Birželio 2 d. užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys susitiko su Ukrainos užsienio reikalų ministru Andrijumi Sybiha, kuris lankėsi Vilniuje kartu su Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio, dalyvaujančio Vilniaus viršūnių susitikime, vadovaujama delegacija.

Lietuvos ir Ukrainos ministrai aptarė situaciją fronte, Ukrainos karinius poreikius, būtinybę Ukrainai suteikti tvirtas saugumo garantijas, tarp jų – Ukrainos narystę Europos Sąjungoje vėliausiai iki 2030 m. kaip esminę ES suteikiamą saugumo garantiją.

„Šį savaitgalį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacija prieš Rusijos karinius objektus paneigė Kremliaus skleidžiamą naratyvą apie karinį dominavimą ir parodė, kad Ukraina gali sėkmingai gintis, jei turi visas reikiamas priemones. Todėl privalome nenutrūkstamai teikti visą reikalingą karinę paramą – oro gynybos sistemas, šaudmenis, amuniciją, bei kitą ginkluotę“, – sakė K. Budrys.

Ministras taip pat pabrėžė, jog Lietuva tvirtai remia tarptautinės bendruomenės pastangas siekiant teisingos ir tvarios taikos. Pasak K. Budrio, būtina stiprinti spaudimą Rusijai siekiant visapusiškų ir besąlygiškų paliaubų kaip privalomos sąlygos prasmingoms deryboms dėl taikos.

Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, Kremlius nėra suinteresuotas paliaubomis ir realiomis taikos derybomis. Priešingai – jis kelia išankstines sąlygas, riboja paliaubų taikymo apimtį ir, ignoruodamas bet kokius raginimus jas paskelbti, stengiasi įvelti Ukrainą į procesą, kuris sunkiai gali būti vadinamas derybomis. Todėl, K. Budrio teigimu, Europa privalo griežtinti sankcijas įvesdama 18-ąjį sankcijų paketą.

Ministras dar kartą pabrėžė, jog teisinga ir tvari taika privalo būti pagrįsta visapusiška ir besąlygine pagarba Ukrainos suverenitetui bei teritoriniam vientisumui. Pasak K. Budrio, Lietuva niekada nepripažins okupuotų Ukrainos teritorijų priklausomybės agresorei Rusijai – nei de facto, nei de jure. Ministras referavo į gegužės 8 d. LR Seimo priimtą rezoliuciją dėl Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto ir teritorinio vientisumo.

Tai – pirmasis Andrijaus Sybihos kaip Ukrainos užsienio reikalų ministro vizitas Lietuvoje. Pirmasis dvišalis Lietuvos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko balandį, kai K. Budrys su darbo vizitu lankėsi Kyjive.

URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Visuomenės informavimo skyriaus inform. ir nuotr.

„Fronte abu su vyru buvome nuo 2016 metų, aš dirbau virėja, o jis ėjo į mūšius. Koją praradau 2017-aisiais, per artilerijos apšaudymą Avdijivkoje. Pamenu, vyras ramino, kad nieko tokio, ėmėme lauktis antro vaiko. Kai 2023 m. sausį sutuoktinis žuvo, tapo labai sunku, o išgelbėjo sportas – treneriui paraginus, ėmiau lankyti iki karo mėgtas bėgimo treniruotes, maratone JAV įveikiau 10 kilometrų. Po to mane pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, draugės išrinko kapitone. Praėjusį lapkritį pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštą vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu už „Burevy“ vyrų komandą”, – sakė 37-erių Olia Benda.

Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichologiškai, tvirtino veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas fut­bolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu arba amputacijas patyrusių asmenų futbolu. Į „Didžiųjų varžybos“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Po varžybų buvo pranešta, jog treniruotės prasi­dėjo dar šešiuose miestuose, to­dėl rudenį planuojama surengti pirmą čempio­natą. 

„Idėją karius suburti į amp-futbolo komandas prieš du metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai seleziečiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų su negalia sportui. Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes. Kadangi esu seleziečių įkurto sporto centro direktorius, o pagal išsilavinimą – futbolo treneris, M. Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“. Esame geriausi šalyje, dėl to Ukrainos futbolo federacija mane pasky­rė atsakingu už amp-futbolo vys­tymą“, – pasakojo Bohdanas Mel­nikas iš Lvivo. 

