Šiemet Velykos atkeliauja su vasariškais orais, kurie tarsi patvirtina, kad šviesa gali įveikti tamsą, šiluma gali pašalinti įšąlą. Vien jau dėl skaistesnės ir šiltesnės saulės taisosi nuotaika ir viskas atrodo kiek viltingiau. Tiesa, esame būtybės, kurios visada sugeba atrasti, kas negerai. Kai šviečia saulė, skundžiamės, kad trūksta lietaus, kai pradeda lyti, piktinamės, jog norėtume saulės. Kai darbas veja darbą, alkstame poilsio valandėlės, o atradus laiko pailsėti, tampa nuobodu, nerimstame, kad jis teka tuščiai...

Šventos Velykos ir tradicinis pasveikinimas „Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė“ – būtent apie tai. Jei savo viduje nešiojamės žaizdą, tai viskas, prie ko prisiliečiame, kels skausmą. Susibarti, susipykti, pasijusti vienišam, nesuprastam ar išduotam galima ir prie šventinio Velykų stalo, ir margučių grožis čia nepadės.

Įpratome apie didžiąsias krikščioniškas šventes kalbėti skambiais žodžiais, pabrėžti tikėjimo, iš kartos į kartą perduodamų tradicijų svarbą. Tačiau esmė yra kiek giliau. Ji nėra sudėtingas slėpinys, nereikalauja teolo­ginio išmanymo, tik primena, jog ši šventė pirmiausia yra apie kiekvieną iš mūsų. Prisikėlimas yra tai, kas vyksta kiekvieno širdyje. O pasirin­kimas paprastas: priimti jį arba žiūrėti į kitą pusę ir toliau likti muse, kuri pirmiausia pastebi nešvarumus. Prisikėlimas nėra lengvabūdiškas numojimas ranka į visus rūpesčius, išbandymus, netektis. Tai veikiau persikeitimas iš musės į bitę, kuri pakyla skrydžiui, nes tiki gėlių egzistavimu, nes yra pasiryžusi ieškoti nektaro, o ne trūnėsių.

Šv. Velykos krikščioniui yra žinia, jog gyvenimas, su visais žiedais ir spyg­liais, yra dovana, o ne spąstai. Žinia, labai daug kas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūrime, kokia širdimi vertiname. Tikrovė yra labai įvairi ir nuo kiek­vieno mūsų pasirinkimo gyvenimas keičiasi. 

Gal egzotiškai skamba pasakėčia apie du vilkus – gerą ir blogą – kurie gyvena žmogaus prigimtyje. Galiausiai laimi tas, kurį maitiname savo mintimis ir veiksmais. Velykų kontekste galima pridurti: net tada, kai gyvenime tamsa vis plečiasi, o akyse vis daugiau nevilties, tai nėra pabaiga. Vienintelė akimirka, kai galime iš tiesų kažką pakeisti, yra čia ir dabar. 

Tikri pokyčiai nebūna labai greiti. Būtent apie tai mums sufleruoja gavėnia. Tai kelionė, ruošianti širdį Prisikėlimui. Išvalyti akis ir širdį nėra paprasta. Gali prireikti laiko, tačiau net ilgiausia kelionė visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Savąją gavėnią kiekvienas galime pradėti nuo dabar, o Velykų stalas, brangūs žmonės prie jo, bendrystės dovana – labai svarbi pagalba.

Kristus prisikėlė. Jis stipresnis už mirtį, todėl ir Velyknakčio vigilija prasideda degančios žvakės įnešimu į tamsią šventovę. Viena žvakė įveikia tamsą. Nuo jos uždegamos kitos ir šviesa stip­rėja. Tas pats gali vykti ir kiekvieno iš mūsų širdyje, svarbiausia – priimti tai, jog Velykos yra mums, o ne tik prieš 2 tūkstančius metų vykusio stebuklo prisiminimas, sudabartinamas ritualizuotu spektakliu.

Nuoširdžiai sveikinu visus su šv. Velykomis, Prisikėlimo švente. Tegu džiugina ne tik gausus stalas, bendrystė, tačiau ir augantis pasitikėjimas tikrovės grožiu ir prasme, tuo, kad visos negandos yra žaizdras, kuris augina mūsų tik­rumą. Linkiu, jog kiekvieno gyvenime subręstų akimirka, kai visa esybe su džiaugsmu galėtume pasakyti: dabar tikrai žinau ir išgyvenu tai, kad Kristus prisikėlė.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Būsimųjų vairuotojų rengimas priklauso nuo daugelio ins­ti­tucijų, o vairavimo mokyklos „Jonvaira“ vadovas Remigijus Jonutis sako, kad kiekviena iš jų atskirai paėmus veikia puikiai, bet bandant veiklas su­derinti, atsiranda nesutapimų. Tad „Regitra“ ėmėsi inicia­tyvos ir surengė konferenciją, kuri, tikimasi, davė startą geriems po­kyčiams.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

1990-ųjų Velykų rytą į Prisikėlimo mišias Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skubančius pa­rapijiečius pasitiko įspūdingas keliasdešimties metrų aukščio kryžiaus maketas. Po vos daugiau nei pusmečio Tautos prisikėlimo kryžius iškilo ant kalvos ir iki šiol plačiai laimina visus važiuojančius pro Kaltinėnus. Tokią neįkainojamą dovaną prieš 35 metus Kaltinėnams ir visai Lietuvai paliko legenda mūsų krašte tapęs kun. Petras Linkevičius. 

Tautinio prisikėlimo simbolis

„Kaltinėnai buvo mano gyvenimo misija“, – taip 18 metų trukusią tarnystę Šilalės rajono žmonėms vadina kun. Petras, 1988 m. pats pasiprašęs tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus paskirti jį Kaltinėnų klebonu, kad galėtų atstatyti sudegusią bažnyčią. Kunigo žvilgsnis į kalvą už miestelio nukrypo tada, kai bažnyčiai statyti prireikė labai daug žvyro, o vežtis jį iš karjero Kryžkalnyje pasirodė pernelyg brangu. Kasant žvyrą, reikėjo užlyginti atsiradusias duobes, tuomet ir kilo mintis sukurti Lurdą Švč. Mergelės Marijos garbei. Telšių vyskupas A. Vaičius palankiai įvertino kunigo idėjas ir pasiūlė pagalvoti apie kažką panašaus į Kalvarijų Kryžiaus kelią. Taip gimė sumanymas įrengti Dvasingumo parką.

„Mano mokytojas, Jiezno klebonas, mokslininkas, filologas, filantropas ir nuostabus žmogus kun. Bronius Bulika dažnai būdavo Prancūzijoje, gerai mokėjo prancūzų kalbą. Jis man papasakojo, kad daugelyje Prancūzijos bažnyčių yra ne 14 stočių, o 15. Penkioliktoji yra Prisikėlimo kryžius. Pagalvojau – labai gera mintis. Lietuvoje neprigijo idėja Kristaus stočių kelią vainikuoti Prisikėlimo kryžiumi. Per Velykas bažnyčiose būna kryžius, perjuostas balta drobe, tačiau tik iki Atvelykio. O mes jau kiek metų turime Kaltinėnuose? Nuo 1990-ųjų“, – iki šiol džiaugiasi kun. P. Linkevičius, iš tolo šviečiantį kryžių vadinantis ne tik Kristaus, bet ir lietuvių tautinio prisikėlimo simboliu.  

