, monsinjoras, sutikęs užimti Garbės pirmininko pareigas, jas nuoširdžiai ėjo iki pat mirties. 

Mano atmintyje giliai įsirėžė ir visam gyvenimui išliko mons. K. Vasiliausko kalba, pa­sakyta „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkuriamajame suvažiavime. Sveikindamas į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavusius krašto gražintojus, monsinjoras išsakė mintis, kurios aktualios ir šiandien. Jis kalbėjo: „Kurgi mūsų draugija šiandieniniame gyvenime turėtų ieškoti tikrojo grožio apraiškų ir padėti prie jų artėti mūsų visuomenei? Jų daug, ir, deja, ne visuomet mes pajėgiame deramai pasirinkti. Pabandysiu į šiuos klausimus atsakyti perfrazuodamas Vinco Kudirkos eilėraščio antraštę „Gražu, gražiau, gražiausiai“. Gražu, kai gražūs mūsų Tėvynės ežerai, miškai, kalneliai, upės, parkai, jos gyvūnija ir augalija. Gražiau, kai gražūs mūsų miestai, kaimai, vienkiemių sodybos. Gražiau, kai visuomenė sugeba gražiai gyventi ir sugyventi, kai mes patys sugebame vieni kitus mylėti, gerbti, suprasti, atjausti, kai visi žmonės turi darbo ir duonos, kai jie turi kur gyventi, kai tautos vadovai myli ir rūpinasi visais šalies piliečiais, ypač įvairių negalavimų varginamais, kai jautriai įsiklauso į jų teisėtus siekius bei įvairias problemas, o piliečiai savo ruožtu deramai gerbia savo vadovus, sąžiningai vykdo jų teisėtus reikalavimus, kai krašte teisė ir teisingumas visur ir visada viešpatauja, kai doriems ir sąžiningiems piliečiams jau niekada nebereikia bijoti nusikaltėlių ir nusikaltimų šiurpių šešėlių. 

Gražiausiai, be abejonės, mūsų Tėvy­nėje bus tik tuomet, kai vis daugiau vi­suomenėje bus tų, kurie visuomet, bū­dami ištikimi aukštųjų vertybių, t.y. tie­sos, grožio, gėrio pasauliui, tampa pilnavertėmis asmenybėmis.

Mūsų draugija žvelgia į ateitį optimistiškai. Ji tiki, jog gėris ir grožis į mūsų tautą būtinai ateis, o mūsų kiekvieno švenčiausia pareiga visa daryti, kad jie ateitų kuo greičiau.“

Šios monsinjoro kalbos rank­raštį, kaip didžiausią sakralinę vertybę, iki šiol saugau šeimos bibliotekoje ir prie jo prisiliečiu, kai noriu sustiprinti ne tik savo dvasinę būseną, bet ir priminti artimiesiems ar atsilankiusiems svečiams apie šį kilnų žmogų, kalbėjusį mums ir gyvenusį dėl mūsų laimės bei paguodos. 

Mane su monsinjoru suvedė kaimynystė, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo idėja ir ąžuoliuko, pasodinto Karaliaus Mindaugos skvere popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje atminčiai, pašventinimo reikalas. Dažnai lankydavausi jo vieno kambario kukliame butelyje, nukrautame knygomis ir sakralinėmis vertybėmis. Pokalbiai su juo buvo nepakartojamos gyvenimo pamokos apie tikėjimo reikšmę žmogui, apie Lietuvos gražinimo reikalus, gamtosaugą bei žmogaus dvasinę būseną socialinių bei politinių lūžių metu. Tie pašnekesiai būdavo nuoširdūs, atviri ir geranoriški. Iki šiol atminty išliko mons. K. Vasiliausko mėgstama frazė „Mus jungia tos pačios žvaigždės“. Tardamas šiuos žodžius, jis, matyt, norėdavo padrąsinti pašnekovą, kad jaustumeisi drąsesnis ir atviresnis...

Nuo tos dienos, kai netekome šios iškilios asmenybės, praėjo jau kone 25-eri metai, bet begalinėje laiko tėkmėje mons. K. Vasiliausko dvasios žvaigždė dar labiau išryškėja, nušviesdama tas vertybes, kurias jis visą gyvenimą skelbė kaip gyvenimo laimę ir prasmę žmonėms. Dažnai į rankas, kaip Šventą raštą, paimu knygas „Širdies neatskiriamasis“, „Šviesi vilties žvaigždė“, kitus leidinius apie monsinjorą ir širdies gilumoje dėkoju Kūrėjui už tautai padovanotą didį žmogų, už laimę jį pažinti.

Deja, nepaprastai greitai bėgantis laikas vis labiau atitolina mus ne tik nuo mons. K. Vasiliausko netekties, bet ir nuo jo puoselėtų dvasinių vertybių. Todėl, manau, būtų prasminga 2026 m. paskelbti mons. K. Va-­

siliausko metais, kurie galbūt padėtų išlyginti perdėm duobėtą ir užžėlusį tautos dvasingumo kelią, kuriame kiek­vienas ir visa tauta rastume orientyrą sugrįžimui prie tarpusavio pagarbos, santarvės, meilės ir susiklausymo...

Nes, kaip prieš kelis metus yra sakiusi knygos apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė, monsinjorui skaudėtų širdį dėl mūsų susvetimėjimo, susmulkėjimo, nenoro padėti vienas kitam...

Juozas STASINAS

žurnalistas, nusipelnęs gamtosaugininkas, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo iniciatorius

Asmeninio archyvo nuotr.