Vyriškis priminė, jog į pirmas treniruotes atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jų jau buvo keliolika. Kadangi neturėjo su kuo varžytis, rungtyniauti vyko į Lenkiją, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą. Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose, kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė organizuoti parodomuosius turnyrus. Praėjusią žiemą surengtame pirma­me turnyre dalyvavo keturios ko­mandos, o štai į prieš porą sa­vaičių vykusį Kyjive atvyko jau aštuonios.

Planuota suburti ir moterų bei vaikų komandas, tačiau kol kas pavyko suformuoti tik moterų rinktinę, kuri, kaip ir vyrų, jau dalyvavo pasaulio čempionate.  

Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda „Afgan-Kyjiv“ įsisteigė 1992 m., ją subūrė iš Maskvos karo Afganistane be kojos grįžę sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvaudavo komandos iš Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro. Ta­čiau po keliolikos metų jos iširo, nes nebepasipildė jaunais žaidėjais. Dabar į jas yra priimami ne tik karo veteranai, bet ir tokiais gimę ar kojos netekę dėl ligos arba avarijos. Net 80–90 proc. žaidėjų yra karo su Rusija veteranai. 

Amp-futbolas šiek tiek skiria­si nuo įprasto. Mažesnių mat­menų aikštelėje žaidžia ne po vienuolika, bet po septynis spor­tininkus. Rungtynės tęsiasi trumpiau, žaidėjų keitimų kiekis nė­ra ribojamas. Ramentu palietus kamuolį ar užkliudžius prieši­ninko koją, kai šis varosi kamuolį, yra skiriama bauda. To išvengti nėra lengva, tad žaidėjai dažnai krenta ant vejos, neretai po kelis iš karto. Tačiau vi­si elgiasi bičiuliškai, padeda vie­nas kitam atsistoti, atsiprašo užkliudę. 

Šiose rungtynėse be negalios gali būti tik vartininkas. Bet kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jis turi būti be rankos. Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir abi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad žmogus negalėtų jos judinti. Būna ir išimčių – turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją.

„Mūšyje prie Kupiansko 2023 m. patekom į pasalą, daug karių žuvo, o man skeveldros nuplėšė galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar. Su stipriais varžovais rungtyniauju rečiau, nes kojos protezas neleidžia vik­riai judėti. Džiaugiuosi, jog priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas”, – prisipažino 37-erių vyras, kurį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.

Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže per minos sprogimą praradęs abi kojas.

„Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Tačiau buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.

Kyjivo komanda „Burevy” („Ura­ganas”) iš visų išsiskyrė tuo, jog joje net trečdalis žaidėjų – merginos. Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis sakė suprantantis, kad, leidžiant į aikštelę vien vyrus, pergalių pasiektų daugiau, tačiau rezultatai nė­ra svarbiausia: merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra. 

Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su kuriuo susipažinau prieš du metus Dnip­re. Geležinkelio stotyje jį užkalbinau, nes atrodė labai liūd­nas.

„Fronte netekęs kojos galvojau, kad esu niekam nereikalingas, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada futbolo nežaidžiau”, – sakė Vitalijus. 

Jis susirado darbą, lanko tre­niruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums. 

Vitalijų gy­rė ir „Bure­vy” atakų lyderis, Uk­rai­nos rinktinės žaidėjas Maksimas Buzeru­kas. Vaikinas futbolo treni­ruo­­tes lankė nuo penkerių me­tų, pateko į Mikolajivo regiono jaunių rinktinę, tačiau planus sugriovė kojos lūžis. Tapo kelių po­licininku. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, o kovodamas Do­necko regione užlipo ant minos.

„Svajonė žaisti šalies rinktinėje visgi išsipildė – pernai vykau į pasaulio čempionatą. Gyvenimas stabilizuojasi, atsiranda daugiau pozityvių permainų, žmona laukiasi pirmagimio, aš lankau išminuotojų kursus, vyksiu „valyti“ civilinių objektų. Kai kuriems bendražygiams blogiau – jų tėvai ar artimieji liko okupuotose teritorijose, jie nuolat dėl to išgyvena“, – kalbėjo vaikinas.

Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31-erių Oleksandra per turnyrą Kyjive debiutavo ir teisėjos vaidmenyje. Mergina gi­mė be rankos, dirba pradinių klasių mokytoja, iki karo žaisdavo badmintoną, buvo paralimpinės komandos narė. Futbolininke nusprendė tapti, nes apie tai svajojo nuo vaikystės, nuo tada, kai senelis nusivesdavosi į rungtynes stadione Dnip­re.

Mila, kuriai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro, sakė, jog laiko save patriote. 