Kyla į dangų kaip banga

Kaltinėnuose vykstančių darbų įkarštyje likimas kun. P. Linkevičių suvedė su dailę studijavusiu kauniečiu Juozu Rupšiu. Jauno menininko mama dainavo viename iš Kauno chorų ir buvo atvykusi į Kaltinėnus giedoti Mišiose. Klebonui didelį įspūdį padarė žinia, kad ji yra tremtinė.

„Sutikti tokį žmogų 1989-ųjų vasarą Kaltinėnuose buvo didelė laimė. Ta vasara buvo įspūdinga, vyko Baltijos kelias, daug kitų įsimintinų įvykių – jautėsi didžiulis dvasinis ir tautinis žmonių pakilimas, tarsi po kažkokios ilgos sausros būtume gavę gurkšnį tyro gyvybės vandens. Prie to visi vienu ar kitu būdu prisidėjome kaip kas galėjome“, – prisimen J. Rupšys, 1989-aisiais suprojektavęs Tautos prisikėlimo kryžių ir prižiūrėjęs jo statybas.

Bažnyčia jau buvo pradėta atstatyti, tuo pat metu traktoriai valė kelią į kalną, stumdė akmenis, ten, kur turėjo būti išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, darbininkai kirto krūmus. Kūrybiniame procese, kaip mena J. Rupšys, aktyviai dalyvavo ir kun. P. Linkevičius.  

„Mačiau, koks yra užsidegęs kun. Petras, kaip jam reikia profesionalaus meniško požiūrio į tą erdvę, kurią buvo užsimojęs paversti unikaliu parku. Mane ta idėja irgi labai užkabino ir panirau į ją visu kūnu ir siela. Buvo ir konkursas kryžiui sukurti paskelbtas – turėjau jame dalyvauti. Kažkiek, matyt, suveikė ir pasitikėjimas manimi, anuomet jaunu menininku“, – prisipažįsta J. Rupšys. 

Kūrinio idėja kilo iš bangos. Tauta – lyg Baltijos jūros banga – stipri, galinga, galinti griauti, bet galinti ir kurti naują pasaulį be okupantų priespaudos. 

„Kryžius yra Kristaus prisikėlimo simbolis: klebonas tada sakė, jog tautos prisikėlimas yra prilyginamas Kristaus prisikėlimui Kalvarijų kelyje, dėl to Kryžius ir yra paskutinė šio kelio stotis. Jo forma yra bangos: kyla iš apačios į viršų ir sklendžia virs visko, kas yra akiratyje. Projekte turėjo atsispindėti ir mūsų protėvių siekis išsaugoti tapatybę, dėl to ant jo pavaizduoti Gediminaičių stulpai“, – aiškina menininkas. 

1990 m. pavasarį, Šv. Velykų išvakarėse, kun. P. Linkevičius pristatė šį projektą parapijos tikintiesiems. Pasak J. Rupšio, jam labai svarbus buvo pritarimas, todėl teko padaryti net keletą būsimo kryžiaus maketų: vieną natūralaus dydžio ir kelis mažus, 30 cm aukščio, kad žmonės galėtų apžiūrėti, palaikyti rankose. Didysis maketas, natūralaus dydžio kryžius plokštumoje, buvo kranu pakeltas šventoriuje, prie statomos bažnyčios. 

Norėjo dvigubai aukštesnio

J. Rupšys prisimena, kad kun. P. Linkevičius ragino jį statyti dar didesnį, bene 40 metrų aukščio kryžių. Ir nors dabartinis buvo sumažintas perpus, vis tiek yra vienas aukščiausių Lietuvoje.  

„Klebonas tada man sakė: „Juozai, daryk taip, kaip tu matai, kad jis gražiai atrodytų erdvėje, o Akmenės cementas prižadėjo, kad cemento bus tiek, kiek reikės“. 

Noras statyti aukštesnį buvo, bet toje erdvėje, kurią išrinkome, man atrodė, jog 19 metrų yra pats optimaliausias dydis. Žinoma, suveikė ir lietuviškas kuklumas, būtinybė taupyti. Tuo laiku taip jautėme, ir darėme taip, kaip jautėme. Galbūt dabar atsirastų kitokia stilistika, bet tai nėra esminis dalykas. Kai nugyveni didelį metų tarpsnį, visada atrodo, jog galėjai padaryti geriau. Bet pagrindinės koncepcijos ir dabar nekeisčiau“, – neslepia menininkas. 

Anot skulptoriaus, tuo metu kompiuteris buvo neįsivaizduojama prabanga, o apie skaitmeninius fotoaparatus niekas nė nežinojo. Viskas buvo daroma tik „akimis ir rankomis“. Juostiniu fotoaparatu „FED-5“ J. Rupšys pasidarydavo įvairaus kryžiui parinktos erdvės nuotolio nuotraukas. Tada ant jų pagal mastelį nupiešdavo kryžių, kad matytų jo santykį erdvėje. Važiuodamas Žemaičių plentu, nes iš ten geriausiai atsiveria vaizdas į kryžiaus vietą, žiūrėdavo, ar tas kryžius ne per mažas, ar ne per didelis. Galutinis sprendimas buvo priimtas po to, kai parinktoje vietoje iškilo natūralaus dydžio kryžiaus maketas.

J. Rupšys tuomet buvo 20-ies, bet atsakomybė jo neišgąsdino. Nebijojo ir kritikos, nes turėjo didžiulį norą kurti, entuziazmo, užsispyrimo ir tikėjimo tuo, ką darė, kad jokia kritika neveikė.

„Kunigas buvo užsidegęs tikėjimu, o aš kūryba, tokia stipri buvo mūsų abiejų sinergija, kad negąsdino jokios kliūtys. Visa tai davė geriausią rezultatą“, – dabar „Šilalės artojui“ sako skulptorius. 

Kryžiaus projektą jo autorius susuko į tūbelę, įdėjo į kapsulę ir, statant įmūrijo į kryžių, kad jis niekada nebūtų nukopijuotas. 

Niekas neatsisakydavo padėti

Vienam kunigui viską aprėpti buvo sunku, nebuvo įmanoma gauti net baltų dažų, tada nueiti ir nusipirkti ko reikia, buvo paprasčiausiai neįmanoma, reikėjo ieškoti, susitarti, išprašyti.

„Reikėjo važiuoti į Kauną, susitikinėti ir vesti derybas su statybinių organizacijų tiekimo skyrių vadovais, buvau tarsi Kaltinėnų atstovas, organizuojantis medžiagų tiekimą. Dabar stebiuosi, kaip tada viskas buvo paprasta: neturėjau automobilio, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau 3 valandas Žemaičių plentu, gėrėdamasis viskuo, ką užmatydavo akys“, – prisimena Tautos prisikėlimo kryžiaus autorius. 

Atrodo kaip stebuklas, bet anuomet daugelis dalykų buvo daroma dykai. Klebonas Petras, kurį, regis, pažinojo visa Lietuva, mokėjo taip paprašyti, kad jam niekas neatsakydavo. Pinigų už savo darbą neėmė ir J. Rupšys. Kai prireikė techninio projekto kryžiui statyti, paskambinęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo Techninio skyriaus viršininkui Česlovui Vytautui Stankevičiui iškart pasakė, kad atlyginimo nebus. Bet žodžiai „tauta, prisikėlimas“ veikė magiškai, niekas neatsisakydavo padėti. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje tuomet politiko karjerą jau pradėjęs kaunietis inžinierius ir parengė Tautos prisikėlimo kryžiaus Kaltinėnuose statybos projektą. 

Sujaudino begalinis žmonių dosnumas

Tautos prisikėlimo kryžiaus idėja uždegė ir kaltinėniškius – kun. P. Linkevičius mena begalinį žmonių dosnumą: „Buvo Didysis penktadienis, šeštadienis, o Velykų sekmadienį reikėjo žmonėms pristatyti projektą. Juozas jau buvo atvežęs maketuką, užlipau į sakyklą ir rodau jį visiems. Pasiūliau balsuoti, ar reikia. Pakilo jūra rankų. Tada pasakiau, jog reikės po 5 rublius susimesti, ir vėl jūra rankų pakilo“...

Ne tik Kaltinėnų apylinkių, bet iš visos Lietuvos žmonės siuntė aukas Tautos prisikėlimo kryžiui.

„Kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčiai žmonės už plytą mokėjo aukodami, taip ir šitam kryžiui aukojo. Ateina paštininkė su šypsena ir vis perduoda tai 100, tai 50 rublių, o mes su Juozuku dedame į taupyklę“, – maloniais prisiminimais dalijasi kun. kanauninkas P. Linkevičius, dabar tarnaujantis Darsūniškio parapijoje Kaišiadorių rajone.

Per 1990-ųjų Velykas tikinčiųjų laukė stebuklas.

„Padarėme beveik identišką muliažą būsimam kryžiui iš faneros. Karkasas buvo iš 35 mm vamzdžių. Aš šventoriuje pjausčiau tuos kartono lapus. Turėjome pakelti ir pažiūrėti, kaip atrodys natūroje. Kėlėme su kranu, sutvirtinome lynais, kad nenuvirstų“, – šiandien nostalgiškai prisimena skulptorius J. Rupšys.  

Tautos prisikėlimo kryžius buvo pastatytas 1990-ųjų birželio 22-ąją, o tų pačių metų lapkričio 13 d. jį pašventino Telšių vyskupas A. Vaičius.

„Vatikano didžiojoje salėje yra kūrinys, kuriame Kristus pavaizduotas nepaprastos energijos. Tas kūrinys – šedevras. Lietuvoje tokio simbolio nemačiau. Na, gal Trijų kryžių kalnas, bet tokios ekspresijos kaip Kaltinėnų prisikėlimo kryžius nėra“, – neabejoja kun. kanauninkas P. Linkevičius, 2022 m. žmonių valia tapęs Šilalės rajono garbės piliečiu. 

Dabar, ruošiantis jubiliejui, Kaltinėnų ir visos Lietuvos simboliu tapęs kryžius yra atnaujinamas ir netrukus jo švytėjimas bus dar ryškesnis ir prasmingesnis.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

J. RUPŠIO archyvo nuotr.

Pavasaris. Jau pilna Lietuva paukščių: jie grįžo namo. 

Gervės – ir po dvi, ir būreliais, vaikštinėja ne tik po pievas, bet ir greitkelio pakraštyje.

Vasnoja sparnais, kalena gandrai, o rytais įvairiausiomis melodijomis švilpauja, ringuoja pamiškės ir paupiai. Atgyja žemė. 

Atgis ir širdys.

Velykų rytą stebuklingai tekės saulė, pavasariško vėjelio supami linguos besprogstantys jauni beržų lapeliai, 

tolumoje aidės bažnyčios varpas. Ant didžiulio stalo puikuosis velykinių margučių kraitė, 

o jos viduryje tupės sviestinis zuikutis. Garuos didžiulis, ką tik iškeptas pyragas... 

Viskas bus labai paprasta ir labai stebuklinga, nes liudys išsaugotą pasaulio gražumą.

Nutols, bent trumpai akimirkai, visa, kas bloga, kas neteisinga, skaudu ir nepakeliama.

Įsiviešpataus tikras, niekaip nepagražintas ir nesuvaidintas gerumas, meilė kiekvienam

sutiktam žmogui ir praskrendančiam paukščiui. Tebūnie...

Rima PETRAITIENĖ

„Snukio ir nagų liga (SNL), kuria serga porakanopiai, labai užkrečiamas ir labai sparčiai plintantis bei didžiulius nuostolius nešantis susirgimas. Ja serga galvijai, ožkos, avys, kiaulės“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Panevėžio apygardos priežiūros vedėjas Alvydas Stukas. 

Ligos simptomai

Gyvulių augintojams A. Stukas pataria atkreipti dėmesį į simptomus, kurie gali rodyti, kad gyvulys jau užsikrėtęs. Galvijai pradeda karščiuoti, jie praranda apetitą. Sumažėja melžiamų karvių produktyvumas. Snukio ir nosies ert­mės gleivinėse, tarpunagėse ir apynagės odoje atsiranda vandeningų pūslelių. Joms plyšus, pažeidimo vietoje atsiveria opos. Pūslelės gali atsirasti ant tešmens. Ligai komp­likuojantis, opos atsiveria ant liežuvio, deformuojasi nagos, išsivysto mastitas, miokarditas. Jauni gyvūnai nugaišta.

Karščiavimas būdingas ir avims, ožkoms bei kiaulėms. Avims ir ožkoms atsiranda seilėtekis, dantenų pažeidimų. Ant apynagės ir tarpunagėje susiformuoja pūslelės. Sumažėja avių ir ožkų produktyvumas, jos gali ir visiškai užtrūkti. Prieauglis gaišta.

Kiaulėms atsiranda nagų pažeidimų, ant kojų, ypač apie riešus, susiformuoja pūslelių.

Nustačius susirgimą, visi gyvuliai naikinami 3 km spinduliu nuo ligos židinio.

Viruso nešiotojai 

SNL viruso nešiotojai yra nuo užsikrėtusio gyvūno iki žmogaus. 

„Ant gyvulio susi­for­­mavu­sios vandeningos pūs­lelės plyš­ta ir iš jų išsiskiria labai pavojingas sekretas. Jame labai didelė SNL viruso koncentracija. Sekretas patenka ant pašarų, ant žolės, taip užkrečiami kiti gyvuliai. Virusas gali patekti ir ant žmonių avalynės, drabužių, jų nedezinfekavus, žmogus tampa viruso platintoju“, – pažymi A. Stukas.

„Šiais laikais, kai žmonės važinėja ilsėtis į šiltus kraštus, keliavusiems po SNL užkrėstus regionus kaip Turkija, Vidurio Azijos šalys, Indija ir lankiusius ūkinių gyvūnų laikymo vietas, po atvykimo į Lietuvą reikėtų vengti eiti ten, kur laikomi ar ganomi gyvuliai. 

Virusas gali parkeliauti ir per lauktuves. Tarkime, ūkininkas lauktuvėms parvežė rūkytų mėsos gaminių, pavaišino ūkio darbuotojus, o mėsoje – virusas, kuris lengvai gali patekti į gyvūno organizmą, jei tokia mėsa pasivaišinęs žmogus prieš eidamas pas gyvulius nenusiplaus ir nedezinfekuos rankų. Grėsmę kelia ir aktyvi prekyba gyvuliais. Norint apsaugoti bandą, naujai įsigytus gyvulius reikėtų 21 dieną karantinuoti. Jei gyvūnas jau užsikrėtęs SNL, per tą laiką išryškės ligos simptomai. Jei pasirodys, kad gyvulys serga SNL, galbūt ūkininkui pavyks įrodyti, kad naujai įsigytasis neturėjo kontakto su jo laikoma banda, ir nereikės jos visos naikinti“, – teigia VMVT Klaipėdos apygardos priežiūros skyriaus vedėjas Mindaugas Kašinskas.