„Rusams miestą okupa­vus, su dukra iš pykčio bute gar­siai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį. Psichologiją iki karo stu­dijavusi dukra įstojo į karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su 19-mečiu sūnumi renku ir ve­žu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje li­ko tėvai, broliai“, – prašė 46 metų mo­teris, vyriausia iš futbolininkių.

Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo 10-metis Michailas Paly. Berniu­kui buvo vos septyneri, kai dėl kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl tapo tylesnis, liūdnesnis. Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama įsikalbėjo su eilėje pas gydytoją laukusiu kariu, kuris ir papasakojo, jog iš depresijos išlipti jam padėjo amp-futbolas.

„Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą die­ną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat ateityje planuoja burti vaikų ko­mandą. Sūnus sutiko. Lakstydamas su tokiais pat, kaip ir jis, vaikas atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo ma­ma Oksana.

Berniukas su tėvais gyvena daugiau nei už 100 kilomet­rų nuo Lvivo, kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos  treniruotės, tad tris kartus per savaitę su mama važiuoja į jas traukiniu. Kuk­lus kaimo berniukas vadinamas Lvivo komandos talismanu – karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, paspausti ranką priešininkams ir teisėjams. Ir per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, o kai kartu su kariais žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais begalinio skubėjimo laikais kiekvienas skriejame savo darbų orbitose, todėl vis mažiau bendraujame su giminėmis, draugais ir kolegomis. Be to, laisvesnę minutę iš mūsų išplėšia visagalis internetas, televizija. Mus veikia ne tik ekrano magija, bet ir, kaip dažnai galvojame, galimybė apie viską sužinoti greitai. Retai kada suabejojame, kad informacija gali būti netiksli ar nepilna, nes ji taip pat ruošta besiverčiant per galvą.

Kartą, atrodo, 2013 m., su bendradarbiu skulptoriumi, dabar jau docentu Mariumi Norkumi, kuris yra baigęs tuometę Šilalės Dariaus ir Girėno ant­rąją vidurinę mokyklą, išsikalbėjome apie jo darbus šiam kraštui. Jis priminė, kad šilališkiams yra sukūręs ne tik paminklą vaistininkui, visuomenininkui Simonui Gaudėšiui (stovi prie jo vardo gimnazijos), kurį visi labiau žino, bet ir memorialinę lentą pirmojo žemaitiško-lietuviško kalendoriaus (1846 m.) autoriui Laurynui Rokui Ivinskiui (pritvirtinta prie Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios) ir kinetinę skulptūrą „Muzikos instrumentai“ (prie Šilalės meno mokyklos). Studijų metais Laukuvoje, Kelpšaičių parke, Marius pastatė skulptūrą „Ratelis“. Pasijuokdamas dar pridūrė, kad yra padėjęs tėvui šlifuoti Kaltinėnų bažnyčiai skirtas Kryžiaus kelio stotis.

Išgirdęs šį faktą, nustebau, nes kažkokiame internetiniame puslapyje buvau skaitęs, kad 1988 m. sudegus medinei Kaltinėnų bažnyčiai, 1995 m. jos vietoje buvo pastatyta nauja mūrinė. Jai Kryžiaus kelio stotis padarė skulptorius Vytautas Martišius (1959–2000). Kolega ir pats suabejojo, bet pridūrė, kad jeigu bažnyčioje yra reljefinės stotys, tai jos tik­rai esančios jo tėvo Valentino Norkaus išdrožtos. Jam atrodė, jog ant vienos stoties jis buvo nurodęs ir autorystę.

Vis kirbėjo mintis realiai patikslinti šį faktą. Pernai, kai su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentais vykome į mokomąją – pažintinę ekskursiją, norėjosi aplankyti ir Dionizo Poškos (Paškevičiaus) kapą, nes 2024-aisiais buvo pažymimos poeto 260-osios gimimo metinės. Jis man, kaip istorikui, buvusiam muziejininkui, kraštotyrininkui visą laiką buvo artimas, nes įkūrė pirmąjį Lietuvoje visuomeninį muziejų. 2003 m. Žemalės parapijos krikštų registracijos knygoje suradus Dionizo įrašą, patvirtinantį habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Vanago dar 1994 m. keltą versiją, kad jis yra gimęs Lėlaičių dvare, Mažeikių rajone, D. Poška tapo ir kraštiečiu. Mus ypač domino kapą puošiantys Paškevičių ir Sasnauskų (poeto žmonos) herbai ir tai, kaip Dionizo altana Baublys tapo ne  tik visos Lietuvos praeities liudininku, bet ir pagrindiniu Bijotų herbo simboliu, t. y. heraldine figūra.