Dėmesys biosaugai

Nors, pasak specialistų, kol kas Lietuvai nėra labai didelės šios ligos grėsmės, nes šiuo metu artimiausia šalis, kurioje SNL sparčiai plinta, yra Slovakija. 

„Ten jau nustatytas penktas užsikrėtimo atvejis 3,5 tūkst. galvijų fermoje. Visus gyvulius reikia sunaikinti. Atsirandantys antriniai židiniai rodo, kad liga toje šalyje vis sunkiau sukont­roliuojama. Kol kas mus skiria Lenkija, kur įdiegta nemažai apsaugos nuo viruso priemonių, bet jei liga pasireikštų šioje kaimyninėje šalyje, situacija ir Lietuvoje taptų labai sudėtinga. Gerai, jog daugelis ūkininkų imasi saugos priemonių. Rekomenduotina, jei kas dar to nedaro, ūkiui paslaugas teikiantiems specialistams prieš įeinant į fermą duoti vienkartinius drabužius ir apavą, apriboti pašalinių žmonių lankymąsi ten, kur laikomi gyvuliai, įrengti dezinfekcines zonas, apsirūpinti dezinfekcinėmis priemonėmis. Taip pat nesidalyti priekabomis, srutovežiais ir kita įranga bei įrankiais su kitais ūkiais arba po naudojimo juos dezinfekuo­ti. Reikėtų saugos priemonių im­tis ir parduodant gyvulį supirkėjams. Pačiam ūkininkui išves­ti parduodamą gyvulį, o drabužius, kuriais apsirengęs lipo į priekabą ar kontaktavo su vairuotoju, iškart išskalbti ir dezinfekuoti“, – primena M. Kašinskas ir pataria pasinaudoti šiuo metu atsiradusia galimybe gauti paramą investicijoms į biosaugą.

Parama biosaugai

Kaip informuoja Žemės ūkio ministerija, reaguojant į sparčiai plintančias gyvuliams pavojingas ligas, paankstintas kvietimas investicijoms į bio­sau­gą. Parama teikiama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinę priemonę 

„Investicijos į prevencinę veik­lą, kuria siekiama sumažinti galimų gaivalinių nelaimių, ne­palankių klimato reiškinių ir katastrofinių įvykių padari­nius“. Nuo gegužės 2 d. iki bir­želio 30 d. teikiamoms paraiškoms finansuoti lėšos padidintos nuo 1 mln. iki 2,6 mln. eurų.

Paramos lėšomis finansuojama:

• vidaus ar lauko aptvarų (tvoros, vartai, praėjimo punktai, praėjimo kontrolės sistemos) įsigijimas bei įrengimas;

• ūkinių gyvūnų pakrovimo / iškrovimo rampų ir (arba) aikštelių įrengimas;

• žmonių ir ūkinių gyvūnų uždarų praėjimo takų tarp pastatų įrengimas;

• pašarų terminio apdorojimo įrangos įsigijimas;

• konteinerių ir patalpų, skirtų laikyti gaišenoms, įrengimas ir įrangos įsigijimas;

• darbo drabužių ir batų plovimo ir džiovinimo įrangos įsigijimas ir kt.

Tinkamomis finansuoti laikomos išlaidos, kurios yra  patirtos (apmokėtos) jau patei­kus Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką paramai gauti. Išlaidos gali būti patirtos ir nesulaukus paraiškos paramai vertinimo.

Paramos intensyvumas – iki 80 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.

Ūkiams, laikantiems iki 20 są­lyginių gyvulių, didžiausia paramos suma gali siekti 4000 Eur, o ūkiams, turintiems dau­giau kaip 21 sąlyginį gyvulį, pa-

rama bus apskaičiuojama, priklausomai nuo gyvulių skaičiaus.

Didžiausia paramos suma vienam projektui gali siekti iki 100 tūkst. Eur, tačiau kai įsigyjamas turtas, kuris gali būti naudojamas daugiau negu vienoje ūkių laikymo vietoje, suma gali būti padidinta iki 300 tūkst. Eur.

Norint pasinaudoti parama, ūkininkai privalės pateikti bio­loginio saugumo priemonių taikymo ir tam reikalingų investicijų planą, kuriame turi būti nurodyta, kaip bus užtikrinamas saugumas ūkiuose. Šis planas iki paramos paraiškos pateikimo turi būti suderintas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba el.paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ir atitikti visus reikalavimus.

Paramos gavėjai gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir laikantys ūkinius gyvūnus.

Pastebėjus laikomų gyvulių sveikatos pakitimus, bū­tina kuo skubiau pranešti privačiam veterinarijos gydytojui ar VMVT internetu užpildžius anketą arba paskambinus tel.: 1879 ar (+370-5) 2-42-01-08.  

Daugiau informacijos https://vmvt.lrv.lt/lt/ 

Artėjanti vasara Klaipėdoje jau devintus metus pažymėta gero teatro ženklu. Gegužės viduryje sutelkiama savaitės trukmės rinktinių Lietuvos teatro kūrėjų spektaklių vitrina, o po jos, jau kiek ramesniu tempu, išsidėlioja tarptautinė festivalio programa, sudaranti tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams galimybę pamatyti išskirtinių iš įvairių šalių atvykstančių spektaklių kolekciją. Jau atskleistas ir pirmasis tarptautinės programos svečias – prancūzų režisierės Lorraine de Sagazan kurtas ir režisuotas „Leviatanas“. Jo premjera pernai vyko garsiajame Avinjono festivalyje. Kiti tarptautinės programos svečiai festivalio svetainėje bus atskleisti per ateinančias savaites.

Prancūzija. „Leviatanas“

„Avinjono festivalio programa yra viena iš pagrindinių pasaulinio teatro tendencijas talpinančių gyslų, pažiūrėti spektaklių į jį keliauja teatro mylėtojai, kūrėjai ir kritikai iš viso pasaulio. Labai džiaugiamės, kad šiame festivalyje debiutavusį ir puikiai įvertintą „Leviataną“ pavyks atvežti į Lietuvą bei sudaryti galimybę jį pamatyti mūsų žiūrovams“, – apie vieną svarbiausių „TheATRIUM“ tarptautinės programos atstovų kalbėjo šios programos koordinatorė, Klaipėdos dramos teatro tarptautinių kultūros projektų vadybininkė Karolina Sadlauskaitė.

„Leviataną“ festivalio lankytojai galės pamatyti birželio 7 d. Didelio formato spektaklis netilpo į „TheATRIUM“ namų, Klaipėdos dramos teatro, sales, tad jis bus rodomas Klaipėdos miesto kultūros centre „Žvejų rūmai“. Spektaklio rodymui ši erdvė itin tinka ne tik dėl gabaritų, bet ir dėl savo artumo spektaklio idėjinei krypčiai, „atsižvelgiant į spektaklio tematiką, „Žvejų rūmai“ pasirodė labai tinkami. Pastatas šiuo atveju atliepia ir spektaklio socialinę idėjinę kryptį – būti arčiau žmonių, netoli gyvenamųjų rajonų“, – atskleidė K. Sadlauskaitė.

Šių metų festivalio šūkį „Sutikti žvėrį“ L. de Sagazan kūrinys atliepia monstriškumą atidengdamas biurokratinėje teismų sistemoje. Šiame spektaklyje režisierė teatrą pasitelkia kaip alternatyvią erdvę, kurioje kvestionuoja teisingumo sistemos veikimą, jos spragas ir galimas alternatyvas. Leviatanas – dviprasmiška biblinė figūra, milžiniškas filosofinis ir literatūrinis palikimas, keliantis klausimą, kas iš tiesų yra pabaisa?