Būnant Kaltinėnuose, negalėjome neaplankyti ir paminklo tarpukario metų prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Juolab, kad šį biustą kūrė kitas mūsų dėstytojas profesorius Osvaldas Neniškis. Suprantama, labiausiai kirbėjo apžiūrėti bažnyčioje esančias Kryžiaus kelio stotis. Kaltinėnų klebonas kun. Gintaras Lengvinas sudarė sąlygas mums tai padaryti.

Įėjus į šventovę, ketvirtakursį Artūrą Manukianą sužavėjo modernus bažnyčios interjeras. Man užkliuvo, jog kairysis balkonas pritrumpintas, suvienodintas su dešiniuoju. Atrodė, kad pirmiau balkonas-sakykla atrodė solidžiau. Suprantama, kad Artūras ankstesnio vaizdo buvo nematęs. Neaišku, kaip jam būtų jis patikęs. Žinoma, kiek­vienas esame subjektyvus, nes išreiškiame tik savo nuomonę. Džiugiausia, jog nuo sienų į mus žvelgė 15 medinių bareljefinių Kryžiaus kelio stočių.

Iš patirties žinau, jog autorystė, padarymo metai dažniausiai yra nurodomi arba ant pirmosios, arba ant paskutiniosios stoties. Apžiūrėjus jas, teko nusivilti, nes jokių įrašų nebuvo. Bažnyčios patarnautoja Birutė Buivydaitė dar pridūrė, kad ji, kai valo stotis, niekada nėra pastebėjusi, jog būtų kas parašyta. Gerai, kad nenuleidome rankų ir nusprendėme patikrinti visų bareljefų nugarines puses. Pradėję nuo 15-osios, t. y. paskutinės, jau buvome persiritę į ant­rą pusę, kai ant 6-osios „Veronika nušluosto Jėzaus veidą“ ra­do­me pieštu­ku užrašyta: „1995“, o žemiau – „Val. Norkus“. B. Bui­­vydaitė prisi­minė, kad anksčiau naujoje bažnyčioje kabėjo kitos stotys. Jos buvo spalvotos. Matyt, todėl nelabai de­rėjo prie interjero ir reikėjo naujų.

Šia žinia pasidalinau su kolega Mariumi ir užsiminiau, kad ruošiuosi apie tai parašyti straipsnį. Tik man reikėtų nuot­raukų ir medžiagos apie jo tėvą. Kai sulaukiau jos, nustebau – nuotraukose užfiksuotas V. Norkus, drožiantis vieną stotį, jų eskizai, perfotografuoti straipsniai. Juose aiškiai įvardytas dabartinių Kaltinėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stočių autorius. Tik niekaip negalėjau pasidalinti šia medžiaga, nes artėjo Žemaičių akademijos rektoriaus profesoriaus dr. Adomo Butrimo 70-asis jubiliejus. Jam norėjome dedikuoti vieną leidinio „Žemaičių praeitis“ tomą, kurio viršelį papuošėme įspūdingiausio Žemaitijos piliakalnio Medvėgalio erdve. Įdomu, jog knygai du straipsnius parašė iškilus Šilalės krašto sūnus, Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius. Tik užbaigus šį darbą, galėjau vėl grįžti prie Kaltinėnų Kryžiaus kelio stočių.

V. Norkus gimė Lapkasių kaime, Šilutės rajone, bet ryškų pėdsaką jis paliko Šilalės krašte, kur gyventa, mokytasi, dirbta ir atgulta amžinojo poilsio. Mirė jis 2004 m. spalio 19 d., palaidotas Žvingių parapijos Bikavėnų kapinėse.

V. Norkus gimė 1958 m. gegužės 24 d. Šeimoje dar augo brolis Eugenijus ir seserys Pranciška bei Silvina. Šeima persikėlė gyventi į Žvingius, čia Valentinas baigė vidurinę ir įstojo į Marijampolės kultūros mokyklą, įgijo chorvedžio ir režisieriaus specialybes. Dirbo Luksnėnuose (Alytaus r.), Žarėnuose (Telšių r.), Kretingoje liaudies gaminių įmonės „Minija“ filiale, Telšių policijos komisariate. Grojo pianinu, armonika, vargonais. Mėgo gilintis į Šventąjį Raštą. Sportavo ir pats treniravo karatistus. Su žmona Irena užaugino du sūnus – Marių ir Irmantą, kuris taip pat yra linkęs į meną, baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos trimito klasę, dabar dirba Salantų kultūros centre meno vadovu ir su įvairiais kolektyvais aktyviai koncertuoja. 

V. Norkaus kapavietę puošia sūnaus Mariaus sukurtas paminklas. Jame matome, kaip iš vieno stiebo išsiskleidžia dvi šakos, kurios perauga į kryžių. Tai užuomina, kad čia ilsisi du broliai – Eugenijus ir Valentinas.

Šilalės kraštas Lietuvai davė daug iškilių asmenybių, o šilališkiai gali didžiuotis ir tautodailininku V. Norkumi, kurio darbai puošia rajoną. Jis yra sukūręs ne vieną kryžių, stogastulpį ir kitų monumentalių darbų, profesionaliai restauravęs bažnyčių interjerus ar jose saugomus reliktus. Prieš imdamasis darbų, juos detaliai aptardavo su Prano Gudyno centro restauratoriais, paruošdavo jų įgyvendinimo programą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra daug atsitiktinumų, bet jų pasikartojimai tik brėžia dėsningumo linijas, primenančias, jog žmogaus buvimą žemėje ryškiausiai atskleidžia jo unikalūs darbai ir vaikai. V. Norkaus sūnūs paveldėjo tėvo meilę menams.

Skubantis laikas yra negailestingas, nes užmaršties dulkės užkloja žmonių vardus, pavardes, gyvenimo faktus... Tik bendravimas leidžia gaivinti atmintį, geriau pažinti žemę, kur gimta, augta ar iškeliauta Amžinybėn. Suprantama, jog išmanusis protas mums pateiks tik tai, kas jam duota. V. Norkaus duotybę menui atspindi ir Kaltinėnų bažnyčios kryžiaus kelio sto­tys – kaip puikiai menininkas veda siužetinę Jėzaus kančios liniją bei jaučia erdvę. Žvelgdamas į jas matai, kad jis buvo peršokęs tautodailininko lygį.

Povilas ŠVEREBAS

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, istorikas

Vienas po kito rikiuojasi vasariški renginiai ir festivaliai – koncertai, pa­rodos, šventės kviečia į par­kus, skverus ir koncertų sales. Vasaros pradžioje ypač gausu muzikos: ką tik nuaidėjo folkloro festivalis Vil­niuje, klasikos gerbėjus jau pasi­tinka Pažaislio muzikos festivalis, Tauragėje gyventojų ir svečių lauks net trys kultūriniai įvykiai, o norintys ramiai poilsiauti namuose kviečiami dalyvauti skaitymo akcijoje „Vasara su knyga“.

Tauragėje birželio 6-ąją prasidės fotografijos paroda „Čiurlionija“, eksponuojama Tauragės kultūros centre. Parodos autorė Rasa Lapienė kvies lankytojus į tylų, gamtos įkvėptą pasivaikščiojimą, kuriame susilieja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos nuotaikos ir autorės asmeninis santykis su Jūros upe. Pa­roda veiks iki rugpjūčio 26 d., įėjimas nemokamas.

Tauragės kultūros centras kviečia į šiuolaikišką meno patirtį – birželio 5–8, 12–15, 19–22 ir 26–27 d. čia vyks virtualios realybės seansai „Pasaulių sutvėri­mas“. Ši unikali patirtis, paremta M. K.  Čiur­lionio kūryba, leidžia žiūrovui tapti pasaulių kūrėju – išgyventi kelionę per vizualius bei muzikinius peizažus, kuriuos inspiravo garsiausi menininko ciklai. Bilieto kaina – 10 arba 15 eurų. 

Šilališkiai laukiami ir Tauragės miesto šventėje – penktadienio (birželio 6 d.) vakarą miesto vasaros estradoje bus galima išvysti ir išgirsti nemokamą teatralizuotą koncertą „Pasaulių žydruma“. Ja­me per vaizdą, muziką ir žodį atgis M. K. Čiurlionio idėjos, apipintos folkloro motyvais ir šiuolaikiniu skambesiu.

Birželio 1-ąją Pažaislio vienuolyne iškilmingai atidarytas jubiliejinis 30-asis muzikos festivalis. Atidarymo koncertas publikai dovanojo Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“. Šis vasa­ros festivalis garsėja ne tik aukšta menine kokybe, bet ir geografiniu išsiplėtimu – koncertai vyksta visoje Lietuvoje. Šiemet numatyta net 30, o aštuoni iš jų – nemokami. Visa Pažaislio muzikos festivalio programa – pazaislis.lt.