Įspūdinga vizualiai stulbinančio spektaklio detalė – jame pasirodantis specialiai scenai paruoštas žirgas Oasis, kaip jį poetiškai apibūdino „Le Monde“ leidiniui apie „Leviataną“ rašęs Fabienne Darge, „nuostabus, su laisve, galia ir galbūt paguoda sinonimiškas apsireiškimas“. Spektaklis sulaukė ir viena iš geriausių JAV teatro kritikių tituluojamos Helen Shaw pagyrų „The New Yorker“ žurnale, „tam tikru momentu Avinjone buvau sukrėsta tikro ir karnavališko, tikro ir netikro, mėgėjiško ir profesionalaus persipynimo. Lorraine de Sagazan režisuotoje siaubingoje Prancūzijos teismų sistemos burleskoje „Leviatanas“ („Léviathan“) aktoriai, dėvintys plastikines kaukes ir judantys kaip žaisliukai, suvaidina kelis greitus „neatidėliotinus“ teismo procesus: teisines procedūras, kurios siūlomos tiems, kurie buvo pagauti už rankos“.

Iš visų tarptautinės festivalio programos spektaklių, „Leviatano“ bilietai prekyboje pasirodė pirmieji.

Ukraina. „Procesas“

Ypatingi festivalio svečiai – ukrainiečiai teatro kūrėjai, atvežantys savitą F. Kafkos interpretaciją. Pasak tarptautinės festivalio programos koordinatorės, jų atvykimą lydi daugybė sudėtingų procesų, „be su muitine susijusių klausimų ir dekoro pervežimo trukmės, negalime būti iki galo užtikrinti, kad visa ukrainiečių komanda bus išleista iš šalies. Apie tai sužinosime likus vos keletui dienų iki spektaklio rodymo“, – neslėpė K. Sadlauskaitė, bet nepaisant „Proceso“ atvežimo į Klaipėdą iššūkių, šis David Petrosyan režisuotas spektaklis vertas viso žiūrovų dėmesio.

F. Kafkos istorija atpažįstama daugeliui su literatūros klasika susipažinusių žmonių – ankstyvą rytą į Josefo K. namus įsiveržia nepažįstami asmenys ir jį suima. Priežastis – nežinoma. Bet kokios pastangos išsiaiškinti „už ką“ ir kaip tai pateisinti – bergždžios. Josefas K. desperatiškai bando kalbėtis su teisėjais, tačiau veltui. Viskas vis labiau pasiklysta siurrealios biurokratijos labirintuose. Ar procesas progresuoja? Nežino nei jis, nei žiūrovai. Teismo sprendimas taip pat nežinomas, tačiau Josefas K. jaučia, kad jo laikas senka. Kadaise Šekspyras lygino žmogaus gyvenimą su teatru. Kafka žengė dar toliau: jis matė gyvenimą kaip nesibaigiantį teismą – beprasmį ir negailestingą.

„Procesą“ numatoma rodyti gegužės 24 d.

Ispanija. „Amžinai“

„Tai ypatingai daug po pasaulį keliavęs spektaklis, ypač aktualus dėl jautrios socialinės tematikos, – gegužės 28 d. numatytą rodyti svečią iš Ispanijos apibūdino K. Sadlauskaitė. – Vienas įdomesnių ir didelį įspūdį paliekančių jo vizualinių elementų yra besisukanti scena, kurioje be paliovos sukasi ir jautri, kartais komiška vienos šeimos gyvenimo tikrovė.“

„Amžinai“ – tai su didele šiluma, humoru ir ironija pasakojama istorija apie šeimą, kuri vis labiau tolsta nuo savo svajonių gyvenimo. Spektaklis atskleidžia meilės prieštaringumą, nagrinėja tėvystės, vaikų auklėjimo, negalios, perdėtos globos, seksualumo ir smurto temas. Šiame spektaklyje turbūt labiausiai trikdo (ir tuo pačiu labiausiai jaudina) tai, kad ši istorija lengvai gali tapti ir mūsų pačių gyvenimo atspindžiu. Didžiulio paveikumo ir svarumo spektakliui suteikia ir tai, kad šeimos gyvenimo subtilybes aktoriai perteikia nenaudodami žodžių, be to, jie visi dėvi grubias, hiperbolizuojančias ir šaržuojančias, tačiau šypseną keliančias kaukes.

„Šį spektaklį absoliučiai privalo pamatyti visi teatro mylėtojai. Ne tik dėl jo unikalumo, bet ir dėl nuostabios jo pasakojamos istorijos“, – susižavėjimo neslėpė apie „Amžinai“ į „Nueva Tribuna“ rašęs Vicente I. Sanches. Jam „Teatro Magazine“ antrino Javier Oerte: „Jei dar nematėte nė vieno „Kulunka“ trupės pastatymo, nedvejokite: kuo greičiau įsigykite bilietus ir mėgaukitės šių teatro kūrėjų siūloma patirtimi, jie pasakoja tiesiai į širdį keliaujančias istorijas ir tą daro neištardami nė vieno žodžio.“

„Amžinai“ numatoma rodyti gegužės 28 d.

Lenkija. „Vakaro nejauka“

Nyderlandus supurtęs Marieke Lucas Rijneveld romanas „Vakaro nejauka“ jo autoriams atnešė „International Booker Prize“ literatūros premiją, jie tapo ir jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Makabriškas, poetiškas, šiurpinantis – šis romanas neįprastu pjūviu, per dešimtmetės giliai kenčiančios mergaitės išgyvenimus, atskleidžia kaimiško gyvenimo kasdienybę. Lenkų režisierė Małgorzata Wdowik šiame įspūdingo scenovaizdžio spektaklyje per didžiulę netektį išgyvenančios dešimtmetės mergaitės ir jos artimųjų patirtis tyrinėja, kaip gedulas kaupiasi kūne ir vaizduotėje. Spektaklio pasaulyje karaliauja amžina žiema ir veriantis šaltis, klesti maginis mąstymas, burtai ir maldos. Visa tai žiūrovams atsiskleidžia mergaitės, žengiančios į paauglystę, akimis. Ji vienu metu yra ir įvykių stebėtoja, ir pasakotoja, ir fantazijų kūrėja – ji saugo atsiminimus apie šeimoje nutikusią tragediją, grumiasi su kaltės jausmu bei atsakomybe už tėvus, kovoja su vidinės tuštumos skausmu. Kartu tai pasakojimas ir apie vaikystės pabaigą.

Lenkiškoji teatrinė „Vakaro nejaukos“ interpretacija pelnė aukščiausią Krokuvoje vykstančio festivalio „Boska Komedia“ apdovanojimą už scenografiją, o teatro kritikai Lenkijoje negailėjo pagyrų ir magišką, siurrealistinę nuotaiką kuriančiam Aleksandr Prowaliński sukurtam spektaklio apšvietimui (jis kartu ir scenografas).

„Gydytojas Gaboras Mate yra sakęs, kad vaikai traumuojami ne dėl to, kad jie būna sužeidžiami; jie traumuojami dėl to, kad lieka vieni su tuo sužeidimu. Ši pjesė prasideda nuo šeimos nario mirties. Visa kita – riedantis ir augantis skausmo, išsiskyrimo ir vienatvės sniego kamuolys, – savo apžvalgoje rašė Natalia Jarczynska. – Apsnigta ir vieniša traumos visata“, –taip ji lakoniškai apibūdino šį įspūdingą scenos meno kūrinį.

„Vakaro nejauka“ bus paskutinis spektaklis „TheATRIUM“ festivalio tarptautinėje programoje. Jį numatoma rodyti birželio 12 d. Šio spektaklio pristatymas Lietuvos publikai vyksta bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus institutu.

„TheATRIUM“ Lietuvos teatro programa vyks gegužės 13–17 d.

Tarptautinė festivalio programa išsidėlios nuo gegužės 25 iki birželio 12 d.

Programa ir bilietai: www.theatruim.lt

Balandžio 26-ąją, Tarptautinės šokio dienos proga, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje įvyks dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Pirmojoje dalyje žiūrovai išvys choreografės Editos Stundytės ir kompozitoriaus Arvydo Malcio vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“, kuriam diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antrojoje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su muzikos kūrėjais: Yana Shliabanska (Ukraina), Dylanu Iuliano (Italija), Kristijonu Lučinsku, Donatu Bielkausku, Jonu Raudonium ir Andriumi Stakele (Lietuva).

Kompozitoriai pasakoja apie jautrų ir kūrybiškai intensyvų bendradarbiavimą su choreografais – jų bendros idėjos gimė iš gilaus įsiklausymo vienas į kitą, iš vizijų susijungimo ir abipusės pagarbos. Juos įkvėpė ne tik konkrečios M. K. Čiurlionio drobės, bet ir jo muzika, meninė pasaulėjauta. Muzikos kūrėjai įvardija motyvus, gimusius iš širdies plakimo, jūros alsavimo, iš spalvų ar net vos kelių sekundžių trukmės muzikinio garsaeilio.

Jonas Raudonius: lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną

Choreografės Darios Verovkos ir elektroninės muzikos kūrėjo Jono Raudoniaus įkvėpimu tapo gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. J. Raudonius sako džiaugsmingai sutikęs prisidėti prie projekto, nes „Ramybė“ – vienas jo mėgstamiausių M. K. Čiurlionio darbų.

Kurdamas muziką J. Raudonius siekė kuo taikliau perteikti paveikslo vaizdinę erdvę garsais. Jo dėmesį patraukė esminiai vizualiniai elementai: rami, beveik sustingusi jūra, tolumoje į mistinę būtybę panaši sala. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas alsuoja ramybe, tačiau įsižiūrėjus atidžiau išryškėja atšiaurios vienatvės pojūtis, o salos šešėlyje slypi kažkas keliančio nerimą — tarsi švytinčios akys stebinčios iš tamsos. Dangus ima niauktis. Visa tai virto trumpa, tačiau intensyvia kelione per paveikslo garsinę kraštovaizdžio viziją.

Kūrybinis procesas, pasak muzikos kūrėjo, nebuvo lengvas – abu paveikslo įkvėpti kolegos buvo pilni idėjų, tad reikėjo laiko viską susiderinti. Juo labiau, kad tai pirmasis bendras jo ir Darios projektas. Laikui bėgant atsirado stiprus kūrybinis ryšys, o galiausiai – labai artima meninė kalba. J. Raudonius viliasi, kad tai tik daugelio jų bendrų darbų pradžia.

Asmeninis J. Raudoniaus ryšys su M. K. Čiurlioniu užsimezgė dar vaikystėje, mokantis groti fortepijonu. „Noktiurnas f-moll“ buvo jo mėgstamiausias koncertinis kūrinys, kurį jis interpretavo plačiai, romantiškai. Čiurlionio muzika jam labai artima – melodijos kupinos nostalgiško ilgesio, akordų dermė primena gamtos vaizdus, o muzikinė erdvė turi savotišką hipnotizuojantį poveikį. J. Raudonius sako, kad labai lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną – būtent į tokį, kuris įkvėpė šį naują choreografinį pasakojimą.

Yana Shliabanska: svarbiausia, kad muzika įkvėptų

Romano Semenenkos kompozicijai „Mindscapes“ (Minčių peizažai) muziką kūrė choreografo tautietė Yana Shliabanska. Anot ukrainietės, ją žavi kaip harmoningai M. K. Čiurlionio kūrybinės idėjos  atsiskleidžia tiek muzikoje, tiek tapyboje. „Jaučiu stiprų ryšį su muzikos vizualumu. Kurdama muziką ir siekdama struktūrizuoti muzikinę medžiagą dažnai remiuosi vizualinėmis idėjomis. Todėl šis tapytojo ir kompozitoriaus junginys man atrodo ypač organiškas ir vertingas“,- sakė ji.

Anot Y. Shliabanskos, ją sudomino choreografo R. Semenenkos idėja apie minties gimimą ir formavimąsi. „Pradėjau įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti išreikšta judesiu ir garsu. Kaip iš chaoso – „kosmoso“ garsų – gimsta muzikinis motyvas, tada frazė palaipsniui įgauna „kūną“ – muzikinę faktūrą. Tačiau pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo vos kelių sekundžių trukmės M. K. Čiurlionio kantatos „De Profundis“ pradinio motyvo fragmentas. Šį kūrinį pasiūlė Romanas, o muzikos spalva, tonas ir nuotaika mane labai įkvėpė. Nutariau visą kūrinį tarsi išauginti iš šios mažos „sėklos“, aplink ją konstruojant visą faktūrą ir struktūrą. Net kai girdime ilgas ambientines tekstūras, jos vis tiek yra išvestos iš to motyvo — stipriai transformuotos ir ištemptos. Nesvarbu, ar aiškiai atpažįstamas, ar vos juntamas, tas motyvas nuolat skamba visoje muzikoje. Man šiame procese labai svarbi buvo medžiagos ergonomikos sąvoka“,– tikina kūrėja.

Yana taip pat atskleidžia, kad pirmą kartą leido choreografui įžengti į savo „darbinę virtuvę“ – bendrą kūrybos procesą, kuriame kartu su Romanu realiu laiku kūrė perkusijų partiją paskutiniam epizodui. Tuo momentu Romanas tapo ne tik choreografu, bet ir bendraautoriu.

„Mindscapes“ – tai ne tik muzikinė kompozicija, bet ir gilus meninis dialogas, kuriame muzika ir judesys tampa vieniu, leidžiančiu klausytojui ir žiūrovui pasinerti į unikalų minčių peizažą. „Labai svarbu, kad muzika įkvėptų choreografą, o ne taptų jam našta. Juk jis su ja praleis daugybę repeticijų valandų. Išgirdusi patvirtinimą, jog muzika įkvepia – supratau, kad tai ir buvo svarbiausia...“, – sako Yana.

Andrius Stakelė: muzika – lyg kūdikio ar jūros alsavimas

„Kūrybinis procesas buvo puikus – Mantas pateikė aiškų kompozicijos „Gyvybės kurjeris“ struktūrinį planą ir kone iš pirmo karto viskas „susiklijavo“. Vėliau reikėjo tik kelių detalių korekcijų pagal šokio struktūrą“, – sako A. Stakelė. Kūrinys prasidėjo nuo choreografo Manto Ūso atsiųsto muzikinio takelio – tai buvo jo dar negimusios dukrytės širdies plakimas, užfiksuotas įraše. Šis garsas tapo pagrindiniu atspirties tašku ir galingu emociniu impulsu, leidusiu gimti harmoningam kūriniui su subtiliais niuansais ir vingrybėmis.

A. Stakelė pasakoja, kad šokdamas „Auroje“, jis dalyvavo spektaklyje pagal M. K. Čiurlionio „Jūrą“ ir šis prisiminimas natūraliai susijungė su dabartiniu darbu. „Tą gyvybės alsavimą – tiek būsimo vaiko, tiek jūros – pabandžiau sujungti į vientisą muzikinę sintezę. Taip gimė aštuonių minučių kūrinys apie gyvą būtybę, išreiškiamą per elektroninius garsus, su Čiurlionio „Jūros“ aidu“, – pasakoja kompozitorius.