Vilniuje praėjusį savaitgalį skambėjo liaudies dainos – vyko 52-asis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvių liaudies dainų metams, minint pirmojo jų rinkinio 200 metų jubiliejų. Festivalyje dalyvavo folkloro kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Ispanijos, Ukrainos bei Sakart­velo.

Gegužės 29-ąją Vilniuje, Užupio ir Krivių gatvių sankirtoje, atidengta skulptūra poetui Sigitui Gedai. Šį meno kūrinį sukūrė dailininkas Petras Repšys, o skulptūros atidengimą lydėjo ir paroda TUMO galerijoje, skirta poeto atminimui.

Prienuose, minint poeto Justino Marcinkevičiaus 95-ąsias gimimo metines, kuriamas jo vardo parkas – į plenerą susirinkę 14 medžio drožėjų kuria skulptūras pagal poeto kūrybą.  

Birželio 1 d. startavo kasmetinė skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Ši iniciatyva, švenčianti savo dešimtmetį, kviečia vaikus, jaunimą ir suaugusius perskaityti bent tris knygas pagal siūlomas užduotis ir registruoti savo skaitymus specialioje sistemoje. Dalyvauti gali visi, norintys, kad vasara taptų prasmingesnė ir kūrybingesnė (tereikia užsiregistruoti galerija.kvb.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ

Penkerius metus Lietuvoje galima pasinaudoti Šeimos kortelės teikiamomis nuolaidomis, naudomis ir privilegijomis. Teisę į jas šalyje turi daugiau kaip 43 tūkst. šeimų, tačiau kol kas mūsų rajono šeimos nėra itin aktyvios. Daug labiau ši kortelė populiaresnė didžiuosiuose šalies mies­tuose.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Savo kompiuteryje turiu keletą nuorodų į rusiškus portalus, žino­ma, prokremliškus. Kartais juos pa­sižiūriu, kad suprasčiau, kuo kvė­puoja Putino propaganda, kur, ko­kiomis kryptimis savo užsienio po­litikoje sukiojasi Kremlius ir ar jo­je yra nors grūdelis teisingos, bent objektyvios, pagal visuotinai pri­imtus žurnalistikos kanonus pa­teikiamos informacijos. Nesulauksi!

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pasitaiko svetainių, kurios ne tik retransliuoja Putino, Peskovo ar Zacharovos žodžius, bet ir atskleidžia didžiausias Rusijos bėdas, ypač ekonomikoje. Štai vienoje jų skaitau, jog nuo liepos 1 d. Rusijoje 12,6 proc. keliamos kainos elektros energijai, vadinasi, brangs ir visa kita. 

Nuo kito pusmečio Rusijoje 4 proc. brangsta ir kuras. Kremlius gelbstisi, grobdamas pinigus iš eilinio vartotojo ir dėl to kaltina Donaldo Trumpo muitų tarifus ir OPEC+, kuri padidino naftos gavybą, t.y. atpigino Rusijos parduodamus išteklius. Antai, jeigu Urals rūšies naftos kaina už barelį bus 50 dolerių, tai šalies biudžetas negaus apie 30 milijardų per metus. Priminsime, kad karui prieš Ukrainą Rusija kasmet išleidžia maždaug 150 mlrd. dolerių. Rusijos ekspertai pripažįsta, jog benzino kainas neigiamai veikia „geopolitinė padėtis“ ir vasaros sezonas. Betrūktų, kad jie pripažintų karo poveikį, tačiau represijų nusiaubtoje Rusijoje tai iš fantastikos srities...

Eiliniai rusai, ne tik gyvenantys užsienyje, keikia Putino kursą sukelti karą ir suirutę. Dažnas jų patyliukais reiškia nusivylimą dabartine Kremliaus komanda, konfrontaciją su Vakarais ir žlungančiomis viltimis kada nors gyventi geriau bei išvykti „pažiūrėti pasaulio“. Tačiau žmonėms yra uždėtas tamprus apynasris: arba tylite, arba supančiojami iš anksto parengtais tramdomaisiais marškiniais.

Politinių įvykių traktavime Kremliaus dirigentai dar labiau pastebimi. 