Širdies plakimas simbolizuoja gyvybės pradžią, o jūros motyvas – jos tęstinumą, judesį ir gylį. Šie du motyvai, kaip priešprieša ir sintezė tuo pačiu metu, suteikia kūriniui ypatingą dinamiką.

„M. K. Čiurlionio kūryba man, kaip kompozitoriui ir šokėjui, ypatinga. Nors nesu tipiškas klasikinės muzikos gerbėjas, Čiurlionio darbai man nėra svetimi – tiek jo muzika, tiek tapyba. Ne kartą teko gilintis į jo kūrybą ne vien paviršutiniškai – kai kuriuos kūrinius analizavau detaliau, stengdamasis suprasti jo meninę logiką ir vidinį pasaulį. Jo muzikoje ir tapyboje jaučiasi ir emocija, ir labai aiški vidinė tvarka – tai mane žavi kaip kūrėją“, – akcentuoja A. Stakelė.

Kristijonas Lučinskas: kartų skirtumai – puikus įkvėpimo šaltinis

Choreografės Auroros Ruvoletto ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko kūrybinės bendrystės dėka gimė choreografinė kompozicija pagal paveikslą „Pasaka II“. Pasak kompozitoriaus, kūrybos atspirties tašku tapo choreografės išgryninta vizija – paveikslo siužetas, kuriame naujagimis, stovėdamas ant kalvos, siekia pienės pūko, o virš jo sklendžiantis erelis tarsi saugo vaiką. Tai tapo muzikos teminiu branduoliu. Ši scena įkvėpė kurti garsinę atmosferą, lengvą tarsi rūkas, kupiną paslapties, saulėlydžio šviesos, vėjo gūsio ir švelnios globos nuo išorinio pasaulio.

Kompozicijoje subtiliai įpintas ir M. K. Čiurlionio preliudo „F-dur – a-moll“ motyvas, o muzikinėje faktūroje netrūksta akcentų, tiesiogiai reaguojančių į choreografijos ritmą. Pasak K. Lučinsko, kūrybiniame procese su Aurora jie diskutavo apie stilistiką, tekstūrą ir galiausiai susitarė dėl synthwave, retrowave skambesio – šiek tiek nostalgiško, primenančio kelionę į vaikystės sapną.

Kompozitorius neslepia, kad bendras darbas pareikalavo abipusio įsiklausymo ir kantrybės – kartais išryškėdavo kartų skirtumas, lemiantis skirtingą meninių idėjų raišką. Vis dėlto, pasak jo, ši įvairovė tapo kūrybos privalumu. „Skirtumas tarp kartų taip pat puikus įkvėpimo šaltinis“, – sako jis, pabrėždamas, kad po kelių susitikimų ir idėjų mainų jie atrado bendrą kalbą.

K. Lučinskui M. K. Čiurlionio kūryba yra ne tik meninis autoritetas, bet ir dvasinis orientyras. Jis apibūdina Čiurlionio pasaulį kaip beribės vaizduotės ir dvasingumo sankirtą, kurioje kasdienybė virsta subtiliu sapnu. „Jo darbuose jaučiu šviesą, dėl kurios norisi leistis į ieškojimus ne tik mene, bet ir savyje“, – sako kompozitorius, įvardindamas Čiurlionį kaip nepaprasto gylio įkvėpimo šaltinį.

Dylan Iuliano: dėkoja už galimybę tyrinėti muzikos ir šokio ryšį

Muzikos kūrėjo Dylan Iuliano ir choreografės Elly Bruno kūrybos dėka scenoje naujai atgims M. K. Čiurlionio „Miške“. Pasak D. Iuliano, sužinojęs apie projektą, jis iš karto paniro į Čiurlionio muzikinį ir vizualinį palikimą. Kūrinys gimė Berlyne, asmeninių permainų laikotarpiu, todėl jame atsispindi ir emocinė įtampa.

„Aš dėstau elektroakustinės muzikos istoriją konservatorijoje, todėl mane įkvepia nevaržomas požiūris į garsą ir muziką, kuris išryškėjo per pastarąjį šimtmetį. Visuomet jaučiau dvasinį ryšį su elektroniniais garsais ir stengiausi tai perteikti šioje muzikoje“,– sako Dylan Iuliano.

Kompozitorius stengėsi sujungti tradicinius instrumentus, balsą, aplinkos garsus, sintezatorius bei klubinės muzikos ritmiką į vientisą, švelnų, bet drąsų garsinį pasaulį. „Tarsi nebūtų jokių ribų tarp epochų, technikų ar žanrų. Visus šiuos garsus traktavau kaip „natūralius“, ypač pabaigoje, kur labai ištęstas sintezatoriaus sluoksnis skamba tarsi paniręs po vandeniu ar filtruojamas vėjo“,– sako menininkas.

Pasak D. Iuliano, bendradarbiavimas su Elly Bruno buvo darnus ir įkvepiantis – idėjos sklandžiai virto muzikinėmis struktūromis, o garsai įgijo vizualinius pavidalus. Jis džiaugiasi galimybe tyrinėti muzikos ryšį su kūnu, judesiu ir erdve, kurioje kūrinys bus gyvai atliekamas.

„Nuoširdžiai dėkoju Elly Bruno ir Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę prisidėti prie tokio ambicingo bei įkvepiančio kūrybinio darbo“, – sako kompozitorius.

Donatas Bielkauskas: Čiurlionį pažinti per šiuolaikinį judesį ir muzikinį virpėjimą

Kompozitorius Donatas Bielkauskas, kūręs muziką choreografo Bernat Blay Bosch kompozicijai „Paskutinis šviesos blyksnis“, pasakoja, kad įkvėpimas kilo ne tik iš M. K. Čiurlionio kūrybos, bet ir iš kūrybinio dialogo su choreografu.

Anot jo, įsiklausymas į Bernat sumanymą – kaip menininkas iš kitos kultūrinės aplinkos mato Čiurlionį, kokiais pavidalais ši kūryba jam atsiskleidžia – tapo pagrindu meniniam tiltui. „Tarp mūsų atsirado dialogas, kuriame aš buvau tarsi tarpininkas tarp lietuviškos Čiurlionio tradicijos ir šiuolaikinės Bernat choreografinės kalbos“, – sako muzikos kūrėjas.

Šis bendradarbiavimas įkvėpė kompozitorių rinktis muzikos sprendimus, kuriuose atsiskleidžia amžinybės, susitaikymo su likimu temos. Tylos pauzės, laike išplėsti garsai ir subtilios ritminės struktūros kūriniui suteikė trapios emocinės įtampos.

Pasak D. Bielkausko, jei muziką būtų kūręs vienas, galbūt būtų rinkęsis sau artimesnį, pažįstamesnį kelią, tačiau choreografijos linija atvėrė netikėtų posūkių ir praturtino visą kūrinį. „Šis kūrybinis bendradarbiavimas, nepaisant mūsų skirtumų – kartų, kalbos, kultūrinių patirčių – tapo išties prasminga patirtimi, kuri mane patį nustebino teigiama prasme“, – sako jis.