Štai kai D. Trumpas pagiria Putiną ir kritikuoja Volodymyrą Zelenskį, tuomet rusų propagandistai nuščiūva. Putinas stengiasi neerzinti Vašingtono ir net nepyksta, kai D. Trumpas Kremliaus šeimininką pavadina „bepročiu“. Nors ši diagnozė suprantama kone visam pasauliui, Putino patikėtinis D. Pes­kovas nutaiso abejingą miną ir prataria, jog neva greičiausia tai „emocinio nuovargio“ pasekmė, juk Amerika taip stengiasi pasiekti taiką...

Nereikia net Solovjovo ar Kiseliovo, dauguma rusiškų portalų ir propagandistų – iš baimės ar iš lojalumo – neužsimena apie jų raketų keliamą skausmą ukrainiečiams, o kartu (apie tai visai pamiršta) – ir fronte žuvusių rusų motinoms. Pastaruoju metu pastebima ir kita Rusijos žiniasklaidos tendencija: svetainėse padaugėjo žinių, kaip Ukrainos pajėgos daužo jos miestus, karinius objektus bei infrastruktūrą. Tokios permainos ne iš gero: Putinas nori pavaizduoti Rusiją nukentėjusia ir taip pateisinti savo okupacinius tikslus. Ypač tai akivaizdu, ruošiantis dar vienam Stambulo susitikimui, kuris iš anksto buvo nulemtas nesėkmei. 

V. Zelenskiui Maskva skiria ypatingą dėmesį. Putinui nepavyksta jo nei nuversti, nei perrinkti, nei pašalinti. Savo atsparumu, bekompromisine laikysena, nuoseklumu Ukrainos prezidentas seniai nušluostė nosį priešininkui. Užtat Maskva platina įvairius „feikus“: esą per gegužės 9-osios iškilmes Maskvoje Ukrainos lyderis ketino išžudyti jų garbius svečius, o Putinui skrendant į Sočį, lėktuvo neva vos nenumušė ukrainiečių raketos... Štai koks Putinas herojus: jis išgelbėjęs net tik pasaulio šalių vadovus, bet ir pats buvęs per plauką nuo žūties...

Kremlius mano, kad propagandinėje dėtuvėje jis laiko mirtiną argumen­tą – branduolinį ginklą. Kai jam pritrūksta įrodymų ar nori atsakyti į nepaneigiamus kaltinimus iš Vakarų (dažnai įvairių ekspertų retorika būna iš piršto laužta, kitaip sakant „feikinė“), tuomet į informacinę ambrazūrą metamas Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas D. Medvedevas. Analitikai pastebėjo, kad jo išpuoliai kartojasi po alkoholio padauginimo... Štai visai neseniai jis Vakarus vėl pagąsdino trečiuoju pasauliniu karu, esą rusiškos raketos iki Berlyno „gali nuskrieti per 10 minučių“. JAV prezidento specialusis pasiuntinys Ukrainoje Keithas Kelloggas švelniai reagavo į šiuos grasinimus, pareiškęs, kad „trečiojo pasaulinio karo baimių kurstymas yra apgailėtinas, neapgalvotas Medvedevo komentaras nedera pasaulio galiai“.

Šiame informaciniame kare Lietuvai irgi skiriama dėmesio. Maskvoje ji arba laikoma nereikšminga „lilipute“, arba NATO įrankiu provokuoti Rusiją bei Baltarusiją atitinkamiems veiksmams. Kokiems – visi supranta. Apgailėtina, jog pačioje Lietuvoje atsiranda veikėjų ir jų vedamų informacinių kanalų, kurie, prisidengdami valdžios kritika, veikia ranka rankon su šia posovietine propaganda. 

Vienintelė atsvara – mūsų atsparumas. Tai verta prisiminti, skaitant kiek­vieną priešišką žinią. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės sveikatos centru pervadinta rajono ligoninė prieš keletą metų kvietė naudotis reabilitacijos paslaugomis ne tik šilališkius, o ir aplinkinių rajonų gyventojus. Kokie yra svečių atsiliepimai, galime tik spėlioti, tačiau vietiniai išsako įvairių nuomonių. Štai visai neseniai „Šilalės artojas“ sulaukė moters skundo, kad jos vaikas negalėjo pasinaudoti druskų kambario procedūromis, nes šis pa­prasčiausiai neveikia. Negana to, pasak mamos, sūnų dėl in­haliacijų jai buvo rekomenduota vežti į Vilnių...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Gana vėsų ketvirtadienio vakarą tauragiškiai susitiko su Ella Fitzgerald, tiksliau ją įkūnijusia atlikėja Laura Budreckyte ir Kauno bigbendu. Bendra pasirodymo atmosfera ir instrumentų kuriamas ritmas nukėlė į įsivaizduojamus tarpukario salonus, „barelhausus“, kuriuose kompaniją, linksmybes ir muziką mėgstantys amerikiečiai vijo mintis apie tuo metu šalį apėmusią Didžiąją depresiją (1929-1933 m.). 

Mums, lietuviams, Amerikos istorija – tolima, tačiau jausmas, kai reikia gyventi nežinomybėje, nepritekliuje yra gana pažįstamas. Štai prieš vieną iš pasirodymų L. Budreckytė pabrėžė, jog kūrinys „Pennys from heaven“ („Pinigėliai iš dangaus“) populiarumo sulaukė 1931-aisiais, Didžiosios ekonominės krizės metu.

„Krinta pinigėliai iš dangaus, žiūrėk, išversk skėtį į antrą pusę, kad prisipildytų“, – tokie į lietuvių kalbą išvertus yra dainos žodžiai.

Menas turbūt tuo ir yra nuostabus, kad jis kalba apie žmogui artimus, paprastus dalykus, pavyzdžiui, kaip minėtoje dainoje apdainuojamą paprasto žmogaus troškimą lengvai praturtėti. Kitame L. Budreckytės atliekamame kūrinyje suvargusį žmogų guodžiama, kad „jei jau pinigų nėra, bent pėdas iškišk į saulėtąją gatvės pusę, kad sušiltum“ („Sunny side of street“). Mintyse iškyla Ellos Fitzgerald pasirodymo klausančio amerikiečių darbininko paveikslas. Gamykla užsidarė, žmogus prarado darbą, tačiau už paskutinius pinigus lankosi „barelhause“ ir girdi, kaip griausmingo balso atlikėja, pritariant instrumentuotei, nuo scenos dainuoja taip, tarsi suprastų, kaip jis jaučiasi. Žmogelį apima džiugesys, galvon mušteli ką tik išgerta pinta alaus, ramina aplink į muzikos ritmą linguojančių žmonių  kompanija ir užplūsta jausmas, jog gyvenime viskas yra gerai.

Susirinkusiems į Pilies kiemelį buvo gera. Vieni žinojo, koks meniškai sudėtingas yra džiazo kūrinių atlikimas, tad žavėjosi Kauno bigbendo įndėliu į pasirodymą, kitus džiugino L. Budreckytės vokaliniai sugebėjimai. Tačiau kaip ir tuos E. Fitzgerald kadaise besiklausiusius džiazo mėgėjus, visus vienijo noras būti kažko didesnio už juos pačius dalimi: dalimi festivalį organizavusių entuziastų, dalimi kultūros mėgėjų, dalimi bendruomenės, kuri, nepaisant savo mažų ar didelių vargelių atranda laiko kartu pabūti.

Tauragės džiazo festivalio renginiai tęsiasi – Tauragės vasaros estradoje birželio 7 d., 20 val., vyks jaunimo rezidencijos „Džiazo Jūra 2025“ baigiamasis koncertas. Muzikos mylėtojų bendruomenę burs Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras (vad. Tomas Altaravičius), Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendas „Jada“ (vad. Povilas Jurkša, Vytis Binkauskas) ir Šilalės meno mokyklos jungtinė komanda (mokyt. Mikas Karosas ir Tadas Zakarauskas), solistės Atėnė Ravinkaitė, Atėnė Kiliokaitytė, Lukrecija Marija Petraitytė (Tauragės meno mokykla), Austėja Jakštytė, Gabrielė Gvozdė (Jurbarkas), Austėja Karosienė, Brigita Jonelytė (Šilalės meno mokykla) ir Viltė Patricija Kirstukaitė.

Įėjimas laisvas.

Su visą vasarą vykstančio festivalio koncertų programa susipažinti galima https://www.tauragejazz.lt/programa arba Facebook https://www.facebook.com/tauragejazz

Margarita RIMKUTĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Apie konkursų organizavimą į valstybės tarnybą, įvairiausių įstaigų vadovų ar net eilinių darbuotojų pareigas diskutuojama nuolat – juos rengiantieji dievagojasi viską darantys skaidriai ir efektyviai, tuo tarpu eiliniai gyventojai mato, jog tai dažniausiai tėra eilinės deklaracijos, dūmų uždanga, kuria neretai mėginama pridengti „reikalingų“ žmonių protegavimą, politikų interesus ir pan., nepageidaujamus kandidatus pašalinant per „technines klaidas“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41