M. K. Čiurlionio kūrybą kompozitorius vadina ne tik kultūriniu palikimu, bet ir gyvu, daugiaprasmiu reiškiniu, kuriame susilieja garsas ir vaizdas. „Kurdamas muziką šiai choreografijai siekiau perteikti ne citatas, o Čiurlionio dvasią – įsivaizduoti, kokie garsai galėtų skambėti jo paveikslų viduje“, – dalijasi menininkas. Tai ne pirmas kartas, kai šiemet D. Bielkauskas prisiliečia prie M. K. Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus, tačiau būtent ši patirtis leidžia pažvelgti į kūrėjo palikimą per šiuolaikinio judesio ir muzikinio virpėjimo prizmę.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Aplinkos ministerija informuoja, jog, pasibaigus 2024 – 2025 m. vilkų medžiojimo se­zo­­nui, suskaičiuota, kad jo metu buvo sumedžioti 326 vilkai (vienas rastas partrenktas automobilio, 6­ sumedžioti pagal specialiai išduotą leidimą paimti iš gamtos). Neblogas laimikis ir ši­lališkių medžiotojų sąskaitoje – mūsų rajone buvo sumedžioti net keli pilkiai.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Perfrazuojant 1929 m. parašytą Ericho Maria Remerque‘o romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, vadi­na­mose derybose dėl Rusijos ka­ro prieš Ukrainą, t.y. Rytų fronte – taip pat. Tik vis daugiau sveiku pro­tu nesuvokiamų iniciatyvų ir iš­si­reiškimų sklinda iš Vašingtono. Tuo metu vokiečių klasiko aprašyti Pir­mojo pasaulinio karo baisumai, ko gero, niekuo nesiskiria nuo XXI-o­jo amžiaus tragedijos Europos vidu­ryje.

Nauja žinia – apie Pentagono planus iš Lenkijos ir Rumunijos atšaukti 10 tūkst. JAV karių. Kadangi Lenkija yra viena galingiausių užkardų galimai Rusijos agresijai prieš NATO, šio kontingento išvedimas ar jo perdislokavimas toliau nuo Ukrainos pasienio reikštų padrąsinimą Putinui žengti toliau.

Kita naujiena: „Reuters“ praneša, jog atnaujintoje susitarimo dėl naudingųjų iškasenų versijoje (ją Vašingtone šią savaitę  žada pristatyti Ukrainos atstovai) JAV ketina perimti kontrolę dujotiekio, kuris per Ukrainą jungia Rusiją su Europa. Kadangi joks Rusijos „Gazprom“ priklausantis vamzdynas neina per Ukrainos teritoriją, Vašingtonas nori rekvizuoti ir šį nuo karo kenčiančios valstybės turtą.

Bet daugiausiai diskusijų užvirė dėl trečio pranešimo. Britų laikraštis „The Times“ rašo, kad specialusis Donaldo Trumpo pasiuntinys Ukrainai ir Rusijai Josephas Keithas Kelloggas pasiūlė planą padalinti Ukrainą į tris zonas – vi­sai kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo padalinta Vokietija. Esą šis pasiūlymas buvo pateiktas Putinui per JAV pasiuntinio Artimiesiems Rytams Steve‘o Witkoffo susitikimą su juo Sankt Peterburge, o dar anksčiau, kai Vašingtone lankėsi specialus Rusijos pasiuntinys

Kirilas Dmitrijevas. Pagal šį sumanymą (grafinį žemėlapį paskelbė britų laikraščiai „The Times“ ir „Sunday Times“) Rusijai atitektų dabar jos kont­roliuojama teritorija nuo Bachmuto iki Chersono ir Krymas. Ukraina viena kontroliuotų žemes nuo Zaporižios iki šiaurinės sienos su Rusija, o didžioji šalies dalis ties trikampiu Lvivas – Odesa – Kyjivas atitektų britų, prancūzų bei ukrainiečių kontrolei. Vadinamoji buferinė zona tarp Rusijos okupuotos ir Ukrainos kontroliuojamos teritorijos būtų apie 18 mylių (29 kilometrai). 

Tiesa, 80-metis J. K. Kelloggas suskubo paneigti britų laikraščio žinią, esą jis turėjęs galvoje Ukrainos suverenitetą palaikančias pajėgas, o ne jos padalijimą į tris sektorius. 

Šis variantas Maskvai gali būti visai priimtinas, nors Putinas nuosekliai kartoja vieną sąlygą: Rusija turi visiškai kontroliuoti visas keturias Ukrainos sritis. Jis priešinasi Vakarų karių dislokavimui Ukrainoje, nes puikiai žino, jog tuomet negalės plėsti savo karo veiksmų. Kremliuje svarstoma, ką rinktis: kaip toje patarlėje, gal geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje?.. Bet tas pasirinkimas daugiau priklausys nuo D. Trumpo negu nuo Putino. Visa bėda, kad pirmasis švaistosi žodžiais, o nesiima prieš Rusiją jokių veiksmų, pavyzdžiui, naujų sankcijų. Beje, paskutinė žinia: D. Trumpas metams pratęsė Joe Bideno 2021 m. balandžio 15 d. įvestas sankcijas...

Priminsime, jog Ukrainos padalijimas į keletą sektorių – tai liūdnas pokario Vokietijos precedentas. 1945 m. ją nugalėtojai pasidalijo į atskiras zonas – rusų, prancūzų, britų ir amerikiečių. 1949 m. gegužę Vakarų valstybės įkūrė Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR), o netrukus, spalio 7 d., iš Sovietų sąjungos užimto sektoriaus įsikūrė Rytų Vokietija (VDR). Tokiu principu padalintas ir Berlynas. Šaltasis karas išaugo iki konfrontacijos. Jo simboliu tapo 1961 m. pastatyta Berlyno siena, egzistavusi net 28 metus.

Ar toks planas bus vykdomas ir Ukrainoje, dabar pasakyti sunku. Jeigu tikėtume Putino planu, paskelbtu prieš karo pradžią 2022 m., buvusio sovietinio saugumiečio Rytų Vokietijoje jokios sienos nesustabdys. Tačiau Rusija taip pat patiria milžiniškus nuostolius. Jos ginkluotosios pajėgos menksta, todėl Putinas yra priverstas prašyti atsiųsti karių iš Šiaurės Korėjos ir Kinijos. Šiemet Rusijos karinės išlaidos siekia apie 130 mlrd. eurų ir sudaro maždaug 6,3 proc. šalies BVP. Jos ekonomikai juntamą žalą daro Vakarų sankcijos. Skelbiama, jog vien dėl prekybos karų Rusijos BVP augimas sumažės 0,5 proc.

Ne be reikalo ir šiuo atveju viso pasaulio žvilgsniai nukreipti į Vašingtoną. Tačiau D. Trumpas lūkuriuoja, todėl apžvalgininkai spėja, kad netrukus jis praras susidomėjimą šiuo geopolitiniu žaidimu. JAV prezidentas linksmai švaistosi vaizdingais posakiais, jog muitais grasinamos šalys „jam bučiuoja užpakalį“, smaginasi lėkštais juokeliais apie amerikiečiams suteiktą malonę duše per parą išnaudoti daugiau kaip 10 litrų vandens, nes mat jis pats mėgsta pastovėti po vandens srove ir išsiplauti savo „dailią šukuoseną“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Pirmadieniais, nuo 17 val. „Norfos“ prekybos centruose – tikras šturmas: daržovės atpinga net 50 proc., todėl žmonės laukia tokių akcijų ir tikisi jų įsigyti pigiau. Ypač tokie išpardavimai rūpi senjorams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims – gyventojai tikisi, kad taip galės bent šiek tiek sutaupyti. Deja, ne visi pirkėjai tuo džiaugiasi. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29